Vienišos kovos ir ryžto dešimtmečiai

Paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis gyvas nepasidavė okupantams


Slapstytis nuo priešų ar netgi tęsti kovą, kai esi likęs vienui vienas ar vos su keliais kovos draugais, kai dideli mūšiai jau nutilo prieš kelis dešimtmečius, – neįtikėtinai sunkus iššūkis. Tik labai tvirtos valios ir stiprios dvasios žmogus gali toliau kovoti tokiomis sąlygomis. Tačiau įvairiose pasaulio vietose – nuo Pietryčių Azijos džiunglių iki Lietuvos ar Estijos miškų ir partizanų bunkerių – būta žmonių, kurie daugybę metų tesėjo priesaiką savo šaliai.

Manvydas VITKŪNAS


Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos praėjo jau beveik septyniasdešimt metų. Tačiau kai kurie kariai jį baigė tik prieš trisdešimt metų, o pavieniai – netgi mažiau nei prieš dešimtmetį.


2005-aisiais buvo pranešta, kad pietinės Filipinų salyno dalies džiunglėse rasti čia net šešiasdešimt metų slapstęsi Antrojo pasaulinio karo metų japonų armijos kariai. Tai buvo 83 metų grandinis Cudzukis Nakautis ir 87-erių leitenantas Josijas Jamakavė, tarnavę Japonijos imperatoriškosios kariuomenės 30-ojoje pėstininkų divizijoje. Ši divizija 1944 m. išsilaipino Mindanao saloje ir kovėsi su amerikiečių pajėgomis. Kai divizija patyrė didžiulius nuostolius ir buvo beveik sutriuškinta, Japonijos karinė vadovybė įsakė gyviems likusiems kariams pradėti partizaninį karą prieš salą užimančius amerikiečius. Galiausiai daugelis išgyvenusių japonų buvo evakuoti iš salos, tačiau dalis vyrų nespėjo atvykti į evakuacijos vietą. Pagal Japonijos karo meto įstatymus šie kariai tapo dezertyrais. Ko gero, ši aplinkybė, taip pat ypatingas japonų karių atsidavimas savo šaliai bei imperatoriui, nenoras suteršti kario garbės ir patekti į priešų rankas bei viltis, kad japonų kariai anksčiau ar vėliau sugrįš į salą, lėmė tai, jog ištisus šešis dešimtmečius vyrai slapstėsi džiunglėse ir greičiausiai netgi nežinojo, kad Antrasis pasaulinis karas baigėsi. Džiunglėse senolius partizanus atsitiktinai sutiko japonas, ieškojęs žuvusių savo tėvynainių palaikų Mindanao salos pietuose.

REKLAMA


Pasiėmė kardą


Šių metų sausio 16 d. Japonijoje, sulaukęs 91-erių, mirė paskutiniu Japonijos partizanu pramintas leitenantas Hiras Onoda, daugelį metų praleidęs Lubango saloje. 1974-aisiais jis galiausiai pasidavė Filipinų policijai. Nors karas buvo pasibaigęs prieš beveik trisdešimt metų, tuomet 52-ejų H. Onoda ir jo bendražygis Kinšičis Kozuka vis dar kariavo. Jiedu buvo surengę pasalą ir apšaudė Filipinų kariuomenės patrulius, per klaidą palaikę juos amerikiečiais. Per susišaudymą K. Kozuka žuvo, o H. Onoda vėl pasislėpė džiunglėse. Norėdami išvilioti japoną iš džiunglių, filipiniečiai netgi atskraidino iš Tokijo buvusį H. Onodos vadą. Šis per garsiakalbį ragino džiunglėse pasislėpusį karį pasiduoti ir tikino, jog karas seniai baigėsi. Galų gale H. Onoda patikėjo, tačiau pasidavė su sąlyga, kad jam bus leista išsivežti į tėvynę japonų karininko garbės simbolį – samurajų kardą, kurį jis prieš daugelį metų buvo užkasęs džiunglėse. Tėvynėje H. Onodą sutiko senukas tėvas. Jis pasakė: „Aš didžiuojuosi tavimi. Tu pasielgei kaip tikras karys, taip, kaip tau liepė tavo širdis.“


Japonų karys H. Onoda 1974 m. išėjo iš džiunglių ir pasidavė Filipinų policijai su sąlyga, kad jam bus leista pasilikti ir išgabenti į Japoniją karininko kardą

Japonų karys H. Onoda 1974 m. išėjo iš džiunglių ir pasidavė Filipinų policijai su sąlyga, kad jam bus leista pasilikti ir išgabenti į Japoniją karininko kardą


Gerokai anksčiau, 1961 m., amerikiečiams priklausančios Guamo salos džiunglėse buvo rastas buvusios Japonijos kariuomenės eilinis Itas Masašis. Dar vienas japonų karys Guame aptiktas 1972-aisiais. Tokių atvejų buvo ne vienas. Šių vyrų prisiminimai atspindi žmogiškąją tragediją, kurią jie išgyveno, niekada nepaliaudami tikėti savo šalies pergale. Atsidavę savo imperatoriui, persmelkti samurajų moralinio kodekso dvasios, japonai net pasibaigus karui ištisus dešimtmečius kovojo ir tikėjo, kad pasiduoti į nelaisvę yra mirtina nuodėmė. Vieninteliu savo žemiškuoju tikslu jie laikė kovą iki paskutinio atodūsio už Japonijos ir jos imperatoriaus garbę. Tokia buvo daugelio japonų karių nuostata. Amerikiečiai, vadavę iš japonų okupacijos Filipinus bei įvairius Ramiojo vandenyno salynus, kraupdavo nuo beatodairiško japonų ryžto kovoti iki galo – kamikadzės kildavo į savižudiškus skrydžius, pralaimėjimą patyrę karininkai skrosdavosi pilvus, atlikdami charakirio ritualą, o eiliniai kareiviai mieliau nusišaudavo, nei patekdavo į nelaisvę.


Šimtai, gal ir tūkstančiai japonų vyrų taip ir nepatikėjo, kad karas baigėsi. Jų nepasiekė žinios apie Hirosimos ir Nagasakio branduolinį bombardavimą, Japonijos kapituliaciją. Juo labiau jiems buvo sunku patikėti, kad amerikiečiai, okupavę Japoniją karo pabaigoje, galiausiai tapo Tekančios saulės šalies sąjungininkais.

REKLAMA


Slėpėsi džiunglėse


1944 m. spalis. Mindanao saloje virė mūšiai tarp japonų ir amerikiečių. Japonijos pėstininkų dalinys žengė džiunglių taku. Eilinis Iras Masašis trumpam stabtelėjo, kad užsirištų batraištį. Tai išgelbėjo jam gyvybę – už keliolikos metrų japonai pateko į australų karių pasalą. Masašis krito ant žemės. Prie jo atšliaužė kapralas Irokis Minakava. Jiedu vieninteliai liko gyvi. Vyrai skubiai pasislėpė džiunglėse. Taip prasidėjo neįtikėtinos jų slėpynės nuo likusio pasaulio, trukusios šešiolika metų.


Kuprinėse buvusių maisto atsargų vyrams užteko kelioms dienoms. Netrukus racioną papildė varlės ir po medžių žievėmis randamos vabzdžių lervos. Vyrai gėrė vandenį iš upelių (jų aptikdavo labai retai) ir rinko lašus nuo plačių atogrąžų augalų lapų. Tačiau net ir visžalėse džiunglėse jie neliko nepastebėti – vietos medžiotojai apie klaidžiojančius japonus pranešė salą užėmusiems sąjungininkams. Specialiosios amerikiečių ir australų karių grupės, padedamos vietos gyventojų su šunimis, ne vieną mėnesį naršė džiungles. Japonai stengėsi nepasiduoti ir išgyventi. Jie išmoko atpažinti valgomų augalų šaknis, rausti duobes žvėrims gaudyti, išsikasė ne vieną gerai užmaskuotą slėptuvę. Kartkartėmis virš džiunglių praskrisdavo lėktuvai, barstantys japonų kalba atspausdintus atsišaukimus: „Japonų kariai! Karas baigėsi. Sudėkite ginklus ir grįžkite į savo šeimas.“ Tačiau šis tekstas daugeliui japonų atrodė tik amerikiečių skleidžiama propaganda.


„Kuo jie mus laiko?“, – juokėmės mudu su kapralu I. Minakava. Mes negalėjome net akimirkos pagalvoti, jog Japonija pralaimėjo karą“, – po daugelio metų pasakojo I. Masašis. Jis išėjo iš džiunglių po to, kai jo draugas pasidavė filipiniečiams ir kelis mėnesius jį įkalbinėjo taip pasielgti. Galutiniu argumentu tapo nuotraukos, kuriose buvo įamžinti kario artimieji bei simbolinis kapas, greta kurio stovėjo paminklas jam, I. Masašiui, „žuvusiam mūšyje už Japoniją“.



Miško broliai


Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse kai kurie kovotojai taip pat sugebėjo ilgai išgyventi pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis. Puikus pavyzdys – mūsų miško broliai, paskutiniai Lietuvos, Latvijos, Estijos partizanai, Dievo apvaizdos, savo pačių sumanumu ir kitų žmonių pagalbos dėka išlikę antisovietiniame pogrindyje ištisus dešimtmečius.


Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas, nuo partizaninio karo pradžios buvęs partizanų ryšininku, vėliau įsitraukęs į aktyvią rezistenciją, kovojo nuo 1948 iki 1965 m. Sovietų saugumas iš kailio nėrėsi stengdamasis į savo pusę bet kokia kaina palenkti kuo daugiau žmonių, kurie padėtų sučiupti paskutinius partizanus. Jam netgi pavyko užverbuoti A. Kraujelio vaikystės draugą. Iš saugumiečių gavęs pistoletą, jis vieno susitikimo metu išdavikiškai šovė savo ilgamečiam draugui į nugarą, bet tik nestipriai sužeidė plaučius. Atsisukęs partizanas „nukirto“ saugumiečių agentą serija automato šūvių.


Dramatiškoje A. Kraujelio kovos istorijoje atsirado vietos ir meilei: pamilęs merginą, jis buvo slapčia sutuoktas kunigo, susilaukė sūnaus. Netgi likęs vienas, be kovos draugų, A. Kraujelis nesudėjo ginklų ir vis primindavo apie partizanų kovą, varydamas į neviltį sovietų saugumiečius. Jis išsprūsdavo iš visų pinklių. Apie 1960 m. persikėlė į Papiškių kaimą (Utenos r.) pas žmonos sesers vyrą, buvusį partizaną Antaną Pinkevičių, tuomet neseniai grįžusį iš Sibiro. Pinkevičiai iš seno kluono rąstų pasistatė kuklų namą. Po krosnimi buvo įrengta mažytė slėptuvė. Norėdamas bent kiek palengvinti šeimos gyvenimą, slėptuvėje partizanas suko siūlus, nėrė tinklus, o žmona juos parduodavo.
1965 m. kovo 17 d. ilgai sektą sodybą apsupo kareiviai ir saugumiečiai, vadovaujami KGB majoro Nachmano Dušanskio. Išplėšę aplink krosnį grindis, pastebėjo bunkerio sienelę. Saugumiečiai privertė A. Pinkevičių toliau plėšti grindis, o patys stovėjo atokiau. Nelaimei, jis vilkėjo kareiviškas kelnes. Iš slėptuvės matydamas tik kojas, partizanas šovė ir sunkiai sužeidė svainį, mat palaikė jį kareiviu. Paskui Antanas metė granatą, ir saugumiečiai išbėgo lauk. Granata nesprogo. Pasinaudojęs proga, partizanas išlindo iš bunkerio, pro langą nušovė saugumiečių šunį, sužeidė porą kareivių. Saugumiečiai ragino pasiduoti. A. Kraujelis spėjo atsisveikinti su žmona, paprašė pasirūpinti sūnumi ir pasakė: „Aš laisvės nesulauksiu, bet žmonės sulauks.“ Užlipęs į pastogę, partizanas nusišovė.

REKLAMA


Našle tapusi partizano žmona Janina Snukiškytė buvo nuteista kalėti, po dvejų metų iš Panevėžio moterų kalėjimo paleista. Sūnus Alvydas kurį laiką augo vaikų namuose. Janina vargais negalais atsiėmė sūnų ir per teismą įformino motinystės teises. Partizano tėvai ir seserys po pirmosios tremties buvo grįžę iš Sibiro, tačiau netrukus vėl buvo ten pat išgrūsti. Sibire jie sužinojo ir apie Antano mirtį. 1967 m. į Lietuvą grįžę Kraujeliai patyrė daug vargo dėl persekiojimo – sovietų valdžia negalėjo atleisti šeimai, užauginusiai legendinį tapusį partizaną.

„Mėnulis – mano saulė“


Praėjus keliems mėnesiams nuo A. Kraujelio mirties, žuvo ir paskutinis Žemaitijos partizanas Pranas Končius-Adomas, nuo 1952 m. slapstęsis Kretingos ir Klaipėdos rajonuose.


Niekada nebuvo suimtas Aukštaitijos partizanas Stasys Guiga. Žuvus visiems kovos draugams, jis atėjo pas Švenčionių rajono gyventoją Oną Činčikaitę. Ji kelis dešimtmečius slėpė, globojo ir maitino partizaną, kuris tik naktimis palikdavo savo slėptuvę ir išeidavo pakvėpuoti grynu oru. „Mėnulis – mano saulė“, – sakydavo S. Guiga. 1986 m. persišaldęs jis susirgo ir mirė. Iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo buvo likę vos ketveri metai.


Paskutinis Estijos partizanas Augustas Sabė išsilaikė pogrindyje dar ilgiau nei Lietuvos kovotojai. Vyras pirmą kartą į miškus pasitraukė 1941-aisiais, karo pradžioje vengdamas mobilizacijos į okupacinę sovietų kariuomenę. 1944 m. vokiečiai bandė jį paimti į Vermachtą, bet A. Sabė vėl rado prieglobstį miškuose. Netrukus su ginklu rankose ėmė kovoti prieš į Estiją vėl įžengusią sovietų kariuomenę. 1945 m. okupacinei valdžiai paskelbus amnestiją, miško brolis legalizavosi, tačiau saugumas jo nepaliko ramybėje ir bandė užverbuoti kaip agentą. Tada A. Sabė trečią kartą pasitraukė į miškus.


Paskutinis Estijos partizanas A. Sabė žvejybos metu prieš pat žūtį. Šalia jo dešinėje – KGB agentas

Paskutinis Estijos partizanas A. Sabė žvejybos metu prieš pat žūtį. Šalia jo dešinėje – KGB agentas


Ilgai kovojęs su okupantais, netekęs visų bendražygių, jis miškuose išgyveno iš viso 33 metus. 1978-aisiais estą, žvejojantį prie upės, aptiko du KGB darbuotojai. Šie jį užkalbino ir netgi nufotografavo. Po kelių minučių supratęs, kad prieš jį stovi du jauni saugumiečiai, paskutinis estų partizanas, kuriam tuo metu buvo jau 69 metai, nusprendė nepasiduoti gyvas, šoko į upę ir nusiskandino.



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris