Prieš 230 metų
KONEKTIKUTAS TAPO JAV VALSTIJA

1788 m. sausio 9 d. Konektikutas tapo penktąja Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) valstija. Pagal plotą tai viena mažiausių JAV valstijų (48 iš 50). Jos teritorija (14,3 tūkst. kv. km) 4,5 karto mažesnė už Lietuvos. Čia gyvena 3,6 mln. žmonių. Valstijos sostinė – Hartfordas (125 tūkst. gyventojų), didžiausias miestas – Bridžportas (145 tūkst. gyventojų). Valstijos pavadinimas, išvertus iš indėnų algonkinų kalbos, reiškia „ilga patvinstanti upė“. Konektikutas yra viena turtingiausių JAV valstijų. Čia klesti pramonė (povandeninių laivų statyba, lėktuvų variklių, kompiuterių, sraigtasparnių ir ginklų gamyba), žemės ūkis, žvejyba, labai stiprus finansinių paslaugų sektorius. Valstijoje itin didelę dalį gyventojų (net po penktadalį) sudaro išeivių iš Italijos ir Airijos palikuoniai.

Prieš 20 metų
MIRĖ HERMANAS PERELŠTEINAS

1998 m. sausio 11 d. Niujorke mirė žymus Lietuvos muzikas, „Ąžuoliuko“ choro įkūrėjas, vadovas ir dirigentas Hermanas Perelšteinas. Jis gimė Karaliaučiuje 1923 m. birželio 7 d. Augo Kaune žydų pirklio šeimoje. Baigė žydų gimnaziją lietuvių kalba. 1936 m. įstojo į Kauno konservatoriją, 1940 m. – į Vytauto Didžiojo universitetą. 1941-aisiais sovietų okupantai ištrėmė šeimą į Sibirą, tėvą sušaudė, mama greitai mirė. Berniukas, atsidūręs prie Laptevų jūros, sugebėjo išgyventi. Baigė Jakutsko pedagoginį institutą. Atsidūręs Sverdlovske (dab. Jekaterinburgas), dirbo kepykloje, farmacijos įmonėje ir kartu baigė pedagoginę muzikos mokyklą. Ten įkūrė berniukų chorą. 1956 m. grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. Mokėsi, vėliau dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), taip pat dirbo Vilniaus pedagoginiame institute (dab. Lietuvos edukologijos universitetas). 1959-aisiais Vilniaus mokytojų namuose įkūrė garsųjį berniukų chorą „Ąžuoliukas“, jam vadovavo 20 metų. 1979 m. gavęs leidimą išvykti į Izraelį, persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, dirbo mokyklose, buvo Amerikos lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos narys.

Prieš 390 metų
GIMĖ ŠARLIS PERO

1628 m. sausio 12 d. Paryžiuje gimė prancūzų rašytojas, pasakų „Raudonkepuraitė“, „Pelenė“, „Batuotas katinas“, „Miegančioji gražuolė“ ir kitų kūrinių autorius Šarlis Pero. Studijavo teisę, vėliau užėmė įvairias pareigas karaliaus dvare, buvo finansų ministro pirmuoju padėjėju. Išgarsėjo kaip dvaro poetas, kūręs alegorines meilės poemas, odes. Vėliau įsitraukė į literatūros kritikų diskusijas ir buvo išrinktas Prancūzų akademijos nariu. Norėdamas pradžiuginti savo vaikus, Š. Pero perkūrė liaudies pasakas ir, pasitelkęs jų motyvus, kūrė naujas. Tačiau pasakų kūrimas XVII a. Prancūzijoje buvo laikomas prasčiokišku užsiėmimu, tad Š. Pero slėpė šį savo pomėgį, bijodamas sukompromituoti savo, kaip dvariškio, vardą. Pasakų rinktinę jis paskelbė ne savo, o sūnaus vardu. Š. Pero pasakos padarė didelę įtaką kitiems garsiausiems pasakų kūrėjams – broliams Jakobui ir Vilhelmui Grimams bei Hansui Kristianui Andersenui. Kompozitoriai pagal Š. Pero pasakas sukūrė operų (Džoakino Rosinio „Pelenė“, Bėlos Bartoko „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“) ir baletų (Sergejaus Prokofjevo „Pelenė“, Piotro Čaikovskio „Miegančioji gražuolė“). Rašytojas mirė Paryžiuje 1703 m. gegužės 16 d.

1558 m. sausio 6 d. Prancūzija susigrąžino strategiškai svarbų Kalė uostamiestį ir žemes aplink jį (apie 50 kv. km). Ši teritorija nuo 1346 m. buvo užimta ir valdoma Anglijos. Tai buvo paskutinė valda Prancūzijoje, valdoma anglų po 1337–1453 m. vykusio ir Prancūzijos pergale pasibaigusio Šimtamečio karo. Jo metu prancūzai buvo neišvadavę tik Kalė. Anglai laikė mieste savo įgulą, čia buvo įrengta stipri tvirtovė, o per uostą vyko prekyba tarp Britanijos salų ir žemyninės Europos. Gino pilis netoli Kalė buvo laikoma žemynine Anglijos karalių rezidencija. Pasiryžusi galutinai išvyti anglus, Prancūzija slapta sutelkė net 20 tūkst. karių (tarp jų buvo labai daug šveicarų ir vokiečių samdinių) ir 1558 m. sausio 1 d. pradėjo Kalė puolimą. Prancūzams priešinosi 2,5 tūkst. anglų karių. Po 8 paras trukusių kovų Kalė miestas buvo užimtas, daugelis jo gyventojų buvo priversti išvykti į Angliją.

1858 m. sausio 6 d. Ciotše (dab. Baltarusijoje, Vitebsko sr.) gimė pomologas, vienas iš profesionaliosios sodininkystės pradininkų Lietuvoje profesorius Adomas Hrebnickis. Senos bajorų giminės ainis mokėsi Daugpilyje, vėliau studijavo Sankt Peterburgo miškų institute, jame liko dirbti. 1902 m. tapo šio instituto profesoriumi. Vedęs iš Lietuvos kilusią Stanislavą Stankevičiūtę, iš uošvio gavo 24 ha žemės netoli Dūkšto, Staniškių vienkiemyje. Čia 1890–1904 m. buvo įveistas eksperimentinis pomologijos sodas, jame buvo sukaupta didžiulė augalų kolekcija: 1 197 veislių obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių, įvairių uogakrūmių. Sodyba buvo išpuoselėta, todėl pradėta vadinti Rojumi. Į sodą A. Hrebnickis atvežė sodinukų iš įvairių šalių, tyrė vietinius vaismedžius, nustatinėjo derlingumą. Jo tyrimų rezultatai labai prisidėjo prie sodininkystės plėtros Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje. 1922 m. profesorius su šeima paliko Sankt Peterburgą ir galutinai apsigyveno Rojuje. 1939–1940 m. A. Hrebnickis buvo Lietuvos žemės ūkio rūmų patarėjas sodininkystės klausimais. Mirė Rojuje 1941 m. spalio 8 d. Paliko labai vertingų mokslo studijų, praktinių patarimų knygų. Jo knyga „Vaismedžių sodo priežiūra“ buvo išleista net septynis kartus. 1961-aisiais Rojuje įkurtas A. Hrebnickio memorialinis muziejus.

Parengė Manvydas VITKŪNAS

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"