https://www.savaite.lt/ lt https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/23516-informacijos-perdavimas-nuo-ugnies-ir-dumu-iki-nematomu-bangu.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/23516-informacijos-perdavimas-nuo-ugnies-ir-dumu-iki-nematomu-bangu.html 23516 Mon, 27 Apr 2026 09:00:11 +0300 native-yes

Informacijos perdavimo raida iki radijo atsiradimo buvo paremta perėjimu nuo gamtos išteklių naudojimo prie technologijų, kurios galutinai panaikino atstumo barjerą. Kaip keitėsi informacijos perdavimo būdai ir kokią reikšmę turėjo radijo atsiradimas?



Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

Per atmintį ir ženklus

Informacijos perdavimo istorija yra neatsiejama nuo pačios civilizacijos raidos. Dar gerokai prieš atsirandant pirmajam rašytiniam ženklui, žmonija sukūrė unikalius būdus žinioms išsaugoti ir skleisti. Ankstyviausias buvo žodinis perdavimas – žmogaus žmogui. Tai buvo pagrindinis būdas perduoti patirtį, papročius ir legendas.

Lygiagrečiai su žodiniu plėtojosi vaizdinis informacijos perdavimas. Uolų piešiniai, piktogramos buvo bandymai fiksuoti medžioklės scenas, ritualus ar astronominius stebėjimus. Šie pirmykščiai vaizdiniai pamažu evoliucionavo į sudėtingas rašto sistemas, kurios leido žiniai keliauti nedalyvaujant pačiam siuntėjui. Seniausi civilizacijos dokumentai, kurių amžius siekia 5000–4000 m. pr. Kr., buvo papirusai ir degto molio lentelės, išmarginti Egipto hieroglifais ir Asirijos dantiraščiu.

2013 m. rasti Vadi al Džarfo papirusai (seniausias rastas tekstas) datuojami maždaug 2560–2550 m. pr. Kr. (faraono Cheopso valdymo laikais). Juose aprašoma Gizos piramidžių statyba – logistika, akmenų gabenimas ir darbininkų dienotvarkė. Tai – dienoraščio tipo įrašai, priklausę pareigūnui Mereriui. Archeologiniai radiniai, datuojami apie 2000 m. pr. Kr., liudija, kad Šumere, Babilono ir Egipto karalystėse jau tada veikė gerai organizuotos pasiuntinių tarnybos.

Šumerai, babiloniečiai, finikiečiai, graikai ir romėnai informacijai įamžinti dažnai naudojo akmenį. Romėnai akmeninėse plokštėse iškaldavo kalendorius ir valstybės potvarkius. Vėliau informacijos skleidėju tapo medis. Hetitai, vėliau graikai ir romėnai laiškus rašydavo ant medinių plokštelių, romėnų vadintų tabula. Itin paplito vaško lentelės, kuriose tekstas buvo rėžiamas smailia lazdele – stiliumi. III a. pr. Kr.–V a. po Kr. romėnai ištobulino lentelių gamybą. Jos tapo kasdienio gyvenimo dalimi, dažniausiai buvo naudojamos mokyklose, teismuose ir sudarant verslo sandorius. Vaško lentelės buvo pirmosios perrašomos laikmenos, leidusios akimirksniu pašalinti klaidą ir rašyti iš naujo.

Dūmai ir būgnai

Tačiau fizinis įrašas buvo tik dalis komunikacijos – jį reikėjo perduoti, kartais netgi skubiai. Kariniams pranešimams buvo pasitelkti optiniai signalai: ugnis ir dūmai iš specialių švyturinių bokštų leido žiniai skrieti šviesos greičiu nuo vienos kalvos iki kitos ir gana didelius atstumus. Pavyzdžiui, per Trojos karą (XII a. pr. Kr.) žinios taip buvo siunčiamos 540 km atstumu.

VIII a. pr. Kr. senovės Kinijoje sargybiniai ant Didžiosios sienos bokštų, pastebėję priešus, uždegdavo ugnį, o tirštus dūmus kontroliuodavo drėgna žole ar kailiais, sukurdami trumpus pūpsnius – savotiškus vizualinius impulsus. Kiekvienas bokštas buvo matomas kito bokšto sargybiniams, todėl žinia apie pavojų per kelias valandas nukeliaudavo tūkstančius kilometrų.

Amerikos indėnų gentys šią sistemą ištobulino dar labiau – dūmų pūpsnių skaičius ir jų trukmė buvo griežtai koduoti: vienas pūpsnis reiškė dėmesį, du – saugumą, trys – kritinį pavojų.

VI a. pr. Kr. persai tam tikru atstumu tarp kalvų statydavo stiprų balsą turinčius karius, ir šie šaukdavo vienas kitam karaliaus įsakymus.

Afrikos džiunglių gyventojai nuo seniausių laikų įvairias žinias perduodavo signaliniais būgnais, kurių garsas buvo girdimas net už 20 km. Keisdami mušimo toną ir ritmą, būgnininkai sugebėdavo imituoti žmogaus kalbos intonacijas. Tai leido perduoti ne tik signalus, bet ir ištisus pasakojimus ar kvietimus į šventes. Kiekvienas kaimas turėjo savo ryšininką, kuris, išgirdęs kaimynų žinią, ją iškart perduodavo toliau.

Pasiuntinių paštas

Grįžkime prie rašytinio žodžio ir pasiuntinių. Į tūteles susukti senoviniai laiškai – papirusai, greitų pasiuntinių nešami, keliaudavo į tolimus miestus ir valstybes. Babilonijos ir Ninevijos valdovai į kitas valstybes siųsdavo savo pasiuntinius bėgikus. Ypač garsūs buvo senovės graikų pasiuntiniai hemerodromai – pėstieji ar bėgikai, nešę reikalingą informaciją dideliais atstumais.

Senovės Indijoje veikė itin efektyvi pasiuntinių estafečių sistema. Kas tris mylias, kiekvieno kaimo pakraštyje, stovėdavo specialios palapinės, kuriose nuolat budėdavo bėgikai, pasirengę bet kurią akimirką perimti siuntą. Kiekvienas pasiuntinys turėjo lazdą su gale pritvirtintais varpeliais. Bėgdamas dideliu greičiu, vienoje rankoje jis laikydavo laišką, o kita mojuodavo skambančia lazda. Palapinėse budintys kiti bėgikai iš tolo išgirsdavo artėjantį kolegą ir pasiruošdavo startui.

Persijos pašto sistema

Specialius pasiuntinius turėjo valdovai ir aukšto luomo žmonės, kurtos net pašto sistemos. Persijoje gyvavusi pašto sistema, antikoje žinota Angarium pavadinimu, buvo laikoma tikru logistikos stebuklu. Ją ištobulino karalius Kyras Didysis (VI a. pr. Kr.), o vėliau išplėtė Darėjas I.

Sistemos ašis buvo Karališkasis kelias, nusidriekęs apie 2 500 km. Karalius Kyras tiksliai apskaičiavo, kokį atstumą žirgas gali nubėgti per dieną nepervargdamas, ir pagal šiuos skaičiavimus visoje imperijoje išdėstė pašto stotis. Kiekvienoje tokioje stotyje visą parą budėjo pailsėję žirgai ir raiteliai, parengti bet kurią akimirką perimti siuntą. Pailsus vienam gyvūnui, jį iš karto, net ir giliausią naktį, buvo galima pakeisti kitu, užtikrinant nenutrūkstamą informacijos judėjimą iki galutinio tikslo.

Graikų istorikas Herodotas, žavėdamasis šia sistema, rašė, kad nei sniegas, nei lietus, nei karštis ar nakties tamsa negali sustabdyti šių pasiuntinių. Dėl šios gyvosios grandinės informacija, kurią paprastas keliautojas gabendavo tris mėnesius, Persijos karalių pasiekdavo vos per 7–9 dienas. Šis logistikos modelis ne tik padėjo pamatus moderniam paštui, bet ir įrodė, kad informacija yra galingiausias įrankis imperijai valdyti.

Tapo būtinybe

Senovės Romos imperatorius Augustas (I a. pr. Kr.) sukūrė Cursus Publicus – milžinišką pašto tinklą, nutiestą akmeniniais keliais per visą Europą ir Mažąją Aziją. Romėnai ištobulino stočių sistemą: kas 10–15 km stovėjo stotys tik arkliams pakeisti, o kas 40 km – stotys, kur buvo galima nakvoti ir pavalgyti. Šis tinklas tarnavo išskirtinai valstybės pareigūnams ir užtikrino, kad imperijos centras visada žinotų, kas vyksta tolimiausiuose pasieniuose.

Žlugus Romai, centralizuotas paštas iširo, tačiau informacijos sklaidos poreikis niekur nedingo. Viduramžiais (XII–XIV a.) bažnytiniai raštai keliaudavo per vienuolynus, o kylantys Europos universitetai (Bolonijos, Paryžiaus) įkūrė savo pasiuntinių korporacijas studentų laiškams gabenti.

Naujųjų laikų aušroje, 1562 m., Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje valdant Žygimantui Augustui buvo įkurta pirmoji reguliari pašto linija Vilnius–Krokuva, gyvybiškai svarbi abiejų valstybių valdymui. Europoje tuo metu įsitvirtino Turnų-Taksisų šeimos pašto monopolis – buvo nustatyti tarifai ir atsirado pašto karietos, kurios kartu su laiškais pradėjo vežti ir keleivius.

Prūsijos kunigaikštis Frydrichas Vilhelmas 1646 m. įsteigė savo valstybinį paštą, kuris aptarnavo ne tik valstybines įstaigas, bet ir pavienius asmenis. Tokią pašto struktūrą perėmė ir kitos šalys, pavyzdžiui, Lietuva, Lenkija, Olandija, Švedija. Jos visos jungėsi bendrais pašto maršrutais.

Naujienos iš laikraščių

XV a. viduryje Johanas Gutenbergas išrado mechanines spaudos stakles ir informaciją pavertė preke, kurią, skirtingai nei anksčiau egzistavusius rankraščius, buvo galima dauginti tūkstančiais egzempliorių. Žinios, anksčiau priklausiusios tik dvasininkijai ir didikams, tapo prieinamos kylančiam miestiečių sluoksniui.
XVII a. pradžioje ši technologija paskatino atsirasti pirmąjį tikrą laikraštį. 1605 m. Strasbūre pasirodęs Johano Karoluso leidžiamas „Relation“ laikomas pirmuoju reguliariu spausdintu savaitraščiu pasaulyje. Informacija tapo dinamiška: žmonės pradėjo diskutuoti apie įvykius ir taip formavo tai, ką šiandien vadiname viešąja nuomone.

Pirmą kartą leisti laikraštį kasdien bandyta Leipcige 1650 m. („Einkommende Zeitungen“), tačiau šis leidinys gyvavo trumpai, o sėkmingu tikruoju dienraščiu laikomas Londono „The Daily Courant“ (1702 m.). Jo leidėja Elizabet Malet nusprendė spausdinti tik faktus, palikdama skaitytojui teisę pačiam susidaryti nuomonę.

Telegrafo revoliucija

Visgi kaip perduoti žinią greitai ir plačiai? XVIII a. pabaigoje Prancūzijoje Klodas Šapas sukūrė optinį telegrafą – bokštų grandinę su judančiomis svirtimis, leidusią kodus perduoti per teleskopus. Operatorius per teleskopą stebėdavo gretimą bokštą. Pamatęs signalą, jis jį atkartodavo savo bokšte, o kitas operatorius – kitame. Taip žinia skriejo per visą šalį. Nors ši sistema veikė tik šviesiuoju paros metu ir esant geram orui, ji įrodė, kad informacija gali skrieti šimtus kilometrų per kelias minutes, fiziškai negabenant jokio objekto.

Tikroji revoliucija įvyko XIX a. viduryje, kai Samuelis Morzė 1837 m. išrado elektromagnetinį telegrafo aparatą. 1844 m. gegužės 24 d. jis išsiuntė pirmąją oficialią telegramą iš Vašingtono į Baltimorę su bibline fraze: „Ką Dievas padarė“ („What hath God wrought“). Pavertus raides elektros impulsais – taškais ir brūkšniais – informacija laidais pradėjo sklisti žaibiškai. Praėjus vos ketveriems metams po to, kai S. Morzės išsiųsta Biblijos citata atvėrė duris į telegrafo erą, iškart šeši Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) laikraščiai ėmė keistis informacija telegrafu – buvo įkurta „The Associated Press“, pirmoji pasaulio naujienų agentūra.
1851 m. JAV jau buvo 50 telegrafo bendrovių, turinčių šimtus telegrafo stočių. Daugiausia jų turėjo geležinkelis. 1886-aisiais veikė daugiau nei 4 tūkst. telegrafo stočių, išsidėsčiusių visoje Amerikoje ir sukūrusių didžiausią pasaulyje milijono kilometrų ryšių tinklą, įskaitant du transatlantinius kabelius.

Alio, kalbėkite!

Netrukus po telegrafo revoliucijos, 1875 m., Aleksandras Greihamas Belas žengė dar toliau – išmokė laidu perduoti nebe sausus kodus, o gyvą žmogaus balsą. Jo teorija, kad jei pavyktų sukurti prietaisą, kurio membrana vibruotų kartu su žmogaus balso bangomis, šią vibraciją būtų galima paversti kintama elektros srove, o kitame laido gale – vėl garsu, tapo tikrove. Telefonas suteikė komunikacijai asmeniškumo ir realiojo laiko pojūtį ir leido žmonėms bendrauti sinchroniškai, be jokių tarpininkų ar specialių kodų mokėjimo.

1877 m. pirmoji telefono linija buvo nutiesta Berlyne. 1882 m. A. G. Belo kompanija įrengė telefono linijų tinklą Varšuvoje (105 abonentai) ir Rygoje (54 abonentai). Tų pačių metų pabaigoje atsirado pirmoji privati telefono linija Rietave. 54 km telefono linija, sujungusi Rietavą, Plungę, Kretingą ir Palangą, buvo nutiesta kunigaikščio Bogdano Oginskio pastangomis. Taigi pirmasis telefonas Lietuvoje suskambo Rietave, praėjus vos šešeriems metams nuo jo išradimo. Ši data ir yra laikoma Lietuvos telefonizavimo pradžia.

Radijo išradimas

XIX a. pabaigoje pasaulis jau buvo apraizgytas tūkstančiais kilometrų laidų. Verslas, politika ir asmeninis gyvenimas tapo priklausomi nuo elektros impulsų.

Tiesa, dar 1864 m. škotų fizikas Džeimsas Klarkas Maksvelas matematiškai įrodė, kad elektromagnetinės bangos gali sklisti erdvėje šviesos greičiu. Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, 1887 m., vokiečių mokslininkas Heinrichas Hercas laboratorijoje pirmą kartą sugeneravo ir rezonatoriumi pagavo šias bangas. Nors pats H. Hercas manė, kad tai tėra įdomus fizikos eksperimentas be jokios praktinės naudos, jo vardas tapo dažnio matavimo vieneto – herco (Hz) – pavadinimu.

Tikrasis proveržis įvyko pačioje XIX a. pabaigoje, kai prasidėjo įtemptos dviejų genijų – Nikolos Teslos ir Guljelmo Markonio – lenktynės. N. Tesla sukūrė pagrindines technologijas stipriems aukšto dažnio signalams generuoti. Italas G. Markonis 1901 m. žengė istorinį žingsnį – nusiuntė pirmąjį belaidį Morzės kodo signalą per Atlanto vandenyną ir įrodė, kad Žemės kreivumas nėra kliūtis radijo bangoms. Iš pradžių radijas tarnavo tik kaip belaidis telegrafas, skirtas siųsti tam tikriems signalams (ypač jūrose esantiems laivams), tačiau 1906 m. Kūčių vakarą Redžinaldas Fesendenas pirmąkart eteryje ištransliavo žmogaus balsą ir smuiko muziką ir taip apstulbino jūreivius.

Po Pirmojo pasaulinio karo radijas tapo masinio informavimo priemone, pasiekusia milijonus žmonių vienu metu. 1920 m. atsidarius pirmosioms reguliarioms stotims, informacija pasidarė momentinė ir prieinama kiekvienuose namuose, o Lietuva į šį judėjimą įsitraukė 1926 m. birželio 12 d., kai iš Kauno nuskambėjo pirmieji lietuviški šaukiniai.



Projektą „Radijas kalba Lietuvai ir pasauliui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 8000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/17558-senoves-raganu-kultas-ar-pries-krikscionybe-europa-vienijo-pagonybe.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/17558-senoves-raganu-kultas-ar-pries-krikscionybe-europa-vienijo-pagonybe.html 17558 Sat, 09 Mar 2024 09:54:45 +0200 native-yes

Ar prieš krikščionybės įsigalėjimą Europą vienijo pagonybė? Ar gali būti, kad ji nenutrūkstamai išliko iki šių dienų?

Britų enciklopedijos („Encyclopaedia Britannica“) 1929 m. leidimo straipsnis apie raganavimą galėjo nustebinti daugybę to laiko skaitytojų. Jo autorė drąsiai tvirtino: „Tyrinėdami viduramžių raganų istoriją, mes nagrinėjame pagoniškosios religijos likučius, kurie bent jau Anglijoje buvo iki XVIII amžiaus.“ Toliau rašoma, kad šios senosios religijos pasekėjų vis dar yra Prancūzijoje ir Italijoje. Ji šimtmečius klestėjo, nepaisant didžiulių Bažnyčios pastangų ją sunaikinti. Maža to, daugybė dvasininkų „krikščionybe tik prisidengė, o tuo pat metu praktikavo senovės ritualus“. Enciklopedijoje šis judėjimas pramintas „raganų kultu“ (The Witch-cult).

Toks drąsus raganavimo apibrėžimas visuose autoritetingosios Britų enciklopedijos leidimuose išliko iki pat XX a. 7 dešimtmečio. Jis formavo ne tik eilinių enciklopedijos skaitytojų supratimą apie raganavimo istoriją, bet ir darė įtaką populiarioms knygoms bei filmams, su kuriais užaugo ištisa karta. Kita vertus, šiandien dauguma mokslininkų teigia, kad iš tiesų tokia visos Europos raganų religija neegzistavo. Bet iš kur tada atsirado teorija apie visą Senąjį žemyną aprėpusį raganų kultą? Norėdami tai išsiaiškinti, pirmiausia susipažinkime su šio enciklopedijos straipsnio autorės gyvenimu, pažiūromis ir surinktais įrodymais apie pagoniškąją tikėjimo sistemą.

Pagarsėjusį įrašą Britų enciklopedijoje paliko pagrindinė raganų kulto hipotezės propaguotoja, neabejotinai talentinga ir aštraus proto istorikė Margaret Murray. Nors ji nebuvo pirmoji, suformulavusi teoriją apie raganas, kaip senosios pagoniškos religijos pasekėjas (tokią mintį dar 1828 m. išsakė Karlas Ernstas Jarke’as), tačiau ji kaip niekas kitas į ją įsigilino. Per savo ilgą gyvenimą (jos 1963 m. išleista autobiografija optimistiškai pavadinta „Mano pirmasis šimtmetis“ („My First Hundred Years“) ji išgarsėjo kaip nusipelniusi archeologė, istorikė, tautosakininkė ir egiptologė. Ji netgi tapo pirmąja Didžiosios Britanijos universitete dėsčiusia archeologe moterimi, tačiau jos interesai neapsiribojo vien šia sritimi. M. Murray jau vaikystėje mėgdavo užsirašinėti kaimynystėje gyvenusių senolių išmintį. Dar kryptingesnis susidomėjimas tautosaka užgimė gyvenant Glastonberyje, kur ji susižavėjo legendomis apie Šventąjį Gralį. Ji kolekcionavo su raganavimu susijusius daiktus ir netgi padovanojo Ešmolio muziejui butelį, kuriame, teigta, įkalinta ragana.

1917 m. M. Murray pristatė savo tiriamąjį straipsnį „Raganų organizacijos Didžiojoje Britanijoje“ („Organisations of Witches in Great Britain“), kuris tapo raganų kulto hipotezės užuomazga. Ji atkreipė dėmesį, kad iki to laiko raganų ritualų ir kultų moksliškai niekas dar nebuvo tyrinėjęs.

Tam ir buvo skirta jos publikacija, pagrįsta daugybe šaltinių. Po šio darbo sekė knygos, kuriose raganų kulto tema nagrinėta dar plačiau: „Raganų kultas Vakarų Europoje“ („The Witch-cult in Western Europe“), „Raganų dievas“ („The God of the Witches“) ir „Dieviškasis karalius Anglijoje“ („The Divine King in England“). Vienus jos atradimai šokiravo, o kiti jais be atodairos žavėjosi.

M. Murray raganų kultą aprašė vaizdingai ir užburiamai. Ji niekada neteigė, kad magija objektyviai egzistuoja, tik tyrinėjo pačių raganų tikėjimus, kaip tai darytų kitatikių religiją analizuojantis antropologas – be jų realumo, patikimumo ar teisingumo kritikos. Mokslininkė tvirtino, kad, tyrinėjant senovės mitus, legendas ir istorinius šaltinius, galima įžvelgti tam tikrą ritualų grupę, kuri kartojasi daugelyje šalių skirtingais laikotarpiais. Kadaise šie ritualai buvo plačiai paplitusios religijos dalimi, tačiau, įsigalint krikščionybei, senieji pagonių tikėjimai buvo užgniaužti. Iš pradžių į krikščionybę atsivertė tik karaliai ir lordai, todėl didžioji dalis žmonių senąją religiją sugebėjo išsaugoti ilgiau. Ankstyvuosiuose Bažnyčios šaltiniuose minimi velnio burtai ir magija, kurie atskleidžia krikščionių užmojus sunaikinti raganų tikėjimą. VII a. Kenterberio arkivyskupas išleido dekretą, kuriuo pasmerkė visus, kas „elgiasi kaip elniai ar jaučiai – tai yra pasiverčia laukiniais gyvūnais, rengiasi gyvūnų kailiais ir dedasi žvėrių galvas; kas tokiu būdu transformuoja savo išvaizdą į laukinio gyvūno, tiems skiriama trejų metų bausmė, nes tai yra velniška“.



Mokslininkė manė, kad iš tokių šaltinių jai pavyko atkurti praeities raganų kulto struktūrą. Pasak jos, kiekvieną koveną sudarė lygiai 13 narių (velnio tuzinas), kuriam vadovavusį žmogų krikščionių tardytojai vadino „velniu“. Raganos šį vadą laikė įsikūnijusiu dievu, kuriam privaloma paklusti visose srityse, o pačiam velniui tekdavo pareiga apmokyti raganas ritualų ir magijos.

Savo veikaluose M. Murray nesigilino į praktinę magiją (burtus ir užkalbėjimus), o domėjosi apeigomis – pamatiniais raganų bendruomenės tikėjimais ir principais. Velniu pramintas koveno vadas buvo pagrindinė šių sambūrių figūra.

Raganų garbinama Aradija

Charlesas Lelandas senovės raganų religijos egzistavimu nė kiek neabejojo. O jei ji egzistavo, svarstė jis, tuomet raganos turėjo šventąjį raštą, kurį jis užsimojo atrasti. Šių paieškų rezultatas buvo 1899 m. išleista knyga „Aradija, arba raganų evangelija“ („Aradia, or the Gospel of the Witches“). Joje prozos ir poezijos forma aprašyta, kaip deivė Diana pastojo nuo savo brolio, šviesos nešėjo Liuciferio. Gimusią mergaitę deivė pavadino Aradija ir skyrė jai užduotį Žemės vyrus ir moteris išmokyti raganysčių, kad silpnieji galėtų apsiginti nuo galingųjų. Tapusi pirmąja ragana, Aradija žmones paliko, tačiau kiekvieną pilnatį sušaukia savo mokinius susiburti nuogus miške ir atšvęsti vadinamąjį šabašą su šventintu maistu. Nors ir gyvena danguje su motina, Aradija gali būti iškviesta panaudoti savo galių.

Ch. Lelando „Aradijoje“ aprašyta ne tik dar daugiau Dianos legendų, bet ir]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/16693-vikingu-pedsakais.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/16693-vikingu-pedsakais.html 16693 Sat, 02 Dec 2023 10:04:21 +0200 native-yes

Vikingai neretai vaizduojami kaip kraujo ištroškę piratai, plėšiantys ir žudantys nekaltus kaimiečius, bet tuo pat metu buvo neprilygstami vandenų valdovai ir apsukrūs prekeiviai.

Atrodė, kad žvarbus Atlanto vandenyno vėjas tuoj sudraskys pašėlusiai plazdančią didžiulę baltą burę, bet ilgas, grakštus iš tvirto ąžuolo suręstas karo laivas toliau skrodė bangas, taškydamas denį lediniais vandens purslais. Vyrai irklavo kaip vienas, įtemptais raumenimis, giliai kabindami vandenį, kol laivas pagaliau pasiekė krantą. Į jį išlipę storais vilnoniais marškiniais vilkintys kariai buvo ginkluoti ilgomis aštriomis ietimis ir sunkiais kovos kirviais. Vienas jų iškėlęs kalaviją griausmingai sušuko kitiems, ir šie jam balsiai atsakė. Paskui visi darniai ir ryžtingai metėsi į šlaitą. Kurgi jie bėgo prieš vėją? Į pakrantėje stovintį vienuolyną, pilną aukso, brangakmenių ir gausių maisto atsargų, kurias buvo galima pagrobti. Tam tereikėjo įveikti kelis tylius kuklius vienuolius...

Išgirdę žodį „vikingas“ daugelis pirmiausia įsivaizduoja kraugeriškus karius, puldinėjančius nekaltus vienuolynus ir plėšiančius jų brangenybes. Šis viduramžių skandinavų įvaizdis nepaprastai paplitęs, ir retas žino, kad pats žodis víking reiškė „plaukti į žygį“. Tikrai nesunku prieiti prie išvados, kad tie žmonės buvo ne kas kita, kaip piratai: juk jie išties puldinėdavo ir plėšdavo visus, kurie nepajėgdavo apsiginti. Vikingai plaukdavo iš Skandinavijos į Britų salų pakrantes ir kitas vietas, įsiverždavo į kaimus ir vienuolynus, žudė gyventojus ir grobė jų turtą. Šiuos įvykius patvirtina daugybė liudininkų užrašytų pasakojimų ir dar šiandien vis randami lobiai bei brangenybės, kurias nuo negailestingų užpuolikų pavojaus akimirką buvo išslapstę vietos gyventojai.

Vis dėlto tai tik pusė istorijos. Vikingų civilizaciją palaikė ir augino du dalykai: juos garsinę žiaurūs žygiai ir... prekyba. Vikingai ne tik steigė kolonijas užkariautose žemėse, bet ir tiesė svarbius prekybos kelius, kuriais naudodamasi jų šalis tapo viena turtingiausių pasaulyje.

Didžiąją metų dalį šie negailestingi miestų ir vienuolynų plėšikai dirbo žemę arba gamino vertingus papuošalus bei kitus juvelyrinius dirbinius. Būtent ši veikla ir finansavo jų klestinčią civilizaciją.

Jūreivių kelionės

Vikingai keliavo toliau ir plačiau nei bet kurios ankstesnės civilizacijos atstovai

Vikingams Atlanto vandenynas tapo nuosavu kiemu kelis šimtmečius iki Kristupui Kolumbui aptinkant žemę, dabar vadinamą Amerika. Jie taip pat užvaldė Rusijos upių sistemą ir per ją pasiekė Vidurinius Rytus. Įspūdingos vikingų kelionės padėjo jiems išsiveržti į sparčiai besivystančio pasaulio pirmąsias pozicijas. Naujoji vikingų civilizacija iš esmės suklestėjo dėl vienui vienintelio išradimo – greitaeigių laivų.

Aplink šias jūrines transporto priemones kūrėsi visa vikingų visuomenė. Jų laivai buvo didesni, lengvesni ir greitesni už visus ankstesnius. Jie buvo tobulinami daugybę metų ir ilgainiui galėjo mesti iššūkį net žiaurioms Atlanto vandenyno audroms, tačiau jų laibumas ir lengvumas leido plaukioti ir sekliomis upėmis. Keliaudamos laivais stiprių vyrų įgulos steigė kolonijas visame pasaulyje, o šių transporto priemonių statyba ir priežiūra tapo visos vikingų visuomenės pagrindu.

Vikingai viešpatavo jūrose ir prekiavo visose Europos pakrantėse. Tuo metu Britanija buvo tik pabirų karalysčių, nepajėgiančių apginti savo krantų, skiautinys. Vikingų jūreiviai suprato, kad tą patį kelią dažnai lengviau įveikti ne sausuma, o vandeniu: kai kurias pasaulio vietas jūra buvo galima pasiekti vos per penkias dienas, o kelionė sausuma trukdavo mėnesį. Kartais vikingai leisdavosi į ilgesnes ekspedicijas ir įsikurdavo keistuose svetimuose kraštuose, todėl vikingų civilizacija išplito į Islandiją bei Grenlandiją ir buvo pasiekusi net Šiaurės Amerikos krantus.

Bangas skrodžiantis ilgas, aptakus vikingų laivas, papuoštas nuožmia drakono galva, neabejotinai užima kvapą, bet iš tiesų gyvenimas tokiuose laivuose nebuvo itin spalvingas. Neturėdami pastogės naktimis jūreiviai statydavosi improvizuotas palapines iš burės. Miegodavo tirtėdami nuo šalčio po antklodėmis ar miegmaišiuose iš gyvūnų kailių.



Valgydavo vien džiovintą arba sūdytą mėsą užgerdami ją vandeniu, alumi arba rūgpieniu. Per tokias ilgas keliones laivai skęsdavo taip dažnai, kad tai buvo laikoma ne tragedija, o veikiau tikėtinu įvykiu. Apie gelbėjimo operacijas nebuvo nė kalbos, nes paprastai žinios apie sudužusį laivą žmones pasiekdavo tik po kelių savaičių, mėnesių ar net metų. Audringame Atlanto vandenyne dingdavo daugybė laivų. Kai Erikas Rudasis keliavo į Grenlandiją, tikslą saugiai pasiekė tik 14 iš 25 jo laivų.

Tačiau už ištvermę ir ryžtą rizikuoti vikingai gaudavo atlygį vertingais egzotiškais lobiais ir galimybėmis prekiauti viso pasaulio pakrantėse. VIII a. pabaigoje įsiveržę į Angliją vikingų keliautojai visiems laikams nulėmė salos likimą. 860 m. narsieji kariai net buvo apgulę Konstantinopolį. Maždaug po 20 metų, 885-aisiais, atplaukę laivais, jie įsiveržė į Paryžių. Šios istorinės kelionės, kurias skatino noras prekiauti, užkariauti, plėšti ir patirti nuotykių, paliko pėdsaką, juntamą visame pasaulyje iki šių laikų.

Visi vikingų laivai buvo gaminami taip pat – perdengiant ir sukalant ąžuolines arba pušines lentas. Vėliau laivai buvo sutvirtinami, o tarpai tarp lentų sandarinami degute išmirkyta vilna ar gyvūnų kailiais.

Šis į vairą panašus irklas būdavo pritvirtinamas laivagalyje prie dešinio borto. Juo būdavo vairuojamas laivas, bet, palyginti su šiuolaikiniais vairais, tam reikėjo nemažai jėgų.

Navigacija

Kai garsiausi pasaulio tyrinėtojai dar nė nebuvo gimę, vikingai jau buvo apkeliavę kone visą pasaulį. Tačiau kaip karingiesiems skandinavams pavyko tai padaryti be kompasų, palydovų ar radijo ryšio? Atsakymas į šį klausimą paprastesnis, nei būtų galima pagalvoti, – patirtis. Užuot pasikliovę prietaisais, vikingų keliautojai pasitikėjo gamta. Jie stebėjo žvaigždžių ir Saulės padėtį, o apie atstumą iki sausumos jiems bylodavo]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/16626-paslaptingas-imperatoriaus-cin-kapo-rusys.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/16626-paslaptingas-imperatoriaus-cin-kapo-rusys.html 16626 Sat, 25 Nov 2023 09:59:41 +0200 native-yes

Ne tik daugiatūkstantinė armija saugo pirmojo Kinijos imperatoriaus iki šiol dar neatvertą paskutinio jo poilsio vietą.

Ar žinai, kad... Imperatoriaus Čin paliepimu pradėtos Didžiosios kinų sienos statybos.

Tik įsivaizduokite šulinių kasėjų nuostabą, kai pradėję rausti žemę vietoj ieškoto vandens atrado didžiulį požeminių salių labirintą su tūkstančiais akmeninių karių, stovinčių tarsi ką tik išgirdus komandą „ramiai!“.

Kiek toliau už vidurio Kinijos Šaansi provincijos sostinės Siano ribų atrastas pirmojo Kinijos imperatoriaus Čin Ši Huangdi (Cinšichvangdi) mauzoliejus tapo bene gausiausiu kada nors aptiktu senovės artefaktų lobynu. Nuo 1974 metų, kai ši vietovė buvo atrasta, jame atidengta daugiau nei 8000 terakotinių karių, kuriuos kai kas vadina vienu nuostabiausių atradimų archeologijos istorijoje.

Maždaug V–III amžiais pr. Kr. Kinija buvo susiskaldžiusi į septynias besigrumiančias karalystes, todėl šis periodas taip ir vadinamas –„Kariaujančių karalysčių laikotarpiu“. Būsimas pirmasis imperatorius, kurio tikrasis vardas Ing Džengas, buvo vakarinės Čin karalystės valdovas, dar didesnę galią savo rankose sutelkęs po to, kai 221 m. pr. Kr. triumfavo mūšiuose prieš kitas šešias karalystes. Po šios pergalės Ing Džengas suvienijo konfliktuojančias žemes ir save paskelbė pirmuoju Kinijos imperatoriumi, Čin Ši Huangdi. Istorija nepalieka abejonių, kad suvienytų karalysčių valdovas buvo negailestingas diktatorius. Pavyzdžiui, kai kurie šaltiniai aprašo incidentą, kai myriop buvo pasmerkti 460 Čin valdžiai paprieštaravusių mąstytojų, o jų raštai ir knygos konfiskuotos arba sudegintos. Savo valdose subūręs šimtų tūkstančių karių armiją, imperatorius Čin pradėjo vis labiau rūpintis rūmais ir kariauna, kurią galėtų valdyti ne tik gyvųjų, bet ir mirusiųjų pasaulyje.

Požeminio miesto paslaptys

Imperatoriaus Čin mauzoliejus panašesnis ne į kapavietę, o į prarastos civilizacijos palikimą.

Darbininkų kapai

Net 38 metus mauzoliejaus kompleksą statę amatininkai ir darbininkai buvo palaidoti čia pat, o jų vardai, pareigos ir kilmės vietos įamžintos keraminėse plytelėse.

Pilkapis

Supiltų žemių piramidė kadaise siekė 115 metrų aukštį. Tačiau, laikui bėgant, kalva sudūlėjo iki dabartinio maždaug 55 metrų aukščio.

Imperatoriaus Čin kapas

Po pilkapiu slypi imperatoriaus kapavietė, kurios bendras plotas, manoma, siekia apie 180 000 kvadratinių metrų. Kapas įrengtas 30 metrų gylyje.

Kaip pagaminti terakotinį karį

Kiekvienas šių nejudrių kareivių buvo nulipdytas iš keraminio molio, vadinamo terakota (it. terra cotta – degta žemė). Pažiūrėkime, kaip jie buvo sumodeliuoti.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/12209-ilgai-lauktas-pripazinimas-kaip-jav-pripazino-lietuva-1922-metais.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/12209-ilgai-lauktas-pripazinimas-kaip-jav-pripazino-lietuva-1922-metais.html 12209 Thu, 23 Jun 2022 19:34:59 +0300 native-yes

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, susiklosčius palankioms sąlygoms, griuvus imperijoms, pirmiausia carinei Rusijai, lietuvių tautai ant tų griuvėsių pavyko sukurti savo nepriklausomą valstybę – Lietuvos Respubliką. Šiemet sukanka 100 metų, kai Vakarų didžiosios valstybės pripažino Lietuvą kaip politinį vienetą. Šis procesas buvo ilgas ir sudėtingas: pavyzdžiui, JAV vienu metu Baltijos šalių pripažinimą siejo su jų grąžinimu į Rusijos sudėtį. Tačiau ilgainiui tokio pripažinimo ribotumas atnešė naudą pačiai Lietuvai.

VDU Lietuvių išeivijos instituto profesorius Juozas Skirius

Pirmaisiais metais Lietuvos pripažinimas vyko vangiai

Valstybės kūrimas yra sunkus procesas, kuriam įvykdyti reikalingos tam tikros sąlygos. Pirmiausia, reikia, kad būtų pakankamai išsilavinusių piliečių, kurie geba organizuoti ir valdyti. Taip pat – būtina formuoti tautinį susipratimą ir nacionalinę kultūrą, sukurti turtines vertybes, kurios taptų valstybės ekonominiu stuburu, megzti prekybinius ryšius su užsienio šalimis, aprūpinant vidaus rinką būtinais produktais, kaupti valiutos atsargas.

Be to, naujos valstybės egzistavimą būtinai privalo pripažinti kaimyninės šalys, didžiosios valstybės. Šis pripažinimas tarptautine prasme stabilizuoja naujos valstybės funkcionavimą ir sukuria pagrindą tarpusavio bendradarbiavimui. Naujosios Lietuvos jaunieji diplomatai valstybės gyvavimo pradžioje dėjo didžiules pastangas tam, kad atkreiptų užsienio šalių dėmesį į susikūrusią nedidelę Lietuvos valstybę, siekiant jų pritarimo bei pripažinimo de facto ir de jure formoje.

Pirmaisiais metais po nepriklausomybės paskelbimo, Lietuvos tarptautinis pripažinimas vyko vangiai. Dauguma didžiųjų valstybių rinkosi pripažinti mūsų šalį tik de facto (faktiškai), tačiau ne de jure (oficialiai, teisiškai). Užsienio valstybės delsė oficialiai pripažinti Lietuvą dėl neapibrėžtos situacijos šalies viduje, priešiškų santykių su Lenkija ir dėl Rusijos, paskendusios pilietiniame kare.

Švedija buvo pirmoji valstybė, kuri 1918 m. gruodį pripažino Lietuvą de facto, po jos sekė Norvegija ir Danija 1919-ųjų pradžioje. Tų pačių metų rugsėjį mūsų vyriausybę de facto pripažino D. Britanija, o 1920 m. gegužę – Prancūzija. Tačiau tarptautinis pripažinimas gerokai paspartėjo tik po to, kai 1920-ųjų liepos 12 dieną buvo pasirašyta taikos sutartis su Sovietų Rusija. Pirmoji de jure Lietuvą 1921 m. vasarį pripažino Latvija, o iki tų metų pabaigos iš viso Lietuvą de jure pripažino 11 valstybių. Bet didžiosios Europos valstybės ir JAV neskubėjo – jų pripažinimo teko palaukti iki 1922-ųjų, po ketverius metus vykdytų lietuvių diplomatinių pastangų.

Didžiausias dėmesys – Jungtinėms Amerikos Valstijoms

Tyrimai rodo, kad tuo metu Lietuvos Respublikos politinių veikėjų dėmesys daugiau krypo į JAV, nei kitas šalis. Kodėl? Pirmiausia, po Pirmojo pasaulinio karo JAV buvo ekonomiškai galingiausia valstybė pasaulyje – jos gamyba sudarė net 48 proc. viso pasaulio produkcijos. Antra, amerikiečiai savo rankose turėjo finansinę Europos kontrolę: jų skolininkėmis tapo net 20 šalių, tarp jų ir pagrindinės JAV sąjungininkės.

Trečia, JAV prezidentas Woodrow Wilsonas 1918 m. parengė „14 punktų“ programą, skirtą taikai ir pokario pasaulio sutvarkymui. Ši programa suteikė apsisprendimo viltį visoms priklausomoms ir išsivadavusioms tautoms – kitaip tariant, galimybę siekti nepriklausomybės. Visa tai padėjo JAV tapti tarptautiniu lyderiu. Ketvirta, JAV buvo įsikūrusi stambi, organizuota ir pakankamai turtinga lietuvių bendruomenė, kurią sudarė apie 500–700 tūkstančių žmonių. Lietuvos vadovai tikėjosi pasinaudoti JAV politine parama, paskolomis ir tautiečių sentimentais savo Tėvynei bei jų veikla ir kapitalu.

Lietuvių išeivijos pastangos – patriotiškos ir nesavanaudiškos

Lietuvių bendruomenės Čikagoje, Niujorke ir kituose JAV miestuose turėjo savo parapijas, kultūros įstaigas, leido keliasdešimt laikraščių, spausdino lietuviškas knygas. Lietuviai buvo susitelkę į organizacijas: susivienijimus, klubus, draugijas. Jau aiškiai ryškėjo ir jų ideologinis išsiskaidymas į katalikų, tautininkų ir socialistų sroves. Visos jos vykdė lietuvišką veiklą, kvietė savo tautiečius į įvairius renginius, jautriai išgyveno savo Tėvynės Lietuvos likimą, aktyviai pasisakė už nepriklausomos valstybės sukūrimą, Lietuvos politikus rėmė finansiškai.

Jau 1917-ųjų pradžioje JAV lietuviai – katalikų ir tautininkų organizacijos – JAV valdžiai įteikė memorandumus, pasisakydami už nepriklausomą Lietuvą ir prašydami ją pripažinti. O 1918 m. kovo 13–14 dienomis Niujorke vyko lietuvių sukviestas Visuotinis Amerikos lietuvių seimas, kuriame dalyvavo daugiau nei tūkstantis delegatų. Tikslas – suvienyti jėgas politiniam darbui. Seimas dar kartą pasisakė už Lietuvos valstybingumą, kreipėsi į JAV valdžią prašydami Lietuvą pripažinti ir remti ją būsimoje Taikos konferencijoje.

Vašingtone buvo įkurtas Amerikos lietuvių Vykdomasis komitetas, kuris privalėjo nuolat priminti Lietuvos klausimą JAV valdžiai, amerikiečių visuomenei ir užsienio šalių ambasadoms. Komitetas tapo kaip ir laikina Lietuvos atstovybe. JAV lietuviai finansiškai parėmė Lietuvos delegaciją Taikos konferencijoje Paryžiuje, siuntė ir savo atstovus talkinti delegacijai. Be to, 1919 m. komitetas surinko 1 milijoną parašų, prašant pripažinti Lietuvą, o 1921 m. gegužę 138 parašų knygas įteikė Baltuosiuose rūmuose naujam JAV prezidentui respublikonui Warrenui Hardingui.

JAV lietuviai 1920–1923 metais pirko Lietuvos išleistas obligacijas – praktiškai paskolino šaliai 1,8 mln. dolerių. Tiesa, valstybė įsipareigojo mokėti palūkanas ir po kažkiek laiko paskolą išpirkti. Tuo metu į Lietuvą su savo pinigais ir darbine patirtimi grįžo kelios dešimtys tūkstančių JAV lietuvių. Tiesiog stebina to meto išeivijos patriotinės nuostatos ir nesavanaudiškas veikimas remiant Tėvynę.

Lietuvą vis dar laikė Rusijos dalimi

Lietuvių susitikimuose su JAV atstovais 1918–1919 m. ryškėjo toks vaizdas: Lietuva tebelaikoma Rusijos valstybės dalimi. JAV prezidentas demokratas W. Wilsonas ir valstybės sekretorius Robertas Lansingas laikėsi vadinamojo „nedalomos Rusijos“ principo kaip oficialios linijos užsienio politikoje (tiesa, išimtis buvo padaryta Lenkijai ir Suomijai). Taikos konferencijoje Paryžiuje amerikiečiai rėmė antibolševikinių jėgų vadovybes, ypač Rusijos imperijos admirolo Aleksandro Kolčako atstovus.

Laiške A. Kolčakui, kurį 1919-ųjų gegužę pasirašė Antantės valstybių vadovai ir JAV prezidentai, admirolas yra faktiškai pripažįstamas būsimos demokratinės Rusijos vadovu su sąlyga, kad pakraščiams, tai yra, ne rusų tautoms, tarp jų ir lietuviams, būtų suteikta plati autonomija. Todėl oficialiuose JAV sluoksniuose į Lietuvos atstovus buvo žiūrima kaip į autonominės Lietuvos Rusijos sudėtyje atstovus.

Pripažinimas – tik kol Rusijos valdžioje bolševikai

Lietuvos reikalams JAV, prieš pačių lietuvių norus, bandė atstovauti antibolševikinių rusų jėgų ambasadorius Borisas Bachmetjevas 1917–1922 metais Vašingtone. Gyvybingas buvo ir kitas JAV politikų požiūris – už galimą Lietuvos ir Lenkijos politinę-administracinę sąjungą (uniją). Lietuvos politikai tokiems planams priešinosi. Buvo ir trečias amerikiečių požiūris – laikinas Baltijos šalių pripažinimas, kol Rusijoje prie valdžios vairo šeimininkaus bolševikų režimas.

Šios trys JAV politinės tendencijos buvo tarpusavyje susijusios, ryškiau reikšdavosi tai viena, tai kita, priklausomai nuo tarptautinių sąlygų. 1921-aisiais pirmasis neoficialus Lietuvos atstovas Vašingtone, Vasario 16-osios Akto signataras Jonas Vileišis rašė, kad JAV valstybės sekretorius C. Hughesas „nesipriešina dėl mūsų nepriklausomybės pripažinimo su maža pastaba, kad toks pripažinimas yra duodamas laikinai“. Tai yra iki tol, kol Rusijoje valdžioje bus bolševikai. Jiems žlugus, Lietuvos valdžia privalės su nauja demokratine Rusijos vyriausybe ir Rusijos tautų atstovais susitarti dėl tolesnio savo likimo. Tokia buvo amerikiečių to meto politinė logika.

Bolševikai Rusijoje nežlugo, atsilaikė ir įveikė rusų baltųjų judėjimą pilietiniame kare. Šiam karui pasibaigus, 1922 m. atsistatydino Rusijos ambasadorius B. Bachmetjevas. Tą pačią dieną Prancūzija, D. Britanija, Italija ir Japonija nutarė pasirengti Lietuvos de jure pripažinimui. O JAV diplomatija, užbėgdama šioms valstybėms už akių, 1922 m. liepos 28 dieną „pilnai pripažino“ (t.y. de facto ir de jure kartu) Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybes. Antrasis Lietuvos neoficialus atstovas Valdemaras Čarneckis po pripažinimo jau tapo įteisintu Lietuvos atstovu ir laikinuoju reikalų patikėtiniu bei gavo įgaliojimus steigti Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone.

Baltijos tautos būtų buvę grąžintos Rusijai

Pripažinimo dokumente rašoma: „JAV nuosekliai pasisakydavo už tai, kad neapibrėžta Rusijos politinė situacija nebūtų priežastimi Rusijos teritorijos skaldymui ir nusavinimui, ir šitas principas toliau turi galią šiuo metu pripažįstant Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybes“. Atkreiptinas dėmesys, kad pripažintos ne valstybės, o vyriausybės. Kodėl? Tai ir yra laikinumas, nes daroma nuolaida ateities būsimai demokratinei Rusijai (!!!). Į Rusijos sudėtį būtų grąžintos Baltijos tautos su savo vyriausybėmis, su plačia kultūrine ir administracine autonomija.

Taigi, amerikiečiai, vengdami tarptautinių įsipareigojimų Baltijos valstybėms, suranda ne tik įdomią, bet ir netradicinę pripažinimo formuluotę. Jeigu JAV spaudoje šis pripažinimo aktas buvo teigiamai sutiktas ir įvertintas, tai Lietuvoje – gana santūriai, nesigilinant į pripažinimo esmę. Lietuviška spauda rašė, kad „Amerika pripažino Lietuvą“. Šiuo atveju buvo svarbus pats faktas – pripažinimas.

Pripažinimo ribotumas – savotiškai naudingas

Galima teigti, kad tokio pripažinimo ribotumas buvo netgi savotiškai naudingas. Jeigu JAV vyriausybė būtų pripažinusi Lietuvos valstybę, kuri jau neturėjo Vilniaus krašto, o Klaipėdos dar neturėjo, tai būtų diplomatiškai sudėtingiau susigrąžinti minėtas teritorijas. Be to, JAV pirmoji iš Vakarų didžiųjų valstybių, kad ir tokiu lygiu, pripažino Lietuvą ir tai suteikė jos vyriausybei pasitikėjimą tarptautiniu mastu bei moralinio stiprumo kovojant už nacionalines savo teises.

Ilgainiui „laikinumo principas“ JAV politikoje kito naudinga Baltijos valstybėms linkme. 1933 m. lapkričio 16 d. pripažinusi bolševikinę Tarybų Sąjungą, JAV automatiškai atsisakė ribotos pozicijos Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių atžvilgiu. Šios valstybės amerikiečiams tapo tokios pat kaip Lenkija, Suomija ar Danija. Kaip įrodymas gali būti oficialus JAV valstybės sekretoriaus B. S. Welleso 1940 m. liepos 23 d. pareiškimas, kuriuo nepripažįstami 1940 m. tragiški įvykiai Baltijos šalyse.

Dokumente pažymėta, kad „šiomis dienomis baigiasi kryptingas procesas, kuriuo trijų mažų Baltijos respublikų – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – nepriklausomybė ir teritorinis neliečiamumas buvo sunaikintas vieno iš galingųjų kaimynų“, t. y. bolševikinė TSRS. Kaip matome, amerikiečiai jau kalba apie Baltijos respublikų nepriklausomybę. Tai jau kitoks jų požiūris, nei 1922 metais.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/11432-seilemo-raganu-teismas.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/11432-seilemo-raganu-teismas.html 11432 Sat, 26 Mar 2022 08:00:00 +0200 native-yes

Raganų ir raganių medžioklė – daugiausia viduramžių pabaigai ir pirmiesiems naujųjų amžių šimtmečiams būdingas reiškinys. Inkvizicija ir su ja nesusiję raganų medžioklės procesai buvo itin paplitę Europoje. Deja, panašūs reiškiniai neaplenkė ir Šiaurės Amerikos. Garsiausias toks procesas – Seilemo raganų teismas, vykęs pačioje XVII a. pabaigoje dabartinių Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) teritorijoje.

Manvydas VITKŪNAS

Seilemas įsikūręs Masačusetse. Tuo metu Masačusetsas buvo viena iš britų kolonijų Šiaurės Amerikoje ir priklausė Naujosios Anglijos regionui. Dabar Masačusetsas – viena iš 50 JAV valstijų, o Seilemas – gana nedidelis miestas (kiek daugiau nei 40 tūkst. gyventojų).

XVII a. Seilemas buvo gyvenamas vien puritonų – radikalių anglų protestantų, garsėjusių fanatišku pamaldumu, asketiškumu, taupumu ir netgi šykštumu, begaliniu darbštumu ir atkaklumu. Jie itin griežtai auklėjo savo vaikus: šie niekada neturėjo žaislų (tai puritonai laikė beprasmybe) ir nuo mažumės buvo spaudžiami sunkiai dirbti bei kopijuoti suaugusiųjų gyvenimą.

Puritonai buvo įtikėję savo išskirtinumu ir manėsi esą Dievo išrinktoji tauta. Jie itin daug ir nuoširdžiai meldėsi, mat maldą laikė pagrindine bendravimo su Dievu priemone. Buvo atsisakyta įvairių atributų, būdingų anglikonų ir katalikų tikėjimams. Puritonų bažnyčiose nebuvo šventųjų paveikslų, o tikėjime – šventųjų kulto, švęsto vandens ir daugybės kitų dalykų. Pastoriai buvo ne profesionalūs dvasininkai, o iš bendruomenės renkami gerbiami asmenys, ir jiems buvo mokamas atlyginimas.

Sunkiai sutardami su Anglijos valdžia ir kitais gyventojais, XVII a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose puritonai ėmė masiškai keltis į Šiaurės Ameriką, Naujosios Anglijos teritoriją, mat ji jiems buvo tarsi Pažadėtoji Žemė. Ten jie tikėjosi susikurti laisvą gyvenimą, skleisti tikėjimą, įgyti žemės (daugeliui jos stigo tėvynėje), o svarbiausia – atsiriboti, išgelbėti save ir savo vaikus nuo „ištvirkusios, tikėjimą praradusios ir nuodėmėse paskendusios“ Anglijos visuomenės.

Viena pirmųjų puritonų kolonijų tapo Seilemas. Jį įkūrė 1628–1630 m. atvykę daugmaž tūkstantis kolonistų. Kolonija ėmė sparčiai augti: naujakuriai kirto miškus, statė namus, dirbtuves, žemes vertė dirbamaisiais laukais ir plėtė jų plotus, susidurdami su vietos indėnais. Kolonistams ne visada sekdavosi susitarti geruoju – 1692 m. sausį indėnai atakavo kaimyninę Jorko koloniją ir išžudė arba išsivarė į nelaisvę daug ten gyvenusių puritonų.

Raganavimas – baudžiamasis nusikaltimas

Tuo pat metu, 1692 m. pradžioje, Seilemo pastoriaus Samjuelio Pariso namuose ėmė dėtis keisti dalykai. Devynmetė jo duktė Elizabeta Paris ir vienuolikmetė dukterėčia Abigailė Viljams pradėjo keistai elgtis – kartkartėmis rėkė, skleidė gąsdinančius garsus, vartėsi ant grindų, rangėsi keistomis pozomis, slėpėsi po baldais. Kai pastorius bandydavo skaityti maldas, mergaitės užsidengdavo ausis. Vasario 8 d. pakviestas gydytojas Viljamas Grigsas pareiškė, kad dvi jo apžiūrėtos keistai besielgiančios mergaitės yra apsėstos šėtono ir tai būsiąs raganų darbas (dabar manoma, kad jos galėjo sirgti Hantingtono ar kokia kita nervų ar panašia liga).

Raganų egzistavimu tuomet buvo šventai tikima – 1641 m. Anglijoje netgi buvo priimtas įstatymas (kolonijos taip pat gyveno pagal metropolijos įstatymus), skelbiantis, kad raganavimas yra baudžiamasis nusikaltimas. Maža to, V. Grigsas pasirėmė Harvardo koledžo (dabar tai – garsusis Harvardo universitetas) auklėtinio ir Bostono puritonų bažnyčios pastoriaus Kotono Maderio straipsniu, kuriame buvo rašoma, kad 1688 m. Bostone viena airių kilmės moteris, dirbusi skalbėja, buvo apkaltinta raganavimu bei poveikiu savo šeimininko vaikams, nuteista ir pakarta. Įkvėpta šio straipsnio ir gydytojo išvados, Seilemo bendruomenė nusprendė imtis tyrimo. Taip prasidėjo garsiausias dabartinėje JAV teritorijoje raganų teismas, žinomas kaip Seilemo procesas.

Paklaustos, kas galėjo būti ragana, užkerėjusia mergaites, abi iš pradžių nurodė pastoriaus tarnaitę indėnę, vardu Tituba. Elizabeta ir Abigailė prasitarė, kad Tituba joms pasakojo apie kerėjimus. Vėliau jos nurodė daugybę kitų žmonių. Negana to, netrukus panašia liga susirgo (ar apsimetė sergą) dar keli vaikai ir paaugliai.

Pakorė net pastorių

1692 m. kovo 1 d. buvo suimta Tituba ir dar dvi moterys – elgetaujanti Sara Gud ir vieniša senyvo amžiaus našlė Sara Osborn. Pastaroji dargi buvo įsivėlusi į teisminį ginčą su keliais įtakingais puritonais. Moterys buvo apžiūrėtos ieškant raganavimo ar sanguliavimo su šėtonu požymių. Jos buvo patogus taikinys, nes laikytos prastomis tikinčiosiomis, mat retai lankydavosi bažnyčioje. Visos trys moterys neturėjo, kas jas apgintų, ir tai padėjo daugumai Seilemo bendruomenės narių įtikėti, esą šios moterys iš tiesų gali būti raganos.

Per kelias artimiausias savaites buvo suimta ir daugiau asmenų. S. Gud vos ketverių metų dukrelė Doroti taip pat buvo apklausta ir iš vaikiško naivumo pasakė, kad yra ragana (!), kaip ir jos mama (vargu ar mergaitė išvis suprato, apie ką kalbama, – ji galbūt norėjo kuo greičiau būti kartu su mama). Teismui to pakako, kad S. Gud būtų pripažinta ragana, o mažoji Doroti taip pat atsidurtų kalėjime.

Netrukus buvo suimta dar daugiau žmonių – ne tik moterų, bet ir vyrų. Tarp jų buvo ir gerai žinomų Seilemo gyventojų. Galiausiai buvo suimtas netgi buvęs pastorius Džordžas Barouzas – Harvardo koledžo absolventas, dirbęs pastoriumi keliose parapijose. Istorikai neabejoja, kad Dž. Barouzą įskundė jo asmeniniai priešai, taip pat buvusios parapijos ir parapijiečiai, kuriems jis liko skolingas pinigų. Kaltinimai buvo suklastoti ir absurdiški – esą jis gebėjo „kilnoti neįtikėtinai sunkius daiktus ir demonstravo tokią jėgą, kokios neįmanoma turėti be velnio pagalbos“. Tai, kad vyras galėjo būti tiesiog fiziškai labai stiprus, niekam nerūpėjo.

Dar iki prasidedant teismo procesui, kalėjime mirė S. Osborn. Suėmimai tęsėsi. Galiausiai gegužės mėnesį prasidėjo teismas. Masačusetso gubernatorius Viljamas Fipsas paskyrė teisėjus. Trys iš jų buvo jau minėto raganų gaudymo entuziasto pastoriaus K. Maderio draugai, o pačiam K. Maderiui buvo pavesta kontroliuoti teismo procesą. Į teisėjų kolegiją taip pat buvo įtrauktas vicegubernatorius, o teismo pirmininku paskirtas teisinio išsilavinimo neturėjęs Viljamas Stoutonas.

Spaudė akmenimis

Teismo metu teiginys, kad mergaitėms kančias siunčia šėtonas, buvo laikomas neginčijamu faktu. Pagrindiniai kaltinamųjų kaltės įrodymai buvo Elizabetos ir Abigailės teiginiai, esą jas lanko kaltinamųjų dvasios. Teisėjai paniro į teologinį ginčą – ar tam, kad žmogaus dvasia šėtono būtų panaudota blogiems darbams, reikia paties žmogaus sutikimo ar ne. Galiausiai buvo sutarta, kad reikia. Taigi nuspręsta, kad kaltinamieji tikrai yra kalti, mat savanoriškai sutiko bendradarbiauti su šėtonu.

Birželio 2 d. teismas pripažino kalta pagyvenusią moterį Bridžitą Bišop, ir ji buvo pakarta. Birželio 19-ąją atėjo S. Gud, turėjusios mažametę dukrelę Doroti (ši išgyveno), ir dar kelių žmonių eilė. S. Gud, stovėdama jau su kilpa ant kaklo, kreipėsi į vieną iš prieš ją liudijusiųjų asmenų – pastorių Nikolą Nojesą: „Tu – melagis. Aš nesu didesnė ragana, nei tu – burtininkas. Atimk iš manęs gyvybę, ir Dievas pagirdys tave krauju.“ Ši pranašystė išsipildė – kai N. Nojesas merdėjo, iš jo burnos plūdo kraujas.

Tą pačią dieną buvo pakartas ir pastorius Dž. Barouzas. Prieš pat mirtį jis garsiai ir neužsikirsdamas perskaitė maldą (buvo teigiama, kad šėtono apsėstas žmogus negali perskaityti maldos neužsikirsdamas), bet ir tai teisėjų neįtikino, kaip ir trisdešimties Seilemo gyventojų prašymas pasigailėti buvusio pastoriaus.

80-mečiam fermeriui Džailzui Koriui, atsisakiusiam duoti bet kokius parodymus, buvo taikomas išskirtinis kankinimo būdas – ant kūno padėtos plačios lentos buvo kraunami dideli akmenys, kad būtų „išspausti“ parodymai (be parodymų nebuvo galima nuteisti žmogaus, o miręs kankinimų metu, bet neprisipažinęs asmuo buvo laikomas nekaltu). Fermeris kentė, tylėjo ir mirė, taip veikiausiai bandydamas išsaugoti vaikams savo ūkį, mat pripažintų kaltais asmenų turtas buvo konfiskuojamas. Tačiau kankinimų neatlaikė ir „prisipažino“ Dž. Korio žmona. Ji buvo pakarta.

Aukos buvo reabilituotos

Galų gale nutraukti gėdingą procesą padėjo vieno iš karščiausių jo įgyvendintojų, pastoriaus iš Bostono K. Maderio tėvas Inkrisas Maderis, tuomet vadovavęs Harvardo koledžui. Jis pareiškė, kad teismas neturi teisės kaip įkalčių naudoti žmonių regėjimų. Taip pat jis teigė, kad jau geriau „kelios raganos lieka gyvos, nei bus nuteisti mirti nekalti žmonės“. Dar vienas dvasininkas pareiškė, kad „šėtonas gali apsireikšti kaip nekalto žmogaus dvasia, šiam to net nenutuokiant“. Galiausiai teismas Seileme buvo paleistas, o procesą perėmė Masačusetso aukščiausiasis teismas. Jis, taip pat bylas peržiūrėjęs gubernatorius nurodė paleisti daugelį likusių gyvų kaltinamųjų.

Iš viso proceso metu buvo suimta apie 150 žmonių, iš jų kaltais pripažintas ir nuteistas 31. 19 nuteistųjų buvo pakarti, du mirė kalėjime, vienas mirė kankinimo metu užslėgtas akmenimis, dar septyniems buvo skirta mirties bausmė pakariant su bausmės atidėjimu, ir galiausiai jie gavo malonę. Vienas iš pasmerktųjų, vyras, sugebėjo pabėgti iš kalėjimo, o viena moteris buvo parduota į vergovę.

Po penkerių metų teisėjai prisipažino suklydę. Galutinai visi proceso dalyviai buvo reabilituoti 1957 m. Seilemo mieste 1992 m. jiems atminti buvo atidengta memorialinė siena. 2001-aisiais tuometė Masačusetso valstijos gubernatorė dar kartą pareiškė, kad visos Seilemo proceso aukos buvo nekaltos.

O kaipgi susiklostė mergaičių, kurių „regėjimai“ sukurstė visą šį košmarą, likimai? Paaiškėjus, kad nuteistieji buvo nekalti, didžioji dalis visuomenės nuo jų nusisuko. E. Paris, būdama 27-erių, ištekėjo už prekybininko, susilaukė keturių vaikų ir mirė 77-erių. Apie A. Viljams likimą nieko nežinoma.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/10976-kelione-i-pietu-asigali-kodel-pasiseke-norvegams.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/10976-kelione-i-pietu-asigali-kodel-pasiseke-norvegams.html 10976 Sat, 05 Feb 2022 08:00:00 +0200 native-yes

Kai 1820 m. buvo atrastas piečiausias ir paskutinis planetos žemynas – Antarktida, įvairių pasaulio šalių keliautojų svajone tapo pasiekti šioje ledynų sukaustytoje žemėje esantį Pietų ašigalį. XX a. pradžioje prasidėjo tikros poliarinės lenktynės, kurias prieš 110 metų laimėjo Norvegijos ekspedicija, vadovaujama Roalio Amundseno.

Manvydas VITKŪNAS

Pirmasis žygis Pietų ašigalio link įvyko 1902 m., kai britų keliautojų Roberto Folkono Skoto, Ernesto Henrio Šakltono ir Edvardo Adriano Vilsono ekspedicija nuėjo gana didelį kelią, bet vis dėlto turėjo apsisukti ir grįžti dėl labai sunkių sąlygų ir maisto trūkumo. Tai tapo puikia proga išbandyti savo jėgas teritorijoje, kurioje iš esmės neįmanoma papildyti maisto atsargų (gyvūnų ir paukščių galima sutikti tik Antarktidos pakrantėse) ir tenka kliautis vien savo jėgomis.

R. Skotas po šios ekspedicijos dar labiau įsitikino, kad pasiekti tikslą veikiausiai leistų tik žmonių, paskui save velkančių roges, tvirtybė. Jam nelabai patiko mintis kinkiniuose naudoti šunis, mat jie keliautojui atrodė pernelyg ėdrūs, o gana drastiška idėja vienus šunis maitinti kitų šunų mėsa jam buvo visiškai nepriimtina.

R. Šakltonas pasirinko kitą strategiją. Jis taip pat nepasikliovė kinkomais šunimis ir nusipirko žemaūgių Mandžiūrijos (regionas šiaurinėje Kinijoje) arklių (britai juos vadino poniaisׅ) ir 1908 m. leidosi į ekspediciją Pietų ašigalio link, tvirtai užsibrėžęs pasiekti tikslą. Deja, šis būdas nepasiteisino – dėl itin atšiauraus klimato arkliai neblogai atlaikė tik pirmąją kelionės dalį, o vėliau vienas po kito nugaišo, žuvo įkritę į plyšius ledynuose arba visiškai išsekusius juos teko nušauti.

Didesnę kelionės dalį R. Šakltonas ir trys jo bendražygiai roges tempė patys. Deja, jėgų nepakako: jiems teko apsisukti, kai iki ašigalio buvo likę daugmaž 180 kilometrų. Keliautojai sėkmingai grįžo į pakrantę, ištyrinėję dalį vidinių Antarktidos rajonų. Bet polius vis dar nebuvo pasiektas. Kone paraleliai pradėta rengti dvi naujas ekspedicijas – britų, vadovaujamą R. Skoto, ir norvegų, vadovaujamą R. Amundseno.

Antarkties žinovai

Britų ekspedicijos vadovas R. Skotas (1868–1912) buvo patyręs laivyno karininkas, paskutinius dvylika savo gyvenimo metų skyręs Antarktidos tyrinėjimams. Jis ne tik vyko į jau minėtą bandomąją ekspediciją į žemyno gilumą kartu su E. H. Šakltonu ir E. A. Vilsonu, bet ir ketverius metus, 1901–1904 m., laivu „Discovery“ tyrinėjo Antarktidos pakrantes, padarė reikšmingų atradimų. Dar iki paskutinės kelionės į Antarktidą R. Skotas jau buvo pasaulyje pripažintas poliarininkas ir labai populiarus žmogus savo tėvynėje. 1908 m. jis susituokė su Ketlin Brius, o 1909 m. jiems gimė vienintelis sūnus.

Norvegų ekspedicijos lyderis R. Amundsenas (1872–1928), jūrų kapitono, laivų statytojo sūnus, studijavo mediciną, vėliau dirbo laivuose, tapo šturmanu. 1897–1899 m. dalyvavo belgų ekspedicijoje į Antarktidą. 1901–1906 m. pats vadovavo svarbioms ekspedicijoms, tyrinėjusioms Arkties vandenyną ir jo pakrantes, vadovavo Šiaurės vakarų kelio iš Atlanto į Arkties vandenyną paieškoms, nustatė Šiaurės magnetinį polių. Vyras buvo užmezgęs kelis romanus su ištekėjusiomis moterimis, bet pats šeimos taip ir nesukūrė, vaikų nesusilaukė.

R. Skotas, vadovavęs ekspedicijai, pavadintai „Terra Nova“, nusprendė naudoti kombinuotą keliavimo būdą. Pirmiausia buvo kliaunamasi žmonėmis, tačiau neatsisakyta ir kitų transportavimo būdų. Nors arkliai jau R. Šakltono ekspedicijoje užsirekomendavo nepakankamai patikimai, vėl buvo nuspręsta įsigyti Mandžiūrijos, taip pat Sibiro arklių. Deja, agentas, nusiųstas jų pirkti į Aziją, buvo nepakankamai patyręs ir nesugebėjo išrinkti pačių geriausių gyvūnų (tai paaiškėjo jau pačioje ekspedicijos pradžioje). Kita transportavimo priemonė buvo motorinės rogės. Į vidaus degimo variklių galią R. Skotas dėjo daug vilčių, išbandė roges atšiauriomis sąlygomis Norvegijoje. Visgi Antarktidoje rogės ėmė gesti, o labiausiai Arkties išbandymų neatlaikė jų transmisijos. Trečioji transportavimo priemonė buvo kinkomieji šunys.

1910 m. birželio 1 d. R. Skotas ir jo bičiuliai laivu „Terra Nova“ išplaukė iš Londono. Naujojoje Zelandijoje buvo papildytos maisto, pašaro, kuro bei kitos atsargos. Pakeliui Antarktidos link „Terra Nova“ pateko į didžiulę audrą: per ją neteko vieno šuns, dviejų arklių, dalies anglių ir skystojo kuro atsargų, dėžės spirito butelių. Tris savaites laivas buvo įstrigęs leduose, kol galiausiai pasiekė Roso salą netoli Antarktidos pakrantės. Už 650 kilometrų pakrantėje išsilaipino ir savo bazinę stovyklą įkūrė jų konkurentai norvegai.

Galiausiai, peržiemoję ir Pietų pusrutulyje sulaukę pavasario, 1911 m. lapkričio 1 d. R. Skotas ir jo bendražygiai nuo Roso salos leidosi į pietus trimis grupėmis. Viena judėjo šunų kinkiniais (joje buvo pats R. Skotas), antra – arkliais, trečia – motorinėmis rogėmis. Pastarųjų grupių užduotis buvo pagalbinė – nugabenti krovinius kuo arčiau ašigalio ir įrengti tarpines stovyklėles su maisto ir kitomis atsargomis. Galiausiai R. Skotas ir keturi bendraminčiai atsisveikino su kitais ekspedicijos dalyviais ir patraukė Pietų ašigalio link.

Maistui naudojo šunieną

R. Amundsenas į kelionę iš Norvegijos į Antarktidą leidosi laivu „Fram“. Pinigus ekspedicijai jis rinko ne tik gimtojoje šalyje, bet ir užsienyje (JAV, Argentinoje), o vis tiek stokodamas lėšų netgi įkeitė savo namą. Prieš išvykdamas į ekspediciją jis sulaukė pasiūlymo naudoti kelionėje šiaurinius elnius, bet nepaklausė, mat buvo tvirtai įsitikinęs, kad nėra patikimesnio varianto nei kinkomi šunys.

Pasiekę Antarktidą norvegai, kaip ir britai, įsirengė žiemojimo stovyklą. Joje buvo įrengta nedidelė biblioteka (80 knygų), sauna. Ekspedicijos dalyviai medžiojo ruonius, jų mėsa buvo gabenama į tarpines stovyklėles numatomame keliautojų vykimo ir grįžimo kelyje. Čia buvo sudėti sausainiai, šokoladas, kondensuotas pienas, kiti produktai. Kelionėje pirmyn, o ypač – atgal, norvegai maistui naudojo ir šunų mėsą, taip pat šuniena maitino kitus šunis (priminsime, kad R. Skotui tai atrodė nepriimtina).

1911 m. rugsėjo 8 d. R. Amundsenas su septyniais bendražygiais leidosi į kelionę. Bet paaiškėjo, kad jie labai paskubėjo: netrukus temperatūra ėmė kristi iki –56 °C, dėl šalčio slidės ir rogių pašliūžos ėmė tiesiog lipti prie sniego, šunys negalėjo pailsėti, užšalo netgi turėta degtinė. Buvo nuspręsta grįžti atgal į stovyklą.

Čia įvyko nesusipratimas, vos nepasibaigęs tragedija: geriausią šunų kinkinį turėjęs R. Amundsenas grįžo pirmas, o jo kolegos labai sunkiai rado kelią į stovyklą. Vienu kinkiniu grįžęs ekspedicijos dalyvis parvežė ir kitą draugą, kurio visi šunys pakeliui žuvo. R. Amundsenas sulaukė rimtų priekaištų. Po šio konflikto ekspedicijos vadovas labiausiai jį kritikavusiam bendražygiui uždraudė antruoju bandymu keliauti į ašigalį.

„Kovoti ir ieškoti, rasti ir nepasiduoti“

Spalio 20 d. buvo surengtas antrasis R. Amundseno ekspedicijos bandymas pasiekti Pietų ašigalį, šį kartą – sėkmingas. Į šią kelionę leidosi penki norvegai su ketveriomis rogėmis ir 52 šunimis. Pakeliui keliautojai statė vėliavas, piramides iš sniego, kad rastų kelią atgal. Pakeliui buvo nušauta per 20 šunų, jie užkasti sniege kaip maisto atsargos.

Galiausiai R. Amundsenas ir jo draugai pasiekė Pietų ašigalį ir iškėlė jame Norvegijos vėliavą. Tiksli ašigalio vieta buvo nustatyta turimais astronominiais ir geodeziniais prietaisais, o kad būtų išvengta galimos paklaidos, slidėmis išmaišyta ir 8–9 kilometrų atstumu nuo šios vietos esanti teritorija. R. Amundsenas čia pastatė palapinę, joje paliko šiek tiek atsargų, lentelę su data, kada pasiektas Pietų ašigalis, ir laiškus savo šalies karaliui bei R. Skotui.

Paskutiniame laiške buvo prašoma čia esantį laišką persiųsti į Norvegiją (tai būtų buvę svarbu, jei grįždami atgal norvegų keliautojai būtų žuvę), siūloma pasinaudoti palapinėje esančiomis atsargomis ir linkima laimingai grįžti. R. Amundsenas su bendražygiais pasuko į bazinę stovyklą. Jie judėjo greitai ir sėkmingai – pakeliui palikti ženklai leido orientuotis vietovėje, o paliktų maisto atsargų pakako. Pasiekę bazinę stovyklą, keliautojai netrukus sėdo į laivą „Fram“ ir pasuko namo. Telegrama, pranešanti apie keliautojų sėkmę, buvo išsiųsta iš Australijos Tasmanijos saloje esančio Hobarto uostamiesčio.

R. Skotas su trimis bendražygiais atvyko į ašigalį po mėnesio. Koks nusivylimas jų laukė! Jie rado savo konkurentų stovyklavietę, palapinę ir plazdančią Norvegijos vėliavą. Nusiminę britai pasuko atgal. Kelyje juos persekiojo ne tik liūdnos mintys, bet ir nesėkmės. Du keliautojai įkrito į prarają leduose, tiesa, išsikapstė, bet vienas jų patyrė rimtą galvos traumą. Jis ėjo toliau, tačiau ėmė prarasti sąmonę ir galiausiai mirė. Kitas poliarininkas smarkiai susižeidė kojas. Jis vis sunkiau galėjo eiti ir ne kartą prašė bičiulių palikti jį, kad tik likę ekspedicijos dalyviai galėtų sparčiau judėti ir liktų gyvi.

Galiausiai vienoje iš tarpinių stovyklų jis specialiai basas išėjo iš palapinės, kad mirtinai sušaltų ir taip leistų savo draugams keliauti toliau (jo kūnas niekada taip ir nebuvo rastas). Bet ir čia bėdos nesibaigė. Labai pablogėjo orų sąlygos (nukrito temperatūra, prasidėjo pūgos), todėl ekspedicijos dalyviai buvo ilgam įkalinti vienoje iš tarpinių stovyklų. Jie kentė nuo nušalimų, bado ir galiausiai mirė.

Tik po aštuonių mėnesių rasta beveik visai užpustyta jų palapinė. R. Skotas dienoraštyje buvo įrašęs: „Dėl Dievo, neapleiskite mūsų artimųjų.“ Keliautojai palaidoti Antarktidoje. Ant paminklo užrašyti žodžiai: „Kovoti ir ieškoti, rasti ir nepasiduoti.“

R. Amundsenas grįžo į tėvynę ir tapo Norvegijos nacionaliniu didvyriu. Vėliau jis nesėkmingai bandė laivu pasiekti Šiaurės ašigalį. 1926 m. kartu su italu keliautoju Umbertu Nobile perskrido virš Šiaurės ašigalio dirižabliu. Po dvejų metų, 1928 m. birželio 18 d., R. Amundsenas žuvo hidroplanu išskridęs ieškoti be žinios dingusio U. Nobilės (jis vėliau atsirado) ekspedicijos. Manoma, jog lėktuvas, kuriuo skrido R. Amundsenas, nukrito į Atlanto vandenyną.

Naujas žygis į Pietų ašigalį įvyko tik 1957 m. pabaigoje, kai piečiausią planetos tašką pasiekė Naujosios Zelandijos alpinistas Edmundas Hilaris (vienas iš pirmųjų dviejų į Džomolungmą įkopusių žmonių), keliaudamas specialiai pritaikytais traktoriais.

Pietų ašigalyje esanti JAV mokslinių tyrimų stotis pavadinta Amundseno-Skoto vardu.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/10661-baltarusijos-miskuose-kovojo-ne-tik-raudonieji-partizanai.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/10661-baltarusijos-miskuose-kovojo-ne-tik-raudonieji-partizanai.html 10661 Sat, 01 Jan 2022 08:00:00 +0200 native-yes

Respublika partizanė – taip sovietmečiu neretai buvo pavadinama Baltarusija. Sovietiniai baltarusių partizanai Antrojo pasaulinio karo metais subūrė net 374 tūkst. kovotojų, ypač daug – rytinėje respublikos dalyje. Sovietmetis ir Antrasis pasaulinis karas, kova su naciais yra ir vienas kertinių Aliaksandro Lukašenkos režimo ideologinių stulpų. Kur kas mažiau žinoma, kad Baltarusijos teritorijoje, be raudonųjų sovietinių partizanų, veikė ir baltieji (lenkų Armija Krajova) bei žalieji (antisovietiniai) baltarusių partizanai.

Manvydas VITKŪNAS

Partizanavimo tradicijos baltarusių žemėse yra gajos nuo XIX a. Čia 1831 ir 1863–1864 m. vyko sukilėlių kovos su carinės Rusijos kariuomene. Ypač stiprios jos buvo vakarinėje baltarusių žemių dalyje, kur daugumą gyventojų sudaro katalikai, ir kur kas silpnesnės – centrinėje dalyje bei rytuose, kur vyrauja stačiatikiai. Dar anksčiau, 1812-aisiais, rytinėse baltarusių gyvenamose gubernijose partizanai kovojo su Napoleono Bonaparto kariuomene.

XX a. partizanai dar labiau išgarsino Baltarusiją. Baltarusių žemes pasidalijus Lenkijai ir Sovietų Rusijai, pastarajai atitekusioje dalyje dėl sovietų politikos, vykdytų represijų kilo nemenkas gyventojų nepasitenkinimas. Patys drąsiausi paėmė ginklus į rankas ir kovojo prieš sovietų valdžią. Tiesa, tokių drąsuolių rytinėje Baltarusijos dalyje buvo nedaug, apie 2 tūkst. Žymiausias buvo partizanų junginys „Lešije“, vadovaujamas Jakubo Chareuskio. Skaičiuojama, kad 1918–1941 m., iki Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžios, pogrindžio kovotojai nukovė apie 250 sovietų saugumo struktūrų pareigūnų.

Vokiečių pusėje

1939-aisiais nacių Vokietijai ir Sovietų Sąjungai pasidalijus Lenkiją, prie Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos buvo prijungta nemaža dalis buvusių jos žemių. Vakarų baltarusiai, nuo pat 1918–1919 m. gyvenę valdomi Lenkijos, viena vertus, džiaugėsi, kad pagaliau tauta – suvienyta. Tačiau daugelis ne be baimės žvelgė į sovietų valdžios veiksmus – netrukus prasidėjo prievartinė kolektyvizacija, trėmimai, kitos represijos.

Tad nenuostabu, jog nemažai baltarusių palaikė lenkų Armiją Krajovą, mat ji, vykdydama emigracinės vyriausybės Londone direktyvas, kovojo ir su naciais, ir su sovietais. Na, o pietvakarinėje Baltarusijos dalyje ir gretimose Ukrainos teritorijose, pelkėtame Polesės regione aktyviai veikė galingas Taraso Boroveco vadovaujamas Ukrainos nacionalistų organizacijos-Ukrainos sukilėlių armijos (Orhanizacija ukrajinskych nacionalistiv-Ukrajinska povstanska armija), arba OUN-UPA, junginys.

1941 m. prasidėjus nacių ir sovietų karui, lenkų Armija Krajova ir ukrainiečių OUN-UPA tęsė savo veiklą. Taip pat Baltarusijos teritorijoje (ypač centrinėje ir rytinėje jos dalyje) sparčiai kūrėsi sovietinių partizanų daliniai. Vakarinėje Baltarusijos dalyje raudonųjų partizanų buvo kur kas mažiau, jie veikė ne taip aktyviai, buvo prasčiau organizuoti.

Vokiečiai ėmė sparčiai steigti jiems tarnavusių baltarusių karinius junginius. Reikšmingiausia tapo Belaruskaja krajovaja abarona – BKA, kur tarnavo iki 30 tūkst. karių (apie 20 proc. jų buvo mobilizuoti šauktiniai). Taip pat buvo steigiami baltarusių policijos daliniai. Kai kurie iš jų prisidėjo prie holokausto organizavimo ir vykdymo. Ir BKA kariai, ir policininkai vokiečių buvo naudojami operacijose prieš sovietinius partizanus. Kai kurios operacijos buvo labai sėkmingos.

Pavyzdžiui, Lepelio ir Polocko regione vokiečių ir jiems tarnavusių baltarusių daliniai sugebėjo sunaikinti apie 80 proc. čia veikusių sovietinių partizanų. Be to, daugybėje krašto kaimų veikė savigynos būriai, kurių tikslas buvo ginti vokiečius ir nuo nacių, ir nuo sovietų bei lenkų partizanų. Sovietų raudonieji partizanai BKA ir baltarusių policijos dalinius vienareikšmiškai laikė priešais, kolaborantais ir siekė sunaikinti.

Siekis – nepriklausoma Baltarusija

1944 m. birželį vis intensyviau Trečiojo reicho pajėgas į vakarus stumianti Raudonoji armija pradėjo didelio masto puolamąją operaciją „Bagrationas“ ir užėmė Baltarusijos teritoriją. Vokiečių pusėje kovoję tautiniai daliniai dalyvavo mūšiuose su sovietais, kai kurie iš jų kartu su vokiečiais pasitraukė į Lenkiją. Dalis buvusių BKA karių ir policininkų, taip pat antisovietiškai nusiteikusių asmenų, mobilizacijos į sovietų kariuomenę vengusių jaunų vyrų susibūrė į Baltarusijos krašto kariuomenę.

Mobilizacijos vengę asmenys sudarė didelę dalį būsimųjų partizanų. Tai, kaip vakarinės Baltarusijos dalies gyventojai „degė noru įsilieti į Raudonosios armijos gretas“, liudija dokumentai. Vieno iš sovietų karinių komisarų raporte rašoma: „Šių [1944] metų liepos 15 d. lydint 159 mobilizuojamuosius iš Salų miestelio į Vileikos miestą, mobilizuojamieji pradėjo bėgti į mišką. Panaudojus ginklus, konvojus nušovė 18 ir sužeidė 20 žmonių. Į Vileikos miestą pristatyti tik trys asmenys.“

Be ginkluotos, vyko ir neginkluota rezistencija. Viena iš jos organizacijų buvo pogrindinė Baltarusijos nepriklausomybės partija. Šios organizacijos įstatuose buvo aiškiai parašyta, kad jos tikslas – „likviduoti Baltarusijoje komunistinės diktatūros sistemą ir pasiekti visišką baltarusių valstybės nepriklausomybę“. 1944 m. ši partija rekomendavo ginkluotiems baltarusių tautiniams būriams (vadinamiesiems žaliesiems partizanams), artėjant sovietų kariuomenei, stoti į kovą tik tada, kai pirmi puola raudonarmiečiai ar yra puolamas gretimas būrys, ar represuojamas su partizanais susijęs kaimas.

„Juodosios katės“

1944-ųjų rugpjūtį į ginkluotą kovą su sovietais stojo mažiausiai 3 tūkst. baltarusių (be tų, kurie kariavo lenkų Armijos Krajovos ir ukrainiečių OUN-UPA gretose). Partizanų vyriausiuoju vadu tapo Michalas Vituška – aktyvus Baltarusijos nepriklausomybės partijos narys. Jo vadovaujami partizanai buvo praminti „juodosiomis katėmis“.

M. Vituška gimė 1907 m. Nesvyžiuje, tarpukariu priklaususiame Lenkijai. 1941 m. jis prisidėjo prie Baltarusijos Centrinės Rados (vyriausybės), aktyviai būrė ginkluotus baltarusių dalinius, talkinusius vokiečiams ir veikusius ne tik Baltarusijoje, bet ir vakarinėse Rusijos srityse. 1944-aisiais sovietų kariuomenei užėmus Baltarusiją, įsitraukė į partizaninę kovą, tapo „juodųjų kačių“ vadu. 1945 m. rugsėjį vadovavo Nalibokų girioje vykusiam partizanų vadų suvažiavimui. Partizanų junginiai buvo suskirstyti į Šiaurinę, Centrinę ir Pietinę apygardas.

Koks buvo M. Vituškos likimas, nėra visiškai aišku. Vienais duomenimis, jis su savo būriu prisidėjo prie Armijos Krajovos ir buvo nukautas kautynėse su Raudonąja armija. Kitais duomenimis, tąsyk žuvo M. Vituškos bendrapavardis, o jis pats kovėsi su sovietais dar ilgai, kovai blėstant, per Lenkiją sugebėjo patekti į Vakarus, kur taip ir nebuvo susektas sovietų žvalgybos agentų.

„Juodosios katės“ pagrindine savo užduotimi laikė kovą su sovietų saugumo struktūrų – NKVD ir MGB – pareigūnais, taip pat į represinių struktūrų rankas patekusių žmonių vadavimą iš areštinių ir kalėjimų. Yra žinomas ne vienas atvejis, kai partizanai užpuolė miestelius ir netgi miestus ir išvadavo saugumo struktūrų būstinėse sovietų laikytus politinius kalinius. Pavyzdžiui, 1948 m. užėmę M. Vituškos gimtąjį Nesvyžių, partizanai ne tik išvadavo kalinius, bet ir sunaikino NKVD būstinę, paėmė ten laikytus ginklus, iš parduotuvių rekvizavo maistą, kitas prekes ir sėkmingai pasitraukė į miškus. Kiti jų trumpam užimti miestai buvo Naugardukas ir Kobrynas.

Partizanai taip pat visomis išgalėmis stengėsi trukdyti rengti akivaizdžiai fiktyvius rinkimus į įvairius sovietų valdžios organus. Ne kartą buvo atakuotos ir karinės automobilių kolonos. Šiaurinėje Baltarusijos dalyje tokią akciją surengę Piotro Gajevičiaus vadovaujami partizanai sulaukė žiauraus atsako – po antpuolio sovietų pajėgos surengė didelio masto antipartizaninę operaciją ir nukovė 28 iš 32 būrio partizanų, kitus keturis suėmė.

Prieš partizanus sovietų saugumo struktūros naudojo (kaip ir Lietuvoje) agentus smogikus. Nuo jų rankos 1948 m. žuvo Centrinės apygardos vadas Nikolajus Chvezka.

Laukė pagalbos iš Vakarų

Dauguma baltarusių partizanų, kovojusių su sovietais, būrių veikė vakarinėje Baltarusijos dalyje, iki 1939 m. priklausiusioje Lenkijai. Pavyzdžiui, iki 1948-ųjų Lydos apylinkėse aktyviai kovojo apie 20 partizanų, vadovaujamų Michalo Duryso ir Jano Bukatkos. Jie nukovė keliasdešimt sovietų aktyvistų, saugumo darbuotojų ir milicininkų.

Laikui bėgant, baltarusių kovotojams darėsi vis akivaizdžiau, kad laimėti karo su sovietų valdžia nepavyks. Iš pradžių nemažai vilčių buvo dedama į tai, kad vakarinė Baltarusijos dalis vėl bus prijungta prie Lenkijos, vėliau tikėtasi Sovietų Sąjungos karo su Vakarais.

1950 m. sovietų Baltarusijos valdžia raportavo į Maskvą, kad nuo 1944-ųjų respublikoje buvo likviduota daugiau kaip 800 ginkluotų pogrindžio grupių (667 iš jų – lenkų, 97 – baltarusių, kitos – ukrainiečių ir kt.), nukauti 3 035 „banditai“, suimti 17 872 asmenys. Saugumo ir milicijos organai neteko 924 pareigūnų.
BKA nariai intensyviausiai kovojo nuo 1944 iki 1948 m., nors pavieniai partizanai ginklų nesudėjo ir ilgiau – iki 1955-ųjų. Paskutinis žaliasis partizanas Jaugenas Žycharas žuvo su ginklu rankose 1955 m. Beginkliai partizanai Polesės pelkėse slapstėsi dar daug metų.

Be abejo, baltarusių kova su sovietais savo mastu nė iš tolo neprilygo lietuvių ar ukrainiečių kovai su okupantais, bet tai yra įdomus ir mažai žinomas mūsų kaimyninės šalies istorijos puslapis. Geriau jį pažinti trukdo tai, kad Baltarusijos KGB archyvai iki šiol yra užverti istorikams.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/10507-idomioji-istorija-pirmieji-europieciai.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/10507-idomioji-istorija-pirmieji-europieciai.html 10507 Sat, 11 Dec 2021 08:00:00 +0200 native-yes

Manoma, kad žmogaus protėvynė – Afrika. Rytinėje žemyno dalyje, Tanzanijoje, Olduvajaus tarpeklyje, buvo aptikti prieš 1,9 mln. metų gyvenusių hominidų pėdsakai. Tai buvo Homo habilis – sumanieji žmonės. Nuo kitų australopitekų (į žmones panašių primatų) jie skyrėsi gebėjimu pasigaminti kad ir primityvius įnagius iš akmens. Kita žmonijos vystymosi pakopa buvo stačiomis vaikštantys ir sumanesni Homo erectus – statieji žmonės. Toliau evoliucija vedė prie šiuolaikinio žmogaus tipo – Homo sapiens. Iš Afrikos šiuolaikinių žmonių protėviai pateko į Aziją ir Europą.

Manvydas VITKŪNAS

Homo erectus gyveno prieš 2–0,4 mln. metų. Jų pėdsakų archeologai randa nuo Afrikos iki Europos ir Azijos. Itin garsios radavietės – Indonezijoje, Javos saloje, taip pat Kinijoje, netoli Pekino (čionykštį radinį mokslininkai praminė sinantropu – Kinijos žmogumi).

Nustatyta, kad Homo erectus buvo nuo 1,5 iki 1,8 metro ūgio, gana smarkiai plaukuotu kūnu. Statieji žmonės visų pirma buvo rinkėjai, maitinosi uogomis, vaisiais, šaknimis, taip pat kitomis augalų dalimis, medžiojo smulkius, kartais ir stambius gyvūnus.

Kanibalizmo pėdsakai

Tyrinėjant Homo erectus gyvenamąsias vietas Ispanijos teritorijoje (dažniausiai tai buvo olos), šalimais buvo aptikta ir tuo metu Pietų Europoje gyvenusių raganosių, dramblių, elnių, beždžionių, įvairių rūšių paukščių likučių. Homo erectus pagaudavo ir stambių žuvų (manoma, plikomis rankomis ar įrengę upėse primityvias užtvaras). Badmečiu statieji žmonės nevengdavo kanibalizmo ir valgydavo savo gentainius. Jie turėjo suvokimą apie higieną, tad didelę dalį maisto atliekų išgabendavo iš urvų, kuriuose gyveno, ir sukraudavo netoliese.

Šiaurės Ispanijoje, Atapuerkos kalnų vietovėje, esančioje netoli Burgoso miesto, 1994 m. buvo aptikti senovės žmonių, pramintų Homo antecessor – žmonėmis pirmtakais, – pėdsakai. Individų ūgis siekė 1,6–1,8 metro. Homo antecessor daugiausia gyveno urvuose – juose buvo aptikta ir pačių individų, ir medžiotų gyvūnų (tarp jų – arklių, raganosių, elnių) kaulų. Šie žmonės akivaizdžiai buvo kanibalai. Tai byloja urve aptikti suvalgytos 11–12 metų mergaitės likučiai. Kodėl vaikas buvo suvalgytas – neaišku, juolab ši vietovė buvo labai paranki gyventi, apylinkėse buvo derlingi slėniai, miškai, kur būta aibės gyvūnų. Į ritualinį kanibalizmą tai taip pat nepanašu, mat apgraužti vaiko kaulai buvo sumesti į tą pačią duobę su gyvūnų likučiais. Galbūt tai buvo sučiupta kitos, konkuruojančios, bendruomenės atstovė?..

2007 m. Atapuerkos kalnų vietovėje, taip pat oloje, buvo aptikti dar vienos Homo antecessor bendruomenės pėdsakai. Žmonių čia gyventa labai ilgai – kultūrinio sluoksnio storis sudarė net 4 metrus. Įdomu, kad čia taip pat rasta suskaldytų žmonių kaulų ir iš pirmo žvilgsnio maistui nelabai tinkamų kiauninių šeimos gyvūnų kaulų.

2010-aisiais Anglijoje aptikti Homo antecessor likučiai parodė, kad būtent šie žmonės buvo seniausi Britų salų gyventojai, įsikūrę čia prieš 950 tūkst. metų.

Radinys smėlio karjere

Pažangesni buvo heidelbergiečiai – Homo heidelbergensis. Jie gyveno prieš 800–130 tūkst. metų. Rūšis susiformavo Afrikoje, iš ten pateko į Europą, taip pat plačiai paplito Azijoje. Tai gretutinė (išnykusi) žmonijos vystymosi šaka – neandertaliečių protėviai. Europoje Homo heidelbergensis pėdsakai pirmą kartą buvo aptikti Maueryje – Vokietijos miestelyje, esančiame Badeno-Viurtembergo žemėje. Smėlio karjere dirbęs darbininkas perdavė net 24 metrų gylyje aptiktą keistokos formos apatinį žandikaulį žinomam mokslininkui, antropologui Otui Šetenzakui iš garsaus Heidelbergo universiteto.

Senovės heidelbergiečių ūgis siekė apie 1,55–1,7 metro, svoris – apie 65 kilogramus. Homo heidelbergensis pėdsakų Europoje randama nuo Balkanų ir Pirėnų iki Britanijos, šie žmonės dažniausiai medžiojo elnius, arklius, taip pat rinko įvairias gamtos gėrybes. Heidelbergiečiai mokėjo iš akmens gaminti kirtiklius, peilius ir kitus įnagius. Maisto gamybai naudojo ugnį, be to, atrodo, kad gebėjo ją patys užkurti (anksčiau ugnis buvo dangaus dovana – žaibui trenkus į medį, kildavo gaisras, žmonės parsinešdavo ugnį ant liepsnojančios šakos, užkurdavo laužą ir nuolat jį saugojo).

Kai kuriuos dirbinius heidelbergiečiai gamino iš gražių mineralų, taip pat naudojo ochrą – raudoną dažomąją medžiagą. Taigi galima įžvelgti ir tam tikrą estetinę pažangą. Spėjama, kad Homo heidelbergensis pirmieji pradėjo laidoti mirusiuosius. Viename iš urvų Ispanijoje buvo aptikti trisdešimties žmonių palaikai.

Gėlėmis užkloti palaikai

Dar viena išnykusi hominidų rūšis, kur kas geriau žinoma daugeliui besidominčiųjų seniausia žmonijos praeitimi, – neandertaliečiai (Homo neanderthalensis). Jie gyveno prieš 500–40 tūkst. metų (tiesa, galutinai kaip rūšis susiformavo tik prieš 150–130 tūkst. metų). Neandertaliečių arealas driekėsi nuo Portugalijos iki Pietų Sibiro, bet jų skaičius, preliminariais mokslininkų skaičiavimais, retai viršydavo 100 tūkst. individų, o finaliniame etape jų tebuvo apie 4 tūkst. Neandertaliečiai savo išvaizda gana smarkiai skyrėsi nuo tiesioginių mūsų protėvių – Homo sapiens, dar vadinamų kromanjoniečiais pagal Kro Manjono urvo Prancūzijoje pavadinimą.

Neandertaliečiai gana kokybiškai gamino įvairius dirbinius iš akmens, kaulų, ragų, medienos. Kai kuriuos daiktus jie pradėjo puošti įrėžtais brūkšneliais, linijomis. Neandertaliečiai medžiojo mamutus, gauruotuosius raganosius, laukinius jaučius ir kitus gyvūnus, pajūryje rinko moliuskus. Jie stengėsi gyventi urvuose, nors aptinkama ir atvirų gyvenviečių pėdsakų.

Mirusiuosius neandertaliečiai laidojo. Viename iš kapų tyrimų metu buvo rasta labai daug gėlių žiedadulkių. Tai liudija, kad palaikai prieš užkasant buvo užkloti gėlėmis. Neandertaliečiai gyveno trumpai, beveik pusė jų vargiai sulaukdavo 10–11 metų. Tačiau moksliškai įrodyta, kad kai kurie individai išgyvendavo ilgai net ir patyrę traumų, dėl kurių patys negalėdavo susirasti maisto. Tai byloja, jog buvo rūpinamasi neįgaliais bendruomenės nariais.

Neandertaliečių genocidas

Prieš 45–40 tūkst. metų neandertaliečiai gyvenamąja erdve dalijosi su tiesioginiais mūsų protėviais – Homo sapiens (protingaisiais žmonėmis). Genetikai nustatė, kad būta ir tam tikro abiejų rūšių kryžminimosi, tačiau jis nebuvo žymus. Dabartinių europiečių genetiniame rinkinyje apie 2,5 proc. genomo yra susiję su neandertaliečiais. Taigi ir mumyse jie paliko pėdsaką, nors ir labai nežymų.

Homo sapiens buvo sumanesni, geriau organizuoti, sparčiai vykdė ekspansiją į naujas teritorijas. Archeologiniai tyrimai aiškiai rodo, kad neandertaliečiai traukėsi nuo kromanjoniečių į vis atokesnes vietas, kalnus, patirdavo išgyvenimo sunkumų. Neandertaliečių ir kromanjoniečių kovas kai kurie tyrinėtojai netgi vadina neandertaliečių genocidu. Taip pat neandertaliečiams galėjo pakenkti gausėjantis apsigimimų skaičius dėl poravimosi savo bendruomenėse (nes pačios bendruomenės darėsi vis labiau atskirtos viena nuo kitos) ir ligos, kildavusios dėl kanibalizmo (panaši yra kuru liga, XX a. fiksuota tarp Naujosios Gvinėjos kanibalų).

Pirmieji Lietuvos gyventojai

Galiausiai neandertaliečiai visiškai išnyko prieš maždaug 40 tūkst. metų. Pasaulio šeimininkais tapo šiuolaikinio tipo žmonės. Viena akmens amžiaus kultūra keitė kitą, keitėsi epochos.

Lietuvos teritorijoje neandertaliečių pėdsakų nėra aptikta. Jeigu jų ir būta, viską ištrynė paskutinis apledėjimas, neatpažįstamai pakeitęs žemės paviršių. Atsitraukiant paskutiniams ledynams, Lietuvos teritorijoje pirmieji gyventojai pasirodė prieš daugmaž 12 tūkst. metų. Tai buvo vėlyvojo paleolito klajokliai, šiaurinių elnių ir kitų gyvūnų medžiotojai.

Prieš 10 tūkst. metų mūsų žemėse prasidėjo vidurinis akmens amžius – mezolitas. Tada atšilo klimatas, kraštas apaugo miškais, žmonės kūrė gyvenvietes paupiuose, paežerėse, vertėsi medžiokle, gėrybių rinkimu, žvejyba. Iš šio laikotarpio žinomi seniausi Lietuvos teritorijoje aptikti žmonių kapai. Archeologui Adomui Butrimui pavyko juos rasti Žemaitijoje, netoli Biržulio ežero (Telšių r.).

Prieš 6 tūkst. metų prasidėjo vėlyvasis akmens amžius – neolitas, kai žmonės tapo galutinai sėslūs, išmoko tobulai apdirbti akmenį, gaminti keramiką, verstis žemės ūkiu ir gyvulininkyste. Tuo laiku į mūsų žemes įžengė ir indoeuropiečiai. Pradėjo formuotis baltų pasaulis.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/10371-monos-lizos-pagrobimas.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/idomioji-istorija/10371-monos-lizos-pagrobimas.html 10371 Sat, 27 Nov 2021 08:00:00 +0200 native-yes

1911 m. Paryžiuje buvo įvykdyta vagystė, laikoma bene skandalingiausia per visą XX a.: iš Luvro muziejaus buvo pagrobtas italų genijaus Leonardo da Vinčio paveikslas „Mona Liza“. Prancūzų spauda dėl šio nusikaltimo kaltino ir slaptas paveikslų kolekcijas kaupiančius milijonierius, ir anarchistus, ir Vokietijos kaizerį Vilhelmą II, ir dailininkus avangardistus, ir netgi savo šalies vyriausybę. Visa tiesa buvo atskleista tik po dvejų metų.

Manvydas VITKŪNAS

Nors tiksli data, kada L. da Vinčis sukūrė „Moną Lizą“, nežinoma, daugelis tyrinėtojų sutinka, kad tai veikiausiai nutiko tarp 1503 ir 1505 m. Manoma, kad paveiksle yra pavaizduota turtingo Florencijos prekybininko šilku ir kitais brangiais audiniais žmona Liza del Džokondo. Todėl šis paveikslas dažnai vadinamas ir „Džokonda“.

Jį, kaip ir daug kitų paveikslų, didysis italų Renesanso meistras kūrė su aistra ir didele meile, negailėdamas pastangų ir laiko, bet galiausiai kūrinys nebuvo perduotas užsakovui. Akivaizdu, kad L. da Vinčiui šis portretas buvo svarbus – menininkas ne kartą jį mini savo Traktate apie tapybą bei kituose darbuose. Senatvėje L. da Vinčis su dalimi savo kūrinių (tarp jų buvo ir „Mona Liza“) išvyko į Prancūziją, kur ir mirė Klo Liusė pilyje prie Luaros 1519 m.

Kabėjo Napoleono miegamajame

Po didžiojo italų šviesuolio, dailininko, išradėjo ir aibės kitų sričių žinovo mirties „Mona Liza“ atiteko jo asistentui (ir, dalies biografų manymu, meilužiui) Salajui. Šis paliko paveikslą savo seserims, gyvenusioms Milane. Nėra žinoma, kaip paveikslas vėliau iš Italijos vėl nukeliavo į Prancūziją. Šios šalies karalius Pranciškus I, valdęs XVI a. pirmojoje pusėje, nupirko „Moną Lizą“ už 4 tūkst. ekiu. Iš pradžių portretas buvo laikomas Fontenblo pilyje, vėliau – Versalio rūmuose, o po Prancūzijos revoliucijos 1793 m. atsidūrė Luvre.

Iš čia paveikslą buvo pasiėmęs Napoleonas Bonapartas. Jis nurodė šį kūrinį pakabinti jo miegamajame Tiuilri pilyje. Po kurio laiko imperatorius grąžino šedevrą į Luvro muziejų. Beje, įdomu, kad XIX a. „Mona Liza“ nebuvo didžiausia muziejaus žvaigždė. Muziejininkai tada labiausiai didžiavosi ispanų tapytojo Bartolomėjaus Estebano Muriljo paveikslu „Mergelės Marijos ėmimas į dangų“ (dabar jis yra Prado muziejuje Madride).

Taigi „Mona Liza“, dabar laikoma vienu didžiųjų Europos dailės šedevrų, buvo žinoma ir vertinama nuo seno. Visgi apie ją ilgą laiką kiek daugiau girdėjo tik Renesanso dailės tyrinėtojai, prisiekę meno gerbėjai, L. da Vinčio talento vertintojai, Luvro muziejaus lankytojai, inteligentai, bet ne plačioji visuomenė, juo labiau – įvairiose užsienio šalyse. Padėtis akimirksniu pasikeitė ir „Mona Liza“ pelnė pasaulinę šlovę 1911 m., kai buvo pagrobta.

Išsinešė nepastebėtas

1911 m. rugpjūčio 21 d. jaunas italas, dirbęs Luvro muziejuje, patyliukais išsmuko iš spintos, kurioje slėpėsi visą naktį, įžengė į salę, priėjo prie „Monos Lizos“, nukabino paveikslą nuo sienos, vėliau beveik nenaudojamoje pagalbinėje laiptinėje išėmė iš rėmo ir, įvyniojęs į striukę, paliko pastatą. Tai, kad paveikslas – pavogtas, buvo susivokta tik po paros. Reikalas tas, kad tądien muziejuje buvo nelankymo diena, personalas tvarkė eksponatus, sales.

Darbuotojai matė, kad „Monos Lizos“ nėra savo vietoje, bet manė, jog kolegos nukabino paveikslą, norėdami jį nuvalyti ar nufotografuoti. Tik kitą dieną buvo susigriebta, kad kūrinio nėra ne tik ekspozicijos salėje, bet ir visame muziejuje. Buvo uždaryti visi išėjimai iš didžiulio muziejaus, apžiūrėtos salės, saugyklos, darbuotojų kabinetai, pagalbinės patalpos. Deja...

Policija kreipėsi pagalbos į visuomenę. Pareigūnai Paryžiuje išklijavo pusseptinto tūkstančio paveikslo fotokopijų. Retas Prancūzijos laikraštis ar žurnalas nepasidalijo šia informacija ir iliustracijomis. Dažnas straipsnis vadinosi „Kas pagrobė „Moną Lizą?“. Netrukus naujieną pasigavo ir užsienio žiniasklaida.

Tuo metu populiariausias prancūziškas leidinys „L’Illustration“ rašė, kad L. da Vinčis buvo įsimylėjęs šį savo kūrinį, taip pat jam pozavusią moterį ir dėl šios meilės turėjo rimtų nemalonumų su jos vyru. Leidinio redakcija pažadėjo finansuoti paveikslo reprodukcijos sukūrimą, kad, kol bus rastas originalas, Luvro salės sienoje nežiojėtų tuštuma. Laikraštis „Le Petit Parisien“ visą mėnesį paveikslo nuotrauką spausdino pirmajame puslapyje.

Dėl šio triukšmo dešimtys milijonų žmonių, niekada negirdėjusių apie „Moną Lizą“, tuomet apie ją sužinojo. Atėjo didžiosios paveikslo šlovės metas. Milžiniško dėmesio sulaukė ne tik pagrobimo faktas, bet ir pats portretas. Ir išmanantys meną, ir kone visai apie tai nenusimanantys žmonės ugningai aptarinėjo šio kūrinio unikalumą, tobulumą, užburiančią Džokondos šypseną...

Slėpė drabužių spintoje

Ko tik neįtarinėjo žiniasklaida ir policijos pareigūnai! Tarp įtariamųjų pirmiausia atsidūrė muziejaus darbuotojai, įskaitant direktorių. Beje, muziejaus vadovas likus visai nedaug laiko iki „Monos Lizos“ pagrobimo interviu metu teigė, kad pavogti paveikslą iš Luvro – taip pat sudėtinga, kaip nugvelbti Paryžiaus Dievo Motinos katedros varpus.

Buvo keliamos versijos, esą paveikslas išgabentas į Šveicariją ir paslėptas kurio nors banko saugykloje arba išgabentas už Atlanto ir atsidūrė, vienais duomenimis, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kitais – Argentinoje.

Svarstyta, kad tai gali būti pagrobimas kokio nors milijonieriaus užsakymu. Įtarimų šešėlis taip pat krito ant dailininko ir meno kūrinių kolekcininko Pablo Pikaso (šis neseniai buvo įžūliai pareiškęs, kad visuomenei turi būti svarbus tik šiuolaikinis menas, o senoji tapyba – niekam nereikalinga).

Tarp teisėsaugos pareigūnų apkaustų žmonių buvo ir garsus prancūzų poetas, literatūros ir meno kritikas Gijomas Apolineras. Deja, visos pastangos surasti paveikslą buvo bevaisės.

Tuo metu „Mona Liza“ buvo Paryžiuje, Luvro muziejaus darbuotojo italo Vinčenco Perudžos bute. Išsinešęs gana nedidelį, 76,8 × 53 cm, ant tuopos lentos tapytą portretą iš Luvro, vyras iš pradžių jį laikė drabužių spintoje, vėliau – virtuvėje, dar vėliau paslėpė židinyje (beje, ant židinio tuščiagarbiškai buvo pastatyta tuo metu taip intensyviai ieškoto paveikslo nuotrauka).

Paskutinė slėptuvė buvo lagamine su dviguba sienele. Įdomu, ką tuos metus galvojo pagrobėjas apie šį jo rankose atsidūrusį paveikslą? Ar „Mona Liza“ jam atrodė didinga (ne matmenimis, o menine verte)? Gal ji kėlė vyrui šiltus jausmus, o gal buvo itin paslaptinga ir netgi demoniška?

Vagis – patriotas?

1913-ųjų gruodį V. Perudža išgabeno paveikslą į Italiją, Florencijos miestą. Prieš tai jis išgalvota Leonardo Vinčenco pavarde kreipėsi į žinomą meno kūrinių pirklį Alfredą Džerį. Pagrobėjas tikėjosi, kad jis nupirks paveikslą ir padės atsikratyti grobio. Reikalas tas, kad, kilus visuotiniam triukšmui, parduoti „Moną Lizą“ kokiam nors savo turtų neslepiančiam ir tik legaliai įsigytus kūrinius kaupiančiam kolekcininkui tapo neįmanoma.

V. Perudža, kaip pats vėliau teigė teismo metu, nenorėjo pasipelnyti, tiesiog siekė pargabenti paveikslą į jo tėvynę Italiją, o jau ten turėjo spręstis tolesnis kūrinio likimas. Susitikimo dėl paveikslo pardavimo vieta tapo Florencijos „Albergo Tripoli-Italia“ viešbutis (dabar jis vadinasi „La Gioconda“).

Susitikime dalyvavo ir garsiosios Uficių galerijos direktorius. Atvykęs V. Perudža ištraukė „Moną Lizą“ iš slėptuvės lagamine. Kiti susitikimo dalyviai atidžiai apžiūrėjo paveikslą. Visi mažyčiai per kelis šimtmečius atsiradę trūkiai, kiti išoriniai požymiai liudijo, kad paveikslas yra tikras. A. Džeris nedelsdamas iškvietė policiją.

Apklausiamas V. Perudža neneigė, kad pavogė kūrinį, bet tikino tai padaręs dėl kilnaus patriotinio tikslo – pargabenti šedevrą iš Prancūzijos į tikrąją tėvynę. „Mūsų tautai turi būti grąžinta tai, kas iš jos neteisėtai buvo atimta“, – teigė italas. Vagis sulaukė nedviprasmiškų Italijos žiniasklaidos simpatijų.

Teismas vyko Florencijoje, ir V. Perudža atsipirko kone simboline bausme – vienais metais nelaisvės. Paveikslas buvo dar pusmetį eksponuojamas Italijos muziejuose, o 1914 m. grąžintas į Prancūziją. „Monos Lizos“ sugrįžimas tapo dar viena grandiozine tema žiniasklaidai. Šis kūrinys galutinai tapo svarbiausiu senosios dailės simboliu plačiosios visuomenės sąmonėje.

Dabar šį L. da Vinčio paveikslą Luvre kasmet aplanko milijonai žmonių. Tik gaila, kad, stovėję ilgose eilėse, verždamiesi pamatyti būtent „Moną Lizą“, lankytojai dažnai mažiau dėmesio skiria kitiems ne mažiau puikiems senųjų meistrų darbams.

Vandalų atakos

Vėlesniais laikais į „Moną Lizą“ buvo pasikėsinta ne kartą. 1956 m. buvo pažeista apatinė paveikslo dalis, kai vienas lankytojas apliejo ją rūgštimi. Tais pačiais metais kitas vandalas, jaunas turistas iš Bolivijos, sviedė į paveikslą akmenį ir pažeidė dažų sluoksnį ties Džokondos delnu. Po šių išpuolių kūrinys buvo uždengtas neperšaunamuoju apsauginiu stiklu ir taip apsaugotas nuo galimų pažeidimų.

1974-aisiais, kai „Mona Liza“ buvo eksponuojama Japonijos sostinėje Tokijuje, viena moteris, pasipiktinusi muziejaus administracijos elgesiu vežimėliais judančių neįgaliųjų atžvilgiu (jiems buvo uždrausta atvykti į parodą, kad nedidintų spūsčių), pabandė apipurkšti paveikslą raudonais dažais. O 2009 m. Rusijos pilietė, nusivylusi, kad negavo Prancūzijos pilietybės, paleido į „Moną Lizą“ keraminį puodelį. Abiem atvejais šedevrą apsaugojo tvirtas stiklas.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.]]>