Mianmaras: kelias į laisvę ir lietuviška vėliava

Mianmaras: kelias į laisvę ir lietuviška vėliava

Mianmaro vėliava labai panaši į Lietuvos.


Prieš 70 metų, 1948 m. sausio 4 d., buvo paskelbta Birmos (nuo 1989 m. vadinamos Mianmaru) nepriklausomybė. Ši šalis, turinti tūkstantmetę istoriją, atgavo laisvę po ilgo svetimųjų šeimininkavimo. Deja, netrukus ji nugrimzdo į pragaištingą pilietinio karo sūkurį. Dešimtmečius buvusi izoliuota, valdoma karinės chuntos, dabar šalis tampa vis laisvesnė, tačiau ją ir toliau drasko rimti vidiniai prieštaravimai.

Manvydas VITKŪNAS


Plotu dešimt kartų už Lietuvą didesniame Mianmare gyvena daugiau nei 55 mln. žmonių. Prie Indijos vandenyno Bengalijos įlankos prigludusi šalis yra tikroje Pietryčių Azijos kryžkelėje – tarp Bangladešo, Indijos, Kinijos, Laoso ir Tailando. Tai lėmė, kad birmiečių kultūroje pastebima visų šių valstybių įtaka. Visgi Mianmaras išliko itin savita šalis – išsaugojo daug specifinių savo kultūros ir vidinės sanklodos bruožų.


Mianmaro trispalvė


Lietuviams pirmiausia į akis krinta Mianmaro vėliava, labai jau panaši į mūsiškę. Jei ne ant geltonos, žalios ir raudonos spalvų vėliavos pavaizduota balta žvaigždė, skirtumų beveik neliktų. Birmos vėliava keitėsi ne kartą, dabartinis Mianmaro simbolis buvo patvirtintas tik 2007 m. Aiškinama, kad geltona spalva simbolizuoja solidarumą, žalia – taiką, ramybę ir gausią šalies augaliją, raudona – narsą ir ryžtą. Balta žvaigždė – šalies vienybės simbolis. Taip pat reikia nepamiršti, kad geltona spalva yra vienas iš budizmo simbolių, o ši religija Mianmare vyrauja (apie 90 proc. tikinčiųjų – budistai).

REKLAMA


Valstybės herbe (tiksliau – emblemoje, nes būtent toks statusas numatytas šiam simboliui šalies konstitucijoje) matome valstybės kontūrą ir penkiakampę žvaigždę virš jo, o šonuose – du skydininkus liūtus.


Mianmaras: kelias į laisvę ir lietuviška vėliava

Didžiausiame šalies mieste Jangone (buv. Rangūne) gyvena 7,3 mln. žmonių.

Separatistinės nuotaikos


Nors aiškinant vėliavos simboliką daug dėmesio skiriama vienybei, jos Mianmare kaip tik stinga. Be birmiečių, sudarančių apie 70 proc. šalies gyventojų, čia gyvena gausios etninės mažumos. Pavyzdžiui, šanai ir karenai sudaro kone po dešimtadalį Mianmaro gyventojų. Šios, taip pat kai kurios kitos etninės grupės siekia nepriklausomybės ar bent jau didesnės autonomijos.


Pastaruoju metu pasaulio dėmesį prikaustė vienos iš nedidelių Mianmaro etninių grupių – rohinjų – likimas. Šios tautos atstovai save laiko senaisiais pietvakarinės Mianmaro dalies gyventojais, o šalies valdžia teigia, kad jie yra atvykėliai iš Bengalijos britų kolonijinio valdymo laikais. Rohinjų kalba išties labai artima bengalų kalbai. Skirtingai nei daugelis šalies gyventojų, rohinjai – ne budistai, o musulmonai. Istoriniai tyrimai rodo, jog daugiausia rohinjų į Mianmarą išties buvo atvežta XIX a. britų kolonijinės administracijos, kad dirbtų plantacijose. 1948 m. paskelbus Birmos nepriklausomybę, rohinjų gyvenamuose rajonuose kilo separatistinės nuotaikos, o šalies valdžia atsisakė jiems suteikti pilietybę. Taip prasidėjo daug metų trunkanti nesantaika.


2012-aisiais įtampa ėmė sparčiai augti, vis daugiau rohinjų ėmė trauktis iš Mianmaro į Bangladešą, Malaiziją ir kitas šalis. 2016 m. spalį apie 200 rohinjų partizanų atakavo Mianmaro pasienio užkardas, nukovė 9 pasieniečius. Mianmaro valdžia įvedė į konflikto rajonus kariuomenę. Užfiksuota daug civilių prievartavimo ir žudymo atvejų, tarp aukų yra net kūdikių. Mianmaro vyriausybė pradėta kaltinti karo nusikaltimais. Į užsienį (ypač Bangladešą) plūstelėjo didelis pabėgėlių srautas. Rohinjų problema neišspręsta iki šiol.

REKLAMA


Mianmaras: kelias į laisvę ir lietuviška vėliava

Tūkstančio šventyklų miestu vadinamas Paganas – šalies kultūros paveldo perlas.

Karalius – aukotojas


Birmos valstybingumo ištakų šaknys – labai gilios. Įvairios karalystės šalies teritorijoje ėmė kurtis daugmaž prieš du tūkstančius metų, o iškiliausiu praeities simboliu laikomas senovinis Pagano miestas – buvusios Pagano karalystės sostinė. XI a. šios karalystės valdovas Anavrata suvienijo beveik visas dabartinio Mianmaro žemes. XIII a. Pagano karalystės gyvavimą nutraukė įsiveržę užkariautojai mongolai. XV a. galinga Mianmaro valstybė atsigavo ir buvo valdoma įvairių dinastijų, patirdama pakilimų ir nuosmukių. Tam tikrais laikotarpiais birmiečiai kontroliavo ir kaimyninius kraštus (pavyzdžiui, buvo užkariavę kone visą Tailandą ir dalį Rytų Indijos).


XIX a. į šalį ėmė skverbtis britai. Per 1824–1826 m. vykusį karą jie užėmė vakarines provincijas. 1852-aisiais vyko antrasis, 1885 m. – trečiasis Didžiosios Britanijos–Birmos karas. Pastarojo karo metu buvo nušalintas paskutinis nepriklausomos Birmos karalius Tibo Minas. Tiesa, nuo jo valdymo nebuvo saldu ir patiems birmiečiams. 1878-aisiais užėmęs sostą, jis nužudė 80 savo giminaičių (galimų konkurentų). Dalis jų buvo pasmaugti, kiti – sutrypti dramblių (toks mirties bausmės vykdymo būdas buvo itin paplitęs Pietų Azijoje).


Karalius daugybę sprendimų priėmė kliaudamasis astrologų patarimais. Pavyzdžiui, astrologai siūlė perkelti sostinę iš Mandalėjaus į kitą vietą, bet karalius nenorėjo to padaryti ir liepė astrologams ieškoti kito būdo, kaip jam pelnyti dangiškąjį palankumą. Astrologai pasiūlė karaliui išspręsti šalies problemas paaukojant didžiulį skaičių žmonių (100 moterų, 100 mergaičių, 100 civilių vyrų, 100 karių, 100 berniukų ir 100 svetimšalių). Karaliaus įsakymu buvo pradėti gaudyti aukoti tinkami žmonės, sostinėje kilo panika.


Britai, pamatę, kad Birmos karalius pametė galvą, pagrasino įvesti kariuomenę į Mandalėjų. Žudynes pavyko sustabdyti, tačiau karaliaus parankiniai jau buvo spėję užkasti gyvus ar užmūryti daugiau nei šimtą žmonių. Galiausiai 1885 m. britai nušalino karalių ir su šeima išvežė į Indiją. Po metų Birma buvo paskelbta Britų Indijos dalimi, o 1937-aisiais tapo atskira kolonija.



Mianmaras: kelias į laisvę ir lietuviška vėliava

Rohinjai gelbėjaisi nuo persekiojimų Mianmare, bėgdami į kaimyninį Bangladešą.


Kariškių įtaka


Antrojo pasaulinio karo metais Birma buvo okupuota Japonijos. Žaisdami antibritiškais birmiečių jausmais, japonai buvo sukūrę jų karinius dalinius, kurie talkino Japonijos pajėgoms, tačiau karo pabaigoje birmiečiai atsuko savo ginklus prieš japonus ir stojo į Vakarų sąjungininkų pusę.


Iš Birmos išvijus japonus, čia grįžo britai. Tačiau vėl ilgam įsitvirtinti šioje šalyje jiems nepavyko. 1948 m. buvo paskelbta Birmos nepriklausomybė.


Birmiečių laisvės kelias buvo itin duobėtas. Birma kurį laiką gana sėkmingai bandė balansuoti tarp Vakarų šalių ir komunistinės Kinijos bei Sovietų Sąjungos įtakų, buvo gana neutrali. Tačiau šalyje padėtis buvo itin sudėtinga. Paskelbus nepriklausomybę šalies šiaurėje kovą pradėjo komunistus palaikantys sukilėliai. Blogiausia, kad kairuoliškos idėjos daug kur sėkmingai persipynė su tautinių mažumų nepriklausomybės siekiu. Oficialiai teigiama, kad pilietinis karas baigėsi 2012 m., bet ir dabar kai kur (ypač tautinių mažumų gyvenamuose rajonuose) kovos tebevyksta.


1962-aisiais buvo įvykdytas generolo Ne Vino vadovaujamas karinis perversmas. Šalyje įvesta diktatūra, kurioje persipynė marksistinės, budistinės ir nacionalistinės idėjos. Buvo nacionalizuotos visos pramonės įmonės, iš šalies išvyta daug užsieniečių, apriboti išoriniai ryšiai. Birma tapo izoliuota valstybe, jos ekonomika labai smuko. Politinės opozicijos atstovai buvo represuojami. Ne Vinas ir jo šalininkai valdė šalį iki pat 1988 m.


Tada buvo įvykdytas dar vienas karinis perversmas, į valdžią atėjo generolas So Maungas ir vadovavo šalį valdžiusiai karinei chuntai iki 1992-ųjų. Tik 2011–2012 m. šalyje įvyko lūžis, Mianmaras tapo labiau demokratiška valstybe, tačiau ir dabar kariškių įtaka valdant šalį labai stipri (pavyzdžiui, pagal konstituciją, jiems tenka ketvirtis vietų parlamente).


Mianmaras: kelias į laisvę ir lietuviška vėliava

Jūros pakrantės ilgis Mianmare – beveik 2 tūkst. kilometrų.


Perkėlė sostinę


Dar šalį valdant karinei chuntai buvo nuspręsta iš Rangūno (dab. Jangono) perkelti sostinę. Kaip žinoma, Birmos istorijoje šalies sostinės vieta keitėsi ne kartą. 2005 m. lapkričio 11 d. naująja sostine tapo Neipidas. Jos vietą ir perkraustymo laiką parinko astrologai. Vienuolikto mėnesio vienuoliktą dieną vienuolika kariuomenės batalionų su 1 100 sunkvežimių pradėjo vienuolikos ministerijų perkraustymą į naująją sostinę. Manoma, kad ir pati sostinės perkraustymo idėja kilo astrologams. Neipidas – labai sparčiai augantis miestas, kuriame gyvena jau beveik milijonas žmonių.


Skaičių magijos Mianmare – gausu. Pavyzdžiui, prieš kelis dešimtmečius šalyje buvo galima išvysti neįprasto nominalo banknotų – 35, 45, 75 ir 90 kijatų.


Mianmaras: kelias į laisvę ir lietuviška vėliava

Anksčiau Birmoje cirkuliavo neįprastų nominalų (45, 90) kijatų banknotai.

Atranda turistai


Pastaruoju metu vis atviresnis pasauliui tampantis Mianmaras tapo gana patrauklia, nors dar labai egzotiška turistinių kelionių kryptimi. Šioje šalyje išties yra ką pamatyti. Čia gausu kultūros paveldo objektų. Vien ko vertas senovinis Paganas su daugybe šventyklų! Labai įspūdinga ir šalies gamta. Mianmaras puikuojasi ilga (1 930 km) jūros pakrantės linija, daugiau nei tūkstančiu salų, džiunglėmis apaugusiais kalnais.


Tačiau atokesniuose šalies rajonuose stinga saugumo. Čia klesti narkotinių augalų auginimas (pagal opiatų gamybą Mianmaras nusileidžia tik Afganistanui), veikia įvairios ginkluotos politinės ir kriminalinės grupuotės. Nors turi labai daug gamtos išteklių (Mianmare yra naftos, aukso, alavo, brangakmenių ir kitų naudingųjų iškasenų), šalis išlieka skurdi. Čia prastai išplėtotas kelių tinklas, interneto ryšys kol kas pasiekiamas tik mažai daliai gyventojų. Po ilgų izoliacijos dešimtmečių šalis dar tik atsiveria pasauliui.


Mianmaras: kelias į laisvę ir lietuviška vėliava

Pagoda naujojoje Mianmaro sostinėje Neipide.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 16 (2024)

    Savaitė - Nr.: 16 (2024)