Ilgalaikius bedarbius reikia ne gąsdinti, o skatinti

Ilgalaikius bedarbius reikia ne gąsdinti, o skatinti

Ilgalaikiais laikomi bedarbiai iki 25 metų, kai jų nedarbo trukmė – daugiau kaip 6 mėn., ir vyresni kaip 25-erių bedarbiai, kurių nedarbo trukmė – daugiau nei 12 mėn.
Ilgalaikius bedarbius įprasta laikyti tinginiais, ciniškai besinaudojančiais visuomenės finansine parama. Tačiau problema yra sudėtingesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir visuomenės atstūmimas ne padeda jiems atsitiesti, o verčia dar labiau gūžtis visuomenės užribyje.


Berta JANUŠAUSKIENĖ

Planas – grąžinti į visuomenę


Vilniaus universiteto profesorius dr. Boguslavas Gruževskis, pristatydamas tyrimą „Sunkiai integruojamų į darbo rinką asmenų užimtumo didinimo galimybių tobulinimas“ sakė, kad neteisinga ilgalaikius bedarbius vadinti tinginiais. „Mes matome, kad dažnai ta tinginystė yra priverstinė. Jei bus įgyvendintos tyrimo, kurį šiandien pristatome, rekomendacijos, iki 60 proc. ilgalaikių bedarbių bus galima grąžinti į rinką“, – tikino sociologas.


Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo užsakymu atliktas mokslinis tyrimas, kurio metu buvo apklausti 557 Lietuvos darbo biržos (LDB) ir nevyriausybinių organizacijų (NVO) klientai, parodė, kad skirtingų grupių problemos yra nevienodos. Ilgalaikiai bedarbiai daugiausia susiduria su motyvacijos ir darbo įgūdžių stygiumi, vyresnio amžiaus asmenys patiria stigmą ir diskriminaciją, benamiai stokoja socialinių įgūdžių, kenčia nuo priklausomybių, yra teisti.


Mokslininko nuomone, LDB reikėtų diferencijuoti paslaugas pagal tris grupes. Dauguma bedarbių, kurie ateina į LDB trumpam, žino, ko nori, naudojasi interneto paslaugomis ir patys nesunkiai susiranda darbą. Kita grupė – turintieji tam tikrų problemų, kurias gali padėti spręsti LDB. Trečioji grupė bedarbių nei per du, nei per tris mėnesius į darbo rinką nepateks. Tokių žmonių be lydinčių asmenų net neverta siųsti į LDB, nes jiems reikia paramos.


Turime suprasti, kad tokie asmenys – sunkiai integruojami, ir darbdavius reikia apsaugoti nuo tiesioginio santykio su jais, kad ir kokia situacija būtų darbo rinkoje.

REKLAMA


Kad sunkiai integruojamų asmenų grąžinimo į darbo rinką sistema būtų aktyvi, ji, pasak B. Gruževskio, turi būti kompleksinė. „Dar tai grupei siūlome priskirti žmones, kurie metus registruojasi LDB, bet neįsilieja į darbo rinką. Šie žmonės turi patekti į papildomos pagalbos tinklą“, – sakė tyrimo bendraautoris.


Profesoriaus teigimu, šiuo metu Lietuvoje laisvų darbo vietų skaičius yra didesnis nei registruotų bedarbių, tad tai gera proga spręsti ilgalaikių bedarbių problemą, pasistengti kuo daugiau žmonių grąžinti į visuomenę, visavertį gyvenimą.

Iškritus iš sistemos


Tyrimo „Sunkiai integruojamų į darbo rinką asmenų užimtumo didinimo galimybių tobulinimas“ vadovė dr. Sandra Krutulienė taip pat pabrėžė, kad socialiai pažeidžiamiems asmenims integruotis į darbo rinką reikia papildomos paramos, ypač ilgalaikiams bedarbiams, socialinės paramos gavėjams ir tiems, kurie yra iškritę iš socialinės apsaugos sistemos, net negauna socialinių išmokų.


Pasak tyrimo vadovės, ilgalaikiais bedarbiais tampama ir dėl sveikatos problemų, neįgalumo, taip pat amžiaus, priklausomybės ligų. Net 60 proc. iš daugiau kaip 500 apklaustų ilgalaikių bedarbių nurodė, kad įsidarbinti paskatintų mažesni antstolių išieškomų skolų procentai.


Statistikos departamento duomenimis, ypač sparčiai ilgalaikių bedarbių skaičius augo ekonomikos nuosmukio metu. 2007–2010 m. šalyje jų padaugėjo net 5,3 karto (nuo 21,1 tūkst. iki 112,7 tūkst.). Pastarieji skaičiavimai rodo, kad ilgalaikių bedarbių mažėja, bet ilgalaikio nedarbo problema išlieka aktuali – 2016-aisiais Lietuvoje buvo 44,5 tūkst. ilgalaikių bedarbių.

REKLAMA


Remiantis tyrimo išvadomis, rekomenduojama sunkiai integruojamiems bedarbiams jau taikomas valstybės priemones papildyti NVO teikiamomis paslaugomis, kurios būtų intensyvesnės ir labiau atitinkančios specifinius tikslinių grupių poreikius. Siūloma inicijuoti bandomuosius paslaugų teikimo modelius savivaldybėse.


Paklausta, kaip buvo vykdomas tyrimas, mokslininkė pasakojo, kad naudoti tiek kiekybiniai, tiek kokybiniai tyrimo metodai. Be to, kad buvo atlikta sunkiai integruojamų į darbo rinką asmenų apklausa, dar analizuoti Lietuvos statistikos departamento, LDB duomenys. Siekiant išsamesnės problemos analizės, buvo analizuota ir užsienio patirtis, surengtos grupinės diskusijos (tiek su ekspertais – integracijos į darbo rinką paslaugų teikėjų atstovais, tiek su ilgalaikiais bedarbiais).


Apklausa vykdyta atsižvelgiant į teritorinių darbo biržų ir NVO veiklos zonas, apimti tiek didieji miestai (Vilnius, Kaunas), tiek mažesnės urbanizacijos teritorijos (kiti miestai, kaimai), tiek probleminiai regionai (Anykščiai, Mažeikiai, Ignalina, Zarasai, kur ilgalaikio nedarbo mastai – didžiausi). Per NVO buvo apklausti 248, per LDB – 309 asmenys (ilgalaikiai bedarbiai).

Pastangos atsipirks


Ištraukti ilgalaikius bedarbius iš šios būsenos reikia nemažai pastangų, ir net pačiu geriausiu atveju pavyksta 30–60 proc. Tad kyla klausimas, dėl ko verta stengtis – dėl pačių ilgalaikių bedarbių, dėl įžeisto visuomenės teisingumo jausmo (nedirba, nesistengia, naudojasi visuomenės gerumu) ar siekiant sutaupyti socialinės paramos lėšų?


Pasak S. Krutulienės, šiai asmenų grupei tikrai neužtenka bendrų integracijos į darbo rinką paslaugų, nes jų patiriamos problemos nėra vien darbo neturėjimas, jos apima daugybę dalykų – nuo paprasčiausių socialinių įgūdžių stokos iki daiktų, pavyzdžiui, drabužių, stygiaus. Žinoma, vienišų tėvų problemos skiriasi nuo benamių problemų. Pastebima (tiek Lietuvoje, tiek visoje Europos Sąjungoje), kad sunkiai integruojami asmenys ilgą laiką gali praleisti socialinės paramos sistemoje, gali būti išklausę įvairių mokymų, bet vis tiek likti visuomenės paraštėse, neintegruoti į visuomenę. Tai iš esmės rodo, kad jiems reikalinga papildoma pagalba ir individualus dėmesys siekiant jų integracijos į darbo rinką.



Kaip rodo tyrimas, ir ilgalaikiai bedarbiai, ir socialinės paramos gavėjai, ir žmonės, kurie net negauna socialinės paramos, junta neigiamas darbdavių, visuomenės, kartais ir paslaugas jiems tiekiančių asmenų nuostatas dėl įdarbinimo. Tai patiria ir vienišos motinos, auginančios vaikus.


Mokslininkė sakė, kad atliekant šį tyrimą nebuvo galvojama apie tai, kiek pavyktų sutaupyti socialinės paramos lėšų minėtus asmenis įtraukus į darbo rinką. „Kalbame apie papildomą darbo jėgą, kurios nuolat trūksta, ir, žinoma, apie psichologiškai geriau besijaučiančius, finansiškai, tikėtina, geriau gyvenančius asmenis“, – pabrėžė S. Krutulienė ir pridūrė, kad net jei pavyktų iš visuomenės užribio ištraukti 30 proc. žmonių, tai būtų apie 13 tūkst. visuomenei naudingų ir savigarbą atgavusių piliečių.
Tyrimo duomenimis, apie 60 proc. vietos NVO integracijos į darbo rinką paslaugas gavusių asmenų nurodė įsidarbinę, tačiau neužtenka vien surasti jiems darbą – trečdalis įsidarbinusiųjų tvirtino negalėję išsilaikyti darbo vietoje. Vadinasi, reikalinga ne momentinė, o ilgalaikė parama (jau įsidarbinus) ir individualus darbas su ilgalaikiais bedarbiais.

Dauguma nori dirbti


Skirtingai nei manoma, apklausos rezultatai parodė, kad dauguma tikslinės grupės atstovų yra motyvuoti dirbti ir užsidirbti – nemažai jų pasiryžę dirbti bet kokį darbą Lietuvoje ar keisti profesiją, kad galėtų tai padaryti. Tačiau jų motyvaciją įsidarbinti labiausiai mažina siūlomas menkas darbo užmokestis, netikėjimas valdžia ir darbdaviais, nesąžiningas apmokėjimas už darbą. Mažas darbo užmokestis, dar ir nemenkai apmokestinamas Lietuvoje, viena vertus, skatina dirbti šešėlyje ir vengti mokėti mokesčius arba apskritai emigruoti iš šalies, kita vertus, nusivylimas valdžia ir verslo struktūromis tarp bedarbių formuoja skurdo kultūrą, skatina gyvenimą iš pašalpų.


Nors dalis sunkiai integruojamų į darbo rinką asmenų yra motyvuoti, motyvacijos formavimas yra viena iš svarbesnių tyrimo rekomendacijų, ir darbo paieškos įgūdžių bei motyvacijos formavimą siūloma pradėti dar bendrojo ugdymo mokyklose, ypač pasižymintiesiems mažesniu pažangumu. Bedarbių motyvacijai išlaikyti ar stiprinti labai svarbus yra emocinis palaikymas – jo reikšmę pabrėžė ir patys tiriamieji.

REKLAMA


Plūkiasi ir LDB


Nuo 2014 m. LDB vykdo Europos socialinio fondo projektą „Ilgalaikių bedarbių įdarbinimo rėmimas“. Jis baigsis šių metų balandį. Paklausta, ar šis darbas davė rezultatų, LDB komunikacijos specialistė Milda Jankauskienė teigė, kad projekte „Ilgalaikių bedarbių įdarbinimo rėmimas“ nuo įgyvendinimo pradžios dalyvavo 8 719 nedirbančių asmenų.


Projekto įgyvendinimo metu 6 872 žmonės dalyvavo profesinio mokymo priemonėje ir įgijo naujų kvalifikacijų ar kompetencijų. Dažniausiai ilgai nedirbę asmenys rinkosi paklausias vairuotojo, pardavėjo, siuvėjo-operatoriaus, virėjo, manikiūrininko, kirpėjo, apskaitininko ir kt. profesijas. Baigę mokymus, daugiausia jų įsidarbino paslaugų, pramonės, statybos, prekybos įmonėse ar pradėjo savarankišką veiklą. Kvalifikaciją turintys, tačiau ilgą laiką nedirbę 1 847 gyventojai šiame projekte turėjo galimybę atnaujinti darbo įgūdžius tiesiogiai darbo vietose. Daugiausia tarp jų – vadybininkų, mechanikų, statybininkų, elektrikų, pardavėjų, apdirbamosios pramonės darbuotojų. Subsidijavus darbo vietas, buvo įdarbinti 5,3 tūkst. projekto dalyvių.


LDB atstovė pateikė ir pačius naujausius duomenis. 2018 m. sausio 1 d. buvo registruota 38,5 tūkst. ilgalaikių bedarbių, jie sudarė 25,2 proc. visų registruotų bedarbių. Ilgalaikių bedarbių per kelis mėnesius sumažėjo dėl įvairių priežasčių. Ilgalaikiais laikomi bedarbiai iki 25 metų, kai jų nedarbo trukmė – daugiau kaip 6 mėn., ir vyresni kaip 25-erių bedarbiai, kurių nedarbo trukmė – daugiau kaip 12 mėn. Taigi ilgalaikių bedarbių yra įvairių. Tikėtina, kad paslankesni ir lengviau įsidarbina tie, kurie neturi didelio nedarbo stažo.

Gerovės valstybės išlepino


Lietuvoje socialinė parama – gana menka, tačiau gerovės valstybėse gaunant socialinę paramą galima palyginti neblogai gyventi, tad, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje kalbama net apie socialinės paramos gavėjų dinastijas, kai kuriais atvejais jau trečioji karta nėra nė piršto pajudinusi darbo rinkoje.
Žinoma, intensyviai ieškoma ir kaltų – kliūva buvusioms ir konservatorių, ir leiboristų vyriausybėms, ramiai ir dosniai dalijusioms pašalpas ir palikdavusioms nenorinčiuosius dirbti vien savo nuožiūrai. Vis dėlto galiausiai tai teko pripažinti problema, ir ilgalaikiams bedarbiams yra daromas įvairiapusis spaudimas – nuo paramos mažinimo, viešųjų darbų iki reikalavimo kasdien susitikti su savo „mokytoju“ darbo centre.


Skelbiama, kad šiuo metu Jungtinėje Karalystėje yra 600 tūkst. laisvų darbo vietų. Jas ilgalaikiai bedarbiai ir turėtų užimti. „Kiekvienas, kuris gali dirbti, turi dirbti“ – tokiu šūkiu stengiasi vadovautis Jungtinė Karalystė. Tiesa, šis ketinimas nėra taip lengvai įgyvendinamas, kitaip sakant, lengviau pasakyti nei padaryti. NVO, dirbančių su nepasiturinčiais asmenimis, atstovai kritikuoja visuotinį spaudimą, kurį patiria ilgalaikiai bedarbiai, nes nemažai jų neturi net bazinių skaitymo ir skaičiavimo gebėjimų, nemoka siųsti elektroninių laiškų.


Jei minėto tyrimo rekomendacijas pavyktų įgyvendinti, mes būtume kur kas labiau pasirengę spręsti ilgalaikio nedarbo problemą. Juo labiau kad mūsų šalis visiškai nebegali sau leisti švaistytis žmonėmis.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale „Savaitė“



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris