Ar galima pasikliauti liaudiškais orų spėjimais?

Ar galima pasikliauti liaudiškais orų spėjimais?

Būna ir teisingų, moksliškai lengvai paaiškinamų su augalais susijusių liaudiškų ilgalaikių prognozių, pavyzdžiui, ne be reikalo manoma, kad jei ievos žydi anksti pavasarį, javai subręsta anksti rudenį.


Liaudiški orų spėjimai, kuriais žmonės vadovavosi daugybę amžių, kartais vis dar pasitelkiami ir šiais laikais. Ką apie tokius spėjimus mano mokslo žmonės? Kalbamės su Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėju, profesoriumi Arūnu Bukančiu.


Arūnas MARCINKEVIČIUS


Pro tautosakos „akinius“


Kelių dienų orų prognozes mums pateikia meteorologai, tačiau spėlioti, kokie orai bus po mėnesio ar dar vėliau, jie nelinkę. Vis dėlto žmonėms įdomu, koks šiemet bus pavasaris, ar sulauksime tikros vasariškos kaitros, o gal dar ir spalį saulė žeme ritinėsis. Liaudiški orų spėjimai ir bando šią spragą užpildyti.


Tarp nesuskaičiuojamos daugybės atmosferos reiškinių nemažai yra tokių, kuriuos galima stebėti ir netgi prognozuoti be jokių specialių prietaisų. Pasak A. Bukančio, žmonių, gyvūnų ir augalų organizmai savitai reaguoja į atmosferos slėgio, įsielektrinimo, oro temperatūros, drėgnio, vėjo, debesuotumo pokyčius, tik žmonių ir naminių gyvūnų reakcija į aplinkos poveikį yra gerokai atbukusi (pavyzdžiui, mes kur kas silpniau nei augalai ir laukiniai gyvūnai reaguojame į Žemės magnetinio lauko įtampos, atmosferos įsielektrinimo, debesuotumo pokyčius), todėl daugelio augalų ir gyvūnų gebėjimas pranašauti orų permainas yra grindžiamas atmosferoje prasidėjusių, bet žmonėms dar nepastebimų procesų įtaka gyviesiems organizmams.

REKLAMA


Tačiau nei augalai, nei gyvūnai negali nuspėti ateinančių mėnesių ar metų orų, nes jie, augdami ir vystydamiesi, tik reaguoja į orų permainas, esamus maisto išteklius, t. y. informaciją tik kaupia ir savo reakciją išreiškia ankstyvu ar vėlyvu sulapojimu ir sužydėjimu, gausiais žiedais, dideliu ar mažu uogų ir vaisių derliumi, gražiu kailiu, storu riebalų sluoksniu ir pan.


Tad kai kurie orų spėjimai, pašnekovo teigimu, nepaisant įsitvirtinusios nuomonės, yra moksliškai nepagrįsti, kartais net klaidinantys, nors tokiais orų pranašais žmonės labai tiki. Pavyzdžiui, visiškai nepagrįstai manoma, kad grambuoliai pasirodo prieš perkūniją, kad kamanės prieš lietų pasislepia (iš tikrųjų jos skraido ir per lietų), o žąsys prieš orų permainas ima garsiai gagenti (iš tiesų žąsys gagena dėl įvairiausių priežasčių).


Taigi liaudiški orų spėjimai dažnai tėra gražus tautosakos palikimas su ryškiu humoro atspalviu. Ypač tie, kurie susiję su naminiais gyvūnais. Pasak A. Bukančio, netgi laukiniai gyvūnai tik kaupia informaciją apie praėjusių ar esamų orų sąlygų poveikį, todėl nei jų kailio spalva, nei poodinis riebalų sluoksnis ar dar kokie nors rodikliai negali būti patikimi prognozuojant orus. Įdomu, kad įvairiuose etnografiniuose regionuose paplitę tie patys orų spėjimo kriterijai gali būti interpretuojami skirtingai, o kartais netgi priešingai.

REKLAMA


Štai, pavyzdžiui, vienuose regionuose teigiama, kad gausus šermukšnių uogų derlius pranašauja sausą rudenį, kituose – kad lietingą, o iš tikrųjų derlių lemia augimo sąlygos per praėjusius vegetacijos periodus, ligų ir kenkėjų paplitimas, žiemojimo ypatumai ir kt.


Daugeliu atvejų apskritai neaišku, iš kurios vietovės kilo vienas ar kitas liaudiškas orų spėjimas – jie pasklido po įvairias šalis ir net žemynus, o jų turinys ir forma transformavosi. Tad liaudiški orų spėjimo būdai, turintys prasmę toje vietovėje, kur jie kilo, gali būti visiškai beverčiai kituose rajonuose.


Ar galima pasikliauti liaudiškais orų spėjimais?

Beveik nėra orų pokyčiams nejautrių vabzdžių, todėl iš jų elgesio galima spręsti apie būsimus orus.


Gyvoji gamta tikslesnė už burtininkus


Vis dėlto gyvosios gamtos informacija, pašnekovo teigimu, yra nepalyginti patikimesnė nei įvairių burtininkų ir žynių prognozės. Augalai reaguoja ne tik į šviesos stiprumo, temperatūros, oro ir dirvos drėgnio pokyčius, bet ir į tokius išorės veiksnius, kurių įtakos tiesiogiai nepastebime: šviesos intensyvumą ir spektro sudėtį, cheminius dirgiklius, arti esančius metalus, aplinkos radioaktyvumą, biotinius veiksnius ir kt. Kartais augalų reakcija pasireiškia kvapais (žydintys augalai labiau kvepia prieš lietų) ar specifiniais judesiais, kuriuos sukelia įvairūs dirgikliai (šviesa, šiluma, šaltis, drėgmė, lietimas, stiprus oro srautas ir pan.).


Taigi, prognozuojant orus pagal augalus, nereikia pamiršti, kad lokalaus trumpo lietaus iš nedidelio kamuolinio debesies požymių augalai gali ir nenumatyti, ypač jei lietus prasideda staiga. Tuomet augalai reaguoja lėčiau ir nespėja „sudaryti prognozės“, todėl, remiantis augalų požymiais, nepatariama daryti kokių nors kategoriškų išvadų apie artėjančius orus, tai turėtų būti tik rekomendacinio pobūdžio informacija. Pasak profesoriaus, daug klaidingų teiginių paplitę ir apie augalų gebėjimą numatyti ilgalaikes orų permainas ir net sezonų orus. Tai įrodė augalų sezoninių vystymosi fazių ir meteorologinių reiškinių kompleksine analize grindžiami moksliniai tyrimai.


Todėl, mokslininko teigimu, šios prognozės yra klaidinančios:
• jei ant ąžuolų – daug gilių, žiema bus šalta;
• jei ant beržų lieka daug lapų, pavasaris bus darganotas;
• jei ievos gausiai žydi, vasara bus šalta;
• pražydus alyvoms, naktinių šalnų nebebus;
• jei gausiai žydi liepos, ruduo bus lietingas;
• jei daug riešutų ir mažai grybų, žiema bus gili ir rūsti;
• jei beržai pradeda mesti lapus nuo viršūnių, nesitikėk gilios žiemos;
• jei beržų ir drebulių lapai nukrinta per trumpą laiką, ateinantys metai bus derlingi.



Kaip jau minėta, augalai negali prognozuoti ateinančių mėnesių orų, nes jie meteorologinę informaciją tik kaupia. Beje, būna ir teisingų su augalais susijusių liaudiškų ilgalaikių prognozių. Pavyzdžiui, ne be reikalo manoma, kad jei ievos žydi anksti pavasarį, javai subręsta anksti rudenį ar jei putinai išsprogo prieš pavasario šalnas, vasara bus gera ir šilta, rugiai užderės ir bus brandūs. Moksliškai tai nesunkiai paaiškinama: kuo ankstyvesnis pavasaris, tuo sparčiau ir daugiau (dažniausiai, bet ne visada!) susikaupia šilumos ir greičiau subręsta žieminiai javai. Agrometeorologai panašiu principu netgi prognozuoja vegetacijos laikotarpio šilumos išteklius (aktyviųjų temperatūrų sumą).


Ar galima pasikliauti liaudiškais orų spėjimais?

Naminiai galvijai ir arkliai prieš lietų būna neramūs.. Taip elgtis juos verčia suaktyvėję kraujasiurbiai parazitai, ypač akliai.

Gyvūnai prisitaiko prie orų pokyčių


A. Bukančio nuomone, gyvūnų gebėjimas numatyti orus – taip pat labai abejotinas. Vargu ar jie gali justi, kokie bus ateinantys metai – šilti ar šalti, lietingi ar sausringi. Gyvūnai labiau geba prognozuoti artimiausių valandų ir dienų orus, ir tai tik susiklosčius palankioms aplinkybėms, nes gyvūnus veikia ne tiek pavieniai meteorologiniai elementai, kiek jų kompleksas (temperatūra, slėgis, krituliai, oro drėgnis, Saulės spinduliuotė, vėjas). Tai labai apsunkina orų įtakos gyvūnų elgsenai tyrimus.


Profesorius aiškina, kad galingiausi yra gyvūnų paros ir metų elgesį reguliuojantys ritmai, t. y. šviesos, temperatūros ir drėgmės sąlygų kaita. Įprastai dieniniai gyvūnai (dauguma paukščių ir roplių) į stipresnę šviesą reaguoja trumpindami aktyviąją paros ciklo dalį. Priešingai elgiasi naktiniai gyvūnai.


Pavyzdžiui, rupūžės medžioja tik saulei nusileidus. Jeigu jos iš savo slėptuvių išlenda dieną ir rėplioja takais ar keliais, bus lietaus. Apskritai bet koks gyvūnų aktyvumo pokytis turi patraukti stebėtojo dėmesį ir skatinti ieškoti pasikeitusių aplinkos veiksnių požymių, nes tai yra signalas ar perspėjimas apie orų permainas. Stebėtojas jų elgsenos pokyčius gali vertinti kaip savotišką prognozę: „Gyvatės prieš lietų išeina pasivaikščioti“, „Varlės iš vakaro kurkia – rytui giedrą neša“ ir pan. Iš tikrųjų gyvūnai nenumato orų, tik greičiau už žmones prisitaiko prie jau spėjusių pasikeisti meteorologinių sąlygų.


A. Bukantis teigia, kad beveik nėra orų pokyčiams nejautrių vabzdžių. Jų jutimo organų receptoriai ir juntamieji plaukeliai bei žvyneliai, kuriais nuklotas jų kūno paviršius, labai jautriai reaguoja į oro drėgnio, atmosferos slėgio ir cheminius aplinkos pokyčius, todėl iš vabzdžių elgesio galima spręsti apie būsimus orus. Kirmėlės taip pat neapsaugotos nuo jas supančios aplinkos poveikio. Kirmėlių oda – itin plona, todėl jos pajunta net mažiausias drėgnio ir atmosferos slėgio permainas. Todėl sliekai, ilgai lyjant, išlenda į žemės paviršių: jiems nebeužtenka deguonies. O vištos dažnai vaikšto per lietų, nes visur pilna į paviršių išlindusių vabaliukų ir sliekų.

REKLAMA


„Kai viršutiniuose atmosferos sluoksniuose oro drėgnis padidėja (tai pranašauja lietų), smulkių aukštai skraidančių vabzdžių kūno paviršiuje, tarp plaukelių, kondensuojasi drėgmė. Vabzdžiai instinktyviai, norėdami atsikratyti neįprastos naštos, leidžiasi į žemesnius sluoksnius, arčiau žemės, kur oras yra sausesnis. Dar viena priežastis, dėl kurios vabzdžiai nusileidžia prie žemės, – prieš lietų susilpnėję kylantys oro srautai, padedantys vabzdžiams pakilti. Jiems įkandin skrenda ir vabzdžialesiai paukščiai, ypač kregždės. Jos prieš lietų skraido palei pat žemę, nes čia yra daugiausia vabzdžių. Kai būna giedra, vabzdžiai ir kregždės skraido labai aukštai. Pagrindinis varlių ir žuvų maistas yra vabzdžiai, todėl teisingai manoma, kad jei varlės šokinėja prie vandens ir kurkia dieną, o žuvys iššoka iš vandens gaudydamos vabzdžius – lauk lietaus“, – gamtos pasaulio įdomybes aiškina A. Bukantis.


Pasak jo, tikri orų spėjimo biurai – bitynai ir skruzdėlynai: „Bitės toli nuo namų lekia prieš giedrą“, „Jei bitės prieš vakarą anksti sulekia, reikia laukti lietaus“, „Jei skruzdėlės neina į darbą, bus lietaus“ ir pan. Nieko keista: toli nuo namų bites ir skruzdėles užklupęs lietus gali pražudyti.


Laukinių žinduolių elgsenos ypatumams orai taip pat turi įtakos, bet apie tai žinoma nedaug, nes šiuos gyvūnus matome retai. Daugelis jų dieną pasislėpę miega, aktyvūs jie būna tik naktį. Pastebėta, kad stirnos, elniai ar šernai labai nerimauja prieš audrą. Išaušus rytui, jie nesislepia kaip įprastai, būriuojasi atvirose vietose ir taip išsigelbėja nuo virstančių medžių.


Prognozuojant orus kartais galima remtis ir migruojančių paukščių elgsena. Į pietus skrendančių paukščių pagausėja, kai šiaurinėse platumose staigiai atšąla orai. Vadinasi, ir į piečiau esančius kraštus gali atslinkti vėsūs orai. Arba, atvirkščiai, paukščiai neskuba į pietus dėl šiltų orų: „Gervės spanguoliauja, o gandras varliauja – ilgo rudens ženklas.“

REKLAMA


Ne visi spėjimai pasitvirtina


Senovėje žmonės orus dažnai spėdavo ir iš naminių gyvulių bei paukščių elgesio. A. Bukančio teigimu, dalį tokių spėjimų galima moksliškai pagrįsti. Pavyzdžiui, prieš lietų ar darganą parazitai ramybės neduoda katėms ir šunims, todėl, pradėjus didėti oro drėgniui, jie ima voliotis, dažniau prausiasi. Šunys ir katės nemėgsta šalčio ir vėjuotų orų, todėl prieš pūgą, snygį, lietų ar audrą ieško saugios šiltos vietos. Naminiai galvijai ir arkliai prieš lietų būna neramūs, šokinėja, spardosi, gulasi ant žemės ir voliojasi („Lauk lietaus, jei arkliai būriais gulasi ant žemės“). Taip elgtis juos verčia suaktyvėję kraujasiurbiai parazitai, ypač akliai.


Tačiau, pasak pašnekovo, dar ir dabar prietaringi žmonės tiki įvairiais niekuo nepagrįstais ženklais. Bene populiariausias yra susijęs su kiaulės blužnimi (tas pats sakoma ir apie kasą): „Rudenį paskerdus kiaulę reikia pažiūrėti, kokia jos blužnis. Jei plona, žiema bus šilta, jei stora, žiema bus šalta, o jei su gumbu, tai iš pradžių bus šilta, o paskui stos dideli šalčiai.“


Kiaulės blužnies forma tikrai neturi nieko bendra su ateinančių mėnesių orais: ją lemia kiaulės veislė, pašarų kokybė, auginimo sąlygos, veterinarinė priežiūra ir kt. Yra labai daug su gyvūnais susijusių liaudiškų orų prognozių, kuriomis tikėti neverta:
• jei katė žiemą pro langą žiūri, bus atodrėkis, lauk vėjo;
• jei pievų paukščiai suka lizdus pelkėse, vasara bus sausringa;
• jei šuo loja pakėlęs snukį, rytoj bus giedra;
• jei arkliai lapkritį pradeda šertis, tai ženklas, kad žiema nebus gili;
• jei Velykų dieną atlekia vyturys, bus labai geras ruduo;
• jei gervės išskrenda iki Mykolinių (rugsėjo 29 d.), Kalėdos bus šiltos;
• jei gervės skrenda žemai, greitai bus žiema, jei aukštai, bobų vasara užsitęs;
• jei rudenį kiškiai – labai riebūs, žiema bus ilga ir šalta.


Taigi ir gyvūnai, ir augalai nedaug tepasakys, koks bus pavasaris ar ruduo. Tačiau kiekvienas galime prognozuoti artimiausių valandų orus, „eksperimentuodami“ su gyvūnais ir augalais. Nors trumpam ištrūkę į gamtą tapkime sinoptikais: augalai, skruzdėlės, bitės, vorai, kregždės ar net varlės bus puikūs mūsų pagalbininkai. Dar daugiau informacijos apie orų permainas žmogus gali pamatyti dangaus skliaute, žvelgdamas į jame plaukiančius debesis, skliauto ir Saulės disko spalvas, taip pat apie jas byloja žvaigždžių ir Mėnulio matomumas naktį.


Visos šios detalės yra atmosferoje vykstančių procesų rodikliai, taigi ir orų pranašai. Vis dėlto nedera pamiršti, kad tokie netiesioginiai orų vertinimai ir išvados bus tik apytikriai.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)





Daugiau >>