Visi gudrūs grybauti dabar. O pabandykit žiemą

Visi gudrūs grybauti dabar. O pabandykit žiemą

Ant ąžuolų augančios valgomosios geltonpintės – skanios, kol jaunos.


Nors intensyviausias grybų sezonas plykstelėja vasarai persiritus į antrąją pusę ir rudenį, gamtininkai tikina, kad grybauti galima ištisus metus – net ir tada, kai žemę dengia sniego patalas.


Laimius STRAŽNICKAS


„Net ir žiemą, šiltomis dienomis, galime rasti grybų, nors tuo metų laiku ir neįprasta grybauti. Grybų mėgėjai, kurie negali gyventi neparagavę grybų, žiemą gali pasirinkti ryškių it liepsna spalvų juodkočių ugniabudžių, arba žieminių kelmučių, augančių ant pažeistų lapuočių medžių, krūmų vietų. Tai valgomieji grybai“, – sakė Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtos skyriaus vedėjas Almantas Kulbis.


Gamtininkas iškart pridūrė, kad jokių grybų negalima vadinti pagrindiniu maistu. Jų galima tik skanauti, bet nedera jais prikimšti skrandžio. Deja, mūsų krašte vyrauja visai kitokios tradicijos – dažnas privalgo grybų tiek, kad paskui ima skųstis, jog skrandis sustojo ar vidurius paleido. „Net ir visiems gerai pažįstamos ir švariais grybais vadinamos voveraitės yra skrandžiui per sunkus maistas, jeigu daug jų privalgoma. Jose yra daug chitino – beveik nesuvirškinamo grybų ląstelių sienelių komponento. Tačiau kam ir kiek grybų galima suvalgyti – labai individualu. Tai priklauso nuo valgytojo amžiaus, svorio. Atsargiau vartoti grybus turėtų vyresnio amžiaus žmonės ir vaikai“, – priminė pašnekovas.


Iš Lietuvoje augančių valgomųjų grybų keliolikos rūšių grybus pažįsta ir renka visi grybautojai. Mažiau patyrę ar jauni grybautojai turėtų rinkti tik gerai pažįstamus grybus. Pasak A. Kulbio, išėjus į mišką ir išvydus, kokia gausi tų grybų įvairovė, nepatyrusiems grybautojams norisi paragauti ir vieno, ir kito iki šiol nebandyto grybo. Kodėl gi ne? Tik tai daryti reikėtų gerai išsiaiškinus, ar tas grybas išties yra valgomasis. Antai Prancūzijoje, prasidėjus grybavimo sezonui, atsidaro biurai, kur galima užsukti ir pasikonsultuoti, ar rastas grybas yra valgomasis, ar ne. Lietuvoje tokių punktų nėra, tačiau yra Lietuvos mikologų draugija. Ji neretai rengia grybų parodas ir konsultuoja šiais klausimais. Galbūt pažintį su grybais reikėtų pradėti nuo Lietuvos grybų atlasų – juose aprašyta šimtai Lietuvos grybų rūšių. Vis dėlto jokios knygos negali patikimai išmokyti, dar reikėtų tartis su žinovais. Svarbiausia – pažinti nuodingiausius grybus. To turi mokytis net vaikai.

REKLAMA


Mūsų šalyje yra kelios dešimtys rūšių nuodingų grybų, bet pirmiausia reikėtų pažinti musmires. Paprastoji musmirė – nuodinga, tačiau nuo jos paprastai nemirštama, tik apsinuodijama. Žalsvoji musmirė – itin pavojinga: ji – mirtinas nuodas. Pakanka 30 gramų šių grybų – tokia nedidelė yra mirtina dozė. Mažiau patyrę grybautojai žalsvąją musmirę gali sumaišyti su pilkšvažale ūmėde, žaliuoke. Mat šie grybai yra panašios spalvos, tik musmirė turi vadinamąjį sijonėlį, tiesa, jis dėl dažno lietaus gali nunykti.


Visi gudrūs grybauti dabar. O pabandykit žiemą

Gluosninė kreivadubė - grybas, kurį galime rasti net žiemą.

Sezonas – rudeniop


Nors Lietuvoje rasti grybų galima kone ištisus metus, būriai grybautojų į miškus patraukia tik vasarai persiritus į antrąją pusę. Mat tuo metu pradeda augti geriausiai pažįstami grybai, jų įvairovė bei gausa ir masina grybų mėgėjus.


Grybai labai mėgsta drėgmę ir šilumą. Tad jeigu ilgėliau užsitęsia sausasis periodas, grybų nelauk. O jei dangus nestokoja lietaus ir šilumos, žiūrėk, po kelių dienų kepurėtieji pradeda gausiai augti. Grybų augimo procesas – ganėtinai intensyvus: per kelias dienas grybas išauga ir po kelių dienų, išbarstęs savo sporas, nunyksta. Pasak gamtininko, dabar vienų grybų sezonas jau eina į pabaigą, o vieni iš vėlyviausių grybų – žaliuokės – dar tik pradės lįsti. Tačiau ir su baravykais dar neatsisveikinta.


Šiais metais gamta nestokojo lietaus, bet neretai šykštėjo šilumos. Ne visoje Lietuvoje meteorologinės sąlygos buvo vienodos. Tad ten, kur buvo šilčiau ir drėgniau, grybų buvo daugiau, o kur sausiau ir šalčiau – jų pridygo mažiau. Grybautojai žino, kad po vadinamojo grybų lietaus ir šiltos nakties reikia ruoštis į mišką – laukia krepšiai gėrybių.


Lietuvoje suskaičiuojama keli šimtai valgomųjų grybų rūšių. Nemažai tų grybų yra tik santykinai valgomieji – vartojami tam tikru laikotarpiu ir tam tikrą laiką ar yra savito skonio. Pavyzdžiui, kempininiai grybai paprastai valgomi tik pradinės vystymosi stadijos, kol dar yra jauni ir nesumedėję. Pavyzdžiui, ant ąžuolų augančios žvynuotosios skylėtbudės ir valgomosios geltonpintės, kol jaunos, – skanios, vėliau jos nevertos dėmesio, nors ir nenuodingos. Kol poniabudė pūpso po žeme, tol ją galima valgyti, nors, pasak ragavusių, ji savito, ne visiems malonaus skonio. Žmonės poniabudes paprastai naudoja gamindami salotas. Užaugusi jos pradeda dvokti ir maistui nebetinka.

REKLAMA


A. Kulbis pabrėžia, jog tarp populiariausių Lietuvos grybų tvirčiausias pozicijas užima tikriniai baravykai. Įvairių rūšių baravykų mūsų šalyje auga kone trys dešimtys. Kai kurie iš jų yra ganėtinai reti ir įrašyti į Raudonąją knygą (pavyzdžiui, bronzinis baravykas, dėmėtasis baravykas, blyškusis baravykas, raudonkepuris aksombaravykis), tad tokių grybų rinkti negalima, o aptikus retų grybų augavietes vertėtų informuoti mokslininkus. Neabejotinai tarp populiariausių Lietuvos grybų yra ir valgomosios voveraitės.


Lietuvos regionai skiriasi savo grybų įvairove. Šiuo požiūriu turtingiausia yra Pietų ir Pietryčių Lietuva. Čia grybų nereikia ilgai ieškoti, kaip ir pačių grybautojų. Mažiausiai grybais gali didžiuotis tie regionai, kuriuose mažai miškų, plyti derlingos dirbamosios žemės.


Ar šiandien grybautojai mėgsta tų pačių rūšių grybus, kokius mėgo mūsų seneliai ir proseneliai? Gamtininko teigimu, grybų kiekis anksčiau ir dabar yra panašus, tik įvairovė šiek tiek skiriasi. Prieš daugiau kaip pusę amžiaus mūsų spauda rašė apie Vilniaus prekyvietėse parduodamus grybus, ten minimi ir šiandien mažiau žinomi raukšlėtieji dyglučiai – valgomieji grybai su „adatėlėmis“ apatinėje kepurėlių dalyje. Seniau žmonės maistui dažniau naudodavo ir pavasarinius grybus – bobausius, briedžiukus. Šiandien jie yra atsargesni, mat šie grybai – iš dalies nuodingi, todėl reikia mokėti juos tinkamai paruošti. Rudeniniame grybų asortimente dažniau puikuodavosi įvairių rūšių ūmėdės, kazlėkai. Šiandien grybautojai juos renka tik tada, kai nėra geresnių grybų. Anksčiau dažniau valgyti ir piengrybiai, grūzdai ir net meškutės, šiandien laikomos nuodingomis.


Pastaruoju metu kalbama ir apie invazinius valgomuosius grybus. Vieni iš labiausiai pagarsėjusių – raudongalviai baravykūnai – įsikūrė Kuršių nerijoje ir sėkmingai plinta. Šie svetimžemiai grybai esą iki šiol buvo žinomi Šiaurės Amerikoje ir galbūt Taivane.



Visi gudrūs grybauti dabar. O pabandykit žiemą

Kopūstgalvis raukšlius - retas saugomas grybas.


Grybai – savigydos tikslais?


Neseniai apie grybautojų santūriai vertinamus kazlėkus pasklido mokslinių žinių, kad šie grybai gali turėti gydomųjų savybių ir galėtų būti taikomi onkologijos srityje. Tačiau tyrimai tik pradėti. Jau senokai medikus domina kempininiai grybai įžulnieji skyleniai, arba juodieji beržų grybai, – iš jų gaminamas medicininis preparatas befunginas. Kartais šiuos grybus žmonės linkę pardavinėti prekyvietėse, tačiau neretai jie būna painiojami su įvairiais beržų gumbais, susidariusiais nuo virusinių ligų ir kitų priežasčių. Iš tikrųjų sterilioji beržų grybų forma nėra tokia dažna, kaip manoma, ir ne ant kiekvieno medžio šių grybų galima rasti.


Palyginti neseniai pasklido mitas apie paprastąsias poniabudes. Šis grybas iš pradžių išaugina kiaušinišką vaisiakūnio užuomazgą, kyšančią iš žemės. Trūkus luobelei, labai greitai išauga kotas su kepurėle. Seniau liaudies medicinos atstovai rekomendavo poniabudžių preparatus nuo sąnarių ligų ir raganos jų duodavo vyrams impotencijai įveikti. Pastaruoju metu pradėta kalbėti, kad tai neva vaistas nuo visų ligų. Tai išgirdę žmonės ėmė aktyviau rinkti poniabudes, kol jos dar pūpso po žeme, dėti į stiklainius, užpilti degtine ir laikyti tamsoje, kol toks preparatas „išsistovės“. Tačiau mokslininkai galutinio savo žodžio apie šiuos grybus dar netarė.


Visi gudrūs grybauti dabar. O pabandykit žiemą

Poniabudė - miškų papuošalas.


Dar apie grybus ir grybautojus


Ar grybai pramečiuoja? Pasak A. Kulbio, jeigu yra geros augimo sąlygos, grybai nepramečiuoja. Tačiau ne kasmet jie pasirodo tuo pačiu metu, nes ne kiekvienais metais būna grybų augimui vienodai palankūs orai. Todėl kai kurie metai grybautojų atmintyje išlieka kaip itin grybingi. Svarbu grybaujant nedraskyti grybienos, samanų. Pažeidus grybieną reikės laiko, kol grybai vėl ims dygti. Grybą rauti ar pjauti, nėra taip svarbu, tačiau svarbu nerauti grybų su samanomis, neardyti miško paklotės, nerausti jos ieškant mažų grybukų.


Sakoma, kad į miškus eina dviejų tipų grybautojai – lėtaeigiai ir greitaeigiai. Pirmieji niekur neskuba, gerai ištyrinėja kiekvieną vietą. Kiti negali ilgėliau užsibūti vienoje vietoje, neria kuo toliau, kad galėtų į kuo daugiau vietų užklysti. Jie nužingsniuoja daugiau kilometrų. Tačiau įdomiausia, kad abiejų šių tipų grybautojai grybų prisirenka vienodai.


Kodėl grybai kirmija? Gamtininkas pabrėžia, kad grybuose kirmėlių beveik nėra, ten gyvena grybinių uodukų lervos, kurias mes dažnai vadiname kirminais. „Apatinėje grybo kepurėlės dalyje galime pamatyti daugybę mažų taškelių. Tai reiškia, kad suaugęs grybinis uodukas padėjo kiaušinėlius. Lervos, išsiritusios iš kiaušinėlių, ropoja gilyn į grybą, ten randa daug maisto, auga“, – aiškino A. Kulbis ir pridūrė, jog tokių grybų valgyti nereikėtų, nes jie būna užteršti lervų ekskrementais, bakterijomis.


Grybus valgo ne tik žmonės. Jais minta ir miško gyvūnai: stirnos, briedžiai, šernai, taip pat paukščiai. Sakoma, kad grybus žiemai renka ir voverės. Tačiau iš tikrųjų toks dalykas labiau paplitęs Sibire, kur neauga ąžuolai. Mūsų voverės randa sau geresnio maisto.
Jeigu gyvenate sodyboje ir šalia yra medžių, išdoroję grybus nuneškite atliekas po medžiais. Gali būti, kad ten pateks ir grybų sporų, jos po metų ar kelerių ims ir sudygs šalia jūsų namų.



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris