Aistros dėl kormoranų ir kitų atvykėlių

Aistros dėl kormoranų ir kitų atvykėlių

Suaugęs kormoranas per parą sulesa apie 5 kg žuvų.


Iki šiol vyravusias kategoriškas nuostatas dėl šių invazinių paukščių keičia kita, kur kas nuosaikesnė: kormoranai turi teisę išlikti. Užtat kiti atėjūnai kelia mūsų gamtai rimtą pavojų.

Arūnas MARCINKEVIČIUS


Kaip džiaugsmą pakeitė pyktis


Gamtininko Selemono Paltanavičiaus teigimu, pirmieji kormoranai mūsų šalyje buvo užfiksuoti apie 1995 metus. Šie puikiai nardantys, juodi kaip anglis vandens paukščiai buvo pastebėti Elektrėnų mariose. Tuomet gamtininkai neslėpė savo susižavėjimo: mūsų valstybės gamtinė įvairovė dar labiau pagausėjo, šįkart – kormoranais.


Po kelerių metų minėtų paukščių apsigyveno Kuršių nerijoje. Taip nutiko dėl kelių priežasčių. Pirma, Kuršių marios – viena žuvingiausių lagūnų visoje Europoje. Kam jau kam, o žuvimis mintantiems paukščiams čia to gero pakanka. Antra, marių pakrantė kone ištisai apaugusi miškais. Taigi tai – ideali vieta kormoranams sukti lizdus ir gyventi. Netrukus paaiškėjo ir neigiamos šių paukščių savybės: jie sulesa nemažai žuvų (suaugęs paukštis – apie 5 kg per parą) ir tiesiog sunaikina medžius, kuriuose peri ir ilsisi. Dėl to kalta kormoranų virškinimo sistema: jų išmatose gausu fosforo rūgšties, labai kenkiančios medžiams. Iš pradžių jie netenka žievės, paskui – jaunesnių šakų, vėliau žūsta ir šaknų sistema. Nors tiek gerai, kad kormoranai ir toliau dar ilgai peri nudžiūvusiuose medžiuose, kol šie, aišku, dar gali stovėti.


Per pastaruosius porą dešimtmečių kormoranai užėmė nemažus unikaliosios Kuršių nerijos plotus. Be abejo, čia besitvarkantiems miškininkams ypač gaila itin vertingomis laikomų šimtamečių Juodkrantės sengirės pušų. Ten įsikūrusi kormoranų kolonija savo išmatomis jų numarino kelis šimtus – pušys stovi plikais kamienais, tik su viršūnėse išlikusiomis šakomis, kuriose matyti kormoranų lizdai.

REKLAMA


Beje, minėta vieta jau tapo savotiška Kuršių nerijos įžymybe: prie kelio, vedančio iš Juodkrantės į Nidą, yra kelio ženklas, nukreipiantis automobilius į greta esančią stovėjimo aikštelę, iš jos mediniai laiptai veda į apžvalgos aikštelę. Iš čia atsiveria įspūdingas mirusios sengirės vaizdas: aplink – vien nudžiūvę medžiai su kormoranų lizdais viršūnėse. O kas nori pamatyti kormoranus iš arčiau, gali vakarais – tik labai tyliai – pasivaikščioti marių pakrante. Jeigu jums pavyks ir paukščiai jūsų greitai nepastebės, pamatysite šimtus tų juodų mini pelikanų, besiilsinčių medžių viršūnėse. O vaikštant marių pakrante po tais medžiais, iš kurių pakilo jūsų išbaidyti kormoranai, apima savotiškas jausmas: visa aplinka – ir medžiai, ir krūmai, ir žemė – padengta balsva spalva, tarsi kažkas būtų gausiai pribarstęs vatos rengdamasis Kalėdoms.


Aistros dėl kormoranų ir kitų atvykėlių

Medžiai, kuriuose kormoranai susisuka lizdus, pasmerkti žūti.


Atskrido ir pasiliks


Be abejo, iki šiol bene garsiausiai prieš šiuos paukščius protestavo žvejai verslininkai. Girdi, šie juodi paukščiai ištuština jų tvenkinius (kiek tuose teiginiuose yra tiesos – kitas klausimas). Verslininkus suprasti galima: kormoranai – atsargūs paukščiai, todėl jų sumedžioti – beveik neįmanoma. Tyliai niršta ir medžiotojai: dėl minėtos priežasties jiems sumedžioti kormoranų – jokių šansų. Kita vertus, net ir sumedžiojus, ką daryti su tokiais paukščiais? Jų mėsa – sausa, sprangi ir dvokianti žuvimi. Žodžiu, iš sumedžiotų paukščių – jokios naudos. Tuo naudodamiesi kormoranai pamažu ir plečia savo koloniją. Tiesa, dėl įvairių pasitelktų priemonių (paaiškėjo, kad efektyviausia yra baidyti kormoranus iš lizdų jų perėjimo metu) dabar Kuršių nerijoje gyvena apie 3 tūkst. kormoranų.


Tad iki tol verslininkų ir gamtininkų bendruomenėse vyravusį imperatyvą (kormoranus išvyti arba sunaikinti) keičia kita nuostata: gal geriau teišlieka šie paukščiai. Nes, pasak Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojos Emilijos Razmienės, kormoranai – jau neatskiriama mūsų gyvosios gamtos dalis. Kita vertus, net juos išnaikinus (kas praktiškai visiškai neįmanoma), padėtis nė kiek nepasikeis: Kaliningrado srityje jau gyvena apie 10 tūkst. šių paukščių.

REKLAMA


Taigi, juos visiškai išnaikinus pas mus, dalis rusiškosios kolonijos kaipmat persikraustys į Lietuvai priklausančią Kuršių nerijos dalį. Todėl gamtininkai dabar sutaria: svarbu neleisti minėtai kolonijai didėti, o dėl išgaudomų žuvų – ką gi padarysi, ne tiek jų išdūsta šaltesnę žiemą. Be to, šie paukščiai, kaip jau minėta, tapo savotiška Kuršių nerijos įžymybe ir dar viena turistų traukos vieta. Kone kiekviena ekskursantų grupė, lankydamasi šiame unikaliame gamtos kampelyje, lipa tais mediniais laiptais į apžvalgos aikštelę ir ten pradeda garsiai aikčioti: „Ai ai, ką tie paukščiai su ta sengire padarė!..“


Beje, kur kas mažesnių kormoranų kolonijų yra dar keturiose Lietuvos vietose: Elektrėnuose, Drūkšių ir Lūksto ežeruose bei Šilutės rajone esančioje Briedžių saloje.


Kitus atėjūnus jau pamiršome?


S. Paltanavičius visų pirma mini jau nuskambėjusią informaciją, kad Žuvinto biosferos rezervate rastas meškėnas. Iš pažiūros gražus ir simpatiškas gyvūnas yra tikras siaubas visiems už jį smulkesniems: ėda visa, ką tik geba pagauti. Taip, regis, mūsų šalyje įsitvirtina dar viena pavojinga invazinė rūšis. Lietuvos gamta jau kenčia nuo kanadinių audinių ir usūrinių šunų. Meškėnai, pasirodo, puikiai laipioja medžiais, todėl pasiekia paukščių lizdus – ir perinčių drevėse, ir sukančių atvirus lizdus. Neišsisuks nuo jų ir labai stambūs paukščiai – kurtiniai ir tetervinai, o kitiems, perintiems ant žemės, jie irgi taps tikra nelaime.


Visi jau žinome apie Sosnovskio barščius – nuodingus ir greitai plintančius augalus. Juk jie sovietų genetikų buvo specialiai sukurti kaip puikus gyvulių pašaras: ir auga gerai, ir žaliosios masės labai daug. Deja, šis sumanymas nebuvo vykęs, kaip ir dauguma sovietų mičiurininkų vykdytų eksperimentų. Plintantys Sosnovskio barščiai dabar – tikras galvos skausmas ir žemdirbiams, ir gamtininkams, beje, ne tik Lietuvos. Nes šiems augalams išnaikinti reikalingų lėšų vis trūksta ir savivaldybėms, ir valstybei.



Aistros dėl kormoranų ir kitų atvykėlių

Bene paskiausi iš ateivių į mūsų šalį – tikras daržininkų siaubas – luzitaniniai arionai.

Ne mažiau sparčiai (taip pat ir Kuršių nerijoje) plinta baltažiedės robinijos (baltažiedžiai vikmedžiai), daugelio vadinamos tiesiog akacijomis. Iš šiltųjų kraštų atkeliavę augalai sparčiu plitimu konkuruoja su Sosnovskio barščiais. Tiesa, bent jau Kuršių nerija gali tikėtis išsivaduoti nuo šių atėjūnų: Aplinkos ministerija rengia projektą (ir tam kaupia lėšas), kaip bent jau pajūryje išnaikinti plintančias akacijas.
Deja, dviem minėtomis augalų rūšimis sąrašas nesibaigia.


Tikriausiai visi matė pakelėse gausiai augančius (ir gražiai žydinčius) gausialapius lubinus. O kaip šia invazine kultūra prieš keliasdešimt metų džiaugėsi sovietų žemės ūkio propagandininkai: į Lietuvą atkeliavo dar viena puiki pašarinė kultūra. Tačiau pasirodė, kad lubinų neėda nei naminiai, nei laukiniai gyvūnai, jų sėklos nedomina nei pelių, nei žiurkėnų. Taigi lubinai ir okupavo visas pakeles, kai kur ir iškirstus miškų plotus po aukštosios įtampos elektros perdavimo linijomis.


Bene paskiausi iš ateivių į mūsų šalį – tikras daržininkų siaubas – luzitaniniai arionai (smalžiai). Šie labiau tamsiuoju paros metu aktyvūs dideli (iki 10 cm) rudos spalvos šliužai ėda visa, ką tik gali pasiekti. Jie net geba pragraužti gana kietą kaliaropių luobą ir išėsti visą jų vidų (to iki šiol nepavyko niekam iš tokių padarų). Bent jau kolektyviniuose soduose jokios šių šliužų naikinimo priemonės – neefektyvios: užtenka vos vieno kito apleisto sklypelio ir ten besidauginantys šie gyviai labai sėkmingai plinta po visas apylinkes.


O juk luzitaninių arionų niekas į Lietuvą tyčia nevežė – jie pasiekė mūsų šalį su gėlėmis ar daržovėmis iš Pietų Europos. Ką padarysi: dabar Lietuva neokupuota Sovietų Sąjungos, geležinės uždangos nėra, kaip ir buvusių labai griežtų karantino reikalavimų. Sienos – atviros, ir žmonės, ir prekės juda laisvai, be jokių apribojimų. Tad visai nežinia, kokių dar augalų ir gyvių atsiras artimiausioje ateityje mūsų aplinkoje, galbūt net ir būstuose (vien žymusis voras, pramintas juodąja našle, ko vertas). Ir garsieji kormoranai – ne pats blogiausias tokios invazijos pavyzdys.



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris