Lietuviai islamo pasaulį pažįsta nuo senų laikų

Lietuviai islamo pasaulį pažįsta nuo senų laikų

Raižių mečetė (Alytaus r.) – viena iš kelių musulmonų šventovių Lietuvoje. Dovilės Radovičiūtės nuotr.


„Islamo valstybės“ kovotojai“, „radikalieji islamistai“, „islamo teroristai“ – pastaruoju metu vienos iš didžiųjų pasaulio religijų pavadinimas žiniasklaidoje dažniausiai minimas neigiamame kontekste. Įvykiai Artimuosiuose Rytuose, teroro aktai Europoje, jau kuris laikas Europą gąsdinantis pabėgėlių antplūdis dažną verčia nuogąstauti: kaip mums reikės gyventi su atvykėliais iš islamiškų šalių? Ar visi musulmonai yra kovingi radikalai, o islamas – agresyvi religija?


Manvydas VITKŪNAS


Lietuvos pažintis su islamo pasauliu prasidėjo jau labai seniai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kariams dažnai tekdavo suremti ginklus su totoriais, retkarčiais – ir su turkais. Vytauto Didžiojo valdymo laikais islamą išpažįstančių totorių grupės buvo įkurdintos Lietuvoje.


Musulmonų mečetės Lietuvos žemėje stovi jau ne vieną šimtmetį. Totoriai tapo lojaliais Lietuvos piliečiais, daug jų liejo kraują kovodami už mūsų šalį. Totoriai nuo seno garsėjo ne tik kaip puikūs kariai, bet ir kaip darbštūs amatininkai (ypač odų, kailių dirbėjai), daržininkai, o totorių moterys – kaip puikios šeimininkės. Tikriausiai esate ragavę tikro totoriško burnoje tirpstančio šimtalapio?


Šimtametės Lietuvos mečetės


Norint suprasti, kaip islamas gali visiškai sėkmingai prigyti lietuviškoje kultūrinėje terpėje, pakanka nuvažiuoti į netoli Alytaus esančius Raižius. Šiame Dzūkijos kampelyje nedidukėje iš rąstų suręstoje mečetėje šventadieniais arabų kalba skamba žodžiai iš musulmonų šventraščio Korano, o netoliese į dangų stiebiasi totorių bendruomenės iniciatyva pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. Panašios dar LDK laikais įsikūrusios totorių bendruomenės gyvena prie Vilniaus – Nemėžyje, Keturiasdešimties Totorių kaime (mečetė taip pat veikia Kaune).

REKLAMA


Anksčiau totoriškų gyvenviečių Lietuvoje būta kur kas daugiau. Kai Alachą garbinantys žmonės prieš šešis šimtmečius atkeliavo į Lietuvą, mūsų, lietuvių, protėviai taip pat veikiausiai su nuogąstavimu žvelgė į atvykėlius ir nežinojo, ko iš jų tikėtis, o naujakuriai spėliojo, kaipgi jiems seksis gyventi šiame krašte. Tačiau ilgainiui nepatiklumą pakeitė draugiškas ir pagarbus abiejų tautų sambūvis.


Pažintis per virtuvę


Dabartinė mūsų pažintis su šiuolaikiniu islamo pasauliu – ne mažiau egzotiška. Tarsi pirmas pranašas, kad Artimieji Rytai artėja mūsų link, buvo ne žmonės, o maistas. Šiandien retame didesniame Lietuvos miestelyje nerasime kebabinės. Tiesa, tikrų rytietiškų kebabų galime paragauti dažniausiai tik ten, kur dirba iš Turkijos ir kitų kraštų atvykę specialistai. Daugelis kitų kebabinių gamina tai, ką galėtume pavadinti improvizacija kebabų tema. Kad ir kaip ten būtų, būtent per skrandį eina vienas tiesiausių kelių ne tik į širdį, bet ir į kitos tautos tradicijų pažinimą. Tikras musulmonas niekada negamins kebabų iš lietuvių taip mėgstamos kiaulienos. Taigi čia jau laikas nuo kulinarijos pereiti prie religijos.


Islamas, kaip ir daugelis kitų religijų, turi gana griežtus kanonus, reglamentuojančius įvairias tikinčiųjų gyvenimo sritis, taip pat ir mitybą. Musulmonams leidžiama („halal“; tokiu ženklu pažymėtų produktų atsiranda ir mūsų prekybos centruose) valgyti galvijų, ožkų, avių, kupranugarių, arklių, daugelio medžiojamų gyvūnų, taip pat naminių paukščių mėsą, žuvis. Kiauliena, kaip nešvarių padarų mėsa, patenka į musulmonams draudžiamų produktų („haram“) sąrašą. Ne mažiau svarbus dalykas musulmonų mityboje – islamo reikalavimus atitinkantis gyvūnų skerdimas. Jo taisyklės reglamentuoja viską – pradedant nuo to, ant kurio šono gyvūnas turi gulėti, ir baigiant Dievo paminėjimu skerdimo metu.

REKLAMA


Lietuviai islamo pasaulį pažįsta nuo senų laikų

Žvilgsnis į Raižių mečetės vidų. Dovilės Radovičiūtės nuotr.

Pranašas Mahometas


Pats žodis „islamas“ reiškia „nuolankumas“, o „musulmonas“ – „žmogus, pasišventęs Dievui“. Islamas yra viena iš didžiųjų pasaulio religijų. Šiuo metu ją išpažįsta apie 1,6 milijardo žmonių (apie 23 proc. pasaulio gyventojų; daugiau už musulmonus yra tik krikščionių – trečdalis planetos žmonių). Tikėjimo ašis – vienatinis Dievas – Alachas (tai nėra dievybės vardas, šis žodis reiškia būtent „Dievas“). Jis turi 99 vardus, atspindinčius įvairias Dievui priskiriamas savybes, – Maloningasis, Gailestingasis, Mylintysis, Gerasis, Atleidžiantysis ir t. t. Kiekvienas teigiamus dalykus reiškiantis žodis gali būti Dievo vardas.


Greta Dievo musulmonai labai garbina ir pranašą Mahometą. Tai reali istorinė asmenybė. Mahometas gimė Arabijos pusiasalio Mekos mieste apie 570 metus. Berniukas anksti neteko tėvų, augo dėdės šeimoje, ganė avis. Vėliau vertėsi prekyba, o sulaukęs 25-erių vedė turtingą gerokai vyresnę moterį. Apie 610 metus Mahometas, kaip teigiama, patyrė regėjimų, tapusių pirminiu būsimosios islamo religijos pagrindu. Po trejų metų Mahometas pradėjo pamokslauti. Jo šalininkų gretos augo. Tačiau gausėjo ir priešų. Iš Mekos Mahometas su savo rėmėjais 622-aisiais pasitraukė į Mediną. Šie metai laikomi islamo kalendoriaus pradžia. Dar iki Mahometo mirties dauguma Arabijos pusiasalio gyventojų jau buvo priėmę naująją religiją – islamą.


Kur daugiausia musulmonų?


Iš Arabijos pusiasalio prasidėję arabų užkariavimai buvo labai spartūs. Arabai greitai užėmė Artimuosius Rytus, Šiaurės Afriką, Pirėnų pusiasalį ir peržengę Pirėnų kalnus įsiveržė į dabartinės Prancūzijos teritoriją. Taip pat didžiulius plotus jie užkariavo Persijoje, Centrinėje Azijoje ir gretimuose regionuose. Iš Europos arabai buvo pamažu išstumti, tačiau įsitvirtino Šiaurės Afrikoje ir rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje.


Kartu su arabų užkariavimais plito ir islamas. Jį taip pat platino arabų pirkliai, ypač aktyviai veikę Indijos vandenyno baseine. Šiandien dažnai klaidingai įsivaizduojame, kad būtent arabų šalys yra didžiausios musulmonų valstybės. Anaiptol. Didžiausios pagal tikinčiųjų skaičių islamo šalys yra Indonezija (apie 200 mln. musulmonų), Pakistanas (160 mln.), Bangladešas (134 mln.).


Islamas – įvairialypis


Neretai klaidingai manoma, kad islamas – tarsi monolitinė religija. Iš tiesų musulmonai atstovauja įvairioms islamo kryptims. Pagrindinių krypčių atstovai, beje, dažnai sunkiai sutariantys tarpusavyje, – sunitai ir šiitai (pastarieji vyrauja Irane ir kai kuriose kitose šalyse). Šiitai yra labai sureikšminę kalifo ir imamo Ali kultą. Taip pat gyvuoja smulkesnės islamo srovės, įvairios sektos. Viena iš radikaliausių ir dažnai su liūdnai pagarsėjusiu islamiškuoju terorizmu siejamų islamo krypčių – vahabizmas. Vahabitai siekia tikėjimo grynumo, įsivaizduojamos pirmapradės, pranašo Mahometo laikų, būsenos. Jų radikalumas piktina daugelį kitų musulmonų. Pavyzdžiui, Saudo Arabijoje (kur vahabitai yra įtakingi) 1998 metais buvo sunaikintas ir benzinu aplietas pranašo Mahometo motinos Aminos kapas. Priežastis – paprasta: moteris buvo pagonė.



Tikėjimo tiesų musulmonai semiasi iš savojo šventraščio – Korano. Reikia pabrėžti, kad tikruoju Dievo Koranu yra laikomas tik arabiškas tekstas. Todėl net arabų kalbos nemokantys musulmonai per apeigas klausosi Korano ištraukų arabų kalba. Svarbiausia Korano dalis yra 114 surų – remiantis apreiškimais pranašui Mahometui užrašytų pasakojimų apie Dievą, pranašus, įvairius įvykius.


Beje, islamas neatmeta ir judėjams bei krikščionims svarbių šventraščių – Toros, Senojo ir Naujojo Testamentų. Tiesa, musulmonai mano, kad Biblija vėlesniais laikais buvo daug kur sufalsifikuota, todėl būtent Koranas yra tyriausias ir teisingiausias Dievo žodis.


Lietuviai islamo pasaulį pažįsta nuo senų laikų

Vakarų šalyse islamą išpažįstančių žmonių gausėjimas vis dažniau kelia nerimą. open.az nuotr.


„Tikėjimo stulpai“


Tikėjimas gana griežtai reglamentuoja musulmonų gyvenimą. Svarbiausios tikinčiojo gyvenimo taisyklės („tikėjimo stulpai“) – šahada (išpažinti vienatinio Dievo ir jo pranašo tikėjimą), namazas (melstis penkis kartus per dieną), zakiatas (padėti vargšams), saumas (pasninkauti ramadano mėnesį) ir hadžas (atlikti piligriminę kelionę į šventąjį Mekos miestą Saudo Arabijoje, jei tik turi fizinių jėgų ir finansinių galimybių).


Būtų naivu manyti, kad visi musulmonai yra vienodai religingi ir beatodairiškai laikosi šių taisyklių. Kaip ir tarp kitų tikėjimų atstovų, taip ir tarp musulmonų yra ir giliai tikinčiųjų, ir tik formaliai religiją praktikuojančių žmonių, ir netgi ateistų. Ypač tai pastebima į Vakarų šalis gyventi atvykusių musulmonų gretose. Vakarų Europoje didžiausia, net 7 milijonų, musulmonų bendruomenė yra Prancūzijoje.


Musulmonais gana lengvai gali tapti ir kitatikiai. Užtenka viešai ir įtikinamai arabų kalba ištarti „Liudiju, kad nėra kito Dievo, išskyrus Alachą, o Mahometas yra jo pasiuntinys“ ir pradėti gyventi pagal islamo taisykles. Kai kuriose šalyse musulmonų bendruomenę vietos gyventojai papildo gana sparčiai (pavyzdžiui, apytiksliais skaičiavimais, islamą yra priėmę daugiau kaip 50 tūkst. vokiečių).


Be abejo, spartus kitos kultūros, tikėjimo žmonių gausėjimas Vakarų šalyse negali nekelti socialinės įtampos, saugumo problemų ir kitų iššūkių. Rinktis atvirumą ar izoliaciją, toleranciją ar priešiškumą atvykėliams – viena didžiausių dilemų, tekusių XXI amžiaus europiečiams.


Islamas – „karo religija“?


Gają nuomonę, kad islamas yra itin karinga religija, skatina kelios priežastys, iš kurių svarbiausia – islamo vardu besidangstančių fanatikų, teroristų siautėjimas. Reikia atkreipti dėmesį, kad tokie žmonės sudaro mažumą visoje musulmonų jūroje. Tačiau net, tarkime, vienas procentas fanatikų pridaro tiek bėdų, kad kitiems 99 procentams musulmonų tenka norom nenorom pajusti radikalų sėjamos neapykantos padarinius.
Korane netrūksta kovotojus už tikėjimą liaupsinančių frazių.

REKLAMA


Tačiau kiek jas sureikšminti, kaip jas interpretuoti, jau yra tikėjimo mokovų reikalas. Kai žmonės tampa fanatikais, savo juodiems darbams pateisinti jie taip pat randa vieną ar kitą eilutę šventraštyje ir ją interpretuoja pagal savo poreikius. Beje, įsigalėjęs stereotipas apie musulmonų nepakantumą kitoms religijoms – išties klaidingas. Tam tikrais laikotarpiais islamas buvo kur kas tolerantiškesnė religija nei katalikybė. Nors buvo užklupę įvairūs istoriniai sukrėtimai, musulmonų apsuptyje ilgus amžius išsilaikė krikščionių, žydų, jazidų ir kitų tikėjimų atstovų bendruomenės.


Siaubingi dalykai, kuriuos savo kontroliuojamoje teritorijoje daro „Islamo valstybės“ kovotojai, kelia šiurpą ir daugybei musulmonų. „Islamo valstybė“ savo taikiniu laiko ne tik krikščionis, judėjus ir kitus kitatikius, bet ir dalį musulmonų. Pavyzdžiui, radikaliesiems vahabitams neįtinka šiitai. „Islamo valstybės“ kontroliuojamoje teritorijoje jų šventovės barbariškai naikinamos kartu su „pagoniškais“ senovinio Palmyros miesto griuvėsiais ar krikščionių bažnyčiomis.


Sambūvis – galimas


Kol kas Lietuva nėra turtinga šalis, todėl bent jau artimiausiu metu čia tikrai neplūs didžiulės minios naujakurių iš Artimųjų Rytų ar Šiaurės Afrikos. Net jei priimsime šimtus ar netgi kelis tūkstančius pabėgėlių (iš jų ne visi bus musulmonai), jie sudarys tik labai mažą dalį mūsų šalies gyventojų. Tačiau akivaizdu, kad bet kokiu atveju musulmonų bendruomenė mūsų šalyje po truputį augs. Tai vyksta jau dabar.


Norint, jog mūsų šalies senbuvių ir atvykėlių sambūvis būtų draugiškas, nepersunktas įvairių baimių ir įtarumo, reikės abipusių pastangų. Mums teks išmokti nebijoti priimti ir pažinti kitos kultūros žmonių, o jiems – prisitaikyti prie mūsų gyvenimo būdo, pažinti Lietuvą, gerbti jos tvarką ir įstatymus. Ilgaamžė darnaus lietuvių sambūvio su Lietuvoje gyvenančiais musulmonais istorija leidžia viltis, kad ir nauji į mūsų šalį atvykstantys žmonės iš islamo šalių gebės rasti būdų pritapti mūsų visuomenėje.



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris