Reformacijos pradžia: tezės ant bažnyčios durų

Reformacijos pradžia: tezės ant bažnyčios durų

Evangelikų reformatų bažnyčia Vilniuje. XX a. pradžios nuotrauka


Prieš 500 metų, 1517 m. spalio 31 d., Martynas Liuteris, kaip teigiama, prikalė savo tezes ant Vitenbergo (Vokietijoje) Visų Šventųjų bažnyčios durų. Ši data laikoma itin reikšmingo istorijos įvykio, labai pakeitusio Vakarų krikščionijos veidą, – reformacijos – pradžia.

Manvydas VITKŪNAS


XVI a. pradžioje katalikybė išgyveno krizę. Bažnyčia, turėjusi didžiulę valdžią ir sukaupusi milžiniškus turtus, vis labiau grimzdo į moralinį nuosmukį: buvo pardavinėjamos indulgencijos (nuodėmes atleidžiantys raštai), aukšti postai dažnai buvo gaunami už pinigus ar pasitelkus įtaką. Daug dvasininkų toli gražu negyveno taip, kaip derėjo jų luomo žmonėms.


Bažnyčia rinko didelius mokesčius, dažnai varžė miestų plėtrą. Kylantys nauji ekonominiai ir socialiniai prieštaravimai ypač išryškėjo turtingesniuose Vakarų Europos regionuose. Galiausiai kas nors turėjo ryžtis labai pavojingam žingsniui, atvirai įvardyti problemas ir inicijuoti neįtikėtinai svarbų dalyką – Bažnyčios atsinaujinimą. Tokiu žmogumi tapo M. Liuteris.


Vienuolis prieš tėvo valią

Iki tos lemtingos dienos, kai ant Vitenbergo bažnyčios durų buvo prikaltos garsiosios 95 tezės, M. Liuteris turėjo laiko įvertinti susiklosčiusią situaciją, suvokti problemų gylį ir apmąstyti, kokie gi keliai gali padėti išbristi visuomenei ir Bažnyčiai iš krizės. M. Liuteris gimė 1483 m. Eislėbene (Vokietijoje) vario kasyklos savininko šeimoje (buvo aštuntas iš devynių vaikų). Studijavo Erfurto universitete, įgijo filosofijos magistro laipsnį. Tėvo verčiamas pradėjo studijuoti teisę, tačiau kai grįždamas namo buvo užkluptas baisios audros, išsigandęs prisiekė kalnakasių globėjai šventajai Onai, kad jei išgyvens, taps vienuoliu. Dėl šios priesaikos, nepaisydamas tėvo valios, įstojo į vienuolyną, 1507 m. buvo įšventintas kunigu.

REKLAMA


1512-aisiais tapo Vitenbergo universiteto teologijos daktaru ir pamokslininku. Po penkerių metų ant bažnyčios durų prikalė 95 tezes, nukreiptas prieš indulgencijas, katalikų tikėjimo dogmatiką ir Bažnyčios organizacinės struktūros pagrindus. Tas pačias tezes jis išsiuntė vyskupams. M. Liuteris aiškiai įvardijo tai, ką jau seniai suprato dauguma tikinčiųjų: Dievas ir tikėjimas, o ne indulgencijos suteikia nuodėmių atleidimą, be to, vienintelis tikras tikėjimo šaltinis yra Šventasis Raštas. M. Liuteris pabrėžė, kad raštingam žmogui dvasininkas, kaip tarpininkas tarp tikinčiojo ir Dievo, netgi nėra būtinas, tačiau reikia, kad žmonės mokėtų skaityti ir skaitytų Šventąjį Raštą ne lotyniškai, kaip buvo įprasta Katalikų Bažnyčioje, o savo gimtosiomis kalbomis. Taip pat jis ragino atsisakyti šventųjų kulto, mažinti prabangą bažnyčiose (iki šiol pastebima, kad daugelio seniau statytų katalikų bažnyčių interjerai kur kas puošnesni nei protestantų).


Galiausiai M. Liuteris užsimojo prieš tokį šventą, katalikų supratimu, reiškinį kaip dvasininkų celibatas. Kunigų skaistumo įžadus jis laikė nenaudingais ir manė, kad šeimą sukūręs vyras kuo puikiausiai gali būti dvasininku.


Reformacijos pradžia: tezės ant bažnyčios durų

Martynas Liuteris prikalė savo tezes ant Vitenbergo bažnyčios durų 1517 m.


Sudegino bulę


M. Liuteris savo veikla pradėjo labai didelį judėjimą už Bažnyčios atnaujinimą. Vatikanas ragino M. Liuterį atšaukti savo teiginius, slapčia netgi siūlė kardinolo titulą. Popiežius Leonas X pareikalavo, kad jis išsižadėtų dalies savo teiginių, antraip bus atskirtas nuo Bažnyčios. Neperkalbamasis M. Liuteris 1520 m. buvo atskirtas nuo Bažnyčios. Tačiau popiežiaus bulę dėl atskyrimo viešai sudegino.


1521 m. sausio 27 d. Vormso mieste prasidėjo Šventosios Romos imperijos reichstagas (suvažiavimas). Į jį vadovaujant imperatoriui Karoliui V susirinko kurfiurstų, kunigaikščių ir imperijos miestų atstovų tarybos. M. Liuteris buvo iškviestas į suvažiavimą, bet atsisakė išsižadėti savo teiginių. Jis buvo pasirengęs keliauti ant laužo, kaip atsitiko čekui Janui Husui, panašiomis aplinkybėmis iškviestam į Bažnyčios susirinkimą Konstanco mieste. Tačiau didelė dalis reichstago narių laikėsi nuosaikios pozicijos, ir M. Liuteris išvyko iš Vormso. Spaudžiant popiežiaus legatui, buvo priimtas Vormso ediktas, kuriuo M. Liuteris buvo paskelbtas nusikaltėliu, uždrausta skaityti ir platinti jo knygas.

REKLAMA



Persekiojamą M. Liuterį kuriam laikui priglaudė Saksonijos kurfiurstas Frydrichas III savo pilyje Vartburge. Čia M. Liuteris pradėjo versti į vokiečių kalbą Bibliją. M. Liuterio mokymą taip pat lydėjo valstiečių ir amatininkų sukilimai. Jiems vadovavo radikalieji šio mokymo šalininkai.


Sulaukęs 42 metų, M. Liuteris atmetė celibatą ir vedė buvusią vienuolę, susilaukė septynių vaikų. Reformacijos pradininkas mirė 1546 m. nuo širdies smūgio.


Reformacijos pradžia: tezės ant bažnyčios durų

Martynas Liuteris Vormso suvažiavime neišsižadėjo savo tiesų.


Kieno valdžia, to ir tikėjimas


M. Liuterio pasėtos protestantizmo sėklos labai greitai sudygo. Liuteronybės idėjoms simpatizavo vis daugiau žmonių, atstovavusių įvairiems visuomenės sluoksniams, – nuo paprastų valstiečių ir amatininkų iki riterių ir kunigaikščių. Nors imperatorius Karolis V rėmė Katalikų Bažnyčios nuostatas, vis daugiau jo valdinių stojo į M. Liuterio šalininkų pusę. Galiausiai daug prieštaravimų buvo išspręsta 1555 m. rugsėjo 25 d. Augsburgo mieste protestantų atstovams ir imperatoriui pasirašius susitarimą. Pagal principą „kieno valdžia, to ir tikėjimas“ regionų valdovai turėjo teisę pasirinkti, koks bus jų valdomas kraštas – katalikiškas ar protestantiškas. Žemėlapis buvo gana margas, bet visgi išryškėjo tendencija – šiaurinėse ir rytinėse vokiečių valdomose žemėse (tarp jų – buvusiose Vokiečių ordino valdose, Mažojoje Lietuvoje) masiškai išplito liuteronybė, o pietinėse (pavyzdžiui, Bavarijoje) išliko tvirtos katalikų pozicijos.


Tačiau Augsburgo taika, užtikrinus liuteronų teises, negarantavo jų kitiems protestantams (pavyzdžiui, kalvinistams ar anabaptistams). Įvairūs katalikų ir protestantų, taip pat skirtingų protestantų grupių, atskirų žemių kunigaikščių, Šventosios Romos imperijos ir kitų valstybių prieštaravimai galiausiai išaugo į Vokietiją ir kaimynines šalis labai nualinusį Trisdešimties metų karą. Jis baigėsi tik 1648 m. pasirašius Vestfalijos taikos sutartis.


Greta liuteronybės labai populiarus buvo kalvinizmas, paremtas kito protestanto – Jono Kalvino – mokymu. Su juo siejama Lietuvoje ir kitose šalyse kadaise buvusi labai populiari, o dabar kur kas mažiau gausi evangelikų reformatų konfesija. Be to, atsirado daug kitų, smulkesnių, reformacijos srovių.


Reformacijos pradžia: tezės ant bažnyčios durų

Martyno Mažvydo Katekizmas – reformacijos pagimdyta pirmoji lietuviška knyga.


Iškilieji reformatoriai


Iš Vokietijos reformacija persimetė į kitas šalis – Daniją, Norvegiją, Nyderlandus, Švediją. Reformacijos rėmėjams sunkiau sekėsi Prancūzijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Tačiau ir mūsų šalyje protestantizmas gana sparčiai skynėsi kelią. Vienas pirmųjų Lietuvoje M. Liuterio idėjas ėmė skelbti Šilalės kunigas Jonas Tartilavičius-Batakietis. Bet greitai jam teko sprukti į kaimyninę Prūsiją. Šioje šalyje prieglobstį rado ir daugiau iškilių Lietuvos liuteronų, tarp jų – Martynas Mažvydas. Jo Katekizmo – pirmosios lietuviškos knygos – pasirodymas 1547 m. tiesiogiai susijęs su reformacijos idėjomis. Pagrįstai manant, kad tikėjimas bus labiau suprantamas žmonėms, jei Šventasis Raštas ir kiti religiniai tekstai bus prieinami tautinėmis kalbomis, buvo skatinama įvairiakalbių knygų leidyba.


Kitas prie lietuviškos raštijos ištakų prisidėjęs liuteronas buvo Abraomas Kulvietis. Šis nuo Jonavos kilęs šviesuolis, studijavęs įvairiuose Europos universitetuose, Sienoje (Italijoje) gavęs teisės mokslų daktaro vardą, buvo globojamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto, karalienės Bonos Sforcos, tačiau užgyveno daug priešų tarp katalikų, nes propagavo reformaciją. Vertė į lietuvių kalbą giesmes, psalmes. Persekiojamas dėl religinių motyvų pasitraukė į Prūsiją, tapo vienu iš Karaliaučiaus universiteto steigėjų, profesoriumi, kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio patarėju. Karaliaučiuje A. Kulvietis 1543 m. išleido karalienei Bonai skirtą traktatą „Tikėjimo išpažinimas“ – jame išdėstė savo nuoskaudas, kad patriotiški, šalį mylintys išsilavinę lietuviai gimtinėje yra persekiojami dėl kitokių pažiūrų ir priversti trauktis į užsienį. 1545-aisiais žymusis liuteronas grįžo į Lietuvą. Mirė tėviškėje, nesulaukęs nė keturiasdešimties.



Nuo Eišiškių kilęs Stanislovas Rapolionis baigė studijas Krokuvos universitete. Perėjo iš katalikybės į protestantizmą. Buvo mokytoju didikų dvaruose ir, kaip spėjama, dėstė A. Kulviečio įsteigtoje mokykloje Vilniuje. Kilus stipriai kontrreformacijos bangai, pasitraukė į Prūsiją, kur gavo kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio stipendiją ir išvyko studijuoti į Vitenbergo universitetą. Tapo teologijos mokslų daktaru, Karaliaučiaus universiteto profesoriumi. Rūpinosi lietuvių raštijos sklaida, vertė į lietuvių kalbą Bibliją (deja, vertimas neišliko), paliko reikšmingų teologijos darbų. Palaidotas Karaliaučiaus katedroje. Ant antkapinės plokštės buvo iškalta epitafija „Čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė“.


Tai – tik keli garbūs Lietuvos žmonės, kilus M. Liuterio įžiebtos reformacijos bangai prisidėję prie lietuviškos raštijos ištakų ir labai daug nuveikę savo tautai.


Reformacijos pradžia: tezės ant bažnyčios durų

Evangelikų liuteronų bažnyčia Vilkyškiuose (Pagėgių savivaldybėje).


Katalikybė atsilaikė


Lenkiją ir Lietuvą valdant Žygimantui Senajam protestantų teisės buvo smarkiai varžomos. Padėtis iš esmės ėmė gerėti sostą perėmus jo sūnui Žygimantui Augustui. Nors ir būdamas katalikas, naujasis valdovas labai tolerantiškai žiūrėjo į reformatus. Beje, jų gretas papildė net tokių galingų didikų giminių kaip Radvilos atstovai. 1563 ir 1568 m. privilegijomis valdovas sulygino skirtingų krikščionių konfesijų bajorų teises.


Reformacija atvėrė naujas galimybes vystytis kultūrai Lietuvoje. XVI a. antroje pusėje–XVII a. pirmoje pusėje reformatai išleido daugiau nei pusę visų lietuviškų knygų. Tačiau XVII a. pirmoje pusėje reformatų pozicijos Lietuvoje ėmė sparčiai silpnėti. Tai lėmė ir sėkminga Katalikų Bažnyčios vykdyta kontrreformacijos politika, ir Lenkijos ir Lietuvos valdovų parama Katalikų Bažnyčiai.


Tačiau dorodamasi su reformacijos keliamais iššūkiais Katalikų Bažnyčia ir pati buvo priversta atsinaujinti. Buvo atsisakyta indulgencijų platinimo ir įvairių kitų blogybių, kurias kritikavo reformatai. Teko daugiau dėmesio skirti švietimui, buvo įkurtas intelektinis katalikybės „kumštis“ – Jėzuitų ordinas. Jėzuitų iniciatyva 1579 m. buvo įsteigtas Vilniaus universitetas.


Mažojoje Lietuvoje (įskaitant Klaipėdos kraštą) liuteronybė buvo vyraujanti religija iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Dabartinėje Lietuvoje daugiausia liuteronų parapijų yra Vakarų Lietuvoje ir Užnemunėje, evangelikų reformatų – Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje, kur yra ir svarbiausi reformatų istoriniai centrai mūsų šalyje – kadaise Radvilų giminės puoselėti Kėdainiai ir Biržai.


Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, 2011 m. mūsų šalyje gyveno 18,3 tūkst. evangelikų liuteronų ir 6,7 tūkst. evangelikų reformatų. Tai – labai nedidelė dalis Lietuvos gyventojų, tačiau šių konfesijų atstovų indėlis į Lietuvos istoriją, kultūrą ir švietimą – milžiniškas.



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris