https://www.savaite.lt/ lt https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/asmenybes/16936-kaip-penkerius-metus-trukusi-evoliucijos-teorijos-kurejo-kelione-pakeite-musu-supratima-apie-gyvybe-zemeje.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/asmenybes/16936-kaip-penkerius-metus-trukusi-evoliucijos-teorijos-kurejo-kelione-pakeite-musu-supratima-apie-gyvybe-zemeje.html 16936 Fri, 29 Dec 2023 20:50:29 +0200 native-yes

Jei tektų pradėti aiškintis, kaip Žemėje atsirado gyvybė, sunku įsivaizduoti, ko reikėtų imtis. Nors žmonės yra tik viena iš milijonų šioje planetoje gyvenančių rūšių, jie išskirtinai smalsūs ir nepaliaujamai ieškantys būdų, kaip prasklaidyti nežinomybę. Galbūt pačią didžiausią prasmę mūsų gyvenimui suteikia mėginimas atsakyti į klausimus, kodėl mes esame čia, kokia yra mūsų istorija ir kaip tapome tokie, kokie esame šiandien.

Šiais laikais atsakymų galime ieškoti vartydami knygas ar naršydami internete, tačiau prieš beveik 200 metų prireikė penkerių metų kelionės jūromis, kad būtų pakloti šiuolaikinio supratimo apie gyvybės išsivystymą Žemėje pamatai. Jei atsuktume laiką atgal į XIX amžių, pamatytume, kad požiūris į gamtą buvo visai kitoks nei šiandien. Anuomet dauguma žmonių tikėjo, kad planeta ir visi jos gyventojai nekinta: pasaulis yra toks, kokį jį sutvėrė Kūrėjas. Praeityje jis visada toks buvo ir, daugumos žmonių akimis, toks turi išlikti amžinai.

Šiuolaikinis požiūris yra visiškai priešingas. Dabar mes jau žinome, kad visi organizmai turi keistis ir prisitaikyti prie savo aplinkos. Nuolatinėje kovoje už išlikimą išgyvena tik geriausiai prisitaikiusios rūšys, o visa tai valdo niekada nenutrūkstantis, tačiau jokio galutinio tikslo neturintis evoliucijos procesas. Organizmai niekada nenustoja keitęsi, nes keičiasi pačios Žemės struktūra ir klimatas, o už savo vietą po saule grumiasi daugybė įvairiausių gyvybės formų. Kiekvienas organizmo patirtas genetinis pokytis padėjo auginti naujas gyvybės medžio šakas ir kurti visą pasaulį užkariavusią biologinę įvairovę.

Vis dėlto iš kur atsirado ši šiuolaikinė evoliucijos samprata? Atsakymas slypi jos pavadinime – darvinizmas. 1831 metais 22 metų jaunuolis Charlesas Darwinas ryžosi pasinaudoti vieną kartą gyvenime pasitaikančia galimybe ir leidosi į ypatingą kelionę. Ji ne tik nulėmė visą likusį Charleso Darwino gyvenimą, bet ir padėjo atsakyti į daugybę klausimų, dėl kurių to meto mokslininkai kovėsi skirtingose barikadų pusėse. Sugrįžęs iš kelionės, Ch. Darwinas pateikė visuotinių įrodymų apie Žemėje gyvenančių rūšių kilmę, o juos netrukus palaikė visa mokslininkų bendruomenė. Kad pasaulis pasikeistų, tereikėjo šios vienos kelionės.

Pasiruošimas kelionei

Būdamas šešiolikos, Charlesas Darwinas įstojo į Edinburgo universitetą ir kibo į medicinos studijas, tačiau netrukus suprato, kad jo pašaukimas yra kitur. Studijų metais daug laisvo laiko jaunuolis skyrė gamtos mokslams, o jo smalsumą ypač užkariavo gyvūnų biologija. Vaikinui tapo akivaizdu, kad savo ateities medicinoje jis nemato. Pasėdėjęs entuziazmo taip ir neįžiebusiose paskaitose bei atsikandęs kruvinos chirurgijos realybės, Ch. Darwinas iš universiteto išstojo. Dėl kito jo gyvenimo žingsnio sprendimą priėmė tėvas – medicinos studijas nutraukęs jaunuolis turėjo tapti kunigu, taigi jau 1828 m. buvo išsiųstas į Kembridžo universiteto Kristaus koledžą.

Tačiau ir čia Ch. Darwiną pasivijo tikrieji jo pomėgiai, suvedę su geologu Adamu Sedgwicku ir botaniku Džonu Johnu Henslow. 1831 metais, kai Ch. Darwinas įgijo humanitarinių mokslų bakalauro laipsnį ir svarstė, ką veikti ateityje, pradėta organizuoti laivo „HMS Beagle“ kelionė aplink pasaulį. Laivo kapitonas pasiteiravo Johno Henslow, ar šis galėtų rekomenduoti gamtininką, kuris prisijungtų prie laivo įgulos. Botanikas turėjo vienintelį atsakymą: Charlesas Darwinas.

Gyvenimas laive

Dauguma įgulos narių, kaip ir Ch. Darwinas, buvo jauni, į trečią dešimtį įžengę vyrai. Savo dienoraštyje Charlesas aprašė žaidimus, kuriais įgula mėgino praskaidrinti nuotaiką ilgoje kelionėje jūra. Vienas tokių užsiėmimų buvo pramintas „kabančia beždžione“ (angl. slinging the monkey). Žmogus, už kojų pririštas prie skersinio ir pakabintas žemyn galvą, turėdavo lazda trinktelėti kuriam nors iš aplinkui sustojusių įgulos narių. Nors pasitaikydavo linksmybių, akivaizdu, kad kelionėje Ch. Darwino prioritetu visada išliko tyrinėjimai. Po šių kvailiojimų jis savo užrašuose reiškė susirūpinimą dėl pagiringų įgulos narių.

Kai nerašydavo laiškų namuose likusiems draugams, jaunasis Darwinas leido laiką su bendrakeleiviais. Vienas jų buvo karinio jūrų laivyno karininkas ir kajutės draugas Johnas Lortas Stokesas. Jiedu daug vakarų praleido dirbdami kartu: Ch. Darwinas palinkęs prie savo mikroskopo, o J. L. Stokesas prie navigacijai skirtų jūrlapių.

Pagrindinis tikslas

Ši ekspedicija buvo vos antroji „HMS Beagle“ kelionė. Į pirmąją Didžiosios Britanijos karališkajam jūrų laivynui pastatytas laivas buvo išplaukęs prieš penkerius metus. Antros ekspedicijos metu „Beagle“ buvo skirta užduotis ištyrinėti Pietų Amerikos pakrančių ypatumus. Šiai kelionei laivas buvo atnaujintas, jame sukonstruotas pakeltas denis, apsirūpinta žalvariniais ginklais.

Kaip ir kiti „Cherokee“ klasės laivai, dėl savo polinkio skęsti net praminti plaukiojančiais karstais, jis buvo pavojingai sunkus. Nuogąstavimai dėl saugumo ir patogumo Ch. Darwino vos neatbaidė nuo kelionės, tačiau jis buvo įtikintas, kad, jeigu laivas nebūtų saugus, nebūtų siunčiamas į tokią svarbią ekspediciją. Laimei, „Beagle“ iš tiesų prieš bangas atsilaikė visus penkerius metus. Iš trijų ekspedicijų, kuriose buvo naudotas šis laivas, būtent antroji yra pati žymiausia ir geriausiai dokumentuota. Po trečios jūrinių tyrinėjimų kelionės „Beagle“ tapo pakrančių apsaugos laivu, kuriam jau neteko ilgiau plaukioti atviruose vandenyse.

Kaip buvo parašyta knyga apie rūšių atsiradimą

1836 m. į namus sugrįžęs Ch. Darwinas jau buvo apsiginklavęs žiniomis, aukštyn kojomis apversiančiomis visą biologijos pasaulį. Visgi net 20 metų jis delsė paviešinti savo atradimus. Daugelis spėlioja, kad mokslininkas baiminosi priešiškos reakcijos iš tų, kurie būtų nenorėję išsižadėti plačiai paplitusio tuomečio požiūrio į gyvybę. Tačiau tikrai žinoma, kad Ch. Darwinas šiuos metus praleido analizuodamas savo surinktus įrodymus ir toliau tyrinėdamas. Be to, prieš išdrįsdamas pasidalyti svarbiausiais atradimais, Ch. Darwinas parašė knygą „Kelionė ,,Beagle“ laivu“ („The Voyage of the Beagle“) apie savo patirtis ekspedicijoje. Su šiais užrašais susipažinę tyrėjai ir visuomenė ėmė nekantriai laukti artėjančių naujienų.

Galiausiai 1859 m. buvo išleistas veikalas „Rūšių atsiradimas“ („On the Origin of Species“), sulaukęs labai prieštaringų vertinimų. Nuo pasipiktinimo ir netikėjimo iki nuostabos ir aplodismentų – visuomenei prireikė laiko, kol įsisąmonino šioje knygoje išdėstytus faktus. Galų gale dauguma žmonių naujus atradimus ir drąsias įžvalgas pripažino, o pati teorija ir pasaulėžiūra buvo praminta darvinizmu.

Mokslininko įžvalgas iš penkerių metų trukmės ekspedicijos pirkėjai tiesiog šlavė nuo lentynų. Dar prieš pasirodant knygai, leidėjas jau buvo sulaukęs 1500 egzempliorių užsakymo. Įrodymas, kad kiekvienas egzistuojantis gyvas padaras laikui bėgant keičiasi, pasirodė labai intriguojantis ir patrauklus, o skaitytojų neatbaidė net knygos storumas ir sudėtingų mokslinių apibendrinimų pripildyti puslapiai. Populiarumo Ch. Darwino veikalai nepraranda ir šiandien. Nesvarbu, kad jau praėjo beveik du šimtmečiai, kas nenorėtų paskaityti asmeninių paties „evoliucijos tėvo“ patirčių?

5 faktai apie Darwinus visame pasaulyje]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/asmenybes/11532-carlzo-lindbergo-transatlantinis-triumfas-ir-seimos-tragedija.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/asmenybes/11532-carlzo-lindbergo-transatlantinis-triumfas-ir-seimos-tragedija.html 11532 Sat, 09 Apr 2022 08:00:00 +0300 native-yes

Amerikietis Čarlzas Ogastas Lindbergas buvo pirmasis lakūnas, vienas be nutūpimo perskridęs Atlanto vandenyną. Tai įvyko 1927 m. Dvivietis britų ekipažas Atlantą tokiu būdu įveikė dar 1919-aisiais, o mūsiškiai Steponas Darius ir Stasys Girėnas 1933 m. pakilo skristi per Atlantą, siekdami skrydžio be nutūpimo atstumo rekordo ir išgarsinti Lietuvos vardą. Taigi savo transatlantinius didvyrius turi britai, amerikiečiai, lietuviai, portugalai ir kai kurios kitos tautos.

Manvydas VITKŪNAS

Pirmasis transatlantinis skrydis buvo sumanytas 1913 m. britų dienraščio „Daily Mail“ redakcijos ir šio leidinio savininkų. Buvo pažadėta, kad įgula, kuri perskris vandenyną greičiau nei per 72 valandas, gaus tais laikais didžiulę 10 tūkst. svarų premiją. Tačiau po metų prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas šiuos planus privertė atidėti į šalį.

1918 m. redakcija vėl paviešino savo sumanymą. Siekdami prestižo, pirmieji skrydį surengė Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) karinių jūrų pajėgų lakūnai. Jiems buvo skirti keturi ant vandens galintys tūpti hidroplanai. Viso skrydžio maršrute buvo išdėstyta net 50 laivų, kurių įgulos radijo ryšiu pranešė pilotams apie meteorologines sąlygas ir buvo pasirengusios nelaimės atveju gelbėti lakūnus. Skrydis vyko maršrutu Niujorkas–Niufaundlando sala–Azorų salos–Portugalija–Anglija. Iš keturių lėktuvų galutinį tikslą pasiekė tik vienas, skrydis labai užtruko.

O štai du britų lakūnai, Pirmojo pasaulinio karo veteranai Džonas Viljamas Alkokas ir Artūras Vitenas Braunas 1919 m. nusprendė skristi per Atlantą į Angliją ar Airiją be nutūpimo. Jie pasirinko perdarytą britų sunkųjį bombonešį „Vickers Vimy“. Atsižvelgiant į šiaurinėje Atlanto dalyje vyraujančius vėjus, skristi buvo nuspręsta iš vakarų į rytus. Birželio 14 d. lėktuvas pakilo iš Kanadoje, Niufaundlande, esančio Sent Džonso. „Vickers Vimy“, pilnutėlis pripildytas kuro (jo buvo ir atsarginiuose bakuose), sunkiai atsiplėšė nuo žemės ir netrukus jau skriejo tarp debesų virš Atlanto.

Dėl didelio svorio lėktuvas ilgai negalėjo pakilti aukščiau nei 400 metrų. Šis skrydis buvo išties nelengvas. Pirmojo pasaulinio karo laikų aviacinė technika dar toli gražu nebuvo tobula: sulūžus vėjiniam elektros generatoriui, lakūnai liko be radijo ryšio, taip pat išdegė dešiniojo variklio išmetimo vamzdis. Liepsnos kaitino metalines konstrukcijas iki raudonumo, bet orlaivis atlaikė. Kelis kartus geso varikliai, šturmanas dideliame aukštyje turėjo eiti apledėjusiais sparnais juos vėl paleisti rankiniu būdu. Galų gale pasirodė Airijos krantai.

Pilotai pamatė lygią pievą netoli Klifdeno miestelio. Pieva buvo pelkėta, ir lėktuvas įsmigo į ją nosimi, bet lakūnai liko sveiki. Atlantas buvo įveiktas. 1922-aisiais jau pietinėje dalyje vandenyną įveikė, tiesa, su tarpiniais nusileidimais du portugalų karo lakūnai. Tad iškilo klausimas, kas pirmasis perskris Atlantą be nutūpimo vienviečiu lėktuvu? Tai padarė Č. Lindbergas. Jo asmenybė amerikiečiams reiškia iš esmės tą patį, ką mums – S. Darius ir S. Girėnas.

Užsidirbti padėjo parašiutas

Č. Lindbergas gimė 1902 m. vasario 4 d. Mičigano valstijos Detroito mieste – Amerikos automobilių pramonės sostinėje. Jo švedų kilmės tėvas Čarlzas Ogastas Lindbergas (tikr. Karlas Monsonas) buvo žinomas politikas, pacifistas, aktyviai kovojęs prieš JAV dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare. Mama Evandželina Lodža Land-Lindberg dėstė koledže.

Mažasis Čarlzas anksti ėmė domėtis technika, daug laiko praleisdavo tyrinėdamas tėvo automobilį „Saxon Six“, vėliau – „Excelsior“ motociklą. Kai Čarlzui buvo septyneri, didele trauma jam tapo tėvų skyrybos. Po jų berniukas gyveno keliuose miestuose. Baigęs mokyklą, 1920 m. pasirinko studijas Viskonsino universiteto Madisone Inžinerijos ir mechanikos fakultete. Po dvejų metų metė šias studijas ir įstojo į lakūnų mokyklą Nebraskos valstijos Linkolno mieste. Pirmasis jo skrydis buvo dviviečiu dvisparniu lėktuvu „Lincoln-Standard Tourabout“, kuriuo instruktorius pradėjo jaunuolį mokyti skraidyti. Beje, išmokti skraidyti buvo sena Čarlzo svajonė. Deja, tąsyk jam nepavyko baigti mokyklos ir gauti piloto licencijos, nes paprasčiausiai pritrūko pinigų mokslams.

Tada Č. Lindbergas sugalvojo originalų būdą prasimanyti lėšų – kartu su vienu pilotu įkūrė įmonėlę ir pragyvendavo iš dalyvavimo įvairiose šventėse ir kituose renginiuose. Čarlzas iš lėktuvo šokdavo su parašiutu. Žiūrovams patikdavo jo šuoliai iš įvairaus aukščio, tikslus nusileidimas į numatytas aikšteles. Su šia programa Č. Lindbergas ir jo porininkas apkeliavo nemažą dalį šalies. Tuo pat metu jaunas vyras dirbo mechaniku ir kaupė pinigus, kad galėtų baigti lakūnų mokyklą. Galiausiai tai pavyko padaryti. Č. Lindbergas tapo oro pašto lėktuvo pilotu, o sutaupęs pinigų už 500 dolerių nusipirko gerokai padėvėtą mokomąjį lėktuvą „JN Jenny“ ir su juo ore išdarinėjo stebuklus.

1924–1925 m. Č. Lindbergas buvo pašauktas atlikti karo tarnybos JAV karinių oro pajėgų bazėje Teksaso valstijoje, ten tobulinosi kaip pilotas ir buvo išleistas į atsargą gavęs leitenanto laipsnį.

Iš Niujorko į Paryžių

1919 m. viešbučių tinklo Niujorke savininkas, prancūzų kilmės amerikietis Reimondas Orteigas paskelbė skirsiąs 25 tūkst. dolerių premiją tam, kuris sėkmingai perskris Atlanto vandenyną iš Niujorko į Paryžių. Siekdami šio prizo, žuvo keli lakūnai. Aštrių pojūčių nevengęs Č. Lindbergas taip pat pasisiūlė dalyvauti kovoje dėl šio išties labai solidaus prizo (pagal tuometę dolerio vertę). Tačiau skrydžiui reikėjo lėktuvo, degalų, tepalų ir kitų dalykų, o tam jis neturėjo pinigų. Tada lakūnas sugebėjo įkalbėti jį paremti septynis verslininkus iš Sent Luiso (Misūrio valstijoje).

Už gautas lėšas įmonė „Ryan Airlines“ specialiai pagamino vienmotorį viensparnį lėktuvą. Jau pati idėja skristi vienmotoriu lėktuvu buvo pavojinga (sustojus vienam varikliui iš dviejų, dar buvo įmanoma tęsti skrydį), bet Č. Lindbergas nusprendė rinktis būtent tokį orlaivį. Lėktuvas „Spirit of St. Louis“ („Sent Luiso dvasia“) buvo pagamintas San Diege (Kalifornijos valstijoje). Pilotas nutarė išbandyti savo lėktuvą – perskristi Ameriką nuo Ramiojo iki Atlanto vandenyno. Pakilęs iš San Diego, jis nuskrido iki Sent Luiso, ten pernakvojo ir kitą dieną pasiekė Niujorką. Buvo įveiktas 5 800 kilometrų atstumas.

1927 m. gegužės 20-osios rytą Č. Lindbergas pakilo atlikti istorinio skrydžio per Atlantą. Viskas pavyko puikiai, nors teko ne kartą aplenkti audrų debesis, nusileisti iki kelių metrų virš bangų aukščio. Kitą dieną vakarėjant lakūnas nutupdė savo orlaivį Paryžiaus Le Buržė aerodrome. Skrydis truko 33,5 valandos. Ši sėkmė sukėlė tikrą emocijų audrą abiejose vandenyno pusėse. Č. Lindbergas gavo išsvajotąją premiją, buvo apipiltas dovanomis ir apdovanojimais. Tėvynėje labai greitai buvo pakeltas ir karinis laipsnis.

Mažylis buvo nužudytas

Grįžęs į JAV, Č. Lindbergas parašė autobiografinę knygą ir joje nupasakojo visą pasiruošimą ir patį skrydį. JAV vyriausybės prašymu kaip geros valios ambasadorius tuo pačiu lėktuvu jis apskrido Lotynų Amerikos šalis, demonstruodamas amerikiečių prielankumą šiems kraštams. Meksikoje Č. Lindbergas susipažino su JAV ambasadoriaus šioje šalyje dukterimi Ana Spenser Morou. Ji 1929 m. tapo garsiojo lakūno žmona. Ana taip pat išmoko pilotuoti, daug metų kartu su vyru oro transporto bendrovių užsakymu sudarė ir išbandė naujus keleivinių lėktuvų maršrutus. Išgarsėjo ir kaip poetė bei prozininkė.

1932 m. kovo 1 d. Lindbergų šeimą ištiko košmaras: buvo pagrobtas jų pirmagimis sūnus Čarlzas (iš viso pora susilaukė šešių vaikų). Berniukui tebuvo pusantrų metukų. Netrukus tėvai gavo laišką su grasinimais nužudyti vaiką, jei nebus sumokėta 50 tūkst. dolerių išpirka. Lindbergai sumokėjo reikalaujamą sumą, bet mažylis taip ir nebuvo sugrąžintas. Net dešimt dienų policija ir savanoriai ieškojo berniuko. Jį radus paaiškėjo, jog mažasis Čarlzas buvo nužudytas kone iškart po pagrobimo. Jo kūnelis, aptiktas laukuose, jau buvo gerokai apiręs.

Policija buvo susižymėjusi išpirkai sumokėtų kupiūrų numerius, ir pagaliau 1934 m. buvo sulaikytas asmuo, bandęs atsiskaityti viena iš tokių kupiūrų. Tai buvo 34-erių vokietis imigrantas, dailidė Richardas Hauptmanas. Vyro namuose buvo rasta dar 14 tūkst. dolerių, kurių numeriai atitiko. R. Hauptmanas buvo nuteistas mirties bausme elektros kėdėje.

„Amerika pirmiausia“

Sukrėsti Lindbergai išvyko į Europą, kurį laiką gyveno Anglijoje. Čarlzas lankėsi Prancūzijoje, Vokietijoje, Sovietų Sąjungoje, susipažino su tų šalių aviacijos pramone. SSRS jį visapusiškai nuvylė, o štai Trečiojo reicho aviacija sukėlė susižavėjimą. Negana to, vokiečių aviacijos vadas Hermanas Gėringas apdovanojo Č. Lindbergą. Dėl to tėvynėje jis buvo apkaltintas palankumu naciams.

1939-ųjų pavasarį Lindbergai grįžo į JAV. Netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Čarlzas darė viską, kad JAV neįsitrauktų į karą. Jis tapo vienu iš komiteto „Amerika pirmiausia“ lyderių. Č. Lindbergas savo autobiografijoje vėliau rašė: „Aš buvau labai susirūpinęs, kad potencialiai milžinišką galią turinti Amerika, besivadovaujanti nepagrįstu ir neveiksniu idealizmu, gali surengti kryžiaus žygį į Europą, kad įveiktų Hitlerį, nesuprasdama, jog Hitlerio pralaimėjimas paliks Europą beginklę prieš sovietinės Rusijos prievartą, plėšimus ir barbariškumą, ir tai gali padaryti mirtiną žaizdą Vakarų civilizacijai.“

Tokia veikla labai nepatiko prezidentui Franklinui Ruzveltui, ir jis pašalino Č. Lindbergą iš atsargos karininkų bei negrąžino pulkininko laipsnio, kurio Čarlzas pats atsisakė 1941 m. Tačiau kai Japonija atakavo Perl Harborą, Čarlzas kaip civilis konsultantas daug padėjo savo šalies kariuomenei. Pokario metais jis buvo JAV karinių oro pajėgų vado patarėju. 1954 m. prezidentas Dvaitas Eizenhaueris Č. Lindbergui suteikė brigados generolo laipsnį.

Išėjęs į atsargą, Č. Lindbergas daug keliavo, domėjosi Afrikos šalių ir Filipinų tradicine kultūra, parašė dar vieną knygą, tapo žymiu aplinkosaugininku, kovojo prieš banginių medžioklę. Gyveno Havajuose. 1974 m. rugpjūčio 26 d., sulaukęs 72-ejų, mirė nuo vėžio Maujo saloje.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/asmenybes/11368-ziedu-valdovo-kurejas-domejosi-ir-lietuviu-kalba.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/asmenybes/11368-ziedu-valdovo-kurejas-domejosi-ir-lietuviu-kalba.html 11368 Sat, 19 Mar 2022 08:00:00 +0200 native-yes

Retas nesame girdėję žymiojo britų rašytojo Džono Ronaldo Ruelio Tolkino, visame pasaulyje išgarsėjusio romanais „Žiedų vadovas“, „Hobitas“, „Silmariljonas“ ir kt. Jis buvo ne tik literatas, rašytojas fantastas, poetas, bet ir filologijos profesorius. Jo gyvenimo moto buvo toks: „Visa, ką teturime nuspręsti, yra tai, ką daryti su laiku, kuris mums duotas.“

Manvydas VITKŪNAS

Tolkinų giminės šaknys – Vokietijoje, Žemutinėje Saksonijoje, iš kur rašytojo protėviai dar XVIII a. persikėlė į Angliją ir vertėsi knygų, kanceliarinių reikmenų, audinių ir kojinių prekyba. Pats Dž. Tolkinas gimė šalyje, kurios dabar nebėra. Tai buvo Oranės Laisvoji Valstybė – olandų kolonistų būrų įkurta valstybė Pietų Afrikoje, XIX ir XX a. sandūroje užkariauta britų. Dabar ji – Pietų Afrikos Respublikos dalis.

Dž. Tolkinas pasaulį išvydo 1892 m. sausio 3 d. Blumfonteine. Šiame mieste jo tėvai Artūras ir Meibelė Tolkinai įsikūrė iškart po vestuvių. Blumfonteine Artūras dirbo vieno iš britų bankų vietos filialo valdytoju. Čia gimė du Tolkinų sūnūs – Džonas Ronaldas Ruelis ir Hilaris Artūras Ruelis. Kai Džonas dar tik mokėsi vaikščioti, sode jis užlipo ant nuodingo voro tarantulo. Auklė klykiančiam vaikui iščiulpė iš kojytės nuodus, bet pats faktas paliko pėdsaką rašytojo sąmonėje – nuodingi didžiuliai vorai ne kartą šmėkščioja jo kūryboje.

Tapo uoliu kataliku

Džonui tebuvo treji, kai mirė tėvas. Našle be pragyvenimo šaltinio likusi Meibelė pasiėmė vaikus ir išplaukė laivu į savo tėvynę – Angliją. Tėvai, gyvenę Birmingame, dukrą priėmė gana šaltai, mat jie visada buvo prieš Meibelės santuoką su Artūru. Jauna moteris gavo nedidelę paramą ir kartu su sūnumis apsigyveno kukliame butuke. Pinigų vos užteko visiems trims prasimaitinti. Ieškodama dvasinės atramos, Meibelė paniro į religiją, perėjo į katalikų tikėjimą, ir tai sukėlė tikrą skandalą – giminaičiai anglikonai jos išsižadėjo. Džonas, nuo mažens uoliai lankęs bažnyčią ir sėmęsis tikėjimo, visą gyvenimą buvo itin religingas žmogus.

Meibelė mokė savo berniukus įvairių dalykų. Iš motinos Džonas ne tik išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti, bet ir gavo lotynų kalbos pradmenis, perėmė domėjimąsi botanika ir puikiai pažino įvairius augalus. Mama išmokė jį ir piešti – jam ypač sekėsi peizažai.

Kai Džonui buvo dvylika, jis neteko ir mamos. Ji mirė nuo diabeto. Giliai tikinčios motinos kankinės įvaizdis itin įsirėžė į berniuko sąmonę. Našlaičius priglaudė ir augino Birmingamo katalikų bažnyčios kunigas – stiprios dvasios ir gilaus proto žmogus, ypač sudominęs Džoną filologija. Mokydamasis mokykloje, vėliau koledže ir Oksfordo universitete, vaikinas sėmėsi ne tik šiuolaikinių, bet ir senovės anglų, velsiečių, norvegų, suomių, gotų ir kitų kalbų žinių. Vėliau jis susidomėjo ir archajiška lietuvių kalba.

Iš viso per savo ilgą gyvenimą Dž. Tolkinas išmoko 14 kalbų ir sugalvojo dar 19 dirbtinių. Dalį sugalvotų kalbų jis sudėjo į savo knygų herojų lūpas. Suprasdamas, kad tomis kalbomis niekas nekalbės, rašytojas savo vaizduotėje sukūrė ir mitinį pasaulį – Ardą, kur apgyvendino būsimųjų savo kūrinių herojus. Itin lakią vaizduotę turėjusio Dž. Tolkino galvoje būsimųjų knygų siužetai gimė gerokai anksčiau, nei jis tapo rašytoju.

Mokydamasis Karaliaus Edvardo mokykloje, Dž. Tolkinas su trimis bičiuliais subūrė T.C.B.S klubą. Tai buvo arbatos gėrimo ir diskusijų klubas, kurio nariai palaikė santykius ir baigę mokyklą. Pats Dž. Tolkinas laikėsi principo „Išmintingi žmonės šneka tik apie tai, ką išmano“.

Dalyvavo kare

Mokslų metais gyvendamas nuomojamame bute, Dž. Tolkinas susipažino su aukštu žemiau gyvenusia kaimyne, našlaite Edita Mere Brat. Pora ėmė susitikinėti, bet, sužinojęs apie tai, konservatyvus Dž. Tolkiną globojęs kunigas uždraudė jaunuoliams bendrauti, kol Džonui sukaks 21 metai. Santykiai kuriam laikui nutrūko, tačiau vėliau Džonas susirado mylimąją, tiesa, tuo metu ji jau buvo susižadėjusi su kitu vyru. Dž. Tolkinas buvo atkaklus, ir sužadėtuvės nutrūko.

Būdamas 21 metų, rašytojas vedė šią merginą (ji perėjo į katalikybę) ir su ja laimingai nugyveno 56 metus, susilaukė trijų sūnų bei dukters. Džoną ir Editą sutuokė tas pats Birmingamo kunigas, globojęs būsimąjį rašytoją daug metų ir kurį laiką draudęs jaunuoliams susitikinėti.

1915 m. Dž. Tolkinas Oksfordo universitete baigė anglų kalbos studijas. Dar mokydamasis jis išėjo karinio rengimo kursus ir tapo Didžiosios Britanijos kariuomenės leitenantu. Pirmojo pasaulinio karo metais su savo daliniu buvo išsiųstas į Prancūziją. Dalyvavo baisiose kautynėse prie Somos, kur neteko dviejų geriausių draugų iš T.C.B.S klubo. Tuo metu Edita Merė, kaip ir kitų fronte atsidūrusių karių žmonos, patyrė baisų stresą, bijojo kiekvieno beldimo į duris – ar paštininkas neatneš žinutės apie vyro žūtį...

Galiausiai Dž. Tolkinas fronte sunkiai susirgo, ilgai gydėsi karo ligoninėje, kaip iš dalies neįgalus buvo grąžintas į tėvynę. Po reabilitacijos jis tarnavo kariniuose daliniuose, bet jau Anglijoje.

Knygą rašė 17 metų

Grįžęs į Angliją, Džonas pradėjo dėstyti Lidso ir Oksfordo universitetuose, vos 30-ies tapo profesoriumi ir neįtikėtinai greitai – pasaulinio garso filologu. Jis taip pat priklausė elitiniam diskusijų klubui „Inklings“. Dž. Tolkinas buvo vienas iš Oksfordo anglų kalbos žodyno sudarytojų, puikus anglų tarmių specialistas, išvertė iš senosios į šiuolaikinę anglų kalbą senovinę poemą „Beovulfas“, atliko šio kūrinio mokslinę analizę.

Dž. Tolkinas itin žavėjosi mitologija, senosiomis germanų, valų, islandų, suomių kalbomis. Iškart po karo jis ėmė rašyti legendų ir mitų ciklą, vėliau sugulusį į knygą „Silmariljonas“. Mitologija Dž. Tolkinui buvo ir mokslinio domėjimosi objektas, ir įkvėpimo bei vaizduotės skatinimo šaltinis. Jo kūrybai įtaką darė ne tik senieji anglosaksų, bet ir kitų tautų mitai bei epai, pavyzdžiui, suomių „Kalevala“.

Rašytojas turėjo keturis vaikus: sūnus Džoną Fransį Ruelį (tapo kunigu), Maiklą Hilarį Ruelį ir Kristoferį Džoną Ruelį (tapo svarbiausiu tėvo leidinių redaktoriumi ir nebaigtų ar neišspausdintų kūrinių leidėju) bei dukterį Priscilą Anę Ruel. Savo vaikams prieš miegą jis sekdavo paties sugalvotas sakmes, kurios galiausiai sugulė į knygą „Hobitas“.

Kitą garsiąją savo knygą „Žiedų valdovas“ (jos, kaip ir „Hobito“, veiksmas vyksta įsivaizduojamame pasaulyje Viduržemėje) kūrėjas rašė net 17 metų. Susitelkti vien rašytojo darbui Dž. Tolkinui trukdė akademinė veikla, dėstymas universitetuose. Įdomu, kad kai „Žiedų valdovas“ buvo parašytas, knyga išėjo tokia stora, kad ją teko padalyti į tris dalis. Taip gimė „Žiedų valdovas. Žiedo brolija“, „Žiedų valdovas. Dvi tvirtovės“ ir „Žiedų valdovas. Karaliaus sugrįžimas“. XX a. septintajame dešimtmetyje „Žiedų valdovas“ ėmė labai sparčiai populiarėti įvairiose šalyse, Dž. Tolkinas pelnė pasaulinę šlovę. Rašytojas sulaukė milijonų gerbėjų dėmesio, jie jam netgi ėmė įkyrėti laiškais ir skambučiais. Dž. Tolkinas galiausiai buvo priverstas pasikeisti telefono numerį.

1961 m. Dž. Tolkinas buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai, bet jos taip ir negavo, mat komitetas nusprendė, esą rašytojo kūrybos „negalima laikyti aukščiausios klasės proza“. Prestižinę premiją tais metais gavo jugoslavų rašytojas Ivas Andričius.

Ant antkapio – ir išgalvoti vardai

1972-aisiais smarkiai pablogėjo Dž. Tolkino sveikata, jis kentė dispepsiją (virškinimo sutrikimą) ir kitas ligas. Gydytojai griežtai uždraudė jam vartoti alkoholį ir skyrė labai griežtą dietą. 1973 m. vasaros pabaigoje Dž. Tolkinas aplankė savo gerą bičiulį, dalyvavo jo žmonos gimtadienyje ir jo metu išgėrė šampano. Naktį rašytojui pasidarė labai bloga, ir jis buvo išvežtas į ligoninę. Gydytojai atliko tyrimus ir aptiko kraujuojančią skandžio opą.

Medikai iš pradžių buvo optimistiškai nusiteikę, bet paciento būklė staiga pablogėjo – sutriko plaučių veikla, išsivystė pleuritas. 1973 m. rugsėjo 2 d., sekmadienio naktį, milijonų skaitytojų širdis užkariavęs rašytojas mirė. Jis buvo palaidotas greta dvejais metais anksčiau mirusios savo žmonos. Ant antkapinės plokštės yra iškalti ne tik tikrieji vardai, bet ir pramanyti – herojų, kurių prototipais tapo Edita Merė Tolkin (Lutiena) ir Džonas Ronaldas Ruelis Tolkinas (Berenas).

Dž. Tolkino kūrybinis ir mokslinis palikimas – labai gausus: 37 knygos (tarp jų – ir poezijos), 63 straipsniai, 121 išverstas kūrinys. Daug darbų liko nebaigtų. Svarbiausi Dž. Tolkino kūriniai sulaukė milžiniško populiarumo pasaulyje, buvo išversti į daugybę kalbų, padarė didžiulę įtaką fantastinei literatūrai, susilaukė dešimčių ekranizacijų. Kūrinių siužetai ar tam tikri herojai gyvuoja populiariojoje kultūroje, yra dažni kompiuteriniuose žaidimuose, minimi muzikos grupių (ypač roko ir metalo) kūriniuose. Spėjęs nuveikti labai daug ir dar daugiau nespėjęs pabaigti, Dž. Tolkinas teigė: „Ilgiausiai užtrunka darbas, kurio niekada nepradėjai.“

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/asmenybes/11093-kaip-nenumaldoma-liepsna.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/asmenybes/11093-kaip-nenumaldoma-liepsna.html 11093 Sat, 19 Feb 2022 08:00:00 +0200 native-yes

Nors sakoma, kad visos laimingos šeimos – vienodai laimingos, iš tikrųjų jų laimė gali labai skirtis. Tai matome ir palyginę rašytojų Marko Tveno ir Daniilo Andrejevo santuokinį gyvenimą.

Stasė RUDALEVIČIŪTĖ

Pakako medaliono

Markas Tvenas (tikr. Samuelis Langhornas Klemensas) gimė 1835 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose skurdžioje daugiavaikėje šeimoje. Kai būsimajam rašytojui tebuvo vienuolika metų, mirė jo tėvas. Berniukui teko mesti mokyklą ir pelnyti duoną. Jis darbavosi laikraščio redakcijoje, plaukiojo upėmis kaip locmanas, ieškojo sidabro, bet sėkmės sulaukė ėmęs rašyti apsakymus.

Vesti Markas Tvenas neskubėjo. Vėliau jis pusiau juokais sakė: „Jeigu būčiau žinojęs, kokie laimingi yra vedę žmonės, būčiau vedęs prieš trisdešimt metų, negaišdamas laiko dantų auginimui...“ Rašytojas taip šmaikštavo būdamas trisdešimt dvejų. Įdomu, kad jis savo būsimąją žmoną pamilo tarsi viduramžių riteris ar koks pasakos herojus – pamatęs medalioną su jos atvaizdu. Tai buvo jo bičiulio sesuo Olivija.

Marko Tveno laimei, bičiulis pakvietė jį pasisvečiuoti. Išvydęs Oliviją svečias nenusivylė. Ilgai nedelsdamas jai pasipiršo. Nors Markas Tvenas patiko Olivijai, ji atsisakė už jo tekėti. Trikdė amžiaus skirtumas – Markas Tvenas buvo dešimčia metų vyresnis, be to, jis buvo tarsi iš kito pasaulio. Mat Olivijos šeima gyveno pasiturimai, o pretendentas į vyrus dar nespėjo prakusti. Maža to, ir jo elgesys kartais būdavo kaip netašyto stuobrio.

Sėkmingai apvirto

Tačiau įsimylėjęs rašytojas neketino trauktis. Kiek palaukęs jis vėl pasipiršo Olivijai. Šįkart ji atsisakė tekėti dėl jaunikio nerimto požiūrio į religiją (Olivija buvo labai religinga). Markas Tvenas pažadėjo tapti geru krikščioniu, jeigu Olivija to norės, bet ji taip ir nepriėmė jo pasiūlymo tekėti. Nutaręs, jog viskas baigta, Markas Tvenas išvyko į stotį, nors iš tikrųjų Olivija jau buvo besakanti „taip!“.

Jųdviejų laimei, pakeliui į stotį Marko Tveno brikelė apvirto. Jis dėjosi rimtai nukentėjęs ir buvo parvežtas atgal. Olivija ėmėsi jį slaugyti ir galiausiai sutiko tapti Marko Tveno žmona.

Visus trisdešimt šešerius bendro gyvenimo metus Markas Tvenas iš visų jėgų stengėsi džiuginti žmoną. Pavyzdžiui, vakarais skaitydavo jai Bibliją, prieš valgydamas balsiai meldėsi. Jis netgi leido Olivijai cenzūruoti savo kūrinius. Tie, kurie nesulaukdavo jos pritarimo, nepasiekdavo leidėjų. Rašoma, jog taip susikaupė tūkstančiai puslapių. Markas Tvenas teigė: „Jeigu Olivija būtų pasakiusi, kad amoralu mūvėti puskojines, aš būčiau jų atsisakęs...“

Iki to neprieita, bet, žmonai pasibaisėjus naujos knygos herojaus Heklberio Fino fraze „velniai griebtų“, rašytojui teko ją išbraukti... Nenuostabu, kad jų duktė Siuzi sakė: „Mama myli dorą, o tėtis – kates.“ Beje, kačių šios šeimos namuose buvo tikrai daug – arti dvidešimties.

Gelbėjo humoras

Dėl linksmo būdo ir vaikiško nuoširdumo žmona Marką Tveną vadino žilu jaunuoliu. Ji rūpinosi juo tarsi mažu vaiku. Kartu Olivija vertino vyro talentą, įskaitant ir gebėjimą juokauti. Sykį, skaitydamas knygą, Markas Tvenas vis imdavo kvatoti. Žmonai paklausus, kas yra kūrinio autorius, rašytojas nuoširdžiai atsakė nežinąs, bet tekstas esąs smagus. Vėliau Olivija ant tos knygos viršelio pamatė vyro pseudonimą. Telieka stebėtis, kad autorius neatpažino savo kūrinio... Tiesa, tai galima paaiškinti kūrybos gausa.

Humoro jausmas padėdavo Markui Tvenui ištverti sunkumus, mat jų nestigo. Net ir tapęs garsiu, solidžius honorarus gaunančiu rašytoju, vyras nepraturtėjo, nes investuodavo pinigus į rizikingus projektus ir komercinės sėkmės tos mokslo, technikos naujovės jam neatnešė.

Vis dėlto skaudžiausias smūgis buvo ne finansinės netektys, o nepagydoma mylimos žmonos liga. Markas Tvenas visaip stengėsi guosti Oliviją, kelti jai nuotaiką. Pavyzdžiui, namuose ir sode ant medžių prikabino raštelių su smagiais tekstais. Ir už Olivijos miegamojo lango kabojo raštelis, nurodantis paukščiams, kaip ir kada jie gali čiulbėti...

Teigiama, kad per trisdešimt šešerius bendro gyvenimo metus Markas Tvenas nė sykio nepakėlė balso prieš žmoną, o ji neiškėlė jam nė vieno skandalo... Ir metams bėgant rašytojas sakė žmonai, kad myli ją vis stipriau.

Regėjimai vaikystėje

Rusų rašytojo ir filosofo Daniilo Andrejevo vaikystė taip pat buvo sunki: vos gimęs jis neteko abiejų tėvų. Motina mirė jį gimdydama, o tėvas – rašytojas Leonidas Andrejevas – išsižadėjo sūnelio. Jį augino velionės motinos sesuo, garsaus Maskvos gydytojo žmona.

Daniilas nuo vaikystės buvo itin jautrus, be to, jis vis patirdavo regėjimų, todėl gyveno išsyk tarsi dviejuose pasauliuose – realiame ir jį užvaldžiusiame vizijų pasaulyje. Šios vizijos vargino, net kankino jį tol, kol Daniilas nustojo joms priešinęsis. Prieš gyvenimo pabaigą vyras teigė supratęs, kodėl Bažnyčia tokias vizijas laiko įkvėptomis neskaisčių dvasių, mat jaunystėje šios dvasios, pasak Daniilo, darė įtaką jo gyvenimui. Rašytojas neabejojo, kad pirmoji, nevykusi, jo santuoka buvo lemta šių „globėjų“. Tačiau antroji žmona Ala buvo šviesioji Daniilo gyvenimo meilė.

Kaip ir Daniilas, Ala gyveno Maskvos centre – Arbate. Jos tėvas buvo gydytojas, puikiai išmanąs muziką (jo muzikos mokytojas buvo garsus rusų kompozitorius ir dirigentas Nikolajus Rimskis-Korsakovas). Alos mama buvo apdovanota gražiu balsu. Ir duktė nuo mažens muzikavo, mokėsi kalbų, daug skaitė. Ala buvo romantiškos prigimties ir svajojo sutikti riterį...

Tarsi žydinti vyšnia

Tą riterį Ala išvydo 1937 m. savo globėjų namuose. Į svečius pas šiuos žmones ji atėjo su pirmuoju savo vyru dailininku. Tąsyk vilkėjo vienintelę turėtą šventinę suknelę – baltą, vestuvinę. Daniilą tiesiog apakino jaunos moters drabužio ir sielos šviesumas (jos pasirodymą jis apibūdino poetiškai: „Ala – tarsi žydinti vyšnia“). Ala taip pat atkreipė dėmesį į Daniilą – aukštą, tamsaus gymio vyrą. Nors abu vienas kitam pajuto trauką, Ala ir Daniilas net septynerius metus net žvilgsniu to neparodė. Daniilui Ala buvo tabu, nes ji buvo draugo žmona, o jai, tikinčiai moteriai, santuoka buvo šventa (beje, Alos dėmesį religijai sužadino cerkvės varpų skambesys, kurį ji girdėjo nuo mažens).

Prasidėjo karas, Daniilo dėl sveikatos problemų nepaėmė kariauti, bet jis tarnavo dalinyje, laidojusiame žuvusiuosius, tad Maskvoje jo nebuvo. Negalėdamas net retkarčiais matyti mylimosios, Daniilas ėmė jai rašyti laiškus. Ir Ala vis dažniau ir šilčiau į juos atsakė. Dalykas tas, kad sutuoktinio neištikimybė pateisina skyrybas su juo net ir tikint Dievą, o Alos vyras ne tik svetimoteriavo, bet ir ėmė kelti jai skandalus, tad jų santuoka buvo pasmerkta žlugti. Daniilas tuo metu jau nebegyveno su pirmąja žmona.

Suėmė saugumiečiai

Baigiantis karui, 1944-aisiais, Daniilas trumpam grįžo į Maskvą. Jis susitiko su Ala, ir prasidėjo naujas jų gyvenimo etapas. 1947 m. jie įteisino savo ryšius. Dienomis abu dirbo, o naktimis Daniilas rašė dar prieš karą pradėtą romaną. Vienas šio kūrinio herojus kitam – saugumiečiui – tiesiai iškloja viską, ką tuomet daugelis galvojo apie sovietų valdžią, bet pagrįstai bijojo prasižioti, nes skundikų buvo visur.

Tuo metu Daniilui (matyt, ir Alai) stigo atsargumo. Bent iš savo draugų jis nesitikėjo išdavystės, todėl jiems atvirai pasakojo, apie ką rašo savo romane. Neilgai trukus šiuo kūriniu ir autoriumi susidomėjo saugumiečiai. Kaip buvo pratę, jie naktį pasibeldė į Daniilo ir Alos buto duris...

Iš pradžių išvežė Daniilą, kiek vėliau suėmė ir Alą. Ją tardė ištisus trylika mėnesių. Numatydama, kad vyro laukia sušaudymas, Ala, nenorėdama likti be jo, per pačią pirmąją kvotą pasakė, kad jos pažiūros nesiskiria nuo to, ką mano vyras. Paklausta apie Josifą Staliną, moteris atsakė, kad jis vadovauja naikinimui to, kas vertingiausia šalyje, – kilmingų asmenų, valstiečių, Bažnyčios... Tardytojas užrašė: „Rengė pasikėsinimą į draugą Staliną.“ Nepaisant to, nei Alos, nei Daniilo nesušaudė, nes ši bausmė tada trumpam buvo panaikinta.

Pateko į žaizdrą

Sutuoktinių laukė ilgi nelaisvės metai be teisės susirašinėti. Tačiau vėliau Ala tvirtino, jog šis kančios metas kartu tapo jai tikra likimo dovana. Giliai tikėdama Dievą, ji juto padariusi gyvenime ir sukaupusi sieloje nemažai blogio, ir kalėjimas jai tapo tarsi žaizdras, kuriame tie blogio juoduliai sudegė. Ir jos meilė Daniilui pasidarė dar iškilesnė, dar tauresnė.

Pabrėžtina, kad ir Daniilas panašiai vertino jiems tekusį išbandymą. Alą 1953 m. pasiekė pirmasis jo laiškas. Iš šio laiško moteris suprato, kad ir Daniilas dvasiškai atsinaujino, nors fiziškai labai nusilpo.

Mirus diktatoriui J. Stalinui, Ala ėmė energingai rūpintis, kad jos ir Daniilo byla būtų peržiūrėta. Tačiau laisvę jai pavyko atgauti tik 1956-aisiais. Vyras dar kalėjo – jį laikė baisiajame Vladimiro kalėjime. Mylinčiai žmonai galų gale pavyko išsikovoti leidimą trumpam su juo susitikti. Ala išvydo susenusį, po infarkto vos gyvą žmogų. Ir pati buvo nualinta.

Draugų padedama Ala pasiekė, kad Daniilą perkeltų į Maskvą. Kai tai įvyko, moteris vėl apsilankė Vladimire ir kalėjime suvaidino naivuolę, maniusią, kad jos vyras vis dar yra ten. Neva sužinojusi apie jo perkėlimą, Ala kalėjimo viršininko pavaduotojui pasakė, jog vyras dėl ligos veikiausiai neįstengė paimti visų savo daiktų, tad, jeigu jau ji čia, gal galėtų nuvežti jam tai, kas liko? Tas liepė atnešti Daniilo daiktus. Jų buvo pilnas maišas.

Žinodama kalėjimuose galiojusią tvarką, Ala ėmė viską paeiliui išimti, kol pamatė, kad ten – keliolika sąsiuvinių su jos vyro kūryba. Viršininko pavaduotojas taip pat pastebėjo rankraščius. Ala apmirė ir be žado žiūrėjo į tą žmogų, kuris dėl šių sąsiuvinių būtų galėjęs visam likusiam gyvenimui uždaryti juos už spygliuotos vielos. Tačiau jis teištarė: „Imkite viską ir eikite...“

Meilės principas

Ala išbėgo ir po to niekaip negalėjo prisiminti, ar padėkojo žmogui, kuris faktiškai padėjo išgelbėti Daniilo Andrejevo rankraščius. Na, o jo paties dienos jau buvo suskaičiuotos. Iš kalėjimo Daniilą išleido tik 1957 m. balandį. Pora neturėjo nei būsto, nei lėšų, be to, Ala susirgo onkologine liga ir buvo leisgyvė. Tačiau, pasak jos, tai buvo laimingiausias jų gyvenimo metas, kurio kulminacija tapo bažnytinė santuoka.

1959 m. Ala tapo našle. Ji nedelsdama ėmė mokytis spausdinti mašinėle, o po to spausdino visus Daniilo rankraščius. Gyvenimo patirtis išmokė ją atsargumo: Ala nebandė skelbti vyro kūrybos, kol to nebuvo galima daryti; praėjusio šimtmečio devintąjį dešimtmetį tokia galimybė atsirado. Nors Daniilas Andrejevas vadinamas ir mistiku, vizionieriumi, Ala džiaugėsi, kad Daniilas suprato, jog „regėjimais“ paremti jo tekstai yra teosofinio pobūdžio. Jam pavyko to atsikratyti.

Daniilas Andrejevas paskutiniais gyvenimo metais rašė dvasinės, religinės poezijos kūrinius. Ala juos labiausiai vertino ir pati viešai skaitė ne tik Rusijoje, bet ir Vakarų Europoje (Paryžiuje, Londone). Ji sulaukė gilios senatvės. Nors į gyvenimo pabaigą apako, savo dviejų kambarių bute puikiai orientavosi. Be to, net ir būdama devyniasdešimties metų, turėjo pakankamai nuovokos ir jėgų, kad, pajutusi kilusio gaisro dūmus, spėtų laiku išeiti ir išsigelbėti. Tačiau sąmoningai to nepadarė. Jai buvo kur kas svarbiau išsaugoti velionio vyro archyvą. Todėl ji viską, ką spėjo, padėjo ant grindų ir atsigulė ant viršaus... Taip 2005 m. balandį Ala vėl išgelbėjo vyro palikimą.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/asmenybes/10921-zemaites-gyvenimo-spalvos-nuo-kalejimo-iki-meiles-jaunesniam.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/asmenybes/10921-zemaites-gyvenimo-spalvos-nuo-kalejimo-iki-meiles-jaunesniam.html 10921 Sun, 30 Jan 2022 08:00:00 +0200 native-yes

Skarota močiutė, žvelgusi į mus nuo sienos mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros kabinete arba nuo vieno lito nominalo banknoto, – tokia mūsų atmintyje išliko viena pirmųjų lietuvių rašytojų moterų Žemaitė (tikroji pavardė – Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė).

Manvydas VITKŪNAS

„Mano tėvas, Antanas Beniuševyčia, bajoras. Motina, Julijana Scepuraitė, taipgi bajoraitė, kaip visuomet, sakėsi iš aukštos giminės esanti kilusi. Jos tėvas paėjęs iš Vilniaus, kame daug giminės buvę; tarpe tų buvęs vienas kanauninkas; kunigas Scepura. Bet mano motinos tėvas, nežinau, kokiu būdu, atsikraustęs į Žemaičius. Čia labai vargingai gyvenęs, apie vaikų mokslą nė manyti nemanęs: prakutę vaikai ėję tarnauti. Rašyti mama nemokėjo, tik ant knygos skaitė, bet savo bajorišką kilimą ir lenkišką kalbą labai gerbė.

Mus, savo vaikus, dabojo, kad lenkiškai kalbėtumėm: lenkiškas knygas liepė skaityti. Mes augdamos iš pat mažo padėjome motinai darbuotis – paukščius ganėme, lesinome, didesnės užaugusios milžome karves, sūrius darėme... Žiemą tėvas mus mokė skaityti ir rašyti lenkiškai, kalbėti lenkiškai liepė, žemaitiškai draudė. Labiausiai buvome draudžiamos nuo draugavimo su lažininkų vaikais, kurie atnešdavo valgyti: nevalia mums buvo su jais nei susidėti, nei su mužikiukais šnekėti“, – savo autobiografijoje rašė Žemaitė.

Jos gimtuosiuose namuose buvo kalbama lenkiškai – polonizacijai tuomet buvo pasidavę daug Lietuvos bajorų, netgi smulkių ir neturtingų, kaip kad Žemaitės tėvai. Ilgas būsimosios rašytojos gyvenimo kelias prasidėjo Žemaitijoje, Bukantės dvarelyje (dab. Plungės r.), 1845 m. birželio 4 d. Šeimoje augo keturios dukterys – Emilija, Petronėlė, Julija ir Juzefa. Tėvai buvo dvaro tarnautojai (tėvas – urėdas, mama – šeimininkė).

Rėmė sukilėlius

Iš pradžių namuose mokyta tėvo, imli mokslui mergaitė dvylikos metų atsidūrė Šėmų dvare (dab. Telšių r., netoli Viešvėnų), kur gyveno jos pasiturinti teta. Čia nuolatos buvo mokomos kelios mergaitės. Julija Šėmuose gyveno nuo 1856 iki 1863 m.

Dvare ji mokėsi ne tik įvairių disciplinų (nuo matematikos iki geografijos), kalbų, bet ir gerų manierų, etiketo, šokių. Galiausiai jos mokslai pagal tėvų susitarimą su teta baigėsi, bet iš Šėmų ji dar kurį laiką neišvyko. Autobiografijoje Žemaitė rašė: „Bet manęs dėdina nuo savęs neišleidžia: liepia skaityti, rašyti, pačiai lavintis. Kartais mokytoja neatsisakys ką paaiškinti, kartais Poliusia, buvusi mūsų mokytoja, laiko turėdama, parodys, ko paklausiu, sykiu padėsiu ką nors prie namų ūkės. Pamažu palikau sykiu panelė, tarnaitė, šeimininkė, pasiuntinė, siuvėja.

Kur kas norėjo, ten galėjo mane prirokuoti: kame kas sugaišo nuo kokio darbo, ten reikia man stoti; atvažiavo svečių – man patarnauti, jei nakvinai – lovas pakloti, viską sužiūrėti; kartais pietus išvirti ir sykiu į stalą sėsti. Prireikė ko pirkti – lėk į kaimą ar pas kumečių bobas sviesto, smetonos ar kiaušinių parneši, o čia, žiūrėk, jau kitas koks darbas laukia – obuolius rinkti, džiovinti, bites daboti, uogas virti... Nežinosi, iš kur koks darbas tau išlįs.

O pasiūti baltinius, sulopyti visiems – vėl mano darbas... Paskaityti ar parašyti tik laiko gavau vakarais, kai tie prailgėjo... O jei kuomet svečių yra, tai ir vakaras užimtas. Jei jaunuomenės atvažiuoja, reikia ir man sykiu žaisti, šokti... Ne sykį, pabėgusi nuo šokių, nešiau tacą (padėklą) su uogomis ar konfitūrais (uogienėmis) svečiams, mat namiškėms panelėms neišpuola patarnauti – tai mano priedermė, nes kambarinė buvo maža, kokių 14-kos metų: jos pareiga man pavesta pildyti...

Bet man buvo linksma, smagu. Vasarą su jaunimu lakstėme uogauti, grybauti, namie mokėmės šokti, žaisti, o apilsusios kortomis lošėme, kol mane nepašauks prie kokio darbo. Vasarą kartais nuvažiuodavau pas tėvus, bet neilgam: tuoj dėdina beparašanti, kad grįžčiau – esąs svarbus reikalas... Tėvas kinko arklius ir veža.“

Šėmuose būsimą rašytoją užklupo 1863–1864 m. sukilimo įvykiai. Teta rėmė sukilėlius, ja pasekė ir Julija. Savo atsiminimuose ji gana plačiai ir labai jautriai papasakojo kai kuriuos sukilimo įvykius.

Vyras – buvęs baudžiauninkas

Po sukilimo Julija gavo tarnybos vietą turtingų dvarininkų Gorskių dvare Džiuginėnuose, netoli Telšių. Tarnyba nebuvo perdėm sunki – ji buvo dvaro šeimininko sesers „kompanione“ – palydove, padėjėja. Tarnaudama dvare, susipažino su medžioklės prievaizdu ir eiguliu Laurynu Žymantu. Tai buvo nelengvo likimo žmogus, buvęs baudžiauninkas, vaikystėje paimtas iš šeimos į dvarą, gyvenęs labai sunkiai, patyręs daug skriaudų ir neteisybės. Jis labai jautriai mokėjo apie tai pasakoti, ir galiausiai Julijos širdis neliko abejinga. Ji prieš savo tėvų valią ištekėjo už žemesnio luomo vyro.

Apie šį savo žingsnį Žemaitė rašė: „Prižadėjau nežiūrėti nė kokių neleidimų, ir sutinku už jo tekėti vien dėl to, kad mužikas ir likimo skriaudžiamas. Man rodėsi – kažkoks didelis pasišventimas iš mano pusės nutekėti už tokio nelaimingo žmogaus.“ Taigi net neaišku, kas – meilė ar gailestis, atjauta buvo svarbesnis veiksnys šioje santuokoje. Kad ir kaip ten būtų, Žymantų šeima buvo tvirta ir gausi. Julija su Laurynu susilaukė net septynių vaikų, iš kurių užaugino šešis (keturios dukros ir du sūnūs). Dar viena dukrelė mirė kūdikystėje. Abu sūnūs užaugę ir gelbėdamiesi nuo tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje atsidūrė už Atlanto, įsikūrė JAV.

Žymantai kone tris dešimtmečius vertėsi žemės ūkiu. Savos žemės neturėjo, nuomojosi ūkius įvairiose Žemaitijos vietose. Abu anksčiau buvę dvarų tarnautojai nelabai mokėjo ūkininkauti, niekaip negebėjo prasigyventi, patyrė daug sunkumų. Julijai rodėsi, kad vyras neišmano, kaip ką daryti, o Laurynas nevengdavo apkaltinti Juliją, esą ji – prasta šeimininkė. Pora neretai bardavosi, pykdavosi, kartais net dėl menkniekių. Vaikų buvo daug, o lėšų jiems lavinti stigo. Dėl to tėvai, ypač pati mokslams imli buvusi Julija, jautė vidinę kaltę.

Pusamžė debiutantė

Galbūt gyvenimas, keliaujant iš vienos Žemaitijos vietos į kitą, taip ir būtų prabėgęs, jei ne lemtingas susitikimas. Apie 1884 m. Žymantų šeima išsinuomojo ūkį Ušnėnuose (netoli Užvenčio, dab. Kelmės r.). Kaimynystėje gyveno Višinskiai, kurių sūnus Povilas mokėsi Šiaulių gimnazijoje, vėliau studijavo Sankt Peterburgo universitete. Jis buvo tikras Lietuvos patriotas, vienas aktyviausių tautinio atgimimo veikėjų. Savo kaimynei J. Žymantienei P. Višinskis parūpindavo įvairios literatūros. Taip į Julijos rankas pakliuvo ir knygnešių platinamos draudžiamos lietuviškos knygos bei laikraščiai.

Moteris susidomėjusi skaitė lietuviškus apsakymus. Per P. Višinskį ji susipažino su Marija Pečkauskaite-Šatrijos Ragana, Gabriele Petkevičaite-Bite. Paskatinta kitų žmonių, visų pirma jos mokytojo ir pirmojo kritiko P. Višinskio, Julija pati nusprendė išbandyti plunksną. Tuo metu jai jau buvo beveik penkiasdešimt metų. Pirmasis jos apsakymas „Rudens vakaras“ buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“.

Pajutusi kūrybos džiaugsmą, rašytoja, pasirinkusi Žemaitės slapyvardį, nebenustojo rašiusi. Jai ypač aktualios buvo pobaudžiavinio Lietuvos kaimo, jo žmonių santykių temos. Daugiausia dėmesio ji skyrė moterų ir vaikų padėčiai šeimoje, patiriamo smurto, nelaimingos santuokos, sudarytos iš išskaičiavimo, temoms.

Jos kūryboje neapeinamos ir socialinio teisingumo, valdininkų ir ponų savivalės bei kitos to meto visuomenei labai aktualios temos. Iš pradžių skelbusi savo kūrybą periodiniuose leidiniuose – „Ūkininkas“, „Varpas“, Darbininkų balsas“, „Vilniaus žinios“ bei kituose, ilgainiui rašytoja pradėjo leisti knygeles, kūrinių rinktines. Lietuvių literatūros klasika tapo Žemaitės kūriniai „Petras Kurmelis“, „Marti“, „Topylis“ ir daugelis kitų.

Užaugus vaikams ir mirus vyrui, rašytoja galutinai atsidėjo kūrybinei ir visuomeninei veiklai. Ji paliko Ušnėnus, persikėlė į Aukštaitiją ir apsigyveno Puziniškyje (dab. Panevėžio r., netoli Smilgių). Ji dirbo ekonome Gabrielės Petkevičaitės-Bitės šeimai priklausiusiame dvare. Abi moterys bendradarbiavo, kūrinius pasirašinėjo slapyvardžiu Dvi Moteri.

Vėlyva meilė

Puziniškyje Julija įsimylėjo kone trisdešimčia metų jaunesnį dvaro ūkvedį, inteligentišką, mokslus baigusį Konstantiną Petrauską. Tai buvo melodramos vertas meilės romanas. Rašytoja, jau kitur gyvendama, parašė Konstantinui mažiausiai pusšimtį laiškų, šis – kiek mažiau. Julija siuntė jam knygas, savo pačios mezginius, Konstantinas Julijai davė pinigų batams, medžiagos paltui. Simpatija buvo abipusė, bet intrigą dar didino tai, kad Konstantinas sparną rėžė ir apie rašytojos dukrą Juzę ir net anūkę Elzę. Jaunoji panelė gerokai vyresniu vyru nesusidomėjo, o štai Juzė ištekėjo už Konstantino. Mama šią dukros santuoką viešai palaikė, bet vidujei veikiausiai labai išgyveno.

Įsijungusi į visuomeninę veiklą, Žemaitė 1907 m. dalyvavo Lietuvos, o vėliau – visos Rusijos imperijos moterų suvažiavimuose. Skaitė pranešimus „Sodžiaus moterų skriaudos“ ir apie moterų girtuoklystę, bet ir pati turėjo žalingų įpročių – nevengdavo parūkyti. Nuo 1912 m. gyveno Vilniuje, redagavo „Lietuvos žinias“. Dėl paskelbtos neigiamos publikacijos apie Rusijos Dūmą buvo sulaikyta ir dvi savaites praleido Lukiškių kalėjime.

1916–1921 m. kartu su advokatu Andriumi Bulota bei jo žmona Aleksandra Žemaitė lankėsi JAV ir Kanadoje, rinko aukas nukentėjusiesiems nuo karo šelpti. Buvo surinkta apie 30 tūkst. dolerių. Grįžusi iš Amerikos, Žemaitė apsigyveno Bulotų namuose Marijampolėje.

Garsiosios lietuvių literatės ir visuomenės veikėjos išėjimas susiję su nelemtu atsitiktinumu – jai grįžtant autobusu iš Kauno į Marijampolę, pakeliui sugedo autobusas, tad teko spiginant šalčiui nakvoti vidury laukų. Garbaus amžiaus rašytoja susirgo plaučių uždegimu ir mirė Marijampolėje 1921 m. gruodžio 7 d., eidama 77 metus. Kūrėja paliko per pusketvirto šimto literatūros kūrinių.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/asmenybes/10852-vladislavas-spilmanas-misija-isgyventi.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/asmenybes/10852-vladislavas-spilmanas-misija-isgyventi.html 10852 Sat, 22 Jan 2022 10:18:50 +0200 native-yes

Lenkų ir prancūzų kino režisieriaus Romano Polanskio 2002 m. sukurtas filmas „Pianistas“ pelnė tris prestižinius „Oskaro“ apdovanojimus ir daug kitų reikšmingų įvertinimų. Filmo sėkmę labiausiai lėmė tai, kad jis sukurtas pagal tikrą istoriją žmogaus, talentingo ir žinomo muziko, patyrusio holokausto siaubą, nugyvenusio ilgą gyvenimą ir sulaukusio 88-erių.

Manvydas VITKŪNAS

Pagrindinis istorinės dramos „Pianistas“ herojus – Vladislavas Špilmanas. Jo prototipas buvo žydų kilmės lenkų kompozitorius ir pianistas. V. Špilmanas, dar žinomas kūrybiniu pseudonimu Al Legro, gimė 1911 m. gruodžio 5 d. pietinėje Lenkijoje, Sosnoveco mieste, esančiame greta lenkų angliakasių ir metalurgų sostinės Katovicų. Jis buvo vyriausias vaikas Šmuelio Špilmano ir Esteros Rapoport-Špilman šeimoje. Tėvai savo vaikams davė nežydiškus vardus – Vladislavas, Henrikas, Regina ir Halina. Kurį laiką pagyvenusi pramoniname Sosnovece, šeima persikėlė į sostinę Varšuvą.

Paskutinė transliacija

Vladislavas nuo vaikystės buvo labai gabus muzikai. Lenkijos sostinėje jo gabumai atsiskleidė visa jėga. Jis įstojo į Varšuvos Frederiko Šopeno konservatoriją, jo kuratoriai buvo žymus lenkų pianistas Juzefas Smidovičius ir kompozitorius, pianistas, muzikos pedagogas Aleksandras Michalovskis. Ją baigęs, 1931 m. gavo stipendiją studijuoti Berlyno konservatorijoje, kur svarbiausi jo mokytojai buvo pedagogas, kompozitorius, vienas garsiausių XX a. Europos pianistų austras Arturas Šnabelis, vokiečių kompozitorius Francas Šrekeris ir fortepijono virtuozas Leonidas Kroiceris. Jų vadovaujamas, studentas sukūrė pirmuosius simfoninius kūrinius ir fortepijonines siuitas.

Studijas Berlyne V. Špilmanui teko nutraukti 1933-iaisiais. Vokietijoje į valdžią atėję naciai sukūrė nepakantumo žydams atmosferą. Grįžęs į Lenkiją, jaunasis muzikas įsidarbino Varšuvos radijuje. Buvo etatinis pianistas, grojo gyvos muzikos koncertuose, transliuojamuose visai šaliai. Bendradarbiavo su daugybe lenkų muzikų, dainininkų, ypač vaisingai dirbo su Lvove gimusiu žydų kilmės amerikiečių kompozitoriumi, pianistu bei dainų kūrėju Emanueliu Šlechteriu.

Pats kūrė naujas melodijas, dainas, daugelis tapo populiariais šlageriais, taip pat rašė muziką ir dainas kino filmams, grojo koncertuose. Visa ši veikla, o ypač darbas Lenkijos radijuje atnešė V. Špilmanui visuotinį žinomumą.

V. Špilmano, jo šeimos ir visos Lenkijos, o ypač – kelių milijonų šalies žydų bendruomenės gyvenimą tragiška linkme pasuko 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Nacių Vokietija užpuolė Lenkiją. Lenkai laikėsi narsiai, gynėsi kiek išgalėdami, bet mirtiną smūgį į nugarą jiems sudavė šalį iš rytų atakavusi Sovietų Sąjunga.

Varšuvos radijas, prasidėjus karui, dar transliavo daugiau nei tris savaites, o V. Špilmanas grojo kone kasdien. Rugsėjo 23 d. buvo gyvai transliuojamas koncertas, jame pianistas atliko garsiojo lenkų kompozitoriaus Frideriko Šopeno kūrinius. Staiga transliacija nutrūko – iš vokiečių lėktuvo numesta galinga bomba pataikė į elektrinę, tiekusią energiją radijo stočiai.

Simboliška, kad jau karo pabaigoje, išvadavus Varšuvą nuo vokiečių ir atnaujinus radijo stoties veiklą, transliacija prasidėjo nuo koncerto su tais pačiais F. Šopeno kūriniais, atliekamais V. Špilmano.

Išgelbėjo geto policininkas

1940 m. Špilmanų šeima atsidūrė vokiečių įkurtame Varšuvos gete, į jį okupantai suvarė net 450 tūkst. žydų. Gyvenimas ankštoje, žmonių perpildytoje teritorijoje buvo košmariškas, bet ilgainiui uždarytųjų pradėjo sparčiai mažėti – naciai vieną po kitos siuntė pasmerktų žmonių partijas į Treblinką, Osvencimą (Aušvicą) ir kitas mirties stovyklas.

Iki 1942 m. gete dar veikė žydų teatras, orkestras ir džiazo bigbendas. V. Špilmanas buvo Simono Pulmano vadovaujamo simfoninio orkestro fortepijono solistas. Jis netgi sugebėjo rašyti naujus kūrinius, kurti dainas. Koncertai leido gete atsikliuvusiems nelaimingiems žmonėms bent trumpam užsimiršti, patirti teigiamų emocijų.

Geto gyventojų skaičius diena po dienos tirpo: kasdien baigti gyvenimo mirties stovyklose buvo išvežama vidutiniškai 600 žmonių. Kur kas daugiau, tūkstančiai kalinių, buvo išgabenami iš geto vadinamųjų akcijų metu. 1942 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais gete buvo surengta „Didžioji akcija“: surengta „atranka“ ir apie 300 tūkst. žmonių (visų pirma vaikų, vyresnio amžiaus arba fiziškai silpnesnių) buvo atskirti ir išvežti sunaikinti į Treblinkos koncentracijos stovyklą, buvusią už 80 kilometrų nuo Varšuvos. Joje iš viso buvo nužudyta nuo 700 tūkst. iki 900 tūkst. žmonių.

„Didžiosios akcijos“ metu ne visa Špilmanų šeima atitiko „selekcionierių“ keliamus reikalavimus. Pats Vladislavas, jo tėvai ir sesuo Regina buvo pripažinti netinkamais darbui ir uždaryti laikinojo sulaikymo sektoriuje, iš ten turėjo būti varomi į traukinius ir išvežti sunaikinti į Treblinką. Henrikas ir Halina buvo pripažinti tinkamais ir palikti gete, bet išgirdę apie kitų šeimos narių likimą, jie nusprendė likti su artimaisiais.

Varant minią į traukinius, geto žydų policijos pareigūnas Itshakas Heleris pažino V. Špilmaną, pačiupo už parankės ir išvedė iš minios. Savo artimųjų Vladislavas daugiau niekada nebepamatė. Po karo jis galėjo nuvykti į Treblinką, aplankyti artimųjų ir šimtų tūkstančių kitų tautiečių žūties vietą, bet niekada to nepadarė, nes, kaip pats sakė, „man būtų plyšusi širdis“.

Iš viso po „Didžiosios akcijos“ ir anksčiau vykdyto žydų naikinimo Varšuvos gete iš 450 tūkst. žmonių beliko vos 55–60 tūkst. Geto ribos buvo gerokai sumažintos.

Rado stiklainį agurkų

Po šio įvykio V. Špilmanas pateko į statybininkų brigadą, kelis kartus vos išvengė siuntimo myriop vykdant „akcijas“. Bet buvo akivaizdu, kad tik laiko klausimas, kada ateis ir jo eilė. Vladislavas nusprendė bėgti iš geto, ir jam tai pavyko. Jis susirado mieste likusius buvusius bendradarbius iš Varšuvos radijo.

Rizikuodami patys atsidurti mirties stovyklose kartu su šeimomis, įvairūs narsūs žmonės slapstė jį butuose, palėpėse, rūsiuose. Jo paskutiniu prieglobsčiu tapo butas pačiame miesto centre, kaip tik tame vadinamajame arijų kvartale, kur gyveno vokiečių kariuomenės karininkai ir administracijos darbuotojai. Jis slapstėsi bute viršutiniame pastato aukšte, o pavojaus atveju glaudėsi palėpėje.

Globėjai, rizikuodami gyvybe, atnešdavo jam maisto, vaistų. Kartą namas buvo padegtas, ir Vladislavas pasislėpė palėpėje, tada išgėrė didelę dozę migdomųjų, bijodamas mirti ugnyje. Visgi gaisras buvo numalšintas, o V. Špilmanas liko gyvas ir nubudo.

1944 m. rugpjūčio 1 – spalio 2 dienomis Varšuvoje vyko lenkų ir išgyvenusių žydų sukilimas prieš vokiečius. Prie miesto buvo visiškai priartėjusi sovietų kariuomenė, bet Stalinas nurodė pristabdyti puolimą ir leido vokiečiams numalšinti sukilimą, jame žuvo apie 200 tūkst. varšuviečių (tarp jų apie 10 tūkst. aktyvių sukilėlių), dar apie 650 tūkst. buvo išvaryti iš miesto, iš jų apie 150 tūkst. išsiųsti į priverčiamuosius darbus arba atsidūrė koncentracijos stovyklose.

Taip pat žuvo keli tūkstančiai vokiečių karių. Po šio sukilimo miestas, kurio 85 procentų buvo sugriauta, liko beveik tuščias. Likusieji slapstytis žmonės, vadinamieji Varšuvos robinzonai, vokiečių buvo ieškomi ir šaudomi. Vienas iš besislapstančiųjų buvo V. Špilmanas, dabar likęs be jokios išorinės paramos ir maisto. Jis, rizikuodamas gyvybe (šalimais buvo vokiečių karo ligoninė), išnaršė artimiausių namų griuvėsius, tarp negausių naudingų dalykų surado marinuotų agurkų stiklainį, ir tai jam tapo tikra švente.

Gelbėjo vokiečių karininkas

1944 m. lapkritį V. Špilmaną atsitiktinai aptiko vermachto karininkas, hauptmanas (kapitonas) Vilmas (Vilhelmas) Hozenfeldas (1895–1952), tarnavęs 660-ame apsaugos batalione, dislokuotame Varšuvoje nuo pat 1940 m. Vladislavui labai pasisekė, kad tai buvo itin padorus ir žmogiškas karininkas. Nors jis nuo 1935 m. buvo nacionalsocialistų partijos narys, su laiku jo tikėjimas Adolfu Hitleriu susvyravo. Tarnybos okupuotoje Lenkijoje metais jis savo akimis pamatė, koks nežmoniškas nacių režimas, ir kartu su dar keliais karininkais kiek galėdamas stengėsi padėti kenčiantiems žydams bei lenkams, nors dėl to labai rizikavo.

V. Hozenfeldas paslėpė V. Špilmaną namo, kuriame buvo įsikūręs vokiečių štabas, palėpėje, ir slapta nešiojo jam maistą. Be šios pagalbos muzikantas teigė tikrai nebūtų išgyvenęs. Savo atsiminimuose V. Špilmanas vėliau rašė: „Kartą aš jo paklausiau: „Jūs – vokietis?“ Jis paraudo ir kone sušuko: „Taip, deja, aš – vokietis. Ir aš gerai žinau, kas dėjosi čia, Lenkijoje. Man gėda dėl savo tautos.“

Vokiečių karininkas padėjo žydui iki pat sovietinės kariuomenės puolimo ir Varšuvos užėmimo. Per paskutinį susitikimą V. Špilmanas pasakė V. Hozenfeldui savo vardą, kad šis prireikus bandytų su juo susisiekti – buvo akivaizdu, kad Vokietija pralaimės karą. Daugiau jie nebesusitiko. Karininkas pateko į sovietų nelaisvę ir atsidūrę laikinoje, spygliuotąja viela aptvertoje stovykloje netoli Varšuvos.

Pro ją ėjo minios į namus sugrįžtančių varšuviečių. Vienas jų, Varšuvos radijo orkestro muzikantas Zigmuntas Lednickis sušuko vokiečiams: „Jūs teigėte, kad esate civilizuota tauta. O iš manęs jūs atėmėte brangiausia, ką aš turėjau, – smuiką!“ Vienas vokiečių karininkas priėjo prie tvoros ir paklausė: „Jūs pažįstate Špilmaną?“, ir gavo teigiamą atsakymą. Tada jis pasisakė, kad padėjo muzikui, besislapsčiusiam namo pastogėje, ir paprašė, kad šis surastų Špilmaną – gal jis sugebės padėti.

Deja, Z. Lednickis nespėjo išgirsti karininko pavardės, nes pribėgę rusų sargybiniai šaukdami jį nuvijo. V. Špilmanas po kurio laiko atskubėjo į pagalbą, bet rado tik tuščią stovyklos vietą. V. Hozenfeldas buvo išvežtas į Rusiją ir ten nuteistas kalėti 25 metus kaip karo nusikaltėlis. Į tai, kad jis padėjo V. Špilmanui ir kitiems žmonėms, sovietų teismas neatsižvelgė. Karininkas mirė belaisvių stovykloje prie Stalingrado. Vokietijoje liko jo žmona ir penki vaikai.

V. Špilmanas po karo grįžo į darbą radijuje, surengė apie 2 tūkst. koncertų įvairiose šalyse, rašė simfoninę muziką, dainas, muziką kino filmams. Sukūrė šeimą, nugyveno ilgą gyvenimą ir mirė, sulaukęs 88-erių.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/asmenybes/10790-henrio-stenlio-gyvenimas-lyg-bestseleris.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/asmenybes/10790-henrio-stenlio-gyvenimas-lyg-bestseleris.html 10790 Sat, 15 Jan 2022 08:00:00 +0200 native-yes

„Daktaras Livingstonas, jei neklystu?“ – šie britų kilmės amerikiečių žurnalisto ir keliautojo Henrio Mortono Stenlio ištarti žodžiai pateko į geografijos mokslo metraštį. 1871 m. lapkričio 10 d. Udžidžyje (Tanzanijoje) Henris aptiko be žinios dingusį škotų keliautoją, didįjį Afrikos tyrinėtoją Deividą Livingstoną. Vien to būtų pakakę, kad H. Stenlis patektų į istoriją. Tačiau jis nuveikė kur kas daugiau.

Manvydas VITKŪNAS

D. Livingstonas buvo pasaulinio garso Afrikos tyrinėtojas. 1866 m. jis dar kartą leidosi į kelionę po Juodąjį žemyną ir po trejų metų dingo be žinios. Iš tiesų D. Livingstonas tyrinėjo Ruvumos upės baseiną, Tanganikos ežerą, keliavo po regioną, kuriame siautėjo juodaodžius gaudę ir vergais vertę arabų būriai. Iki tol keliautojas pirmai progai pasitaikius siųsdavo iš Afrikos į Europą laiškus, perduodavo informaciją per tarpininkus, tačiau nuo 1869-ųjų apie jį nebuvo jokių žinių.

1871 m. amerikiečių laikraščio „New York Herald“ redakcija išsiuntė savo žurnalistą ir keliautoją H. Stenlį ieškoti pradingusio D. Livingstono. Paieškos buvo sėkmingos: tų pačių metų lapkričio 10 d. Udžidžyje, ant Tanganikos ežero kranto, H. Stenlis rado ieškomą žmogų. Išvydęs ilgai ieškotą keliautoją, Henris paklausė: „Daktaras Livingstonas, jei neklystu?“ Atsakymas buvo teigiamas.

Dalyvavo kare

H. Stenlis (tikr. Džonas Roulandsas) gimė 1841 m. sausio 28 d. Didžiojoje Britanijoje, mažame Velso regiono Denbio mieste. Jis buvo nesantuokinis aštuoniolikmetės neturtingo ūkininko dukters vaikas. Mama negalėjo prižiūrėti mažylio, paliko jį seneliams ir išvyko dirbti į miestą. Seneliams pasiligojus, berniukas buvo perduotas auginti kaimynams, o mama už tai jiems kas mėnesį mokėjo sutartą sumą pinigų.

Galiausiai mamos finansinė padėtis tapo kritiška, ir Džonas atsidūrė vadinamuosiuose darbo namuose, kur vaikai ir paaugliai gyveno ir buvo maitinami mainais į sunkų darbą. Šiuose namuose paauglys gyveno iki 15 metų, kol jį pasiėmė teta. Ji ne tiek rūpinosi Džono auklėjimu, kiek vėlgi išnaudojo jį kaip darbininką – Džonas turėjo prižiūrėti didžiulę avių bandą.

Vaikinukas svajojo apie Ameriką. Jis manė ten galėsiąs išbristi iš skurdo, įgyti išsilavinimą, susikurti orų gyvenimą. Ir jam pavyko tai padaryti. Septyniolikos Dž. Roulandsas kaip junga pateko į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) plaukiusį laivą ir atsidūrė Naujajame Orleane. Čia jaunuolis įsidarbino, pasak jo paties, „pas prekiautoją Stenlį, turėjusį tvirtą galvą ir minkštą širdį“. Šis mokė vaikiną verslo ir rūpinosi juo kaip savo vaiku, o šis nenuvylė – buvo nuoširdus, darbštus, nuovokus. Galiausiai prekybininkas atvykėlį iš Didžiosios Britanijos įsisūnijo. Taip Dž. Roulandsas tapo Henriu Mortonu Stenliu.

JAV prasidėjus pilietiniam karui, Luiziana buvo pietinių valstijų sudarytos Konfederacijos dalis. H. Stenlis atsidūrė konfederatų kariuomenės gretose. 1862 m. kautynėse prie Šailo jis pakliuvo į šiauriečių nelaisvę. Būdamas belaisvių stovykloje, pasidavė įkalbinėjimams įvertinti savo pažiūras ir pereiti į šiauriečių pusę ir tapo karinio jūrų laivyno jūreiviu. Tuo tada jis jau kariavo prieš konfederatus.

Papirko telegrafininką

Trejus metus praleidęs laivyne, Henris pagaliau išėjo į atsargą. Jaunas vyras pasirinko žurnalisto karjerą ir tapo visų pirma karo korespondentu. 1867-aisiais jis išvyko į Laukinius Vakarus, kur parengė seriją straipsnių apie baltųjų kovas su indėnais. Savo straipsniuose nevengė žavėjimosi raudonodžių karių narsa, bet tuo pat metu rašė, esą vykstantis kraujo liejimas ir indėnų naikinimas – visų pirma ne baltųjų, o laukinių indėnų kaltė. Vėliau kaip korespondentas jis lankėsi Osmanų imperijoje, Persijoje.

H. Stenlio, kaip korespondento, karjeros pikas prasidėjo jam įsidarbinus pas žymų ir turtingą leidėją Džeimsą Gordoną Benetą. Šiam priklausė tuo metu didžiausio visose JAV tiražo laikraštis „New York Herald“. Leidinio redakcija išsiuntė H. Stenlį į Etiopiją, tuomet kariavusią dėl savo nepriklausomybės su britais. Taip žurnalistas pirmą kartą pateko į Afriką. Britai tuo metu bandė palaužti Etiopiją ir paversti ją savo kolonija bei išsiuntė į šią šalį 40 tūkst. karių. Trumpalaikę sėkmę pavyko pasiekti – buvo užimtos svarbiausios etiopų tvirtovės, o šalies imperatorius Teodoras II nusižudė, bet galiausiai britams Etiopijoje įsitvirtinti nepasisekė.

Apie šiuos įvykius H. Stenlis sugebėjo savo redakcijai pranešti anksčiau, nei britų karinė vadovybė Etiopijoje informavo savo vadovybę Londone. Reikalas tas, kad apsukrusis žurnalistas Suece (Egipte) buvo papirkęs vietos telegrafo stoties, per kurią keliavo pranešimai iš Etiopijos, viršininką ir H. Stenlio telegramos buvo siunčiamos pirmumo tvarka, o kitos tyčia užlaikomos.

Sensacingas radimas

1871 m. redakcija išsiuntė H. Stenlį ieškoti Afrikos platybėse dingusio škotų keliautojo ir misionieriaus D. Livingstono. Atvykęs į Zanzibaro salą (dab. Tanzanijoje), H. Stenlis netrukus persikėlė į žemyninę Afriką ir patraukė didžiojo keliautojo pėdsakais. Galiausiai Udžidžyje, Tanganikos ežero pakrantėje, jam pavyko rasti D. Livingstoną ir per savo laikraštį apie tai informuoti pasaulį.

H. Stenlis tapo tuo metu jau sunkiai sirgusio D. Livingstono bendražygiu. Jiedu ištyrė šiaurinę Tanganikos ežero dalį, bandė išsiaiškinti, ar Lualabos upė nėra Nilo aukštupys. Kai Henris primygtinai paprašė Deivido kartu vykti į Angliją, šis atsisakė. D. Livingstonas įdavė H. Stenliui savo dienoraščius, sudarytus žemėlapius, laiškus vaikams ir išlydėjo jį atgal į Zanzibarą, o pats liko tyrinėti Afrikos, tapusios jo namais. Didysis keliautojas mirė 1873 m. gegužės 1 d. Čitambe (dab. Zambijos teritorijoje).

Ištikimi bendražygiai afrikiečiai palaidojo D. Livingstono širdį Afrikoje, o kūną, balzamuotą naudojant spiritą, druską ir žoleles bei išdžiovintą saulėje, pėsčiomis nunešė daugiau nei 1 500 kilometrų į Atlanto vandenyno pakrantę, iš kur karstas buvo parplukdytas į Londoną. D. Livingstonas buvo iškilmingai palaidotas Vestminsterio katedroje. O H. Stenlis apie šią kelionę parašė intriguojančią knygą „Kaip radau Livingstoną“.

1873–1874 m. H. Stenlis rengė reportažus apie britų kovas su Ašančių karalyste dabartinės Ganos teritorijoje. Vėliau savo reportažus jis sudėjo į knygą. 1874-ųjų pabaigoje žurnalistas, finansuojamas savo ir britų laikraščio „Daily Telegraph“ redakcijų, su gausiu būriu palydovų (daugiau kaip 200 žmonių), apsirūpinęs naujausia geodezine įranga, patraukė į naują įkvepiančią kelionę.

Ji prasidėjo nuo Bagamojo uostamiesčio dabartinėje Tanzanijoje. Kitų metų vasarį keliautojas pasiekė didžiausią Afrikoje Viktorijos ežerą. Iki to laiko ekspedicijos dalyvių dėl ligų, susidūrimų su karingomis gentimis ir pavojingais gyvūnais, visų pirma liūtais, sumažėjo trečdaliu. Nepaisant to, keliautojams pavyko patekti į Bugandos valstybę (dabar – Ugandos dalis).

Jos karalius buvo nusiteikęs draugiškai ir tolesniam H. Stenlio žygiui skyrė net du tūkstančius žmonių. Su pagausėjusiomis pajėgomis žurnalistas traukė toliau į žemyno gilumą, drąsiai žengė per priešiškai nusiteikusių genčių žemes ir tapo daugybės iki tol europiečiams buvusių nežinomų žemių atradėju.

Šlovė ir honorarai

H. Stenlis, atvykęs į jam jau gerai žinomą Udžidžį, sugebėjo apkeliauti visą didžiulį Tanganikos ežerą, o tada pasuko į pietus ir vėl pasiekė Lualabos upę. Ji buvo gana didelė, ir H. Stenliui nedavė ramybės klausimas, ką ji maitina – ar Nilą, tekantį į šiaurę, Viduržemio jūrą, ar Kongą – upę, kurios žiotys yra Atlanto vandenyne, vakarinėje Centrinės Afrikos pakrantėje. Buvo pastatyta daug valčių, plaustų, ir keliautojas su palydovais leidosi pasroviui. Kelią pastojo daugybė slenksčių, plaustai dužo, valtys apsiversdavo, ekspedicijos dalyvių gretos praretėjo. Galiausiai buvo pasiekti Bojomos kriokliai, vėliau iki 1983 m. vadinti Stenlio vardu.

Plaukdamas pasroviui vis gilėjančia ir platėjančia upe, keliautojas suprato, kad tai – tikrai ne Nilas, ir pagaliau išsiaiškino, kad plaukia Kongu – upe, kurios aukštupys vadinamas Lualaba. H. Stenlis pasiekė Kongo žiotis ir tapo pirmuoju europiečiu, nukeliavusiu per visą ekvatorinę Afriką nuo rytinės žemyno pakrantės iki vakarinės. Tai jam, jau žinomam keliautojui, pelnė tikrą šlovę. Kelionės rezultatai buvo aprašyti sensacija tapusioje knygoje „Per Juodąjį žemyną“.

Tapęs tikru Afrikos ekspertu, H. Stenlis 1881 m. jau Belgijos karaliaus Leopoldo II užsakymu tęsė Kongo baseino tyrinėjimus, vedė derybas su vietos genčių vadais, žvalgė prekybos kelius ir galimybes. Belgijos karalius tuo metu buvo užsibrėžęs įkurti Konge savo koloniją, ir H. Stenlis prie to prisidėjo kaip niekas kitas.
Po to H. Stenlio laukė dar vienas milžiniškas nuotykis – Emino Pašos gelbėjimo ekspedicija.

E. Paša buvo vadinamas vokietis Eduardas Šniceris. Jis buvo tuo metu britų iš dalies kontroliuojamam Egiptui priklausiusios Ekvatorijos provincijos (dabartiniame Pietų Sudane) gubernatorius. Sudane kilus sukilimui, Ekvatorija buvo atkirsta nuo likusios šalies dalies. E. Paša pasiūlė britams aneksuoti provinciją. H. Stenlio ekspedicijos nariai pajudėjo Kongu prieš srovę, įveikė tropinių miškų masyvus, susitiko su pigmėjų gentimis ir galiausiai surado E. Pašą. Šis buvo atgabentas į rytinę Afrikos pakrantę. H. Stenlis apie šią ekspediciją parašė naują knygą, sulaukusią daugybės leidimų ir atnešusią jam puikius honorarus.

1890-aisiais H. Stenlis, pelnęs milžinišką šlovę, grįžo į Angliją ir susigrąžino Didžiosios Britanijos pilietybę. Jis vedė aktorę, pradėjo politinę karjerą, tapo parlamento nariu. Mirė Londone 1904 m. gegužės 10 d., būdamas žymus ir turtingas, nugyvenęs gyvenimą, prilygstantį bestseleriui.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/asmenybes/10626-pablas-pikasas-tikra-yra-viskas-ka-gebi-isivaizduoti.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/asmenybes/10626-pablas-pikasas-tikra-yra-viskas-ka-gebi-isivaizduoti.html 10626 Fri, 24 Dec 2021 08:01:00 +0200 native-yes

Per išties ilgą savo gyvenimą (91 metus) Pablas Pikasas sukūrė daugybę – apie 20 tūkst. – darbų. Jis mėgo sakyti: „Svarbu tai, ką padarai, o ne tai, ką vis ketini padaryti.“ Gimęs karščiu alsuojančioje Pietų Ispanijoje, dailininkas gimtojo krašto kaitrą tarsi pavertė įnirtinga, nerimstančia meno jėga. Žurnalui „The Times“ 2009 m. apklausus beveik pusantro milijono skaitytojų, P. Pikasas buvo išrinktas geriausiu dailininku per pastaruosius šimtą metų.

Manvydas VITKŪNAS

P. Pikaso vardas, suteiktas jam krikšto metu, – be galo ilgas: Pablas Diegas Chosė Fransiskas de Paula Chuanas Nepomusenas Marija de los Remediosas Siprianas de la Santisima Trinidadas Martiras Patrisijus Ruisas i Pikasas. Berniukas gimė 1881 m. spalio 25 d. Malagoje dailės mokytojo šeimoje. Ruiso pavardę paveldėjo iš tėvo, Pikaso – iš mamos, turėjusios itališkas šaknis. Dailininko prosenelis XIX a. atvyko į Malagą iš netoli Genujos, Viduržemio jūros pakrantėje esančio vaizdingo Sorio miestelio.

Atkaklusis tėvas

Berniukas augo gimtuosiuose namuose Malagos centre, greta centrinės Mersedo aikštės. Dabar juose yra dailininko memorialinis muziejus ir P. Pikaso fondo valdybos būstinė. Pablas piešė nuo ankstyvos vaikystės, o pirmasis jo mokytojas buvo tėvas. Aštuonerių berniukas nutapė pirmą rimtą paveikslą – „Pikadoras“ – saugojo jį visą gyvenimą. Mama kas vakarą prieš miegą sekdavo pasakas, kurias sugalvodavo ekspromtu pagal tos dienos įspūdžius ir išgyvenimus. Vėliau P. Pikasas teigė, kad iš tėvo išmoko piešti, o iš mamos – kurti pagal čia ir dabar išgyventas emocijas.

1891 m. šeima persikėlė į pačiuose Ispanijos šiaurės vakaruose, Atlanto vandenyno pakrantėje esantį La Korunjos miestą, kur tėvas gavo dėstytojo vietą menų mokykloje. Joje kurį laiką mokėsi ir Pablas. Dar po kelerių metų šeima persikėlė į Katalonijos regiono sostinę Barseloną, kur sūnus įstojo į garsią La Lonchos menų mokyklą. Patekti į ją nebuvo paprasta: berniukui suėjo tik keturiolika, ir jis buvo pernelyg jaunas, kad būtų priimtas į šią mokyklą. Tačiau tėvas iškovojo, kad Pablui būtų leista laikyti stojamuosius egzaminus išimties tvarka, ir paauglys pasitikėjimą pateisino – egzaminus išlaikė puikiai. Beje, į mokyklą jis stojo turėdamas tėvo – Ruiso – pavardę, bet pasą atsiėmė jau pasirinkęs motinos pavardę – Pikaso.

1897-aisiais jaunasis dailininkas išvyko į Madridą, kur įstojo į San Fernando karališkąją menų akademiją. Sostinėje didesnę dalį laiko jis praleido ne auditorijose, o garsiajame Prado muziejuje, kur įdėmiai nagrinėjo įvairių epochų meistrų darbus. Vėliau P. Pikasas prisipažino, kad klasikinėje akademijoje jam buvo nuobodu ir neįdomu. Tad jau po metų jis metė studijas ir grįžo į Barseloną, kur prisijungė prie menininkų draugijos „Els Quatre Gats“ („Keturios katės“), pasivadinusios pagal bohemiškos kavinės, kurioje menininkai leisdavo laiką, pavadinimą. Šioje kavinėje buvo surengtos ir dvi pirmosios P. Pikaso personalinės parodos.

Bičiulio tragedija

1900 m. P. Pikasas su draugu katalonų dailininku ir poetu Karlosu Kasagemasu (jiedu turėjo bendrą dailės studiją) pirmą kartą atvyko į Paryžių, kur aplankė Pasaulinę parodą ir išsamiai susipažino su prancūzų impresionistų darbais. Prancūzijos sostinėje jie ilgesniam laikui apsistojo katalonų dailininko Isidro Nonelio studijoje. 1901-aisiais įvyko tragedija, itin sukrėtusi P. Pikasą: jo bičiulis Karlosas, be galo įsimylėjęs žinomą Mulen Ružo šokėją, nesulaukė atsako (be to, vyras sirgo impotencija) ir, neatlaikęs šio likimo smūgio, susirgo depresija, pradėjo labai daug gerti.

Galiausiai jis nesėkmingai pabandė nušauti savo mylimąją ir tada paleido kulką sau į galvą. K. Kasagemaso mirtis ir laidotuvės tapo ne vieno P. Pikaso paveikslo siužetu. Nuo šių paveikslų dailininko kūryboje prasidėjo vadinamasis žydrasis periodas. Šio laikotarpio darbams būdingi įvairūs mėlyni atspalviai, o siužetuose vyrauja skurdo, melancholijos, liūdesio, senatvės, mirties temos. Dažnai drobėse gimdavo aklųjų, senolių, elgetų, prostitučių, alkoholikų portretai.

Galiausiai 1905 m. buvo nutapytas paveikslas „Mergaitė ant rutulio“, tapęs perėjimo iš žydrojo į rožinį kūrybos periodą simboliu. Šis periodas prabėgo Paryžiuje. P. Pikasas Prancūzijos sostinėje įsikūrė Monmartro rajone, garsiame neturtingų dailininkų bendrabutyje „Bateau-Lavoir“.

Čia taip pat gyveno tokie žymūs tapytojai kaip Maksas Žakobas ir Amedėjus Modiljanis. Ankstesnius liūdesiu persunktus vaizdinius ėmė keisti optimistiškesni, dažniausiai cirko ir teatro, siužetai. Šio laikotarpio drobėse galima išvysti klajojančius artistus, klounus, akrobatus, šokėjus. Visgi daugelis herojų, nors ir gana romantiškų, atrodo vieniši ir bedaliai.

Ilgai eksperimentavęs su spalvomis ir herojų nuotaikos perteikimu, P. Pikasas galiausiai ėmėsi formų analizės. Jį sudomino figūrų deformacija, destrukcija. Naujoji kūrybos kryptis pasirodė esanti labai drąsi ir novatoriška. Taip P. Pikasas kartu su kolega ir bičiuliu Žoržu Braku tapo naujos tapybos srovės – kubizmo – pradininkais. Kūrėjai atmetė natūralizmo tradiciją ir vaizduojamąją pažintinę tapybos funkciją. Kubizmui nemenką įtaką padarė jo pradininkų žavėjimasis Afrikos tautų tradicine skulptūra bei ritualinėmis kaukėmis.

P. Pikasas apie šį posūkį kūryboje rašė: „Stipriausius kūrybinius išgyvenimus patyriau, kai prieš mano akis atsivėrė nežinomų Afrikos dailininkų sukurtų skulptūrų grožis. Šie religinio ir kartu labai logiško meno kūriniai yra nuostabūs žmogaus vaizduotės pavyzdžiai.“

Pirmojo pasaulinio karo metais P. Pikasas ėmė tolti nuo kubizmo, o Ž. Brakas ir toliau liko ištikimas pasirinktai krypčiai.

Psichas ir tepliorius

1916 m. P. Pikasas netikėtai paniro į naują veiklą. Paryžiuje tuo metu itin garsėjo Sergejaus Diagilevo baletas. Su šiuo rusų teatro atstovu bendradarbiavo žymusis daugelio sričių menininkas Žanas Kokto ir ekscentriškasis kompozitorius, muzikos reformatorius Erikas Sati. Šią komandą papildė ir P. Pikasas. Jis reikšmingai prisidėjo ne tik prie spektaklių scenografijos, bet ir prie scenarijų. Dailininkas susipažino su artistais, kūrė jiems kostiumus, rūpinosi scenos apipavidalinimu. Sprendimai buvo drąsūs, ne kartą sukėlė audringas publikos ir kritikų reakcijas.

Spaudoje netgi pasirodė recenzijų, kuriose E. Sati buvo išvadintas psichu, o P. Pikasas – teplioriumi. Po tokių recenzijų S. Diagilevas buvo labai patenkintas – kilęs skandalas itin padidindavo susidomėjimą jo teatru. P. Pikaso gyvenime šis periodas taip pat atnešė reikšmingų permainų – jis tapo Prancūzijoje žinomu žmogumi. S. Diagilevo teatre menininkas susipažino su balerina Olga Chochlova. Ji tapo pirmąja Pablo žmona. 1921 m. pora susilaukė sūnaus Paulo.

1925-aisiais P. Pikaso kūryboje prasidėjo naujas etapas. Jis ėmė sparčiai artėti prie siurrealizmo. Tuo metu bene pagrindiniu kūrybos siužetu tapo moterys. Jų formos buvo netikėtos, kartais netgi agresyvios ir monstriškos. Galbūt taip nutiko dėl to, kad dailininkas vis prasčiau sutarė su savo žmona (nuo 1935 m. jiedu gyveno atskirai).

Tuo pat metu dailininko pozuotoja, meiluže ir netgi mūza tapo Marija Teresė Valter. Ji pagimdė dailininkui dukrą Mają. Kai jie susipažino, pozuotojai tebuvo 17 metų. Mergina pozavo P. Pikasui kuriant daugybę paveikslų ir skulptūrų (dailininkas sėkmingai išbandė ir šią dailės šaką). Darbas daugiausia vyko dvare, kurį P. Pikasas įsigijo savo studijai įkurti. 1936 m. čia susitiko Marija Teresė ir naujoji dailininko mylimoji – fotografė Dora Mar.

Moterys susikibo kaip piktos katės, o P. Pikasas liepė joms išsiaiškinti tarpusavyje. Vėliau menininkas bičiuliams sakė, kad jam ši dviejų damų konkurencija teikė be galo didelį pasitenkinimą. O štai su pirmąja žmona O. Chochlova P. Pikasas oficialiai neišsiskyrė iki pat jos mirties 1955 m., nes pagal įstatymus jam būtų tekę dalytis tuomet sukauptą jau nemenką turtą.

Moralinis smūgis

1936–1939 m. dailininko gimtojoje Ispanijoje vyko itin kruvinas pilietinis karas – jame kovėsi komunistinių pažiūrų respublikonai ir generolo Fransisko Franko vadovaujami nacionalistai. P. Pikasas visa širdimi palaikė respublikonus. Jis tapė propagandinius atvirukus, šie buvo spausdinami milžiniškais tiražais ir iš lėktuvų barstomi virš frankistų pozicijų.

Po siaubingo baskų Gernikos miesto bombardavimo, kurį surengė frankistus rėmusio Vokietijos legiono „Kondor“ bombonešiai, P. Pikasas vos per du mėnesius nutapė didžiulę drobę „Gernika“ ir joje siurrealistiniu ir kubistiniu stiliumi atskleidė siaubą, kurį teko patirti miesto gyventojams.

1939-aisiais, karą laimėjus F. Franko šalininkams, P. Pikasas atsisakė Ispanijos pilietybės ir tapo Prancūzijos piliečiu. Paryžiuje 1940–1944 m. jis išgyveno nacių okupaciją, nemažindamas kūrybos tempo. 1944-aisiais įstojo į Prancūzijos komunistų partiją. Dėl savo kairuoliškų pažiūrų dailininkas buvo itin liaupsinamas Sovietų Sąjungoje.

Pokario metais P. Pikasas užmezgė romaną su dailininke Fransuaza Žilo. Ji pagimdė dailininkui sūnų Klodą ir dukterį Palomą. Šiuo laikotarpiu menininkas labiausiai domėjosi grafika, skulptūra, taip pat dirbo fabrikui, gaminusiam stalo indus, vazas, skulptūrėles. Pagal jo sukurtus modelius dirbiniai buvo gaminami tūkstančiais. Taip P. Pikaso kūriniai atsidūrė daugybės žmonių namuose. Tuo pat metu jis ir tapė, sulaukė tarptautinio pripažinimo – P. Pikaso personalinės parodos keliavo per pasaulį nuo Paryžiaus ir Londono iki San Paulo ir Tokijo.

1953 m. Fransuaza paliko Pablą. Tai tapo rimtu moraliniu smūgiu dailininkui, kuris dažniausiai pats palikdavo moteris. P. Pikasas pradėjo justi vienatvę ir senatvę, bet paguodą gana greitai rado naujos mylimosios – choreografės, dailininkės ir modelio Žaklinos Rok – glėbyje. Tuo metu jai buvo 26, o dailininkui – 72 metai. 1961-aisiais pora susituokė. Moters likimas buvo tragiškas – 1986 m. ji nusišovė. Garbaus amžiaus sulaukęs P. Pikasas mirė Pietų Prancūzijos Muženo mieste 1973 m. balandžio 8 d. Didžiąją dalį savo turto testamentu jis paliko įdukrai Katrinai Huten-Blė. Menininko amžinojo poilsio vieta yra jam priklausiusiame Vovenargo dvare netoli Viduržemio jūros.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/asmenybes/10571-ferencas-listas-jei-daryti-tai-arba-gerai-arba-nieko.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/asmenybes/10571-ferencas-listas-jei-daryti-tai-arba-gerai-arba-nieko.html 10571 Sat, 18 Dec 2021 08:00:00 +0200 native-yes

Vienas iškiliausių XIX a. kompozitorių Ferencas Listas įprastai laikomas vengrų muzikos klasiku, bet ne vienas austras dėl to pasiginčytų: nors kompozitoriaus šaknys – vengriškos, jis gimė dabartinės Austrijos teritorijoje, o jo gimtoji kalba buvo vokiečių. Per ilgą savo gyvenimą F. Listas išmaišė didelę dalį Europos, daug metų gyveno Prancūzijoje ir dabartinėje Vokietijoje. Jis – savas daug kam, o F. Listo kūryba užima labai svarbią vietą pasaulio muzikos lobyne.

Manvydas VITKŪNAS

F. Listas padarė daugybę harmonijos, melodikos atradimų, sukūrė naujų muzikos žanrų (rapsodiją, simfoninę poemą), eksperimentavo meno sintezės srityje. Daug jo kūrinių reikalauja ypatingo atlikėjų virtuoziškumo. F. Listas buvo ne tik kompozitorius, pianistas bei dirigentas, bet ir iškilus muzikos pedagogas, kritikas, publicistas. Jo kūryba priskiriama romantizmo srovei, o kūrybinį palikimą sudaro net 647 kūriniai.

Pabučiavo pats Bethovenas

F. Listas gimė 1811 m. spalio 22 d. Austrijos imperijoje, vengriškai austriškame Doborjano miestelyje (dabar – Raidingas Burgenlando federalinėje žemėje, Austrijoje). Jo tėvas Adamas Listas buvo vengrų kunigaikščių ir turtingiausių šalies žemvaldžių kunigaikščių Esterhazių milžiniškų avių bandų (nuo 30 tūkst. iki 50 tūkst.) valdytojas, personalo vadovas ir buhalteris, taip pat rūmų orkestro, kuriam vadovavo Francas Jozefas Haidnas, muzikantas.

Orkestre jis grojo nuo paauglystės, o katalikišką gimnaziją baigė Presburge (dabar – Slovakijos sostinė Bratislava). Jaunystėje ketino tapti pranciškonų vienuoliu, bet vėliau persigalvojo. Visgi palankumą pranciškonams, draugiškus santykius su kai kuriais ordino broliais jis išsaugojo visą gyvenimą ir sūnų neatsitiktinai pavadino Francu (Ferencu).

A. Listas turėjo neabejotinų muzikinių gabumų, puikiai grojo klavyru ir netgi kūrė muzikos kūrinius (juos dedikuodavo savo darbdaviui kunigaikščiui Esterhaziui).

Jo žmona Ana Marija List (mergautinė pavardė – Lager) buvo austrė, kepėjo dukra. Ferencas buvo vienintelis poros vaikas. Šeima kalbėjo vokiškai.

Tėvas tapo pirmuoju Ferenco muzikos mokytoju. Bažnyčios chore berniukas išmoko giedoti, o vietos vargonininkas ilgai dirbo su jaunuoju Listu ir išmokė jį groti vargonais. Nuo aštuonerių metų Ferencas jau koncertavo (daugiausia – aristokratų namuose, dvaruose) ir sulaukdavo liaupsių. Tačiau tėvas puikiai suprato, kad sūnui reikia kokybiškesnių mokslų.

1821 m. Ferencas atsidūrė Austrijos imperijos ir Europos muzikos sostinėje Vienoje. Čia jį mokė puikus muzikos pedagogas Karlas Černis. Specialistas labai išlavino berniuko gebėjimą groti fortepijonu. Taip pat F. Listas mokėsi pas garsųjį Antonijų Saljerį. Šis kunigaikščiui Miklošui Esterhaziui rašė: „Po to, kai aš išgirdau iš natų preliudiją fortepijonu grojantį berniuką Frančeską Listą, man pasirodė, kad aš sapnuoju.“

Didžiulį įspūdį F. Listas darė ir Vienos publikai. Paauglys pradėjo koncertuoti mieste, ir visi matė neabejotiną jo talentą. Po vieno iš koncertų mažąjį genijų apkabino ir pabučiavo pats Liudvigas van Bethovenas. Iki gyvenimo pabaigos F. Listas, karštas L. van Bethoveno talento gerbėjas, dažnai tai prisimindavo ir pasakodavo kitiems. Beje, gimtuosiuose kompozitoriaus namuose visada kabėjo L. van Bethoveno portretas.

Milžiniškos tėvo pastangos

1823 m. F. Listas jau gyveno Paryžiuje, kur jį atlydėjo tėvas. Į Prancūzijos sostinę paauglys atvyko ne šiaip sau – jis norėjo studijuoti garsiojoje Paryžiaus konservatorijoje. Tačiau įstoti sutrukdė konservatorijos direktorius Luidžis Kerubinis – pabrėžė, kad į šią mokymo įstaigą priimami tik prancūzai (ironiška, kad pats direktorius buvo italų tautybės).

F. Listo tėvas nenuleido rankų ir nepagailėjo pinigų. Jis ėmė samdyti tos pačios konservatorijos dėstytojus, kad šie vestų sūnui privačias pamokas. Taip pat vaikinukas rengė koncertus įvairiuose salonuose ir žavėjo Paryžiaus publiką. Tai leido užsidirbti pinigų ir gyventi Prancūzijos sostinėje.

Adamas darė viską, kad tik sūnus patirtų sėkmę, ir kuo didesnę. Jis tapo sūnaus vadybininku, surado rėmėjų ir suorganizavo labai sėkmingas Ferenco gastroles Londone ir kituose Anglijos miestuose. Jaunuolis grojo privačiuose salonuose ir rengė atvirus koncertus. Galiausiai buvo pakviestas į Vindzoro pilį, kur grojo pačiam karaliui Jurgiui.

Grįžęs į Paryžių, keturiolikmetis F. Listas pradėjo rašyti pirmąją (ir vienintelę) operą „Donas Sančo, arba Meilės pilis“. 1825 m. ji buvo pastatyta garsiajame Paryžiaus teatre „Grand Opera“. Tais pačiais metais Listai vėl leidosi gastrolių į Angliją, koncertavo Londone ir Mančesteryje. Grįždami atgal į Prancūziją, jie sustojo pailsėti Pajūrio Bulonės kurorte, bet ir čia rengė koncertus. 1826-aisiais vyko koncertų turas po Prancūziją ir Šveicariją, 1827 m. – vėl po Angliją.

Visgi intensyvūs koncertai nualino, ir 1827 m. tėvas su sūnumi nusprendė leistis į nedidelį kruizą. Tai baigėsi nelaime – Adamas persišaldė, susirgo plaučių uždegimu ir netrukus mirė. Našlaičiu tapusiam Ferencui tebuvo penkiolika. Po tėvo mirties jis net trejus metus buvo paniręs į gilų liūdesį (galbūt depresiją), o vienas Paryžiaus laikraštis iš kažkur ištraukė, kad jaunasis muzikas mirė, ir netgi išspausdino jam skirtą nekrologą.

Įsimylėjo grafienė

1830 m. F. Listas pagaliau vėl aktyviai ėmė reikštis viešumoje. Prie to prisidėjo ir Prancūziją supurčiusi bei permainų šalies gyvenime atnešusi Birželio revoliucija. Tuo laikotarpiu gimė Revoliucinės simfonijos idėja. F. Listas artimai susidraugavo su dar dviem genialiais muzikais – Hektoru Lui Berliozu ir Nikolo Paganiniu. Jis ėmėsi drąsaus darbo – smuiko virtuozo N. Paganinio kūrinius (itin sudėtingus, ugningus) atlikti fortepijonu. Atrodytų, misija – neįmanoma, bet F. Listui tai puikiai pavyko.

Dar vienas puikiai žinomas muzikas – Friderikas Šopenas – į F. Listą, kaip kompozitorių, žvelgė su neslepiamu skeptiškumu, bet laikė jį muzikos virtuozu. Viename laiške jis rašė: „Aš norėčiau iš F. Listo pagrobti mano paties etiudų atlikimo manierą.“ Tokį požiūrį galėjo lemti ir tai, kad F. Šopenas nespėjo pamatyti F. Listo, kaip kompozitoriaus, kūrybos viršūnės.

Tarp F. Listo bičiulių buvo ir rašytojai Viktoras Hugo, Aleksandras Diuma, Žorž Sand. Ši supažindino kompozitorių su gera savo drauge, grafiene Marija d’Agu. Ji buvo ištekėjusi, turėjo dukrą, garsėjo kaip rašytoja, publicistė, kūrusi meilės romanus, bet nevengusi ir politinių temų. Grafienė aistringai įsimylėjo F. Listą, paliko savo vyrą bei dukterį ir su muziku išvyko į Šveicariją.

Taip prasidėjo naujas F. Listo gyvenimo etapas. Ferencas ir Marija susilaukė trijų vaikų – dviejų dukterų ir sūnaus. Jiedu kartu parašė ne vieną straipsnį, keliavo po Italiją. Iš čia F. Listas rašė straipsnius apie čionykštį kultūrinį gyvenimą Paryžiaus spaudai. Kompozitorius tapo masonu, priklausė Frankfurto prie Maino, Ciuricho ir Budapešto ložėms.

Galiausiai Marija pavargo nuo nuolatinio mylimojo blaškymosi po Europą (F. Listas kelerius metus su neoficialia šeima gyveno įvairiose Europos šalyse – Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir Vengrijoje, – vėliau keliavo po Ispaniją, Portugaliją, Rusiją, Turkiją ir tik vaizdingoje Ženevoje (Šveicarijoje) buvo apsistojęs ilgiau). Kai kompozitorius pareiškė, kad turi vykti į didžiulio potvynio nuniokotą Vengriją ir padėti tėvynainiams, moteris pasiėmė vaikus, grįžo į Prancūziją ir apsistojo pas savo motiną.

Popiežius neleido išsiskirti

Vengrija ir Austrija pasitiko F. Listą triumfu. Vengrams jis tapo vienu iš nacionalinės šlovės simbolių. Dvarininkai į jo koncertus ateidavo vilkėdami tautinius kostiumus. Už koncertus gautas lėšas kompozitorius pervedė į fondą, skirtą nekentėjusiesiems nuo potvynio paremti.

1847-aisiais F. Listas, koncertuodamas Kijeve, sužinojo, kad viena dama už bilietą į jo koncertą sumokėjo didžiulę sumą – 100 rublių, – nors tereikėjo sumokėti rublį. Jis panoro susipažinti su dosnia nepažįstamąja. Taip užsimezgė jo romanas su kunigaikštiene Karolina Vitgenštein, nors ši su savo vyru kunigaikščiu Nikolajumi Vitgenšteinu turėjo dukrą Mariją. Vitgenšteinų skyrybų procesas truko net keturiolika metų, bet buvo nesėkmingas.

1848 m. daugiau nei dešimtmečiui kompozitorius su neoficialia žmona Karolina apsistojo Veimare. Čia nuo 1848 iki 1861 m. prabėgo kūrybingiausias jo gyvenimo etapas. Į Veimarą mokytis pas F. Listą važiavo muzikai iš visos Europos. Įdomu, kad F. Listas iš savo mokinių neėmė atlygio.

1861-aisiais pora iš Veimaro išvyko į Romą. Ferencas ir Karolina siekė, kad Bažnyčia leistų kunigaikštienei oficialiai išsiskirti ir susituokti su kompozitoriumi, kreipėsi net į patį popiežių, bet nieko nepešė. Galų gale Karolina nusprendė, kad pats likimas stoja jiems skersai kelio, ir paliko F. Listą, tačiau iki pat kompozitoriaus mirties jiedu rašė vienas kitam be galo šiltus laiškus ir juose dėkojo už kartu praleistus meilės kupinus metus. Senatvėje kompozitorius gyveno tai Veimare, tai Budapešte, taip pat apsistodavo kituose miestuose. Jo duktė Kozima ištekėjo už vokiečių kompozitoriaus Richardo Vagnerio.

F. Listas sulaukė 74-erių ir mirė nuo plaučių uždegimo 1886 m. liepos 31 d. Bairoite (Vokietijoje). Iki pat mirties jis mėgo sakyti: „Jei daryti, tai arba gerai, arba nieko.“ Savo darbus jam pavyko atlikti tiesiog puikiai.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.]]> https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/asmenybes/10436-fiodoras-dostojevskis-gailestis-aistra-meile.html https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/asmenybes/10436-fiodoras-dostojevskis-gailestis-aistra-meile.html 10436 Sat, 04 Dec 2021 08:00:00 +0200 native-yes

Kurdamas įsimenančius moterų paveikslus garsusis XIX a. rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis dažnai vaizdavo savo pažįstamas. Itin daug puslapių jis skyrė didžiajai savo meilei – Apolinarijai Suslovai. Be jos, rašytojo gyvenime buvo dar dvi mylimos moterys...

Stasė RUDALEVIČIŪTĖ

Egzaltuota blondinė

F. Dostojevskis gimė 1821 m. Maskvoje vargšų ligoninės gydytojo šeimoje. Tapęs našliu (1837 m.) šis medikas savo du sūnus išsiuntė į Sankt Peterburgą mokytis karo inžinerijos. Fiodorą domino literatūra, tad, metus padirbęs, jis atsistatydino ir 1845 m. baigė rašyti pirmąjį savo romaną „Vargšai žmonės“. Susižavėjęs socializmo idėjomis lankė Michailo Petraševskio būrelį, kur rinkdavosi filosofija ir Rusijos santvarkos reformavimo galimybėmis besidomintys inteligentai. 1848-aisiais jo nariai buvo suimti už antivalstybinę veiklą ir teisti.

F. Dostojevskiui buvo paskelbtas mirties nuosprendis, bet pakeistas ketverių metų katorga Omske. Po to – tremtis ir eilinio kario tarnyba (bajoro statuso ir karininko vardo rašytojas neteko).

Nors anuomet būsimuosius karininkus mokė ne tik fechtuotis, bet ir šokti, F. Dostojevskis labai varžėsi moterų. Sykį, bandant jį supažindinti su viena Sankt Peterburgo gražuole, Fiodoras net apalpo. Tačiau tapęs tremtiniu sugebėjo Semipalatinske susidraugauti su Marija Isajeva – dailia, linksma, kiek egzaltuota 29 metų blondine, apsiskaičiusia Sankt Peterburgo kilmingųjų mergelių instituto auklėtine.

F. Dostojevskiu ji susidomėjo ne todėl, kad šis jau buvo gana žinomas rašytojas, o tiesiog pagailėjo jo kaip tremtinio. Be to, Marija buvo ištekėjusi už storžievio, kuriam terūpėjo alkoholis. Vienintelė jos paguoda buvo sūnus. Ir jaunasis rašytojas skaidrino jai gyvenimą, nes buvo itin dėmesingas ir labai protingas.

Vėliau F. Dostojevskis rašė buvęs laimingas bendraudamas su Marija. O kai jos vyrą perkėlė į Kuznecką, esantį už 600 varstų nuo Semipalatinsko, rašytojas nerado sau vietos – jis verkė kaip vaikas...

Laimėjo, bet...

Toliau įvykiai klostėsi tarsi nūdienos jausmingame seriale. Mat po kelių mėnesių Marijos vyras mirė ir paliko našlę su vaiku be lėšų. Sužinojęs apie tai, F. Dostojevskis įsigudrino prasimanyti pinigų (veikiausiai prisiskolino) ir juos išsiuntė Marijai. Kartu jai pasipiršo. Tačiau rašytojas klydo manydamas, kad Kuznecke našlė liko visai beglobė: ten ja uoliai rūpinosi velionio vyro bičiulis – jaunas, simpatingas pedagogas. Marija jį pamilo, ir šis jausmas buvo abipusis.

Tiesa, Marija kartu jautėsi lyg ir prasikaltusi F. Dostojevskiui. Na, o šiam tarnybos reikalais teko atvykti į vietovę, esančią netoli Kuznecko. Pasinaudojęs šia proga, jis nuvyko pas našlę. Ji verkdama prisipažino mylinti kitą; jos mylimasis verkdamas sakė mylįs Mariją. Aišku, verkė ir F. Dostojevskis, bet jis tvirtino tenorįs, kad Marija būtų laiminga...

Moteris nežinojo, kaip jai pasielgti. Tą pedagogą ji mylėjo, bet ir Fiodoro kilniaširdiškumas ją pribloškė... Tuo metu buvęs kalinys vėl tapo karininku ir net atsirado vilties, kad jis galės grįžti į sostinę. Kiek padvejojusi Marija iš gailesčio pasirinko F. Dostojevskį.

Po vestuvių, keliaujant iš Kuznecko, jaunavedys karštai kalbėjo Marijai apie savo meilę jai, bet netikėtai baisiai suriko ir krito ant žemės. Tai buvo pirmas, itin stiprus epilepsijos priepuolis...

Kartu ir skyrium

Rašytoją gydžiusio mediko nuomone, pirminė ligos priežastis – sukrėtimas, patirtas anksčiau, belaukiant mirties, nes apie katorgą buvo paskelbta tik prieš pat vykdant mirties bausmę. Ūmus ir baisus nepagydomos vyro ligos proveržis sukrėtė Mariją. Nors teigiama, kad ji mylėjo Fiodorą, o šis – ją, santuoka tapo kankyne abiem. Marija buvo kilusi iš šilto Taganrogo, ir Sankt Peterburgo klimatas jai netiko. Ji ten blogai jautėsi, todėl apsigyveno Tverėje. Sutuoktiniai gyveno atskirai, tik retkarčiais trumpai susitikdavo.

F. Dostojevskis žmoną vėl parsivežė šiai jau mirtinai sergant tuberkulioze. Tačiau ir tada jų santykiai buvo įtempti, nes Marijai reikėjo skirti daug laiko, ir darbui prie rašomojo stalo jo stigo. Marija mirė 1864 m. Nors F. Dostojevskis rašė pajutęs didžiulę spragą, jis dar žmonai gyvai esant buvo spėjęs patirti naują, ko gero, stipriausią, karščiausią savo gyvenimo meilę.

Tapęs žinomas, rašytojas sulaukdavo jaunų moterų dėmesio, bet jeigu nebūtų buvęs garsenybė, veikiausiai būtų jo stokojęs. Mat pati rašytojo išvaizda nebuvo patraukli; jis tai žinojo ir to labai drovėjosi. Liguistai blyškus, trūkčiojantis veidas su dviejų spalvų akimis buvo gana nemalonus, net atstumiantis. Be to, F. Dostojevskis buvo neaukštas, liesokas, tiesa, gana plačių pečių. Tačiau, ėmus su juo bendrauti, pirmasis įspūdis išsyk išblėsdavo, nes jis buvo itin įdomus, unikalus žmogus.

Garsenybės žavesys

Vis dėlto jauną, vos 22 metų, Apolinariją (Poliną) Suslovą iš pradžių patraukė tai, kad į penktąją dešimtį įžengęs F. Dostojevskis buvo žinomas ir populiarus. Pati Polina buvo buvusio baudžiauninko (tiesa, apsišvietusio) duktė. Iki 15 metų ji gyveno kaime, po to – Maskvoje ir Sankt Peterburge. Turtingų giminių dėka mergina galėjo patogiai gyventi sostinėje. Ji kas rudenį užsirašydavo studijuoti Sankt Peterburgo universitete, bet mokslai jai nerūpėjo. Egzaminų Polina nelaikė, nors ir vaikščiojo į paskaitas. Ji flirtavo su studentais, linksminosi vakarėliuose. Ši mergina buvo feministė, revoliucinių idėjų šalininkė, kuri bodėjosi ir net neapkentė caro režimo. Tuo metu F. Dostojevkis jau buvo tapęs monarchistu, be to, vertino patriarchalinę šeimos sanklodą.

Polina buvo labai graži, aukšta, liekna, rudaplaukė. Susižavėjusi F. Dostojevskiu, ji visaip bandė jam įsiteikti. Kadangi iš pradžių rašytojas nekreipė į ją dėmesio, Polina parašė jam laišką. Ji turėjo šiokių tokių literatės gebėjimų, tad sukūrė naivų ir poetišką meilės prisipažinimą. Rašytoją jis sujaudino...

Koks buvo tikrasis šios gražuolės būdas, galime spręsti iš vėlesnių F. Dostojevskio kūrinių, nes A. Suslovos bruožų gavo fatališkoji Nastasja Filipovna („Idiotas“), Grušenka ir Katerina („Broliai Karamazovai“) bei Polina („Lošėjas“). Pasak F. Dostojevskio, Apolinarija reikalavo visiško atsidavimo, neatleisdavo nė menkiausios ydos, o pati neprisiimdavo jokių pareigų ir įsipareigojimų. Tai buvo kankintoja ir sykiu auka, tiesa, psichologiniai jos kompleksai iš dalies buvo būdingi ir F. Dostojevskiui.

Pakeliui į Paryžių

Su šia moterimi rašytojas jautėsi jaunas, bet net ir būdamas įsimylėjęs negalėjo skirti jai viso savo laiko. Dieną jis dirbo redakcijoje, o naktimis rašė. F. Dostojevkis juto pareigą rūpintis sergančia žmona Marija, jos sūnumi. Polina kėlė skandalą po skandalo ir reikalavo, kad Fiodoras išsiskirtų ir keliautų su ja į Paryžių. Galiausiai 1863 m. Polina ten išvyko viena.

F. Dostojevskis buvo iki ausų prasiskolinęs, o cenzoriai, maža to, uždarė žurnalą, kuriame jis dirbo, tad atsirado naujų skolų. Be sergančios žmonos ir posūnio, rašytojui teko išlaikyti ir mirusio brolio našlę su keturiais vaikais, taip pat penktą – nesantuokinį – su jo motina... Tačiau jaunai gražuolei Apolinarijai nerūpėjo tokie žemiški dalykai. Ji vis ragino mylimąjį prasimanyti pinigų ir atvažiuoti pas ją. Po kiek laiko Fiodoras taip ir pabandė padaryti, bet pakeliui viską pamiršęs aistringai žaidė ruletę. Jam nesisekė, tačiau tai neatšaldė potraukio lošti.

Kai rašytojas pagaliau pasiekė Paryžių, Polina sutiko jį šaltai, nes spėjo susižavėti kitu – jaunu studentu, prancūzu ar ispanu. Prislėgtas F. Dostojevskis nežinojo, ko imtis. Tačiau naujasis Polinos draugas nepateisino jos vilčių. Jauna moteris iš pradžių lyg ir norėjo nusižudyti, reikalavo, kad pas ją atvyktų tėvas. Šis atskubėjo ir apramino įsiaudrinusią dukrą.

Po to ji vieną ankstų rytą, nešina dideliu peiliu, atėjo pas Fiodorą neva su juo atsisveikinti prieš eidama žudyti to niekšo – prancūzo ar ispano. Priblokštas F. Dostojevskis įkalbėjo Poliną nieko nežudyti ir keliauti su juo į Vokietiją. Kadangi aikštinga gražuolė tik to ir siekė, ji mielai sutiko. Pora daug keliavo po Europą. Moteris atkuto ir vėl ėmė kelti skandalus. Pavargęs nuo tokio audringo bendravimo F. Dostojevskis grįžo į Rusiją, o Polina liko Vakaruose.

Nauja pažintis

Nors netrukus F. Dostojevskis tapo našliu, jis nebandė atnaujinti ryšio su Polina. Ji vėliau ištekėjo už gerokai jaunesnio rašytojo ir filosofo Vasilijaus Rozanovo, bet ir ši sąjunga nebuvo laiminga. Moteris liko vieniša; ji mirė 1918 m. Sevastopolyje, sulaukusi 78-erių.

Finansinės F. Dostojevskio problemos niekur nedingo. Skolindamasis jis neapdairiai prisiėmė naujų įsipareigojimų. Be to, pasirašė sutartį su leidėju, kad iki 1866 m. lapkričio 1 d. pateiks naują gana didelį kūrinį, o to nepadarius leidėjas gaus teisę visus naujus rašytojo veikalus 9 ar 10 metų spausdinti nemokamai. Likus mėnesiui iki lemtingos datos F. Dostojevskis net nebuvo pradėjęs rašyti kūrinio. Jo draugai, sukrėsti gresiančio finansinio žlugimo, pasisiūlė kolektyviai parašyti knygą pagal jo siužetą. F. Dostojevkis atsisakė. Jis pasinaudojo kitu pasiūlymu – pasamdyti stenografininką ir padiktuoti jam naujos knygos tekstą.

Stenografininke tapo talentinga jauna specialistė – 20 metų Ana Snitkina, o ta knyga buvo „Lošėjas“. Mergina visą darbo dieną stenografavo rašytojo žodžius, namuose juos iššifruodavo, o kitą rytą autoriaus patikslintas tekstas keliaudavo pas kaligrafą... Neįtikėtina, bet spalio 31 d. rašytojas nunešė naują rankraštį leidėjui. Tačiau šis tyčia išvyko, o likęs darbuotojas dėjosi nieko nežinąs apie sutartį ir atsisakė priimti rankraštį. Vis dėlto rašytojas rado išeitį – paliko tekstą budinčiam policininkui, gavęs iš jo kvitą su data...

Keistos piršlybos

Net ir įtemptai dirbant būta poilsio valandėlių. Jų metu rašytojas savo pagalbininkei mielai pasakojo apie save, ir jo kalbos buvo vis nuoširdesnės. Jis net tarėsi su Ana, kaip jam toliau gyventi, ir numatė tris variantus. Vienas – keliauti į Jeruzalę ir atsidėti maldai. Antras – pirmojo priešingybė – lošti ruletę, o trečias – vėl vesti ir ramiai gyventi. Anos nuomone, rašytojui labiau tiko ne vienuoliškas, o visuomenės veikėjo gyvenimas. Azartiniams lošimams ji nepritarė. F. Dostojevskis sutiko, nes ir pats norėjo vesti, tik nedrįso tiesiai apie tai prabilti. Lapkričio mėnesį, Anai atėjus tartis dėl naujo darbo, Fiodoras jai pasipiršo.

Šios piršlybos buvo keistos, nes rašytojas pasakė kuriantis naują knygą, bet jam iškilęs tam tikras keblumas dėl pabaigos: esą jis neišmano jaunos merginos psichologijos subtilybių, todėl norėtų, kad Ana padėtų apsispręsti. F. Dostojevskis išdėstė, kad būsimojo kūrinio herojus – brandaus amžiaus menininkas, gyvenimo kelyje sutikęs maždaug Anos metų merginą, ir paklausė, ar ši gera, išmintinga mergina galėtų pamilti nepasiturintį, ligotą, už save daug vyresnį menininką?..

Ana iš pradžių klausinėjo apie knygos personažus, nesuprasdama, kad F. Dostojevkis ją pamilo ir bando išsiaiškinti, ar gali tikėtis to paties. Rašytojo laimei, Ana jį jau mylėjo... 1867 m. sausį jie susituokė ir išvyko į Vakarų Europą, kur rašytojas... vėl įniko lošti. Skaitant Anos Dostojevskajos dienoraštį telieka stebėtis šios jaunos moters kantrybe ir meile gyvenant su ligotu, lošimo aistros pavergtu vyru.

Visgi galiausiai F. Dostojevkiui pavyko atsikratyti potraukio prie ruletės. Gal atsitokėti padėjo ir neseniai gimusios dukrelės mirtis, ir begalinė Anos meilė? Šiaip ar taip, nuo 1871 m. Fiodoras nebelošė. Pora susilaukė dar vienos dukters, gimė ir sūnus. 1881-aisiais Ana tapo našle. Ji daug nuveikė populiarindama, skelbdama savo vyro kūrinius. Kai jos paklausdavo, kodėl neišteka, ji nustebdavo: „Už ko? Nebent už Tolstojaus...“

Kaip ir Polina, Ana mirė 1918 m., tik Jaltoje. Beje, 1867-ųjų balandį, keliaudami į Vakarų Europą, Dostojevskiai buvo stabtelėję Vilniuje. Jie apsistojo Didžiosios gatvės viešbutyje. Miestas juos nustebino mediniais šaligatviais ir žydų tautybės prekeivių gausa...

Iš Anos prisiminimų matyti, kad ji jautėsi laiminga ištekėjusi už F. Dostojevskio. Kartais jos romus būdas ir didžiulė, neblėstanti meilė vyrui aiškinama slavišku nuolankumu. Tačiau Anos motina – Suomijos švedė, tad slaviškas kraujas čia niekuo dėtas. Tiesiog Ana buvo labai tikinti moteris, paauglystėje net galvojusi apie vienuolės kelią. Ir savo vyrą ji mylėjo iškiliausia krikščioniška meile, kuri „visa pakelia“ ir „niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 4–8).

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.]]>