Tarša: mumifikuojamės dar būdami gyvi?

Tarša: mumifikuojamės dar būdami gyvi?

Mūsų kūnai tampa cheminių medžiagų saugykloms.


Cheminė tarša neabejotinai veikia mūsų kūnus, kartais taršos šaltiniais tampame ir mes patys. Kokią grėsmę tai kelia? Pasigirdo net teiginių, kad dažnėja atvejai, kai palaidoti kūnai nesuyra.


Vitalijus BALKUS


Prie katastrofos slenksčio


Prieš kelerius metus Diuseldorfe (Vokietijoje) vykusioje konferencijoje paskelbtas pirmasis mokslinis pranešimas apie dažnėjančius atvejus, kai palaidoti kūnai nesuyra, buvo sutiktas skeptiškai. Buvo manoma, kad reiškinys yra susijęs vien su specifine grunto sudėtimi arba žemės ūkio tarša. Tačiau vėliau informacija apie keistą reiškinį pasipylė it iš gausybės rago. Šveicarijoje vykusioje praktinėje konferencijoje kapinių savininkai iš Paryžiaus, Milano, Hamburgo ir Kelno patvirtino, kad jų valdomose kapinėse dažnai neįmanoma vėl laidoti, nes po 17 metų, po kurių, pagal galiojančias teisės normas, tai būtų galima atlikti, anksčiau palaidoti kūnai aptinkami dar nesuirę.


Kad neblaivių mirusių žmonių kūnai yra lėčiau, buvo žinoma daugiau nei prieš 100 metų. Net ir mažas kiekis etilo alkoholio – puikus konservantas. Todėl pirmoji iškelta hipotezė, bandanti paaiškinti, kas gi vyksta iš tikrųjų, kaip tik ir buvo susijusi su konservuojamųjų medžiagų poveikiu žmogaus kūno audiniams.


Anokia paslaptis, jog šiuolaikinėje maisto pramonėje naudojami konservantai yra pakankamai veiksmingi, kad sustabdytų maisto produktų irimą. Tad gal jie gali „mumifikuoti“ patį žmogaus kūną? Šią versiją entuziastingai palaikė sveikos mitybos aktyvistai ir specialistai. Iš tiesų kūnų irimo problema pastebėta būtent pastaraisiais keliais dešimtmečiais, t. y. kai maisto pramonėje konservavimo technologijos buvo aktyviai diegiamos ir dėl pramonės augimo ir centralizacijos atsirado būtinybė vis toliau transportuoti maisto prekes bei atitinkamai išaugo didesnis konservantų poreikis.


Taip pat buvo paskelbta, kad gali egzistuoti ryšys tarp nutukimo ir prasto kūno irimo. Riebalinis audinys tampa puikia teršalų kaupimo ir saugojimo vieta. Be to, ir pats netipinio irimo procesas stipriai skiriasi nuo tikrosios mumijos atsiradimo proceso, kai kūnas esant palankioms sąlygoms (sausai aplinkai, geram vėdinimui) tiesiog išdžiūsta. Šiandienės „mumijos“ – tai anksčiau ypač retai fiksuoto proceso, kai kūnas tiesiog virsta vašką ar muilą primenančia substancija, rezultatas. Ir nors pats procesas nėra iki galo ištirtas, aišku, kad riebalų kiekis turi tam įtakos. Be to, būtinos yra medžiagos, slopinančios bakterijų veiklą. Tokių medžiagų yra daugelyje kosmetikos priemonių. Jos ne tik sukuria apsauginį paviršinį sluoksnį, bet ir skverbiasi į gilesnius sluoksnius ir taip konservuoja žmogų dar gyvą.



Na, ir visiškai akivaizdu, kad bakterijų, lemiančių kūnų irimo procesą, nykimui dirvoje didelę įtaką turi jos užteršimas pramoninėmis atliekomis ir kitokiais teršalais.

Esame taršos šaltiniai


Šveicarija tapo dar vieno įdomaus mokslinio atradimo šalimi. Tiriant Šveicarijos kurortuose esančių upių ir ežerų vandens mėginius buvo aptikta hormoninių preparatų ir antibiotikų, taip pat aibės kitų populiarių vaistų, tokių kaip ibuprofenas, diklofenakas, likučių. Įdomu, kad šalia jokių pramonės objektų, galėjusių užteršti vandenį, nebuvo. Akivaizdu, kad taršos šaltiniu tapo patys kurortų poilsiautojai.


Išsamesnis tyrimas buvo atliktas 1990-ųjų pradžioje, kai Berlyno technikos universiteto mokslininkai Hansas Jurgenas Stanas ir Tomas Hebereris, tyrinėdami gruntinius vandenis, aptiko cheminių medžiagų, identiškų toms, kurios yra naudojamos gaminant populiarius vaistus, skirtus cholesterolio kiekiui kraujyje mažinti. Patikėti, kad vandenyje yra būtent vaistų, buvo sunku, todėl pirmąja iškelta hipoteze bandyta paaiškinti, esą aptiktos cheminės medžiagos – iki tol nežinotas herbicidų skilimo proceso padarinys. Vėliau pradėta ieškoti farmacijos įmonės, kuri galėjo avarijos metu užteršti vandenis, tačiau tokios apylinkėje iš viso nebuvo.


Tarša: mumifikuojamės dar būdami gyvi?

Antibiotikų likučiai aplinkoje lemia vaistams atsparių superbakterijų atsiradimą.


Buvo atliekami ir upių vandens tyrimai. Jie parodė, kad tam tikrų vaistų likučių kiekiai netgi yra pavojingi. Natūraliai iš organizmo pašalinami vaistų likučiai neišvengiamai kaupiasi aplinkoje ir veikia pirmiausia smulkiąją fauną, vėliau – ir ja mintančius vėžiagyvius ir žuvis. Pavyzdžiui, vaistų nuo nėštumo ar kitų hormoninių preparatų likučių patekimo į aplinką padariniu greičiausiai tapo „belytės“ žuvys. Iki trečdalio Jungtinės Karalystės upėse gyvenančių tiriamųjų žuvų lytis buvo įvardyta kaip „keitimo stadijos“. Hermafroditų pagausėjimas vandens gyvūnų populiacijose pastebėtas ir Šiaurės Amerikoje.


Beje, be tikrų hormoninių preparatų, į aplinką patenka ir medžiagų, kurios imituoja hormonus, tačiau savo poveikiu kenkia ne mažiau. Štai pakuočių pramonėje naudojama medžiaga bisfenolis A imituoja moteriškuosius hormonus, ir padariniai yra identiški tiems, kurie atsiranda į organizmą patekus tikrų hormoninių preparatų. Reprodukcinės medicinos specialistai teigia, kad, pavyzdžiui, berniukams tai gali tapti net homoseksualaus elgesio priežastimi.


Antibiotikų likučiai aplinkoje galiausiai smogia ir mums. Didžiausia problema ta, kad jie lemia vaistams atsparių superbakterijų (angl. superbug) atsiradimą. Tai, kad įprasta žarnyno lazdelė gali mutuoti į žudančią pabaisą, mokslininkai jau žino. Jungtinėse Amerikos Valstijose vienos iš jos padermių sukeliama liga pražudo iki kelių dešimčių žmonių per metus. Susidūrimų su mirtinomis Escherichia coli atmainomis būta ir Europoje. Mokslininkai teigia, kad esame ant didelių problemų slenksčio, nes jei tik vaistams atsparios bakterijos ims mutuoti aplinkoje, mes tapsime epidemijų, primenančių maro epidemiją viduramžiais, liudininkais.

REKLAMA


Mes mutuojame?


Dar visai neseniai viena iš dažniausiai nagrinėjamų problemų buvo nitratų tarša. Ir nerimauti tikrai yra dėl ko. Žmonija į aplinką per metus išmeta apie 140 mln. tonų azoto junginių, t. y. tiek pat, kiek jų susidaro natūraliai. Akivaizdu, kad kiekis – milžiniškas ir nepaveikti mūsų jis negali.


Jungtinių Amerikos Valstijų specialistai nustatė, kad net 85 proc. nitratų į mūsų organizmą patenka valgant daržoves ir net penktadalis jų jau žmogaus burnoje skildami virsta nitritais. Maža to, Mičigano ir Teksaso universitetų mokslininkai apskaičiavo, kad žmogus, suvartojantis dietologų rekomenduojamus 500 gramų daržovių per dieną, 50–55 proc. viršija nitratų paros normą. Tačiau dauguma žmonių kuo puikiausiai toleruoja vis didėjančius kiekius suvartojamų nitratų.


Maža to, žmogaus organizmas ne tik pripranta prie vis didesnio nitratų kiekio, bet ir „išmoksta“ šias medžiagas panaudoti savo labui. Taip nitritai, atsirandantys skylant nitratams, saugo žmogų nuo bakterinių infekcijų, kraujagyslių spazmų, stenokardijos, gali sustabdyti opaligę sukeliančių bakterijų dauginimąsi.
Beje, nors iki galo dar neaišku, kaip organizmas prisitaiko prie vis didesnio kiekio azoto junginių, akivaizdu, kad jau artimiausiu metu mus pasieks tikrai sensacingos žinios.



Kitos naujienos:


  • Kad šventės neguldytų į ligos patalą

    Kad šventės neguldytų į ligos patalą

  • Ligą gali lemti ir mūsų gimimo data?

    Ligą gali lemti ir mūsų gimimo data?

  • Ar sveika valgyti vaisius su odelėmis ir kauliukais?

    Ar sveika valgyti vaisius su odelėmis ir kauliukais?

  • Papildomi kilogramai iš niekur neatsiranda

    Papildomi kilogramai iš niekur neatsiranda

  • Tarp priklausomybės ligų – ir maisto narkomanija

    Tarp priklausomybės ligų – ir maisto narkomanija

  • Dėmesio: šviežios uogos!

    Dėmesio: šviežios uogos!

Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą