https://www.savaite.lt/ lt https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/23914-kiek-kartu-galima-israsti-dvirati.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/23914-kiek-kartu-galima-israsti-dvirati.html 23914 Wed, 17 Jun 2026 09:21:45 +0300 native-yes

Vargu ar būtų galima tvirtinti, kad dviratis išrastas visiems laikams – apsilankius A. ir G. Audickų dviračių muziejuje kyla kitokių minčių.



Nuo varžybų tandemais iki muziejaus

Aušrinės ir Gintario Audickų įkurtame muziejuje, esančiame Panevėžyje, Staniūnų g. 66, sukaupta įspūdinga kolekcija įvairiausių transporto priemonių su ratais, bet be variklio – dviračių, paspirtukų, triratukų, net neįgaliųjų vežimėlių – ir jų detalių.

Minties steigti muziejų G. Audickas dar neturėjo, kai 1982 m. prasidėjo artimesnė jo pažintis su dviračiais. Vyras įsidarbino sporto metodininku tuometės Lietuvos aklųjų draugijos Panevėžio gamybos mokymo kombinate. Įmonė turėjo tandemų (dviviečių dviračių) ir rengdavo neįgalių žmonių tandemų varžybas. G. Audickas dalyvaudavo varžybose, o kadangi tandemai dažnai sugesdavo, ėmėsi ir jų taisymo. Vėliau meistras pats pradėjo gaminti savadarbius tandemus – sukonstravo jų apie dvidešimt. Nuo 1990 m. jis ėmė taisyti dviračius, o kartu ir rinkti visa, kas susiję su šiomis transporto priemonėmis: iš pradžių susidomėjo dviračių emblemomis, o vėliau ėmė kolekcionuoti istorinius ir senus dviračius, paspirtukus. Eksponatų sukaupta tiek, kad 2023 m. įkurtas privatus muziejus. Šiuo metu muziejaus ekspozicijoje yra apie 80, o fonduose – dar antra tiek dviračių.

Dviratis buvo reikalingas ir cirke, ir kare

XIX a. pab.–XX a. 3-iajame deš. buvo daug eksperimentuojama tobulinant dviračių konstrukciją. Vieni sprendimai pasiteisino, kiti ne, bet muziejaus eksponatai dėl to tampa tik dar įdomesni. Pavyzdžiui, kolekcijoje galima pamatyti tikrą keistuolį – tokiu dviračiu važiuojančio žmogaus judesiai primena irklavimą: traukiant vairą į save sėdynė kyla, atleidus lekia žemyn su visu žmogumi ir šis judesys suka žvaigždę. Labai nedaug tokių dviračių pagamino firma „Hercules“. Dėmesio verti ir du labai skirtingi cirko dviračiai: kad būtų patogu atlikti triukus, jie buvo pagaminti pagal akrobatų kūno sudėjimą, rankų ir kojų ilgį.

Dar viena eksponatų grupė – profesiniai dviračiai. Jais važinėjo ugniagesiai: kai siaurose senamiesčių gatvelėse automobiliai neišsitekdavo, ši transporto priemonė labai praversdavo skubant pasiekti nelaimės vietą. Yra G. Audicko kolekcijoje ir vokiškas, 1941 m. pagamintas transportavimo dviratis. Prie jo primontavus didelį gardą krepšiams vežioti jį naudojo paštininkai. Seniausias muziejuje esantis karinis dviratis pagamintas Švedijoje 1936 m. Kariniai dviračiai išsiskiria tuo, kad yra tvirtesni, jų stipinai storesni, konstrukcijos labiau apsaugotos, nes svarbiausia buvo ne svoris, o tai, kad prasidėjus šaudymui ir žmogui su dviračiu staiga nugriuvus, transporto priemonė kuo mažiau nukentėtų ir toliau galėtų būti naudojama.

Dviračių raidos istoriją perteikia ne tik ratuoti eksponatai, bet ir dviračių emblemos, numeriai, knygelės, kurias gaudavo pirkėjai – jose buvo piešinukai su konstrukcijos paaiškinimu, įrašytu rėmo numeriu, pardavėjo atspaudu ir garantija. Kaip tobulėjo ši transporto priemonė, atskleidžia apšvietimo įranga: iš pradžių buvo naudojamos dviratinės žvakidės, vėliau žibalinės, karbidinės ir pagaliau elektrinės lempos. Muziejuje taip pat eksponuojami užraktai (vagių visais laikais netrūko), pompos, skambučiai, daugybė dviratininkų atributikos, senos fotografijos ir pašto ženklai, nemaža ir modeliukų kolekcija. Tiesą sakant, čia galima pamatyti viską, kas susiję su dviračiais, tad vardyti tektų labai ilgai.

Eksponatų keliai skirtingi

Eksponatų paieškoms skirto laiko G. Audickas neskaičiavo. Paskutinį praeito amžiaus dešimtmetį į mūsų šalį iš užsienio buvo atgabenta daug senų dviračių – dažniau 6-ojo ir 7-ojo deš., bet pasitaikydavo ir ankstesnių, tarpukario laikų. Tuo metu jais buvo prekiaujama automobilių, sendaikčių turguose.

Vėliau paieškų laukas išsiplėtė, kolekcininkas ėmė dalyvauti specializuotose istorinių transporto priemonių mugėse, rengiamose Kaune, Latvijoje, vykdavo ir į Estiją, Lenkiją, kartą buvo nuvažiavęs į Manheime (Vokietija) rengiamą prestižinę mugę. Senovinių eksponatų muziejaus įkūrėjai ieško ir pagal skelbimus, ir aukcionuose. Tiesa, aukcionuose kainos gerokai labiau kandžiojasi nei turguje (nors ir čia būna visaip). „Buvau aptikęs labai įdomų XIX a. prancūzišką dviratį mediniu rėmu, bet dėl jo susipešus rimtiems kolekcininkams kaina pakilo iki 8 tūkst eurų, o aš planavau išleisti tik 2...

Bet būna ir taip, kad brangų eksponatą pavyksta nusipirkti už visai mažus pinigus, jei žmogui tas daiktas nereikalingas. Taip kolekcijoje atsirado paaugliams skirtas „Ereliukas“ – vienas pirmųjų, surinktų Šiaulių dviračių gamykloje (beje, šįmet mininčioje 75-metį). Kadaise aštuonerių metų berniukui jį padovanojo tėvai, dabar žmogus dviratį už 60 eurų pardavė muziejui. Negalėjau net tikėtis, kad gausiu tokį retą dviratį“, – pasakoja G. Audickas.
Vieną labai saugotą dviratį muziejus gavo su dokumentais, įrodančiais, kad 1939 m. ši transporto priemonė kainavo tiek, kiek pora karvių – 150 zlotų. Tais metais žmogus dviratį gavo dovanų devintojo gimtadienio proga ir labai brangino, tad išsaugojo ne tik jį, bet ir visus pagaminimo dokumentus. Sulaukusiam garbaus amžiaus jo savininkui tapo sunku ant senojo dviračio užsėsti, tad G. Audickas už šį vertingą eksponatą savininkui sumeistravo ir atidavė labai žemą, taigi daug tinkamesnę transporto priemonę.

Visus ekspozicijoje esančius dviračius meistras yra suremontavęs ir su jais galima važiuoti. Nebent išskyrus kaulakratį – jį reikia saugoti, kad toks brangus eksponatas nesulūžtų. Kolekcininkas stengiasi įsigyti kuo daugiau – bent 95 proc., o dar geriau 98 proc. – autentikos išsaugojusius modelius, ieško tokių, kurie yra sveiki, gražūs, nenuterlioti, o jei jiems ko nors ir trūksta, tai tik smulkmenėlių. Deja, tai nėra paprasta, nes Lietuvoje dviračiai nebuvo itin saugomi, tad kai kurie eksponatai į G. Audicko rankas patenka sulaužyti, aprūdiję, kai kada net supjaustyti gabalais. Ne kartą kolekcininkui teko matyti dviračių, kurių rėmai, sparnai, ratlankiai nutepti tais pačiais dažais, kuriais buvo dažomas namas. Toks daiktas, nors ir senovinis, jau yra sugadintas, jį reikia ardyti, trinti smėliu, vėl dažyti. Dar labiau apgailestauti tenka aptikus vertingą dviratį, laikytą lauke ir surūdijusį, tinkamą tik detalėms.

4 keisčiausi dviračiai

Tandemas



Tokie dviviečiai dviračiai gaminami seniai. Lietuvoje 100 tandemų apie 1975 m. įsigijo Lietuvos aklųjų draugija, išdalijo juos visiems 5 mokymo kombinatams, buvo organizuojamos tandemų varžybos. Važiuojant tandemu gale pedalus mindavo neregintis žmogus, o priekyje sėdėdavo matantis, atsakingas už dviračio valdymą.

Kaulakratis



Tai dviratis su metalu kaustytais vežimo ratais vietoj padangų. Taip žmonės šią transporto priemonę praminė todėl, kad važiuoti ja žvyrkeliu būdavo dar pusė bėdos, bet miesto grindiniu, vadinamuoju bruku, tekdavo gerokai pasikratyti.

„Voras“



Jis išsiskiria įspūdingo dydžio ratu. Kad dviratė transporto priemonė kuo greičiau važiuotų, kadaise priekinis ratas buvo vis labiau didinamas, kol jo skersmuo pasiekė 1,80 m, o užpakalinis ratas liko mažiukas – kaip sulankstomo dviratuko. Norint užsikarti ant „voro“ reikėjo kopėtėlių, o ir važiuoti juo būdavo pavojinga, nes griūti tekdavo iš 2 m aukščio. Tokią retenybę pavyko įsigyti Vokietijoje.

Kardaninis dviratis



Retas tarpukario modelis, kuriame nėra įprastų žvaigždučių ir grandinių. Vietoj to buvo naudojama strypu sujungta uždara krumpliaračių sistema, perduodanti judesį galiniam ratui. Kardaninis mechanizmas buvo sudėtingesnis ir brangesnis gaminti, tad masinio paplitimo nesulaukė.



Projektą „Muziejai – technikos istorijos sergėtojai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 2520 Eur.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/23556-radijo-ausra-suspindo-tarpukario-lietuvoje.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/23556-radijo-ausra-suspindo-tarpukario-lietuvoje.html 23556 Wed, 29 Apr 2026 18:16:14 +0300 native-yes

„Alio, alio. Kalba Kaunas. Lietuva“ – 1926 m. birželio 12 d. nuskambėjo pirmasis šaukinys, žymintis lietuviško radijo pradžią. Šiais metais švenčiamas Lietuvos radijo šimtmečio jubiliejus. Per šį laiką radijas iš techninės naujovės, prieinamos tik nedaugeliui, tapo neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalimi.



Ramutė ŠULČIENĖ

„Radijo atsiradimas Lietuvoje prieš šimtą metų buvo ne tik technologinė naujovė, bet ir esminis visuomenės pokytis, pakeitęs žmonių santykį su informacija“, – sako Vilniaus universiteto partnerystės profesorius, žiniasklaidos tyrinėtojas dr. Gintaras Aleknonis. Pirmą kartą žinios tapo girdimos, o ne tik skaitomos.

„Jeigu norėtume suprasti, ką reiškė radijo atsiradimas prieš 100 metų, geriausia būtų jį palyginti su šiandienos socialiniais tinklais ar internetu. Iki tol informacija buvo susijusi su raštingumu – reikėjo mokėti skaityti, suprasti tekstą. Radijas staiga viską pakeitė: užteko turėti aparatą, ir informacija pasiekdavo be jokių papildomų gebėjimų“, – lygina profesorius.

Tiesa, pats radijo klausymasis tuo metu atrodė visai kitaip nei šiandien. Iš pradžių aparatų buvo nedaug (1926 m. Lietuvoje tebuvo registruoti 323 radijo imtuvai), ne visur buvo elektra, o programos trukdavo vos kelias valandas per dieną. Todėl radijas dažnai tapdavo ir bendruomenine patirtimi – žmonės susirinkdavo vienoje vietoje ir klausydavosi kartu.

Koja kojon su Vakarų Europa

Prof. G. Aleknonis atkreipia dėmesį, kad radijas Lietuvoje neatsirado „tuščioje vietoje“. Dar iki lietuviškų transliacijų pradžios dalis žmonių jau turėjo imtuvus ir klausėsi užsienio stočių: Vokietijos, Lenkijos ar Latvijos. Radijas nuo pat pradžių peržengė valstybių ribas ir požiūriu buvo labai panašus į šiandieninį internetą.

Beje, Lietuva nuo pirmųjų radiofoninių stočių įrengimo pasaulyje atsiliko vos apie penkerius metus ir aplenkė ne vieną valstybę. Pirmąja pasaulyje reguliariai transliuojančia radijo stotimi laikoma 1920 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Pitsberge, pradėjusi veikti stotis. 1922 m. reguliarios radijo programos pradėtos transliuoti Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje, 1923 m. – Vokietijoje. Latvija savo radiofoną pradėjo keliais mėnesiais anksčiau nei Lietuva, o štai Vatikano radijas religinio turinio transliacijas pradėjo vėliau nei mes – 1931 m.

Augantis klausytojų ratas

Radijo plėtra buvo gana sparti, jo dar tarpukariu galėjo klausytis visa Lietuva. Vis dėlto pirmųjų klausytojų ratas nebuvo platus, mat radijo imtuvai kainavo labai brangiai. 1926–1929 m. lempiniai aparatai su garsiakalbiu kainavo 1–2 tūkst. litų ar daugiau, o dar reikėjo mokėti už baterijas ir abonentinį mokestį, todėl juos galėjo sau leisti tik pasiturintys gyventojai.

Ieškodami pigesnės alternatyvos, žmonės rinkosi detektorinius radijo aparatus su ausinėmis. Toks aparatas kainavo apie 100 litų, be to, jam nereikėjo nei baterijų, nei elektros, o ir abonentinis mokestis buvo mažesnis. Tiesa, reikėjo pasirūpinti antena – ilgu variniu laidu, ištemptu tarp pastatų, medžių ar specialių karčių, – ir įžeminimu.

1934–1936 m. už 300–600 litų jau buvo galima įsigyti įvairių gamintojų aparatų: olandiškų „Philips“, jų dukterinių įmonių „Siera“ ar „Mediator“ radijų, vokiškų „Blaupunkt“, „Telefunken“, „Lorenz“, austrų „Minerva“ ar anglų „Marconi“. Radijo imtuvai buvo gaminami ir Lietuvoje, nors jų nebuvo itin daug. Kaune 1936 m. veikė net 86 radijo aparatų parduotuvės. Skaičiai rodo, kad radijo populiarumas augo gana sparčiai. 1924 m. Lietuvoje buvo registruoti vos 7 abonentai, 1931 m. jų jau buvo 12 381, o 1939 m. – net 77 562.

Kadangi radijo imtuvai daugeliui vis dar buvo sunkiai įperkami, netrūko entuziastų, kurie juos susikonstruodavo patys.

Tarp bangų – ir „zuikiai“

Norint klausytis radijo, neužteko vien įsigyti imtuvą – reikėjo mokėti ir abonentinį mokestį, kuris skyrėsi priklausomai nuo vietos, pavyzdžiui, Kaune ir Klaipėdoje jis buvo didesnis nei kitur Lietuvoje. „Jeigu turėjai radijo imtuvą, turėjai mokėti mokestį. Šiandien mums sunku tai įsivaizduoti – tarsi turėtum televizorių namuose ir vien už tai mokėtum. Vis dėlto jo logika buvo aiški: eteris, radijo bangos yra bendras visų turtas – kaip oras. Jei kas nors tuo naudojasi ir transliuoja, kyla klausimas, kaip tai finansuoti. Vienas būdas – valstybės biudžetas, kitas – apmokestinti įrenginius ar jų gamintojus, o trečias – abonentinis mokestis“, – aiškina pašnekovas.
Ši sistema neapsiėjo be gudravimų – dalis žmonių bandė nemokėti mokesčių, taip atsirado vadinamieji radijo zuikiai. Pasak profesoriaus, nuolat buvo svarstoma, kaip juos sugaudyti, tačiau galiausiai pripažinta, kad to padaryti beveik neįmanoma.

Gyvo žodžio laikai

Pirmieji Lietuvos radijo dešimtmečiai pasižymėjo viena svarbia ypatybe – beveik viskas, kas skambėjo eteryje, buvo transliuojama gyvai. Įrašymo technologijos dar nebuvo paplitusios, todėl radijas veikė tarsi nuolatinis gyvas pasirodymas.

„Pirmuosius 20–30 metų radijas buvo beveik visiškai gyvas – didžioji dalis turinio buvo transliuojama tiesioginiame eteryje. Muzika kartais būdavo leidžiama iš plokštelių, tačiau magnetofonų dar nebuvo, todėl paskaitos, koncertai ir net spektakliai buvo atliekami realiu laiku, jų neįrašant. Profesoriai eteryje taip pat kalbėdavo gyvai, dažnai net be užrašytų tekstų“, – pasakoja prof. G. Aleknonis.

Dėl šios priežasties iš tarpukario laikotarpio išliko palyginti nedaug radijo įrašų. Nėra, beje, įrašyto ir paties pirmojo išėjimo į eterį. Kauno radiofono veikimo pradžioje radijo techniku dirbęs Petras Radžiūnas yra pasakojęs, kad pirmoji laida užtruko apie pusvalandį. Joje nuskambėjo sveikinamoji kalba, buvo perskaitytos vidaus ir užsienio naujienos, o pranešėjas net keliomis kalbomis paragino klausytojus parašyti, kaip jie girdėjo pirmąją laidą. Netrukus pasirodė pirmieji atsiliepimai. Vienas jų – klausytojo iš Panevėžio Vytauto Juknevičiaus. Jis rašė: „1926 m. birželio 12 d. 19 val. užgirdau pirmą Kauno radijo stoties veikimą. Sveikindamas su veikimo pradžia linkiu sėkmingai užbaigti siunčiamus bandymus ir pradėti nuolatinį darbą. Kauno radijo stotį priimantį aparatą reguliuoju maždaug 2 000 metrų banga.“

Kiti klausytojai ne tik sveikino naująją mediją, bet ir vertino transliacijų kokybę, teikė pasiūlymus. Daugelis jų norėjo įvairesnės programos, siūlė prie naujienų pridėti ir muzikos. Gana greitai klausytojų lūkesčiai buvo su kaupu išpildyti. Kiekvieną savaitę pradėti transliuoti kamerinės ir vokalinės muzikos koncertai, operų ištraukos tiesiai iš Valstybės teatro, taip pat buvo skiriamas laikas liaudies, lengvajai ir šokių muzikai.

Ne visiems aiškus stebuklas

Prof. G. Aleknonis pabrėžia, kad radijas tarpukariu turėjo didelę reikšmę – jis veikė kaip viena pirmųjų tarptautinių medijų, leidusių žmonėms susipažinti su kitų šalių gyvenimu. Skirtingų šalių radijo stotys dalijosi turiniu, retransliuodavo viena kitos programas. „Tai buvo savotiškas stebuklas – radijo stotys keisdavosi transliacijomis, pavyzdžiui, koncertai vykdavo Rygoje, Kaune ar Taline, o juos galėdavo girdėti ir kitų šalių klausytojai. Radijas tapo pirmąja medija, kuri iš esmės pradėjo griauti sienas – pirmiausia tas, kurios yra žmonių galvose. Juk galimybė girdėti, kas vyksta kitame krašte, tuo metu atrodė neįtikėtina“, – šypsosi mokslininkas.

Kaip ir kiekviena nauja technologija, radijas sulaukė skirtingų reakcijų. „Kai atsiranda naujovė, dalis žmonių ją iš karto priima ir nori naudoti, o kiti žiūri atsargiai, – pastebi profesorius. – Spaudoje net pasirodydavo pranešimų, kad radijas gali būti susijęs su įvairiomis nelaimėmis, pavyzdžiui, audromis ar kitais gamtos reiškiniais.“ Išlikę duomenų, kad radiju buvo ypač susirūpinta 1927-ųjų pavasarį. „Lietuvos žinios“ tuo metu rašė: „Visam kaltas radio. Nausodės kaime lijo smarkus cikloninio pobūdžio lietus. Daugelio ūkininkų rugius suplojo ir sumaišė su purvu. Tas pats lietus Panevėžyje pridarė nuostolių, perkūnas trenkė į elektros vielas. Žmonės apie Panevėžį kalba, jog tai, girdi, radijo priimtuvai kalti. Pirmiau, girdi, jokių ciklopų nebuvo. Tose vietose žadama radijo priimtuvus naikinti.“

Svarbus valstybės prestižui

Radijo atsiradimas Lietuvoje nebuvo vieno žmogaus idėja ar staigus sprendimas – tai buvo ilgesnis procesas, susijęs su pasauline technologijų raida ir valstybės interesais. Kaip ir daugelis naujovių, radijas pirmiausia buvo vystomas kariniams tikslams. Dar iki lietuviškų transliacijų pradžios ši technologija buvo naudojama kariuomenėje, o pirmieji įrenginiai veikė dar Rusijos imperijos laikais Kaune. Po Pirmojo pasaulinio karo dalis įrangos liko Lietuvoje, tuomet pradėta galvoti apie civilinį radiją. Apie 1923 m. parengti pirmieji projektai ir sudarytos sutartys, tačiau įgyvendinimas užtruko.

Prof. G. Aleknonis pabrėžia, kad radijas tarpukario Lietuvoje buvo suvokiamas kaip svarbus valstybės projektas. „Turėti savo valstybės radiją buvo prestižo reikalas. Radiją galime laikyti strateginiu įrankiu, leidusiu Lietuvai įsitvirtinti tarptautinėje informacijos erdvėje. Beje, šią erdvę dar reikėjo ir išsikovoti, mat eteris yra bendras – kaip oras. Jei dvi radijo stotys transliuoja tuo pačiu dažniu, jos viena kitą užgožia. Dėl to atsirado būtinybė tuos dažnius paskirstyti, ir Lietuvai teko dalyvauti tarptautinėse derybose, kad gautų savo dalį. Vieni dažniai buvo patogesni, kiti – ne tokie, todėl tai buvo svarbus klausimas“, – dėsto pašnekovas.

Beje, kelių valandų trukmės radijo laidos tebuvo maža dalis visos radijo veiklos. Pirmaisiais metais didelę laiko dalį radijas buvo naudojamas praktiniams tikslams – perduoti valstybinius pranešimus, tarnybinę informaciją, taip pat komercinius pranešimus, pavyzdžiui, susijusius su prekyba ar transportu.

Plėtė akiratį ir linksmino

Pirmosios radijo programos Lietuvoje buvo gana trumpos, o transliacijos vykdavo vakarais. Ilgainiui radijas persikėlė ir į rytą, kol tapo įprasta dienos pradžios dalimi.

Pasak prof. G. Aleknonio, radijas nuo pat pradžių turėjo ir informacinę, ir šviečiamąją misiją. „Radijas galėjo informaciją perduoti greičiau nei spauda. Pagrindą sudarė žinios, bet labai svarbi dalis buvo ir švietimas: įvairios paskaitos apie literatūrą, meną, visuomenę, taip pat praktinės žinios, pavyzdžiui, medicinos ar buities. Tai buvo žmonių lavinimas plačiąja prasme. Be to, didelę vietą užėmė muzika – koncertai, operos. Jų transliacijoms net buvo nutiesta speciali linija į Valstybės teatrą“, – pasakoja pašnekovas.

Šiek tiek vėliau sekmadieniais pradėta transliuoti mišias. Nors šiandien tai atrodo natūrali radijo programos dalis, Katalikų bažnyčia į naująją mediją žiūrėjo atsargiai. Požiūris pasikeitė pamačius, kad religinės transliacijos vyksta ir iš Vatikano. Sparčiai plėtėsi ir pramoginis turinys: atsirado radijo teatras, buvo rengiami įvairūs humoristiniai pasirodymai. Ypač populiarus buvo vadinamasis Pupų Dėdė – Petras Biržys: šis linksmintojas kūrė dainas ir pasakojimus, kurie greitai išplito tarp klausytojų.

Nesuvaržyta eterio laisvė

Kiek laisvas nuo cenzūros buvo tarpukario radijas? Pasak prof. G. Aleknonio, nors tam tikrų propagandos elementų būta, jie nebuvo tokio masto ir taip griežtai kontroliuojami kaip sovietų laikais.

„Tarpukario Lietuva ir sovietmetis – du visiškai skirtingi dalykai. Taip, po 1926 m. perversmo Lietuvoje sustiprėjo valstybės kontrolė, tačiau tuo pat metu radijuje išliko nemažai laisvės. Sakykime, paskaitas skaitantys žmonės dažnai kalbėdavo be iš anksto parengtų tekstų. Net buvo juokaujama, kad per visą tą laikotarpį cenzoriai taip ir nesugebėjo priversti visų pateikti savo kalbų konspektų“, – pasakoja mokslininkas.

Pasak profesoriaus, reikia nepamiršti, kad Kaunas tuo metu buvo universitetinis miestas, turintis daug išsilavinusių žmonių, kurie ir formavo radijo turinį. „Jie į radiją žiūrėjo ne kaip į propagandos įrankį, o pirmiausia kaip į tautos švietimo priemonę. Galima sakyti, kad radijas siekė būti savotiškas mokytojas – ne primetantis, o vedantis, padedantis suprasti. Toks, kurį žmonės gerbia ir prisimena“, – sako prof. G. Aleknonis.



Projektą „Radijas kalba Lietuvai ir pasauliui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 8000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/21277-lietuvos-vandenu-ekologine-bukle-tarp-reikalavimu-ir-realybes.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/21277-lietuvos-vandenu-ekologine-bukle-tarp-reikalavimu-ir-realybes.html 21277 Thu, 26 Jun 2025 10:59:28 +0300 native-yes

Mūsų šalyje tiek upių, upelių ir ežerų, kad jie laikomi vienais svarbiausių Lietuvos gamtos išteklių, bet jų būkle susidomime dažniausiai tada, kai karštą vasaros dieną norime atsigaivinti vėsiame vandenyje. Bandome šią žinių spragą užpildyti pokalbiu su Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedros dėstytoja, mokslo darbuotoja Giedre KACIENE.



Ne visiems vienodos ribos

– Pirmiausia norėtųsi suprasti, kokiais kriterijais remiantis vertinamas upių, ežerų vanduo, siekiant sužinoti, ar jis švarus...

– Europos Sąjungoje (ES) yra priimta Vandens pagrindų direktyva (2000/60/EB), ir pagal šį teisės aktą vandens telkinių ekologinė būklė apibūdinama 5 kategorijomis – ji gali būti labai blogos, blogos, vidutinės, geros ir labai geros ekologinės būklės klasės. Vandens pagrindų direktyva reikalauja, kad ES valstybėse būtų pasiekta gera arba labai gera vidaus vandens telkinių būklė.

Tačiau įdomu tai, kad kiekviena šalis, priimdama direktyvą, galėjo pati sau nusistatyti ekologinių klasių ribas. Žinoma, jos negalėjo būti laužtos iš piršto, turėjo būti ES patvirtintos, bet tie skaičiai nėra tokie patys visose šalyse. Lietuva taip pat nusistatė sau ribas pagal pagrindinius ekologinės būklės rodiklius: maistinių medžiagų (fosforo, azoto junginių), deguonies, organinių medžiagų koncentraciją (vadinamasis biocheminis deguonies sunaudojimas). Vertinami ir sunkiųjų metalų rodikliai, bet tai jau ne ekologinė būklė, o tarša pavojingomis medžiagomis – ji gali būti arba gera, arba neatitinkanti geros.

Minėtų rodiklių (azoto bei fosforo junginių, biocheminio deguonies sunaudojimo) ribos atitinka tai, kas anksčiau buvo numatyta nuotekų tvarkymo reglamente ar galioja dabartiniame vandens telkinių apsaugos reikalavimų apraše – atrodo, tarsi iki šiol galiojusios ar tebegaliojančios didžiausios leistinos teršalų koncentracijos atsispindi ir Lietuvos upių bei ežerų ekologinės būklės nustatymo kriterijuose. O fosforo junginių leistina koncentracija gerokai padidinta. Jei pažiūrėtume į senesnį nuotekų tvarkymo reglamentą, maksimali fosfatų leistina riba vandens telkiniuose
(vadinamuosiuose priimtuvuose, kur suteka nuotekos) buvo 0,065 mg/l, o dabar tokią koncentraciją nustačius upėse jos priskiriamos geros ekologinės būklės klasei. Keista, kodėl tos sąlygos buvo taip sušvelnintos, – juk fosfatai labiausiai atsakingi už vandens telkinių žydėjimą.

– Kad Baltijos jūra yra užteršta, girdime labai dažnai. Ar tokia pat prasta ir mūsų šalies vidaus vandens telkinių ekologinė būklė?

– Lietuvos upės ir ežerai ES kontekste atrodo labai gražiai. Beveik 40 proc. telkinių atitinka gerą ar labai gerą būklę, likusi dalis – apie 60 proc. – tokios neatitinka: dalis yra vidutinės, o beveik 15 proc. – blogos arba labai blogos būklės. Palyginti su Vidurio Europos išsivysčiusiomis šalimis, tokiomis kaip Vokietija, Belgija, Nyderlandai, netgi Lenkija, Čekija, Slovakija ar Kroatija, geros ekologinė būklės vandens telkinių procentas mūsų šalyje yra didesnis. Pavyzdžiui, Nyderlanduose visi vandens telkiniai yra vidutinės arba blogos būklės. Taigi stiprios ekonomikos šalys, deja, negali pasigirti gera vandenų būkle.

– Minėjote ir taršą pavojingomis medžiagomis.

– Cheminė tarša įvairiais toksiškais pesticidais ir organiniais junginiais taip pat yra stebima. Deja, Lietuvoje apie juos turime labai mažai duomenų. Nėra duomenų daugiau nei apie 90 proc. upių cheminę taršą, o likę 5 proc. neatitinka geros būklės. Kitų Europos upių padėtis taip pat nedžiugina: išsivysčiusiose šalyse beveik visos upės yra vidutinės arba blogos būklės pagal toksiškų organinių junginių koncentraciją.

Taigi, vertinant apibendrintai vandens telkinių būklę, Lietuva per daug neišsiskiria – ją galima priskirti prie pažangesnių, tokių kaip Skandinavijos, šalių.



Kenčia maži upeliukai

– Nors esame nedidelė šalis, tikriausiai ne visos mūsų upės vienodai švarios?

– Lietuvos padėtis išties nebloga, bet išsiskiria Ventos–Lielupės baseinas, kur didžioji dalis upių yra prastos ekologinės būklės. Šių upių aukštupiai yra šiaurės Lietuvoje – tai žemės ūkio kraštas. Čia plytinčioje žemumoje yra Nevėžio, Jiesios, Šešupės baseinai, kur žemdirbystės intensyvumas palyginti didelis, o upių vandens kokybė daug prastesnė nei Žemaitijos ar Aukštaitijos aukštumose. Kita vertus, nemaža dalis vidurio Lietuvos žemumos, taip pat ir minėtų aukštumų patenka į Nemuno upių baseinų rajoną. Pakankamai švarios Žemaitijos ir Aukštaitijos upės pagerina šio rajono vidurkį. Todėl iš kelerių metų senumo duomenų matyti, kad Nemuno upių baseinų rajone, kuris apima didžiąją dalį Lietuvos, šiek tiek mažiau nei pusė upių yra geros ekologinės būklės, kiti 40 proc. – vidutinės, o likę keliolika procentų – blogos arba labai blogos. Ventos upių baseinų rajono situacija kitokia: čia geros ekologinės būklės vandens telkinių yra vos daugiau nei 30 proc., apie pusė – vidutinės, o blogos arba labai blogos būklės upės sudaro 20 proc. Dar prasčiau atrodo Lielupės upių baseinų rajonas, kur vos 6 proc. upių yra geros ekologinės būklės, o blogos ir labai blogos – beveik 40 proc.

Tokius skaičius matau panagrinėjusi Lietuvos aplinkos apsaugos agentūros duomenis. O mes su VDU Aplinkotyros katedros studentais atlikdami tyrimus esame pastebėję, kad upių vandens kokybė skiriasi ne tik pagal vietą (tai logiška, nes vienur išvystytas žemės ūkis, kitur didžiąją dalį teritorijos dengia miškai). Labai didelės įtakos turi ir upės dydis. Statistiškai išanalizavę visą laikotarpį – nuo tada, kai 2005 m. pradėtas upių vandens monitoringas, iki 2023 m., nustatėme, kad Nemunas ir Neris – didžiosios mūsų upės – daugiau nei 90 proc. atvejų yra geros ir labai geros ekologinės būklės.

– Net nepagalvotume… Kažkodėl atrodo, kad tankiai apgyvendintuose didmiesčiuose tekančioms upėms kyla daugiau grėsmių.

– Žinoma, visaip pasitaiko, yra teritorijų, kur tarša padidėjusi. Tai duomenys iš stebėjimo vietų, o stebima iš tikrųjų tik kelis kartus per metus, kai kurios upės – tik kas kelerius metus. Pačių stebėjimo vietų įrengiama viena arba kelios per visą upės ilgį, jos dažniausiai išdėstomos žemiau miestų, santakose, pasienyje.

Kitos upės, vidutinio dydžio, upės atrodo prasčiau, nors taip pat neblogai: nuo 80 iki 90 proc. (priklausomai nuo vertinamo hidrocheminio rodiklio) yra geros arba labai geros būklės. Bet mažų upių ir kaimo vietovėse tekančių upeliukų, kurie dažniausi ai yra tiesinti ir paversti melioracijos grioviais, situacija radikaliai skiriasi. Pagal azoto, fosforo junginių rodiklius gerą ir labai gerą ekologinę būklę pasiekia nuo 60 iki 70 proc. upelių.



Svyruojančios tendencijos

– Smagu, kad mūsų upės ir ežerai švaresni nei ekonomiškai stipresnių šalių, bet ar situacija nesikeičia prastėjimo linkme?

– Galima pasidžiaugti, kad pagal daugelį rodiklių per pastaruosius 20 metų ekologinė būklė tikrai gerėjo. Pavyzdžiui, gerokai anksčiau, imant visų upių vidurkį pagal biocheminį deguonies sunaudojimą (taršą organinėmis medžiagomis), buvome ant ribos tarp vidutinės ir geros ekologinės būklės, o dabar esame arti ribos tarp geros ir labai geros. Tas pat matyti ir vertinant fosfatų, amonio koncentracijas – jos reikšmingai sumažėjo. Žinoma, toks yra Lietuvos vidurkis, nevertinant atskirų vandens telkinių.

Tačiau nitratų koncentracija auga. Pagal šį rodiklį apie 2000– 2010 m. Lietuvos upės ir ežerai buvo vidutiniškai geros ekologinės būklės, o dabar esame vien tik vidutinės. Labiausiai prastėjimas matyti taršiausiuose rajonuose, Ventos–Lielupės baseine: ten nitratų visada buvo aptinkama daugiausia, ten matomas ir didžiausias jų kiekio augimas. Priežastis tikriausiai yra intensyvėjanti žemdirbystė, nes pagrindinis teršėjas nitratais yra žemės ūkis. Jei tręšiami laukai (tai, kad jie tręšiami, yra normalu; nesu ekspertė, bet tikiu, kad tai daroma optimaliai ir tiek, kiek reikia), liūtys nitratines trąšas greit išplauna ir visa tai keliauja į artimiausius vandens telkinius, į melioracijos kanalus. Tie kanalai yra kadaise buvę upeliai, kurie susijungia į bendrą hidrografinį tinklą ir plukdo vandenį į upes, ežerus.

– Kas dar, be žemės ūkio, yra upių ir ežerų teršėjai?

– Nuotekos. Bet reikia pasidžiaugti, kad jų valymas intensyviai gerėja. Lietuva deklaruoja, kad tinkamai išvalo 95 proc. nuotekų. Ar taip yra iš tiesų? Su studentais tyrėme pavienes mažesnių miestelių nuotekų valyklas: teko ten pastebėti ir įvairių ūkinių problemų, ir nepakankamus valymo pajėgumus, taigi deklaruojama ne visai tai, ką randame atvažiavę. Studentai savo gyvenamosiose vietovėse kartais daro upių, į kurias patenka valytos nuotekos, tyrimus, ir mato tikrai prastą situaciją, kuri prasprūsta valstybės tarnautojams pro akis ir nepatenka į suvestines bei lenteles. Taigi oficialiai mūsų šalis yra tikrai geros būklės, bet kartais, atidžiai patyrinėjus pavienius telkinius, ten visko aptinkama...

Vis dėlto mažėjanti vidutinė amonio koncentracija Lietuvos upėse rodo, kad nuotekų tvarkymas išties labai gerėja, tam turi įtakos ir žmonių įsirengiami buitiniai nuotekų įrenginiai. Deja, didelė tikimybė, kad į mažus upelius, kurie teka pro rajonus su senais nuosavais namais, nuotekos vis dar patenka visai nevalytos. Su studentais atliekame Kauno miesto upeliukų – Girstupio, Marvelės ir kitų – tyrimą. Jie labiau primena iš dalies valytas nuotekas, atsiskiedusias lietaus vandeniu, nei natūralų vandens telkinį – juose kartais aptinkame neįtikėtiną amonio koncentraciją. Girstupio ir Gričiupio upelius stebime ne vienus metus, imame mėginius. Ten amonio koncentracija nuolat viršija 10 mg/l. Palyginkime su labai blogos ekologinės būklės riba, kuri yra 1,5 mg/l. Liūdna situacija…

Dar yra paviršinės nuotekos, vadinamoji lietaus kanalizacija. Iš tikrųjų ji valoma tik tam tikrų įmonių, pavyzdžiui, degalinių, teritorijose. O didžioji dalis šių paviršinių nuotekų nuo gatvių į vandens telkinius patenka nevalytos ir ypač miestuose labai juos teršia – sunkiaisiais metalais, naftos produktais, toksiškais organiniais junginiais.

Įmonės, kuriose susidaro nuotekų, yra gana griežtai stebimos, jos turi vykdyti išmetamų teršalų inventorizaciją. Konkrečiai jų nesame tyrę, bet, pavyzdžiui, prieš 5 metus su studentais darėme vienos didžiausių chemijos pramonės gamyklų UAB „Achema“ poveikio aplinkai tyrimus (iki jos veiklą pristabdžiusio karo) ir Neryje ties įmonės išleistuvais didelės taršos nepastebėjome. Taigi Lietuvoje vandens telkinius daugiausia teršia žemės ūkis kaimo vietovėse ir lietaus kanalizacija bei buitinės nuotekos miestuose.

Gamtos ir žmogaus interesai

– Kuo tarša kenkia vandens telkiniams? Kokie yra neigiami jos padariniai tiek gamtai, tiek mums?

– Kalbant apie ekologinės būklės rodiklius, nei azotas, nei fosforas patys savaime iki tam tikros ribos nėra toksiški. O ir nuotekos, atrodytų, yra natūralus reiškinys – juk į vandenį patenka ir gyvūnų fiziologinės veiklos atliekos. Bet kai vandens telkinyje organinių medžiagų koncentracija padidėja tiek, kad gamta negali su tuo susidoroti, tai skatina jo žydėjimą, vadinamąją eutrofikaciją.

Vasarą, kai vanduo pasiekia tinkamą temperatūrą, jame palanku augti melsvabakterėms (nors tai bakterijos, bet jos yra stambios ir labiau primena dumblius). Turėdamos maisto medžiagų ir būdamos labai konkurencingos, jos išstumia kitus dumblius, mikroorganizmus ir net augalus, įsitvirtina vienos, pasiekia labai didelį tankumą, sudaro kolonijas ir sukelia žydėjimą stovinčio vandens telkiniuose – ežeruose, tvenkiniuose. Beje, tvenkiniai, nors susiformuoja užtvenkus upes, pasižymi daug prastesne vandens kokybe nei natūralūs ežerai, nes jie surenka upių vandenį, o dėl sulėtėjusios srovės vandenyje užsistovi ir grimzta į dugną nešmenys – mineralinės ir organinės medžiagos, kuriose gausu adsorbuoto fosforo.



Kaip tik fosforo junginiai, fosfatai, yra pagrindiniai eutrofikacijos sukėlėjai. Didžiausia melsvabakterių blogybė yra tai, kad jos išskiria toksinus – nuodingas medžiagas, kurios žudo gyvūnus, kenkia žmonėms, augintiniams. Žydinčio vandens telkinyje nereikėtų nei maudytis, nei leisti gyvūnėliams tą vandenį gerti. inčiame žaliame vandenyje gyviems organizmams vykdyti bet kokią veiklą.

Yra ir dar viena blogybė – kai vanduo žydi, jame pasigamina didžiulis kiekis organinių medžiagų, nes žuvusios melsvabakterės grimzta į dugną ir ten pūva. Joms skaidyti sunaudojamas deguonis, ir toks vandens telkinys labai greitai tampa anaerobinis – deguonies koncentracija sumažėja, tampa nepalanki daugeliui gyvūnų rūšių. Ilgainiui biologinė įvairovė tokiame telkinyje sumažėja, išlieka atspariausi organizmai – žieduotuosios kirmėlės, kai kurių dvisparnių vabzdžių lervos. Tuomet vandens telkinio ekologinė būklė suprastėja ir pagal cheminius, ir pagal biologinius rodiklius.

– Kokios žalos gali padaryti į paviršinį vandenį patekusios pavojingos medžiagos?

– Vandens telkiniuose pavojų kelia toksiniai junginiai – pesticidų, ypač chlor-organinių (nors juos uždrausta naudoti, bet vis dar aptinkama) likučiai, įvairiausi policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, dioksinai ir jų junginiai, naftos angliavandeniliai, sunkieji metalai... Toksiški organiniai junginiai turi tiesioginį neigiamą poveikį, jie kaupiasi žuvų, paukščių ir kitų plėšrūnų riebaliniame audinyje. Žmogus neretai yra aukščiausia grandis mitybos grandinėje, vartojanti įvairų maistą, tad ir mūsų riebaliniame audinyje tie toksiški organiniai junginiai bei sunkieji metalai gali kauptis ir daryti neigiamą (pavyzdžiui, kancerogeninį, mutogeninį) poveikį sveikatai. Deja, nustatyti, kiek konkrečiai prie žalingo jų poveikio prisideda vandens tarša, yra labai sunku. Tiesa, kai kuriais atvejais moksliniai tyrimai akivaizdžiai rodo vandens taršos pavojingumą žmogaus sveikatai.

Dioksinai, vieni toksiškiausių organinių teršalų, kaupiasi jūrų, vandenynų dugne, jais gali būti užteršti ten gyvenantys gyvūnai. Įrodyta, kad žmogus dioksinų poveikį patiria didžiąja dalimi per maisto produktus, pavyzdžiui, valgydamas jūrų dugne gyvenančius organizmus, jūrų gėrybes, riebią žuvį – maistą, kuris pats savaime yra sveikas ir rekomenduojamas valgyti sveikatos specialistų. Dioksinai kaupiasi vandenį filtruojančiuose moliuskuose, pavyzdžiui, midijose, žuvų mėsoje ir kepenyse, kaip tik dėl jų jau keliolika metų uždrausta vartoti Baltijos jūroje sugaunamų menkių kepenis.

– Grįžkime prie Vandens direktyvos, kurioje nurodoma siekti pokyčių į gerąją pusę. Tikriausiai tai nėra paprasta?

– Iš tiesų sunku įgyvendinti tam skirtas priemones. Nuotekų valymas tikrai vykdomas: jam skiriama tiek didelė ES parama, tiek mūsų valstybės investicijos. Valymo įrenginiai ir diegiami, ir atnaujinami, kai kur gal ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, bet tikrai stengiamasi. Be abejo, būtų labai smagu, kad miestų upeliai būtų šiek tiek švaresni, kad būtų valoma ir daugiau paviršinių nuotekų, nes ne paslaptis, kad kai kur, ypač seniau projektuotuose namuose gyventojai nukreipia savo kanalizaciją į nuotekų surinkimo tinklus.

Kalbant apie žemės ūkio taršą, ją mažinti yra vienas iš Europos žaliojo kurso uždavinių. Žaliajame kurse numatyti ambicingi „Nuo lauko iki stalo“ ir „Biologinės įvairovės“ strategijų tikslai, liečiantys žemės ūkį. Juos įgyvendinti siekiama ne tik griežtinant ar diegiant naujus reikalavimus, bet ir skatinant, remiant ekologinį bei aplinkai draugišką ūkininkavimą. Kita vertus, žemės ūkio sukeliamos taršos mažinimas yra labai jautrus klausimas, pamename, kokį atgarsį tai turėjo Lietuvoje, Lenkijoje ir kitose Europos šalyse, kur pernai vyko masiniai ūkininkų streikai prieš daugelį žaliojo kurso reikalavimų.

Kai kuriuos ūkininkų argumentus galima ir būtina suprasti, atsižvelgi: tikėtina, kad jiems uždedama per didelė atsakomybė apmokėti savo taršos išlaidas. Žemdirbiai, nors ir patenkantys į „teršėjų“ kategoriją, negali būti tiesiogiai sutapatinami su tokiais vandens telkinių teršėjais kaip pramonės įmonės ar nuotekų valymo įrenginiai ir kiti objektai. Didžioji dalis žemės ūkio taršos patenka netiesiogiai, per pasklidąjį nuotėkį, išsiplauna iš dirbamų laukų. Ši tarša didele dalimi priklauso ir nuo meteorologinių sąlygų, kurios, kintant klimatui, tampa vis nepastovesnės.

Taigi atsakomybės paskirstymas yra sudėtinga sritis, joje daug interesų konfliktų. Norėtume, kad kartais neatitinka valstybės galimybių, reikalauja pernelyg daug resursų.

Apie mažąsias hidroelektrines

– Vienu metu buvo labai aktyvi iniciatyva, kad nemažą dalį atsinaujinančiosios energijos sudarytų hidroenergija ir būtų skatinama mažųjų hidroelektrinių plėtra, tačiau ši intencija sulaukė aplinkosaugininkų pasipriešinimo. Kodėl?

– Iš tiesų, hidroenergetika yra viena iš atsinaujinančių energijos išteklių rūšių, kartais netgi teigiama, kad ji mažiausiai kenkia aplinkai. Tačiau būtina atsiminti, kad Lietuva nėra hidroenergetikos šalis, mes neturime kalnų upių, šlaitų, kur būtų tinkamos sąlygos užtvankoms statyti. Nieko gero aplinkai jos neduoda, veikiau pakenkia. Tai dirbtinis barjeras ir upės tėkmės perkirtimas, stabdantis žuvų migraciją. Vandens lygio kritimas drastiškai paveikia jautrias organizmų rūšis.

Be to, sulėtėjus tėkmei, susidaro palankios sąlygos kauptis organikai, maistiniams junginiams ir padidėti vandens telkinio eutrofikacijos rizikai. Pavyzdžiui, Kauno marios yra ne tik didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje, bet ir labiausiai linkęs žydėti. Patvenkiant Nemuną, vandeniu užpiltas dirvožemio, organikos sluoksnis, todėl jos pasmerktos eutrofikacijai. Antra priežastis, skatinanti Kauno marių vandens žydėjimą yra ta, kad, dėl užtvankoje sulėtėjusios upės srovės, kuri plukdo daug nešmenų, į dugną nugrimzta fosforo turinčios organinės bei mineralinės medžiagos. Jei priedugnio sluoksnyje trūksta deguonies, fosforas nesunkiai atsipalaiduoja iš dugno nuosėdų ir dar labiau papildo melsvabakterių maisto išteklius, o vandens žydėjimas dar labiau skatinamas. Taigi, eutrofikacijos problema primena uždarą ratą, kurį nutraukti galima tik užkirtus kelią teršalams patekti į vandens telkinius.

Nuotekų rūšys

Nors dažniausiai visos nuotekos įvardijamos šiuo vienu terminu, ne visos jos yra vienodos. Skiriamos trys nuotekų rūšys: buitinės, pramoninės ir lietaus.

• Buitinės nuotekos į kanalizaciją patenka iš mūsų namų, pramoninės susidaro per cheminius ir gamybinius procesus, o lietaus nuotekos – tai į kanalizaciją subėgę natūralūs krituliai. Buitinių nuotekų valymas gali būti sudėtingiausias, nes jose galima didžiausia ir sunkiausiai prognozuojama priemaišų įvairovė.
• Pramoninės nuotekos, priklausomai nuo gamybos procesų, pasižymi lengviau aptinkamais cheminiais junginiais.
• Lietaus nuotekos teka žeme, todėl įprastai sukaupia daug organinių dalelių. Siekiant aptikti šias medžiagas, tikrinamas biocheminis deguonies suvartojimas (BDS). Tai yra deguonies kiekis, kurio reikia mikroorganizmams, kad suskaidytų medžiagas. Kuo didesnis BDS rodiklis, tuo daugiau vandenyje organinių dalelių.

Informacija interaktyviame žemėlapyje

Aplinkos apsaugos agentūra yra parengusi interaktyvų žemėlapį, kuriame apibendrinti duomenys apie Lietuvos paviršinių vandens telkinių būklę ir rizikos veiksnius. Skelbiami duomenys apie paviršinių vandens telkinių stebėsenos vietas, upių, ežerų ir tvenkinių ekologinę ir cheminę būklę, užtvankų, slenksčių, hidroelektrinių išsidėstymą, kita naudinga informacija. Į žemėlapius įtraukti išleistuvų duomenys, paviršinio vandens paėmimo šaltiniai, konkrečių upių ir ežerų būklę lemiantys rizikos veiksniai. Taip pat galima išsamiau susipažinti su konkretaus vandens telkinio būkle.



Projektą „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/20921-prie-ekstremaliu-oru-lietuvai-teks-prisitaikyti.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/20921-prie-ekstremaliu-oru-lietuvai-teks-prisitaikyti.html 20921 Wed, 07 May 2025 10:06:18 +0300 native-yes

Ar mūsų gyvenimą sunkinančių ekstremalių orų daugėja, ar, atvirkščiai, mažėja, o gal tik prognozės vis pagąsdina stichijų siautėjimu, bet gyvename panašiai? Apie tai, kaip keičiasi stichinių ir pavojingų meteorologinių reiškinių pobūdis ir ko galime tikėtis ateityje, pasakoja Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros doktorantas lektorius Laurynas KLIMAVIČIUS.



– Kai kalbame apie orus, turime mintyje tai, kas vyko vakar ar bus rytoj, o galbūt po savaitės, daugių daugiausia aptariame, kokia buvo praėjusi žiema... Mokslininkai į meteorologinius reiškinius žvelgia kitaip: jie vertina daugiamečius orų pokyčius ir įžvelgia tendencijas. Kokios jos, kalbant apie ekstremalius orus?

– Lietuvoje daugėja labai karštų dienų. Pavyzdžiui, pernai buvo 63 vasariškos dienos (kai maksimali paros oro temperatūra pasiekia ar viršija 25 °C) – tai dvigubai daugiau, lyginant su 1991–2010 metų standartine klimato norma – 31 vasariška diena per metus. Jei lygintume su dar ankstesniu laikotarpiu, tuomet vasariškų dienų buvo dar mažiau. Daugėja ne tik karštų dienų, bet ir kaitros epizodų, kai 30 °C temperatūra laikosi tris dienas ir ilgiau. Augimo tendencijos, ypač vertinant ilgesnį laikotarpį, yra akivaizdžios: karščio bangų skaičius labai sparčiai didėja. Matyt, tai vienas didesnių iššūkių, su kuriuo teks susidurti. Kitas svarbus dalykas yra tai, kad auga ne tik karštų dienų skaičius, bet ir karščio bangų trukmė, o tai dar blogiau. Juk jei vieną dieną būtų 35 °C, o kitą – 24 °C, tą alinančią dieną būtų galima ištverti. Bet jei taip kepame visą savaitę? Įkaista namai, patalpos, vis sunkiau išeiti į lauką, karštis darosi slegiantis, gali sukelti sveikatos problemų pažeidžiamesniems žmonėms. Su karščiais susijęs ir tropinių naktų skaičius. Naktis laikoma tropine, kai minimali jos temperatūra nenukrenta žemiau 20 °C. Įsivaizduojate, kaip jausimės, kai po labai karštos dienos net naktį negalėsime atsivėsinti? O tokių naktų vis daugės...

– Neišvengiamai teks gelbėtis kondicionieriais?

– Mums jų reikės vis dažniau, nes norime gyventi patogiai. Bus didesnės finansinės išlaidos, o ir elektros energijos kondicionieriams reikia. Tai tarsi užburtas ratas – dar daugiau energijos suvartojame, dar daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų į orą išlekia, dar labiau klimatas šyla... Taigi karščio bangų taip pat daugės.

Dar yra toks reiškinys kaip sausros, kurios pasauliniu mastu intensyvėja. Bet jos labiau vargina piečiau esančias šalis. Lietuvoje nematyti tendencijos, kad sausrų daugėtų, netgi atvirkščiai, nuo praeito amžiaus vidurio jų šiek tiek mažėja, tačiau jos linkusios tęstis šiek tiek ilgiau ir būna intensyvesnės. O kai dar prisideda karšti orai… Gamtai padaroma didesnė žala, gali padidėti oro tarša.

– O lietūs? Jų pobūdis taip pat keičiasi?

– Taip, kitas su ekstremaliais orais susijęs pastebėjimas, lyginant 1961–1990 m., 1991–2020 m. laikotarpius, yra kritulių režimo ir kritulių kiekio pokytis. Pats kritulių kiekis akivaizdžiai nesikeičia, bet daugėja atvejų, kai per labai trumpą laiką jų iškrinta labai daug. Tai pavojinga – kyla poplūdžiai, skęsta gatvės. Šis ekstremalus meteorologinis reiškinys, su kuriuo ateityje susidursime dažniau, yra klimato kaitos pasekmė: kylant temperatūrai atmosferoje daugėja vandens garų, daugiau jų kondensuojasi, daugiau susidaro ir iškrinta kritulių. Kuo šiltesnė atmosfera, tuo daugiau ji turi energijos ir tuo intensyvesni procesai vyksta.

Man yra tekę analizuoti tokius reiškinius, kai per parą iškrinta labai daug kritulių ir yra labai didelis vėjo greitis. Stipriausi ir intensyviausi jie būna vasarą, nes iš pietų, pietryčių nuo Juodosios, Viduržemio jūrų atkeliauja labai daug drėgmės sukaupę ciklonai. Jei atsižvelgtume į ekstremalių kritulių ir vėjo derinį, kuris įprastai ir yra pavojingas, žiemą dažniausiai vyrauja didesnis vėjo greitis, o kritulių nebūna daug. Vasarą ir kritulių iškrinta ekstremaliai daug, ir vėjo greitis labai didelis. Taigi, nors vasaros bus šiltesnės, malonesnės, ekstremalių reiškinių su audromis ir škvalais gali pasitaikyti dažniau.



– Ar mūsų šalyje yra tokių vietovių, kurias gamtos stichijos aplenkia, ir tokių, kurias dažniau talžo?

– Karščio bangoms teritorija turi mažai įtakos. Lietuva – maža šalis, netgi besiskiriantis drėgmės kiekis šiuo atveju nėra esminis faktorius. O kalbant apie kritulius ir vėją, įtakos turi reljefas ir atstumas iki Baltijos jūros. Žiemą mūsų šalyje vyrauja oro srautai iš vakarų. Atkeliavęs ciklonas pasiekia Žemaičių aukštumą (tai gana aukštai iškilusi Lietuvos vietovė), drėgnas oras kyla į viršų, vėsta, susidaro krituliai ir iškrinta priešvėjiniuose šlaituose. Tad žiemą Vakarų Lietuvoje kyla didesnis audrų pavojus, ten ir vėjai smarkesni, ir kritulių daugiau. Bet vasarą neretai būna priešingai. Tuomet stipresnės audros kyla dėl terminės konvekcijos, kai nevienodai įšyla paviršiai ir susidaro slėgio skirtumai. O konvekcija atmosferoje intensyviau vyksta nuo jūros nutolusiose teritorijose. Taigi kai kurie procesai vienu metų laiku intensyvesni Vakarų, kitu – Rytų, Pietryčių Lietuvoje. Kalbant apie sausras, mažiausiai kritulių iškrinta Vidurio Lietuvoje – tai taip pat susiję su Žemaičių aukštuma. Beje, pasauliniu mastu vyrauja tokia tendencija: kur buvo sausa, bus dar sausiau, kur buvo drėgna, bus dar drėgniau.

– Jei bandytume save lyginti su tolimesnėmis šalimis, vis dar galime teigti, kad gyvename ramiai, lyg Dievo užantyje?

– Iš esmės taip, mums nėra blogai. Jei labai toli nekeliaudami pasižiūrėtume į Pietų Europą, ten dėl karščio bangų, sausrų, jų sukeliamų gaisrų žmonės miršta. Tikėtina, kad ateityje pietiečiai vasarą keliaus į Skandinaviją arba į Baltijos šalis tikėdamiesi atsigaivinti ir nekentėti 45 °C karščio. Žvelgiant dar plačiau, Lietuvos geografinė padėtis gera: mūsų nepasiekia uraganai, kaip rytinės ir pietrytinės JAV pakrantės, ar taifūnai, užklumpantys Japoniją ir Australiją. Jie jau dabar smarkūs ir tikėtina, kad ateityje bus dar smarkesni kaip tik dėl to, kad vandenyno paviršius vis šiltėja ir vis daugiau energijos sukuriama jiems susidaryti.

– Uraganų galime labai nesibaiminti. O audrų?

– Ekstremalių reiškinių, tokių kaip vasaros audros su kruša, škvalu, dideliu kritulių kiekiu per labai trumpą laiką, daugėja ir daugės. Jau ir viesulų pasitaiko vienas kitas – kaip pernai Šiaulių rajone. Turint mintyje, kad Vidurio Europoje viesulai vis dažnesni, tikėtina, kad ir pas mus jų bus fiksuojama vis daugiau.

– Šis pavasaris – taip pat permainingas: čia plūsteli šiluma, čia sninga...

– Tai ne toks ekstremalus reiškinys, bet irgi nieko gera nežadantis: jau pasitaiko, kad dėl ankstyvos šilumos sužaliuoja ar net pražysta augalai, vaismedžiai. Prasideda jų vegetacija, o tada užeina šalčiai arba juos užkloja sniegas. Galima sakyti, kad balandžio pirmoje pusėje 17 °C – tai karščio banga, jei lygintume, kokio dydžio buvo ši pavasarinė anomalija. Tai susiję su klimato kaita. Be abejo, pajūryje tokių problemų beveik nekyla, nes ten mažesni temperatūrų svyravimai, vyrauja jūrinis klimatas. Blogiau yra Rytų Lietuvai, kur temperatūrų skirtumai didesni.

Dar vienas mūsų šaliai aktualus stichinis meteorologinis reiškinys – pavasario potvyniai, varginantys Vakarų Lietuvą. Kadangi žiemos yra ir, tikėtina, bus vis šiltesnės, trumpės ilgi atšalimai, pavasarį kildavęs potvynių pikas pasislinks į žiemą. Pamenate, jau prieš metus Žemaitijoje buvo daug stichinių reiškinių sausio mėnesį, kai jo pabaigoje labai pakilo vandens lygis? O ir kritulių kiekis žiemą dažniau iškris skysto, o ne kieto pavidalo. Emociškai nelabai malonu, kai sniego nesulaukiame, vyrauja pilkuma ir cepelininis dangus.



– Būtų smagiau, jei ateityje mūsų lauktų ne tik siautėjančios stichijos, bet ir šis tas malonesnio…

– Reikėtų paminėti ir teigiamus dalykus, ne vien apie blogus kalbėti. Žiemą speigų, be abejo, dar pasitaikys, bet tikrai mažiau. Pavyzdžiui, šią žiemą žemiausia oficialiai užfiksuota temperatūra buvo –17,5 °C, tai tikrai labai nedaug. Neturėsime problemų dėl šalčio, mažiau už šildymą reikės mokėti, bet, kaip minėjau, daugiau už kondicionierių sunaudojamą elektros energiją.

– Kai kuriuos ekstremalius dalykus savo kailiu jau pajutome. O kokiais tempais keisis orai žvelgiant į tolimesnę ateitį? Klimato kaitos scenarijai – labai skirtingi…

– Ateities prognozės bet kokiu atveju yra prognozės. Modeliuojant, skaičiuojant, kas bus ateityje, ir žiūrint į skirtingus klimato kaitos modelius jos skiriasi, nes tai kompleksiškas dalykas, priklausantis nuo daugelio veiksnių. Drąsiai teigti, kokiu tempu vienas ar kitas ekstremalumas didės, šiuo metu tikrai neįmanoma, galima nusakyti tik bendras tendencijas – taip, karščio bangų turėtų daugėti, jos bus dažnesnės. Bet kiek, kaip intensyviai, priklauso ir nuo to, kokių bus imtasi priemonių klimato kaitai švelninti, į kurią pusę žmonija judės, kokios galbūt naujos technologijos atsiras.

– Kokias technologijas turite mintyje?

Jų yra daug įvairių, pavyzdžiui, geoinžinerinės priemonės. Galima dirbtinai kurti lietaus debesis, tarkim, sugalvojus, kad Sacharai reikia lietaus... Bet įsikišdamas žmogus gali sulaukti tokių katastrofiškų pasekmių, kad, pavyzdžiui, kils labai labai ilga sausra Europoje ir bus žiaurių ekologinių bei ekonominių nuostolių. Tai labai pavojinga, galima greitai prisižaisti, sutrikdyti visą natūralią atmosferos sistemą, nes joje viskas susiję.

Daug kur galima pasitelkti dirbtinį intelektą – tiek prognozėms, tiek problemoms spręsti ir joms modeliuoti, pritaikyti vienokias ar kitokias technologijas, kad jos būtų efektyvios. Bet vėlgi visur yra ir teigiamų, ir neigiamų dalykų. Atrodytų, dirbtinis intelektas procesus paspartintų, bet, kita vertus, jo mokymui, tobulinimui, veikimui reikia daug elektros energijos, reikia aušinimo – taigi, vandens. Taip ir toliau mes naudojame resursus, prisidėdami prie klimato šiltėjimo. Labai daug yra sudėtingų aspektų, bet aš neabejoju, kad ateityje bus bandoma įdiegti naujas technologijas, kurios dar nėra sukurtos arba kuriamos, bet viešai apie jas nežinoma.

Kitas dalykas – daug kas priklauso nuo geopolitinių veiksnių. Pavyzdžiui, kol Ukrainoje neprasidėjo aktyvūs karo veiksmai, Europos Sąjungoje viena aktualiausių temų buvo žaliasis kursas, kova su klimato kaita. Dabar, kai geopolitinė situacija vis aštresnė ir sudėtingesnė, kai vyksta pokyčiai kitoje Atlanto pusėje, akivaizdžiai matome, kad visas dėmesys skiriamas šiai situacijai suvaldyti, laviruoti, gynybos sektoriui, o žaliasis kursas pasitraukė į šalį. Tai visiškai suprantama – kas ta klimato kaita, kai kažkada kažkas bus, o gal nebus, palyginti su grėsme, kuri yra šalia, kurią jaučiame ir matome. Ta pati geopolitinė situacija gali paveikti klimato kaitos intensyvumą, jei karo pramonei palaikyti reikės daugybės išteklių. Daug dalykų lems, kaip viskas pakryps.

– Ar kas nors priklauso nuo mūsų, dabar gyvenančių čia, mažoje Lietuvoje? Ką mes galime nuveikti? Miškus sodinti?

– Taip, miškai yra gerai. Ir tyrimų daug atlikta, ir kiekvienam iš mūsų akivaizdu, kad esant karščio bangai miške gerokai vėsiau nei Vilniaus centre, trinkelėmis išklotoje Lukiškių aikštėje, – trinkelės sugeria šilumą ir ją atiduoda, taigi kaistame ir iš viršaus, ir iš apačios. Bet visos Lietuvos miškais neapsodinsime... Reikia suprasti, kad nebus taip, jog ką nors padarysime ir klimato kaitos procesas sustos. Geras pavyzdys galėtų būti pandemija: per ją pamatėme teigiamų pokyčių, bet ji pasibaigė ir jau 2024-ieji buvo pirmi metai, kai turime aukštesnį nei 1,5 °C šiltėjimą, palyginti su priešindustriniais laikais. Reikėtų ilgalaikių pokyčių, bet ir tuomet rezultato iš karto nepamatytume: net jei į atmosferą nebeišmestume anglies dioksido ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, šiltėjimas iš karto nesustotų, iš inercijos kurį laiką dar vyktų, kol pradėtų mažėti.

Galvojant apie ateitį, mano nuomone, svarbūs du dalykai. Visų pirma, švietimas ir edukacija (kaip ir sprendžiant bet kokią kitą socialinę problemą), kad žmonės tikėtų, jog klimato kaita vyksta iš tiesų ir pradėtų nuo savęs: rinktųsi važiuoti visuomeniniu transportu, o ne automobiliais, keliautų traukiniais, o ne lėktuvais, nepirktų per savaitę dvidešimties naujų drabužių...

Kitas dalykas – turbūt nesustabdysime mes tos klimato kaitos ir nelabai sumažinsime, nes didžiajai daliai žmonių nelabai tai rūpi. Todėl nori nenori reikės prie jos prisitaikyti. Pavyzdžiui, ieškoti inžinerinių sprendimų projektuojant statinius ir atsižvelgti į tai, kad gali būti daugiau karščio bangų, didelis kritulių kiekis vasarą, poplūdžiai. Žmogus – toks padaras: kol nėra labai labai blogai, jis linkęs nieko nedaryti, ir tik kai pamatys, kad visai prastai, imsis veiksmų. Kita vertus, žmogus moka visai neblogai prisitaikyti.



Įsimintini metai

Kaip teigia Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba, 2024 m. mūsų šalyje buvo užfiksuota 18 stichinių ir 2 katastrofiniai meteorologiniai reiškiniai bei 12 stichinių hidrologinių reiškinių. Šie metai buvo šilčiausi per visą šiuolaikinių meteorologinių stebėjimų istoriją. Labai smarkios audros su lietumi, škvalais, perkūnija ir net viesulais užklupo Lietuvą liepos mėn. Kelmės ir Šiaulių rajonus siaubė viesulai, kuriems kilus vėjo greitis siekė 60–70 m/s. Didžiulių nuostolių padaryta miškams, išversta apie 80 tūkst. medžių. Draudimo kompanijų duomenimis, gauta prašymų atlyginti nuostolius už 10 mln. eurų.

5 vasariškų orų rekordai

Aukščiausia oro temperatūra nustatyta Zarasuose 1994 m. liepos 30 d. – ji siekė 37,5 °C.

2010 m. rugpjūčio 8-osios naktį Pietų ir Vidurio Lietuvoje praūžė pragaištingi škvalai, kuriuos lydėjo liūtys ir perkūnija, pražudę 4 žmonės, išversta apie 150 tūkst. kub. m medienos.

Didžiausias paros kritulių kiekis fiksuotas Dusetose 1980 m. rugpjūčio 18 d.: iškrito 20 cm kritulių ir Sartų ežero lygis pakilo net 30 cm.

Itin daug perkūnijų buvo 2010 m. rugpjūčio mėn.: tai vienur, tai kitur jos griaudėjo 25 dienas.

1981 m. gegužės 29 d. Širvintose siautėjusio viesulo greitis sūkuryje galėjo siekti 60–70 m/s. Jis pakėlė į orą arklį, traktorių ir autobusą – jo vairuotojas žuvo, o dvi keleivės per stebuklą liko gyvos.

(Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenys)

5 žiemiškų orų rekordai

Didžiausias krušos ledėkų skersmuo – 12 cm – užfiksuotas 1995 m. liepos 10 d. Vištytyje.

Ilgiausia stichinė pūga siautė Panevėžyje 1969 m. vasario 11 d. Ji truko 78 su puse valandos.

Žemiausia temperatūra užfiksuota Utenoje 1956 m. vasario 1 d. – ji siekė –42,9 °C.

1977 m. balandžio 12–14 d. net 51 valandą tęsėsi lijundra: Panevėžyje apšalo skersmuo ant elektros perdavimo linijų siekė 17,5 cm.

Vakarų Lietuvoje 2010 m. kovo mėn. vyko „tūkstantmečio potvynis“ su ledų sangrūdomis ir ledonešiu, keliai kai kur buvo apsemti daugiau nei 1 m storio vandens sluoksniu ir neišvažiuojami.

(Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenys)

Kaip numatomi orai?

Imti skėtį ar ne? Kaip sudaromos mūsų sprendimus lemiančios prognozės?

Orai nenuspėjami. Tai kaip įmanoma rinkti informaciją apie juos ir prognozuoti, ko galima tikėtis artimiausiu metu? Daugumą orų lemia šiltųjų ir vėsiųjų oro masių judėjimas. Šių oro masyvų ribos vadinamos frontais, ir būtent čia susidaro įdomiausi meteorologiniai reiškiniai, kaip krituliai ir vėjas.

Oro masei judant per įvairias vietoves, pavyzdžiui, vandenynus, žemumas ar net kalnus, temperatūra ir drėgmės kiekis gerokai pasikeičia. Susidūrus dviem skirtingos temperatūros oro masėms, retesnė ir šiltesnė ima kilti virš vėsesnės. Kylantis šiltas oras sukuria žemo slėgio sritį, vadinamą depresija ir siejamą su neramiais orais, pavyzdžiui, vėju ir lietumi.

Mes jau žinome, kaip elgiasi tokios frontinės sistemos ir kokius orus jos sukuria. XX a. pradžioje norvegas meteorologas Vilhelmas Bjerknesas pirmasis iškėlė frontinių orų sistemų idėją. Nuolat stebėdamas orus ties frontu, jis suprato, kad juos galima numatyti pasitelkiant skaičiavimus. Šis modelis naudojamas ir šiandien.

Nuo tada, kai pradėjome prognozuoti orus, skaičiavimų technologija gerokai patobulėjo, todėl galima atlikti daug išsamesnę analizę. Kad galėtų kuo tiksliau nuspėti, kas laukia, meteorologams reikia daugybės duomenų apie temperatūrą, kritulius, debesuotumą, vėjo greitį ir kryptį. Juos renka visame pasaulyje įrengtos meteorologijos stotys. Rodmenys nuolat fiksuojami ir kompiuteriu perduodami į jų apdorojimo centrą.

Renkant ir apdorojant duomenis apie orus žemės paviršiuje ir viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, svarbų vaidmenį atlieka technologijos. Superkompiuteriai gali numatyti uragano kelią bei savybes ir skelbti gyvybiškai svarbius įspėjimus. Pasitelkę stočių ir jutiklių surinktus duomenis, jie gali atlikti milijardus skaičiavimų per sekundę ir parodyti, kaip vystysis uraganas.

Pavojų keliantys meteorologiniai reiškiniai

Kruša. Kai ledėkų skersmuo viršija 6 mm, ji pridaro nuostolių sodams ir daržams, apgadina automobilius, stoglangius ir šiltnamius, o didesni nei 13 mm ledėkai gali apgadinti į krušą patekusius lėktuvus.

Perkūnija. Jei elektros iškrova pasiekia žemę, jis gali ne tik sugadinti elektros techniką, bet ir atimti žmogui gyvybę. Laimė, 80–90 proc. žaibų žemės nepasiekia. Nors būdinga šiltajam metų laikui, perkūnija gali pasitaikyti ir žiemą.

Rūkas. Jį ne tik sudėtinga prognozuoti, bet dėl jo ir oro uostams tenka stabdyti savo darbą, nes lėktuvams kylant ar tupiant būtinas maksimalus matomumas. Rūkas pavojingas ir dėl įtakos greičio suvokimui: kai vaizdas neryškus, vairuojant automobilį atrodo, kad važiuojame lėčiau.

Viesulas. Galingas ir labai greitai besisukantis piltuvo formos oro sūkurys dažnai sukasi kamuolinio lietaus debesies priekyje, o pasiekęs žemę ar vandenį siurbia viską aplinkui. Vidutinė jo gyvavimo trukmė siekia 5-10 min.

Speigas. Kai ilgiau nei 3 paras žemiausia oro temperatūra siekia –30 °C, jis laikomas katastrofiniu reiškiniu. Tačiau nuo 2012 m. tokio šalčio Lietuvoje nebepasitaikė – akivaizdu, kad dėl klimato kaitos labai stiprių speigų tikimybė sumenko.



Projektą „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/19899-baltijos-juros-vandenyse-slypi-ir-pavojai-ir-turtai.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/19899-baltijos-juros-vandenyse-slypi-ir-pavojai-ir-turtai.html 19899 Fri, 20 Dec 2024 09:06:08 +0200 native-yes

Baltijos jūros geografinė padėtis turi įtakos jos būklei, bet tai toli gražu ne pagrindinė priežastis, kodėl kalbama apie būtinybę ją gelbėti.

Baltijos jūra ypatinga tuo, kad yra palyginti nedidelė ir negili, pusiau uždara ir turinti ribotą ryšį su Atlanto vandenynu, o jos druskingumas mažas. Teoriškai apskaičiuota, kad vanduo joje atsinaujina maždaug per 30 metų, todėl ji jautri taršai – į ją su 200 įtekančių upių vandeniu patekę teršalai čia pasilieka ilgiau nei kitose jūrose. Tai gana jauna jūra, tad menkiau prisotinta gyvybės. Tačiau pakrantėse gyvybės knibždėte knibžda – jos baseinas tankiai apgyvendintas, urbanizuotas, ją supa šalys su gerai išvystyta pramone. Tokie geografiniai ir biologiniai faktoriai nėra patys palankiausi Baltijos jūros ekosistemai, tačiau sudėtingą gamtos nulemtą situaciją dar labiau sunkina žmogaus veikla.

Veikti, o ne kalbėti

„Išsaugokime Baltiją“ – taip vadinosi 2024 m. gruodžio pradžioje pasibaigusi ekspedicija pėsčiomis aplink Baltijos jūrą. Ji tęsėsi 9 mėnesius, daugiau nei 6 tūkst. kilometrų nužygiavę dalyviai aplankė 8 jūrą supančias valstybes, siekdami, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie kritinę Baltijos jūros būklę, pasakodami apie jos užterštumo problemas, diskutuodami apie priemones bei realius sprendimus, padėsiančius pristabdyti jūros taršą.

„Eidami pėsčiomis aplink jūrą stengėmės parodyti, kad mes galime ne tik aiškinti, bet ir veikti. Mokslininkų informaciją žmonės girdi, bet numoja ranka: „Ai, ką čia tie mokslininkai, politikai? Jie visą laiką kalba...“ Įvairiausi aiškinimai labai dažnai priimami neigiamai. Bet kai kas nors sugalvoja ne kalbėti, o eiti, žmonės susimąsto – gal tai iš tiesų labai svarbu? Norėjosi žmones išjudinti. Ekspedicijos metu susitikome su bendruomenėmis, buvo organizuojamos edukacinės veiklos, pakrantėse darėme tyrimus (surinktus duomenis perduosime mokslininkams), valėme paplūdimius, lankėmės įvairiose organizacijose, kalbinome pakeliui sutiktus žmones. Pagrindines Baltijos jūros problemas įvardyčiau taip: eutrofikacija, pavojingos medžiagos ir mikroplastikas.

Apie jas kalbame, nes jos apima tas sritis, kurias mes kiekvienas galime pakeisti – po truputį keisdami savo buitį ir kasdienius įpročius. Mūsų, gyvenančių Baltijos jūros baseine, yra 85 milijonai, ir mes nuo šiandien ar rytojaus galime pradėti tai daryti. Jūrai kyla ir kitų grėsmių, tokių kaip joje palaidoti cheminiai ginklai, nesprogusi amunicija, bet mes galime tik pareikalauti iš savo valdžios tai tvarkyti ir niekaip kitaip negalime to paveikti. O mano išvardytas problemas spręsti galime“, – sako ekspedicijos „Išsaugokime Baltiją“ sumanytojas ir vadovas, bendruomeninių dirbtuvių „Kūrybos kampas 360°“ įkūrėjas, gamtosauginės Prezidento V. Adamkaus premijos laureatas Giedrius Bučas.



Yra vilties pasikeisti

„Ekspedicijos metu atlikome paplūdimių tyrimus: nebuvo nė vieno, kuris atitiktų švaraus paplūdimio kriterijus, apytiksliai skaičiuojant, tarp šiukšlių dominuoja plastikas, nuorūkos ir maisto pakuotės. Kai žvelgi į kiekvienoje šalyje matomus nelegalius sąvartynėlius – šiukšles, kurias kažkas atvežė ar atnešė ir išmetė pamiškėje ar pakelėje, matai, kad tai susiję su žmonių vertybėmis, jų mentalitetu. Pavyzdžiui, Lietuvoje mes matėme tokio nesąmoningumo apraiškų, Lenkijoje aš patyriau kultūrinį šoką – vaizdas labai graudus, nes šioje šalyje nėra taros surinkimo sistemos, visose pakelėse matyti plastiko, stiklo butelių. Vokietijoje situacija jau visai kita, Švedija, Suomija labai tvarkingos, persikėlę į Estija pamatėme vieną kitą krūvelę šiukšlyčių, o Latvijoje jų buvo labai daug – kiekvieną dieną eidami rasdavome.

Kokią aš darau išvadą? Atrodytų, turi nusvirti rankos, kad nemokame susitvarkyti. Bet visa tai pamatęs supranti, kad mes ilgą laiką gyvenome sovietinio režimo sąlygomis nedarniai su gamta: kur ką nors numetėme – ten palikome, toks buvo mūsų mentalitetas. Skandinavai to nepatyrė, jie visą tą laiką gyveno kitaip, kitaip ugdė savo vaikus. Todėl sakau: ir mes, ir skandinavai – visi esame žmonės, ir man tai suteikia vilties, kad mums reikia dar šiek tiek laiko ir galėsime pasikeisti. Jei būčiau visose šalyse pamatęs tokią pat blogą situaciją, sakyčiau, kad žmonės visai beviltiški, ir nieko mes nepakeisime – gyvename, teršiame, naikiname... Aš matau šviesą tunelio gale, todėl nenuleidžiu rankų ir tęsiu tą veiklą“, – svarsto G. Bučas po ekspedicijos surengtoje diskusijoje „Sugrįžome. O kas toliau?“.

Pirmauja nuorūkos

Apie pasaulinio vandenyno problemas žinome tikriausiai daugiau nei apie tai, kas vyksta Baltijos jūroje. 2018 m. Klaipėdos universiteto mokslininkas Arūnas Balčiūnas apgynė disertaciją „Lietuvos Baltijos jūros ir pakrantės tarša šiukšlėmis“. Pasak disertacijos autoriaus, didžiausią jų dalį sudaro plastikas: paplūdimiuose jis siekia 83 proc. visų šiukšlių, jūros dugne – 71 proc. Daugiausia paplūdimiuose randama cigarečių nuorūkų, plastiko maišelių, puodelių, kamštelių ir panašių daiktų, o didžiausią taršą lemia turizmas.



Nevaldomas dumblių žydėjimas

Didžiausia Baltijos jūros problema yra intensyvus dumblių žydėjimas, vadinamas eutrofikacija. Dumbliai – tai paprasti fotosintezę vykdantys vandens organizmai. Fotosintezės procesui pasitelkiant saulės šviesą anglies dioksidas ir vanduo virsta energija ir palaiko gyvybę. Esant natūraliam dumblių populiacijos lygiui jie yra labai svarbi vandens ekosistemos dalis, nes prisotina vandenį deguonies ir yra daugelio gyvūnų maisto šaltinis.

Tačiau tam tikromis aplinkybėmis ši subalansuota ekosistema pašlyja ir dumblių kolonijos užkariauja vandens telkinį. Baltijos jūroje apie 97 proc. teritorijos yra paveikta šio pavojingo reiškinio. Kodėl dumblių joje taip padaugėjo? Viena svarbiausių priežasčių – maisto medžiagų perteklius. Pagrindiniai kaltininkai yra azotas ir fosforas, kurie iš tręšiamų dirbamųjų laukų patenka į upes, o su jų vandeniu suteka į jūrą. Panašų poveikį daro buitinėse ir pramoninėse nuotekose esančios medžiagos. Dumblių augimą skatina ir kitos palankios sąlygos: dėl klimato kaitos sušilęs vanduo, daugiau saulės šviesos. Kai vandens paviršiuje susiformuoja nepermatoma dumblių danga, jūros dugnas paskęsta tamsoje, augalija nebegali vykdyti fotosintezės ir išskirti deguonies į vandenį. Be to, vandenyje dar likusį deguonį godžiai ryja vis labiau plintantys dumbliai. Daugybė vandens gyvybės rūšių, netekusios maisto šaltinio ir deguonies, būna pasmerktos pražūčiai. Baltijos jūros viduryje plyti negyvoji zona, kurioje negali gyventi beveik jokios rūšys, – ji užima didesnį plotą nei mūsų šalies teritorija ir vis dar plečiasi.

Baltijos jūros būklę pavyktų pagerinti surenkant perteklinę dumblių biomasę vandens telkiniuose, kurie yra į jūrą įtekančių upių baseinuose. Pastaraisiais metais mokslininkai ypač domisi dumbliais kaip atsinaujinančiais žemos pridėtinės vertės produktų (biokuro, bioplastiko, trąšų) ir labai vertingų junginių (vitaminų, fermentų, antioksidantų, pigmentų) ištekliais. Didelė dirbtinio dumblių biomasės auginimo kaina yra svarbiausia kliūtis bioproduktų rinkos plėtrai, tačiau surinkus ją iš vandens telkinių būtų gauta daug pigesnė žaliava.

Nematomi ir nesugaunami

Smėlėtame mūsų pajūryje daugeliui nekiltų ranka numesti šiukšlę, nesunku ir kito žmogaus paliktą paimti. Bet ne viskas taip paprasta...



Vandenyje plūduriuojantis mikroplastikas žalingas ne tik jūros ekosistemoms ir gali uždusinti gyvūnus ar tapti jiems spąstais – jis turi neigiamą poveikį ir žmonių sveikatai. Mikroplastiko prisiėda daugybė vandens gyvių, o juos tiek medžioja plėšrūnai, tiek žvejoja žmonės. Ant mikroplastiko dalelių paviršiaus gali nugulti įvairūs toksiški teršalai ir patekti į organizmus tų, kurie juos praryja. Tokie toksinai gali kauptis ir mitybos grandine nukeliauti nuo žuvų iki žmonių, valgančių jūrose sužvejotus gyvūnus. Šiuo metu pasaulyje vyksta sudėtingi ekotoksikologiniai tyrimai. Mokslininkai bando išsiaiškinti, kokia plastiko koncentracija vandenyje lemia aiškų požymį, kad plastiką įsisavina ne tik jūros organizmai, bet ir žmogus.

„Mikroplastikas yra šalia mūsų jau ne vieną dešimtmetį, jis patenka į mūsų organizmą: kvėpavimo takus, virškinimo sistemą ir daro tam tikrą poveikį. Jo toksiškumo lygis kelia didžiulių diskusijų mokslininkų bendruomenėje. Bet reikėtų kalbėti ir apie pavojingesnį mikroplastiko „kūdikį“ – tai dar mažesnės dalelės, gebančios judėti tarp ląstelių membranų ir tuo keliančios didžiulę grėsmę žmogui. Pažiūrėkime į didesnes šiukšles – butelius ar kitus plastikinius daiktus, kurių yra visoje Baltijos jūros pakrantėje. Iš vieno butelio gali atsirasti tūkstančiai mikroplastiko ir milijonai nanoplastiko dalelių. Visų pirma reikia ne galvoti, kokią grėsmę jos mums kelia, o kaip užsukti tą čiaupą, kad jos nepatektų į gamtinę aplinką.

Kas joje jau atsidūrė, tas liks, bet svarbiausia suprasti, kad kasdien ir kiekvienas mūsų prie tos taršos prisidedame ir esame jos šaltinis. Todėl būtina pakeisti žmonių supratimą apie vandenvalą. Mes dažnai įsivaizduojame, kad tai, ką nuplauname su nuotekomis, kažkaip magiškai susitvarko. Iš tiesų vandenvalos sistema nebuvo sukurta tam, kad ką nors pradangintų. Tai yra taršos mažinimo kelias, kuriame išvalomi tam tikri specifiniai teršalai. Kokie tai teršalai, buvo nustatyta prieš kelis dešimtmečius, ir tuo metu vandenvala buvo orientuota į maisto medžiagas. Dabar mes kalbame apie mikroplastiką, bet vandenvalos sistema nebuvo jam sukurta ir nėra tam skirta – tai, ką ji praleidžia, yra milžiniški plastiko kiekiai, atsiduriantys jūrinėje aplinkoje“, – pasakoja Klaipėdos universiteto Jūrinių tyrimų instituto mokslininkas dr. Arūnas Balčiūnas.

Vaistai jūroje

Vis didesnį nerimą mokslininkams kelia upėmis Baltijos jūrą pasiekiantys naujoviški teršalai, susidarantys iš farmacinių produktų, tokių kaip antibiotikai, raminamieji, skausmą malšinantys, kraujospūdį mažinantys ar hormoniniai vaistai. Užterštumas jais pradėtas tirti todėl, kad atsiranda daugiau galimybių atpažinti šias medžiagas. Jos patenka į kanalizaciją, tačiau dabartiniai mechaniniai ir biologiniai nuotekų valymo įrenginiai nėra sukonstruoti taip, kad galėtų juos išvalyti. Kadangi farmacijos produktų Baltijos jūroje nedideliais kiekiais aptinkama tik pastaruosius kelerius metus, galimas jų poveikis gyviesiems organizmas kol kas neaiškus.

Nuo cheminio ginklo iki reliktinių miškų

Nenuilstamai Baltijos jūrą tiriantys mokslininkai tikina, kad egzistuoja specifinės Baltijos jūros ekologinės problemos, susijusios su laivų, karinės amunicijos, cheminio ginklo palaidojimu jūros dugne. O spręsti jas labai sudėtinga... Taršos plitimo, kaupimosi ir poveikio dėsningumus nagrinėjanti Gamtos tyrimų centro Ekotoksikologijos laboratorija nuo 2024 m. dalyvauja projekte „BaltWreck“, skirtame cheminės taršos iš nuskendusių laivų bei nuskandintos amunicijos (ginklų, sprogmenų) prevencijai pietų Baltijos jūros regione. Drauge su 14 partnerių iš įvairių šalių laboratorijos mokslininkai tirs jūroje nuskendusių laivų poveikį žuvims, moliuskams, vėžiagyviams ir kitiems vandens organizmams. „Sieksime rasti būdų ir sukurti įrankius, kaip mažinti nuskendusių laivų, kuriuose gali būti ir cheminio ginklo, ir naftos likučių, problemą. Aiškinsimės, kokios medžiagos išskiriamos į aplinką tiek iš civilinių laivų, tiek iš karinių, likusių jūroje nuo Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų iki šių dienų. Šis projektas truks trejus metus, jo biudžetas yra 4 mln. eurų, taigi tikimės pasiekti nemažų pokyčių. Mūsų laboratorijos ekspedicijos į Baltijos jūrą rinkti medžiagos prasidės 2025 m. vasarą“, – sako Ekotoksikologijos laboratorijos vadovė dr. Milda Stankevičiūtė.

Baltijos jūros dugne mokslininkus domina ne vien tik neatsakingos žmogaus veiklos palikti pėdsakai. Klaipėdos universiteto archeologo prof. habil. dr. Vlado Žulkaus vadovaujama tyrėjų komanda po vandeniu, 25–32 m gylyje, aptiko išlikusį reliktinį mišką – per šimtą įvairių laikotarpių medžių liekanų. Prieš tūkstančius metų augusios pušys liudija, kad ten, kur dabar tyvuliuoja jūra, kadaise buvo krantas ir augo miškai. Vėliau, pakilus vandens lygiui, jis medžius apsėmė ir juos užkonservavo. Mokslininkai pušų ir ąžuolo mėginius iškėlė į paviršių ir nustatė, kad medžiai augo maždaug prieš 6–11,5 tūkst. metų. Tai leidžia teigti, kad tuomet Baltijos jūros Joldijos laikotarpio pakrantės tarp Nidos ir Šventosios buvo nuo 15 iki 50 km toliau į vakarus už dabartines. Ar jose gyveno žmonės, ar jūroje išliko to gyvenimo ženklų? Į šiuos klausimus mokslininkams taip pat teks atsakyti.



Rubriką „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma – 2800 Eur.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/19898-kiekvienas-medis-svarbus-misku-bioivairovei.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/19898-kiekvienas-medis-svarbus-misku-bioivairovei.html 19898 Fri, 20 Dec 2024 09:01:18 +0200 native-yes

Miške kiekvienas elementas – medžiai, gyvūnai, grybai ir sunkiai įžiūrimos samanos – atlieka savo vaidmenį. Visa ši augalų ir gyvių įvairovė yra ne tik įspūdinga, bet ir pažeidžiama. Apie tai, nuo ko ir kaip ją reikia saugoti, kalbamės su Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros mokslininku doc. dr. Ričardu Skorupsku.

– Yra dalykų, apie kuriuos tiek daug kalbame, kad nebesusimąstome, ką jie reiškia... Tad kas ta miškų biologinė įvairovė?

– Taip, šiuos žodžius dabar žino visi, bet turinio – ne… Biologinė įvairovė – tai konkrečiame teritoriniame vienete, dideliame ar mažesniame, gyvenančios rūšys. Miškuose ją sudaro stambūs žinduoliai ir paukščiai – tai mums savaime suprantama; vabzdžiai – apie juos numanome, bet kiekio neįsivaizduojame; atskira karalystė yra grybija, jos skaičiai taip pat įspūdingi – tai, ką mes galime vartoti, sudaro mažiau nei vieną grybijos procentą. Greta gyvūnijos egzistuoja augalija, jos formos taip pat įvairios: sumedėję medžiai ir krūmai – juos žinome, jų rūšių skaičius nėra labai didelis; samanos ir kerpės – jų yra begalė, bet tai prastai plačiajai visuomenei pažįstama bioįvairovės dalis. Ekologijoje galioja hierarchijos dėsnis: kuo stambesnis gyvūnas ar augalas, tuo mažesnis jų rūšių kiekis, kuo jie smulkyn – tuo rūšių skaičius didėja. Vabzdžių, grybų, kerpių, samanų rūšių yra nesuvokiamai daug, tas skaičius dešimtimis ir šimtais kartų viršija žinduolių ar medžių. Taigi miško ekosistema susideda iš šių išvardytų grupių derinių.

Vienur gyvybė knibždėte knibžda, kitur – miškų dykuma...

– Visi gyviai ir augalai gyvena miškuose, bet kodėl vienų miškų biologinė įvairovė turtingesnė, o kitų – skurdesnė?

– Pažvelkime į gamtinį, natūraliai susiformavusį mišką ir į ūkinį, žmogaus pasodintą. Biologinę įvairovę pirmiausia lemia stambių komponentų – medžių, krūmų rūšių įvairovė, nes su kiekviena jų susijęs tam tikrų kerpių, grybų, paukščių gyvenimas. Drebulė, ąžuolas, klevas, beržas – visi turi sau būdingą rūšių grupę. Ir kuo didesnė medžių įvairovė tam tikrame masyve, tuo tų grupių bus daugiau. Geriausias pavyzdys yra simbiotiniai ryšiai tarp medžių ir grybų: visi žinome, kad baravykai paberžiai auga prie beržų, raudonikiai – prie drebulių, baravykai paąžuoliai – prie ąžuolų. Taip pat įsikuria ir vabzdžiai, tik mes jų nerenkame, taigi nepažįstame...

Kitas svarbus dalykas – net ir tos pačios rūšies medžiai gali būti skirtingo amžiaus. Jaunas, vidutinio amžiaus, pribręstantis, brandus, perbrendęs – kiekvieno brandumo medis turi skirtingas galimybes priimti kitas rūšis. Ir kuo senesnis medis, tuo rūšių, kurios gyvena su juo, skaičius yra didesnis. Jaunų medžių žievė lygi, ant jos nėra galimybės įsikurti kitiems augalams, vabzdžiams. Kuo medis senesnis, tuo žievė grublėtesnė, todėl gali augti kerpės, samanos, atsiranda daug nišų kitoms gyvybės rūšims. O jei jis dar ir drevėtas, apsigyvena ne tik vabzdžiai, bet ir įvairiausi paukščiai, gyvūnai. Taip yra, kol medis gyvas, bet ir kai miršta, jo gyvenimas toliau tęsiasi.

Ir to tęsinio variantų daug: medis gali nudžiūti ir stuobriu ilgai stovėti, gali išvirsti ir pakibti, gali ant žemės griūti į balą ar sausumą... Kiekvienas toks variantas sukuria papildomų nišų grybams, kurie skaido negyvą medieną, ir vabzdžiai čia įsikuria. Taip susiformuoja sunkiai įsivaizduojama rūšių įvairovė. O dabar palyginkime šį gamtinį, natūralų mišką su kultūriniu. Jame dažniausiai sodinamos monokultūros – eglės, pušys, ir tos pačios būna vienaamžės. Tai lemia mažiausią rūšių kiekį miške.



Užeikime, tarkim, į trisdešimtmetį tamsų eglyną, jame pamatysime tik egles, po jomis – sausas šakas, spyglių paklotę ir jokio kito augalo, nebent vienas kitas grybukas išdygęs. Palyginti su natūraliai besiformuojančiu medynu – įvairiarūšiu ir įvairiaamžiu, tai yra pati tikriausia miškų dykuma.

Tarp naudos ir skurdo

– Ir mes, žmonės, prie jos atsiradimo esame prikišę nagus?

– Bet kokia ūkinė veikla sutrikdo natūralius procesus. Gamtinis miškas formuojasi natūraliai: medžiai auga, bręsta, po truputį nyksta, anksčiau ar vėliau žūsta, dalyvauja medžiagų apykaitos procese, kiti medžiai jais maitinasi… Bet mes iš ekosistemos visuomet mėginame išpešti kuo daugiau naudos. Dažniausiai – be saiko. Niekas nesako, kad nereikia imti, bet tą ėmimą būtina reguliuoti. Miškininkystės siekis – gauti kuo geresnės būklės medienos. Medžiai auga taip, kad iš pradžių intensyviai didėjęs medyno prieaugis tam tikru metu ima mažėti. Būtų galima tą medyną laikyti dar 10–20 metų, bet ekonomiškai neapsimoka – jis pasiekė maksimalų prieaugį, tad atėjo metas jį kirsti. Teisiškai yra nustatytas medžių kirtimo laikas ūkinės brandos amžiuje: pušims tai – 110 metų, ąžuolams – 140, drebulėms – 40, eglėms – 70 (joms dėl klimato kaitos ir kenkiančių vabzdžių kirtimo amžius paankstintas). Taigi medžius kertame perpus anksčiau, nei jie sulaukia gamtinės brandos (pavyzdžiui, ąžuolo gamtinė branda siekia 250 metų). Teigiama, kad senesnių medžių atsparumas mažėja, žūties galimybių daugėja, tačiau esmė yra tokia – kuo anksčiau medžius nukertame, tuo mažiau galimybių ekosistemoje susiformuoti biologinei įvairovei. Ir turime skurdų, biologiniu požiūriu neišsivysčiusį mišką. Ūkinė veikla, ypač tokia, kokia dabar vyksta Lietuvoje, labai smarkiai mažina biologinės įvairovės išsaugojimo galimybes.

Už godumą tenka susimokėti

– Kuo svarbi ta biologinė miškų įvairovė, kad ją saugotume nepaisydami ekonominės naudos?

– Biologinė įvairovė lemia medyno gebėjimą prisitaikyti ir atsparumą bet kokiam poveikiui – oro, vandens ar dirvožemio taršai, klimato kaitai. Įsivaizduokite eglyną, kurį dabar itin veikia sausos karštos vasaros ir pernelyg švelnios žiemos. Grynas eglynas žūsta iš karto dideliais plotais, o mišriame medyne, kuriame, tarkim, iš dešimties medžių eglės yra dvi, sunyksta penktadalis miško. Jo vaizdas nepasikeičia, miškas lieka ir savo ekologinės funkcijos nepraranda. Jei ūkininkautume suprasdami gamtos dėsnius, integruotume į tą eglyną kitas, galbūt ne tokias pelningas, rūšis, jos garantuotų sistemos tvarumą: nutikus ekstremaliems įvykiams praradimai būtų mažesni. Bet mes apie tai negalvojame, auginame tą rūšį, kurią lengviau apdoroti, kuri duoda daugiausia medienos ir mažiausiai atliekų, – egles ir pušis. Bet kai pelnas yra aukščiau visko, tai tik parodo žmogaus godumą ir trumparegiškumą. Gamtoje taip yra: jei per daug užgriebi, ateina atpildo metas. Tada arba išvis nieko negali pakeisti, arba labai daug reikia investuoti, kad atkurtum pusiausvyrą ar išlaikytum nykstančią rūšį.

– Turite mintyje?..

– … Masiškai džiūstančius eglynus, kuriuos naikina žievėgraužiai tipografai. Ir tai labiausiai matyti monokultūrų miškuose, ten, kur auga vientisas eglynas ar pušynas, vabzdžių plitimas labai spartus. O jei eglynai įvairiarūšiai, yra kitų medžių ir atstumai tarp eglių didesni, jos atsilaiko. Vabzdžiams nuo vieno medžio ant kito patekti daug paprasčiau, jei atstumas yra 2–4 m. Daugumai medžiams kenkiančių vabzdžių labai patinka įsikurti saulėtose ir nedrėgnose vietose, ten jie kuo puikiausiai dauginasi ir vystosi. Todėl itin svarbu būtų tarp spygliuočių medžių įmaišyti lapuočių – vabzdžiams sąlygos nebūtų tokios palankios, ir ekosistema taptų stabilesnė.

Miškininkai žievėgraužių tipografų invazija pateisina didesnį sanitarinių kirtimų poreikį, vabzdžiai dabar tapo jų sąjungininkais. Nors jie sutinka, kad reikia miškų įvairiarūšiškumą didinti, vis dėlto, kiek biržių pastaraisiais metais apžiūriu, vis matau, kad išdžiūvusio ir iškirsto eglyno vietoje vėl vien tik eglutės pasodintos. Sakyčiau, tai labai neūkiška. Šios masinės vabzdžių invazijos greičiausiai būtų nebuvę, jei 1994 m. būtume iš klaidų pasimokę. Tuomet trečdalis eglynų išdžiūvo ir buvo iškirsti, o praėjus 30 metų vėl sulaukėme žievėgraužių tipografų piko. Tada reikėjo keisti savo elgseną, bet, kaip sakiau, tikslas kitas – gauti kuo daugiau pelno, o eglės tam labiausiai tinka – jos greitai auga, naudingos medienos kiekis didžiausias, šakos liaunos, sudaro vos 10–15 proc. tūrio. Šakos – tai atliekos, pavyzdžiui, ąžuolų ar klevų jos sudaro 25 proc., taigi ketvirtadalis šių medžių medienos labiau tinka tik malkoms.



Dar vienas dalykas, apie kurį nekalbama, yra genetinė eglių įvairovė. Kad gautų daugiau medienos, miškų ūkis atrenka sparčiausiai augančias, didžiausią prieaugį duodančias egles. Iš jų renkamos sėklos, auginami sodinukai, sodinami kultūriniuose medynuose, taigi jų genetinė įvairovė labai skurdi. Tai greičiausiai augantys, bet nebūtinai atspariausi medžiai. Dažnai kreiva šleiva eglė, kuri auga kur kas lėčiau, yra atsparesnė, ir žievėgraužiai tipografai prie jos nelenda. Gamtoje įvairovė padidina išlikimo šansus: vieną medį vabzdžiai užpuola, nualina ir pražudo, o kitas turi atsparumą tai vabzdžių rūšiai ir išlieka. Kultūriniuose medynuose mes eliminuojame tą įvairovę, sodiname „pačius pačiausius“, bet jie dažniau susiduria su problemomis.

Saugojimo paradoksai

– Beveik trečdalis visų Lietuvos miškų plyti saugomų teritorijų ribose arba jų artimoje aplinkoje. Tai daug ar mažai, ir ką tai iš tiesų reiškia?

– Saugomų miškų teritorijų turime nemažai, jos užima apie 18 proc. mūsų šalies, bet pusė jose esančių miškų yra ūkiniai miškai. Tai reiškia, kad jie nėra saugomi, juose leidžiama tokia pat veikla, kaip ir esančiuose už saugomų teritorijų ribų, – jų paskirtis yra tiekti medieną. Didesnis apsaugos režimas taikomas III grupės miškams, tačiau ir šiuos galima plynai iškirsti. Toks „įdomus“ tas mūsų miškininkystės paradoksas… II grupei priskiriamuose specialios paskirties miškuose medžius galima kirsti tik sulaukusius gamtinės brandos amžiaus, bet vėlgi kam juos išvis kirsti? Tegul natūraliai evoliucionuoja šiek tiek prižiūrimi. Bet ne, juose leidžiami atvejiniai kirtimai ir kas antrą medį galima praretinti. Jokia ūkinė veikla neleidžiama tik I grupės rezervatiniuose miškuose, bet jie užima vos apie 1,5 proc. mūsų šalies teritorijos, dažniausiai tai yra ne tokie vertingi aukštapelkių pušynai ar žemapelkių juodalksnynai.

– Ar rezervatuose gamtai turėtume duoti ramybę, kad miškai vystytųsi savaime ir žmogus nedarytų jiems įtakos?

– Rezervatų yra visokių, pasaulinėje praktikoje žinomi du jų tipai. Vienu atveju išvis nesikišama: kokios sąlygos susiklosto, taip gamta tvarkosi. Medžiai numiršta ir niekas niekur jų neištempia, invaziniai vabzdžiai suėda medyną, jis apnyksta, bet po to iš naujo atsikuria... Kitu atveju, ypač kai įsteigiamas naujas rezervatas, gali būti jo dalyje taikomas kitoks priežiūros režimas tam, kad buvusiame kultūriniame medyne greičiau prasidėtų natūrali vystymosi fazė. Pavyzdžiui, nedidelė Punios šilo dalis yra kultūrinės kilmės ir, kad jis greičiau taptų natūralesnis ir įvairiaamžiškesnis, suderinus su specialistais galėtų būti daromi praretinimai, suteikiantys galimybę sėtis ir augti jaunesniems medžiams. Priešingu atveju, nieko nedarant, vienaamžiai ir vienarūšiai medžiai vienu metu ir išvirs, liks neestetiškas vaizdas, kurį dažnai miškininkai rodo: va, matote, kaip atrodo neprižiūrimas medynas.

– Punios šilui suteiktas gamtinio rezervato statusas ir išplėsta jo teritorija. Galime šiuo aplinkosaugai reikšmingu pasiekimu pasidžiaugti?

– Taip, Punios šilas yra unikali Lietuvos sengirė. Kiekviename nacionaliniame parke yra rezervatai su sengirių plotais (Ažvinčių, Girutiškio), bet jie dauguma atvejų nedideli, dabar prisidėjo Punios šilo gamtinis rezervatas – didžiausias miškingas rezervatas mūsų šalyje. Deja, jame palikta genetinių medynų, kuriuose dėl standartinio genetinių medynų priežiūros režimo nebus sąlygų formuotis sengirei. Taigi saugomų miškų plotai didėja, prie to reikšmingai prisideda Sengirės fondas, globojantis apie 300 ha vertingų arba netrukus tokiais tapsiančių miškų, ir privatūs asmenys. Tačiau tam, kad ekosistema būtų stabili, turėtų būti ne pavieniai išsibarstę brandaus miško ploteliai, o visas tarpusavyje besijungiančių teritorijų tinklas, kad didesnes saugomas teritorijas jungtų miškų koridoriai, o aplink esantys medynai galėtų būti ir kiek intensyviau naudojami. Visos šios mintys yra išsakytos, bet tie, kurie atstovauja medienininkams (ne miškininkams – aš labai aiškiai juos atskirčiau), neturi saiko. Todėl miškų saugojimo mastas yra gerokai mažesnis nei eksploatavimo.

Ir žmogui reikia miško

– Mes kalbame apie tai, kaip reikia saugoti gamtą. Nuo žmogaus. Bet ir žmogui norisi jaustis gerai, o buvimas gamtoje tą jausmą suteikia…

– Pusė Lietuvos miškų yra valstybiniai – jie mūsų visų, mes kiekvienas į juos turime teisę – lankytis, grybauti… Bet jie naudojami neatsižvelgiant į visuomenės interesus. Argi miškuose turime normalią rekreacinės infrastruktūros sistemą? Jei palygintume mūsų poilsiavietes su esančiomis Vakarų Europoje ar netgi pas kaimynus, kokybiniai skirtumai – esminiai. Tarkim, kokios mūsų laužavietės? Tai ženklas „Nepadekite miško!“ ir akmenų krūvelė ant žemės. Estijoje visur įrengtos metalines laužavietės po stogu, kad būtų galima poilsiauti ir lietingą dieną, viskas sutvarkyta taip, kad sunku net patikėti.



Kai pas mus buvo panaikintos urėdijos, poilsiavietės ėmė nykti, nes iki tol jos laikėsi asmenine girininkų ir urėdų iniciatyva, jie jas pastatydavo, prižiūrėdavo, ir žmonės galėjo naudotis. Dabar, sustambinus padalinius, daugumos infrastruktūros elementų norima atsisakyti. Galbūt liks keletas pažintinių takų – kaip reprezentacinių, skirtų parodyti, kad investuojami resursai, kad rūpinamasi žmogumi. Bet tai labiau simboliniai gestai, kurie nepatenkina žmonių poreikių lankytis miškuose.

Niekas nevažiuos iš Kretingos pasivaikščioti į Dzūkiją – kiekvienam žmogui turi būti nesunkiai pasiekiamas takas ir poilsiavietė 10 km atstumu nuo jo gyvenamosios vietos. Pas mus Valstybinės miškų urėdijos takų sistema geriausiu atveju siekia 200 km, o Estijoje – 2500 km. Kodėl lyginu su Estija? Dėl to, kad ten miškų plotas toks pats kaip Lietuvoje – 2,2 mln. ha, nors procentinė dalis ir skiriasi, nes mūsų teritorija didesnė. Mano supratimu, valstybė turi netiesiogiai rodyti, kad rūpinasi žmogumi. Ne išmokomis, papirkinėjimais pašalpomis, bet tiesioginiu indėliu į žmonių gerovę. Jausmas, kad tavimi rūpinasi ir tu reikalingas, labai svarbus.

Senolių klonai

Siekiant išsaugoti medžių genofondą, įvairiose vietose sodinami seniausių Lietuvos ąžuolų klonai. Mintis iš įvairių mūsų šalies kampelių surinkti ir įskiepyti ilgaamžių miško galiūnų šakeles į jaunus poskiepius kilo mokslininkui ir miškininkui, A. Stulginskio universiteto arboretumo vedėjui Juozui Girinui. Nuo 2005 m., kai pirmą kartą pavyko eksperimentas su Šaravų ąžuolo skiepu, pasodinti apie 70 ąžuolų – Stelmužės, Mikalojaus Daukšos, Sandariškių, Ramanavo ir kitų garsių senolių – klonai. Šie medeliai pavieniui ar giraitėmis auga ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vieną Stelmužės ąžuolo vaikaitį galima pamatyti Vilniuje, prie Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro.

Kai medžio gyvenimas baigiasi...

Negyva mediena – terminas, kuriuo mokslininkai vadina žuvusius medžius: sausuolius, stuobrius, virtuolius ir jų liekanas. Tačiau ne veltui ją siūloma vadinti gyvybingąja: ji yra svarbi ir neatsiejama miško dalis, nuo jos priklausomi net 5–7 tūkst. gyvūnų, augalų bei grybų rūšių, kurie evoliucijos metu susiejo savo egzistavimą su žuvusiais tam tikros rūšies ir suirimo stadijos medžiais.

Gyvūnai ir paukščiai čia randa namus: uoksuose ir drevėse peri geniniai paukščiai, pelėdos, šikšnosparniai, didžiuliuose senuose medžiuose įsikuria kai kurie plėšrieji paukščiai, po išvartomis vaikus veda vilkai ir lūšys. Pūvančia mediena maitinasi vabzdžiai ir grybai, ji reikalinga net 80 proc. kerpių egzistavimui. Virtuoliai saugo šlaitus ir dirvožemio paviršių nuo vandens erozijos, pūdami medžių kamienai grąžina maisto medžiagas atgal į dirvožemį ir jį praturtina, sudarydami sąlygas augti kitiems medžiams.



Rubriką „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma – 2800 Eur.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/19770-bioarcheologijos-akiratyje-priesistores-zmoniu-gyvenimas.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/19770-bioarcheologijos-akiratyje-priesistores-zmoniu-gyvenimas.html 19770 Wed, 04 Dec 2024 10:51:34 +0200 native-yes

Apie paleomitybą ir gebėjimą dalytis maistu, apie Lietuvoje vėlavusią žemdirbystę ir iš kaulo nustatomas ligas, apie stabiliųjų izotopų tyrimus ir būtinybę valgyti grybus – apie visa tai kalbamės su bioarcheologe, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros profesore, Bioarcheologijos tyrimų centro vadove dr. Giedre Motuzaite Matuzevičiūte Keen.

Danguolė Kiškienė

Esame tai, ką valgome, – net ir po tūkstančių metų

– Ką tyrinėja bioarcheologija? Kaip mokslininkai „perskaito“ radinius ir ką iš jų sužino?

– Į platų bioarcheologijos lauką pakliūva visos mūsų praeities organinės medžiagos, susijusios su žmogumi ir jo veikla: ši mokslo sritis apima ir paties žmogaus tyrimus, ir to, ką jis paliko po savęs. Tai gali būti augalų ir gyvūnų liekanos, suanglėjusios jų dalys, patys augalai, jų sėklos, iš kurių buvo gaminamas maistas.

Tirdami žmogų mes ne tik identifikuojame skeletą, nustatome jo amžių, lytį, bet ir galime pažvelgti giliau: įvertinti, kokiomis ligomis žmogus sirgo, kokias patologijas lėmė jo gyvenimo būdas, netgi nuo ko jis mirė. O tada galime eiti dar toliau: pagal žmogaus, kuris gyveno, tarkim, prieš 30 tūkst. metų, DNR molekulę nustatyti jo akių, plaukų spalvą, odos pigmentaciją. Netgi kuo sirgo – paėmę mėginį iš danties šaknyje esančio dentino ir jame išlikusių patogenų DNR, nustatome, kokie virusiniai ar bakterinės kilmės susirgimai jį vargino, pavyzdžiui, galime nustatyti marą ar kitas zoonozines ligas.

Bioarcheologijos mokslas gilinasi ir į žmogaus mitybą – ką jis valgė praeityje. Tai galima nustatyti įvairiausiais būdais. Tirdami baltymų molekules, išlikusias dantų akmenyse, sužinome apie vartotą maistą, pavyzdžiui, kokio gyvūno pieno produktus žmonės valgė. Visi organizmai yra sudaryti iš to, kuo maitinasi: ką dedame į save, tai ir lemia mūsų chemiją. Cheminiai elementai, gauti iš mūsų suvartoto maisto, išlieka mūsų kauluose tūkstančius metų, tad juos ištyrę galime pasakyti, kuo maitinomės. Stabiliųjų izotopų tyrimai yra standartinė archeologų, tyrinėjančių senovės mitybą, priemonė. Azoto ir anglies stabiliųjų izotopų santykis maisto šaltinyje padeda nustatyti praeities žmonių valgyto izotopiškai skirtingo maisto rūšis ir santykinę svarbą.

Įvairūs kūno audiniai geriau tinka konkretiems klausimams spręsti. Archeologai dažniausiai tiria kauluose ar dantyse išliekantį baltymą kolageną arba danties emalį. Iš emalio galime sužinoti, kokioje geologinėje aplinkoje žmogus gyveno, ar tuomet keitė gyvenamąją vietą. Jei ankstyvoje vaikystėje, kai formavosi pirmieji dantys, jis gyveno vienoje vietoje, o vėliau migravo, tarkim, į kitą geologiškai skirtingą vietovę ir jau ten susiformavo jo protiniai dantys, mokslininkai pagal tai, kaip skiriasi stroncio ar deguonies izotopai, gali nustatyti regionus, iš kurių žmogus yra kilęs. Taip daug sužinome apie migracijos procesus. Tiriant mitybą galima nustatyti ir jos pokyčius: dantys atskleidžia tai, ką žmogus valgė vaikystėje, šonkauliai parodo, kuo jis maitinosi paskutinius penkerius gyvenimo metus.

Taip pat mes tiriame augalų liekanas. Jos gali išlikti suanglėjusios ar šlapynėse, pavyzdžiui, Vilniaus senamiestyje gruntinio vandens lygis ganėtinai aukštas, ten bedeguonėje aplinkoje randama įvairiausių augalų, jų dalių, sėklų. Iš jų labai daug galime sužinoti apie miestiečių buitį, auginamus kultūrinius ir įvežamus egzotinius augalus, nustatyti, kada pas mus atkeliavo pirmosios vynuogės ar figos, o kada – jau gerokai vėliau – buvo atvežti pomidorai, tabakas, kiti egzotiniai augalai.

Dar viena bioarcheologų veiklos sritis – zoologiniai radiniai. Tai ne tik gyvūnų kaulai, bet ir visokiausi vabalai, kriauklės, kiaušinių lukštai, parazitų kiaušinėliai – chitinas tūkstančius metų išlieka šlapynėse. Pagal tuos mėginius galima vertinti bendrą gyventojų higienos lygį, nustatyti parazitų kilmę.

Taigi bioarcheologijos mokslas apima ir makro-, ir mikro-, ir molekulinį lygmenis. O ir chronologiškai jis apima didžiulį laikotarpį – pradedant Homo sapiens atsiradimu prieš 200 tūkst. metų, baigiant dabartiniais laikais.



– Papasakokite apie kryptis, kurios labiausiai domina VU Bioarcheologijos tyrimų centro mokslininkus.

– Mūsų galimybės nėra tokios didelės, kaip kitų pasaulio mokslo centrų, bet ganėtinai plačiai bendradarbiaujame su kitomis laboratorijomis. Pagrindiniai tyrimai apima žmonių paleomitybą, paleoaplinką, kultūrinių augalų bei gyvūnų domestikavimą ir išplitimą po pasaulį ir, žinoma, mūsų platumų gyventojų mitybą. Dirbame įvairiuose regionuose: Lenkijoje, Ukrainoje, Centrinėje Azijoje, Indijoje – tai priklauso nuo projektų, kuriuose dalyvaujame.

Žinome, kad augalai ar gyvūnai buvo domestikuoti keliuose pasaulio centruose ir plito skirtingais keliais įvairiais laikotarpiais, kol atkeliavo ir į Lietuvą. Beje, Lietuvos gyventojai patys nieko nesukultūrino ir neprijaukino, viskas atkeliavo pas mus iš kitų regionų – tai vyko arba žmonėms migruojant, arba per kultūrinius mainus. Taigi visi šie procesai iš tiesų nepaprastai keitė žmonijos vystymosi eigą ir gyvenamąją aplinką, o su jais susijusius reiškinius mes ir aiškinamės Bioarcheologijos tyrimų centre.

Augalų, gyvūnų paplitimas, jų vartojimas, bioįvairovės kaita padeda pažinti ir vėlesnį istorinį periodą, atskleisti urbanizacijos procesus tiek Vilniuje, tiek kituose Lietuvos miestuose. Kodėl vieni augalai atkeliavo, po to išnyko ar vėl pasirodė, kas turėjo įtakos sprendimams auginti ir vartoti vienokį ar kitokį maistą? Atsakymus į šiuos klausimus mums padeda rasti augalai, kurie išlieka arba šlapynėse, arba suanglėję, arba netgi išvietėse. Juk iš viduramžių tualetų pas mus patenka įvairiausi mineralizuoti mėginiai – išties labai turtingas tyrimų šaltinis, apimantis itin platų augalų ir gyvūnų spektrą.

Gamindami maistą tapome žmonėmis

– Žinios apie tai, kuo priešistoriniais laikais žmonės maitinosi, padeda pažinti ir jų gyvenimo būdą bei ekonomiką?

– Be abejo. Bioarcheologai nustato ne tik tai, ką žmonės kadaise valgė ir kokioje aplinkoje gyveno, bet ir kaip ūkininkavo. Tirdami suanglėjusius grūdus iš tūkstančių metų senumo gyvenviečių pagal anglies, azoto stabiliųjų izotopų vertes mes galime pasakyti, ar laukai buvo tręšiami, kaip jie prižiūrėti, kiek vandens augalai gavo, kaip tręšimo technologijos ir agrariniai metodai keitėsi laikui bėgant.

Kadangi tam tikros augalų dalys, pavyzdžiui, krakmolo kristalinės molekulės, labai sunkiai suyra ir šimtus ir net tūkstančius metų išlieka ant trinamųjų akmenų, ant indų sienelių, o kiekvieno augalo krakmolo forma specifinė, galime sužinoti, kaip ir kokie augalai buvo perdirbami ir vartojami maistui. Dar labiau gilindamiesi tiriame baltymus, tokius kaip kazeinas, kuris išlieka ant dantų apnašų – juk anksčiau žmonės nevalė dantų kaip mes dabar. Pagal kazeino ar β-laktoglobulino molekules galima nustatyti, kokį pieną žmogus gėrė: jakų patelių, karvių, ožkų ar kumelių.

Paleoproteomika (mokslinių tyrimų sritis, kurios objektas – baltymai archeologiniuose radiniuose) dabar identifikuoja ne tik gyvūnus, bet ir patiekalams naudojamus prieskonius. Iš lipidų – riebalų, įsigėrusių į puodų sieneles, – galime sužinoti, kas juose buvo gaminama ar laikoma: gėlavandenių ar jūrinių žuvų riebalai, pienas ar įvairiausi aliejai, ruonių ar atrajojančių gyvūnų mėsa – visų lipidų molekulių dydžiai skirtingi, ir tai leidžia nustatyti konkrečių riebalų rūgščių kilmę. Tai praplečia mūsų žinias ne tik apie puodų turinį, bet ir apie patiekalų receptūrą.

– Taigi maistas jau priešistorės žmogui nebuvo tik būtinybė gauti tam tikrą kalorijų kiekį, kad išliktų?

– Maistas yra tai, kas atskiria mus, Homo sapiens, nuo kitų hominidų. Žmonės, pirmieji pradėję naudoti ugnį, įgavo didelį evoliucinį pranašumą: jie galėjo įsisavinti maistą, kuris anksčiau buvo toksiškas ar nesuvirškinamas. Gaminimas pavertė jį energijos šaltiniu, ir tai suteikė mums daug daugiau pranašumų: nereikėjo gaišti laiko žiaumojant lapus kaip šimpanzėms, bet galėjome kurti tobulesnius medžioklės įrankius ar vėliau meno kūrinius, nes apsirūpinome energija, būtina ne tik mūsų kūnui, bet ir smegenims vystytis.

Maisto gaminimas – ne tik veikla prie laužavietės, bet ir jo fermentavimas, džiovinimas, ingredientų maišymas – būdinga tik žmogui. Tikriausiai tai ir suteikė mums didžiulį pranašumą prieš kitas gyvūnų rūšis ir leido išplisti visame pasaulyje. Kitas su maistu susijęs unikalus dalykas – dalijimasis juo. Žmogus yra vienintelis gyvūnas, kuris dalijasi maistu ne tik su savo vaikais, bet ir su artimuoju ratu, įtraukia į tai senus žmones, kurie savo ruožtu prižiūri vaikus, kad tėvai galėtų eiti parūpinti dar daugiau maisto ar dalytis vertinga patirtimi. Taip formuojasi ryšiai, pasitikėjimas, saugumas – visa tai leido mums išplisti ir išlikti klimatui keičiantis. Dėl to žmogus Žemėje dominuoja.



Vėluojanti Lietuva

– Ar Lietuvos teritorijoje gyvenusių mūsų protėvių mityba kuo nors unikali, o gal nuo kaimynų nelabai skiriamės?

– Unikalu yra tai, kad mes žemdirbystę įsileidome labai labai vėlai. Pirmieji kultūriniai augalai ir gyvūnai atsirado gerokai vėliau nei pas švedus kitoje Baltijos jūros pakrantėje ar kaimynus lenkus – pas juos šie procesai vyko vos ne 4 tūkstančiais metų anksčiau. Taigi ten žemdirbystė išsivystė jau prieš 7–6 tūkst., o Lietuvoje plačiai išplito tik prieš 3 tūkst. metų. Pirmieji kultūriniai augalai – miežiai, rasti Kvietinių gyvenvietėje netoli Gargždų, – datuojami 1400 m. pr. Kr., bet jie dar nebuvo pagrindinis maisto šaltinis: dominavo įvairiausių laukinių augalų liekanos, lazdynų riešutų kevalai. Ankstyvieji piliakalniai, tokie kaip Gedimino kalnas Vilniuje, yra mūsų pirmųjų žemdirbių įtvirtintos gyvenvietės, kuriose laikomos ir saugomos maisto atsargos – javai bei naminiai gyvūnai.

Anksčiau manėme, kad pas mus šie procesai vyko panašiu metu, kaip ir visoje Europoje. Bet dabartiniai tyrimai atskleidė, kad netgi pirmieji indoeuropiečiai, virvelinės keramikos kultūros žmonės, atnešė mūsų kalbą, bet neatnešė žemdirbystės. Mūsų ekonomikos jie nepakeitė dar tūkstančius metų: matome jų puoduose pieno liekanų, bet toks gyvenimo būdas neprigijo, čia jie vėl tapo medžiotojais-rinkėjais. Kodėl? Galbūt mūsų regione buvo alternatyvių maisto šaltinių ir neapsimokėjo eikvoti energijos kertant sengires, kad užsiaugintum šiek tiek grūdų, o labiau vertėjo ją skirti medžioklei ar laukinių augalų rinkimui.

Mūsų regiono gyventojų mityba buvo unikali dar ir tuo, kad mūsų platumose, kur mažai saulės šviesos, žemdirbiai, kad išliktų, turėjo valgyti daug laukinių gėrybių, tarp jų ir grybų. Juose yra didelis vitamino D kiekis – grybai, kaip ir sumedžiotų gyvūnų kepenys, leido kompensuoti saulės trūkumą. Taigi mūsų protėvių racionas buvo platus: pajūrio gyventojai žvejojo jūrų ir lagūnų žuvis, o toliau nuo jūros – gėlavandenes. Žmonės valgė daug laukinių augalų, net ir žemdirbių gyvenvietėse atrandame šimtus įvairiausių laukinių augalų rūšių, dalis jų tikrai galėjo būti vartojami maistui.

– Gerai ar blogai, kad mes taip atsilikome? Ar vėliau tai turėjo įtakos mūsų gyvenimo būdui?

– Manau, tai nėra blogai. Deforestacija – miškų naikinimas, kiti reiškiniai, susiję su staigiu žemdirbystės plitimu, turėjo labai didelės įtakos gamtai ir jos niokojimui. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija neteko savo miškų jau priešistorėje, kurie virto ganyklomis ir dirbamais laukais. Mokslininkai paprastai nevertina dalykų pagal kriterijus „gerai“ ar „blogai“, bet mato pasekmes: mes miškus išsaugojome labai ilgai ir, tikiuosi, ta atmintis, suvokimas išlaikyti savo gamtą liko mumyse – praeitis, apie kurią kalbame, nėra labai tolima…

Iš praeities – į dabartį

– Jūsų projektui „Praeities ir ateities sorų maisto keliai“ (angl. Past & Future Millet Foodways). Europos mokslo taryba yra skyrusi 2 mln. eurų dotaciją. Kuo svarbus šis didelę Rytų ir Vidurio Europos teritoriją apimantis augalų bioįvairovės kaitos tyrimas, kuris pirmą kartą fiksuos žmonių mitybos pokyčius per 4 tūkst. metų?

– Šiandien žmonija yra pamiršusi apie 90 proc. augalų, kuriuos anksčiau valgė. Kaip rodo archeologiniai duomenys, sumažėjus biologinei grūdinių kultūrų įvairovei, kuri sudaro mitybos pagrindą, tampame labiau pažeidžiami. Tai matyti iš įvairių regionų tyrimų, atskleidžiančių, kad dėl šios priežasties subyra ištisos civilizacijos. Ir Lietuvoje anksčiau buvo vartojama labai daug grūdinių kultūrų – ne retkarčiais, o kasdienėje mityboje soros buvo populiarios nuo bronzos amžiaus laikų. O dabar mes maitinamės vienos rūšies kviečiais, kuriuos gana sudėtinga auginti, būtina laistyti ir labai gausiai tręšti, jie neekologiški, nes trąšų fosfatai ir nitratai patenka į gruntinius vandenis.

Rūpinantis ekologija ir siekiant suvaldyti klimato šiltėjimą, į mūsų mitybą reikėtų įtraukti grūdinius augalus, kurie yra ne tik sveikesni, bet ir nekenkia planetai. Soros yra maistingiausia grūdinė kultūra, jos auga greičiausiai, o tręšti ir laistyti reikia mažiausiai. Žinome, kad pasaulyje soros plito karštesniais, sausesniais laikotarpiais. Todėl klimatui šiltėjant jau dabar reikia semtis žinių iš praeities ir ieškoti būdų, kaip užsiauginti grūdinių kultūrų ir išmaitinti augančią populiaciją, nes iš kviečių duonos ateityje negyvensime ir neišmaitinsime 10 milijardų gyventojų.

Ar žinai, kad?..

Terminą „bioarcheologija“ 1972 m. sukūrė anglų archeologas Grahame'as Clarkas, aprašydamas savo tyrimus Star Karo vietovėje, Šiaurės Jorkšyre, Anglijoje. Mokslininkas labai domėjosi paleoekonomika, arba ankstyvąja žmonių ir jų aplinkos santykių pradžia. Domėjimasis gyvūnų liekanoms leido G. Clarkui gilintis į senovės ekonomiką medžioklės, gyvulių dorojimo ir kitų veiklų kontekste. Šią koncepciją vėliau, XX a. 8-ojo deš. pabaigoje, išplėtojo antropologė Jane Buikstra.

Ar žinai, kad?..

Maisto globalizacijos terminas apibūdina tai, kaip ir kokiais keliais pirmieji kultūriniai augalai ir prijaukinti gyvūnai dar priešistorėje išplito po pasaulį. Jų atsiradimas bronzos amžiuje skirtingose Eurazijos žemyno pusėse žymi maisto globalizacijos pradžią: paplitę iš kelių žemdirbystės centrų, jie tapo savi įvairiausiuose kraštuose, pakeitė jų tradicijas ir gyvenimo būdą. Kviečiai, miežiai, rugiai, avižos, žirniai buvo sukultūrinti Viduriniuose Rytuose ir iš ten pasiekė Pietų Europą, o soros, grikiai, ryžiai, persikai, slyvos, obuoliai, kanapės atkeliavo iš dabartinės Kinijos bei centrinės Azijos teritorijos. Maždaug prieš 3 tūkst. metų, bronzos amžiaus pabaigoje, maisto globalizacijos procesai pasiekė ir Lietuvos teritoriją, gyventojai tapo sėslesni, augino augalus, gyvūnus, tapo nuo jų priklausomi.



Rubriką „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma – 2800 Eur.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/19278-be-naudinguju-iskasenu-zmonija-negyveno-ir-negyvens.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/19278-be-naudinguju-iskasenu-zmonija-negyveno-ir-negyvens.html 19278 Thu, 03 Oct 2024 15:59:23 +0300 native-yes

Visa, kas mus supa, ką naudojame, kur gyvename, kuo maitinamės, susiję su geologiniais ištekliais. Apie tai, kokius gamtos turtus turime Lietuvoje ir kaip žmonijai gali pakenkti pernelyg didelis gobšumas, pasakoja geologijos mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto lektorius, geoturizmo įmonės „Geologo kelionės“ įkūrėjas Jonas ŠEČKUS

– Mums Lietuvoje gyventi ramu. O geologams čia nenuobodu?

– Dabar čia ramu, bet Lietuvos gamtinė istorija ilga – trunka apie 2 milijardus metų. Tuo metu ši teritorija buvo panaši į dabartinę Japoniją, čia susidūrė dvi litosferos plokštės, veržėsi ugnikalniai. Lietuvos teritorija labai sena, ji yra geologinio Baltikos kontinento dalis, o šis kontinentas – vienas seniausių Žemėje, kuris pradėjo formuotis prieš daugiau negu 3,5 milijardo metų. Įdomiausia, kad šis kontinentas susidarė Pietų pusrutulyje, maždaug dabartinės Australijos-Pietų Amerikos platumose. Ilgą laiką jis, kaip ir kitos plokštės, judėjo. Keliaudamas iš pietų į šiaurę, kirto įvairias klimato juostas ir per tą laiką patyrė labai skirtingus geologinius virsmus.

– Tai buvo nesuvokiamai seniai… Dabar matome visai ką kita?

– Kadangi visą Lietuvos teritoriją buvo užkloję ledynai, net 5 kartus į ją atsliuogę, jie žemės paviršių padengė gana stora ledyninių nuogulų danga, kuri vidutiniškai siekia apie 110 m storį, ir surinko mums patį tikriausią akmenų muziejų – visi akmenyčiai yra emigrantai, faktiškai 99,99 proc. jų į Lietuvą ledynų atnešti. Tad norėdami pasiekti senesnes uolienas, kurios mena dešimtis ar šimtus milijonų metų, turime prasigręžti pro birių nuosėdų ir nuogulų storymę. Tik Anykščių rajone arba Šiaurės Lietuvoje – Pasvalio, Biržų, Pakruojo, Joniškio rajonuose – galima rasti atodangų, kur matome senąsias uolienas. Kitoje Lietuvos dalyje ta senoji istorija yra paslėpta.

– Kokie geologiniai ištekliai slypi Žemės gelmėse? Anglių, laimei, neturime, deimantų, nelaimei, taip pat… Kokios naudingosios iškasenos mums naudingiausios?

– Labai dažnai lietuviai mano, kad esame neturtinga šalis. Tačiau taip yra todėl, kad mes gyvename visiškame rojuje. Neturime prabangos išteklių, tokių kaip spalvotieji metalai ar brangakmeniai, ir mūsų naftos ištekliai nėra gausūs (bent kol kas, nes jūroje tikriausiai jų yra visai nemažai), bet mes turime visas naudingąsias iškasenas, kurios reikalingos kiekvieną dieną.

Pirmiausia – požeminis vanduo. Mes esame nepaprastai turtinga šiuo požiūriu šalis. O naudojame jo santykinai mažai: pastarasis požeminio vandens vertinimas nustatė, kad nepakenkdami ekosistemai galime sunaudoti apie 4 mln. kub. m vandens per parą. O sunaudojame apie 1,5 mln. Šylant klimatui vandens kai kuriose pasaulio vietovėse smarkiai trūksta ir galbūt ateis toks metas, kai vanduo bus eksportuojamas vandentiekiais, panašiai kaip nafta naftotiekiais – juk laivais jo nepriplukdysi. Iš esmės Lietuva vandenį galėtų eksportuoti.



Toliau – visos statybinės medžiagos. Mes niekada neįvertiname, kokį turtą turime Lietuvoje – didžiulį kiekį žvyro. Labai daug pasaulio valstybių žvyro turi labai mažai arba neturi visai. Todėl arba kasa jį iš upių vagų, arba turi sutrupinti uolienas iki tokio stambumo, koks reikalingas statyboms. Labiausiai pasaulyje paplitusios nuosėdinės uolienos yra dolomitas ir klintys – tai pagrindinė statybinė žaliava. Lietuvoje mes jų taip pat turime: yra veikiantys Skaistgirio, Petrašiūnų, Klovainių dolomito karjerai, yra didžiulis Karpėnų klinčių karjeras netoli Akmenės, dabar atnaujintas ir Menčių karjero eksploatavimas. Taigi šių medžiagų turime pakankamai.
Yra ir egzotiškesnių naudingųjų iškasenų, tokių kaip anhidritas, paplitęs Lietuvos teritorijoje.

Mūsų anhidritas bent jau kai kuriuose sluoksniuose yra labai aukštos kokybės – kaip geriausias pasaulyje marmuras, pajėgus konkuruoti su brazilišku, itališku. Tai nepaprastai gražus apdailos akmuo, gamtoje nedažnai pasitaikančios melsvos spalvos. Anhidrito panaudojimo būdų gausybė – medicinoje, chemijos pramonėje. Geriausiai yra išžvalgytas Pagirių telkinys netoli Garliavos, iš esmės jis paruoštas eksploatuoti, tačiau reikalingi investuotojai – žmonės, kurie žinotų, ką su iškastu anhidritu daryti, kaip jį parduoti.

– Bet kol kas anhidritas vis dar nėra išgaunamas?

– Kiekvienoje pasaulio valstybėje geologijos yra tiek, kiek visuomenė jaučia jos poreikį. Kol vienus ar kitus išteklius gana pigiai gauname iš kitur, savų galime ir neeksploatuoti. Be to, visuomenė kartais iš nežinojimo to bijo. Iš tiesų kai kada, eksploatuojant tam tikras, ypač metalines, naudingąsias iškasenas, kyla, pavyzdžiui, taršos grėsmė. Kad galėtum visa tai numatyti, reikia kompetencijos, žinių, o geologija ir yra ta sritis, kuri randa aukso viduriuką tarp ūkinio panaudojimo ir gamtosaugos, kuri aiškinasi, ar mums tai ekonomiškai naudinga, ar išteklius naudodami nepakenksime gyvenamajai aplinkai, žmogui. Per jo prizmę reikia visa tai vertinti. Dabar sakome: oi, turime saugoti gamtą. O kodėl ją reikia saugoti? Pirmiausia todėl, kad nepakenktume patys sau. Ne dėl banginių, miškų, gyvūniukų tą gamtą saugome, o dėl savęs. Todėl turi veikti savikontrolė ir geologinė etika.

– Apie tai kalbantis norom nenorom tenka prisiminti skalūnų dujų gavybos peripetijas…

– Tai senas skandalas. Buvo sukeltas didžiulis burbulas, nemanau, kad nesusijęs ir su politiniais reikalais. Atsirado investuotojas, kuris, vykdydamas tyrimus Lenkijoje, Ukrainoje, norėjo juos atlikti ir Lietuvoje, išsiaiškinti, ar silūro sistemoje esančioje argilitų storymėje yra susikaupusių dujinių angliavandenilių. Kitų angliavandenilių ten yra, jie šiek tiek eksploatuojami naudojant vadinamąjį hidraulinį ardymą: storymėje uolienos suardomos, kad išsklaidyti angliavandeniliai patektų į mažesnes slėgio zonas ir juos būtų galima iš gelmių išgauti.

Bet žmonės hidraulinio ardymo išsigando, susikūrė baubus, kad tai gali pakenkti mūsų požeminio vandens ištekliams, nors vanduo yra beveik pusantro kilometro aukščiau negu skalūnų dujos ir juos skiria kelios vandeniui nelaidžios storymės. Iš tiesų skalūnų dujų (net jei mes Lietuvoje jų ir turėtume) išgavimas iš žemės gelmių turbūt kelia mažiau grėsmių vandens ištekliams nei degalinė žemės paviršiuje, nes jos cisterna gali būti įkasama gruntinio vandens lygyje. Jei mes visko taip bijome, reikėtų nedaryti nieko. Bet taip nebūna. Kita vertus, abejotina, ar pakankami yra tie išsklaidytų dujų ištekliai Lietuvos teritorijoje, nes tam, kad jie susidarytų, būtinas dar bent kilometru didesnis gylis, aukštesnė temperatūra, o mūsų teritorijoje skalūnai slūgso sekliai.



– Vienų galimybių atsisakome, kitos atsiranda. Geoterminis šildymas – viena iš jų?

– Kodėl gi ne? Vakarų Lietuvoje yra susiformavusi vadinamoji geoterminė anomalija: manoma, kad ji susijusi su kristaliniame pamate esančiais granitiniais kūnais. Granite visada yra radioaktyviųjų elementų, kurie skildami išskiria šilumą. Todėl dideliame, maždaug 2 km, gylyje turime beveik verdančio 90–110 °C temperatūros vandens. Bėda ta, kad tas vanduo prisotintas druskų: kai jį keliame į viršų, norėdami apšildyti namus ar kitais tikslais, druskos užkemša visas sistemas. Tai pagrindinė problema, kodėl mes geoterminio šildymo iki šiol nenaudojame. Klaipėdos universitetas atliko labai įdomų tyrimą, kaip tą sūrymą, atskiestą gėlu vandeniu ir atvėsintą iki reikiamos temperatūros, panaudoti krevetėms auginti. Eksperimentai buvo sėkmingi, žmonės krevetes valgė. Šiltas vanduo naudojamas ir gydymui – balneologinėms procedūroms. Tuo sūrymu netgi galima žiemą laistyti gatves, kad nereikėtų pirkti druskos iš Afrikos šalių.

– Visuomenėje vis stiprėja ekologinės nuotaikos. Ar tai reiškia, kad gamtos turtų gavybą esame linkę mažinti? O gal atvirkščiai?

– Geologai tiria išteklius, o tada visuomenė, investuotojai sprendžia, ar jiems tų išteklių reikia, ar tai ekonomiškai apsimoka. Teiginys, kad stengiamės jų naudoti kuo mažiau, yra labiau teorinis, praktiškai iš to nieko neišeina, žmonių vis daugėja. Geologai ieško alternatyvų: anksčiau išteklius naudojome ne taip taupiai, dabar stengiamės tai daryti racionaliau, vienas medžiagas perdirbti, kitas – panaudoti antrą kartą. Tačiau iš tiesų technologinė raida labai sparti ir mums reikia vis daugiau medžiagų, tokių kaip retieji žemės elementai, kurie būtini išmaniosioms technologijoms. Žmonija niekada negyveno be naudingųjų iškasenų, negyvena ir negyvens – jų visada reikės, bet taip pat reikės spręsti ekologines problemas, susijusias su jų gavyba: kaip panaudoti ertmes, iš kurių jos išgautos, ir antrines medžiagas, susidariusias gavybos metu. Visa tai sprendžia geologai.

– Taigi geologai ne tik tyrinėja praeitį, bet ir galvoja, kaip pakeisti ateitį?

– Daug kas kalba apie klimato kaitą, bet aš didžiausią problemą, susijusią su žmonija, matau ne čia.



Klimatas yra sudėtingiausia gamtinė sistema, priklausanti nuo galybės veiksnių: procesų kosmose, Saulės aktyvumo, Žemės kaip planetos sukimosi aplink saulę ir savo ašį, vulkanizmo, anglies dioksido kiekio atmosferoje, pasaulinio vandenyno lygio, ledo dangos… Tai tik keli procesai iš visos sudėtingos klimato sistemos. Kalbant apie žmogaus veiklą, taip, jis šiek tiek prisideda prie klimato kaitos, tačiau įvertinti kiekybiškai mes negalime, nes gausybė veiksnių, kuriuos vardijau, yra neįvertinami. Kol nežinome jų poveikio dalies, tol ir žmogaus poveikį nustatyti yra sunku. Dabar tai iš esmės yra tikėjimo ar netikėjimo klausimas. Kai manęs klausia, kiek žmogaus veikla turi įtakos klimato pokyčiams, aš galiu pasakyti tik viena – nežinau.

Bet žinau, kad didžiulė reali bėda yra plastikas – ją žmonija turės spręsti, ir greitai. Žmonių vis daugėja, visi norime būti turtingi – turėti daug daiktų ir nuolat juos atnaujinti. Visas šis žaidimas būtų gražus, jei tuos panaudotus daiktus mes kaip nors perdirbtume. Bet net išsivysčiusios šalys menkai tai daro, tad visa tai patenka į aplinką – užkasama, sudeginama. Plastikas yra fantastinė medžiaga, ja galima pakeisti bet kokius natūralius daiktus – metalinius, medinius, odinius, jis yra labai pigus, jo yra daugiau nei 5 tūkst. rūšių. Net išsivysčiusios šalys nežino, kiek jo sunaudoja ir kiek patenka į aplinką. Ne tiek blogai, kad vėžliai ar banginiai vandenynuose į jį įsipainioja, blogiausia, kad jis suyra į mikroplastiką, nanoplastiką.

Filtruodami vandenį jo prisiryja fotosintetiniai mikroorganizmai, kurie mitybos grandinėje yra žemiausia grandis. Tai reiškia, kad plastikas patenka į visą mitybos grandinę ir atkeliauja į žmogaus organizmą. Juk didžioji dalis – apie 70 proc. – žmonių gyvena pakrantėse ir valgo jūrinės kilmės maistą. Mūsų cheminė aplinka keičiasi labai sparčiai – geologiniu požiūriu tai atitinka katastrofinius įvykius: plastikas pradėtas plačiai gaminti XX a. 6-ajame deš., ir po 70 metų jo jau yra visur. Jei šios problemos nesiimsime spręsti, yra grėsmė, kad galime būti trumpiausiai egzistavusia vyraujančia rūšimi Žemės istorijoje. Homo sapiens – protingasis žmogus – atsirado prieš 200 tūkst. metų, o rūšies egzistavimo laiko vidurkis yra 1,5 mln. metų. Mes esame labai jauna rūšis, bet dabar keičiame aplinką taip sparčiai, kad galime tapti evoliucijos antirekordininkais.

Laiko kapsulė

Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių informaciniame centre yra ypatinga vieta – kerno saugykla

Kernas – tai gręžiant gręžinį iš žemės gelmių iškeltas cilindro formos uolienų stulpelis, jis yra tarsi žemės sluoksnių šerdis, leidžianti geologams detaliai tyrinėti žemės sudėtį ir istoriją. Ši medžiaga gaunama vykdant geologinio kartografavimo, paieškų ar žvalgybos darbus ir ne išmetama, o saugoma saugykloje – kernotekoje. Joje gali apsilankyti visi norintieji, tačiau, svarbiausia, ji yra pagrindinis informacijos apie žemės gelmes šaltinis mokslininkams ir praktikams. Juk gręžiniai – tai ilgas ir labai brangus tyrimo būdas: 1 km giliojo gręžinio kainuoja apie 1,5 mln. eurų. Saugykloje yra 1148 gręžinių kerno mėginiai, kurių bendras ilgis – 144,28 km, taigi išdėlioti jie siektų pusiaukelę tarp Vilniaus ir Klaipėdos.



Paskaičiuokime, kokia jų materiali vertė. Bet ne ji svarbiausia – kernas yra ir nematerialus turtas. Kai prireikia papildomos informacijos apie konkrečios vietovės geologiją ar, tobulėjant technologijoms, atsiranda galimybių naujai įvertinti jau turimas žinias, specialistai visada gali nuvykti į akmeninį archyvą Žemės gelmių informaciniame centre, pasiimti iš saugyklos reikiamą egzempliorių ir atlikti naujus tyrimus. Kernotekos medžiaga daugiausia sukaupta sovietmečiu – tuomet aktyviausiai buvo atliekami gręžimo darbai. Bet ir iki šiol su ja dirba ir Lietuvos geologijos tarnybos, ir Vilniaus universiteto, ir Geologijos instituto mokslininkai.

Yra poreikis – bus ir technologijos

Technologinės galimybės tirti Žemės gelmių sudėtį, struktūrą, fizines savybes Lietuvoje yra tokios pat, kaip ir visame pasaulyje. Geologiniai darbai mūsų šalyje vykdomi nuolat, žinios apie Žemės gelmes yra kaupiamos, sisteminamos, jei paaiškėtų, kad jas galima praktiškai panaudoti, atsirastų ir techninė bazė. Bet tai nereiškia, kad visą ją būtina turėti Lietuvoje: tai labai brangu, o ir atnaujinama turi būti nuolat, nes nenaudojamos technologijos – tik pinigų švaistymas. Didžiulės įmonės, tokios kaip „Chevron“, „Geoservis“, „Fugro“ ir kitos, dirba visame pasaulyje ir įgyvendina sudėtingiausius projektus. Taigi prieinamos bet kokios reikiamos technologijos, bet viską lemia finansinės galimybės.

Geoturizmas

Ne tik geologai tyrinėja Žemės gelmių istoriją. Viena naujausių turizmo rūšių, pradėjusi vystytis vos prieš porą dešimtmečių, yra geoturizmas. Jis pirmiausia atsirado Jungtinėse Valstijose, vėliau paplito Didžiojoje Britanijoje, išpopuliarėjo Vokietijoje. Geoturizmo pagrindas – Žemės istorija, kurią galima pažinti lankant geologiniu požiūriu įdomius kraštovaizdžius: mineralų telkinius, ugnikalnius, kanjonus, karstinius regionus, kalnus, urvus, netgi miestus, nes ir ten įdomu pasigilinti, kokie po jais slypi geologiniai ištekliai, iš kokių uolienų ar jų gaminių pastatyti statiniai.



5 Lietuvos naudingosios iškasenos

Kvarcinis smėlis

Baltas ir smulkus kvarcinis smėlis yra retas ir už įprastą kur kas vertingesnis, jo sudėtyje yra apie 90 proc. kvarco. Iš jo gaminamas stiklas langams, indams bei ekranams. Kvarcinis smėlis kasamas Anykščiuose, čia esantis jo telkinys yra didžiausias Baltijos šalyse.

Molis

Molio yra beveik visoje šalyje, išskyrus Klaipėdos apskritį. Vienas didžiausių molio telkinių yra Akmenės rajone, Šaltiškių kaime. Čia molio sluoksnis siekia 100 m storį, jis kasamas atviruoju būdu ir naudojamas cementui gaminti. Nebenaudojamame karjere įrengtas dirbtinis ežeras.

Dolomitas

Dolomito atodangų galima pamatyti tokių upių kaip Kruoja, Lėvuo, Mūša, Nemunėlis krantų atodangose. Didžiausia dalis Lietuvoje kasamo dolomito naudojama kaip skalda keliams tiesti. Jis yra baltos spalvos, o pilką, gelsvą, žalsvą ar rausvoką atspalvį suteikia geležies arba mangano priemaišos.

Auksas

Aukso Lietuvoje nekasama, tačiau jo išteklių čia yra. Nustatyta, kad aukso gali būti Tauragnų ir Dysnų žvyro telkiniuose, tačiau jo koncentracija labai maža. Naudingosios iškasenos neeksploatuojamos, jei tai ekonomiškai nenaudinga arba jei kasyba gali pakenkti teritorijai.

Klintys

Klinčių klodus 1926 m. atrado detalių Lietuvos geologinių tyrimų pradininkas Juozas Dalinkevičius. Šios uolienos sudaryta iš kalcito, susidariusio iš prieš milijonus metų žuvusių jūros organizmų. Šiaurės Lietuvoje, kur slūgso didžiausi klinčių klodai, pastatyta cemento gamykla.



Rubriką „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma – 2800 Eur.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/18053-pingvinu-povandeninio-vikrumo-paslaptys.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/18053-pingvinu-povandeninio-vikrumo-paslaptys.html 18053 Fri, 03 May 2024 21:20:38 +0300 native-yes

Nors sausumoje šie neskraidantys paukščiai juda nerangiai, jų kūnas yra puikiausiai prisitaikęs plaukioti vandenyje. Žinoma, kad kai kurių rūšių pingvinai jūroje praleidžia iki 75 procentų savo gyvenimo. Vandenyje būnant tiek daug laiko lengva tapti plėšrūnų taikiniu, todėl geri plaukimo įgūdžiai – privalomi. Dėl ilgo, aptakaus kūno ir trumpų kojų sausumoje pingvinams tenka nerangiai krypuoti, tačiau plaukmenimis virtę sparnai šiems gyvūnams suteikia stebėtino vikrumo vandenyje.

Nors sparnai į orą pingvinų pakelti negali (skirtingai nuo lengvasvorių kitų paukščių, pingvinų kaulai yra pilnaviduriai), tačiau jie puikiai skrodžia vandenį. Papuasiniai pingvinai vandenyje gali pasiekti net iki 35 km/val. greitį. Standūs pingvinų sparnai veikia tarsi irklai. Dar įdomiau tai, kad šios ataugos gali ne tik plasnoti aukštyn ir žemyn, kaip įprasti sparnai, bet ir šiek tiek susisukti spirale.

Sparną prie kūno jungiantis sąnarys yra šiek tiek panašus į žmogaus petį, o tai šiam paukščiui suteikia gerą judesių kontrolę. Plaukdamas pingvinas kairį sparną gali pasukti viena kryptimi, o dešinį – priešinga ir taip akimirksniu sustoti arba pakeisti kryptį. Susuktas sparnas užima didesnį paviršiaus plotą, todėl leidžia vandeniu irtis su didesne jėga. Tokiu būdu pingvinas gali padidinti plaukimo greitį net nepaspartindamas yrimosi.



Kita specifinė pingvinų plaukimo technika, angliškai vadinama porpoising, primena delfinų šuolius iš vandens. Prireikus įkvėpti pingvinai po vandeniu įsibėgėja, o tada pasinaudoję sparnais iššoka iš vandens ir lanku vėl neria į jį. Tokio metodo suteikiamas pagreitis pingvinams praverčia, kai reikia skubiai pasprukti nuo plėšrūnų.

Iš pirmo žvilgsnio tuo būtų sunku patikėti, tačiau pingvinai yra vieni geriausiai prisitaikiusių plaukikų pasaulyje. O susisukančio sparno judesį mokslininkai netgi pritaikė robotikoje, kurdami efektyviau plaukiančius povandeninius aparatus.

Pingvinų manevrai]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/17871-anglies-dioksida-sugeriantys-dirbtiniai-medziai.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/17871-anglies-dioksida-sugeriantys-dirbtiniai-medziai.html 17871 Sat, 13 Apr 2024 09:46:10 +0300 native-yes

Inžinierių sukurti medžiai galėtų padėti suvaldyti augančios žmonių populiacijos didinamą aplinkos taršą.

Žmonių pasaulyje daugėja kiekvieną dieną – jiems prireikia ne tik vis daugiau vietos, bet ir gamtos išteklių. Kuo daugiau suvartojame, tuo daugiau išskiriame šalutinių produktų, kurie gali pakenkti aplinkai. Vis daugiau anglies dioksido į aplinką patenka vien todėl, kad mes kvėpuojame, tačiau be to tiesiog negalėtume gyventi.

Laimei, gyvūnai ir augalai planetoje sugyvena palaikydami darnią pusiausvyrą, nuo kurios priklauso ir mūsų išlikimas. Pasaulio miškai sugeria milžinišką žmonių ir kitų gyvūnų išskiriamą anglies dioksido kiekį ir naudoja jį sau reikiamos energijos gamybai. Kol kas ši sistema veikia, tačiau kas mūsų laukia ateityje, žinant, kad atmosferą iškastiniu kuru teršiančių žmonių populiacija auga didžiuliu greičiu, o miškingi plotai mažėja? Jei ši tendencija tęsis, pusiausvyra sutriks. Visuotinis atšilimas paskatins ekstremalius klimato reiškinius, jūrų šiltėjimą, rūgštinius lietus ir tūkstančių rūšių pražūtį. Žmonių veikla jau prisidėjo prie didžiausio anglies dioksido lygio per 800 tūkst. metų. Tačiau galbūt ji taip pat gali padėti planetai sumažinti poveikį atmosferai?

Vienas siūlomų sprendimų – nukirstus medžius pakeisti dirbtiniais. Tokį tikslą turi Bostone (JAV) kilusi iniciatyva, kuriai dirbtinius medžius kuria Kolumbijos universiteto Lenfesto tvarios energetikos centras (Lenfest Center for Sustainable Energy), siekiantis imituoti augalų gebėjimą valyti orą. Tikrų medžių aktyviau darbuotis priversti mums nepavytų, tad kodėl gi nepasinaudojus pačių pagamintais?

Viršūnėje kaupiantys saulės energiją, o apačioje – kinetinę dirbtiniai medžiai geba filtruoti aplinkoje esantį kenksmingai didelį anglies dioksido kiekį. Naudodami vadinamąjį drėgmės svyravimo (angl. humidity swing) procesą, jie anglies dioksidą sugeria ir kvėpuoti tinkamą deguonį išskiria 1000 kartų greičiau, nei tai daro tikri medžiai.

Šie intriguojantys kūriniai veltui neiššvaistys ir galimybių panaudoti šalia jų pramogaujančių žmonių veiklą. Jiems supantis ant medžiuose įrengtų sūpuoklių bus generuojama kinetinė energija ir naudojama tam, kad dirbtiniai medžiai galėtų atlikti savo darbą.



Dizainas – kaip drakonmedžio

Gamtoje anglies dioksidą deguonimi verčia maždaug 60 tūkst. žinomų medžių rūšių. Iš visos šios gausos Bostono dirbtinių medžių („treepods“) konstrukcijos dizainas buvo pasirinktas nusižiūrėjus vieną rūšį – cinoberines dracenas (Dracaena cinnabari), dar vadinamas drakonmedžiais. Tokia medžių forma pasižymi vertingomis ypatybėmis: plačios šakos leidžia vidine filtravimo sistema tekėti didesniam sakų kiekiui. Atkartojant plačią ir tvirtą skėčio formos cinoberinės dracenos lają ne tik užtikrinamas didelis metamo šešėlio plotas, bet ir atsiranda vietos masyviems saulės moduliams. Pagrindinis inžinierių tikslas yra sukurti optimalų ploto ir našumo santykį. Pasitelkus didžiausią įmanomą paviršiaus plotą saulės šviesai absorbuoti ir energijos gamybai galima mažiau kliautis žmonėmis. Sumanus vietos panaudojimas siekiant didesnio energinio ir oro filtravimo efektyvumo leido pasiekti tokį lygį, kai vienas dirbtinis medis atstoja net 1000 tikrų.

Kaip netikri medžiai valo orą?

Sakai
Dirbtiniai sakai jungiasi su natrio karbonatu, o pastarasis reaguoja su anglies dioksidu jį susiurbdamas iš oro ir sudarydamas natrio hidrokarbonatą – geriamąją sodą.

Saulės skydai
Virš kamieno įrengti saulės moduliai, kaip ir tikrų medžių lajos, saulės šviesą naudoja reikiamai energijai gaminti. Tik nuo augalų ji skiriasi tuo, kad yra elektros pavidalo.

Oro filtrai
Orui pereinant pro plastikinius filtrus neigiami hidroksido jonai pritraukia anglies dioksidą ir priverčia molekules sukibti.

Ekologiška konstrukcija
Medis sukonstruotas naudojant perdirbtą gėrimų butelių plastiką.

Kamienas
Tvirtas konstrukcijos pagrindas yra pagamintas iš metalo.

Saulės energija maitinamas siurblys
Saulės modulių generuojama energija naudojama medžio apačioje įrengtam siurbliui. Šis įrenginys užtikrina sakų ir kitų medžiagų cirkuliavimą konstrukcijoje.

Žmonių energija
Kamieno apačioje įrengtos sūpuoklės ne tik leidžia pramogauti vaikams (ir ne tik jiems), bet ir kaupia besisupančių žmonių generuojamą kinetinę energiją.

Syvai
Dirbtinio medžio cirkuliaciniais takais teka „sakai“ ir vanduo.

Plastikinės šakos
Šakose įrengti filtrai sukurti pagal žmogaus plaučių anatomiją. Keliose vietose išsišakojančios šakos leidžia padidinti dujas absorbuojantį paviršiaus plotą.

Trečdalis
Tiek iškastinio kuro emisijos pasaulio miškai išvalė nuo 1990 iki 2007 m.

20 proc. viso pasaulio deguonies pagaminama Amazonijos drėgnuosiuose miškuose.

Dirbtinių medžių sugeriamas anglies dioksidas galėtų būti panaudotas švariam kurui anglies pagrindu.

36 automobilių išmetamų teršalų kiekį kiekvieną dieną gali absorbuoti vienas dirbtinis medis.

Maždaug 10 milijonų dirbtinių medžių absorbuotų 12 proc. kasmet dėl žmonių veiklos į atmosferą išmetamo anglies dioksido.

18 žmonių
Tokį žmonių skaičių per metus deguonimi aprūpina 4000 kv. m miško plotas]]>