Proto bokštas - SAVAITĖ – viskas, kas svarbu, įdomu ir naudinga. https://www.savaite.lt/ lt Genijų kūrimą teks palikti Dievo valiai https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/protobokstas/7278-geniju-kurima-teks-palikti-dievo-valiai.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/protobokstas/7278-geniju-kurima-teks-palikti-dievo-valiai.html 7278 Sun, 06 Dec 2020 08:00:00 +0200 native-yes Genijų kūrimą teks palikti Dievo valiai

Žmonės, mokantys kelias užsienio kalbas, pernelyg nestebina. Tačiau ką pasakysite apie tokį, kuris ne tik laisvai kalba 32 kalbomis, bet ir verčia iš bet kokios į bet kokią iš jų? Tai daro Europos Parlamente dirbantis vertėjas Joanis Ikonomu. Tačiau jei norite sušukti „Genijus!“, neskubėkite.

Vitalijus BALKUS

Istorijoje būta žmonių, gebėjusių susikalbėti 50, 70 ar net daugiau nei 100 kalbų. Ir jeigu jau prakalbome apie genialumą, prisiminkime ir kitų sričių talentus, tokius kaip išradėjai Tomas Edisonas ir Nikola Tesla, matematikas Grigorijus Perelmanas, daugkartinis pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas, astrofizikas Stivenas Hokingas. Ar tikrai šie žmonės viską pasiekė vien proto treniruotėmis, o gal visgi egzistuoja ypatingas genas, lemiantis, kiek protingas, o gal kaip tik kvailas bus kiekvienas žmogus?

XIX a. viduryje Čarlzo Darvino dėka žmonijai teko pripažinti neginčytiną faktą – esame gyvūnai, ir mus veikia tie patys biologiniai mechanizmai, lemiantys ir kitų gyvų Žemės padarų vystymąsi. Tiesa, kaip visuomet nutinka atsiradus revoliucinei mokslinei teorijai, šiąja taip pat buvo bandoma atsakyti į kone visus klausimus. Tarp jų buvo ir iki tol šimtmečius filosofų nagrinėta tobulo žmogaus sukūrimo problema. Tuomet, jau remiantis mokslo teiginiais, imta kalbėti apie tai, kad nuoseklios selekcijos būdu, t. y. atrenkant geriausius žmonijos atstovus ir juos tarpusavyje kryžminant, ateityje galima sukurti tobulą žmonių rūšį.

Taip 1883 m. anglų mokslininkas Fransis Goltonas, beje, Č. Darvino pusbrolis, paskelbė, kad ne tik žmogaus fizinės savybės, bet ir jo socialinės ydos, tokios kaip alkoholizmas, polinkis į smurtą ar ištvirkavimas, yra paveldimos, taigi reikia vykdyti žmonių selekciją. Šitaip gimė eugenika (gr. eugenes – „geros kilmės“) – teorija, teigianti, kad genetikos principais galima gerinti žmogaus paveldimąsias savybes. Ieškota būdų, kuriais žmonijos evoliuciją būtų galima nukreipti pageidaujama linkme, tirtos talentų ir gabumų paveldėjimo sąlygos bei dėsniai, galimybės sumažinti paveldimų ligų perdavimą.

Tokios nuomonės laikėsi ne vien F. Goltonas. Pavyzdžiui, kriminalinės psichiatrijos pradininkas Čezarė Lombrozas ne tik teigė, kad nusikaltėliais ne tampama, o gimstama, bet net ir bandė kurti metodiką, leidžiančią pagal žmogaus veido bruožus nustatyti polinkį nusikalsti.

Teorijos sukėlė katastrofą

Nieko nuostabaus, kad atsiveriančios perspektyvos vos per dvi kartas ne šiaip patobulinti žmogų, bet ir sunaikinti visas socialines ydas kaitino protus. Jau 1907 m. įvyko visuotinis eugenikos kongresas, jame dalyvavo šviesiausi to laiko protai. Dar ketveriais metais anksčiau buvo surengtas pirmasis mokslinės eugenikos eksperimentas – 1903-iaisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Kalifornijoje, buvo įteisinta prievartinė „netinkamų“ visuomenės narių sterilizacija. Tačiau iki liūdnai pagarsėjusios Adolfo Hitlerio rasinės teorijos buvo dar toli, tad pasaulis entuziastingai ėmė kurti ateities žmogų, tiesa, kiekviena šalis – pagal savo kurpalių.

Pavyzdžiui, Sovietų Rusijoje komjaunuolėms buvo rekomenduojama pastoti nuo „žymių bolševikų“ ir taip bendriems vaikams perduoti jų „genialumą“. Vakarų Europoje atsirado pirmosios specialios mokyklos gabiems vaikams su intencija, kad jas baigusieji vėliau sukurs tarpusavyje šeimas, na, o Vokietijoje, kur vis stiprėjo kryptis, siejanti tobulumą su rase, deja, ėmė dygti būsimos katastrofos daigai. Įdomus faktas, kad Rokfelerio fondas XX a. pradžioje itin aktyviai rėmė eugenikos plėtrą; tarp remiamų mokslininkų buvo ir vėliau eksperimentais su gyvais žmonėmis, koncentracijos stovyklų kaliniais pagarsėjęs, Daktaru Mirtimi pramintas Jozefas Mengelė.

Aukšto intelekto nepakanka

Antrojo pasaulinio karo įvykiai, kai milijonai žmonių buvo sunaikinta vien remiantis rasinio nevisavertiškumo teorija, pastatė kryžių ant eugenikos kapo, tačiau siekis užsiimti žmonių selekcija niekur nedingo. Beje, panašiu metu, XX a. ketvirtąjį dešimtmetį, prancūzų mokslininkas Alfredas Binė, norėdamas išsiaiškinti prastų mokinių pasiekimų priežastį, sukūrė standartinį testą intelektiniams gebėjimams nustatyti. Vėliau jis buvo patobulintas psichologo Hanso Jurgeno Aizenko ir dabar mums puikiai žinomas kaip testas intelekto koeficientui nustatyti. Šis testas tapo universaliu matu protingiesiems atskirti ir imtas traktuoti kaip absoliučiai objektyvus.

Įvairias pažinimo sritis apimantis ir įvairiapusiškos smegenų veiklos reikalaujantis testas iš tiesų daug pasako apie žmogų. Akivaizdu, kad asmuo, sugebėjęs surinkti 170 balų (beje, toks buvo Alberto Einšteino intelekto koeficientas), tikrai labai gerai valdo smegenis, moka greitai pereiti nuo vienos užduoties prie kitos ir turi neblogą žinių bagažą. Ir jei darbdavys renkasi iš dviejų kandidatų, esant ryškiam tokio testo rezultatų skirtumui, jis pasirinks testą geriau išlaikiusį asmenį.

Tik štai aukšti intelekto testų rezultatai nėra ypatingo genialumo rodiklis. Ar ką nors girdėjote apie Merliną vos Savant? Ko gero, ne, o juk ši JAV publicistė ir laidų vedėja gali didžiuotis aukščiausiu oficialiai pripažintu intelekto koeficientu – net 228 balais! Ir tokių akmenų į fanatiškų intelekto testų gerbėjų daržą galime primesti gana daug.

Intelekto rezultatai

Kitas būdas, kaip galima atrinkti protingiausius pasaulio žmones, – vertinti profesinius jų pasiekimus. Kas, jei ne žymioji Nobelio premija, parodo ne tik intelekto lygį, bet ir jo rezultatus? Tik štai bandymas praktiškai panaudoti šios premijos laureatus kaip kokybiškos dauginimo medžiagos šaltinius baigėsi triuškinama nesėkme. Šiuolaikinio eugenikos šalininko Roberto Greihamo 1979 m. sukurtas ir porą dešimtmečių veikęs laureatų, aukšto intelekto žmonių spermos bankas netapo genijų veisykla. Jau nutraukus skandalingą projektą, tarp 214 dėl jo atsiradusių vaikų taip ir nepavyko aptikti nė vieno genialaus ar net kiek rimčiau pasižymėjusio profesinės karjeros srityje.

Dar vienas būdas bandyti suprasti, kiek vis dėlto žmogus yra protingas ir perspektyvus kaip genijų gimdytojas, – pasitelkti tam tikrą matematinį algoritmą, kur nereikia tiriamojo dalyvavimo. JAV mokslininkas Libas Timsas paskelbė sukūręs būdą nustatyti net istorinių asmenybių intelekto lygį. Taip protingiausiu jis įvardijo vokiečių poetą Johaną Volfgangą Gėtę, į sąrašą taip pat pateko A. Einšteinas, Leonardas da Vinčis, Izaokas Niutonas ir daug kitų žinomų vunderkindų, įvairiais laikais stebinusių aplinkinius savo gebėjimais. Tik štai paskelbus apie metodiką ir paviešinus visą pagal ją sudarytą sąrašą, kritikai atkreipė dėmesį, kad jame nėra nei S. Hokingo, nei Č. Darvino. Tačiau 40 vietoje puikavosi Nadežda Kamukova, apie kurią iki tol girdėjo tik Turkijos, kur ši moteris buvo kaltinama sukčiavimu, policininkai. Be to, ir paties metodikos autoriaus L. Timso intelekto rodiklis – 225 balai – sukėlė nemažai abejonių.

Taigi, kaip matote, net pačios protingumo nustatymo metodikos anaiptol nėra tobulos, tad jomis pasikliauti galima tik su racionalaus skepticizmo doze. Juo labiau nereikia priimti už gryną pinigą kartkartėmis paskleidžiamų žinių, esą viena ar kita sporto ar pramogų pasaulio žvaigždė sužibėjo neįtikėtinu intelektu ar nustebino visišku bukumu, ir tai neva parodė intelekto testas. Nepatikėsite, tačiau ir testų rezultatai yra perkami, ir tokių atvejų būta ne vieno.

Prigimtinio proto mįslė

XIX a. genetika atvėrė daug iki tol už septynių užraktų buvusių gamtos paslapčių. Po virtinės nesėkmingų bandymų patobulinti žmogų buvo sustota ties išvada, kad genai lemia žmogaus fizines savybes, tačiau jei tai nėra kokia nors išskirtinė anomalija, elgsenai neturi jokios didesnės įtakos. Vis dėlto prie genetinių smegenų, nervų sistemos veiklos ir elgsenos priežasčių paieškos vėl grįžtama.

2013 m. autoritetingame mokslo žurnale „Science“ buvo paskelbti didelės apimties tyrimo rezultatai. Buvo ištirta apie 130 tūkst. DNR mėginių ir surinkti duomenys apie tiriamųjų akademinius pasiekimus. Milžiniškos apimties lyginamųjų skaičiavimų metu siekta nustatyti bendrus genus, lemiančius gerus mokymosi rezultatus. Ir trys tokie genai, tiksliau – jų mutacijos, buvo nustatyti. Tiesa, besąlygiškai tikinčiųjų prigimtiniu protu rezultatai nenudžiugino – autoriai išvadose teigia, esą tokie rezultatai gali būti aktualūs vos... 2 proc. atvejų.

Panašiu metu grupė Londono karališkojo koledžo mokslininkų dėmesį sutelkė į genetinius veiksnius, lemiančius ne tiesiogiai mokslo pasiekimus, o smegenų sričių vystymąsi. Buvo paimti 1 600 keturiolikmečių paauglių DNR mėginiai ir iš jų išskirta bei ištirta 54 tūkst. genetinių sekų, vėliau tyrimas buvo baigtas intelekto testais. Paaiškėjo, kad tie vaikai, kurių genetiniai ypatumai lėmė plonesnę smegenų žievę kairiajame pusrutulyje, testus atliko prasčiau. Tiesa, pati tyrimų grupės vadovė Silvana Derivjer, siekdama iš anksto užkirsti kelią spekuliacijoms, pareiškė, jog negalima teigti, kad genialumo genas – atrastas, nes genialumas pirmiausia yra smegenų gebėjimas apdoroti informaciją ir komunikuoti.

Diskusijos nesibaigia

Kai intelekto geno paieškose buvo gauti pirmieji teigiami rezultatai, horizonte ėmė šmėžuoti „proto vaistų“ išradimo perspektyva. Jau 2017 m. žurnale „Nature Genetics“ grupė mokslininkų paskelbė apie lyginamuosius genetinius ir intelekto tyrimus, atliktus net 73 308 žmonėms. Jų metu buvo nustatytos net 22 genų kombinacijos, galbūt lemiančios intelektą, o jų įtaka vertinama kiek geriau – net 5 proc. Objektyvumo dėlei reikėtų paminėti, kad ir šie, ir kiti naujausi tyrimai vis dar yra karštos mokslinės polemikos objektai.

Dar vienas veiksnys, verčiantis tokius tyrimus vertinti atsargiai, – ankstesnė žmonijos patirtis. Nepaisant to, kad populiariojoje spaudoje vis pasirodo straipsnių apie „protingiausias pasaulio valstybes“ ir pan., dažniausiai tai būna nieko bendra su moksliniais tyrimais neturintys išvedžiojimai ar labai laisvas tikrų tyrimų traktavimas. Rimti mokslininkai, besiimantys tyrimų, susijusių su šalių, juo labiau – skirtingų rasių protinės veiklos ypatumais, patiria didelį spaudimą, nes jeigu yra „protingesnės“ šalys ar tautos, tuomet yra ir „kvailesnės“, o tai visuotinio politinio korektiškumo laikais skamba kone nusikalstamai.

O jei genialumas – liga?

Ar reikia selekcija, genetinė atranka ar gal net ir vaistais siekti genialumo? Be abejo, metodikos, aprašytos milijoniniais tiražais leidžiamose knygose, kuriose siūloma tapti Einšteinu per savaitę, niekam nepakenks, o jų autoriams padės gerai uždirbti. Tačiau rimtas įsikišimas į žmogaus protinę veiklą genų lygmeniu kelia didelį susirūpinimą, neretai prisimenamos vadinamųjų vunderkindų istorijos. Jau pastebėta, kad vaikystėje ypatingus gabumus rodę vaikai suaugę toli gražu nepasiekia tokių rezultatų, kokių iš jų tikimasi. Kone chrestomatinis pavyzdys – Viljamo Džeimso Saidiso istorija. Šis 1898 m. gimęs vunderkindas, nesulaukęs dvejų metų, skaitė laikraštį „The New York Times“, šešerių kalbėjo keliomis kalbomis, būdamas šešiolikos sėkmingai baigė Harvardo universitetą. Kas toliau? Iš pradžių – dėstytojo, vėliau – paprasto klerko darbas, atsiskyrimas nuo visuomenės ir ankstyva mirtis 1944 m. kone skurde.

Psichiatras Č. Lombrozas savo veikale „Genialumas ir beprotybė“ atkreipė dėmesį į žymių praeities veikėjų keistenybes, pavyzdžiui, į mąstytojo Deni Didro susikaupimą, dėl kurio šis net pamiršdavo atvažiavęs paleisti vežikus ir vėliau jam tekdavo mokėti už kelias paras trukusį laukimą. Išvada, kad genialumas neišvengiamai žygiuoja koja į koją su psichikos sutrikimais, tuomet sukėlė tikrą audrą, tačiau šiuolaikiniai tyrimai leidžia įtarti, kad Č. Lombrozas galėjo būti teisus. Vienas iš dažniausiai kartojamų argumentų yra tas, kad labai aktyvi protinė veikla sekina organizmą nė kiek ne mažiau nei sunkus fizinis darbas. Taip pat vis dažniau minima šizofrenija kaip genialumo palydovė. 2015 m. žurnale „Nature Neuroscience“ buvo paskelbtas islandų „deCODE genetics“ mokslininkų darbas, kuriame, be kito ko, teigiama, kad net 25 proc. kūrybingų žmonių būdingas genetinis sutrikimas, galintis sukelti šizofreniją.

Beje, labai dažnai stulbinamų rezultatų mokslo, meno ar literatūros srityje pasiekę genijai būdavo gabūs tik toje srityje ir iki šlovės valandos jiems neretai tekdavo patirti, ką reiškia būti laikomu visišku kvailiu. Todėl nereikėtų labai liūdėti, jei vaikai ar anūkai nerodo ypatingų talentų, ir labai džiaugtis, jeigu jie mokosi it vunderkindai. Juk net didis fizikas, Nobelio premijos laureatas ir branduolinės bombos „senelis“ Ernestas Rezerfordas kartą iš mokyklos parnešė tėvams raštelį: „Daugiau šio idioto į mokyklą nesiųskite – vis tiek nieko gero iš jo nebus.“

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.]]> Kaip veikia placebo efektas? https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/protobokstas/5800-kaip-veikia-placebo-efektas.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/protobokstas/5800-kaip-veikia-placebo-efektas.html 5800 Sun, 17 May 2020 09:50:44 +0300 native-yes Kaip veikia placebo efektas?

Sėkmingos istorijos, kai žmonės išgyja dėl placebo, visada primena stebuklą. O kas, jei tokį stebuklą gali patirti kiekvienas, patikėjęs savimi, o ne tuo, ką gauna iš išorės? Pasaulyje atlikta nemažai tyrimų, įrodančių, kad protu mes galime kontroliuoti procesus, vykstančius mūsų kūne.

Jūratė BRATIKIENĖ

Apie placebo efektą, kai žmonės, gavę cukraus piliulių, pasijunta geriau, nes patiki, kad gavo vaistų, pasaulyje kalbama jau seniai. Dr. Džo Dispenza, knygos „Jūs esate placebas“ autorius, net neabejoja, kad žmogus pajėgus savo jėgomis keisti savijautą. Rašydamas knygą autorius rėmėsi mokslo pasiekimais, naujausiais epigenetikos, smegenų plastiškumo ir psichoneuroimunologijos atradimais ir siekė išsklaidyti mitą, kad negalime kontroliuoti savo sveikatos.

Įdomu, kad Dž. Dispenza, būdamas jaunas patekęs į šiurpią avariją, per kurią patyrė 6 stuburo slankstelių lūžius, išdrįso atsisakyti operacijos ir gydytis proto galia. Tuo metu geriausi Palm Springso neurologai ir chirurgai jį įspėjo, jog Jungtinėse Amerikos Valstijose nėra nė vieno atvejo, kad tokios būklės žmogus būtų atsisakęs operacijos ir pasveikęs. Tačiau Džo kantriai ir nuosekliai demonstravo, kaip atsistato jo stuburo slanksteliai. Nors medikai tik skėsčiojo rankomis, sakydami, jog atsisakius operacijos gresia viena – paralyžius, Dž. Dispenza pasveiko.

Stebuklas? Išgijęs vyras neslepia, kad gydytis mintimis, kai reikėjo sutelkti didžiausią dėmesį į savo vidų, atkurti stuburą, neįsileisti į galvą nė vienos neigiamos minties ir neprarasti tikėjimo, buvo pats sunkiausias darbas jo gyvenime. Daugelis medikų tokį vyro išgijimą vadina stebuklu, o pats Dž. Dispenza – gydymo būdu naudojant placebą.

Kūną valdo protas?

Dr. Dž. Dispenza aiškina, kad istorijos, kai žmonės išgyja dėl placebo, nėra stebuklas, nes visi mūsų kūno audiniai geba atsinaujinti, ir degeneracija bei ligos yra išimtys, o ne norma. Supratę, kaip kūnas atsinaujina, galime sąmoningai pakreipti įvairius fiziologinius procesus.

Klinikos įkūrėjas, „New York Times“ bestselerio „Magnificent Mind at Any Age“ („Nuostabus protas bet kokiame amžiuje“) autorius dr. Danielis G. Amenas taip pat neabejoja, jog, pakeitę savo mąstymą, galime iš esmės pakeisti savo gyvenimą, įveikti ilgą laiką varginusius sveikatos negalavimus. Dar vienas medikas, knygos „The Art of Healing“ („Gydymo menas“) autorius dr. Bernis Sigelis tvirtina, kad ilgametė jo patirtis su pacientais, sergančiais sunkiomis ligomis, leidžia daryti išvadą, jog kūnas išgyvena tai, kuo tiki protas. Medikas neabejoja, kad mes visi savyje turime potencialą išsigydyti patys. Svarbiausia – mokėti šį potencialą išnaudoti.

Jeilio universiteto mokslininkai atliko įdomų tyrimą – daugiau kaip 20 metų stebėjo 660 žmonių, vyresnių nei 50 metų, ir nustatė, kad tie, kurių požiūris į senatvę buvo teigiamas, gyveno ilgiau už tuos, kurie į senėjimą žvelgė neigiamai. Pasirodo, požiūris turėjo didesnę įtaką ilgaamžiškumui nei kūno svoris, cholesterolio kiekis ar kraujospūdis. O Džordžijos medicinos koledže atliktas tyrimas atskleidė, kad tie, kurie į gyvenimą žvelgė priešiškai, penkis kartus dažniau sirgo širdies ligomis.

Būtina pakeisti įsitikinimus

Pasaulyje atlikta ir daugiau tyrimų, įrodančių, kad protu galime kontroliuoti procesus, vykstančius mūsų kūne. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje atliktas tyrimas pirmą kartą parodė, kad placebas gali sužadinti endorfinų (natūralių skausmą malšinančių medžiagų) skyrimąsi taip pat, kaip tai daro tam skirti vaistai. Eksperimentas buvo daromas Kalifornijos universitete. Tyrimo dalyviams, kuriems buvo ką tik ištraukti protiniai dantys, vietoj tablečių nuo skausmo buvo duodama cukraus piliulių. Dauguma pacientų tvirtino, kad išgėrus jų skausmas atlėgo.

2007 m. žurnale „Psychological Science“ buvo aprašytas mokslininkių dr. Elen Langer ir dr. Alijos Krum atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 84 viešbučių kambarinės. Buvo klausiama, ar jos mankštinasi. Trečdalis moterų nurodė, jog visiškai nesimankština, kiti du trečdaliai – kad mankštinasi nereguliariai. Tokią informaciją pateikė kambarinės, per dieną sutvarkančios apie 15 kambarių. Medicininė apžiūra tik patvirtino jų požiūrį: paaiškėjo, kad kambarinių fizinė sveikata, kūno raumenys beveik niekuo nesiskiria nuo žmonių, dirbančių sėdimąjį darbą. Po to mokslininkės padalijo kambarines į dvi grupes. Vienoms buvo pasakyta, kad jų darbas atitinka ir netgi viršija sveikatos institucijų nustatytas rekomendacijas, kiek vidutiniškai turėtų judėti žmogus.

Taip pat buvo papasakota, kiek kalorijų išeikvojama atliekant tam tikrus valymo darbus. Kambarinėms buvo paaiškinta, kad kambarių tvarkymą galima drąsiai prilyginti intensyviai mankštai. Mokslininkės pakeitė šios grupės kambarinių įsitikinimus ir padėjo joms susikurti naują realybės modelį.

Po mėnesio pakartojus tyrimus paaiškėjo, kad tos moterys, kurios gyveno pagal naują realybės modelį, numetė svorio, jų kraujospūdis buvo mažesnis, kiti rodikliai – taip pat geresni nei prieš mėnesį, nors visos patikino, kad jų kasdienė veikla visiškai nepasikeitė. Vienintelis pokytis buvo nauja informacija, kurią joms suteikė tyrimą atliekančios mokslininkės. Kambarinės buvo įtikintos, kad jų darbas prilygsta mankštai, ir vien tai sukėlė realius fizinius pokyčius.

Tyrimo autorės padarė išvadą, kad placebo efektas (kai pokyčius sukelia žmogaus protas, o ne medikamentai ar kitos gydymo priemonės) leidžia pasiekti geresnių rezultatų tiek gydant ligas, tiek didinant fizinį pajėgumą. Galima pabandyti įsivaizduoti – jeigu protas yra toks galingas, kad, pakeitus įsitikinimus, pasikeičia realūs sveikatos rodikliai, kokių rezultatų galėtume pasiekti įvairiose gyvenimo srityse...

Nekinta tik maža dalis genų

Mūsų smegenyse kiekvieną sekundę kuriamos ir naikinamos neuronų jungtys. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje tikrą revoliuciją biologijos srityje sukėlė atradimas, kad pasikartojanti stimuliacija gali padvigubinti šių jungčių skaičių. Neuropsichiatras Erikas Kandelis už šį atradimą gavo Nobelio premiją. Vėliau specialistas nustatė, kad nenaudojamos neuronų jungtys ima silpti jau per pirmąsias tris savaites. Tad esame pajėgūs perkurti savo smegenis, slopindami vienus neuroninius tinklus ir kurdami bei stiprindami kitus.

Kiti mokslininkai panašiu metu nustatė, kad tik maža dalis mūsų genų nekinta. Apie 80 proc. genų veikia signalai iš aplinkos, įskaitant ir mūsų mintis, įsitikinimus, emocijas. Pasirodo, neigiamas emocijas gali sukelti priklausomybė nuo streso hormonų – kortizolio ir adrenalino. Laikui bėgant, organizmas pripranta prie tam tikro nusistovėjusio streso ir atsipalaiduoti padedančių hormonų lygio. Kaip tik dėl šios priežasties pasijuntame nejaukiai, kai naujos mintys ar įsitikinimai išjudina nusistovėjusią hormonų pusiausvyrą.

Tačiau keisdami savo vidinę būseną pakeisime ir savo išorinę realybę. Neretai apie tai išgirdę ar perskaitę žmonės pajunta diskomfortą. Dr. Dž. Dispenza tikina, jog tai – normalu: taip žmogaus senasis „aš“ priešinasi pokyčiams ir stengiasi išsaugoti nusistovėjusią hormonų pusiausvyrą. Diskomfortas yra tik fizinis pojūtis, kaip nyksta senoji asmenybė.

Šiandienio pasaulio pokyčiai

Vankuverio Britų Kolumbijos universiteto mokslininkai, atlikę eksperimentą su grupe Parkinsono liga sergančių žmonių, pateikė išvadą, kad placebo efektas – labai veiksmingas. Ligoniai buvo informuoti, kad gaus vaistų, kurie nuslopins ligos simptomus, bet vietoj jų buvo suleista paprasto druskos tirpalo. Pusė pacientų, nors negavo jokių vaistų, po injekcijos galėjo kur kas geriau kontroliuoti kūno judesius. Tada mokslininkai, ištyrę visų pacientų smegenis, nustatė, kad tų, kurie teigiamai reagavo į placebą, smegenys ėmė gaminti iki 200 proc. daugiau dopamino nei prieš injekciją.

Iš Malaizijos kilęs asmeninio tobulėjimo knygų autorius Višenas Lakianis tvirtina, jog suprasti, kaip veikia placebo efektas, jam padėjo programuotojo mąstymas. Pasaulyje išpopuliarėjusių knygų autorius, proto galia įveikęs varginusius negalavimus, planuoja sveikai ir laimingai gyventi 100 metų. Jis teigia, kad ir kiti tai galėtų, tačiau žmonija tik dabar pradeda suprasti, kokią galią turi mūsų protas.

Šiame amžiuje vis garsiau imama kalbėti apie tai, kad dauguma taisyklių, kurias laikome tiesa, iš tikrųjų egzistuoja tik mūsų galvose. Stivas Džobsas juokavo, kad visos taisyklės yra sukurtos žmonių, kurie nėra protingesni už mus. V. Lakianis sako, jog mes daug prarandame vien vadovaudamiesi savo protėvių įsitikinimais, nes šiandienis pasaulis – stipriai pasikeitęs. Pasak jo, šiais laikais reikia ne tik į kompiuterius įdiegti naują operacinę sistemą, bet ir pakeisti pasenusias sistemas savo galvose. Svajonių gyvenimą susikūręs vyras neabejoja, kad nepaprastų su sveikata susijusių rezultatų gali pasiekti daugybė žmonių vien savo jėgomis. Todėl jis sukūrė sąmonės inžinerijos modelį.

V. Lakianis tikina, kad jį įvaldžius įmanoma ne tik džiaugtis geresne sveikata, bet ir mėgautis sėkme visose gyvenimo srityse. Įvairiose pasaulio šalyse išgarsėjęs unikalaus modelio autorius ir toliau nesiliauja ieškojęs naujų sistemų, kurios galėtų mums dar geriau padėti suprasti save, atskleisti savo potencialą ir pasiekti lygmenis, apie kuriuos iki tol galėjome tik pasvajoti.

Stebinantys mokslo tyrimai

V. Lakianis teigia, kad senus įsitikinimus galime keisti būdami meditacinės būsenos. Tai jis suprato dar paauglystėje. Jaunuolį vargino aknė. Knygoje perskaitęs apie vizualizaciją – meditacinę praktiką, padedančią pakeisti įsitikinimus, – jis pabandė šiuo būdu įveikti odos problemas. Paauglys pradėjo reguliariai įsivaizduoti, kad jo odos būklė vis gerėja. Tris kartus per dieną po kelias minutes jis galvojo apie tai, kaip gyja jo oda. Vaikinas pasirinko vaizdinį, kuris jam atrodė veiksmingas: žiūrėdamas į dangų, semdavo jo ryškią žydrynę ir dėdavo ant veido. Matydavo, kaip negyva oda pasišalina ir veidas tampa švarus. Aknė išnyko vos po mėnesio, nors specialistai su šia problema mėgino kovoti labai ilgai. Sąmonę ir kūną jungiantys gydymo metodai apima įvairias sąmoningumo, dėmesio sutelkimo, meditacijos ir vizualizacijos praktikas.

Kad įmanoma padėti žmonėms stipriai paveikti genus tiesiog čia ir dabar – vykstant meditacijai, dr. Dž. Dispenza suprato 2012-aisiais vieno seminaro metu. Tąkart vos per valandos užsiėmimą pasveiko žmogus, ilgą laiką sirgęs sunkia liga – vilklige. Po metų daktaras, apimtas smalsumo ir entuziazmo, surengė kitą seminarą ir į jį pakvietė tyrėjų komandą: neurologus, technikus, kvantinės fizikos žinovus. Buvo naudojama naujausia įranga ir įvairūs tyrimų metodai. Daugelio dalyvių smegenys buvo skenuojamos prieš renginį ir po jo. Dž. Dispenzai pagaliau pavyko moksliniais metodais nustatyti objektyvius pokyčius ir užfiksuoti subjektyvius pokyčius, apie kuriuos pasakojo patys dalyviai. Tyrėjas įsitikino, kad galima išmokyti žmones keistis, vadovaujantis moksliniu transformacijos modeliu. Lektorius, konsultantas, populiarių knygų autorius šiandien važinėja po pasaulį ir, dalyvaujant mokslininkų komandai, atlieka rimtus tyrimus bei padeda žmonėms iš esmės keisti savo gyvenimą.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.]]> STEAM ugdymas: klasė – ne vienintelė vieta mokytis https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/protobokstas/1427-steamugdymasklasenevienintelevietamokytis.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/protobokstas/1427-steamugdymasklasenevienintelevietamokytis.html 1427 Mon, 15 May 2017 13:24:17 +0300 native-yes STEAM ugdymas: klasė – ne vienintelė vieta mokytis
Artūro Žuko nuotrauka

Viktorija Dačinskaitė

„Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių liaudies išmintis. Bet šiuolaikinėse pamokose labai svarbūs ir klausimai „kaip“ arba „kodėl“? Būtent to moko STEAM (science, technology, engineering, art, mathematics) metodika. Integruojant skirtingus dalykus moksleiviai gali mokytis eksperimentuodami, o mokymas neturi apsiriboti vien klasės patalpomis.

Vadovėlių tiesas tikrina patys

Ką pasirinktų mokiniai – tradicinę pamoką klasėje ar eksperimentus laboratorijoje ir tyrimus lauke – atsakyti nesunku. Šiuolaikiniai vaikai vis daugiau laiko praleidžia mokydamiesi kitaip. Vienas tokių pavyzdžių – Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokinys Gustas Mensevičius. Prieš metus STEAM mokslų konkurse „Mūsų eksperimentas“ už savo tyrimą „Korozijos proceso panaudojimas aplinkos užterštumo tyrimui“ jis net pelnė pirmąją vietą.

„Gustas norėjo patikrinti oro ir aplinkos užterštumą įvertinęs geležies koroziją. Skirtingose Alytaus vietose jis pakabino geležinių vinių. Pagal surūdijusios geležies kiekį eksperimento pabaigoje jis planavo padaryti išvadas apie aplinkos taršą. Maždaug po mėnesio surinkęs, nuvalęs bei pasvėręs vinis ir atlikęs skaičiavimus jis nustatė surūdijusios geležies masę“, – pasakoja jo darbo vadovė, chemijos mokytoja ekspertė Janė Liutkienė.

Anot jos, tyrimas patvirtino ir moksleivio keltą hipotezę dėl labiausiai užterštų vietų mieste. Pavyzdžiui, didžiausia tarša nustatyta greta judrių, didelio intensyvumo gatvių, taip pat Pramonės gatvėje, kur veikia metalo surinkimo ir perdirbimo įmonė. Privačių namų kvartale šalia Nemuno, nors kai kurie gyventojai šildosi kūrendami kietąjį kurą, tarša mažesnė.

Eksperimentas buvo vykdomas iš dalies laboratorijoje, iš dalies lauko sąlygomis. Ir tai, ko gero, puikus įrodymas, kad klasė – ne vienintelė vieta, kur gali vykti pamoka. J. Liutkienė sutinka, kad vaikams svarbu mokytis per patirtį: „Su mokiniais važiuojame į įmones susipažinti su jų specifika. Ten jie pildo darbo lapus, domisi technologija, karjera, darbo sąlygomis, chemija, ekologija. Kai mokiniai pradeda pažintį su augalais, geriausia tai daryti parke ar skvere, miškelyje. Jeigu kalbame apie mokymąsi kitoje erdvėje, aš esu už.“

Mokėsi eksperimentuodamas

Paklaustas, ko išmoko atlikdamas aplinkos užterštumo tyrimą, Gustas vardija tris dalykus: „Svarbiausia –sužinojau, kaip atsirinkti informaciją, kurios reikia ir kurios neverta mokytis. Jau dabar galiu pritaikyti šitas žinias. Be to, įgijau praktikos ruošdamas tiriamuosius darbus, manau, to prireiks universitete. Trečia, sužinojau labai daug įdomios informacijos apie koroziją.“

Įdomiausia, anot jo, buvo lyginti oficialius Alytaus miesto taršos žemėlapius ir tuos tyrimus, kuriuos pats padarė. Kai kurie žemėlapiai sutapo, kai kurie labai skyrėsi. Vaikinas taip pat sako, kad buvo labai įdomu stebėti vinis: vienos jų rūdijo labai greitai, kitos – labai lėtai.

Kai ugdymo procesas įdomus ir didelė jo dalis vyksta laboratorijose arba lauke, tokios pamokos neprailgsta.

Skirs priemonių tyrimams

Kad tiriamoji veikla ugdymo įstaigose vyktų aktyviau, per šiuos ir ateinančius metus Švietimo ir mokslo ministerija planuoja atnaujinti gamtos ir technologinių dalykų mokymosi aplinką daugiau kaip 700 šalies mokyklų, kuriose mokosi 1–8 klasių mokiniai. Tam iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto bus skirta beveik 7 mln. eurų vertės įvairių naujų šiems mokslams reikalingų mokymosi priemonių.

Tarp perkamų priemonių – gamtos tyrinėjimo, mechanikos, elektronikos mokomieji rinkiniai, meteorologinės stotelės, diodiniai lazeriai, kėlimo mechanizmai ir kt.
Kartu bus parengta metodika, kaip mokytojams ir mokiniams pamokose veiksmingai naudoti nupirktas priemones. Planuojama parengti apie 100 pamokų metodinės pagalbos priemonių, kurias sudarys pamokų aprašymai ir filmuota medžiaga.

Panašių priemonių gamtos mokslų pamokoms maždaug 400 mokyklų, daugiausia gimnazijoms, buvo skirta ir 2010–2012 metais.

STEAM ugdymas: klasė – ne vienintelė vieta mokytis
STEAM ugdymas: klasė – ne vienintelė vieta mokytis
Reklama
]]> Žmonės – prekių ženklai https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/protobokstas/1232-monsprekienklai.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/protobokstas/1232-monsprekienklai.html 1232 Mon, 20 Mar 2017 15:06:09 +0200 native-yes Žmonės – prekių ženklai
H. Fordas pirmasis sugebėjo automobilių gamykloje paleisti konvejerį.

Retas žinomas visuomenės veikėjas ar net prezidentas gali pasigirti tuo, kad jų vardai žinomi tokiam dideliam skaičiui žmonių. Užtat beveik visi puikiai žino tokius vardus kaip Fordas ar Honda. O viskas todėl, kad žmonija jau seniai negali gyventi be to, kas ponams Fordui ir Hondai buvo gyvenimo esmė, – be automobilių.

Henris Fordas

Viskas, ką daugelis iš mūsų žino apie Henrį Fordą, – tai frazė, kad automobilis gali būti bet kokios spalvos, bet su sąlyga, kad ši spalva – juoda, ir tas faktas, kad H. Fordas pirmasis sugebėjo automobilių gamykloje paleisti konvejerį. Iš tiesų šis žmogus sukūrė tokią automobilių industriją, kokia ji yra šiandien. Jis numojo ranka į dizainą bei lenktynes ir visaip stengėsi padaryti savo automobilius pigius ir patikimus. Kad pasiektų šio tikslo, teko kardinaliai peržiūrėti gamybos būdus.

Minėto amerikiečio dėmesį patraukė konvejeris, anksčiau naudotas maisto pramonėje. H. Fordas iškart suprato, kad tai – jo kelias į sėkmę. Apie sėkmingai įdiegtą šią technologiją akivaizdžiai kalba skaičiai. Automobilio surinkimo laikas smarkiai sutrumpėjo, jų buvo pagaminama žymiai daugiau, o darbo sąnaudos nepadidėjo.

Nenuostabu, kad per dvidešimt metų pusė Jungtinėse Amerikos Valstijose parduotų automobilių buvo pagaminti H. Fordo gamykloje. Kadangi prie konvejerio dirbantys darbuotojai privalėjo atlikti tik kelius primityvius veiksmus, iš pono Fordo buvo juokiamasi, kad jis taupydamas greitai pakeis žmones beždžionėmis. Kartu domėtasi, ar monotoniškas dviejų trijų judesių kartojimas ištisas aštuonias valandas nekenkia sveikatai. H. Fordas tvirtai atsakydavo „ne“, bet aplinkiniai vis tiek jo gamyklos darbuotojus vadino Fordo lavonais.

Dabar jau drąsiai galima teigti, kad tai buvo svarbus žingsnis į ateitį.

Rudolfas Dyzelis

Kuo žymus šis vyrukas, suprantama jau iš jo pavardės. Jo atradimo esmė – kuro nereikia uždegti, jis užsidega nuo didelio slėgio. „Sutvarkęs“ savo sumanumą dokumentuose, inžinierius pradėjo kurti bandomąjį pavyzdį.

Pirmasis dyzelinis variklis, atrodęs kaip didžiulė trijų metrų aukščio konstrukcija, pirmųjų bandymų metu sprogo, vos nenusiuntęs į anapilį savo kūrėjo. Tačiau toliau reikalai gerėjo. Iš inžinieriaus R. Dyzelis tapo vadybininku – siūlė savo kūrinį visur, kur buvo reikalingi galingi varikliai. Ir suteikė nemažai džiaugsmo metraštininkams, žuvęs gana keistomis aplinkybėmis – plaukdamas iš Belgijos į Didžiąją Britaniją. R. Dyzelio kūną rado žvejai praėjus dviem paroms po jo dingimo iš laivo.

Remiantis viena iš versijų, išradėjo mirtis neapsiejo be vokiečių specialiųjų tarnybų pagalbos – jos baiminosi, kad R. Dyzelis pasidalys savo žiniomis su anglais. Remiantis kita versija, šį klausimą galėjo padėti išspręsti naftos magnatai, kurių nelabai džiugino R. Dyzelio noras naudoti savo varikliams degalus, kurie nėra juodojo aukso produktas.
Vis dėlto pati įtikinamiausia versija lieka banaliausia – savižudybė. Pavadinti susivaldančiu Rudolfo niekuomet nebuvo galima: buvo ir nervinių protrūkių, ir paranojos priepuolių. Be to, žmona po vyro mirties rado jo lagamine visai nedaug pinigų, o skolos raštelių ten buvo užtektinai.

Encas Feraris

Encas Feraris visuomet garsėjo dviem dalykais: greitais automobiliais ir bjauriu būdu. Asmeninė lenktynininko karjera nenusisekė, gal todėl jis pykosi su daugeliu lenktynininkų. Na, ir „Lamborghini“ atsiradimas, pasak legendos, siejamas su jo kūrėjo temperamentu.

Pasakojama, jog Encas taip nemandagiai pasielgė su vietinės traktorių gamyklos savininku, kad tas metė ūkio technikos gamybą ir užsiėmė sportiniais automobiliais, kad galėtų atkeršyti niekšui E. Ferariui. Savo komandą Encas subūrė 1929 metais, bet iš pradžių tai buvo „Alfa Romeo“ padalinys. Visiškai savarankiška „Ferrari“ tapo tik 1940-aisiais, bet po 20 metų pusę akcijų teko parduoti „Fiat“.

Apie „Ferrari“ sėkmę lenktynėse ir rinkoje vargu ar reikia priminti, tik už kiekvienos iš jų stovėjo despotiškas, valingas, nepalenkiamas Encas. Nenuostabu, kad po jo mirties buvo nelengva rasti naują vadovą.

Žmonės – prekių ženklai

E. Feraris visuomet garsėjo dviem dalykais: greitais automobiliais ir bjauriu būdu.

Ferdinandas Poršė

Daktaras Ferdinandas Poršė tik iš dalies susijęs su sportiniais automobiliais – „Porsche“ ženklas suklestėjo jau po jo mirties. Tačiau būdamas gyvas jis suspėjo sukurti daugybę visokiausių mechanizmų, pradedant lenktyniniais bolidais ir baigiant amfibijomis, lėktuvų varikliais ir vėjo malūnais.

Dar iki karo F. Poršė sukūrė „Auto Union“ komandai lenktyninį modelį, kurio techniniai duomenys net šiandien skamba gana įspūdingai. Visgi garsiausiu F. Poršė kūriniu tapo sėkmingiausias modelis – „Volkswagen Beetle“, sukurtas globojant Adolfui Hitleriui. Fiureris tautos automobilį norėjo matyti tvirtą, patogų ir pigų, o politinės padėties pokyčių atveju – tinkamą, kad ant jo stogo būtų galima pastatyti kulkosvaidį.

Kurdamas mašiną F. Poršė panaudojo savo mėgstamą konstravimo būdą, kai variklio svoris tenka galinei ašiai. Toks sprendimas kaip buvo, taip ir liko ganėtinai egzotiškas. Beje, netrukus konstruktoriui teko pakeisti veiklos pobūdį: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui F. Poršė užsiėmė karine technika ir sukūrė gerai žinomą tanką „Tiger“.

Jo pasiekimai šioje srityje buvo pastebėti 1945 metais, kai už bendradarbiavimą su Vermachtu 70-metis inžinierius buvo pasodintas dvejiems metams į Prancūzijos kalėjimą. Išėjęs į laisvę F. Poršė galų gale nusprendė įgyvendinti savo gyvenimo svajonę – sukurti savo vardu pavadintą sportinį automobilį – ir spėjo išleisti „Porsche 356“. Laimei, palikuonys tęsė F. Poršė pradėtą darbą: sūnus Feris Poršė sukūrė vieną populiariausių markių „Porsche 911“, o anūkas Ferdinandas ilgą laiką vadovavo koncernui „Volkswagen“.

Soičiras Honda

Tai pirmasis japonas, įšventintas į automobilių šventuosius. Iki jo automobilių šlovės salėje nebuvo nė vieno iš jo tautiečių. Jeigu tikėtume legendomis, pirmą kartą inžinerijos genijus pasireiškė dar mokykloje, kai meistriškai padirbo savo mokyklos antspaudą, kad nuslėptų nuo tėvų tikrus savo mokymosi rezultatus.

Žmonės – prekių ženklai

Iki S. Homdos automobilių šlovės salėje nebuvo nė vieno japono.

Vargšas neatsižvelgė į tai, kad antspaudo simboliai atkuriami veidrodiniu principu. Stipriai gavęs į kailį S. Honda suprato, kad techniniai ieškojimai reikalauja ypatingo dėmesio smulkmenoms. Kadangi praėjusio amžiaus viduryje japonams su pinigais dar buvo sunku, šiokių tokių perspektyvų galėjo suteikti mopedų ir motorolerių, kurių gamyba ir užsiėmė jaunasis Honda, rinka.

Beje, jaunuolis įsitraukė taip, kad buvo pašalintas iš universiteto už nepažangumą. Nuo mopedų jis perėjo prie motociklų ir tuojau pat susidūrė su rimta problema. Vardą naujam ženklui galėjo suteikti tik laimėjimai lenktynėse. Tais metais šioje srityje visur pirmavo italai, tad į kuriuos S. Hondai ir teko lygiuotis.

Net po to, kai raudonas apskritimas beveik visiškai išstūmė Apeninų trispalvę ir iš trekų, ir iš parduotuvių vitrinų, giminystė su italų konstruktorių mokykla liko. Ne veltui „Honda“ kartais vadinama japonų „Alfa Romeo“.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“]]>