Nemaistingas maistas – tik skrandžio kamšalas

Nemaistingas maistas – tik skrandžio kamšalas

Nemaistingo maisto etalonas - greitai paruošiami makaronai.


Neturite laiko maistui gaminti, kainos kavinėse „kandžiojasi“, o valgyti norisi... Tad žvilgsnis krypsta į greitai paruošiamo maisto lentynas, kurios mus vilioja ryškiomis žuvų ir mėsos pusfabrikačių pakuotėmis. Be abejo, dar negimė žmogus, kuriam būtų pavykę atkartoti nuotraukose pavaizduotą patiekalą, tačiau mums tai mažiausiai rūpi. Vis dėlto įdomu, ką mes valgome rinkdamiesi greitai paruošiamą maistą?


Vitalijus BALKUS


„Klasika“ – greitai paruošiami makaronai


Juos pamėgo ir pinigus taupantys studentai, ir biurų darbuotojai. Juk tikrai labai patogu – užpili produktą verdančiu vandeniu, ir po kelių minučių jau mėgaujiesi karštu patiekalu. Tik šis produktas nėra nei pigus, nei tinkamas dažnai valgyti. Nesunku suskaičiuoti: jei 60 gramų populiariausių greitai paruošiamų makaronų pakelis kainuoja apie 26 centus, vadinasi, kilogramo kaina yra net 4,33 euro. Palyginkime su aukščiausios rūšies ekologiškais makaronais, kurių kaina tame pačiame prekybos centre yra 2,68 euro ir suprasime, kad greitai paruošiamų makaronų laikyti pigiais jokiu būdu negalima.


Greitai paruošiamų makaronų atsiradimo istorija siekia net XVI amžių. Būtent tuomet Kinijoje paplito stipriai skrudinti makaronai E-Fu, kurie buvo ruošiami užpilant juos karštu mėsos sultiniu. Pirmiausia tai buvo keliautojų maistas, nes jie buvo lengvi ir tinkami vartoti ilgą laiką. Nenuostabu, kad, kaip ir daugelis kinų išradimų, šis taip pat paplito, ir panašūs pusfabrikačiai pradėti gaminti visame Pietryčių Azijos regione.


Galiausiai XX a. japonų maisto ruošėjai suprato, kad iš seno kinų atradimo galima užsidirbti. Šiuolaikinių greitai paruošiamų makaronų „tėvu“ laikomas taivaniečių kilmės japonas Momofukas Ando, kuris 1958 m. įkūrė kompaniją „Nissin Food Products Co., Ltd“ ir tais pačiais metais į rinką pradėjo tiekti pirmąjį produktą: vištienos skonio sausus greitai paruošiamus makaronus „Chikin Ramen“.

REKLAMA


Na, o kai 1971-aisiais „Nissin“ kompanija pradėjo pakuoti makaronus į vienkartinius putplasčio indelius ir suteikė vartotojams galimybę mėgautis jais nenaudojant papildomų indų, greitai paruošiami makaronai tapo pagrindiniu statybininkų, krovėjų, turgaus prekeivių, smulkiųjų klerkų, turistų ir benamių, kitaip tariant, visų tų, kurie dėl darbo specifikos ar gyvenimo sąlygų negali pietums skirti užtektinai laiko arba neturi tam tinkamų sąlygų, patiekalu.


Beje, japonai didžiuojasi tuo, kad greitai paruošiami makaronai pasklido po pasaulį būtent iš Tekančios Saulės šalies. Apklausos metu, kai japonams reikėjo atsakyti į klausimą, koks išradimas geriausiai pristato Japoniją, greitai pagaminami makaronai buvo minimi net dažniau nei karaokė.


Nutolę nuo tradicijų


Tačiau tai, ką mes šiandien matome parduotuvių lentynose, nė iš tolo neprimena japonų, juolab viduramžių kinų gamintų makaronų. Šiandien gaminami greitai paruošiami makaronai – tikras maisto priedų „lobynas“. Kvapikliai, konservantai, skonio stiprikliai, dažikliai – tai toli gražu ne visas sąrašas priedų, kurių yra šių makaronų sudėtyje.


Pirmiausia pamirškite tokius ingredientus kaip mėsa, žuvys ar grybai. Užrašas ant pakuotės „aromatas identiškas natūraliam“ mus informuoja, kad grybų skonio makaronuose nėra grybų, krabų skonio – krabų, o vištienos skonio – vištienos. Pramonėje naudojamų aromatizuojančių medžiagų kaina tesiekia 7–8 JAV dolerius už kilogramą, o kilogramui makaronų paskaninti tereikia 10 gramų šių priedų. Todėl gamintojo logika šiuo atveju paprasta – jei produktas kvepia taip pat kaip natūralus, kam mokėti daugiau. Mėsos, žuvų ar jūrų gėrybių skoniui išgauti plačiai naudojamas mononatrio glutamatas (E621), kuris pirmiausia naudojamas prastos mėsos ar žuvų skoniui pagerinti, tačiau jo dedama net į tuos produktus, kurių skonio net nereikia gerinti, be to, jis naudojamas prieskonių mišiniams gaminti norint išgauti tam tikrus skonius.

REKLAMA


Visiems abejotiniems „ingredientams“ paminėti reikėtų atskiro straipsnio. Akivaizdu, kad jei nemirštate iš bado, namuose turite viryklę, o ne kartoninę dėžę. Vadinasi, reikia rimtai pagalvoti prieš perkant greitai paruošiamus makaronus ir juo labiau stengtis, kad jie netaptų įprastu maistu.


Žuvų radome, kokių – neaišku


Dar vienas legendinis studentų patiekalas yra žuvų piršteliai, dažnai valgomi su majonezu ar kitokiu padažu, nes tik taip jie primena keptų žuvų ar žuvų kotletų skonį. Skubame paneigti mitą, esą žuvų piršteliuose nėra žuvų. Žuvų yra, tačiau niekas neatsakys, kiek ir kokių.


Žuvų piršteliai pradėti gaminti 1956 metais. Tuomet amerikiečiai jau turėjo pakankamai buitinių šaldytuvų, kurie leido maisto pramonei siūlyti ne tik džiovintus ar sūdytus, bet ir šaldytus pusgaminius.


Pirštelių gamybos technologija nėra sudėtinga. Jiems gaminti naudojamas žuvų faršas (arba kapotos žuvys), krakmolas, augaliniai riebalai, kartais – sojų baltymai ir įvairūs maisto priedai spalvai ir skoniui suteikti ar sustiprinti, konsistencijai išsaugoti. Po to piršteliai „įvelkami“ į tešlos apvalkalą. Dažniausiai piršteliams gaminti naudojama menkių filė, tačiau gali būti naudojamos ir menkavertės žuvys. Be to, neverta pamiršti, kad žuvys sudaro viso labo tik tik pusę o kartais net ir mažiau gaminio masės.


Perkant žuvų pirštelius kartais pravartu pasinaudoti skaičiuotuvu. Jei gamintojas nurodo, kad piršteliai pagaminti tik iš menkių filė, tuomet prisiminkime, kad pastaroji parduotuvėje kainuoja kiek daugiau nei 6 eurus už kilogramą, o žuvų piršteliai 3–4 eurus. Akivaizdu, kad norėdami „tilpti“ į kainą gamintojai turi arba labai sumažinti produkte esantį žuvų kiekį, arba vietoj menkių naudoti menkavertes žuvis arba žuvų gamybos atliekas. Na, o skoniui pagerinti, be abejo, bus naudojamas didžiausias leistinas mononatrio glutamato ( E-621) kiekis.



Pigiausius žuvų pirštelius apskritai galime drąsiai vadinti miltiniu, o ne žuvų patiekalu, nes juose yra tik 22 proc. žuvų. Be to, piršteliams gaminti naudojamas tešlai kildinti skirtas maisto priedas amonio karbonatas (E503). Šis priedas yra kenksmingas, nes aukštesnėje nei 60 laipsnių temperatūroje iš jo išsiskiria amoniako dujos. Tačiau dėl to baimintis neverta, nes jos pasišalina iš produkto dar gamybos metu.


Guodžia tai, kad kaip ir visiems šaldytiems pusfabrikačiams dažniausiai nenaudojami konservantai ir nėra būtinybės maisto gamintojams ypač gražinti produkto, tad sintetinių dažiklių žuvų piršteliuose taip pat nėra. Tačiau žuvų pirštelius sunku priskirti kasdien valgyti tinkamam maistui.

Krabų nėra, naudos – taip pat


Ilgametė kova prieš „krabų lazdeles“ baigėsi vartotojų pergale. Būtent taip galima apibūdinti teisinį reikalavimą prekybininkams aiškiai nurodyti, kad nėra jokių krabų lazdelių, yra tik krabų skonio lazdelės.


Krabų lazdelės nebūtų atsiradusios, jei ne japonų išradingumas. Jie sugalvojo originalią žuvų mėsos saugojimo technologiją. Surimis – tai baltųjų žuvų (menkių, jūrų lydekų ir kt.) produktas, kuris sudaro krabų lazdelių pagrindą. Pati surimio gamybos technologija yra paprasta.


Iš žuvų filė pašalinami kaulai, riebalai, tada ji kruopščiai plaunama bei smulkinama. Susmulkinta žuvų filė leidžiama per centrifugą – taip pašalinamas vanduo. Toliau, priklausomai nuo technologijos, žuvų masė arba silpnai sūdoma, arba apdorojama garais ir užšaldoma. Šiuolaikinės technologijos leidžia gaminti surimį ir iš šviežių, ir iš šaldytų žuvų. Žuvų gamybos atliekos – galvos, uodegos ir kaulai – priešingai nei daugelis mano, surimiui gaminti nenaudojamos, tačiau dažnai yra naudojamos menkaverčių rūšių žuvys. Taigi vertingiausia krabų lazdelių dalis yra surimis, kuris yra ne kas kita, o žuvų mėsos baltymai, į kuriuos dar dedama krakmolo. Nenuostabu, kad krabų lazdelės yra mažai kaloringas produktas: 100 g produkto yra tik 100 kalorijų. Tad ar galima krabų lazdelių valgyti, kiek širdis geidžia?


Geros kokybės krabų lazdelėse surimio turi būti apie 40 proc. Tačiau „taupiausi“ gamintojai norėdami galėtų pagaminti krabų lazdeles, kuriose jūs apskritai neaptiktumėte nė gramo žuvų. Krabų lazdeles įmanoma pagaminti vien iš sojų baltymų, juolab kad skonį šiam produktui suteikia krabų kvapioji medžiaga, nes pats surimis yra beveik bekvapis ir beskonis. Kitas labai svarbus ingredientas, naudojamas šių produktų gamyboje krabų skoniui suteikti, yra paprastas arba modifikuotas krakmolas. Be jo nepavyktų iš baltymų masės suformuoti mums įprasto produkto. Beje, modifikuotas krakmolas neturi nieko bendra su genetiškai modifikuotais organizmais.

REKLAMA


Pagaminti krabų lazdelių neįmanoma nenaudojant cheminių maisto priedų. Tik jų dėka produktas įgauna specifinį skonį, kvapą ir spalvą. Krabų lazdelėse dažiklių yra tik iš vienos pusės ir tik pirmame sluoksnyje. Tikrai neverta jaudintis, jei sudėtyje yra paprikų ekstrakto. Nepavojingas sveikatai ir karminas, žymimas indeksu E120, tačiau neverta pamiršti, kad šis iš vabzdžių gaminamas natūralus dažiklis gali tapti alergijos priežastimi.


Tai, kad krabų skonio lazdelės nėra didelę riziką sveikatai keliantis produktas, yra akivaizdu, tačiau taip pat aišku, kad tai menkavertis produktas.


„Greiti“ patiekalai – tik retsykiais


Tikrai nenorime, kad jūs pradėtumėte bijoti vartoti greitai pagaminamų makaronų, krabų lazdelių ar žuvų pirštelių. Tai iš esmės saugūs gaminiai, tačiau jie toli gražu nepatenkina nei vitaminų, nei mikroelementų poreikio. Be to, tai angliavandenių turtingas maistas, pvz., net žuvų piršteliuose jų yra daugiau nei baltymų. Nepamirškite ir to, kad dalis ingredientų gali sukelti alergiją, o tokių sudedamųjų dalių yra tiek greitai paruošiamuose makaronuose, tiek krabų lazdelėse ar žuvų piršteliuose.


Specialistai taip pat pataria panašų maistą vartoti tik išskirtiniais atvejais ir ne dažniau nei 2–3 kartus per savaitę.



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris