https://www.savaite.lt/ lt https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/verta-zinoti/24036-meteoritai-visatos-pasiuntiniai.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/verta-zinoti/24036-meteoritai-visatos-pasiuntiniai.html 24036 Fri, 03 Jul 2026 13:57:45 +0300 native-yes

Kosmose skraido daugybė įvairiausių objektų, bet vieninteliai, kuriuos mes, Žemėje gyvenantys žmonės, galime iš arti pamatyti ir net pačiupinėti, yra meteoritai. Fantastinių kūrinių autoriams jie yra įkvėpimo šaltinis, o mokslininkams – vertingi radiniai, padedantys pažvelgti į tolimą praeitį. Apie meteoritų kilmę ir tyrimus, keliamus pavojus ir galimą naudą kalbamės su Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto astrofiziku dr. Vidu Dobrovolsku.



– Kokie dangaus kūnai tampa meteoritais?

– Meteoritais vadinami nežemiškos kilmės objektai, kurie atmosferoje nesuirę pasiekia mūsų planetos paviršių – trumpai tariant, nukrinta į Žemę. Savo sudėtimi jie gali būti labai įvairūs, įprasčiausios yra dvi rūšys – pirmieji sudaryti iš uolienų ir vadinami akmeniniais, antrieji – iš metalų, vadinami geležiniais. Meteoritų dydis labai skiriasi: mažiausi gali būti matuojami milimetrais (dažniausiai tai yra didesnio meteorito likučiai arba skeveldros), ekstremaliai dideli sveria tonas. Pavadinimai meteoritams suteikiami išimtinai pagal geografinius vietovardžius – arčiausiai kritimo vietos esančių miestų, miestelių ar kalnų pavadinimus. Skirtingai nei kiti kosminiai objektai, jie nėra vadinami atradėjų pavardėmis.

– Kaip aptinkami į Žemę atkeliaujantys meteoritai?

– Paprasčiausias būdas aptikti meteoritą – pamačius, kur jis krinta, nukeliauti į tą vietą ir rasti skeveldras. Kitas būdas yra remtis istoriniais šaltiniais, metraščiais ar kitais dokumentais, kuriuose aprašomi senovėje žmonių matyti meteoritai – tokie įvykiai visada buvo kruopščiai fiksuojami – ir tuomet bandyti toje teritorijoje ieškoti tikintis, kad lydės sėkmė. Bet prieš kelis šimtus metų nukritę objektai gali būti susimaišę ir pasimetę tarp žemiškų akmenų... Šiuo metu Žemėje meteoritų lengviausia rasti ir daugiausia surenkama Antarktidos ekspedicijose. Kodėl? Priežastis lengvai nuspėjama: ant sniego ar ledo gulintys akmenys ir metalo gabalai labai krinta į akis.

– Bet tai nereiškia, kad Antarktida yra jų traukos vieta?

– Meteoritai gali pataikyti į Žemę bet kurioje vietoje, nėra teritorijos, kur jie kristų dažniau ar rečiau, – tikimybė beveik visur vienoda. Tai yra atsitiktinis Žemės susidūrimas su nedidele klaidžiojančia kosmine uoliena: jei mūsų planetą palygintume su važiuojančiu automobiliu, meteoritas būtų musė, nespėjusi pralėkti pro šalį ir kaktomuša atsitrenkusi į priekinį stiklą. Kadangi didesnę planetos paviršiaus dalį sudaro vanduo, daugumos meteoritų netenkame jūrose ir vandenynuose. Manoma, kad kasmet į Žemę pataiko nuo 3–4 iki 10 meteoritų, bet apsiribojant tais, kurie nukrinta tik į sausumą, kasmet lieka 2–3.

Bendras meteoritų srautas kosminėje erdvėje nei didėja, nei mažėja, nors žvelgiant į pastarąjį dešimtmetį gali susidaryti įspūdis, kad jų daugėja: dabar visi turime telefonus, labai greitai galime nufotografuoti ir nufilmuoti, yra ir įvairiausių stebėjimo kamerų, tad pastebėti meteoritus tapo daug paprasčiau. Bet jei pažvelgtume į kelių dešimtmečių, o juo labiau 50–100 metų laikotarpio vidurkį, jų skaičius yra stabilus. Mūsų šalis šiame kontekste neišsiskiria: moksliniai šaltiniai mini 4 meteoritus, per pastaruosius 150 metų pataikiusius į Lietuvos teritoriją. Paskutinis ir didžiausias nukrito 1933 m. netoli Žemaitkiemio miestelio Ukmergės rajone. Nuo smūgio jis subyrėjo, visi surinkti jo gabalai svėrė beveik 40 kg. Šiek tiek anksčiau, 1929 m., netoli Anykščių nukrito Andrioniškio meteoritas. Jis buvo gerokai mažesnis, surinkti tik keli kilogramai jo nuolaužų. 1908 m. meteoritas buvo nukritęs Akmenės apylinkėse, rasta apie kilogramą jo fragmentų, bet kur tie gabaliukai vėliau dingo, neaišku, galbūt atsidūrė įvairiuose pasaulio muziejuose. Mano žiniomis, Lietuvoje jų neturime.

– Taigi meteorito kelias vien kryčiu į Žemę nesibaigia. Kur jie galiausiai nukeliauja?

– Galiausiai jų kelionė baigiasi vienokiame ar kitokiame muziejuje, kad visuomenė galėtų su jais susipažinti, o patys muziejai galėtų jais keistis. Mokslininkai šiuos kosminius objektus turi labai trumpą laiką. Jų sudėties, struktūros tyrimams paprastai yra paimami tik gabalėliai. Šiais laikais tam užtenka kelių gramų ar net dar mažesnio dydžio fragmentų. Išskirtiniais atvejais labai dideli meteoritai, tokie kaip, pavyzdžiui, Namibijoje rastas pats didžiausias Žemėje, sveriantis 60 t, atkasami ir paliekami kaip turistinės traukos objektai.

– Kuo meteoritai įdomūs ir svarbūs mokslininkams?

– Jie mokslininkams suteikia galimybę pažvelgti į Saulės sistemos formavimosi pradžią. Planetų, įskaitant ir Žemę, uolienų struktūra per visą geologinę istoriją labai smarkiai keitėsi: jos lydėsi, tirpdavo, ataušdavo, vėl lydėsi… O meteoritai – tai likučiai medžiagos, nepatekusios į planetų sudėtį, nes jų kilmės šaltinis yra asteroidai. Jie (ar bent jų dauguma) niekada nebuvo didelių kosminių objektų sudėtyje, tokių pokyčių nepatyrė ir jų medžiaga struktūriškai nepakito. Taigi meteoritai – vienintelis būdas tyrinėti tuos objektus, iš kurių formavosi planetos. Štai todėl jie yra tokie svarbūs. Žemėje aptinkamiems meteoritams tirti galime naudoti pačius geriausius instrumentus, kuriuos turime laboratorijose: nuo itin galingų mikroskopų, leidžiančių nagrinėti pavienius atomus, iki prietaisų, skirtų atlikti itin detalią cheminę analizę.

Kita vertus, kai meteoritai nukrinta, juos iš dalies užteršia mūsų planetos medžiagos. Kuo ilgiau toks objektas praguli žemėje, tuo labiau jį gali paveikti vanduo, temperatūrų svyravimai, o jei jis suskilęs, per mikroįtrūkimus į vidų gali prasiskverbti tiek organinių, tiek neorganinių junginių. Nors labai patogu, kai meteoritai nemokamai atkeliauja į Žemę, vis dėlto juos tyrinėdami ne visada galime gauti tikrus, neiškreiptus duomenis. Pati tiksliausia ir detaliausia informacija prieinama tuomet, kai kosminiai aparatai keliauja į asteroidus ir ten arba vietoje tyrinėja uolienų sudėtį arba saugiai supakuotus kapsulėse mėginius atgabena į Žemę.

– Kai taip praplečiamos tyrimų galimybės, kokios dar informacijos šie dangaus kūnai suteikia?

– Visų pirma meteoritai padėjo atsakyti į vieną svarbų klausimą, susijusį su Žemės raida ir evoliucija, – sužinoti vandens kilmę mūsų planetoje. Maždaug iki XX a. vidurio ar net antrosios pusės vyravo kelios konkuruojančios hipotezės, aiškinančios, kodėl Žemėje vandens yra tiek daug: galbūt jį atgabeno kometos, o gal meteoritai, o gal pačioje besiformuojančioje Žemėje jo buvo pakankamai. Bet galų gale XXI a. kosminiais aparatais atlikti tyrimai šių ginčų neužbaigė, bet bent jau gerokai apribojo. Žemės ir kometose esančio vandens cheminės analizės palyginimas leido nustatyti, kad vanduo į mūsų planetą pateko ne iš šių dangaus kūnų. Pagrindinė dalis vandens maždaug lygiomis dalimis yra meteoritų atgabentas ir pačioje Žemėje buvęs vanduo. Jei kometos ir prisidėjo, tai ne daugiau kaip 10 proc.

Dar vienas labai svarbus ar net svarbiausias klausimas – tai gyvybės atsiradimas Žemėje. Ko gero, aišku, kad gyvi organizmai su meteoritais neatkeliavo. Bet meteoritai atgabeno pagrindines gyvybei reikalingas medžiagas, tokias kaip aminorūgštys ir kiti sudėtingi organiniai junginiai. Kadangi Žemei susiformavus jos paviršius buvo lavos vandenynas, sudėtingi organiniai junginiai, jei jų tuo metu ir buvo, dėl labai aukštos temperatūros suiro. Tik planetai pakankamai atvėsus, kai susidarė kieta pluta, o temperatūra tapo gerokai žemesnė nei 100 °C ir paviršiuje galėjo būti skysto vandens, organiniai junginiai galėjo išlikti, taigi juos kas nors turėjo atgabenti.

Nors jau XX amžiuje meteorituose buvo aptikta aminorūgščių, tarp mokslininkų vyko ginčas: vieni sakė, kad jos atsiradusios pačiuose meteorituose, kiti tą atsiradimą ginčijo ir teigė, kad tai žemiškos kilmės aminorūgštys, kurios per ilgą laiką įsismelkė į meteoritus. Ir tik per pastaruosius 5–10 metų, kai kosminiais aparatais iš asteroidų (iš jų, kaip minėjome, atskyla į Žemę nukritę meteoritai) atskraidinta mėginių, atlikus tyrimus juose rasta aminorūgščių – visų, kurių yra gyvuose organizmuose, ir dar daugybė kitų. Taip galų gale įrodyta, kad daugumą sudėtingų organinių junginių, kurie vėliau buvo reikalingi gyvybei atsirasti, į Žemę atgabeno meteoritai arba asteroidai.

– Vadinasi, meteoritai atsakingi už gyvybės atsiradimą. O ar galėtų jie prisidėti prie jos praradimo?

– Taip, bet ne prie visos gyvybės, tik prie sudėtingų jos formų. Tiksliau būtų kalbėti ne apie meteoritus, bet apie didesnius objektus, nuo kurių jie atskilo, – asteroidus. Geriausiai visiems žinoma istorija apie dinozaurų išnykimą, kai maždaug prieš 65 mln. metų Žemė susidūrė su, kaip dabar manoma, 10–20 km dydžio asteroidu. Smūgis buvo toks stiprus, kad į atmosferą išmestų dulkių kiekis daugybei metų užstojo Saulės spinduliuotę, temperatūra planetos paviršiuje nukrito ir taip atšalo, kad didžioji dalis gyvybės rūšių, įskaitant dinozaurus, išnyko.

Yra daugybė įrodymų, kad Žemėje yra įvykęs ne vienas toks masinis rūšių išnykimas, bet kalbant apie gyvybę apskritai, asteroidai nepajėgtų jos sunaikinti, nes paprasčiausi gyvi organizmai sugeba išlikti. Ne tik mikroorganizmai: iš dinozaurų istorijos žinome, kad tuo metu jau buvo atsiradę maži – pelių dydžio – žinduoliai. Būdami šiltakraujai jie sugebėjo ištverti atšalimo laikotarpį. Taip, viena vertus, meteoritai ir asteroidai gali kelti pavojų sudėtingų gyvybės rūšių išlikimui, bet, kita vertus, dezinfekuoti planetos jie nepajėgtų. Šiuo metu nėra tokio dydžio asteroidų, kurie susidūrę su Žeme sugebėtų sukelti katastrofą, galinčią pražudyti net bakterijas ir mikroorganizmus.



Kita vertus, dabar kosminė erdvė stebima teleskopais, visi potencialiai pavojingi asteroidai yra atrasti, jų orbitos tiksliai žinomos, tad bent kelis šimtmečius į priekį tokią pasaulio pabaigos tikimybę galime atmesti. Žinoma, meteoritai, kurie už asteroidus yra daug mažesni, galbūt gali kelti nedidelį regioninį pavojų – sugriauti ar apgadinti pavienius namus, bet tai nėra globalaus masto grėsmė, tarkim, visam miestui, jau nekalbant apie ištisas valstybes.

– O žmogui? Ar yra tikimybė patirti tokį susidūrimą?

– Meteoritai yra pataikę į namus, automobilius, bet istoriškai patvirtintas ir dokumentuotas yra vienintelis atvejis, kai meteoritas sužeidė žmogų. Laimei, apsieita be tragiškų pasekmių. 1954 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Alabamoje, maždaug 4 kg meteoritas pataikė į namą, pramušė stogą ir, atšokęs nuo sienos ar baldo, atsitrenkė į kambaryje buvusią Ann Hodges. Moteriai po tokio susidūrimo liko nemaža kraujosruva, bet dėl to ji pateko į istorijos puslapius. Nors žinoma pasakojimų, kad senovėje meteoritai yra pražudę žmonių ar net ištisų miestų, jokių tvirtesnių įrodymų nėra.

– Ar apie meteoritus jau sužinojome visa, kas įmanoma?

– Kalbamės apie meteoritus kaip apie savotišką pavojaus šaltinį Žemei ir galbūt mūsų civilizacijai, bet yra ir praktinis, netgi, sakyčiau, komercinis jų pritaikymas. Mūsų planetos paviršiuje labai mažai aukso, platinos ar kitų retųjų elementų, nes per ilgą geologinį laiką sunkūs elementai nugrimzdo link Žemės centro ir juos pasiekti labai sunku. O meteoritai – tai kosminių objektų, kurie buvo labai nedideli, kelių dešimčių, galbūt iki 100 km, skersmens, likučiai, ir juos sudaranti medžiaga nespėjo susimaišyti. Todėl brangiųjų ir retųjų metalų koncentracija meteorituose gali būti kelias dešimtis kartų didesnė nei Žemės paviršiuje. Dabar jau pradedama galvoti apie asteroidų kasybą, siunčiant į juos kosminius aparatus ir vietoje išgaunant iridį, platiną, auksą ir kitus brangius išteklius. Kol kas šis būdas komerciškai dar neapsimoka, nes kosminiai skrydžiai nėra atpigę tiek, kad tai atsipirktų: auksas iš asteroido būtų dešimtis ar net šimtus kartų brangesnis už kasamą Žemėje. Bet jau atsiranda pirmieji startuoliai, kuriantys idėjas, kaip tai paversti realybe, ir planuojantys per artimiausius penkerius metus atlikti vadinamuosius demonstracinius skrydžius. Nedideli kosminiai aparatai keliaus iki Žemei artimų asteroidų, nusileis jų paviršiuje ir bandys išgauti bent mikroskopinius kiekius brangiųjų metalų. Tai sulaukia įvairių vertinimų, bet tikimasi, kad ne anksčiau nei šio amžiaus viduryje ar antrojoje jo pusėje pasiteisins komercinė retųjų elementų gavyba asteroiduose. Tad meteoritai ir asteroidai yra ne tik katastrofų, bet ir finansinės naudos šaltinis.

Kosminių akmenų klasifikavimas

Kuo skiriasi asteroidas, meteoras ir meteoritas? Asteroidai yra iš metalų ar uolienų sudaryti objektai, kurių daugiausia aptinkama tarp Marso ir Jupiterio esančioje srityje, vadinamoje asteroidų žiedu. Jie susidarė formuojantis pačiai Saulės sistemai. Labai maži asteroidai yra vadinami meteoroidais. Meteorai ir meteoritai – tai nuo kometų, asteroidų ar planetų nuskilę gabalai, kurie pasiekia kitą planetą, pavyzdžiui, Žemę. Jiems įlėkus į atmosferą ir nuo didžiulio greičio bei karščio užsiliepsnojus, jie vadinami meteorais. Nors dauguma šių atklydėlių atmosferoje išgaruoja, kai kurie ją sėkmingai perskrodžia ir nukrinta ant žemės – tuomet jie vadinami meteoritais.

Meteoritai užšalusiame žemyne

JAV Nacionalinio mokslo fondo remiama Antarktidos meteoritų paieškos programa ANSMET (Antarctic Search for Meteorites) kartu su NASA Džonsono kosminiu centru (Johnson Space Center) yra pagrindinės institucijos, atsakingos už Antarktidoje rastų meteoritų surinkimą ir saugojimą. Nuo 1976 m. ANSMET ekspedicijos Transantarktiniuose kalnuose aptiko ir surinko daugiau kaip 23 tūkst. meteoritų. Šie mėginiai tapo neįkainojamu informacijos šaltiniu, padedančiu mokslininkams tirti ankstyvąją Saulės sistemos istoriją, asteroidų sandarą ir planetų, įskaitant Žemę, formavimąsi. Tarp Antarktidoje rastų meteoritų yra ir retų Mėnulio bei Marso kilmės pavyzdžių.

Kaip prognozuojami meteorų lietūs?

Kad pamatytume meteoritus, lankome muziejus, o kad pasigrožėtume, kaip kosminės uolienos virsta krintančiomis žvaigždėmis, niekur vykti nereikia – pakanka tinkamu metu pakelti akis į naktinį dangų stebint vieną iš reguliariai pasikartojančių meteorų lietų.

Kai kosminė uoliena įskrieja į Žemės atmosferą didesniu nei 51 km/sek. greičiu, dėl trinties su oru ji smarkiai įkaista ir pradeda lydytis ir garuoti, o ją supančios dujos ima švytėti. Taip susiformuoja įsimintinas per dangų akimirkai nusidriekiantis šviesos pėdsakas.

Meteorų lietų galima numatyti labai tiksliai. Jis prasideda, kai Žemė kerta vienos ar kitos kometos orbitą. Aplink Saulę skrieja tūkstančiai kometų, o kelios iš jų kerta mūsų planetos orbitą. Artėdamos prie Saulės šios kometos šyla ir savo kelyje barsto nuolaužas – smilteles, akmenukus ir uolienas. Krisdamos į Žemės atmosferą šios dalelės sukelia meteorų lietų.

Tokie susidūrimai su kometų nuolaužomis įvyksta keliskart per metus. Šių reginių trukmė skiriasi priklausomai nuo meteorų srauto. Dauguma jų tęsiasi porą savaičių, bet didžiausio aktyvumo laikotarpis, kai Žemė kerta tankiausią liekanų sritį, gali trukti vos 1–2 valandas. Šie reginiai būna įspūdingiausi vidury nakties per meteorų lietaus piką. Jei dangus giedras ir pasiseka pamatyti daug meteorų, gali susidaryti įspūdis, kad dauguma jų lekia iš vieno dangaus skliauto taško. Jis vadinamas radiantu. Pagal tai, iš kurio taško krinta meteorų lietus, astronomai parenka jo pavadinimą.

Pavyzdžiui, Delta Akvaridų meteorų srauto radiantas yra netoli Vandenio Delta žvaigždės, Vandenio žvaigždyne. Geriausias laikas stebėti šį srautą – liepos pabaiga, o pats įspūdingiausias reginys būna liepos 30 d. naktį. Meteorų lietūs patrauklūs tuo, kad jais galima grožėtis net neturint jokios astronominės įrangos. Tiesa, nereikia tikėtis, kad visi Akvaridai bus vien Vandenio žvaigždyne, esančiame žemai pietuose, – verčiau dairytis po visą dangaus skliautą ir tikėtis sėkmės. Meteorų lietų geriausia stebėti iš plačios atviros vietos, kad matytųsi kuo daugiau dangaus. Svarbu ir tai, kad greta būtų kuo mažiau dirbtinės šviesos šaltinių.

Įspūdingiausi ir ryškiausi meteorų lietūs 2026 m.

Šiemet bus ne viena proga pasiimti termosą arbatos, išeiti į lauką ir, apsigobus šilta antklode, pasigėrėti tviskančiais šuorais nakties danguje.

Delta Akvaridai

Liepa–rugpjūtis
Didžiausias aktyvumas: liepos 30 d.
Skirtingai nuo daugelio kitų meteorų lietų, astronomai negali tiksliai pasakyti, kuri kometa paliko šias dulkes. Šį silpną meteorų lietų paprastai geriausia stebėti liepos pabaigoje. Tiesa, šiemet jį gali gerokai užgožti beveik pilnas Mėnulis.

Perseidai

Rugpjūčio vidurys
Didžiausias aktyvumas: rugpjūčio 13 d.
Perseidai – įspūdingiausias Šiaurės pusrutulyje matomas meteorų lietus su radiantu Persėjo žvaigždyne. Didžiausio aktyvumo laikotarpiu per valandą galima pamatyti 50–100 perseidų. Šie ryškūs meteorai juda greitai ir dažnai palieka ištęstas linijas, kurios matomos kelias sekundes net išnykus pačiam meteorui.

Leonidai

Lapkričio vidurys
Didžiausias aktyvumas: lapkričio 17 d.
Leonidų meteorų lietus, krintantis iš Liūto žvaigždyno, kartais būna įspūdingas, bet gali ir nuvilti. 2026 m. giedrame ir tamsiame danguje per valandą turėtų būti matoma iki 15 meteorų. Žinoma, jei nesutrukdys rudeniniai debesys.

Geminidai

Gruodžio vidurys
Didžiausias aktyvumas: gruodžio 14 d.
Iš Geminidų galima tikėtis įspūdingo reginio, pretenduosiančio į geriausio 2026 m. meteorų lietaus titulą: jo intensyvumas sieks iki 150 meteorų per valandą. Geminidai paprastai būna ryškūs, o ir pilnėjantis pusmėnulis ne itin trukdys juos stebėti. Tiesa, Lietuvoje tokiu metu dažniausiai būna debesuota.



Projektą „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/verta-zinoti/23915-kas-slypi-musu-maiste-nuo-nematomu-priedu-iki-netiketu-ingredientu.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/verta-zinoti/23915-kas-slypi-musu-maiste-nuo-nematomu-priedu-iki-netiketu-ingredientu.html 23915 Wed, 17 Jun 2026 09:32:03 +0300 native-yes

Nuo nematomų priedų iki netikėtų ingredientų: patyrinėkime, ką dedame į lėkštę šiandien ir ką valgysime rytoj.



Nemažą dalį kasdienės žmogaus darbotvarkės lemia maistas, nes, norint išsaugoti sveikatą ir palaikyti tinkamą energijos lygį, reikia reguliariai valgyti. Dauguma žmonių turi pasisotinti triskart per dieną, bet kaip ir kiek – labai priklauso nuo asmeninių įpročių. Vis dėlto retas nuolat nuodugniai gilinasi, ką deda į burną.

Maistas, kurį vartojame, gali turėti įtakos fizinei sveikatai, energijai, nuotaikai ir psichikos gerovei, taigi valgiaraštis mūsų gyvenime atlieka išties svarbų vaidmenį. Deja, didžiąją dalį to, ką valgome, surenka, apdoroja, supakuoja ir išvežioja mums visiškai nepažįstami žmonės ir gamyklos, todėl dažnai nė nenutuokiame, ką reiškia didžioji dalis žodžių, išvardytų ant pakuotės pateiktame ilgame sudedamųjų dalių sąraše.

Vaisius, daržoves ir kitus greitai gendančius produktus gabenant į kitas šalis, reikia įdėti daugiau pastangų, kad keliaudami šie produktai nesugestų. Obuolių, paprikų ir citrusinių vaisių paviršius padengiamas valgomuoju vaškiniu sluoksniu, kurį galima gaminti iš karnaubo vaško, išgaunamo iš vaškinių kopernicijų lapų, šelako dervos (ją lakiniai kirminai išskiria ant medžių paviršiaus, kad apsaugotų savo lervas) arba iš parafino, gaminamo iš naftos šalutinių produktų. Parafiną saugu vartoti tik pašalinus visas priemaišas ir tik nedideliais kiekiais.

Kad maistas atlaikytų transportavimo sąlygas ir nereikėtų jo tiek daug išmesti, šiek tiek apdorojami net natūraliais laikomi produktai. Paprastai tai maistinės vertės nepakeičia, bet perdirbti maisto produktai dažnai turi ilgą įvairių priedų sąrašą, kuris neatpažįstamai pakeičia natūralias sudedamąsias dalis. Itin perdirbti maisto produktai ne tokie palankūs sveikatai, nes paprastai juose yra daug pridėtinio cukraus, riebalų, skonio stipriklių ir rafinuotų krakmolų. O kartais produktai transformuojami vien tik siekiant pagerinti jų skonį, bet tai daroma jų maistinės vertės sąskaita.

Tačiau sparčiai besikeičiantis pasaulis verčia galvoti ne tik apie tai, ką valgome šiandien, bet ir ką valgysime rytoj. Auganti pasaulio populiacija, klimato kaita, riboti gamtos ištekliai ir didėjantis spaudimas žemės ūkiui skatina ieškoti naujų, tvaresnių sprendimų. Būtent todėl atsiranda vadinamojo ateities maisto idėja – produktai, kurie ne tik aprūpina organizmą reikalingomis medžiagomis, bet ir daro mažesnį poveikį aplinkai.

Ilgalaikis poveikis – nežinomas

Vienas ryškiausių šios krypties pavyzdžių – augaliniai mėsos analogai. Jie kuriami taip, kad atkartotų tradicinės mėsos skonį, tekstūrą ir maistinę vertę, tačiau jų gamybai reikia gerokai mažiau vandens, žemės ir energijos. Šiuo atveju technologijos pasitelkiamos ne vien skoniui sustiprinti ar galiojimo laikui pailginti, bet ir keičiant maisto kilmę bei poveikį aplinkai.

Ateities maisto koncepcija apima ne tik augalinius baltymus, bet ir kitus inovatyvius sprendimus: laboratorijose auginamą mėsą, fermentacijos būdu gaunamus baltymus, valgomus vabzdžius ar net 3D spausdintuvu spausdintą maistą. Bet klausimas, ar toks maistas iš tiesų bus naudingas sveikatai, neduoda mokslininkams ramybės, nes atsakymas nėra vienareikšmiškas. Viena vertus, daugelis ateities maisto sprendimų turi akivaizdžių pranašumų. Augaliniai mėsos pakaitalai dažnai turi mažiau sočiųjų riebalų, juose nėra cholesterolio, o jų sudėtį galima tiksliai kontroliuoti – papildyti vitaminais, mineralais ar skaidulomis. Be to, tokios technologijos kaip fermentacija ar ląstelių kultūrų auginimas leidžia išvengti kai kurių tradicinės gyvulininkystės problemų – antibiotikų naudojimo, užterštumo ar infekcijų rizikos. Tai gali reikšti saugesnį ir labiau prognozuojamą maistą.

Vis dėlto yra ir kita medalio pusė – ilgalaikis poveikis. Kadangi daugelis šių produktų rinkoje yra palyginti neseniai, mokslininkai dar tik kaupia duomenis apie jų vartojimo pasekmes. Pavyzdžiui, kaip organizmas reaguos į naujos struktūros baltymus ar itin tiksliai subalansuotas maisto medžiagas, kol kas nėra iki galo aišku.

Galiausiai viskas priklausys nuo to, kaip šie produktai bus naudojami kasdienėje mityboje. Jei ateities maistas taps dar vienu itin perdirbto maisto variantu, jis gali pakartoti dabartines problemas. Tačiau jei technologijos bus derinamos su mitybos mokslo principais – mažiau perteklinių priedų, daugiau natūralumo ir subalansuota sudėtis, maistas gali tapti svarbia sveikesnės mitybos dalimi.

Nematomi gyvūninės kilmės produktai

Norint išvengti gyvūninės kilmės produktų nepakanka tiesiog nevartoti mėsos ar pieno gaminių. Šių sudedamųjų dalių, užmaskuotų neaiškiais pavadinimais, gali pasitaikyti pačiuose netikėčiausiuose gaminiuose. Pavyzdžiui, sūrio gamybai naudojamas ne tik pienas: jo baltymus labai efektyviai sutraukia šliužo fermentas, išgaunamas iš labai jaunų veršiukų skrandžio.

Į kramtomuosius maisto produktus, pavyzdžiui, guminukus, dedama želatinos. Ji gaminama virinant kiaulių ar galvijų kaulus, odą bei jungiamuosius audinius ir taip išgaunant kolageną. Želatina taip pat naudojama sriuboms ir padažams tirštinti.

Alkoholiniai gėrimai, tokie kaip alus ir vynas, yra skaidrinami naudojant žuvų klijus, išgaunamus iš žuvų plaukiojamosios pūslės. Šių alkoholinių gėrimų pH lygis žuvų klijams suteikia teigiamą krūvį: mielės ir baltymai jungiasi prie žuvų klijų, sulimpa į didesnius gumulėlius ir nusėda dugne.

Maisto produkto sudėtyje nurodytas karminas – tai raudonas dažiklis, gaminamas iš susmulkintų vabzdžių košenilių, o bebrų sruogliai yra išgaunami iš šių gyvūnų muskusinių liaukų, esančių prie uodegos, ir naudojami kaip kvapiųjų medžiagų fiksatoriai. Tiesa, šiandien sruogliai naudojami rečiau, nes yra brangūs.

Mėsos skonį galima užprogramuoti

Gyvūninės kilmės produktų aptinkama įvairiuose patiekaluose, o štai mėsos analoguose mėsos iš tiesų gali ir nebūti. Dar visai neseniai augaliniai produktai dažnai buvo laikomi kompromisu – sveikesni, bet ne tokie gardūs. Šiandien jau neabejojama, kad įmanoma pagaminti maltinį be mėsos, kuris bus ne tik tvaresnis, bet ir ne mažiau skanus už „originalą“. Įvairių šalių, tarp jų ir Lietuvos, tyrėjai pasitelkia pažangias technologijas, kad sukurtų tai, kas ne tik maistine verte, bet ir skoniu, tekstūra ir net kvapu kuo labiau primintų tikrą mėsą. Be to, kuriami produktai vis dažniau orientuojami ne tik į vegetarus ar veganus, bet į visus vartotojus – kaip ateities alternatyva, o ne pakaitalas.

Mėsos produktų analogai pasaulyje gaminami iš riešutų, įvairių daržovių, kviečių, grybų. Kauno technologijos universiteto Maisto instituto mokslininkų grupė, vadovaujama dr. Alvijos Šalaševičienės, mėsos produktų analogus kuria nuo 2018 metų, o iš žirnių pagamintas mėsos pakaitalas inovacijų parodoje-konkurse „Technorama 2021“ įvertintas nominacija „Išradimas ateičiai“. Kurdami jį mokslininkai siekė prisitaikyti prie lietuviams įprasto skonio, todėl naudojo žirnius: nors sojos yra sudėtimi artimiausi mėsai augalai, žirniai mūsų platumose įprastesni. Sumodeliuotame mėsos analoge buvo panaudotos ir antrinės žaliavos – kruopų ir riešutų išspaudos. Produktas turėjo ne tik atitikti pagrindinius reikalavimus – turėti subalansuotą baltymų, riebalų, angliavandenių bei kalorijų kiekį, bet ir būti papildytas skaidulinėmis medžiagomis, vitaminų ir mineralų mišiniu.

Mėsos analogų pagrindas yra specialių procesų metu išgaunami augaliniai baltymai – pagrindinė būsimos „mėsos“ statybinė medžiaga. Tačiau didžiausias iššūkis – sukurti mėsai būdingą struktūrą, panašią į raumenų skaidulas, kad augaliniai produktai primintų jas elastingumu, tamprumu, pasipriešinimu kramtant. Bet ir vien to nepakanka – reikia ir mėsos skonio. Tam naudojami atrinkti prieskoniai ir skonį suteikiantys priedai. Vis dėlto skonį atkartoti sudėtingiau nei maistinę sudėtį, kurią galima apskaičiuoti.



Augaliniuose mėsos pakaitaluose jautienos skonį atkartoti sunkiausia, vištienos – lengviausia.

Maisto likučiai gali virsti valgoma pakuote

Lietuvos mokslininkai vis aktyviau ieško sprendimų, kaip atliekas padaryti naudingas: pavyzdžiui, sukurti valgomąsias plėveles iš augalinės kilmės produktų, kurios gali būti naudojamos maisto pakuotėse kaip natūrali ir ekologiška alternatyva tradicinėms plastikinėms pakuotėms.

Kauno technologijos universitete (KTU) kartu su partneriais vykdomo tarptautinio projekto „Nuo atliekų iki galimybių: tvarūs maisto atliekų tvarkymo būdai (WOSAF)“ idėja gimė remiantis ilgalaikiais moksliniais tyrimais ir vis didėjančiu poreikiu mažinti maisto švaistymą, taip pat tvariai naudoti išteklius. Įprastai atliekų tvarkymas apsiriboja kompostavimu ar energijos gamyba, tačiau KTU mokslininkai siekia išgauti biologiškai aktyvias medžiagas iš šalutinių maisto gamybos produktų. „Tyrinėdama įvairias šalutinės kilmės augalines žaliavas, pastebėjau, kad reikšminga dalis vertingų biologiškai aktyvių junginių lieka nepanaudota – dažnai jos pasilieka tokiose atliekose kaip žievelės, sėklos ar išspaudos“, – teigia KTU Cheminės technologijos fakulteto Maisto mokslo ir technologijos katedros mokslininkė dr. Milda Pukalskienė.

Užuot išmetus vaisių ar daržovių likučius, iš jų būtų galima išgauti maisto papildams ir natūraliems konservantams tinkamų medžiagų. Tačiau šie bioaktyvūs ingredientai dar nėra plačiai naudojami – jų diegimas reikalauja išsamių tyrimų, aiškaus teisinio reglamentavimo ir nemažų investicijų. Todėl nuo idėjos iki komercializavimo dažnai praeina keleri metai – tyrėjams tenka ne tik išgauti veikliąsias medžiagas, bet ir įrodyti jų saugumą, stabilumą bei poveikį.

Tvarios pakuotės, pavyzdžiui, valgomosios, šiuo metu kainuoja daugiau nei įprastos plastikinės, nes jų gamyba dar nėra plačiai išvystyta. Tačiau tokie sprendimai padeda sumažinti atliekų ir saugoti aplinką. Be to, vis daugiau žmonių vertina natūralumą ir saugumą, todėl tokių produktų paklausa nuolat auga. Tobulėjant technologijoms, tikėtina, kad kainos ilgainiui mažės.

Produktus, išgautus iš šalutinių gamybos ar perdirbimo atliekų, rinkoje galėsime pamatyti per artimiausius kelerius metus, tačiau kai kurie jau pasiekė vartotojus. KTU mokslininkai jau sukūrė aviečių sėklų aliejų, gaunamą iš išspaudų, kuris pasižymi antioksidacinėmis savybėmis ir tinka tiek kosmetikai, tiek maistui. Taip pat sukurti juodųjų morkų ekstraktai su natūraliais dažančiais junginiais bei džiovinti milteliai iš vaisių ir daržovių išspaudų, kurie gali būti naudojami sveikatai palankiuose produktuose.



Tai, kas anksčiau buvo laikoma atliekomis, gali būti perdirbta į naujus naudingus produktus

Nematomi ir matomi vabzdžiai

Pagal JAV Maisto ir vaistų administracijos taisykles gaminant 50 g maltos cinamono žievės gali būti ne daugiau kaip 400 vabzdžių fragmentų, o 100-e g makaronams naudojamų kviečių gali būti iki 32 vabzdžių pažeistų grūdų branduolių. Informacija apie tai, kad vabzdžiai gali įveikti visą maisto produkto gamybos procesą ir nepastebėti atkeliauti ant mūsų stalo, yra daug nemalonesnė nei žinojimas, kad į burną dedame maistui paruoštą džiovintą svirplį.

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, maistui skirtų vabzdžių ir jų produktų galima įsigyti kai kuriose parduotuvėse. 4 vabzdžių rūšys įteisintos kaip žmonių maistas, jo gamyba labai griežtai reglamentuojama.

„Vabzdžių išorinis skeletas sudarytas iš chitino, juos auginant maistui ar pašarui tą jų odelę galima perdirbti iki medžiagos, vadinamos chitozanu. Jis gali būti panaudojamas labai plačiai, pavyzdžiui, kaip alternatyva plastikui, nes yra biologiškai skaidus, pasižymi antimikrobinėmis savybėmis. Iš chitozano gali būti gaminama maisto plėvelė, apsauganti produktus nuo pelėsių ir salmonelių dauginimosi. Taip pat iš vabzdžių gali būti gaunamos įvairios riebalų rūgštys: sukūrus tinkamas technologijas (o tai vis tiek kada nors įvyks) iš jų gaunamas aliejus gali tapti alternatyva palmių aliejui, kurio gavyba yra viena iš atogrąžų miškų naikinimo priežasčių“, – sako Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė prof. Virginija Podėnienė.

O kol kas ES sparčiau auga įmonės, kurios vabzdžių lervas augina pašarui. Ši veikla laikoma žiedinės ekonomikos šaka ir yra skatinama, mat lervos perdirba maisto atliekas. Be to, jos kaip pašaras pakeičia žuvis bei grūdines kultūras žuvininkystės ūkiuose bei paukštynuose. ES pašarui leidžia auginti septynias vabzdžių rūšis, iš jų pati populiariausia yra juodoji plokščiamusė. Tiesa, kad šie vabzdžiai efektyviai apdorotų atliekas, reikalinga gana aukšta temperatūra.



Nors daugelyje šalių vabzdžius valgyti dar nepopuliaru, mokslininkai tikisi, kad ateityje tai keisis

60 cukraus pavadinimų

Savo sveikata besirūpinantys žmonės dažniausiai vengia maisto produktų, kuriuose yra daug cukraus. Tačiau tai nėra lengva, kai cukrus slepiamas klaidinančiame sudedamųjų dalių sąraše. Jis turi daugiau nei 60 įvairių pavidalų skirtingais pavadinimais, bet jie visi suteikia maistui saldumo ir papildo jį kalorijomis. Tą daugybę pavadinimų lemia nevienoda cukraus kilmė: jį galima išgauti iš vaisių (fruktozė), pieno (laktozė), augalų, tokių kaip cukranendrės ir cukriniai runkeliai (sacharozė), ir grūdų (gliukozė arba kukurūzų sirupas). Kad ir kaip pagamintume cukrų, organizmas jį skaido ir apdoroja panašiai.

Maisto produktų etiketėse sudedamosios dalys yra išdėstomos pagal jų kiekį: pirmasis įrašomas tas, kurio produkte yra daugiausia. Jei sąrašo viršuje šmėžuoja vienoks ar kitoks cukrus, vadinasi, jo tame produkte yra išties daug. Norint atpažinti cukrų, reikia ieškoti žodžių, kurie baigiasi priesaga -ozė, pavyzdžiui, dekstrozė, arba tokių žodžių kaip sirupas, medus, melasa ar nektaras.

3 ateities technologijos

Ateities maisto poveikis priklausys nuo mūsų pasirinkimo, reguliavimo ir to, kiek dėmesio bus skiriama ne tik inovacijoms, bet ir žmogaus sveikatai

Genų redagavimas. Augalų ligos ir kenkėjai kasmet nusineša apie 20–40 procentų pagrindinių maistui skirtų augalų derliaus, todėl mokslininkai ieško būdų ne tik aptikti ligas sukeliančius patogenus, bet ir kurti atsparias veisles, šalia įprastinės selekcijos taikydami modernias biotechnologijas. Viena jų – genų redagavimas. Genetiškai redaguoti augalai nėra tas pats, kas genetiškai modifikuoti organizmai. Modifikavimas reiškia, kad į genomą įterpiama kitos rūšies DNR, o genų redagavimas suteikia galimybę tobulinti augalą remiantis jo paties genais. „Sintetinė biologija leidžia inžineriniais metodais perprogramuoti gyvus organizmus pageidaujamoms savybėms. Žemės ūkyje tai reiškia pasėlius, kurie geriau pakelia sausrą, karščio bangas, dirvožemio druskingumą ar atsilaiko prieš ligas“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos mokslininkė doc. dr. Viktorija Vaštakaitė-Kairienė.

Laboratoriškai auginama mėsa. Laboratoriškai auginamos mėsos gamyba prasideda nuo nedidelio gyvūno ląstelių mėginio. Dažniausiai pasirenkamos raumeninės kamieninės ląstelės, atsakingos už raumenų augimą, jos dedamos į specialią maistinę terpę, kurioje gausu baltymų, vitaminų ir augimo faktorių. Tinkamomis sąlygomis ląstelės pradeda daugintis ir formuoti struktūras, panašias į raumeninį audinį. Tam naudojami specialūs karkasai, padedantys ląstelėms susitvarkyti taip, kaip jos augtų gyvame organizme. Po kelių savaičių ar mėnesių galima gauti produktą. Nors tokios mėsos skonį ir maistingumą galima reguliuoti, be to, yra galimybė sumažinti joje esančio cholesterolio kiekį, vis dėlto dar nežinia, ar vartotojai priims tokį maistą, ar jis tikrai bus tvaresnis ir ar pavyks sumažinti vis dar didelę jo kainą iki masinio vartojimo lygio.

3D spausdinimas. Maisto spausdinimas remiasi tuo pačiu principu kaip ir įprastas 3D spausdinimas: objektas kuriamas sluoksniais pagal skaitmeninį modelį. Tik vietoje plastiko ar metalo čia naudojami valgomi ingredientai. Lengviausiai iš tyrelių spausdinami vienalyčiai maisto produktai: šokoladas, picos tešla, tortų kremai, makaronai. Technologijos privalumas tas, kad ji leidžia tiksliai kontroliuoti maisto sudėtį, pavyzdžiui, sumažinti cukraus ar druskos kiekį ar padidinti baltymų ir vitaminų. Šiandien maisto spausdinimas nėra vien laboratorinis eksperimentas – jį aktyviai tyrinėja tokios organizacijos kaip NASA, kurios siekia sukurti efektyvius maisto gamybos būdus ilgoms kosminėms misijoms. Ši technologija naudojama ir aukštos klasės restoranuose, kur virtuvės šefams itin rūpi maisto dizainas. Tačiau didžiausi jos iššūkiai yra ribotas žaliavų pasirinkimas ir aukšta įrangos kaina.



Projektą „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/23914-kiek-kartu-galima-israsti-dvirati.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/23914-kiek-kartu-galima-israsti-dvirati.html 23914 Wed, 17 Jun 2026 09:21:45 +0300 native-yes

Vargu ar būtų galima tvirtinti, kad dviratis išrastas visiems laikams – apsilankius A. ir G. Audickų dviračių muziejuje kyla kitokių minčių.



Nuo varžybų tandemais iki muziejaus

Aušrinės ir Gintario Audickų įkurtame muziejuje, esančiame Panevėžyje, Staniūnų g. 66, sukaupta įspūdinga kolekcija įvairiausių transporto priemonių su ratais, bet be variklio – dviračių, paspirtukų, triratukų, net neįgaliųjų vežimėlių – ir jų detalių.

Minties steigti muziejų G. Audickas dar neturėjo, kai 1982 m. prasidėjo artimesnė jo pažintis su dviračiais. Vyras įsidarbino sporto metodininku tuometės Lietuvos aklųjų draugijos Panevėžio gamybos mokymo kombinate. Įmonė turėjo tandemų (dviviečių dviračių) ir rengdavo neįgalių žmonių tandemų varžybas. G. Audickas dalyvaudavo varžybose, o kadangi tandemai dažnai sugesdavo, ėmėsi ir jų taisymo. Vėliau meistras pats pradėjo gaminti savadarbius tandemus – sukonstravo jų apie dvidešimt. Nuo 1990 m. jis ėmė taisyti dviračius, o kartu ir rinkti visa, kas susiję su šiomis transporto priemonėmis: iš pradžių susidomėjo dviračių emblemomis, o vėliau ėmė kolekcionuoti istorinius ir senus dviračius, paspirtukus. Eksponatų sukaupta tiek, kad 2023 m. įkurtas privatus muziejus. Šiuo metu muziejaus ekspozicijoje yra apie 80, o fonduose – dar antra tiek dviračių.

Dviratis buvo reikalingas ir cirke, ir kare

XIX a. pab.–XX a. 3-iajame deš. buvo daug eksperimentuojama tobulinant dviračių konstrukciją. Vieni sprendimai pasiteisino, kiti ne, bet muziejaus eksponatai dėl to tampa tik dar įdomesni. Pavyzdžiui, kolekcijoje galima pamatyti tikrą keistuolį – tokiu dviračiu važiuojančio žmogaus judesiai primena irklavimą: traukiant vairą į save sėdynė kyla, atleidus lekia žemyn su visu žmogumi ir šis judesys suka žvaigždę. Labai nedaug tokių dviračių pagamino firma „Hercules“. Dėmesio verti ir du labai skirtingi cirko dviračiai: kad būtų patogu atlikti triukus, jie buvo pagaminti pagal akrobatų kūno sudėjimą, rankų ir kojų ilgį.

Dar viena eksponatų grupė – profesiniai dviračiai. Jais važinėjo ugniagesiai: kai siaurose senamiesčių gatvelėse automobiliai neišsitekdavo, ši transporto priemonė labai praversdavo skubant pasiekti nelaimės vietą. Yra G. Audicko kolekcijoje ir vokiškas, 1941 m. pagamintas transportavimo dviratis. Prie jo primontavus didelį gardą krepšiams vežioti jį naudojo paštininkai. Seniausias muziejuje esantis karinis dviratis pagamintas Švedijoje 1936 m. Kariniai dviračiai išsiskiria tuo, kad yra tvirtesni, jų stipinai storesni, konstrukcijos labiau apsaugotos, nes svarbiausia buvo ne svoris, o tai, kad prasidėjus šaudymui ir žmogui su dviračiu staiga nugriuvus, transporto priemonė kuo mažiau nukentėtų ir toliau galėtų būti naudojama.

Dviračių raidos istoriją perteikia ne tik ratuoti eksponatai, bet ir dviračių emblemos, numeriai, knygelės, kurias gaudavo pirkėjai – jose buvo piešinukai su konstrukcijos paaiškinimu, įrašytu rėmo numeriu, pardavėjo atspaudu ir garantija. Kaip tobulėjo ši transporto priemonė, atskleidžia apšvietimo įranga: iš pradžių buvo naudojamos dviratinės žvakidės, vėliau žibalinės, karbidinės ir pagaliau elektrinės lempos. Muziejuje taip pat eksponuojami užraktai (vagių visais laikais netrūko), pompos, skambučiai, daugybė dviratininkų atributikos, senos fotografijos ir pašto ženklai, nemaža ir modeliukų kolekcija. Tiesą sakant, čia galima pamatyti viską, kas susiję su dviračiais, tad vardyti tektų labai ilgai.

Eksponatų keliai skirtingi

Eksponatų paieškoms skirto laiko G. Audickas neskaičiavo. Paskutinį praeito amžiaus dešimtmetį į mūsų šalį iš užsienio buvo atgabenta daug senų dviračių – dažniau 6-ojo ir 7-ojo deš., bet pasitaikydavo ir ankstesnių, tarpukario laikų. Tuo metu jais buvo prekiaujama automobilių, sendaikčių turguose.

Vėliau paieškų laukas išsiplėtė, kolekcininkas ėmė dalyvauti specializuotose istorinių transporto priemonių mugėse, rengiamose Kaune, Latvijoje, vykdavo ir į Estiją, Lenkiją, kartą buvo nuvažiavęs į Manheime (Vokietija) rengiamą prestižinę mugę. Senovinių eksponatų muziejaus įkūrėjai ieško ir pagal skelbimus, ir aukcionuose. Tiesa, aukcionuose kainos gerokai labiau kandžiojasi nei turguje (nors ir čia būna visaip). „Buvau aptikęs labai įdomų XIX a. prancūzišką dviratį mediniu rėmu, bet dėl jo susipešus rimtiems kolekcininkams kaina pakilo iki 8 tūkst eurų, o aš planavau išleisti tik 2...

Bet būna ir taip, kad brangų eksponatą pavyksta nusipirkti už visai mažus pinigus, jei žmogui tas daiktas nereikalingas. Taip kolekcijoje atsirado paaugliams skirtas „Ereliukas“ – vienas pirmųjų, surinktų Šiaulių dviračių gamykloje (beje, šįmet mininčioje 75-metį). Kadaise aštuonerių metų berniukui jį padovanojo tėvai, dabar žmogus dviratį už 60 eurų pardavė muziejui. Negalėjau net tikėtis, kad gausiu tokį retą dviratį“, – pasakoja G. Audickas.
Vieną labai saugotą dviratį muziejus gavo su dokumentais, įrodančiais, kad 1939 m. ši transporto priemonė kainavo tiek, kiek pora karvių – 150 zlotų. Tais metais žmogus dviratį gavo dovanų devintojo gimtadienio proga ir labai brangino, tad išsaugojo ne tik jį, bet ir visus pagaminimo dokumentus. Sulaukusiam garbaus amžiaus jo savininkui tapo sunku ant senojo dviračio užsėsti, tad G. Audickas už šį vertingą eksponatą savininkui sumeistravo ir atidavė labai žemą, taigi daug tinkamesnę transporto priemonę.

Visus ekspozicijoje esančius dviračius meistras yra suremontavęs ir su jais galima važiuoti. Nebent išskyrus kaulakratį – jį reikia saugoti, kad toks brangus eksponatas nesulūžtų. Kolekcininkas stengiasi įsigyti kuo daugiau – bent 95 proc., o dar geriau 98 proc. – autentikos išsaugojusius modelius, ieško tokių, kurie yra sveiki, gražūs, nenuterlioti, o jei jiems ko nors ir trūksta, tai tik smulkmenėlių. Deja, tai nėra paprasta, nes Lietuvoje dviračiai nebuvo itin saugomi, tad kai kurie eksponatai į G. Audicko rankas patenka sulaužyti, aprūdiję, kai kada net supjaustyti gabalais. Ne kartą kolekcininkui teko matyti dviračių, kurių rėmai, sparnai, ratlankiai nutepti tais pačiais dažais, kuriais buvo dažomas namas. Toks daiktas, nors ir senovinis, jau yra sugadintas, jį reikia ardyti, trinti smėliu, vėl dažyti. Dar labiau apgailestauti tenka aptikus vertingą dviratį, laikytą lauke ir surūdijusį, tinkamą tik detalėms.

4 keisčiausi dviračiai

Tandemas



Tokie dviviečiai dviračiai gaminami seniai. Lietuvoje 100 tandemų apie 1975 m. įsigijo Lietuvos aklųjų draugija, išdalijo juos visiems 5 mokymo kombinatams, buvo organizuojamos tandemų varžybos. Važiuojant tandemu gale pedalus mindavo neregintis žmogus, o priekyje sėdėdavo matantis, atsakingas už dviračio valdymą.

Kaulakratis



Tai dviratis su metalu kaustytais vežimo ratais vietoj padangų. Taip žmonės šią transporto priemonę praminė todėl, kad važiuoti ja žvyrkeliu būdavo dar pusė bėdos, bet miesto grindiniu, vadinamuoju bruku, tekdavo gerokai pasikratyti.

„Voras“



Jis išsiskiria įspūdingo dydžio ratu. Kad dviratė transporto priemonė kuo greičiau važiuotų, kadaise priekinis ratas buvo vis labiau didinamas, kol jo skersmuo pasiekė 1,80 m, o užpakalinis ratas liko mažiukas – kaip sulankstomo dviratuko. Norint užsikarti ant „voro“ reikėjo kopėtėlių, o ir važiuoti juo būdavo pavojinga, nes griūti tekdavo iš 2 m aukščio. Tokią retenybę pavyko įsigyti Vokietijoje.

Kardaninis dviratis



Retas tarpukario modelis, kuriame nėra įprastų žvaigždučių ir grandinių. Vietoj to buvo naudojama strypu sujungta uždara krumpliaračių sistema, perduodanti judesį galiniam ratui. Kardaninis mechanizmas buvo sudėtingesnis ir brangesnis gaminti, tad masinio paplitimo nesulaukė.



Projektą „Muziejai – technikos istorijos sergėtojai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 2520 Eur.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/23556-radijo-ausra-suspindo-tarpukario-lietuvoje.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/23556-radijo-ausra-suspindo-tarpukario-lietuvoje.html 23556 Wed, 29 Apr 2026 18:16:14 +0300 native-yes

„Alio, alio. Kalba Kaunas. Lietuva“ – 1926 m. birželio 12 d. nuskambėjo pirmasis šaukinys, žymintis lietuviško radijo pradžią. Šiais metais švenčiamas Lietuvos radijo šimtmečio jubiliejus. Per šį laiką radijas iš techninės naujovės, prieinamos tik nedaugeliui, tapo neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalimi.



Ramutė ŠULČIENĖ

„Radijo atsiradimas Lietuvoje prieš šimtą metų buvo ne tik technologinė naujovė, bet ir esminis visuomenės pokytis, pakeitęs žmonių santykį su informacija“, – sako Vilniaus universiteto partnerystės profesorius, žiniasklaidos tyrinėtojas dr. Gintaras Aleknonis. Pirmą kartą žinios tapo girdimos, o ne tik skaitomos.

„Jeigu norėtume suprasti, ką reiškė radijo atsiradimas prieš 100 metų, geriausia būtų jį palyginti su šiandienos socialiniais tinklais ar internetu. Iki tol informacija buvo susijusi su raštingumu – reikėjo mokėti skaityti, suprasti tekstą. Radijas staiga viską pakeitė: užteko turėti aparatą, ir informacija pasiekdavo be jokių papildomų gebėjimų“, – lygina profesorius.

Tiesa, pats radijo klausymasis tuo metu atrodė visai kitaip nei šiandien. Iš pradžių aparatų buvo nedaug (1926 m. Lietuvoje tebuvo registruoti 323 radijo imtuvai), ne visur buvo elektra, o programos trukdavo vos kelias valandas per dieną. Todėl radijas dažnai tapdavo ir bendruomenine patirtimi – žmonės susirinkdavo vienoje vietoje ir klausydavosi kartu.

Koja kojon su Vakarų Europa

Prof. G. Aleknonis atkreipia dėmesį, kad radijas Lietuvoje neatsirado „tuščioje vietoje“. Dar iki lietuviškų transliacijų pradžios dalis žmonių jau turėjo imtuvus ir klausėsi užsienio stočių: Vokietijos, Lenkijos ar Latvijos. Radijas nuo pat pradžių peržengė valstybių ribas ir požiūriu buvo labai panašus į šiandieninį internetą.

Beje, Lietuva nuo pirmųjų radiofoninių stočių įrengimo pasaulyje atsiliko vos apie penkerius metus ir aplenkė ne vieną valstybę. Pirmąja pasaulyje reguliariai transliuojančia radijo stotimi laikoma 1920 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Pitsberge, pradėjusi veikti stotis. 1922 m. reguliarios radijo programos pradėtos transliuoti Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje, 1923 m. – Vokietijoje. Latvija savo radiofoną pradėjo keliais mėnesiais anksčiau nei Lietuva, o štai Vatikano radijas religinio turinio transliacijas pradėjo vėliau nei mes – 1931 m.

Augantis klausytojų ratas

Radijo plėtra buvo gana sparti, jo dar tarpukariu galėjo klausytis visa Lietuva. Vis dėlto pirmųjų klausytojų ratas nebuvo platus, mat radijo imtuvai kainavo labai brangiai. 1926–1929 m. lempiniai aparatai su garsiakalbiu kainavo 1–2 tūkst. litų ar daugiau, o dar reikėjo mokėti už baterijas ir abonentinį mokestį, todėl juos galėjo sau leisti tik pasiturintys gyventojai.

Ieškodami pigesnės alternatyvos, žmonės rinkosi detektorinius radijo aparatus su ausinėmis. Toks aparatas kainavo apie 100 litų, be to, jam nereikėjo nei baterijų, nei elektros, o ir abonentinis mokestis buvo mažesnis. Tiesa, reikėjo pasirūpinti antena – ilgu variniu laidu, ištemptu tarp pastatų, medžių ar specialių karčių, – ir įžeminimu.

1934–1936 m. už 300–600 litų jau buvo galima įsigyti įvairių gamintojų aparatų: olandiškų „Philips“, jų dukterinių įmonių „Siera“ ar „Mediator“ radijų, vokiškų „Blaupunkt“, „Telefunken“, „Lorenz“, austrų „Minerva“ ar anglų „Marconi“. Radijo imtuvai buvo gaminami ir Lietuvoje, nors jų nebuvo itin daug. Kaune 1936 m. veikė net 86 radijo aparatų parduotuvės. Skaičiai rodo, kad radijo populiarumas augo gana sparčiai. 1924 m. Lietuvoje buvo registruoti vos 7 abonentai, 1931 m. jų jau buvo 12 381, o 1939 m. – net 77 562.

Kadangi radijo imtuvai daugeliui vis dar buvo sunkiai įperkami, netrūko entuziastų, kurie juos susikonstruodavo patys.

Tarp bangų – ir „zuikiai“

Norint klausytis radijo, neužteko vien įsigyti imtuvą – reikėjo mokėti ir abonentinį mokestį, kuris skyrėsi priklausomai nuo vietos, pavyzdžiui, Kaune ir Klaipėdoje jis buvo didesnis nei kitur Lietuvoje. „Jeigu turėjai radijo imtuvą, turėjai mokėti mokestį. Šiandien mums sunku tai įsivaizduoti – tarsi turėtum televizorių namuose ir vien už tai mokėtum. Vis dėlto jo logika buvo aiški: eteris, radijo bangos yra bendras visų turtas – kaip oras. Jei kas nors tuo naudojasi ir transliuoja, kyla klausimas, kaip tai finansuoti. Vienas būdas – valstybės biudžetas, kitas – apmokestinti įrenginius ar jų gamintojus, o trečias – abonentinis mokestis“, – aiškina pašnekovas.
Ši sistema neapsiėjo be gudravimų – dalis žmonių bandė nemokėti mokesčių, taip atsirado vadinamieji radijo zuikiai. Pasak profesoriaus, nuolat buvo svarstoma, kaip juos sugaudyti, tačiau galiausiai pripažinta, kad to padaryti beveik neįmanoma.

Gyvo žodžio laikai

Pirmieji Lietuvos radijo dešimtmečiai pasižymėjo viena svarbia ypatybe – beveik viskas, kas skambėjo eteryje, buvo transliuojama gyvai. Įrašymo technologijos dar nebuvo paplitusios, todėl radijas veikė tarsi nuolatinis gyvas pasirodymas.

„Pirmuosius 20–30 metų radijas buvo beveik visiškai gyvas – didžioji dalis turinio buvo transliuojama tiesioginiame eteryje. Muzika kartais būdavo leidžiama iš plokštelių, tačiau magnetofonų dar nebuvo, todėl paskaitos, koncertai ir net spektakliai buvo atliekami realiu laiku, jų neįrašant. Profesoriai eteryje taip pat kalbėdavo gyvai, dažnai net be užrašytų tekstų“, – pasakoja prof. G. Aleknonis.

Dėl šios priežasties iš tarpukario laikotarpio išliko palyginti nedaug radijo įrašų. Nėra, beje, įrašyto ir paties pirmojo išėjimo į eterį. Kauno radiofono veikimo pradžioje radijo techniku dirbęs Petras Radžiūnas yra pasakojęs, kad pirmoji laida užtruko apie pusvalandį. Joje nuskambėjo sveikinamoji kalba, buvo perskaitytos vidaus ir užsienio naujienos, o pranešėjas net keliomis kalbomis paragino klausytojus parašyti, kaip jie girdėjo pirmąją laidą. Netrukus pasirodė pirmieji atsiliepimai. Vienas jų – klausytojo iš Panevėžio Vytauto Juknevičiaus. Jis rašė: „1926 m. birželio 12 d. 19 val. užgirdau pirmą Kauno radijo stoties veikimą. Sveikindamas su veikimo pradžia linkiu sėkmingai užbaigti siunčiamus bandymus ir pradėti nuolatinį darbą. Kauno radijo stotį priimantį aparatą reguliuoju maždaug 2 000 metrų banga.“

Kiti klausytojai ne tik sveikino naująją mediją, bet ir vertino transliacijų kokybę, teikė pasiūlymus. Daugelis jų norėjo įvairesnės programos, siūlė prie naujienų pridėti ir muzikos. Gana greitai klausytojų lūkesčiai buvo su kaupu išpildyti. Kiekvieną savaitę pradėti transliuoti kamerinės ir vokalinės muzikos koncertai, operų ištraukos tiesiai iš Valstybės teatro, taip pat buvo skiriamas laikas liaudies, lengvajai ir šokių muzikai.

Ne visiems aiškus stebuklas

Prof. G. Aleknonis pabrėžia, kad radijas tarpukariu turėjo didelę reikšmę – jis veikė kaip viena pirmųjų tarptautinių medijų, leidusių žmonėms susipažinti su kitų šalių gyvenimu. Skirtingų šalių radijo stotys dalijosi turiniu, retransliuodavo viena kitos programas. „Tai buvo savotiškas stebuklas – radijo stotys keisdavosi transliacijomis, pavyzdžiui, koncertai vykdavo Rygoje, Kaune ar Taline, o juos galėdavo girdėti ir kitų šalių klausytojai. Radijas tapo pirmąja medija, kuri iš esmės pradėjo griauti sienas – pirmiausia tas, kurios yra žmonių galvose. Juk galimybė girdėti, kas vyksta kitame krašte, tuo metu atrodė neįtikėtina“, – šypsosi mokslininkas.

Kaip ir kiekviena nauja technologija, radijas sulaukė skirtingų reakcijų. „Kai atsiranda naujovė, dalis žmonių ją iš karto priima ir nori naudoti, o kiti žiūri atsargiai, – pastebi profesorius. – Spaudoje net pasirodydavo pranešimų, kad radijas gali būti susijęs su įvairiomis nelaimėmis, pavyzdžiui, audromis ar kitais gamtos reiškiniais.“ Išlikę duomenų, kad radiju buvo ypač susirūpinta 1927-ųjų pavasarį. „Lietuvos žinios“ tuo metu rašė: „Visam kaltas radio. Nausodės kaime lijo smarkus cikloninio pobūdžio lietus. Daugelio ūkininkų rugius suplojo ir sumaišė su purvu. Tas pats lietus Panevėžyje pridarė nuostolių, perkūnas trenkė į elektros vielas. Žmonės apie Panevėžį kalba, jog tai, girdi, radijo priimtuvai kalti. Pirmiau, girdi, jokių ciklopų nebuvo. Tose vietose žadama radijo priimtuvus naikinti.“

Svarbus valstybės prestižui

Radijo atsiradimas Lietuvoje nebuvo vieno žmogaus idėja ar staigus sprendimas – tai buvo ilgesnis procesas, susijęs su pasauline technologijų raida ir valstybės interesais. Kaip ir daugelis naujovių, radijas pirmiausia buvo vystomas kariniams tikslams. Dar iki lietuviškų transliacijų pradžios ši technologija buvo naudojama kariuomenėje, o pirmieji įrenginiai veikė dar Rusijos imperijos laikais Kaune. Po Pirmojo pasaulinio karo dalis įrangos liko Lietuvoje, tuomet pradėta galvoti apie civilinį radiją. Apie 1923 m. parengti pirmieji projektai ir sudarytos sutartys, tačiau įgyvendinimas užtruko.

Prof. G. Aleknonis pabrėžia, kad radijas tarpukario Lietuvoje buvo suvokiamas kaip svarbus valstybės projektas. „Turėti savo valstybės radiją buvo prestižo reikalas. Radiją galime laikyti strateginiu įrankiu, leidusiu Lietuvai įsitvirtinti tarptautinėje informacijos erdvėje. Beje, šią erdvę dar reikėjo ir išsikovoti, mat eteris yra bendras – kaip oras. Jei dvi radijo stotys transliuoja tuo pačiu dažniu, jos viena kitą užgožia. Dėl to atsirado būtinybė tuos dažnius paskirstyti, ir Lietuvai teko dalyvauti tarptautinėse derybose, kad gautų savo dalį. Vieni dažniai buvo patogesni, kiti – ne tokie, todėl tai buvo svarbus klausimas“, – dėsto pašnekovas.

Beje, kelių valandų trukmės radijo laidos tebuvo maža dalis visos radijo veiklos. Pirmaisiais metais didelę laiko dalį radijas buvo naudojamas praktiniams tikslams – perduoti valstybinius pranešimus, tarnybinę informaciją, taip pat komercinius pranešimus, pavyzdžiui, susijusius su prekyba ar transportu.

Plėtė akiratį ir linksmino

Pirmosios radijo programos Lietuvoje buvo gana trumpos, o transliacijos vykdavo vakarais. Ilgainiui radijas persikėlė ir į rytą, kol tapo įprasta dienos pradžios dalimi.

Pasak prof. G. Aleknonio, radijas nuo pat pradžių turėjo ir informacinę, ir šviečiamąją misiją. „Radijas galėjo informaciją perduoti greičiau nei spauda. Pagrindą sudarė žinios, bet labai svarbi dalis buvo ir švietimas: įvairios paskaitos apie literatūrą, meną, visuomenę, taip pat praktinės žinios, pavyzdžiui, medicinos ar buities. Tai buvo žmonių lavinimas plačiąja prasme. Be to, didelę vietą užėmė muzika – koncertai, operos. Jų transliacijoms net buvo nutiesta speciali linija į Valstybės teatrą“, – pasakoja pašnekovas.

Šiek tiek vėliau sekmadieniais pradėta transliuoti mišias. Nors šiandien tai atrodo natūrali radijo programos dalis, Katalikų bažnyčia į naująją mediją žiūrėjo atsargiai. Požiūris pasikeitė pamačius, kad religinės transliacijos vyksta ir iš Vatikano. Sparčiai plėtėsi ir pramoginis turinys: atsirado radijo teatras, buvo rengiami įvairūs humoristiniai pasirodymai. Ypač populiarus buvo vadinamasis Pupų Dėdė – Petras Biržys: šis linksmintojas kūrė dainas ir pasakojimus, kurie greitai išplito tarp klausytojų.

Nesuvaržyta eterio laisvė

Kiek laisvas nuo cenzūros buvo tarpukario radijas? Pasak prof. G. Aleknonio, nors tam tikrų propagandos elementų būta, jie nebuvo tokio masto ir taip griežtai kontroliuojami kaip sovietų laikais.

„Tarpukario Lietuva ir sovietmetis – du visiškai skirtingi dalykai. Taip, po 1926 m. perversmo Lietuvoje sustiprėjo valstybės kontrolė, tačiau tuo pat metu radijuje išliko nemažai laisvės. Sakykime, paskaitas skaitantys žmonės dažnai kalbėdavo be iš anksto parengtų tekstų. Net buvo juokaujama, kad per visą tą laikotarpį cenzoriai taip ir nesugebėjo priversti visų pateikti savo kalbų konspektų“, – pasakoja mokslininkas.

Pasak profesoriaus, reikia nepamiršti, kad Kaunas tuo metu buvo universitetinis miestas, turintis daug išsilavinusių žmonių, kurie ir formavo radijo turinį. „Jie į radiją žiūrėjo ne kaip į propagandos įrankį, o pirmiausia kaip į tautos švietimo priemonę. Galima sakyti, kad radijas siekė būti savotiškas mokytojas – ne primetantis, o vedantis, padedantis suprasti. Toks, kurį žmonės gerbia ir prisimena“, – sako prof. G. Aleknonis.



Projektą „Radijas kalba Lietuvai ir pasauliui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 8000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/23516-informacijos-perdavimas-nuo-ugnies-ir-dumu-iki-nematomu-bangu.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/23516-informacijos-perdavimas-nuo-ugnies-ir-dumu-iki-nematomu-bangu.html 23516 Mon, 27 Apr 2026 09:00:11 +0300 native-yes

Informacijos perdavimo raida iki radijo atsiradimo buvo paremta perėjimu nuo gamtos išteklių naudojimo prie technologijų, kurios galutinai panaikino atstumo barjerą. Kaip keitėsi informacijos perdavimo būdai ir kokią reikšmę turėjo radijo atsiradimas?



Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

Per atmintį ir ženklus

Informacijos perdavimo istorija yra neatsiejama nuo pačios civilizacijos raidos. Dar gerokai prieš atsirandant pirmajam rašytiniam ženklui, žmonija sukūrė unikalius būdus žinioms išsaugoti ir skleisti. Ankstyviausias buvo žodinis perdavimas – žmogaus žmogui. Tai buvo pagrindinis būdas perduoti patirtį, papročius ir legendas.

Lygiagrečiai su žodiniu plėtojosi vaizdinis informacijos perdavimas. Uolų piešiniai, piktogramos buvo bandymai fiksuoti medžioklės scenas, ritualus ar astronominius stebėjimus. Šie pirmykščiai vaizdiniai pamažu evoliucionavo į sudėtingas rašto sistemas, kurios leido žiniai keliauti nedalyvaujant pačiam siuntėjui. Seniausi civilizacijos dokumentai, kurių amžius siekia 5000–4000 m. pr. Kr., buvo papirusai ir degto molio lentelės, išmarginti Egipto hieroglifais ir Asirijos dantiraščiu.

2013 m. rasti Vadi al Džarfo papirusai (seniausias rastas tekstas) datuojami maždaug 2560–2550 m. pr. Kr. (faraono Cheopso valdymo laikais). Juose aprašoma Gizos piramidžių statyba – logistika, akmenų gabenimas ir darbininkų dienotvarkė. Tai – dienoraščio tipo įrašai, priklausę pareigūnui Mereriui. Archeologiniai radiniai, datuojami apie 2000 m. pr. Kr., liudija, kad Šumere, Babilono ir Egipto karalystėse jau tada veikė gerai organizuotos pasiuntinių tarnybos.

Šumerai, babiloniečiai, finikiečiai, graikai ir romėnai informacijai įamžinti dažnai naudojo akmenį. Romėnai akmeninėse plokštėse iškaldavo kalendorius ir valstybės potvarkius. Vėliau informacijos skleidėju tapo medis. Hetitai, vėliau graikai ir romėnai laiškus rašydavo ant medinių plokštelių, romėnų vadintų tabula. Itin paplito vaško lentelės, kuriose tekstas buvo rėžiamas smailia lazdele – stiliumi. III a. pr. Kr.–V a. po Kr. romėnai ištobulino lentelių gamybą. Jos tapo kasdienio gyvenimo dalimi, dažniausiai buvo naudojamos mokyklose, teismuose ir sudarant verslo sandorius. Vaško lentelės buvo pirmosios perrašomos laikmenos, leidusios akimirksniu pašalinti klaidą ir rašyti iš naujo.

Dūmai ir būgnai

Tačiau fizinis įrašas buvo tik dalis komunikacijos – jį reikėjo perduoti, kartais netgi skubiai. Kariniams pranešimams buvo pasitelkti optiniai signalai: ugnis ir dūmai iš specialių švyturinių bokštų leido žiniai skrieti šviesos greičiu nuo vienos kalvos iki kitos ir gana didelius atstumus. Pavyzdžiui, per Trojos karą (XII a. pr. Kr.) žinios taip buvo siunčiamos 540 km atstumu.

VIII a. pr. Kr. senovės Kinijoje sargybiniai ant Didžiosios sienos bokštų, pastebėję priešus, uždegdavo ugnį, o tirštus dūmus kontroliuodavo drėgna žole ar kailiais, sukurdami trumpus pūpsnius – savotiškus vizualinius impulsus. Kiekvienas bokštas buvo matomas kito bokšto sargybiniams, todėl žinia apie pavojų per kelias valandas nukeliaudavo tūkstančius kilometrų.

Amerikos indėnų gentys šią sistemą ištobulino dar labiau – dūmų pūpsnių skaičius ir jų trukmė buvo griežtai koduoti: vienas pūpsnis reiškė dėmesį, du – saugumą, trys – kritinį pavojų.

VI a. pr. Kr. persai tam tikru atstumu tarp kalvų statydavo stiprų balsą turinčius karius, ir šie šaukdavo vienas kitam karaliaus įsakymus.

Afrikos džiunglių gyventojai nuo seniausių laikų įvairias žinias perduodavo signaliniais būgnais, kurių garsas buvo girdimas net už 20 km. Keisdami mušimo toną ir ritmą, būgnininkai sugebėdavo imituoti žmogaus kalbos intonacijas. Tai leido perduoti ne tik signalus, bet ir ištisus pasakojimus ar kvietimus į šventes. Kiekvienas kaimas turėjo savo ryšininką, kuris, išgirdęs kaimynų žinią, ją iškart perduodavo toliau.

Pasiuntinių paštas

Grįžkime prie rašytinio žodžio ir pasiuntinių. Į tūteles susukti senoviniai laiškai – papirusai, greitų pasiuntinių nešami, keliaudavo į tolimus miestus ir valstybes. Babilonijos ir Ninevijos valdovai į kitas valstybes siųsdavo savo pasiuntinius bėgikus. Ypač garsūs buvo senovės graikų pasiuntiniai hemerodromai – pėstieji ar bėgikai, nešę reikalingą informaciją dideliais atstumais.

Senovės Indijoje veikė itin efektyvi pasiuntinių estafečių sistema. Kas tris mylias, kiekvieno kaimo pakraštyje, stovėdavo specialios palapinės, kuriose nuolat budėdavo bėgikai, pasirengę bet kurią akimirką perimti siuntą. Kiekvienas pasiuntinys turėjo lazdą su gale pritvirtintais varpeliais. Bėgdamas dideliu greičiu, vienoje rankoje jis laikydavo laišką, o kita mojuodavo skambančia lazda. Palapinėse budintys kiti bėgikai iš tolo išgirsdavo artėjantį kolegą ir pasiruošdavo startui.

Persijos pašto sistema

Specialius pasiuntinius turėjo valdovai ir aukšto luomo žmonės, kurtos net pašto sistemos. Persijoje gyvavusi pašto sistema, antikoje žinota Angarium pavadinimu, buvo laikoma tikru logistikos stebuklu. Ją ištobulino karalius Kyras Didysis (VI a. pr. Kr.), o vėliau išplėtė Darėjas I.

Sistemos ašis buvo Karališkasis kelias, nusidriekęs apie 2 500 km. Karalius Kyras tiksliai apskaičiavo, kokį atstumą žirgas gali nubėgti per dieną nepervargdamas, ir pagal šiuos skaičiavimus visoje imperijoje išdėstė pašto stotis. Kiekvienoje tokioje stotyje visą parą budėjo pailsėję žirgai ir raiteliai, parengti bet kurią akimirką perimti siuntą. Pailsus vienam gyvūnui, jį iš karto, net ir giliausią naktį, buvo galima pakeisti kitu, užtikrinant nenutrūkstamą informacijos judėjimą iki galutinio tikslo.

Graikų istorikas Herodotas, žavėdamasis šia sistema, rašė, kad nei sniegas, nei lietus, nei karštis ar nakties tamsa negali sustabdyti šių pasiuntinių. Dėl šios gyvosios grandinės informacija, kurią paprastas keliautojas gabendavo tris mėnesius, Persijos karalių pasiekdavo vos per 7–9 dienas. Šis logistikos modelis ne tik padėjo pamatus moderniam paštui, bet ir įrodė, kad informacija yra galingiausias įrankis imperijai valdyti.

Tapo būtinybe

Senovės Romos imperatorius Augustas (I a. pr. Kr.) sukūrė Cursus Publicus – milžinišką pašto tinklą, nutiestą akmeniniais keliais per visą Europą ir Mažąją Aziją. Romėnai ištobulino stočių sistemą: kas 10–15 km stovėjo stotys tik arkliams pakeisti, o kas 40 km – stotys, kur buvo galima nakvoti ir pavalgyti. Šis tinklas tarnavo išskirtinai valstybės pareigūnams ir užtikrino, kad imperijos centras visada žinotų, kas vyksta tolimiausiuose pasieniuose.

Žlugus Romai, centralizuotas paštas iširo, tačiau informacijos sklaidos poreikis niekur nedingo. Viduramžiais (XII–XIV a.) bažnytiniai raštai keliaudavo per vienuolynus, o kylantys Europos universitetai (Bolonijos, Paryžiaus) įkūrė savo pasiuntinių korporacijas studentų laiškams gabenti.

Naujųjų laikų aušroje, 1562 m., Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje valdant Žygimantui Augustui buvo įkurta pirmoji reguliari pašto linija Vilnius–Krokuva, gyvybiškai svarbi abiejų valstybių valdymui. Europoje tuo metu įsitvirtino Turnų-Taksisų šeimos pašto monopolis – buvo nustatyti tarifai ir atsirado pašto karietos, kurios kartu su laiškais pradėjo vežti ir keleivius.

Prūsijos kunigaikštis Frydrichas Vilhelmas 1646 m. įsteigė savo valstybinį paštą, kuris aptarnavo ne tik valstybines įstaigas, bet ir pavienius asmenis. Tokią pašto struktūrą perėmė ir kitos šalys, pavyzdžiui, Lietuva, Lenkija, Olandija, Švedija. Jos visos jungėsi bendrais pašto maršrutais.

Naujienos iš laikraščių

XV a. viduryje Johanas Gutenbergas išrado mechanines spaudos stakles ir informaciją pavertė preke, kurią, skirtingai nei anksčiau egzistavusius rankraščius, buvo galima dauginti tūkstančiais egzempliorių. Žinios, anksčiau priklausiusios tik dvasininkijai ir didikams, tapo prieinamos kylančiam miestiečių sluoksniui.
XVII a. pradžioje ši technologija paskatino atsirasti pirmąjį tikrą laikraštį. 1605 m. Strasbūre pasirodęs Johano Karoluso leidžiamas „Relation“ laikomas pirmuoju reguliariu spausdintu savaitraščiu pasaulyje. Informacija tapo dinamiška: žmonės pradėjo diskutuoti apie įvykius ir taip formavo tai, ką šiandien vadiname viešąja nuomone.

Pirmą kartą leisti laikraštį kasdien bandyta Leipcige 1650 m. („Einkommende Zeitungen“), tačiau šis leidinys gyvavo trumpai, o sėkmingu tikruoju dienraščiu laikomas Londono „The Daily Courant“ (1702 m.). Jo leidėja Elizabet Malet nusprendė spausdinti tik faktus, palikdama skaitytojui teisę pačiam susidaryti nuomonę.

Telegrafo revoliucija

Visgi kaip perduoti žinią greitai ir plačiai? XVIII a. pabaigoje Prancūzijoje Klodas Šapas sukūrė optinį telegrafą – bokštų grandinę su judančiomis svirtimis, leidusią kodus perduoti per teleskopus. Operatorius per teleskopą stebėdavo gretimą bokštą. Pamatęs signalą, jis jį atkartodavo savo bokšte, o kitas operatorius – kitame. Taip žinia skriejo per visą šalį. Nors ši sistema veikė tik šviesiuoju paros metu ir esant geram orui, ji įrodė, kad informacija gali skrieti šimtus kilometrų per kelias minutes, fiziškai negabenant jokio objekto.

Tikroji revoliucija įvyko XIX a. viduryje, kai Samuelis Morzė 1837 m. išrado elektromagnetinį telegrafo aparatą. 1844 m. gegužės 24 d. jis išsiuntė pirmąją oficialią telegramą iš Vašingtono į Baltimorę su bibline fraze: „Ką Dievas padarė“ („What hath God wrought“). Pavertus raides elektros impulsais – taškais ir brūkšniais – informacija laidais pradėjo sklisti žaibiškai. Praėjus vos ketveriems metams po to, kai S. Morzės išsiųsta Biblijos citata atvėrė duris į telegrafo erą, iškart šeši Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) laikraščiai ėmė keistis informacija telegrafu – buvo įkurta „The Associated Press“, pirmoji pasaulio naujienų agentūra.
1851 m. JAV jau buvo 50 telegrafo bendrovių, turinčių šimtus telegrafo stočių. Daugiausia jų turėjo geležinkelis. 1886-aisiais veikė daugiau nei 4 tūkst. telegrafo stočių, išsidėsčiusių visoje Amerikoje ir sukūrusių didžiausią pasaulyje milijono kilometrų ryšių tinklą, įskaitant du transatlantinius kabelius.

Alio, kalbėkite!

Netrukus po telegrafo revoliucijos, 1875 m., Aleksandras Greihamas Belas žengė dar toliau – išmokė laidu perduoti nebe sausus kodus, o gyvą žmogaus balsą. Jo teorija, kad jei pavyktų sukurti prietaisą, kurio membrana vibruotų kartu su žmogaus balso bangomis, šią vibraciją būtų galima paversti kintama elektros srove, o kitame laido gale – vėl garsu, tapo tikrove. Telefonas suteikė komunikacijai asmeniškumo ir realiojo laiko pojūtį ir leido žmonėms bendrauti sinchroniškai, be jokių tarpininkų ar specialių kodų mokėjimo.

1877 m. pirmoji telefono linija buvo nutiesta Berlyne. 1882 m. A. G. Belo kompanija įrengė telefono linijų tinklą Varšuvoje (105 abonentai) ir Rygoje (54 abonentai). Tų pačių metų pabaigoje atsirado pirmoji privati telefono linija Rietave. 54 km telefono linija, sujungusi Rietavą, Plungę, Kretingą ir Palangą, buvo nutiesta kunigaikščio Bogdano Oginskio pastangomis. Taigi pirmasis telefonas Lietuvoje suskambo Rietave, praėjus vos šešeriems metams nuo jo išradimo. Ši data ir yra laikoma Lietuvos telefonizavimo pradžia.

Radijo išradimas

XIX a. pabaigoje pasaulis jau buvo apraizgytas tūkstančiais kilometrų laidų. Verslas, politika ir asmeninis gyvenimas tapo priklausomi nuo elektros impulsų.

Tiesa, dar 1864 m. škotų fizikas Džeimsas Klarkas Maksvelas matematiškai įrodė, kad elektromagnetinės bangos gali sklisti erdvėje šviesos greičiu. Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, 1887 m., vokiečių mokslininkas Heinrichas Hercas laboratorijoje pirmą kartą sugeneravo ir rezonatoriumi pagavo šias bangas. Nors pats H. Hercas manė, kad tai tėra įdomus fizikos eksperimentas be jokios praktinės naudos, jo vardas tapo dažnio matavimo vieneto – herco (Hz) – pavadinimu.

Tikrasis proveržis įvyko pačioje XIX a. pabaigoje, kai prasidėjo įtemptos dviejų genijų – Nikolos Teslos ir Guljelmo Markonio – lenktynės. N. Tesla sukūrė pagrindines technologijas stipriems aukšto dažnio signalams generuoti. Italas G. Markonis 1901 m. žengė istorinį žingsnį – nusiuntė pirmąjį belaidį Morzės kodo signalą per Atlanto vandenyną ir įrodė, kad Žemės kreivumas nėra kliūtis radijo bangoms. Iš pradžių radijas tarnavo tik kaip belaidis telegrafas, skirtas siųsti tam tikriems signalams (ypač jūrose esantiems laivams), tačiau 1906 m. Kūčių vakarą Redžinaldas Fesendenas pirmąkart eteryje ištransliavo žmogaus balsą ir smuiko muziką ir taip apstulbino jūreivius.

Po Pirmojo pasaulinio karo radijas tapo masinio informavimo priemone, pasiekusia milijonus žmonių vienu metu. 1920 m. atsidarius pirmosioms reguliarioms stotims, informacija pasidarė momentinė ir prieinama kiekvienuose namuose, o Lietuva į šį judėjimą įsitraukė 1926 m. birželio 12 d., kai iš Kauno nuskambėjo pirmieji lietuviški šaukiniai.



Projektą „Radijas kalba Lietuvai ir pasauliui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 8000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/verta-zinoti/23299-klimato-valdymas-apie-eksperimentus-ir-ju-pasekmes.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/verta-zinoti/23299-klimato-valdymas-apie-eksperimentus-ir-ju-pasekmes.html 23299 Fri, 27 Mar 2026 08:43:59 +0200 native-yes

Per ilgus dešimtmečius žmonija reikšmingai prisidėjo prie Žemės klimato kaitos. Apie bandymus neutralizuoti ligšiolinę įtaką planetai, apie projektus, kuriais siekiama iš atmosferos pašalinti anglies dioksidą ar užkirsti kelią pražūtingiems reiškiniams, apie galimas tokių technologijų pasekmes kalbamės su VILNIUS TECH Išmanių ir klimatui neutralių gamybos procesų, medžiagų ir technologijų kompetencijų centro direktoriumi, Europos klimato pakto ambasadoriumi Simonu BARSTEIGA.



Priklausomybė nuo ekologinių sistemų

– Apie 85 proc. viso dėl žmogaus veiklos išskiriamo anglies dioksido į atmosferą patenka deginant iškastinį kurą: naftą, gamtines dujas ir akmens anglis – ir sumažinti CO2 emisiją sunkiai sekasi. Bet gal yra kitų būdų atvėsinti planetą?

– Manau, kad mes neturėtume galvoti apie nesėkmę. Mes jau seniai suprantame, ką ir kaip reikia daryti, tačiau nesugebame pakankamai greitai veikti ir pakeisti savo energetikos, ekonomikos ir vartojimo modelių. Todėl vis dažniau ieškome būdų ne įveikti problemos priežastis, o kaip kompensuoti pasekmes, pavyzdžiui, bandyti atvėsinti planetą technologijomis (pvz., valdant Saulės spinduliuotę), net ir paliekant tą pačią sistemą, kuri ją kaitina.

Čia itin taikliai atsiskleidžia antropologo Gregory Batesono mintis, kad didžiausios problemos pasaulyje kyla dėl skirtumo tarp to, kaip veikia gamta, ir to, kaip mąsto žmonės.

Gamta funkcionuoja kaip sudėtinga, tarpusavyje susijusi sistema su daugybe grįžtamųjų ryšių, o žmogaus mąstymas dažnai yra fragmentuotas, trumpalaikis ir orientuotas į pavienius tikslus. Šis neatitikimas lemia tai, kad mes nuolat veikiame griaudami ekologines sistemas, net ir turėdami gerų ketinimų.

G. Batesonas klausė, kodėl žmonės nemato savo priklausomybės nuo ekologinių sistemų, kurios suteikia mums gyvybę, stabilumą ir integralumą. Atsakymas slypi pačioje mūsų mąstysenoje: mes nematome ryšių, todėl nematome ir pasekmių. Ekologinės sistemos veikia lėtai, jų reakcijos išsiskleidžia per dešimtmečius ar šimtmečius, o žmogaus sprendimai dažniausiai grindžiami trumpalaike nauda. Tai sukuria iliuziją, kad galime imti iš sistemos daugiau, nei ji gali atlaikyti, nepatirdami tiesioginių padarinių.

– Bet dabar pasekmės jau akivaizdžios?

– Per pastaruosius kelis šimtus metų žmonija, naudodama planetos išteklius, išlaisvino milžinišką kiekį anglies, kuri buvo kaupta Žemės sistemoje milijonus metų. Šis procesas radikaliai pakeitė anglies dioksido santykį atmosferoje. Dėl to sutriko Žemės energijos balansas: planeta nebegali taip efektyviai atspindėti Saulės energijos atgal į kosmosą, vis didesnė jos dalis lieka sistemoje, kyla temperatūra, tirpsta ledynai, keičiasi vandenynai ir klimato režimai.

Iš esmės tai procesas, kurį mes užkūrėme, bet mums kyla pagunda supaprastinti problemą iki vieno parametro – temperatūros. Jei temperatūra kyla, vadinasi, ją reikia sumažinti. Tačiau toks mąstymas yra pavojingas. Jei sistema rodo, kad joje kaupiasi per daug šilumos, tai nėra signalas, kad turime tiesiog valdyti Saulės spinduliuotę. Tai signalas, kad mūsų sąveika su sistema yra iš esmės neteisinga. Bandydami reguliuoti vieną rodiklį, ignoruodami kitus ryšius, rizikuojame sukelti naujų, dar sunkiau numatomų, pasekmių.

Žmogaus protas yra ribotas, ypač kai bando valdyti sistemas, kurių dalimi yra pats. Kuo labiau supaprastiname sudėtingas ekologines sistemas iki techninių schemų, tuo didesnė tikimybė, kad sistema atsakys netikėtais ir nevaldomais būdais.

Todėl klausimas, ar galime atvėsinti planetą kitais būdais, iš tiesų slepia gilesnę problemą. Tai ne technologijų klausimas – tai klausimas apie mūsų mąstymo būdą, apie tai, ar mes matome save kaip ekologinės sistemos dalį, ar tik kaip jos naudotojus. Kol mūsų mąstymas išliks atskirtas nuo gamtos logikos, tol technologijos nebus sprendimas.

– Kas turėtų įvykti, kad tai paveiktų mūsų mąstymą?

– Nėra lengvo atsakymo į šį klausimą. Jei nesikeis galią turinčių lyderių – valstybių, įmonių, korporacijų vadovų – mąstymas, tada pokyčius lems tik katastrofos, žlugimai, revoliucijos. Nenorėčiau, kad atsakymas būtų toks, – tai per paprasta, bet vienokia ar kitokia krizė turi vykti. Bet, trumpai tariant, jei nebus gerų lyderių, nebus ir supratimo, išklausymo, tinkamų refleksijų ir judėjimo į priekį.

– Ar jūs pats tikite, kad katastrofos pavyks išvengti?

– Sunkiai… Bet aš tikiu Europos Sąjunga: kad ir kokie jos ekonominiai interesai, galbūt jos pirminė idėja išsikreipė, bet jos keliami tikslai, jos žiedinės ekonomikos koncepcija yra teisingi. Jei ES, išlaikydama savo demokratiją, apsisprendimus, lyderystę, netgi karinę galią, bus pajėgi primesti tiek ekonomikos, tiek aplinkosaugos taisykles visam pasauliui, manau, žmonija susikalbės ir keisis.

Planetos ribos ir bandymų ribos

– Kol grėsmė nepakibo virš galvos, žmogui sunku keistis...

– Moksliniai tyrimai rodo, kad Žemės sistema turi ribotą ekologinį pajėgumą, t. y. tam tikras planetines ribas, kurias peržengus klimato, ekosistemų ir socioekonominių sistemų stabilumas tampa nebegrįžtamai pažeidžiamas. Šių ribų viršijimas reiškia ne tik laipsnišką aplinkos degradaciją, bet ir staigių, nenumatytų, sunkiai valdomų pokyčių riziką – ekstremalaus karščio ir šalčio bangas, sausras, potvynius, audras ir kitas klimato anomalijas. Peržengus ribą nebėra kelio atgal, poveikis žmonėms, gyvūnijai, biologinei įvairovei, kancerogeninių ligų plitimui pasiekia nevaldomą lygį. Planetai vis vien, daugiau ar mažiau joje yra kokio nors cheminio elemento, išsausėjusi ji ar skysta, įkaitusi iki 100 ar 200 laipsnių, bet žmonėms Žemėje gyventi tampa vis sunkiau. Kaip rūšis žmonija gali išlikti, bet skirtumai didėja labai smarkiai: vieni kenčia, kiti, kurie gali sau leisti apsisaugojimo priemones, gyvena geriau. Ir natūralu, kad kokybiško gyvenimo sąnaudos (pavyzdžiui, medicinos, namų išlaikymo) tampa didžiulės.

– Siekdami paveikti klimatą mokslininkai ir inžinieriai ieško įvairių sprendimų ir kuria tokias technologijas kaip Saulės spinduliuotės valdymas, orų modifikavimas, vandenynų tręšimas ir panašias...

– Ekologinės sistemos iš esmės skiriasi nuo techninių ar inžinerinių sistemų tuo, kad jų veikimo negalime išsamiai aprašyti, suvaldyti ar atkartoti eksperimentiniu būdu. Ekologijoje nėra galimybės izoliuoti kintamųjų taip, kaip tai daroma laboratoriniuose eksperimentuose, o dauguma procesų yra nelinijiniai, tarpusavyje susieti ir pasižymi uždelstais grįžtamaisiais ryšiais. Dėl šios priežasties ekologija dažnai veikia ne todėl, kad jos veikimo mechanizmai būtų iki galo suprasti, bet todėl, kad per ilgą evoliucijos laiką susiformavo tam tikra dinaminė pusiausvyra.

Mokslas tokiose sistemose dažniausiai nėra pajėgus iš anksto numatyti visų pasekmių. Jis veikiau identifikuoja dėsningumus post factum – stebėdamas, kas po tam tikrų intervencijų veikia, o kas neveikia. Tai reiškia, kad daugelis ekologinių žinių yra empirinės ir retrospektyvios, o ne prognozinės. Tokia žinojimo forma yra vertinga, tačiau ji turi esminę ribą: ji neleidžia saugiai eksperimentuoti su visos sistemos mastu, nes pats eksperimentas gali negrįžtamai pakeisti tyrimo objektą.

Būtent čia atsiranda fundamentali riba tarp to, ką galima bandyti, ir to, ką bandyti yra pavojinga. Kai intervencijos yra grįžtamos, lokalios ir riboto masto, jų nesėkmės kaina dažniausiai yra reguliuojama. Tačiau globalios klimato intervencijos pasižymi priešingomis savybėmis: jos yra sunkiai grįžtamos, veikia visą sistemą ir turi potencialą sukelti kaskadinius, neprognozuojamus padarinius.

Mano nuomone, papildomos „nenatūralios“ technologinės intervencijos į klimato sistemą yra pavojingos ir tik nukreipia dėmesį nuo esminių klimato kaitos priežasčių, pirmiausia – nuo nuolat augančio energijos suvartojimo ir stagnuojančio energetinio efektyvumo. Šios tendencijos rodo, kad problema yra ne technologinių priemonių trūkumas, o struktūrinė ekonominių ir socialinių sistemų priklausomybė nuo vis didesnio netvarios energijos poreikio. Kol ši priklausomybė išlieka, bet kokios nenatūralios klimato valdymo priemonės veiktų kaip laikina maskuotė, bet nespręstų problemos.

Saulės spinduliuotės valdymo sprendimai, orų modifikavimo technologijos bei vandenynų tręšimas dažnai pristatomi kaip galimi papildomi atsakai į klimato krizę, tačiau mokslininkai mano, kad šios priemonės gali ne stabilizuoti, o dar labiau destabilizuoti Žemės sistemą. Esminė problema yra tai, kad šios intervencijos keičia fundamentalius biofizinius procesus, nepašalindamos pagrindinių klimato kaitos priežasčių ir kartu sukurdamos naujus sunkiai prognozuojamus rizikos šaltinius.
Be to, šių technologijų prioritetizavimas galėtų pakenkti jau dedamoms pastangoms sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą ir prisitaikyti prie klimato kaitos. Bet kokia didelio masto intervencija į mūsų bendrą planetos aplinką turėtų sunkiai numatomų sisteminių pasekmių.

Anglies dioksidas – ne atlieka, o žaliava

– Šiame žurnalo numeryje aptariame mokslo proveržius, kurių tikimasi 2026-aisiais. Kaip vienas jų minima anglies dioksido tiesioginio surinkimo iš oro technologija. Kiek tokie projektai realistiški?

– Kaip ankstyvos stadijos tiesioginio anglies dioksido surinkimo ir ilgalaikio saugojimo eksperimentas gali būti vertinamas Islandijos projektas „Mammoth“. Jis atitinka pagrindinius tarptautinių ir Europos klimato strategijų principus, susijusius su siekiu pašalinti CO₂ iš atmosferos. Projektas nenaudoja anglies dioksido iškastinio kuro gavybos tikslams ir nedaro neigiamos įtakos klimato sistemos fiziniams mechanizmams.

Teksase (JAV) vystomas projektas STRATOS, nors formaliai priskiriamas tiesioginio anglies dioksido surinkimo technologijoms, strategiškai neatitinka pagrindinių CO₂ šalinimo politikos ir mokslo rekomendacijų, nes yra integruotas į iškastinio kuro gavybos grandinę. Toks modelis sukuria situaciją, kai anglies dioksido šalinimas tampa priemone didinti iškastinio kuro pasiūlą, o ne realiai mažinti bendrą emisijų kiekį. Dėl šios priežasties projektas STRATOS prisideda ne prie klimato sistemos stabilizavimo, o prie esamos iškastinio kuro sistemos pratęsimo, todėl jo klimatinė ir strateginė vertė yra iš esmės abejotina.

Anglies dioksido tiesioginio surinkimo iš oro technologijos (DACCS) ir bioenergijos su anglies dioksido surinkimu technologijos (BECCS) yra labai realios ir techniškai įmanomos priemonės, kurioms būtina ruoštis ir kryptingai investuoti į jų vystymą, tačiau jas būtina vertinti sistemiškai – kaip integruotas žiedinės ekonomikos dalis, o ne kaip izoliuotus sprendimus, nes kitu atveju jos rizikuoja tapti analogiškos linijinės ekonomikos produktams, kurių atliekos galiausiai kaupiasi sąvartynuose. Šios technologijos dirba su klimato kaitos pasekmėmis, todėl jų absoliutus išaukštinimas nekeičiant mąstymo apie energijos vartojimą, gamybą ir ekonomikos sistemą gali būti pavojingas.



– Jei teisingai suprantu, ne visi, atrodytų, inovatyvūs sprendimai iš tiesų yra naudingi ir reikalingi?

– Hipotetinis scenarijus, pagal kurį sukuriama itin efektyvi technologija, leidžianti surinkti CO₂ emisijas ir paversti jas ekonomiškai naudinga žaliava, iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip proveržis. Tačiau jei anglies dioksidas tampa vertingu ištekliumi nepakitus sistemai, kuri generuoja emisijas, atsiranda rizika, kad problema bus ne sprendžiama, o integruojama į esamą ekonominę logiką. Tokiu atveju CO₂ gali tapti dar viena žaliava globalioje gamybos grandinėje su neaiškiomis pasekmėmis Žemės ekosistemai.

Dėmesys turėtų būti skiriamas ne pavieniams technologiniams sprendimams, o sistemai, kuri leidžia keisti patį požiūrį į medžiagų, energijos ir anglies ciklus. Ši sistema – žiedinė ekonomika. Anglies dioksido surinkimo technologijos, sujungtos su žiedinės ekonomikos koncepcija ir papildytos termocheminėmis, elektrocheminėmis bei kitomis konversijos technologijomis, gali sudaryti prasmingą sinergiją, leidžiančią CO₂traktuoti ne kaip atlieką, o kaip pereinamąjį srautą uždaruose kontroliuojamuose cikluose.

Labai svarbu nepamiršti, koks yra mūsų tikslas. Jei mes nepamesime jo ir problemos esmės, tai diskusija atves mus prie teisingo kelio. Manau, šią mintį labai aiškiai išplėtojo ekonomistas Ernstas Friedrichas Schumacheris, kuris problemą įžvelgė jau 1973 m. ir teigė, kad šiuolaikinį pasaulį suformavo technologija, o toks pasaulis „svyruoja nuo krizės prie krizės“, visur rodydamas „akivaizdžius irimo ženklus“.

Jei pasaulis, kurį suformavo technologija ir kuris tebėra jos formuojamas, „atrodo sergantis“, tuomet, pasak E. F. Schumacherio, būtų išmintinga pažvelgti į pačią technologiją ir klausti, ar įmanoma „technologija su žmogaus veidu“. Mokslininkas pabrėžia, kad technologija, nors ir sukurta žmogaus, linkusi vystytis pagal savo pačios dėsnius ir principus, kurie iš esmės skiriasi nuo žmogaus prigimties ir gyvosios gamtos logikos. Gamta, anot jo, visada žino, kur ir kada sustoti, joje visur egzistuoja saikas – dydžio, greičio ir poveikio. Tuo metu technologija nepripažįsta jokio savęs ribojimo principo, todėl ji negali savęs reguliuoti, pati susibalansuoti ar apsivalyti. Dėl to moderni technologija gamtos sistemoje ima veikti tarsi svetimkūnis, sukeliantis vis daugiau atmetimo reakcijų. Turime nepamiršti, kad ieškome technologijų, kurios spręstų jau esamas problemas, o ne tokių, kurios sukurtų problemas, reikalaujančias dar greitesnių ir dar efektyvesnių technologijų, ir taip iki… negreitos pabaigos.

– Gal paprasčiausiai sodinkime ir auginkime daugiau medžių?

– Medžiai negali išgelbėti klimato, jei mes patys nesame pasirengę gyventi pagal tuos principus, pagal kuriuos jie auga. Jie neatsveria mūsų perteklinio energijos vartojimo, greičio ir masto. Tačiau jie labai tiksliai parodo ribą – tarp to, kas suderinama su gyva sistema, ir to, kas ją neišvengiamai ardo.

Ieškokime savo nišos

– Kalbame apie globalius reiškinius, o koks galėtų būti Lietuvos kelias?

– Lietuvos kelias šioje transformacijoje galėtų remtis nuosekliu perėjimu nuo iškastinės prie žiedinės anglies ekonomikos, sutelkiant dėmesį ne tik į anglies dioksido surinkimą, bet ir į jo prasmingą panaudojimą chemijos ir medžiagų pramonėje. Atsižvelgiant į tai, kad pirminis CO₂ šalinimo technologijų etapas šiandien daugiausia siejamas su naftos pramone ir ilgalaikiu CO₂ laidojimu, Lietuvai strategiškai tikslinga ruoštis kitam etapui, kuriame taps akivaizdu, jog vien saugojimas yra ekonomiškai ribotas, rizikingas ir nepakankamas sprendimas.

Investuodama į žiedinės ekonomikos principus, biochemines, termochemines ir elektrochemines technologijas bei CO₂ integraciją į aukštos pridėtinės vertės produktų grandines, Lietuva galėtų tapti aktyvia dalyve pereinant prie tvaresnės pramonės sistemos, o ne pasyvia technologijų importuotoja. Taip, tiek ekonomine, tiek karine prasme turime pasitikėti Europos Sąjunga, Europos rinka, bet taip pat turime vystytis kaip pridėtinės vertės šalis. Turime galvoti, kaip išgyventume vieni: naudodami atsinaujinančius ir decentralizuotus išteklius, gamindami produktus sau, parduodami kitiems ir nebūdami tik užsakomosios gamybos šalis.

Mums niekas nedraudžia susireguliuoti rinkos taip, kaip norime, žiedinę ekonomiką naudoti savo gamybai ir nepriklausomybei stiprinti, iš to gauti kreditus. Bet tam reikia nepaprastai daug tarpusavyje bendrauti skirtingoms institucijoms, ministerijoms, o mes tuo metu esame įpratę nesigilinti, kam išleidžiame pinigus, vykdome daugybę projektų, kurie yra arba nereikšmingi, arba atgyvenę, nes viešajame sektoriuje yra milžiniškas kompetencijų deficitas priimti prasmingus, ilgalaikius ir naudingus sprendimus tiek aplinkosaugos, tiek ekonomikos, tiek gamybos klausimais. Taigi, sakyčiau, Lietuvai vienas svarbiausių dalykų šiandien – viešojo sektoriaus skaidrumas ir efektyvumas.

Žemės apsauga iš kosmoso

Visi geoinžineriniai projektai yra skirti keisti Žemės klimatą, bet jų veikimo vieta nebūtinai apsiriboja mūsų planeta. Pakilus į kosminę erdvę atsiduriama arčiau Saulės, tad kosmoso geoinžinerinės technologijos skirtos patogiai manipuliuoti mūsų planetą apšviečiančia ir šildančia Saulės šviesa. Kai kurie mokslininkai siūlo Saulės barjerą įrengti pasitelkus mažesnių veidrodinių palydovų kompleksą ir tankias asteroidų dulkių sritis.

Siekiant uždengti ir atspindėti šviesą tolyn nuo Žemės, bet kokia tam naudojama įranga privalėtų likti stabilioje orbitoje. Dažniausiai tokioms sistemoms siūloma vieta pirmajame Lagranžo taške. Šiame kosminės erdvės taške veikia subalansuotos Saulės ir Žemės traukos jėgos, todėl palydovo padėčiai stabilizuoti užtenka minimalios energijos.

Tačiau jei vieta jau numatyta ir siūlomi net keli projektai, kodėl nė vienas iš sumanymų dar nebuvo įgyvendintas? Pagrindinė priežastis, dėl kurios kosmoso geoinžinerija galėtų būti tokia veiksminga, tuo pat metu yra didžiausias jos kliuvinys – milžiniškas tokių projektų mastas. Skirtingai nuo konkrečių vietovių, į kurias gali nusitaikyti antžeminės sistemos, orų keitimas iš kosmoso apimtų visą planetą. Vienintelis būdas tiksliai įvertinti tokio masto poveikį – skirti reikiamų lėšų ir pradėti įgyvendinti šią misiją, tačiau tai didžiulė rizika, juolab kad niekas nėra tikras, kaip planeta reaguotų į tokį staigų atvėsimą ir šviesos apribojimą.

3 jūrų geoinžinerijos projektai

Ar šios vandenynuose suprojektuotos sistemos galėtų atitaisyti klimatui padarytą žalą?

1 Debesis balinantys bokštai

Debesų spalvą lemia juose esančių dalelių dydis ir sandara. Į ryškiai baltus debesis ne tik gražu pažiūrėti, bet jie turi ir naudingą savybę – atgal į kosmosą atspindi Saulės šviesą kartu su jos pernešama šilumine energija. Kaip tik tai turėtų sustiprinti debesų balinimo bokštai, skirti pristabdyti planetos šiltėjimą.

2 Vandenynų tręšimas

Pagrindinis jo tikslas – nugabenti anglies dioksidą iš atmosferos į vandenyno dugną. Nors tokią veiklą paskatintų žmonės, pagrindinį „vandenynų tręšimo“ darbą turėtų atlikti fitoplanktonas. Siūlomo projekto galimybės buvo vertintos daugybėje eksperimentų, tačiau kai kurie mokslininkai nuogąstauja dėl poveikio skirtingame gylyje esančioms vandenyno ekosistemoms.

3 Dirbtinis vandens iškėlimas

Kai giluminės vandens masės dideliais vamzdžiais iškeliamos aukštyn link seklesnių vandens sluoksnių, galima arčiau paviršiaus paskleisti šaltesnį ir maisto medžiagų labiau prisotintą vandenį. Kai kuriais atvejais šis vandens iškėlimo į paviršių procesas padeda sumažinti oro temperatūrą, nes vėsesnis paviršinis vanduo sugeria daugiau šilumos iš atmosferos.

Anglies dioksido įkalinimas

Ore daugėjant šiltnamio efektą sukeliančių dujų, šiluma įstringa Žemės atmosferoje ir kaitina planetą. Mokslininkai ne tik stengiasi sumažinti išmetamo CO2 kiekį, bet ir kuria metodus, kaip surinkti jau į orą patekusias dujas ir jas saugiai įkalinti. Daugeliu atveju dujos palaidojamos giliai po žeme.

Jų surinkimo ir saugojimo metodams daug daugiau dėmesio pradėta skirti po to, kai 2015 m. buvo pasirašytas Paryžiaus susitarimas dėl klimato kaitos. Tiesa, patys anglies dioksido surinkimo metodai yra daug senesni. Idėja panaudoti surinkimo įrenginį, kuris neleistų CO2 sugrįžti į atmosferą, pirmą kartą pasiūlyta dar 1938 m. Praėjus maždaug keturiems dešimtmečiams, 1972 m., Teksase pastatyta pirmoji didelio masto anglies dioksido surinkimo sistema, leidusi Šaron Ridžo naftos telkinyje išsiskyrusias dujas suleisti gilyn po žeme.

Kas pakeistų medžius?

Žmonių veikla jau prisidėjo prie didžiausio anglies dioksido lygio per 800 tūkst. metų. Tačiau galbūt ji taip pat gali padėti planetai sumažinti poveikį atmosferai? Vienas siūlomų sprendimų – nukirstus medžius pakeisti technologijomis, imituojančiomis medžių funkciją – anglies dioksido sugėrimą iš oro. Iš tiesų palyginimas su medžiais yra tik metafora: tokie įrenginiai veikia kaip CO₂ surinkimo filtrai, o ne biologiniai augalai. Tokį tikslą turi dirbtinius medžius kuriantis Kolumbijos universiteto (JAV) Lenfesto tvarios energetikos centras (Lenfest Center for Sustainable Energy). Viršūnėje kaupiantys Saulės, o apačioje – kinetinę energiją, dirbtiniai medžiai geba filtruoti aplinkoje esantį kenksmingai didelį anglies dioksido kiekį, kuris vėliau gali būti panaudotas arba įkalinamas. Vis dėlto tokį sprendimą realiai įgyvendinti sudėtinga, nes jis brangus, ir tikintis efekto reikėtų milijonų įrenginių, taigi, ir vietos jiems, priežiūros, infrastruktūros.

Lietų sukeliančios manipuliacijos

Ne visada orų valdymo technologijos pasitelkiamos dėl planetos gerovės – kartais siekiama spręsti kitokio masto problemas, pavyzdžiui, dirbtiniu būdu paskatinti kritulius. Į debesis iš lėktuvų ar nuo žemės paskleidus smulkias daleles (sidabro jodido ar druskos) prie jų prilimpa smulkūs vandens lašeliai, kurie sunkėja ir galiausiai iškrenta kaip sniegas ar lietus.

Kinija savąją orų modifikavimo programą pritaikė, kad pakoreguotų orų prognozę renginiams, tokiems kaip olimpinės žaidynės. Prieš 2008 m. Pekino olimpines žaidynes pasitelktas debesų sėja vadinamas metodas, sureguliuojantis, kad virš šalies sostinės susitelktų lietaus debesys ir prapliuptų dar prieš atidarymo ceremoniją, o ne per ją.

JAV armija vadinamąją debesų sėją buvo pasitelkusi Vietnamo kare. Ja siekta pailginti liūčių sezoną ir taip pasunkinti priešams kovos sąlygas. Tai buvo projekto „Operation Popeye“ planas, pagal kurį JAV kariai buvo pasiruošę užsitęsusioms liūtims. Vykdant „Operation Popeye“, liūtys buvo panaudotos kaip ginklas, padedantis ardyti kelius ir patvindyti upes. Karinių oro pajėgų pilotai virš pasirinktų regionų praskrisdavo su kanistrais, pripildytais sidabro ir švino jodido, ir jų daleles paskleisdavo tarp debesų. Paviešinus „Operation Popeye“ detales, Europos modifikavimo konvencija (European Modification Convention) uždraudė manipuliuoti orais siekiant karinių tikslų.



Projektą „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/verta-zinoti/22640-vabzdziai-ir-zmones-neatskiriami.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/verta-zinoti/22640-vabzdziai-ir-zmones-neatskiriami.html 22640 Mon, 29 Dec 2025 11:59:13 +0200 native-yes

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorė Virginija PODĖNIENĖ įsitikinusi – gyvename planetoje, kurią valdo vabzdžiai, ir esame nuo jų visiškai priklausomi. Jei keisis vabzdžių pasaulis, ir mes turėsime labai rimtų problemų.

– Vabzdžiai nėra tie gyviai, kuriais labiausiai domimės, jie – maži, todėl leidžiame sau nekreipti į juos dėmesio, nebent aptarinėjame jų įkyrumą, jei negalime apsiginti nuo uodų ar vapsvų...

– Gamtoje organizmų svarba priklauso ir nuo to, kiek jų yra – kokia jų biomasė ir gausumas. Kuo jų daugiau, tuo reikšmė didesnė. Visų gyvų organizmų biomasė, matuojant juose susikaupusią anglį, pasiskirsčiusi taip: augalų mūsų pasaulyje daugiausia. Nieko keista – jie yra pirminės produkcijos gamintojai. Bakterijų, kurių nematome, o kartais ir negalime išauginti ir nustatome tik molekuliniais metodais, taip pat be galo daug.

Pabandykime įsivaizduoti: jei bakterijoms sudarytume idealias sąlygas visą laiką daugintis nekliudomoms, jos per 7–10 dienų pasiektų Žemės masę. Grybų taip pat labai daug. Gyvūnų – mažuma, jie nėra pagrindinė biomasės dalis. Tarp jų didžiausią dalį sudaro nariuotakojai: vėžiagyviai, voragyviai, kiti jiems artimi organizmai ir vabzdžiai. Jokie gyvūnai vabzdžiams negali prilygti ir rūšių skaičiumi, t. y. įvairove. Vabzdžių yra du kartus daugiau nei kitų gyvūnų rūšių kartu sudėjus. Suskaičiuojama daugiau nei 1 mln. vabzdžių rūšių, bet jų galėtų būti ir 3, ir 8 mln., nes didžiausios vabzdžių biologinės įvairovės vietos – atogrąžų miškai – labai menkai tyrinėti. Dėl tokios gausos vabzdžiai tampa itin reikšmingi, jie yra viena svarbiausių mitybos grandinės dalių.

Gyvybė Žemėje yra ne kas kita, kaip medžiagų ir energijos virsmas: vabzdžiai yra maistas vieniems organizmams, o kitus patys valgo, taip padėdami transformuoti ir perduoti energiją iš vieno lygmens į kitą. Be vabzdžių gyvenimas mūsų planetoje vargiai būtų įmanomas, aišku, tik tam tikrą laiką – buvo metas, kai vabzdžių nebuvo, dominavo kiti organizmai, tad vabzdžiams išnykus tikriausiai vėl atsirastų, kas užimtų jų vietą.

Kokios nykimo priežastys?

– Supratau – vabzdžių labai daug, gamtoje jie reikalingi. O kokie mūsų, žmonių, santykiai su jais?

– Sakyčiau, mes esame vabzdžių kolegos. Atsiradome tuomet, kai augalai ir vabzdžiai, kiti gyvūnai „aiškinosi“ tarpusavio priklausomybės santykius, evoliucionavo kartu ir sukūrė tokią ekosistemą, kokia egzistuoja dabar. Žmonės yra prie jos prisitaikę ir absoliučiai nuo vabzdžių priklausomi – tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai. Maistui ir kitoms reikmėms auginame kultūras, kurias apdulkina vabzdžiai. Apdulkintojų yra labai daug, tai ne tik bitiniai vabzdžiai – mūsų naminės ar laukinės bitės, bet ir dvisparniai, ir vabalai. Visi žinome, kad apdulkintojų nykimas dabar yra viena didžiausių aplinkosaugos problemų.

Jiems kenkia intensyvi žemdirbystė, beprotiškas chemikalų naudojimas ir kontrolės nebuvimas, pievų naikinimas, pramonės įmonių išskiriamos kenksmingos medžiagos. Galbūt ateityje bus sugalvotos technologijos, kaip kitaip galėtume užsiauginti maisto, bet bijau, kad apdulkintojų išnykimas bus pernelyg spartus ir mes pralaimėsime lenktynes su laiku. Man sunku suprasti, kodėl mes, žinodami problemą, suprasdami, kad tai gali sukelti rimtų sunkumų ateityje, taip neracionaliai mąstome. Nereikia itin didelių investicijų – užtenka gerų norų ir supratimo, kad negalima gamtos maksimaliai apiplėšti. Būtina ko nors atsisakyti, kad kitos kartos galėtų po mūsų gyventi.

Kitas svarbus dalykas – pamirštame, kad dirvožemis po mūsų kojomis yra pusiau gyvas gamtos kūnas. Be mineralinių medžiagų, vandens, organikos, ten yra milijonai gyvų organizmų: bakterijų, grybų, visokių kirmėlyčių ir vabzdžių. Tas jų bendras sugyvenimas ir bendra veikla dirvožemį daro gyvą ir funkcionuojantį. Dabar kalbame apie dirvožemio degradaciją – derlingumo praradimą. Atrodytų, žemė po kojomis niekur nedingo, tai kodėl ji nesugeba užtikrinti augalų augimo? Vienas atsakymų yra su agresyvia žemdirbyste susijęs biologinės įvairovės mažėjimas dirvožemyje.

Vabzdžių – taip pat. Jie prisideda, kad tiek augalinės, tiek gyvūninės ar grybinės kilmės negyvi organizmai būtų mineralizuojami ar humifikuojami ir taptų dirvožemio dalimi. To titaniško darbo mes plika akimi nematome, atrodo, kad viskas vyksta savaime. Bet savaime niekas neatsiranda: jei nesaugome ir nepalaikome tų organizmų, kurie mums garantuoja tinkamas aplinkos sąlygas, situacija tampa liūdna.

Gamtoje nieko nėra stabilaus, vyksta nuolatiniai pokyčiai. Per visą gyvybės istoriją mokslininkai įvardija 5 didžiuosius rūšių išnykimus, kai kelios itin gausios organizmų grupės išmirdavo ir dėl to visiškai pasikeisdavo visa ekosistema. Dinozaurų išnykimas lėmė, kad įsigalėjo žinduoliai, taigi, jei nebūtų trinktelėjęs meteoritas, tikriausiai ir mums vietos planetoje nebūtų atsiradę... Dabar mokslininkai sutaria, kad esame šešto didžiojo išnykimo epicentre, ir tai lemia vabzdžių išmirimas. Kartais žiūriu fantastinius filmus, kur žmonija ieško sau atsarginės planetos, ruošiasi tuoj tuoj įkelti koją į Marsą, Mėnulį... Nieko panašaus, mes greičiau sunaikinsime Žemę, nei ją palikę kur nors įsikursime, nes tam prireiks dar ne vieno šimtmečio. O išnykimo procesas, ir ne tik vabzdžių apdulkintojų, jau tikrai prasidėjęs.

– Tokie argumentai priverčia sunerimti, susimąstyti. Bet kasdieniame gyvenime vabzdžių sumažėjimo lyg ir nepastebime...

– Problema yra ta, kad mes vabzdžių neskiriame: jie yra mažiukai, jų skirtumai tokie smulkūs, kad kartais reikia net molekulinių tyrimų norint nustatyti, kokia iš tiesų tai rūšis. Dažniausiai visus juos vadiname tiesiog vabalais, ir kartais susidaro įspūdis, kad jie niekur nedingsta, – kaip skraidė, taip skraido ir tikriausiai skraidys. Bet nebūtinai tie patys kaip prieš 20–30 metų – mes jų tiesiog nepažįstame! Gauname labai daug informacijos iš šalių, kuriose vyksta ilgalaikė stebėsena, kad vyksta milžiniški tiek vabzdžių skaičiaus, tiek jų įvairovės pokyčiai ir kad jie labai spartėja.

Ne vieną dešimtmetį besitęsiantys moksliniai tyrimai, atlikti Europoje, Kosta Rikoje, Puerto Rike, Brazilijoje, rodo ne momentinę situaciją, o tendencijas. Visur mažėja ir vabzdžių įvairovė, ir jų biomasė, kitaip tariant, gausumas. Kodėl? Mokslininkai pateikia įdomių pamąstymų. Tropikuose, kur vabzdžiai šilumos ir taip gauna optimaliai, labai daug reikšmės turi klimato kaita: dėl kylančios temperatūros vabzdžiai jaučiasi blogai, nes jiems darosi per karšta. Mūsų regione įtakos turi ne tiek klimato kaita, kiek buveinių naikinimas, jų suskaidymas. Tarša cheminėmis medžiagomis (pesticidais, trąšomis) taip pat neprisideda prie vabzdžių ir mūsų visų gerovės, yra daug tyrimų, tai įrodančių, bet kažkodėl lobistai sugeba pasiekti, kad jos neuždraudžiamos Europos Sąjungoje, nekalbant jau apie Lietuvą.



– Yra vabzdžių, kurie naikina augalus ir taip padaro daug žalos. Su jais juk turime kovoti?

– Nėra nenaudingų vabzdžių ar kenkėjų. Gamtoje visi žino, ką reikia daryti, visi atlieka vienokią ar kitokią ekologinę funkciją. Mes esame konkurentai: dėl maisto ar pinigų auginame kultūrinius augalus, o kadangi dažniausiai sodiname monokultūras dideliais plotais, natūralu, kad atsiranda organizmų grupė, kuri tais ištekliais ima naudotis. Mes, be abejo, puolame kenkėjus naikinti.

Įdomus dalykas ta mūsų kova: nėra nė vienos kenkėjais laikomų vabzdžių rūšies, kuri būtų išnaikinta insekticidais, – tam tikrą laiką jie yra veiksmingi ir sumažina populiaciją. Bet vabzdžiai yra prisitaikę prie įvairių cheminių medžiagų perdirbimo, nes augalai, nuo jų (fitofagų) gindamiesi, išskiria jiems nuodingas medžiagas. Pradėjus naudoti pesticidus dalis kenkėjų išgaišta, bet kita dalis prisitaiko ir išsiugdo strategiją, leidžiančią tuos insekticidus neutralizuoti. Geriausiai prisitaikę išlieka, dauginasi, susilaukia palikuonių ir, praėjus tam tikram laikui, vabzdžių padaugėja dar labiau, nei buvo iki tol.

Gyvenimas negyvoje medienoje

– Mūsų šalyje daug miškų, galbūt ten vabzdžiai gali rasti saugesnį prieglobstį?

– Taip, esame miškų kraštas, jei ne žmogaus įsikišimas, mūsų teritorija būtų gerokai labiau jais apaugusi, bet viena didžiausių Lietuvos problemų yra ta, kad neturime sengirių, mūsų miškai iškertami per jauni, neleidžiant jiems subręsti. Miškuose gyvenančių vabzdžių rūšių labai daug: kai kas įsikūrę grybuose, kiti – nuokritose, medžiuose ar ėda žalius lapus. Kiekvienam jų reikia ne abstraktaus miško, o konkrečios buveinės. Sakyčiau, jiems svarbiausia yra negyva mediena. Ji labai lėtai pūva ir užtikrina gyvenimo sąlygas didžiajai daugumai miške gyvenančių įvairių organizmų: bakterijoms, grybams, vabzdžiams, graužikams, paukščiams... Kadangi sąlygos keičiasi po truputį, viena organizmų grupė keičia kitą – vyksta vadinamasis sukcesijos reiškinys.

Aš tiriu negyvoje medienoje aptinkamus vabzdžius ir matau milžinišką problemą – mūsų miškuose tos medienos yra per mažai. Drauge su buvusiomis mano doktorantėmis, dabar disertacijas apsigynusiomis jaunomis mokslininkėmis, po 4–5 valandas teko ieškoti miške vėjovartų, kur galėtume pastatyti vabzdžių gaudykles. Sudėtingiausia surasti reikiamą skaičių tos pačios rūšies maždaug taip pat atrodančių medžių – tai būtina atliekant eksperimentus ir siekiant palyginti rezultatus. Kalbu apie saugomas teritorijas – draustinius, „Naturos 2000“ buveines. O nesaugomi miškai paversti, sakyčiau, visiškomis medžių fermomis. Kažkodėl miškininkai patys, remdamiesi ekonomine nauda, nusprendžia, kas yra geras medis, o kas blogas. Bet tie „blogi“ medžiai – drebulės, alksniai, gluosniai – biologinės įvairovės požiūriu yra tikri perliukai. Turėtume palikti tuos, miškininkų požiūriu, netinkamus, nekomercinius medžius biologinei įvairovei palaikyti, ypač yrančioje medienoje gyvenantiems organizmams.

– Bet kodėl to nedarome?

– Gal todėl, kad egzistuoja gajus stereotipas: jei prikritę virtuolių, šakų, toks miškas yra netvarkingas. Tas labai keistas, iracionalus ir niekuo nepaaiškinamas ūkininkavimas, kai viską reikia išvalyti, nes gražus miškas toks, kuriame visi medžiai vienodi, yra visiška katastrofa mūsų gamtai. Tai ne emocijos, o faktai – tie, kas gyvena miške, yra priklausomi nuo negyvos medienos. Ir ne bet kokios, o dažniausiai didelio skersmens, įvairios irimo stadijos, netgi įvairių rūšių, nes vieniems vabzdžiams reikia tik ąžuolo, o kitiems galbūt liepos. Bet žmonėms patinka išblizginta aplinka, nupjauta žolė.

Ir pesticidų, herbicidų gamintojų reklama tikslingai formuoja tokį estetinį supratimą, taip ugdydama savo produkcijos vartotoją. O iš tiesų turėtume ne taip dažnai pjauti žolę, nenaikinti augaliukų ir leisti jiems nužydėti, kad vabaliukai galėtų pasimaitinti. Kam herbicidais naikinti kiaulpienes – ką jos bloga daro? Tas pats vyksta ir miškuose: stambioji mediena išvežama, smulkioji naudojama biokurui. Yra toks terminas „žalioji dykuma“: taip vadiname išpurkštas vejas, hektarų hektarais besidriekiančius rapsų laukus. Ir išvalyti miškai tam tikra prasme yra žalioji dykuma.

Skanauti kol kas nesiryžtame… Bet ar ilgai?

– Yra dar viena sritis, kurią, bent kol kas, menkai išmanome – tai vabzdžių vartojimas maistui.

– Šia tema pradėjau domėtis prieš daug metų, kai mūsų šalyje apie tai dar niekas nekalbėjo. Mums atrodo, kad vabzdžiai – tai kažkas labai nemalonu... Bet pasaulyje yra daugiau nei 2 tūkst. valgomų vabzdžių rūšių, 80 proc. šalių, tarp jų ir tokios kaip Japonija, Korėja, Kinija, juos valgė ir valgo. Ir tai nėra primityvumo, kvailumo ar neišsivystymo požymis. Vabzdžiai tikriausiai sulauks dar daugiau dėmesio, nes, kaip supratote, jie yra viena iš labai plačiai paplitusių gyvų organizmų grupių. Anksčiau žiūrėjome į juos kaip į kažkokį trukdį, ligų šaltinį, geriausiu atveju kaip į apdulkintojus. Bet dabar valgomiems vabzdžiams Europoje skiriama daugiau dėmesio. Viena priežasčių – Europos Sąjungoje kuriama žiedinė ekonomika, siekiant kad vienos pramonės srities atliekos taptų kitos pramonės srities žaliavomis. Ėdrūs, reikalaujantys mažai resursų ir gebantys greitai prisitaikyti vabzdžiai tampa vienu pagrindinių žiedinės ekonomikos objektų.



– Žinome, kad kai kurių šalių gyventojai vabzdžius su malonumu valgo. Mes – ne. Nuo ko tai priklauso?

– Maistui dažniausiai vartojamos natūraliai gamtoje aptinkamos vabzdžių rūšys, beveik visuose jų būriuose yra valgomų – ir tarp plėviasparnių, ir tarp tiesiasparnių. Populiariausi yra vabalai ir jų lervos. Entomofagijos žemėlapis margas, pavyzdžiui, japonai valgo vadinamąsias Zazamushi lervas (švariame tekančiame vandenyje gyvenančios apsiuvų ir kabasparnių lervos), Centrinėje ir Pietų Amerikoje traškučius atstoja skruzdėlės ar tiesiasparniai. Afrikiečiai paklodėmis gaudo debesimis skraidančius mažus, nieko bloga nedarančius uodukus, kurie veisiasi didžiuosiuose Afrikos ežeruose. Indėnai, kuriuos laikėme gamtai itin draugiškais, įžengę į Šiaurės Ameriką per greit išnaikino stambius žinduolius, tad baltymų šaltinį jiems pakeitė įvairių vandens blakių kiaušiniai, kuriuos surinkdavo statydami specialiais konstrukcijas.

Taigi klausimas turėtų būti formuluojamas ne „Kada ir kodėl žmonės pradėjo valgyti vabzdžius?“, o „Kodėl nustojo tai daryti?“. Mes, kaip žmogbeždžionių rūšis, esame ir vabzdžiaėdžiai. Viena iš antropologų iškeltų teorijų netgi teigia, kad vabzdžiai, ypač termitai, buvo viena iš priežasčių, sudariusių sąlygas mūsų protėvių smegenims per labai trumpą laiką paaugti vos ne 30 proc. Kodėl? Mes iš tiesų esame tai, ką valgome. O smegenų maistas yra riebalai, bet gamtoje jų nėra itin daug, ypač nesočiųjų. Tad galima sakyti, kad termitai yra naudingų riebalų bomba, kuri leido mums užsiauginti smegenis. Taigi esame kilę iš organizmų, kuriems vabzdžiai buvo kasdienis maistas, tik dalis mūsų nustojo juos valgyti. Ne paskutinį vaidmenį čia atliko religija, o krikščionybė paprastai siejama su entomofagijos atmetimu. Naujajame Testamente rašoma, kad Kristus, kai išėjo į dykumą, 40 dienų mito tik skėriais ir žiogais. Taigi vabzdžių nevalgymas nėra giliai įsišaknijusi tradicija – tai gana naujas dalykas. Mes nustojome jais maitintis, nes tikriausiai suradome didesnių skanėstų.

– Ir todėl dabar gyvename regione, kur entomofagijos tradicijos nėra? Ar mūsų požiūris į ją galėtų ir turėtų keistis?

– Mes labai save nuskurdiname resursų atžvilgiu, apsiribodami siauru gyvūninės kilmės racionu, pavyzdžiui, vištienos blauzdelėmis, o iš tiesų galimybės yra gerokai didesnės. Daugeliui žmonių būtų šokas, tarkim, suvalgyti visą vabzdį. Bet jei tai būtų homogenizuoti miltai, sumaišyti su įprastais? Esu valgiusi taip pagamintų sausainių, skonis visai geras. Ir žiogai, svirpliai man taip pat labai skanūs.

Išauginti gyvūnų mėsą labai brangu: 1 kg mėsos reikia kone 10 kartų daugiau resursų nei 1 kg vabzdžių. Tad ateityje valstybės dės pastangų, kad įtrauktų vabzdžius į mitybos racioną: juose aminorūgščių, riebiųjų rūgščių sudėtis puiki, yra A ir B grupės vitaminų, mineralinių medžiagų. Maistine verte, pavyzdžiui, juodvabaliai vertingesni už jautieną. Mūsų dabartinių žemės ūkio kultūrų kalorijų vertė didelė, o maistinė – menka. Taip, mes pavalgome, nebadaujame, bet gauname per daug kalorijų, o ne tai, ko organizmui reikia. Vabzdžiai yra vienas potencialių šaltinių, kurie gali papildyti mūsų racioną trūkstamomis medžiagomis.

Europos Sąjungoje 4 vabzdžių rūšys įteisintos kaip žmonių maistas, jų gamyba labai griežtai reglamentuojama. Ši sritis vystoma ir Lietuvoje, manau, ateityje mes tikrai naudosime daugiau iš vabzdžių gaunamų produktų. Galbūt dėl kultūrinio pasipriešinimo tai nutiks ne tuoj pat... Tiesa, problema yra ta, kad vabzdžiams būtina aukšta temperatūra. Tam tikruose regionuose jiems užauginti daug investicijų nereikia, tarkim, Afrikoje pakanka tik saugoti, kad jie nepabėgtų į gamtą. O mūsų regione juos reikėtų papildomai šildyti, o tam ir vėl naudotume iškastinį kurą.

– Ar yra daugiau sričių, kuriose jei ne šiandien, tai ateityje galėsime panaudoti vabzdžius?

– Vabzdžių išorinis skeletas sudarytas iš chitino, juos auginant maistui ar pašarui tą jų odelę galima perdirbti iki medžiagos, vadinamos chitozanu. Jis gali būti panaudojamas labai plačiai, pavyzdžiui, kaip alternatyva plastikui, nes yra biologiškai skaidus, pasižymi antimikrobinėmis savybėmis. Iš chitozano gali būti gaminama maisto plėvelė, apsauganti produktus nuo pelėsių ir salmonelių dauginimosi. Iš jų gali būti gaminami chirurginiai savaime ištirpstantys siūlai. O kur dar vaistų ir kosmetikos priemonių gamyba, vandens telkinių valymas – šios medžiagos pritaikymas yra milžiniškas. Tai pat iš vabzdžių gali būti gaunamos įvairios riebalų rūgštys: sukūrus tinkamas technologijas (o tai vis tiek kada nors įvyks) iš jų gaunamas aliejus gali tapti alternatyva palmių aliejui, kurio gavyba yra viena iš atogrąžų miškų naikinimo priežasčių. Taigi tokie yra vabzdžiai, keitę žmonijos istoriją tiek gera, tiek bloga linkme ir būtini žmonėms išlikti.

3 išskirtiniai vabzdžių gebėjimai

Uodai muzikantai. Nors mums garsas skamba beveik (arba visiškai) vienodai, iš tiesų kiekvienas jų skleidžia savitą garsą. Susitikę keletas uodų geba atskirti vienas kito skleidžiamo zvimbimo skirtumus. Patiems vabzdžiams tai leidžia bendrauti tarpusavyje. Viena tokios komunikacijos apraiškų – vilionės. Neįprastu būdu flirtuojantys uodai gali atkartoti vienas kito zvimbimo toną, taip parodydami, kad vienas kitam tinka. Tai vadinama harmonine konvergencija.

Vapsvos statybininkės. Popiervapsvių kūneliai yra tarsi nuosavi popieriaus fabrikai. Kramtydamos medienos plaušą nuo netoliese augančių medžių ar tvorų, jos pasigamina masės, kurią sumaišo su savo seilėmis. Ji sunaudojama statant maždaug 200 pavienių korio akučių, sudarančių vabzdžių lizdą. Tačiau jis nėra amžinas – atėjus žiemai, statinys suyra, taigi kiekvieną pavasarį vapsvoms tenka pasirūpinti naujais namais.

Mėšlavabaliai astronomai. Ieškodami išmatų mėšlavabaliai įveikia ilgus kilometrus, o tada savo laimikį sulipdo į reikiamo dydžio rutuliukus, tinkamus pargabenti į namus. Kad nepasiklystų, naktimis keliaujantys mėšlavabaliai išmoko orientuotis pagal žvaigždes. Ridendami rutuliukus jie pagal Paukščių Tako juostos šviesą įsitikina, kad keliauja tiesa linija.

Vabzdžių keistenybės

Tai ne atsitiktinumas, o milijonų metų evoliucijos rezultatas.

Suledėjantys organizmai

Naujojoje Zelandijoje gyvenančios vetos (Hemideina maori) yra didžiausi šalčiui atsparūs vabzdžiai pasaulyje. Jie grįžti į gyvenimą gali net tada, kai užšąla 80 procentų jų kūno. Gyvenimui vėsiuose Pietų salos kalnuose prisitaikiusių šaltakraujų padarų kraujyje cirkuliuoja ledo kristalus formuojanti medžiaga. Ji veikia priešingai nei antifrizas – užšalimo ne tik nestabdo, bet jį paskatina. Ši medžiaga leidžia kristalizuotis už ląstelių esančiam kūno vandeniui, o tai neleidžia ledo kristalams susidaryti ląstelių viduje.

Šalčiausiais mėnesiais vabzdžiai gali tiesiogine prasme pristabdyti savo gyvavimą sumažindami kūno poreikius. Aplinkos temperatūrai nukritus žemiau –10 °C šie gyviai apie penkis mėnesius per metus praleidžia būdami neaktyvios būsenos.

Pražūtinga meilė

Vabzdžių pasaulyje apstu keistų ir neįprastų poravimosi būdų, tokių kaip lytinis kanibalizmas. Maldininkų patelės suryja savo partnerius, nes taip paprasčiau apsirūpinti maisto medžiagomis laukiantis jauniklių. Paprastai patinai suėdami jau susiporavus, bet maldininkų patelės kartais pristinga kantrybės ir pasisotina poravimosi aktui dar nesibaigus. Vis dėlto lytinis kanibalizmas nėra labai paplitęs ir nutinka mažiau nei 30 proc. atvejų. Atrodo, savo partnerius labiau linkusios ėsti Miomantis caffra rūšies maldininkų patelės: tragiškai baigiasi maždaug 60 proc. šių vabzdžių poravimosi atvejų.

Gurmaniški pomėgiai

Suaugusios kandys, išlekiančios iš spintos, padaryti žalos negali, nes maisto joms išvis nereikia, tačiau jų palikuonių apetitas – nepasotinamas. Lervų mitybos racioną sudaro tik natūraliuose gyvūninės kilmės pluoštuose aptinkama medžiaga – keratinas, kurio yra gyvūnų ir žmonių plaukuose, odoje, naguose. Ant jų puotos stalo atsiduria tokie pluoštai kaip šilkas, oda, kailiai, plunksnos ir vilna. Kandžių keratino pomėgis kelia pavojų ne tik rūbams ir baldams, bet ir saugomiems istoriniams artefaktams: jos laikomos vienu pagrindinių kenkėjų, keliančių grėsmę muziejų kolekcijoms.



Projektą „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/verta-zinoti/22406-augalai-turi-teise-gyventi-taip-kaip-jiems-reikia.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/verta-zinoti/22406-augalai-turi-teise-gyventi-taip-kaip-jiems-reikia.html 22406 Tue, 25 Nov 2025 18:24:46 +0200 native-yes

Augalai neturi nervų sistemos, bet jie gali pažinti ir įvertinti aplinką, keistis informacija, bendrauti tarpusavyje ir įveikti konkurentus. Mokslininkai pateikia vis naujų įrodymų apie įdomius ir sudėtingus augalų gebėjimus. Apie juos kalbamės su Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro biofizike profesore dr. Vilma KISNIERIENE.

– Stebėdami augalus ir bandydami juos geriau suprasti, dažnai įsivaizduojame jų gyvenimą kaip kažkuo primenantį mūsų, žmonių, imame fantazuoti, ką jie jaučia...

– Imkime ir nekalbėkime apie augalų jausmus. Mes neturėtume augalų nei sužmoginti, nei jų nuvertinti – tai yra gyvi organizmai. Ne daiktai. Jie turi teisę būti augalais, jie turi teisę gyventi taip, kaip jiems reikia. Augalams būdingi jutimai, aplinkos pažinimas, lemiantis tam tikrą elgesį ir sprendimų priėmimą. Atrodo, – ką ten koks nors augalėlis... Bet tame augalėlyje vyksta labai sudėtingi fiziologiniai procesai, cheminės reakcijos, genų raiškos pokyčiai. Negalėdamas pabėgti, augalas turi pritaikyti savo metabolizmą prie esamų sąlygų. Jis turi išvystyti gebėjimą sintetinti įvairiausius organinius ir neorganinius junginius, panaudoti juos įvairioms gynybinėms reakcijoms.

Toks yra augalo gyvenimas, kuris kartais tęsiasi labai labai ilgai – tūkstančius metų, o kartais – kaip efemerų, porą savaičių. Ką noriu tuo pasakyti? Augalai gyvena savitai – taip, kaip jiems reikia, kad išliktų ir, kaip visos gyvos sistemos, kad paliktų palikuonių. Žmonės dažniausiai yra didžiausi jų priešai, labiausiai juos sutrikdantys, išmušantys iš įprasto gyvenimo vėžių. Neseniai matėme reportažų, kaip paukščiai atsitrenkia į stiklinius dangoraižius ir žūva. Bet kad medžiai praranda šviesos nustatymo galimybę, kai aplinkui daug atspindžių, nepagalvojame. Šviesos kryptis augalams yra labai reikšmingas informacijos šaltinis, jam pasikeitus, jie netenka nusistovėjusio supratimo apie aplinką.

Augalui informacija apie šviesą – jos trukmę, kryptį, intensyvumą, bangos ilgius – svarbi tam, kad jis optimizuotų fotosintezę, kad gautų daugiau energijos, kitaip sakant, turėtų, ką valgyti. Visiems gaila paukščių, o medžius, jei trukdo, galima ir nukirsti… Žinoma, galima sakyti, kad didmiesčiuose tarp dangoraižių medžių nedaug, bet, pavyzdžiui, Japonijos mokslininkai jau atkreipė dėmesį, kad kažką reikėtų daryti, nes augalai jiems labai svarbūs.

Augalai yra išvystę daug sistemų, kurios gali padėti jiems jausti ir nuolatinę, ir besikeičiančią aplinką. Kai kurie procesai, pavyzdžiui, vaisių nokimas, vyksta pastoviu režimu ir tam tikru metu augalas ima sintetinti tam tikrą hormoną etileną. Kita vertus, yra procesų, kurie prasideda dėl to, kad pasikeitė aplinkos sąlygos, tokios kaip temperatūra, šviesa, o galbūt augalas gavo signalą iš kaimynų, kad juos kažkas užpuolė. Galima stebėti, kas nutinka, kai augalui pakenkia grybeliai, bakterijos ar virusai. Be abejo, teko matyti sudžiūvusias dėmes ant augalo lapų? Tai reiškia, jog augalas paaukojo tam tikras savo ląsteles, kad toliau neplistų užpuoliko genetinė medžiaga. Taip jis apsisaugo nuo užkrato ir, nors dalis lapo žuvo, likusi vykdo fotosintezę.

– Kokiais būdais augalai sugeba perduoti informaciją, jei net gali sužinoti, kas vyksta kaimynystėje?

– Jie turi galimybę perduoti informaciją, gamindami ir išskirdami tam tikrus hormonus – lakius junginius. Šie signalai pasklinda po visus augalo lapus ir netgi pasiekia netoliese augančius kitus augalus, kurie turi receptorius, gebančius būtent tą signalą suprasti. Studentams visada užduodu tokį klausimą, – kokiu tikslu juda drebulės lapai, juk ne vėjas juos šiurena?

Taip, tai svarbu informacijai apie optimalų šviesos kiekį perduoti, optimaliam šviesos patekimui ir turėtų reikšti: „Aš pajudėjau ir daugiau šviesos atėjo.“ Augalai bendrauja ir šaknimis. Jos, padedant augalą su augalu sujungiantiems simbiotiniams grybams, po žeme sudaro mums sunkiai įsivaizduojamą didžiulį tinklą. Juo perduodama ne tik informacija, bet ir cheminės medžiagos, o dideli medžiai per šaknų tinklą gali pamaitinti mažesnius palikuonius ar net kaimynus. Tai padeda išsaugoti visos ekosistemos stabilumą. Kertant miškus nusistovėjęs augalų pasaulis yra sutrikdomas. Likusiems augalams tenka griebtis kokių nors sprendimų. Taip jie ir daro: užsigydo žaizdas, optimizuoja fotosintezės gebėjimus, vandens ir mineralų gavybą. Arba ima saugotis perteklinės šviesos. Tarkim, jei augalas visą laiką buvo prisitaikęs prie pusiau šešėlio, nukirtus kaimyninį medį, jis gali atsidurti saulėkaitoje. Atrodytų, puiku, bet pernelyg ryški šviesa gali sutrikdyti jo fotosintezės procesą. Todėl augalas turi skubiai imtis veiksmų: sintetinti vaškinį sluoksnį ant lapo paviršiaus, gaminti antioksidantus ar keisti už fotosintezę atsakingų chloroplastų išsidėstymą. Augalai gali daug ką padaryti – jie turi įvairių gebėjimų.

– Ar augalai turi ir atmintį?

– Ne tokią, kaip mes įsivaizduojame, bet gali tam tikrus mechanizmus ir informaciją genetiniu ar epigenetiniu lygmeniu išlaikyti tam tikrą laiką ir būti pasiruošę prieš tai patirtam trikdžiui. Kitas svarbus dalykas – augalus mes galime treniruoti, pratinti prie pokyčių. Pavasarį prieš išnešant iš šiltnamio į lauką, juos galima kartais pajudinti, nes mechaninis ir temperatūros jutimai susiję, judinamas augalas pradeda stiprinti atraminius audinius ir sustiprėja. Pasikeitus temperatūrai,to galbūt užteks, kad jis ištvertų sudėtingesnes lauko sąlygas. Sodininkai tai suvokia intuityviai, o mokslininkai yra nustatę, kaip ir kodėl tai vyksta.

– Kokius metodus taiko mokslininkai, siekdami kuo daugiau sužinoti apie už žmones senesnius mūsų Žemės gyventojus? Kokį augalą jūsų laboratorijoje tiriate?

– Molekulinės biologijos, fizikos metodai leidžia aptikti fotosintezės pokyčius, nustatyti chemines medžiagas, kurias augalas sintetina, užregistruoti augaluose sklindančius elektrinius signalus. Visa tai mokslas gali atlikti. Kol tik kalbėjome, kad augalai jaučia garsą, niekas tuo netikėjo, manė – tai svaičiojimai. Bet dabar matome: augalas reaguoja į periodines mechanines garso bangas, toms bangoms veikiant, gaminamos tam tikros medžiagos arba pasikeičia genų raiška, ir suprantame – yra poveikis ir yra atsakas.

Mokslininkams reikia surasti tą atsaką – dažniausiai jis nustatomas molekuliniu lygmeniu. Augalas negali pabėgti, todėl jis turi sintetinti kokias nors medžiagas. Yra atliktas toks eksperimentas: nustačius, kokios reakcijos vyksta augale, kai jo lapus graužia vikšras, buvo įrašytas vikšro keliamas garsas ir paskui stebėta, kaip tos garso vibracijos veikia augalą. Užteko vien garso, kad augalas pradėtų sintetinti tas pačias medžiagas, kuriomis anksčiau reagavo į vikšrą. Taigi tyrėjai gali augalui sukelti vienokį ar kitokį stresą ir po to, jį didindami ar mažindami, stebėti, kaip keičiasi atsako stiprumas.

Mes Neurobiologijos ir biofizikos katedros Augalų elektrofiziologijos laboratorijoje atliekame vandens augalų – žvaigždėtųjų maurašakių (Nitellopsis obtusa) tyrimus. Šių menturdumblių ląstelės yra net sprindžio ilgio, todėl jas patogu tirti. Matuojame, kaip cheminiai junginiai keičia jų elektrinį aktyvumą: kas gali jį sužadinti ar blokuoti, kas jam turi įtakos per ilgesnį laiką. Kaip mūsų smegenys generuoja nervinius impulsus, taip ir šie augalai reaguoja į aplinkos pokyčius elektriniais signalais.

– Ar vikšro graužimo garsu „gąsdinamas“ augalas laikui einant nesupras, kad nėra ko bijoti ir nebekreips dėmesio?

– Gali taip būti. Tyrimo metu vazonėlį su jautriąja mimoza, kuri vos prisilietus suglaudžia lapelius, mesdavo iš nedidelio aukščio žemyn. Jam krentant, augalo lapeliai susiglausdavo, tačiau po kažkelinto bandymo, supratęs, jog niekas nepuola, jis nustojo reaguoti. Buvo manyta, kad galbūt mimoza nebeturi resursų suskleisti lapelius, tačiau paliesta ji reagavo įprastai. Taigi augalas įgijo supratimą, kad krentant to daryti nebereikia.

– Ar greitai įvyksta pokyčiai augaluose?

– Ką reiškia greitai… Žmogaus laiko skalė nebūtinai sutampa su augalo. Augalai paprastai yra lėti organizmai. Mes matome tik tuos jų judesius, kurie atitinka mūsų regos suvokimą. Bet jei augalas, tarkim, du kartus per dieną pasisuka, to pastebėti negalime. Jų judesio išraiška gali būti šaknų šliaužimas. Mes to nematome visų pirma todėl, kad šaknys driekiasi po žeme, bet iš tiesų jos augdamos lėtai šliaužia. Tai stebėti galime nebent padarę įrašą ir jį pagreitinę.



– Kodėl svarbu pažinti augalų pasaulį, ką mums tai duoda?

– Žmonės yra egoistai, todėl ir svarsto, ką mums tai duoda. Paprasčiausias atsakymas būtų toks: mes norime valgyti, mums reikia maisto. Kuo daugiau, kuo įvairesnio, vien pasisotinti neužtenka. Kita vertus, mes turime palaikyti Žemės klimatą. O jis priklauso ir nuo augalų. Tiek deguonies kiekis, tiek temperatūra, tiek drėgmė. Galų gale, kaip bebūtų, ten, kur gyvename ar dirbame, žiūrėk, ir atsiranda vazonėlis šalia… Augalai mums užtikrina emocinę – psichologinę gerovę. Pusiau juokais, pusiau rimtai visiems sakau – pasivaikščioję po mišką, gauname sveikatos visais savo jutimais. Bet ir augalai turi savitus jutimus, nereikia to pamiršti ir jų skriausti.

Augalų reakcijos

Biofizikė prof. dr. V. Kisnierienė paaiškina, kokius žmonėms įprastų penkių pojūčių atitikmenis turi augalai.

Rega. Augalai turi šviesai jautrius receptorius, kurie, nors ir nepanašūs į mūsų akis, atlieka panašią funkciją. Jie gali atskirti, kokio tipo šviesa juos pasiekia, ir pagal tai supranta, į kurią pusę pasisukti, kaip keičiasi metų ar paros laikas, ar reikia stiebtis aukštyn, kad neužgožtų kaimyniniai augalai.

Uoslė. Augalai turi receptorius, reaguojančius į ore sklindančias chemines medžiagas. Kai kyla pavojus, pavyzdžiui, lapus graužia vikšras, augalas ima gaminti hormoną jazminų rūgštį, metilinta ji pasklinda ore ir kvapas įspėja kitus lapus ir net kaimyninius augalus, kad metas aktyvinti apsaugos mechanizmus.

Klausa. Augalai garsus pajunta kaip vibracijas. Tam tikro dažnio garso bangos, t. y. periodinis mechaninis poveikis, gali sukelti augalų atsaką. Dabar mokslininkai gali stebėti atsaką į vibracijas audinių, ląstelių ar net genų lygmeniu.

Skonis. Augalai geba atpažinti vandenyje tirpias chemines medžiagas ir reaguoja į tam tikrus junginius, o tai galima palyginti su skonio jutimu. Augalo šaknys gali išskirti tam tikrų medžiagų, kurios slopina ar net nuodija kaimyninius konkuruojančius augalus.

Lytėjimas. Augalai į prisilietimus dažniausiai reaguoja lėtai ir net nepastebimai, nebent jautrioji mimoza suskleidžia lapelius vos paliesta ar vabzdžiaėdis augalas, pajutęs aukos prisilietimą, uždaro gaudyklę. Tačiau į mechaninį poveikį reaguoja visi augalai, tik mes plika akimi to nematome.

Gyvenimas svetima sąskaita

Pasaulyje yra daugiau nei 4500 augalų , kurie prisitaikė būtinąsias medžiagas „vogti“ iš kitų augalų.



Panašiai kaip mūsų kraujagyslėmis deguonį po visus organus išnešioja kraujas, augalai turi savitą „kraują“ – vandenį, tirpius cukrus ir kitas medžiagas, kurios teka indų tinklu, sudarytu iš specializuotų audinių. Kaip tik į šiuos apytakinius indus taikosi parazitiniai augalai. Evoliucionuodami jie išsiskyrė į dvi grupes. Viena jų vadinama holoparazitais – šie organizmai neužsiaugina žalių lapų, kuriuose yra pigmento chlorofilo, kad galėtų saulės šviesoje fotosintetinti maisto medžiagas. Todėl jiems būtina visas reikalingas medžiagas siurbti iš šeimininko.

Antrosios grupės atstovai vadinami hemiparazitais. Kadangi jie geba išauginti savo lapus ir patys vykdyti fotosintezę, jų išgyvenimas nepriklauso vien tik nuo maitinančio augalo. Nepaisant to, jie turi pakitusias šaknis, kurios leidžia įsiskverbti į kitų augalų audinius.

Visgi kokiu būdu tiek vieni, tiek kiti botaniniai vampyrai geba siurbti savo kaimynų gyvybines jėgas? Jie turi išaugas – haustorijas, kurios pasiekia augalo šeimininko šaknis arba stiebą ir prasiskverbia pro ląstelės sienelę. Kai kuriais atvejais ją pralaužti padeda skaidantys fermentai. Kai kurių rūšių (tokių kaip brantai) haustorijos primena aštuonkojo čiuptuvo siurbtukus. Įsibrovusi į vidų, haustorija ieško aukos ksilemos (apytakinio audinio, kuriuo po augalą išnešiojamas vanduo) arba floemos (audinio, kuriuo vyksta organinių medžiagų, tokių kaip cukrus, sacharozė, išnešiojimas). Pasiekęs tikslą, parazitinis augalas gali pradėti pro haustorijos vamzdelį siurbti šeimininko sukauptą vandenį ir maisto medžiagas.

Konkurencinės kovos ginklas

Apsaugą nuo konkurentų, kenkėjų ar patogenų suteikia alelopatija. Tai biologinis reiškinys, kai vieni augalai gamina ir išskiria į aplinką biochemines medžiagas, kurios veikia kitų augalų augimą, daigumą ar vystymąsi. Veikliosios medžiagos gali būti įvairaus pavidalo – dujos, skysčiai, o jų poveikis gali būti tiek kenksmingas, tiek naudingas. Saulėgrąžų šaknys ir lapai išskiria medžiagas, trukdančias dygti kitoms žolėms, eukaliptai skleidžia lakiuosius junginius, neleidžiančius kitoms rūšims augti po jų laja. Kitaip sakant, tarp augalų vyksta cheminė konkurencija.

Terminas „alelopatija“ iš graikų kalbos galėtų būti verčiamas kaip „abipusis kentėjimas“. Jis pirmą kartą pavartotas austrų profesoriaus Hanso Molischo knygoje 1937 m. Tačiau jau gerokai anksčiau žmonės pastebėjo, kad vienas augalas gali daryti neigiamą poveikį kitam. Senovės graikų mokslininkas Teofrastas, gyvenęs apie 300 m. pr. Kr., pastebėjo, kad balanda slopina liucernos augimą. Kinijoje maždaug I a. išleistame veikale apie žemdirbystę ir vaistinius augalus aprašyti 267 augalai, gebantys gintis nuo kenkėjų, tarp jų buvo ir tokių, kurie pasižymėjo alelopatiniu poveikiu.

Kita vertus, ne visi ekologai sutaria dėl alelopatijos reiškinio. Kai kurie tvirtina, kad alelopatiją sunku atskirti nuo konkurencijos dėl išteklių, kai keli organizmai siekia naudotis tais pačiais ribotais resursais ir pakenkia vienas kitam.

5 savigynos strategijos

1. Jauni bulvių lapai, ėdami kolorado vabalo, ima gaminti medžiagas, kurios trikdo lervų virškinimo sistemą, nes slopina fermentus.

2. Esant didelei graužikų lemingų populiacijai, jų aplinkoje auganti žolė tampa nuodinga. Todėl lemingams tenka masiškai migruoti, daug jų žūva.

3. Panašus likimas ištinka ir tridantį kietį ėdančias šakiarages antilopes. Pažeisti augalai greitina toksinių medžiagų sintezę – toksinų gali padaugėti tiek, kad gyvūnus ištiktų mirtis.

4. Kai kukurūzų šaknis pažeidžia dirvos kenkėjai (pvz., spragšių lervos), jie išskiria lakias medžiagas, kurios pritraukia parazitinius vabzdžius – šie naikina kenkėjus. Tai tarsi cheminis SOS signalas.

5. Pažeidus tabako lapus, augalas gamina nikotiną – stiprų natūralų insekticidą, kuris paralyžiuoja vabzdžių nervų sistemą.



Projektą „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/verta-zinoti/21673-egzoplanetu-atradimu-era.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/verta-zinoti/21673-egzoplanetu-atradimu-era.html 21673 Tue, 26 Aug 2025 12:55:37 +0300 native-yes

Kosmose tiek daug vietų, kur gali slypėti gyvybė, kad jų nė neįmanoma suskaičiuoti. Apie tai, kaip mokslininkai ieško gyvybės už Žemės ribų, kalbamės su Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto astrofizike daktare Renata MINKEVIČIŪTE.



– Kodėl mokslininkus taip domina egzoplanetų paieškos ir galimybės kuo daugiau apie jas sužinoti?

– Egzoplanetų tyrimai svarbūs keliais aspektais. Visų pirma mes norime suprasti, kaip atrodo visata ar bent mūsų galaktika. Buvo laikas, kai nežinojome, kad ir kitos žvaigždės turi savo planetų. Tiesa, apie tokią galimybę mokslininkai diskutavo, bet tik po 1995 m. stebėjimų gauta įrodymų. Dabar jau įsivaizduojame, kad mūsų Saulės sistema nėra unikali ir vienintelė, kad daugybė žvaigždžių turi planetų sistemas, – patvirtinta beveik 6 tūkst. egzoplanetų. Vienas jų galime lyginti su Saulės sistemos planetomis, kitos yra į jas nepanašios, išties egzotiškos. Mokslininkams rūpi, kaip jos formuojasi. Tokios žinios padeda suprasti, kaip susidarė mūsų Saulės sistema, nes kitas sistemas galime matyti skirtingose jų evoliucijos stadijose. Be to, svarbi ir dar viena misija – ieškoti į Žemę panašių egzoplanetų. Viena vertus, įdomu, kiek ir kokių jų yra, kita vertus, turime nepamiršti, kad mūsų gimtoji planeta nėra amžina, nors jai prognozuojamas laikas gana ilgas – 5 mlrd. metų. Vis dėlto, jei žmonija tiek gyvuos, jai teks ieškotis naujų namų. Skamba fantastiškai, bet reikia turėti planą B, kad esant būtinybei būtų kur keliauti.

Būdai pamatyti svetimus pasaulius

– Kaip aptinkamos egzoplanetos? Juk jos skrieja kažin kur labai toli...

– Yra keli metodai jas aptikti. Pats paprasčiausias – pamatyti. Mes Žemėje galime matyti savo Mėnulį ir kitas planetas, nes šie kosminiai kūnai atspindi Saulės šviesą. Logiškai galvojant, ir egzoplanetos turėtų atspindėti savo žvaigždės šviesą ir turėtume jas matyti. Bet žvaigždės nuo mūsų labai toli, ir įžiūrėti planetas šalia jų sudėtinga, dar neturime tokių galingų technologijų. Visų pirma reikėtų suprasti, kad žvaigždė skleidžia labai daug šviesos. Pavyzdžiui, jei stovėtume naktį priešais ilgąsias šviesas įjungusį automobilį, nematytume nieko, kas aplinkui vyksta. Bet jei šviesas išjungtume, galėtume įžiūrėti daug daugiau. Tą patį bandoma padaryti ir su žvaigždės šviesa.

Galima į teleskopą įmontuoti koronografą ar panaudoti kitą būdą jai užblokuoti. Bet yra papildoma sąlyga: egzoplaneta turi būti pakankamai didelė, tarkim, Žemės dydžio dangaus kūną tokiu būdu pamatyti sudėtinga – jis turėtų būti kaip Jupiteris ar dar didesnis ir skrieti toli nuo savo žvaigždės. Vis dėlto šis metodas yra taikomas, ir taip pavyko pamatyti keletą egzoplanetų. Bet daugiau jų atrandama naudojant kitus metodus.

Nors tiesiogiai egzoplanetos nematome, apie jos buvimą galime spręsti iš to, kaip ji paveikia savo žvaigždės šviesą ar pačią žvaigždę. Šiuo metu populiariausias yra tranzitų metodas. Kai tranzito metu tarp žvaigždės ir mūsų praslenka egzoplaneta, žvaigždės skleidžiamas šviesos srautas sumažėja, nes egzoplaneta jį blokuoja. Tas sumažėjimas labai menkutis, bet dabartinės technologijos tokios jautrios, kad jį užfiksuoja – taip identifikuojama egzoplaneta. Tranzitų metodu atrasta daugiausia egzoplanetų, jį taiko teleskopas TESS.

Gana dažnai naudojamas ir populiarus radialinio greičio metodas. Kai planeta sukasi aplink savo žvaigždę, pastaroji taip pat nestovi vietoje. Kiekviena žvaigždė su savo planeta sukasi aplink bendrą masės centrą ir mūsų atžvilgiu ji tai šiek tiek tolsta, tai artėja link mūsų, ir jos radialinis greitis periodiškai kinta. Tiesa, žvaigždžių radialinio greičio pokyčiai dėl planetų gravitacinės įtakos yra labai maži – gali būti keli centimetrai per sekundę. Pavyzdžiui, Saulė, veikiama Jupiterio, siūbuoja pirmyn ir atgal maždaug 12,5 m/s greičiu, o Žemės – vos 0,09 m/s. Turėdami labai jautrius prietaisus mes tuos mažyčius poslinkius galime pastebėti ir nustatyti, kad kažkas žvaigždę tarsi tampo iš jos pusiausvyros padėties – greičiausiai tai yra jos planeta. Šį metodą taikant buvo atrasta pirmoji egzoplaneta.

Norėčiau paminėti ir dar vieną – mikrolęšio – metodą. Jis paremtas Alberto Einsteino reliatyvumo teorija: kosminiai kūnai dėl gravitacijos, kuri šviesą iškreivina, veikia panašiai kaip lęšis – didinamasis stiklas, akiniai, netgi mūsų akys. Jie laužia žvaigždžių šviesos spindulius ir gali juos sutelkti į vieną tašką. Todėl kai tarp žvaigždės ir stebėtojo praslenka egzoplaneta, ji labai trumpam – kelioms akimirkoms – pastiprina žvaigždės šviesą, ir mes ją matome ryškesnę nei įprastai. Taip ji atkreipia mokslininkų dėmesį. Šis metodas nėra labai efektyvus, bet jis padeda aptikti egzoplanetas, kurios laisvai klajoja po galaktiką, palikusios savo žvaigždę. Jas pastebėti sunku, ir tik mikrolęšio metodas leido sužinoti, kad jos egzistuoja.

Gyvybė keičia atmosferą

– Aptikti egzoplanetas nėra paprasta… Kokios informacijos jas atradę mokslininkai gali gauti?

– Tai priklauso nuo taikomo metodo. Iš tranzitų metodu gautos informacijos galime nustatyti, kokiu greičiu egzoplaneta sukasi aplink savo žvaigždę, apskrita ar ištęsta jos orbita. Radialinio greičio metodas leidžia nustatyti egzoplanetos masę ir kiek laiko ji užtrunka apsisukdama aplink savo žvaigždę. Derindami abu metodus ir žinodami masę bei dydį galime apskaičiuoti tankį, o pagal jį spręsti, kokia ta egzoplaneta: ar vandens pasaulis, ar uolinė, panaši į mūsų Žemę, ar dujinė, kaip Jupiteris ar Saturnas.

Kai tranzito metu planeta keliauja per savo žvaigždės diską, jos šviesa, sklisdama per planetos atmosferą, sugeriama atmosferoje esančių atomų ir molekulių – taigi iki mūsų ji atkeliauja paveikta planetos atmosferos. Mes galime gauti žvaigždės spektrą, iš jo išskirti planetos spektrą ir nustatyti, kokia yra cheminė egzoplanetos atmosferos sudėtis. Kol kas tai bene vienintelis tyrimas, leidžiantis sužinoti apie egzoplanetas daugiau detalių: ne tik iš ko sudaryta atmosfera, bet ir spręsti apie paviršių, jo sąlygas, klimatą, debesuotumą. Kadangi egzoplanetos labai toli nuo mūsų, negalime stebėti, kas yra jų paviršiuje. Ir tik iš atmosferos tyrimų paaiškėja, ar tinkamos toje egzoplanetoje sąlygos gyvybei egzistuoti. Iš mūsų Žemės pavyzdžio žinome, kad gyvybė palieka tam tikrų pėdsakų, taigi pati apie save praneša. Pats paprasčiausias pavyzdys – atmosferoje esantis deguonis. Jo yra tik todėl, kad jį gamina gyvi organizmai: kol Žemėje nebuvo gyvybės, atmosferoje nebuvo deguonies. Tad, jei stebėdami egzoplanetą aptiktume stiprų deguonies signalą, galėtume įtarti, kad ten vyksta panašūs procesai kaip Žemėje, tikėtina, yra bakterijų, dumblių, augalų.



Kita gyvybės egzistavimą liudijanti medžiaga yra metanas. Žemėje vyksta natūralūs procesai, kurių metu į atmosferą patenka metanas, bet jis yra ir mikroorganizmų metabolizmo produktas. Mūsų atmosferoje deguonis su metanu nedraugauja ir iš karto jį oksiduoja. Bet jei kažkokios protingos būtybės, gyvenančios kitoje planetoje, padarytų Žemės atmosferos tyrimą, žinodami šių medžiagų savybes jie galėtų įtarti: hm, jei radome metano, vadinasi, jį nuolat kažkas gamina ir tikriausiai tai yra gyvi organizmai. Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodo publikacijų ir apie kitas medžiagas, kurias gali gaminti gyvi organizmai ir kurių aptinkama stebint už Saulės sistemos ribų esančias egzoplanetas. Pavyzdžiui, pernai planetos K2-18b atmosferoje buvo aptikta demetilsulfido ir demetildisulfido dujų. Žemėje tokias dujas į atmosferą išskiria jūrų fitoplanktonas ir bakterijos. Tai nėra neginčijami įrodymai, kad gyvybė ten tikrai egzistuoja, bet svarbus pats principas, kad mes galime ją aptikti iš atmosferos tyrimų ir tam tikrų joje esančių medžiagų.

Atpažįstama tai, kas panašu

– Kodėl egzoplanetų tyrimai neatsiejami nuo nežemiškos gyvybės paieškų?

– Mes norime suprasti, kiek gyvybės atsiradimas yra universalus reiškinys kosmose. Kol kas atrodo, kad jame viskas vyksta pagal tam tikrą tvarką, labai cikliškai. Atsiranda žvaigždės, galiausiai jos baigia savo gyvenimą, vienaip ar kitaip kosmose paskleidžia dujas, iš jų vėl susidaro naujos žvaigždės, aplink jas vėl formuojasi planetos – jų sistemas turi daugybė žvaigždžių. Šis procesas kosmose yra universalus. O kaip yra su gyvybe? Ar ji atsiranda spontaniškai, vos tik planetiškame dangaus kūne susidaro tinkamos sąlygos, ar vis dėlto gyvybė mūsų Žemėje yra atsitiktinis atvejis, nes laike ir erdvėje sutapo daugybė papildomų palankių aplinkybių? Aš išvardijau kraštutinumus, bet mums rūpi ir tai, kas yra tarp jų.

Taip pat labai įdomu patikrinti, ar už Saulės sistemos ribų egzistuojanti gyvybė tokia pati, kaip ir Žemėje – sudaryta iš angliavandenilio molekulių. Ar visur anglis yra pagrindinė medžiaga gyvybei susidaryti? Galbūt tai nėra vienintelis kelias ir egzistuoja gyvybė silicio pagrindu – tokia idėja sklando tarp mokslininkų. Kitas svarbus aspektas yra pačios gyvybės evoliucija. Žemėje gyvybė egzistuoja jau ne vieną milijardą metų: seniausia bakterijos fosilija datuojama 3,5 mlrd. m. Tai nėra tvirtai įrodyta, bet bent prieš 2,5 mlrd. m. gyvybė mūsų planetoje jau tikrai buvo. Tačiau tai buvo primityvios bakterijos, o sudėtingesni organizmai atsirado vėliau. Įdomu, ar tie evoliucijos šuoliai buvo atsitiktiniai, ar tai universalus procesas ir, jei kitose planetose sąlygos gyvybei egzistuoti laikėsi pakankamai ilgai, kelis milijardus metų, ar ten taip pat išsivystė protingos būtybės. O gal vis dėlto toks laimingas atsitiktinumas nutiko tik mums, o kitur rasime vien primityvius mikroorganizmus. Taigi kyla daugybė klausimų, ir tik atradę gyvybę už Žemės ribų galėtume tikėtis atsakymų.

– Egzoplanetų įvairovė didelė, bet mokslininkus labiausiai domina uolinės planetos. Kodėl? Ar galėtų gyvybė egzistuoti ir kitokiuose pasauliuose?

– Astrobiologijoje (moksle, kuris tyrinėja gyvybės atsiradimą ir egzistavimą už Žemės ribų) laikomasi principo, kad ieškome tokios gyvybės, kurią geriausiai pažįstame. Apie Žemės gyvybę žinome daugiausia: kaip ji pasireiškia, kokius bioindikatorius skleidžia į aplinką, kokių sąlygų jai reikia, kaip ji maitinasi ir dauginasi. O apie kitas gyvybės formas galime tik fantazuoti. Todėl mokslininkai nesiblaško (juk visi tie tyrimai brangiai kainuoja ir norisi juos atlikti kuo efektyviau) ir sutelkia dėmesį į tas planetas, kurios panašios į mūsiškę. Bet nenumoja ranka ir į vandens pasaulius, kurių paviršiuje tyvuliuoja ištisas vandenynas. Kodėl? Kadangi didžioji dalis mokslininkų sutaria, kad Žemėje gyvybės lopšys yra vandenyno dugnas, kur trykšta karštos, mineralų prisotintos hidroterminės versmės. Tačiau vandens pasauliuose gyvybę būtų sudėtingiau atrasti nei egzistuojančią paviršiuje, kur ji keičia atmosferą, aplinką. Ar gali būti gyvybės dujinėse planetose, sunku įsivaizduoti, savo Jupiteryje ir Saturne nesame jos aptikę.

Daug žinių apie galimybes palaikyti gyvybę egzoplanetose suteikia ir jų žvaigždžių cheminės sudėties tyrimai – juos atlieka ir Lietuvos mokslininkai. Žinodami žvaigždės temperatūrą galime nustatyti vadinamąją gyvybės zoną – regioną aplink žvaigždę, kur temperatūra yra tinkama tiek mums pažįstamai gyvybei išlikti paviršiuje, tiek vandeniui išsilaikyti. Taip pat reikėtų suprasti, kad žvaigždė su savo planetomis formuojasi iš tos pačios medžiagos – dujų ir dulkių debesies. Tirdami žvaigždės cheminę sudėtį galime numatyti, kokios planetos aplink ją formuosis, – mums svarbi anglis: jei jos žvaigždėje yra pakankamai, galime tikėtis, kad bus ir planetose. Iš Žemės pavyzdžio žinome, kad uolienos sudarytos iš magnio ir silicio, todėl daugiausia dėmesio tiriant žvaigždę kreipiama į šiuos mineralus, pagal jų santykį galime spręsti, ar buvo palanki terpė susiformuoti uolinėms egzoplanetoms.

Apie Lietuvos astrofizikų atradimą ir kitas galimybes

– Kokių dar galėtumėte paminėti mūsų šalies astrofizikų pasiekimų ieškant egzoplanetų egzistavimo įrodymų?

– Atliekant tyrimus ir nedideli teleskopai gali būti reikšmingi. Lietuvoje galime stebėti egzoplanetų tranzitus – VU Fizikos fakulteto Molėtų astronomijos observatorijos teleskopas, kurio skersmuo 165 cm, yra pakankamai galingas.

Kadangi dabar surenkama labai dideli kiekiai – terabaitai – duomenų, reikia daug kompiuterinių ir žmogiškųjų resursų jiems apdoroti. Lietuvių astrofizikai taip pat gali prie tos duomenų analizės prisijungti – tai vienas būdų dalyvauti pasauliniuose moksliniuose tyrimuose. TESS ir kovo mėnesį savo misiją baigęs „Gaia“ teleskopai veikia tokiu principu: skriedami kosmose jie skenuoja dangų, o duomenis analizuoja Žemėje dirbantys mokslininkai. Tos informacijos gausybėje jie pastebi įdomius įtartinus objektus, kuriuos reikėtų atidžiau patyrinėti, bet teleskopai nebegali prie jų grįžti.

Tad galima atlikti stebėjimus antžeminiais teleskopais, netgi tokiais, kokių turime Lietuvoje, ir bet kokia papildoma informacija yra vertinga. Mes kalbamės ypatingu metu – visai neseniai Lietuvos mokslininkai kartu su kolegomis iš Lenkijos ir kitų šalių atliko vieno iš „Gaia“ teleskopo pamatytų objektų papildomus stebėjimus ir, juos išanalizavus buvo atrasta dujinė egzoplaneta AT2021uey b. Ji labai įdomi keliais aspektais. Visų pirma, ji buvo aptikta dėl mikrolęšio efekto, o taip atrdandama labai nedaug egzoplanetų. Objektas įdomus ir tuo, kad yra toli nuo mūsų, ne galaktikos diske, bet sferoide. Šiuo metu tai tik trečia tokia žinoma egzoplaneta. Ji šiek tiek didesnė už Jupiterį ir skrieja labai toli nuo savo žvaigždės. Tai pavyzdys, kaip ir mažos šalies nedidelė astrofizikų bendruomenė gali prisijungti prie reikšmingų atradimų.

Ir Saulės sistemoje yra ką veikti

– O jei tolimų pasaulių neieškotume ir grįžtume į mūsų Saulės sistemą – ar čia dar yra vietų, kur tikimasi aptikti gyvybės?

– Saulės sistemoje tikrai yra įdomių objektų. Kuo toliau ją tyrinėjame, tuo geriau suprantame, kad gyvybės zonos apibrėžimas nėra pakankamas. Astrobiologų įsitikinimu, vanduo lygu gyvybei, o pastaruoju metu vis daugiau atrandama Jupiterio ir Saturno palydovų, kuriuose, manoma, yra poledinis arba popaviršinis vandenynas. Iš Žemės tyrimų mokslininkai žino, kad mikroorganizmai geba prisitaikyti ten, kur žmogus negalėtų gyventi, – aukštose ir žemose temperatūrose, druskingame vandenyje, aukštame slėgyje… Taigi suprantame, kad gyvybei nebūtinos idealios sąlygos, ir ne vienas kandidatas tapti potencialiu gyvybės turėtoju stoja į eilę. Tai ne tik seniausiai mokslininkų dėmesį patraukę Saturno palydovas Enceladas ir aplink Jupiterį skriejanti Europa, bet ir šios planetos palydovas Ganimedas. Dar vienas labai įdomus dangaus kūnas yra Titanas, skriejantis aplink Saturną. Jis turi atmosferą, kurią, kaip ir Žemės, daugiausia sudaro azotas. Jo paviršiuje yra skystų telkinių, tik jie sudaryti ne iš vandens, o iš angliavandenilių – skysto metano ir etano. Atliekant ilgalaikius tyrimus taip pat įrodyta, kad po Titano paviršiumi yra skysto vandens vandenynas. Taigi ir Titanas, ir Europa laukia jiems skirtų misijų ir išsamesnių tyrinėjimų. Egzoplanetos yra toli, ir apie skrydžius į jas galime tik pasvajoti, o Saulės sistemoje esančius objektus galime pasiekti kur kas greičiau.



Už Saulės sistemos ribų

Šios egzoplanetos gali būti pakankamai panašios į Žemę, kad jose būtų gyvybės.

Kepler-186f
Už 558 šviesmečių

Pirmoji Žemės giminaitė už Saulės sistemos ribų buvo atrasta 2014 m. Gulbės žvaigždyne. Ši egzoplaneta turi uolėtą paviršių ir galbūt net vandens bei atmosferą. Tačiau ji skrieja vadinamosios gyvybės zonos pakraštyje ir iš savo žvaigždės gauna vos trečdalį energijos, kuria Žemę aprūpina Saulė, todėl kyla abejonių, ar joje gali egzistuoti gyvybė.

Vieneri „metai“ šioje egzoplanetoje trunka tik 130 Žemės dienų. Kadangi jos žvaigždė yra raudonoji nykštukė, paviršiuje dienos šviesa galėtų būti labiau oranžinė ar rausva, o ne melsvai balta, kaip Žemėje. Net jei turėtume erdvėlaivį, skrendantį 10 proc. šviesos greičiu, kelionė pas mūsų planetos pusseserę (taip vos atradus buvo pavadinta Kepler-186f) truktų 5 tūkst. metų.

K2-18b
Už 124 šviesmečių

2023 m. Kembridžo universiteto mokslininkai paskelbė galimai aptikę biologinių požymių planetoje K2-18b. Analizuodami Jameso Webbo kosminio teleskopo Artimosios infraraudonųjų spindulių srities spektrografo surinktus duomenis, jie planetos atmosferoje aptiko metano, anglies dioksido ir, kas dar labiau stebina, dimetilo sulfido, kuris atlieka svarbų vaidmenį formuojantis debesims. Žemėje šios dujos yra jūros dumblių, jas išskiriančių į atmosferą, metabolitas. Jis ir kitos gyvybę palaikančios dujos teikia mokslininkams vilties, kad kada nors kosmose rasime gyvybės įrodymų.

Vis dėlto 2024 m. Kalifornijos universiteto Riversaide mokslininkai užginčijo 2023 m. tyrimo išvadas, teigdami, kad Jameso Webbo teleskopas negeba atskirti metano nuo dimetilo sulfido. Mokslininkai spėja, kad teleskopas dimetilo sulfidą aptiktų tik tuo atveju, jei gyvybė planetoje K2-18b išskirtų jo 20 kartų daugiau nei Žemėje. Kita vertus, ši išvada nepalaidojo vilčių aptikti gyvybę ar dimetilo sulfidą planetoje K2-18 b. Jameso Webbo teleskope taip pat yra Vidurinės infraraudonųjų spindulių dalies prietaisas, galintis metane atpažinti dimetilo sulfidą. Mokslininkai mano, kad metų pabaigoje jau bus daugiau informacijos apie šios egzoplanetos atmosferą.

Wolf 1069 b
Už 38 šviesmečių

Wolf 1069 b skrieja aplink raudonąją nykštukę, kuri yra daug mažesnė už mūsų Saulę, todėl planeta gauna tik apie 65 proc. energijos, kurios Žemė sulaukia iš Saulės. Ši egzoplaneta aplink savo daug mažesnę ir vėsesnę žvaigždę apskrieja per 15,6 dienos. Be to, ji sinchroniškai sukasi aplink savo ašį, t. y. visada yra viena puse atsisukusi į žvaigždę. Mokslininkai spėja, kad ši uolinė egzoplaneta yra panašios masės kaip Žemė ir joje gali būti vandens bei atmosfera, kuri teoriškai galėtų apsaugoti gyvybę nuo kenksmingos kosminės spinduliuotės.

Kentauro proksima b
Už 4 šviesmečių

Arčiausiai Žemės esanti egzoplaneta Kentauro proksima b skrieja aplink Saulės sistemai artimiausią žvaigždę. Kaip ir Wolf 1069 b, Kentauro proksima b skrieja aplink raudonąją nykštukę ir gauna apie 65 proc. energijos, kuria Žemę aprūpina Saulė. Vadinasi, ten gali būti vandens ir atmosfera, taigi ir gyvybė. Vis dėlto Kentauro proksima b nepasiduoda mokslininkų bandymams ištirti jos atmosferą. Paprastai tam naudojamas tranzitų metodas, kai laukiama, kol planeta praskries priešais savo žvaigždę. Sklisdama per egzoplanetos atmosferą, žvaigždės šviesa pažeria daug informacijos apie ją. Bet dėl Kentauro proksimos b gravitacinės traukos raudonoji nykštukė žvaigždė svyruoja ir neleidžia mokslininkams nuodugniai ištirti egzoplanetos atmosferos, todėl žinomas tik apytikslis jos dydis ir masė.

5 gyvybės ieškotojai

Jameso Webbo kosminis teleskopas. Viena iš pagrindinių šio prietaiso misijų yra egzoplanetų paieška, tikintis jose rasti gyvybės požymių. Planetų atmosferos sudėtį galima analizuoti įvairiais teleskope įrengtais prietaisais, pavyzdžiui, spektrografais.

„Europa Clipper“. Šis naujos kartos zondas, sukurtas Jupiterio palydovui Europai tirti, nuodugniai išanalizuos jos vandenynų sudėtį ir geologinius bruožus. „Europa Clipper“ buvo paleistas 2024 m. spalį, bet apledijusį palydovą pasieks tik 2030 m. balandį.

Tranzituojančių egzoplanetų apžvalgos palydovas. Šis 2018 m. paleistas prietaisas fotografuoja apie 75 proc. dangaus ir jau apžvelgė tūkstančius visatoje egzistuojančių egzoplanetų. Iki 2025 m. liepos 1 d. jis nustatė 7655 galimas egzoplanetas, iš kurių 638 buvo patvirtintos.

Itin didelis teleskopas. Tikėtina, kad tai bus didžiausias kada nors pastatytas antžeminis teleskopas. Jį sudaro penki veidrodžiai, iš kurių didžiausias yra 39 m skersmens ir sudarytas iš tūkstančio šešiakampių segmentų. Itin didelis teleskopas vis dar statomas, o mokslinius stebėjimus turėtų pradėti 2028 m.

CARMENES. Ši programa ieško egzoplanetų, labai tiksliai matuodama M nykštukių spinduliuotės pokyčius. Tam naudojamas radialinio greičio metodas. Stebėjimai atliekami Ispanijoje, Kalar Alto observatorijoje, naudojant 3,5 metro skersmens teleskopą.



Projektą „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/21277-lietuvos-vandenu-ekologine-bukle-tarp-reikalavimu-ir-realybes.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/21277-lietuvos-vandenu-ekologine-bukle-tarp-reikalavimu-ir-realybes.html 21277 Thu, 26 Jun 2025 10:59:28 +0300 native-yes

Mūsų šalyje tiek upių, upelių ir ežerų, kad jie laikomi vienais svarbiausių Lietuvos gamtos išteklių, bet jų būkle susidomime dažniausiai tada, kai karštą vasaros dieną norime atsigaivinti vėsiame vandenyje. Bandome šią žinių spragą užpildyti pokalbiu su Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedros dėstytoja, mokslo darbuotoja Giedre KACIENE.



Ne visiems vienodos ribos

– Pirmiausia norėtųsi suprasti, kokiais kriterijais remiantis vertinamas upių, ežerų vanduo, siekiant sužinoti, ar jis švarus...

– Europos Sąjungoje (ES) yra priimta Vandens pagrindų direktyva (2000/60/EB), ir pagal šį teisės aktą vandens telkinių ekologinė būklė apibūdinama 5 kategorijomis – ji gali būti labai blogos, blogos, vidutinės, geros ir labai geros ekologinės būklės klasės. Vandens pagrindų direktyva reikalauja, kad ES valstybėse būtų pasiekta gera arba labai gera vidaus vandens telkinių būklė.

Tačiau įdomu tai, kad kiekviena šalis, priimdama direktyvą, galėjo pati sau nusistatyti ekologinių klasių ribas. Žinoma, jos negalėjo būti laužtos iš piršto, turėjo būti ES patvirtintos, bet tie skaičiai nėra tokie patys visose šalyse. Lietuva taip pat nusistatė sau ribas pagal pagrindinius ekologinės būklės rodiklius: maistinių medžiagų (fosforo, azoto junginių), deguonies, organinių medžiagų koncentraciją (vadinamasis biocheminis deguonies sunaudojimas). Vertinami ir sunkiųjų metalų rodikliai, bet tai jau ne ekologinė būklė, o tarša pavojingomis medžiagomis – ji gali būti arba gera, arba neatitinkanti geros.

Minėtų rodiklių (azoto bei fosforo junginių, biocheminio deguonies sunaudojimo) ribos atitinka tai, kas anksčiau buvo numatyta nuotekų tvarkymo reglamente ar galioja dabartiniame vandens telkinių apsaugos reikalavimų apraše – atrodo, tarsi iki šiol galiojusios ar tebegaliojančios didžiausios leistinos teršalų koncentracijos atsispindi ir Lietuvos upių bei ežerų ekologinės būklės nustatymo kriterijuose. O fosforo junginių leistina koncentracija gerokai padidinta. Jei pažiūrėtume į senesnį nuotekų tvarkymo reglamentą, maksimali fosfatų leistina riba vandens telkiniuose
(vadinamuosiuose priimtuvuose, kur suteka nuotekos) buvo 0,065 mg/l, o dabar tokią koncentraciją nustačius upėse jos priskiriamos geros ekologinės būklės klasei. Keista, kodėl tos sąlygos buvo taip sušvelnintos, – juk fosfatai labiausiai atsakingi už vandens telkinių žydėjimą.

– Kad Baltijos jūra yra užteršta, girdime labai dažnai. Ar tokia pat prasta ir mūsų šalies vidaus vandens telkinių ekologinė būklė?

– Lietuvos upės ir ežerai ES kontekste atrodo labai gražiai. Beveik 40 proc. telkinių atitinka gerą ar labai gerą būklę, likusi dalis – apie 60 proc. – tokios neatitinka: dalis yra vidutinės, o beveik 15 proc. – blogos arba labai blogos būklės. Palyginti su Vidurio Europos išsivysčiusiomis šalimis, tokiomis kaip Vokietija, Belgija, Nyderlandai, netgi Lenkija, Čekija, Slovakija ar Kroatija, geros ekologinė būklės vandens telkinių procentas mūsų šalyje yra didesnis. Pavyzdžiui, Nyderlanduose visi vandens telkiniai yra vidutinės arba blogos būklės. Taigi stiprios ekonomikos šalys, deja, negali pasigirti gera vandenų būkle.

– Minėjote ir taršą pavojingomis medžiagomis.

– Cheminė tarša įvairiais toksiškais pesticidais ir organiniais junginiais taip pat yra stebima. Deja, Lietuvoje apie juos turime labai mažai duomenų. Nėra duomenų daugiau nei apie 90 proc. upių cheminę taršą, o likę 5 proc. neatitinka geros būklės. Kitų Europos upių padėtis taip pat nedžiugina: išsivysčiusiose šalyse beveik visos upės yra vidutinės arba blogos būklės pagal toksiškų organinių junginių koncentraciją.

Taigi, vertinant apibendrintai vandens telkinių būklę, Lietuva per daug neišsiskiria – ją galima priskirti prie pažangesnių, tokių kaip Skandinavijos, šalių.



Kenčia maži upeliukai

– Nors esame nedidelė šalis, tikriausiai ne visos mūsų upės vienodai švarios?

– Lietuvos padėtis išties nebloga, bet išsiskiria Ventos–Lielupės baseinas, kur didžioji dalis upių yra prastos ekologinės būklės. Šių upių aukštupiai yra šiaurės Lietuvoje – tai žemės ūkio kraštas. Čia plytinčioje žemumoje yra Nevėžio, Jiesios, Šešupės baseinai, kur žemdirbystės intensyvumas palyginti didelis, o upių vandens kokybė daug prastesnė nei Žemaitijos ar Aukštaitijos aukštumose. Kita vertus, nemaža dalis vidurio Lietuvos žemumos, taip pat ir minėtų aukštumų patenka į Nemuno upių baseinų rajoną. Pakankamai švarios Žemaitijos ir Aukštaitijos upės pagerina šio rajono vidurkį. Todėl iš kelerių metų senumo duomenų matyti, kad Nemuno upių baseinų rajone, kuris apima didžiąją dalį Lietuvos, šiek tiek mažiau nei pusė upių yra geros ekologinės būklės, kiti 40 proc. – vidutinės, o likę keliolika procentų – blogos arba labai blogos. Ventos upių baseinų rajono situacija kitokia: čia geros ekologinės būklės vandens telkinių yra vos daugiau nei 30 proc., apie pusė – vidutinės, o blogos arba labai blogos būklės upės sudaro 20 proc. Dar prasčiau atrodo Lielupės upių baseinų rajonas, kur vos 6 proc. upių yra geros ekologinės būklės, o blogos ir labai blogos – beveik 40 proc.

Tokius skaičius matau panagrinėjusi Lietuvos aplinkos apsaugos agentūros duomenis. O mes su VDU Aplinkotyros katedros studentais atlikdami tyrimus esame pastebėję, kad upių vandens kokybė skiriasi ne tik pagal vietą (tai logiška, nes vienur išvystytas žemės ūkis, kitur didžiąją dalį teritorijos dengia miškai). Labai didelės įtakos turi ir upės dydis. Statistiškai išanalizavę visą laikotarpį – nuo tada, kai 2005 m. pradėtas upių vandens monitoringas, iki 2023 m., nustatėme, kad Nemunas ir Neris – didžiosios mūsų upės – daugiau nei 90 proc. atvejų yra geros ir labai geros ekologinės būklės.

– Net nepagalvotume… Kažkodėl atrodo, kad tankiai apgyvendintuose didmiesčiuose tekančioms upėms kyla daugiau grėsmių.

– Žinoma, visaip pasitaiko, yra teritorijų, kur tarša padidėjusi. Tai duomenys iš stebėjimo vietų, o stebima iš tikrųjų tik kelis kartus per metus, kai kurios upės – tik kas kelerius metus. Pačių stebėjimo vietų įrengiama viena arba kelios per visą upės ilgį, jos dažniausiai išdėstomos žemiau miestų, santakose, pasienyje.

Kitos upės, vidutinio dydžio, upės atrodo prasčiau, nors taip pat neblogai: nuo 80 iki 90 proc. (priklausomai nuo vertinamo hidrocheminio rodiklio) yra geros arba labai geros būklės. Bet mažų upių ir kaimo vietovėse tekančių upeliukų, kurie dažniausi ai yra tiesinti ir paversti melioracijos grioviais, situacija radikaliai skiriasi. Pagal azoto, fosforo junginių rodiklius gerą ir labai gerą ekologinę būklę pasiekia nuo 60 iki 70 proc. upelių.



Svyruojančios tendencijos

– Smagu, kad mūsų upės ir ežerai švaresni nei ekonomiškai stipresnių šalių, bet ar situacija nesikeičia prastėjimo linkme?

– Galima pasidžiaugti, kad pagal daugelį rodiklių per pastaruosius 20 metų ekologinė būklė tikrai gerėjo. Pavyzdžiui, gerokai anksčiau, imant visų upių vidurkį pagal biocheminį deguonies sunaudojimą (taršą organinėmis medžiagomis), buvome ant ribos tarp vidutinės ir geros ekologinės būklės, o dabar esame arti ribos tarp geros ir labai geros. Tas pat matyti ir vertinant fosfatų, amonio koncentracijas – jos reikšmingai sumažėjo. Žinoma, toks yra Lietuvos vidurkis, nevertinant atskirų vandens telkinių.

Tačiau nitratų koncentracija auga. Pagal šį rodiklį apie 2000– 2010 m. Lietuvos upės ir ežerai buvo vidutiniškai geros ekologinės būklės, o dabar esame vien tik vidutinės. Labiausiai prastėjimas matyti taršiausiuose rajonuose, Ventos–Lielupės baseine: ten nitratų visada buvo aptinkama daugiausia, ten matomas ir didžiausias jų kiekio augimas. Priežastis tikriausiai yra intensyvėjanti žemdirbystė, nes pagrindinis teršėjas nitratais yra žemės ūkis. Jei tręšiami laukai (tai, kad jie tręšiami, yra normalu; nesu ekspertė, bet tikiu, kad tai daroma optimaliai ir tiek, kiek reikia), liūtys nitratines trąšas greit išplauna ir visa tai keliauja į artimiausius vandens telkinius, į melioracijos kanalus. Tie kanalai yra kadaise buvę upeliai, kurie susijungia į bendrą hidrografinį tinklą ir plukdo vandenį į upes, ežerus.

– Kas dar, be žemės ūkio, yra upių ir ežerų teršėjai?

– Nuotekos. Bet reikia pasidžiaugti, kad jų valymas intensyviai gerėja. Lietuva deklaruoja, kad tinkamai išvalo 95 proc. nuotekų. Ar taip yra iš tiesų? Su studentais tyrėme pavienes mažesnių miestelių nuotekų valyklas: teko ten pastebėti ir įvairių ūkinių problemų, ir nepakankamus valymo pajėgumus, taigi deklaruojama ne visai tai, ką randame atvažiavę. Studentai savo gyvenamosiose vietovėse kartais daro upių, į kurias patenka valytos nuotekos, tyrimus, ir mato tikrai prastą situaciją, kuri prasprūsta valstybės tarnautojams pro akis ir nepatenka į suvestines bei lenteles. Taigi oficialiai mūsų šalis yra tikrai geros būklės, bet kartais, atidžiai patyrinėjus pavienius telkinius, ten visko aptinkama...

Vis dėlto mažėjanti vidutinė amonio koncentracija Lietuvos upėse rodo, kad nuotekų tvarkymas išties labai gerėja, tam turi įtakos ir žmonių įsirengiami buitiniai nuotekų įrenginiai. Deja, didelė tikimybė, kad į mažus upelius, kurie teka pro rajonus su senais nuosavais namais, nuotekos vis dar patenka visai nevalytos. Su studentais atliekame Kauno miesto upeliukų – Girstupio, Marvelės ir kitų – tyrimą. Jie labiau primena iš dalies valytas nuotekas, atsiskiedusias lietaus vandeniu, nei natūralų vandens telkinį – juose kartais aptinkame neįtikėtiną amonio koncentraciją. Girstupio ir Gričiupio upelius stebime ne vienus metus, imame mėginius. Ten amonio koncentracija nuolat viršija 10 mg/l. Palyginkime su labai blogos ekologinės būklės riba, kuri yra 1,5 mg/l. Liūdna situacija…

Dar yra paviršinės nuotekos, vadinamoji lietaus kanalizacija. Iš tikrųjų ji valoma tik tam tikrų įmonių, pavyzdžiui, degalinių, teritorijose. O didžioji dalis šių paviršinių nuotekų nuo gatvių į vandens telkinius patenka nevalytos ir ypač miestuose labai juos teršia – sunkiaisiais metalais, naftos produktais, toksiškais organiniais junginiais.

Įmonės, kuriose susidaro nuotekų, yra gana griežtai stebimos, jos turi vykdyti išmetamų teršalų inventorizaciją. Konkrečiai jų nesame tyrę, bet, pavyzdžiui, prieš 5 metus su studentais darėme vienos didžiausių chemijos pramonės gamyklų UAB „Achema“ poveikio aplinkai tyrimus (iki jos veiklą pristabdžiusio karo) ir Neryje ties įmonės išleistuvais didelės taršos nepastebėjome. Taigi Lietuvoje vandens telkinius daugiausia teršia žemės ūkis kaimo vietovėse ir lietaus kanalizacija bei buitinės nuotekos miestuose.

Gamtos ir žmogaus interesai

– Kuo tarša kenkia vandens telkiniams? Kokie yra neigiami jos padariniai tiek gamtai, tiek mums?

– Kalbant apie ekologinės būklės rodiklius, nei azotas, nei fosforas patys savaime iki tam tikros ribos nėra toksiški. O ir nuotekos, atrodytų, yra natūralus reiškinys – juk į vandenį patenka ir gyvūnų fiziologinės veiklos atliekos. Bet kai vandens telkinyje organinių medžiagų koncentracija padidėja tiek, kad gamta negali su tuo susidoroti, tai skatina jo žydėjimą, vadinamąją eutrofikaciją.

Vasarą, kai vanduo pasiekia tinkamą temperatūrą, jame palanku augti melsvabakterėms (nors tai bakterijos, bet jos yra stambios ir labiau primena dumblius). Turėdamos maisto medžiagų ir būdamos labai konkurencingos, jos išstumia kitus dumblius, mikroorganizmus ir net augalus, įsitvirtina vienos, pasiekia labai didelį tankumą, sudaro kolonijas ir sukelia žydėjimą stovinčio vandens telkiniuose – ežeruose, tvenkiniuose. Beje, tvenkiniai, nors susiformuoja užtvenkus upes, pasižymi daug prastesne vandens kokybe nei natūralūs ežerai, nes jie surenka upių vandenį, o dėl sulėtėjusios srovės vandenyje užsistovi ir grimzta į dugną nešmenys – mineralinės ir organinės medžiagos, kuriose gausu adsorbuoto fosforo.



Kaip tik fosforo junginiai, fosfatai, yra pagrindiniai eutrofikacijos sukėlėjai. Didžiausia melsvabakterių blogybė yra tai, kad jos išskiria toksinus – nuodingas medžiagas, kurios žudo gyvūnus, kenkia žmonėms, augintiniams. Žydinčio vandens telkinyje nereikėtų nei maudytis, nei leisti gyvūnėliams tą vandenį gerti. inčiame žaliame vandenyje gyviems organizmams vykdyti bet kokią veiklą.

Yra ir dar viena blogybė – kai vanduo žydi, jame pasigamina didžiulis kiekis organinių medžiagų, nes žuvusios melsvabakterės grimzta į dugną ir ten pūva. Joms skaidyti sunaudojamas deguonis, ir toks vandens telkinys labai greitai tampa anaerobinis – deguonies koncentracija sumažėja, tampa nepalanki daugeliui gyvūnų rūšių. Ilgainiui biologinė įvairovė tokiame telkinyje sumažėja, išlieka atspariausi organizmai – žieduotuosios kirmėlės, kai kurių dvisparnių vabzdžių lervos. Tuomet vandens telkinio ekologinė būklė suprastėja ir pagal cheminius, ir pagal biologinius rodiklius.

– Kokios žalos gali padaryti į paviršinį vandenį patekusios pavojingos medžiagos?

– Vandens telkiniuose pavojų kelia toksiniai junginiai – pesticidų, ypač chlor-organinių (nors juos uždrausta naudoti, bet vis dar aptinkama) likučiai, įvairiausi policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, dioksinai ir jų junginiai, naftos angliavandeniliai, sunkieji metalai... Toksiški organiniai junginiai turi tiesioginį neigiamą poveikį, jie kaupiasi žuvų, paukščių ir kitų plėšrūnų riebaliniame audinyje. Žmogus neretai yra aukščiausia grandis mitybos grandinėje, vartojanti įvairų maistą, tad ir mūsų riebaliniame audinyje tie toksiški organiniai junginiai bei sunkieji metalai gali kauptis ir daryti neigiamą (pavyzdžiui, kancerogeninį, mutogeninį) poveikį sveikatai. Deja, nustatyti, kiek konkrečiai prie žalingo jų poveikio prisideda vandens tarša, yra labai sunku. Tiesa, kai kuriais atvejais moksliniai tyrimai akivaizdžiai rodo vandens taršos pavojingumą žmogaus sveikatai.

Dioksinai, vieni toksiškiausių organinių teršalų, kaupiasi jūrų, vandenynų dugne, jais gali būti užteršti ten gyvenantys gyvūnai. Įrodyta, kad žmogus dioksinų poveikį patiria didžiąja dalimi per maisto produktus, pavyzdžiui, valgydamas jūrų dugne gyvenančius organizmus, jūrų gėrybes, riebią žuvį – maistą, kuris pats savaime yra sveikas ir rekomenduojamas valgyti sveikatos specialistų. Dioksinai kaupiasi vandenį filtruojančiuose moliuskuose, pavyzdžiui, midijose, žuvų mėsoje ir kepenyse, kaip tik dėl jų jau keliolika metų uždrausta vartoti Baltijos jūroje sugaunamų menkių kepenis.

– Grįžkime prie Vandens direktyvos, kurioje nurodoma siekti pokyčių į gerąją pusę. Tikriausiai tai nėra paprasta?

– Iš tiesų sunku įgyvendinti tam skirtas priemones. Nuotekų valymas tikrai vykdomas: jam skiriama tiek didelė ES parama, tiek mūsų valstybės investicijos. Valymo įrenginiai ir diegiami, ir atnaujinami, kai kur gal ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, bet tikrai stengiamasi. Be abejo, būtų labai smagu, kad miestų upeliai būtų šiek tiek švaresni, kad būtų valoma ir daugiau paviršinių nuotekų, nes ne paslaptis, kad kai kur, ypač seniau projektuotuose namuose gyventojai nukreipia savo kanalizaciją į nuotekų surinkimo tinklus.

Kalbant apie žemės ūkio taršą, ją mažinti yra vienas iš Europos žaliojo kurso uždavinių. Žaliajame kurse numatyti ambicingi „Nuo lauko iki stalo“ ir „Biologinės įvairovės“ strategijų tikslai, liečiantys žemės ūkį. Juos įgyvendinti siekiama ne tik griežtinant ar diegiant naujus reikalavimus, bet ir skatinant, remiant ekologinį bei aplinkai draugišką ūkininkavimą. Kita vertus, žemės ūkio sukeliamos taršos mažinimas yra labai jautrus klausimas, pamename, kokį atgarsį tai turėjo Lietuvoje, Lenkijoje ir kitose Europos šalyse, kur pernai vyko masiniai ūkininkų streikai prieš daugelį žaliojo kurso reikalavimų.

Kai kuriuos ūkininkų argumentus galima ir būtina suprasti, atsižvelgi: tikėtina, kad jiems uždedama per didelė atsakomybė apmokėti savo taršos išlaidas. Žemdirbiai, nors ir patenkantys į „teršėjų“ kategoriją, negali būti tiesiogiai sutapatinami su tokiais vandens telkinių teršėjais kaip pramonės įmonės ar nuotekų valymo įrenginiai ir kiti objektai. Didžioji dalis žemės ūkio taršos patenka netiesiogiai, per pasklidąjį nuotėkį, išsiplauna iš dirbamų laukų. Ši tarša didele dalimi priklauso ir nuo meteorologinių sąlygų, kurios, kintant klimatui, tampa vis nepastovesnės.

Taigi atsakomybės paskirstymas yra sudėtinga sritis, joje daug interesų konfliktų. Norėtume, kad kartais neatitinka valstybės galimybių, reikalauja pernelyg daug resursų.

Apie mažąsias hidroelektrines

– Vienu metu buvo labai aktyvi iniciatyva, kad nemažą dalį atsinaujinančiosios energijos sudarytų hidroenergija ir būtų skatinama mažųjų hidroelektrinių plėtra, tačiau ši intencija sulaukė aplinkosaugininkų pasipriešinimo. Kodėl?

– Iš tiesų, hidroenergetika yra viena iš atsinaujinančių energijos išteklių rūšių, kartais netgi teigiama, kad ji mažiausiai kenkia aplinkai. Tačiau būtina atsiminti, kad Lietuva nėra hidroenergetikos šalis, mes neturime kalnų upių, šlaitų, kur būtų tinkamos sąlygos užtvankoms statyti. Nieko gero aplinkai jos neduoda, veikiau pakenkia. Tai dirbtinis barjeras ir upės tėkmės perkirtimas, stabdantis žuvų migraciją. Vandens lygio kritimas drastiškai paveikia jautrias organizmų rūšis.

Be to, sulėtėjus tėkmei, susidaro palankios sąlygos kauptis organikai, maistiniams junginiams ir padidėti vandens telkinio eutrofikacijos rizikai. Pavyzdžiui, Kauno marios yra ne tik didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje, bet ir labiausiai linkęs žydėti. Patvenkiant Nemuną, vandeniu užpiltas dirvožemio, organikos sluoksnis, todėl jos pasmerktos eutrofikacijai. Antra priežastis, skatinanti Kauno marių vandens žydėjimą yra ta, kad, dėl užtvankoje sulėtėjusios upės srovės, kuri plukdo daug nešmenų, į dugną nugrimzta fosforo turinčios organinės bei mineralinės medžiagos. Jei priedugnio sluoksnyje trūksta deguonies, fosforas nesunkiai atsipalaiduoja iš dugno nuosėdų ir dar labiau papildo melsvabakterių maisto išteklius, o vandens žydėjimas dar labiau skatinamas. Taigi, eutrofikacijos problema primena uždarą ratą, kurį nutraukti galima tik užkirtus kelią teršalams patekti į vandens telkinius.

Nuotekų rūšys

Nors dažniausiai visos nuotekos įvardijamos šiuo vienu terminu, ne visos jos yra vienodos. Skiriamos trys nuotekų rūšys: buitinės, pramoninės ir lietaus.

• Buitinės nuotekos į kanalizaciją patenka iš mūsų namų, pramoninės susidaro per cheminius ir gamybinius procesus, o lietaus nuotekos – tai į kanalizaciją subėgę natūralūs krituliai. Buitinių nuotekų valymas gali būti sudėtingiausias, nes jose galima didžiausia ir sunkiausiai prognozuojama priemaišų įvairovė.
• Pramoninės nuotekos, priklausomai nuo gamybos procesų, pasižymi lengviau aptinkamais cheminiais junginiais.
• Lietaus nuotekos teka žeme, todėl įprastai sukaupia daug organinių dalelių. Siekiant aptikti šias medžiagas, tikrinamas biocheminis deguonies suvartojimas (BDS). Tai yra deguonies kiekis, kurio reikia mikroorganizmams, kad suskaidytų medžiagas. Kuo didesnis BDS rodiklis, tuo daugiau vandenyje organinių dalelių.

Informacija interaktyviame žemėlapyje

Aplinkos apsaugos agentūra yra parengusi interaktyvų žemėlapį, kuriame apibendrinti duomenys apie Lietuvos paviršinių vandens telkinių būklę ir rizikos veiksnius. Skelbiami duomenys apie paviršinių vandens telkinių stebėsenos vietas, upių, ežerų ir tvenkinių ekologinę ir cheminę būklę, užtvankų, slenksčių, hidroelektrinių išsidėstymą, kita naudinga informacija. Į žemėlapius įtraukti išleistuvų duomenys, paviršinio vandens paėmimo šaltiniai, konkrečių upių ir ežerų būklę lemiantys rizikos veiksniai. Taip pat galima išsamiau susipažinti su konkretaus vandens telkinio būkle.



Projektą „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.]]>