Gamta vis nuožmiau baudžia mus už godumą

Gamta vis nuožmiau baudžia mus už godumą

2002 m. Europoje liūtys sukėlė šimtmečio potvynį, aukščiausiai vandens lygis buvo pakilęs Vokietijoje.


Išmokome pakreipti upių vagas, išgauti energiją iš radioaktyvių uolienų, sukurti salas ir pakilti aukščiau už stipriausius paukščius. Tačiau esame ne tik protingi, bet ir gobšūs, netoliaregiški, todėl kartais netinkamai naudojami technologiniai kūriniai tampa mūsų žudikais.


Vitalijus BALKUS


Ir senovėje būta katastrofų


Esame linkę manyti, kad antropogeninės (žmogaus sukeltos) katastrofos – tai tik naujausių industrijos laikų problema. Anaiptol. Kad šiuolaikinis žmogus kaltinamas dėl šimtų gyvūnų rūšių išnykimo, greičiausiai žinote, tačiau net ir gilioje senovėje žmonės, teturėdami akmens įrankius ir ugnį, keitė ištisų žemynų veidą. Australija – akivaizdus pavyzdys. Kiek daugiau nei prieš 30 tūkst. metų ten žaliavo tankūs miškai, juose buvo gausu gyvūnų. Tereikėjo šioje žemėje apsigyventi pirmykščiams žmonėms, ir žaliasis rojus per labai trumpą laikotarpį virto dykuma, kurią supa tik siaura žalumos juosta.


Kaip primityvūs aborigenai sugebėjo sukelti tikrų tikriausią ekologinę katastrofą? Kurį laiką manyta, kad miškai buvo naikinami darant takus, vėliau kertami prireikus žemės maistui auginti. Ši hipotezė kilo dėl 1829–1830 m. keliautojo Čarlzo Sterto ekspedicijos padarytų klaidingų išvadų, esą Australijos aborigenai dar iki atvykstant europiečiams vertėsi žemės ūkiu. Tačiau nė vienas etnografas vėliau nerado jokios išlikusios legendos apie žemdirbystę, nė vienas paleoantropologas, tyrinėdamas senovės aborigenų kaulus, neaptiko reguliaraus ir gausaus augalinio maisto vartojimo pėdsakų ir nė vienas archeologas neatkasė įrankių, būdingų žemdirbystei. Be to, gyventojų populiacija buvo pernelyg maža, kad vien miškų deginimas laukams padaryti turėtų tokių baisių padarinių.

REKLAMA


Katastrofos priežastimi tapo labai išradingas medžioklės būdas, kai miškai buvo tiesiog padegami, o vėliau tereikėjo surinkti nespėjusius pabėgti smulkiuosius gyvūnus. Paskutinį tašką padėjo klimato pokyčiai, įvykę maždaug prieš 10–15 tūkst. metų. Sausuoju laikotarpiu viskas, kas išdeginta, neatsigaudavo, tad miškai virto krūmynais, krūmynai – stepėmis, o šios – galiausiai tuo, ką matome šiandien.


Dar įdomesnis yra Velykų salos atvejis. Ji – puikus įrodymas, kaip aukštą išsivystymo lygį pasiekusi kultūra, nors ir nedidelė, gali save sunaikinti. Šią atokią Ramiojo vandenyno salą – tikrą rojaus kampelį – žmonės pasiekė vos IV a. Miškinga sala buvo net 25 rūšių paukščių perėjimo vieta, aplinkiniuose vandenyse buvo gausu žuvų. Nenuostabu, kad Velykų salos polineziečių kultūra vystėsi ypač sparčiai, nes sąlygos buvo kone idealios. Tačiau, daugėjant gyventojų, intensyviai buvo kertami miškai žemės ūkiui, valčių ir namų statybai plėtoti.


Manoma, kad klestėjimo laikotarpiu gyventojų skaičius galėjo siekti iki 20 tūkst. Tiesa, kai kurie autoriai nurodo mažesnį skaičių – 6–8 tūkst., bet ir to pakako žymioms statuloms sukurti ir pastatyti. Ir jos buvo statomos dėl tų pačių aplinkybių, dėl kurių egiptiečiai galėjo statyti didingas piramides ar šventyklas, – išteklių pertekliaus. (Beje, ar toks elgesys jums neprimena dabartinių naftingų arabų valstybių polinkio į gigantomaniją?)

REKLAMA


Vis dėlto grįžkime į XX–XXI a. ir pažiūrėkime, ką šiuolaikinis žmogus gali padaryti turėdamas daug geresnius įrankius nei akmens kirvukai ir deglai.


Gamta vis nuožmiau baudžia mus už godumą

Nors po nelaimės vienoje Indijos gamykloje praėjo jau daugiau nei 30 metų, žuvusių artimieji vis dar laukia kompensacijų ir objektyvaus tyrimo.


Kai upės smogia atgal


Noras pažaboti potvynius, nukreipti upių vandenį į laukus ar jas užtvenkus išgauti elektrą žmonijai brangiai kainavo. Ko gero, žymiausia katastrofa prasidėjo praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, kai, nukreipus Vidurinėje Azijoje tekančių Amudarjos ir Syrdarjos upių vandenis į medvilnių laukus, pradėjo mažėti Aralo ežeras, dar vadinamas Aralo jūra. Kad lengviau suprastume šios katastrofos mastą, užtenka paminėti, jog vanduo nuo buvusios pakrantės vos per dešimtmetį pasitraukė per 100–150 km. Toliau viskas vyko it griūtis.


Atsivėrusi dykuma buvo druskinga ir netinkama jokiai ūkinei veiklai, o trąšų ir pesticidų prisotintas sudžiūvęs dumblas pučiant vėjams kildavo į orą ir buvusios pakrantės gyventojai ne tik liko be pragyvenimo šaltinį teikiančio ežero, bet ir buvo priversti kvėpuoti nuodais. Specialistų teigimu, nuo katastrofos vienaip ar kitaip nukentėjo apie 8 mln. regiono gyventojų.


Ne geriau yra ir vandens perteklius. Potvyniai kasmet nusineša daugiau kaip 20 tūkst. žmonių gyvybių, jei tais metais nebūna katastrofos masto reiškinių. Deja, ne visada potvyniai – vien piktas gamtos pokštas. 2002 m. Europoje liūtys sukėlė šimtmečio potvynį. Nukentėjo Austrija, Vokietija, Slovakija, Čekija, Lenkija, Vengrija. Būtų galima kaltinti vien gamtos jėgas, tačiau specialistai atkreipė dėmesį į tai, kad vandens lygio rekordai buvo pasiekti Vokietijoje. Pavyzdžiui, Elbės upė pakildavo 10–11 m, o panašų kiekį kritulių gavusios kitos Europos upės patvindavo kur kas mažiau. Viena iš priežasčių buvo ta, kad hidroelektrinių ir kitų inžinerinių įrenginių upėje gausa ir kone visuotinai į betoną ir granitą įvilktos upės krantinės neleido vandeniui laisvai tekėti, o srovės greitis buvo gerokai didesnis už laisvą upės tėkmę. Padarinys – milžiniški nuostoliai.


Ekonomikai kraujas – aplinkai nuodas


Nafta vadinama ekonomikos krauju, ir be jos negalime įsivaizduoti šiuolaikinio pasaulio. Tik štai tereikia vieno žmogaus klaidos ar nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių, ir pamatome, koks pavojingas aplinkai yra šis kraujas.


Tanklaivių katastrofų būta labai daug, jas vardyti nėra būtinybės, tačiau kai kurias paminėsime. 1978 m. tanklaivį „Amoco Cadiz“ ištiko katastrofa prie Prancūzijos krantų. Esant prastam orui, laivas trenkėsi į uolas ir į jūrą ištekėjo 230 tūkst. tonų naftos, ji užteršė 360 km Prancūzijos pakrantės, Viduržemio jūros akvatoriją. Nors ši katastrofa įvyko seniai, ekologai dar iki šiol fiksuoja jos padarinius, ir net yra teigiančiųjų, kad padaryta žala – jau neatitaisoma.



1979 m. Karibų jūroje susidūrus naftą gabenusiems tanklaiviams išsiliejo 220 tūkst. tonų žalios naftos. Tačiau pakanka ir kur kas mažesnio kiekio naftos, kad žala būtų milžiniška, jei nelaimė įvyksta netinkamoje vietoje. Taip atsitiko 1989-ųjų kovą prie Aliaskos krantų. Kaip paaiškėjo tyrimo metu, visiškai girto kapitono vairuojamas supertanklaivis „Exxon Valdez“ patyrė avariją ir į gamtą pateko 40 mln. litrų naftos. Ir nors tai toli gražu ne pats didžiausias per panašias avarijas ištekėjusios naftos kiekis, smūgis jautriai Šiaurės gamtai buvo žudantis, o užterštos pakrantės ilgis siekė beveik 2 500 km.
Dar sunkesnių padarinių būna, jei avarija įvyksta naftos platformoje.


Ilgą laiką didžiausios tokios katastrofos rekordas priklausė platformai „Piper Alpha“, kai 1988 m. joje kilo gaisras. Jo metu žuvo 168 darbuotojai, o nafta laisvai liejosi į Šiaurės jūrą net 150 dienų! Įdomu, kad, užsukus per platformą einančius dujotiekį ir naftotiekį, buvo galima kur kas greičiau lokalizuoti avariją, bet tai daryti buvo delsiama, nes naftos gavyba kitose platformose būtų sustabdyta. Juk tai – nuostolinga...


Šiuo metu dar nėra iki galo aiškūs Meksikos įlankos platformoje „Deepwater Horizon“ 2010 m. įvykusios avarijos padariniai. Žinant, kad nafta tekėjo net 152 dienas ir jos dėmės plotas siekė 250 tūkst. kv. km, visai galimas dalykas, kad ši katastrofa – pats brangiausias incidentas per visą naftos gavybos istoriją.


Oras tapo mirties priežastimi


Ankstyvą 1984 m. gruodžio 3-iosios rytą dauguma Indijos Bopalo lūšnynų gyventojų dar miegojo, kai į jų namus jau skverbėsi mirtis. Vos kelių kilometrų atstumu nuo varguolių miestelio esančioje pesticidų gamykloje įvyko avarija. Dėl nežinomų priežasčių į aplinką pateko ypač toksiškų garų. Jau pirmosiomis avarijos valandomis jie pražudė daugiau kaip 3 tūkst. žmonių. Tačiau šios katastrofos aukos – ne vienintelės. Iš viso per kelis mėnesius mirė daugiau nei 18 tūkst., o nukentėjo iki 500 tūkst. asmenų, daugiausia – neturtingų indų, gyvenusių lūšnynuose.

REKLAMA


Ši nelaimė iki šiol yra didžiausia pagal vienos avarijos metu žuvusiųjų skaičių. Taip pat ji – akivaizdus pavyzdys, kas atsitinka, kai ekonominė nauda užgožia žmogiškumą. Ir nors avarijos priežastys oficialiai taip ir nebuvo paskelbtos, nepriklausomi tyrimai rodo, kad Jungtinių Amerikos Valstijų kompanijai „Union Carbide“ priklausančioje gamykloje buvo sąmoningai taupoma nepaisant saugumo. Priežastimi tyrėjai laiko vadovybės reikalavimą pakilus produkcijos paklausai ir kainoms rinkoje padidinti gamybą iki projektą viršijančio lygio.


Nors po katastrofos praėjo daugiau nei 30 metų, žuvusių artimieji ir likę gyvi nukentėjusieji vis dar reikalauja kompensacijų ir objektyvaus tyrimo, bet negauna nei vieno, nei kito.


Nereikia vieno taršos šaltinio, kad oras taptų mirtinas. 1952 m. didžiojo Londono smogo metu vien per kelias dienas nuo oro taršos mirė apie 4 tūkst. miestiečių. Tuomet priežastimi tapo rūkas, surinkęs teršalus iš miestiečių prastomis anglimis kūrenamų krosnių kaminų. Na, o lemiamas veiksnys buvo tas, kad tomis dienomis vyravo visiškas štilis, tad teršalų koncentracija labai greitai pasiekė mirtiną ribą.
Ar reikia bijoti progreso?


Kartais, ypač po sukrečiančių avarijų, imama kalbėti, kad mūsų technologinė raida – per greita, per daug visko apimanti ir laikas sąmoningai stabdyti technikos ir mokslo plėtrą. Tačiau antropogeninių katastrofų tyrinėtojai vienu balsu teigia: 8 iš 10 įvykstančių avarijų – tai šiurkščių pažeidimų eksploatuojant pramonės objektus,
tanklaivius, elektrines padarinys. Projektavimo klaidos ar juo labiau gamtos stichijų lemtos avarijos – ypač retos.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris