„Savaitė“: apie Paberžę be Tėvo Stanislovo

„Savaitė“: apie Paberžę be Tėvo Stanislovo


Šie metai paskelbti legenda tapusio vienuolio kapucino Tėvo Stanislovo metais. Tie, kuriems pasisekė bent kartą su šiuo dvasininku pabendrauti, tas valandėles prisimena ilgai. Pokalbiai su šiuo žmogumi išjudindavo giliausius širdies klodus, sąmonė nušvisdavo, o atsakymai į rūpimus klausimus tarsi ateidavo savaime.


Šiemet Tėvui Stanislovui (Algirdui Mykolui Dobrovolskiui), prisiminimų knygoje dukterėčios vadinamam mažutėlių tarnu, nes toks jis ir buvo, būtų sukakę 100 metų. Tad yra puiki proga prisiminti jo gerumo pamokas ir papasakoti apie jį jauniems, ieškantiems savo kelio žmonėms.


Daugybė Lietuvos žmonių žino Paberžę – Kėdainių rajone esančią vietovę, kurioje Tėvas Stanislovas 27 metus gyveno, kunigavo, paliko ryškių savo pėdsakų. Ši vieta iki šiol lankoma ir tikinčiųjų, ir keliautojų ne tik iš Lietuvos. Ji įtraukta į Kėdainių rajono lankytinų objektų sąrašą.
Daugiausia žmonių Paberžėje apsilanko artėjant Mykolinėms, rugsėjo 29-ajai, – tą dieną 1918 m. Radviliškyje geležinkelio tarnautojo šeimoje gimė būsimasis vienuolis.


Algirdas Mykolas įstojo į Plungės kapucinų vienuolyną, kur jam ir buvo suteiktas Tėvo Stanislovo vardas. Vėliau baigė Kauno kunigų seminariją ir buvo įšventintas į kunigus. Dėl savo pažiūrų dvasininkas buvo areštuotas ir du kartus ištremtas į Sibirą: pirmą kartą dirbo Intos anglių kasykloje, antrąkart atsidūrė Vorkutoje. Kai grįžo į Lietuvą, ilgą laiką jį persekiojo saugumo atstovai, jam drausta sakyti pamokslus, aukoti Mišias... Tačiau atėjo metas, kai minios žmonių gaudydavo kiekvieną Tėvo Stanislovo žodį.

REKLAMA


Prieš 12 metų šalia tenykštės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnytėlės esančiame šventoriuje Tėvas Stanislovas atgulė amžinojo poilsio. Paberžės klebonijoje šeimininkauja ir šv. Mišias bažnytėlėje laiko kiti dvasininkai. Tačiau žmonės vis dar ateina ir atvažiuoja pagerbti Tėvo Stanislovo atminimo.


Plačiau apie Tėvą Stanislovą ir jo Paberžę skaitykite naujausios „Savaitės“ rašinyje „Be Tėvo Stanislovo Paberžė – nebe ta“.


„Savaitė“: apie Paberžę be Tėvo Stanislovo


Izraelio istorija – tūkstantmetė, tačiau modernioji žydų valstybė gimė vos prieš 70 metų. 1948 m. gegužės 14 d. (pagal tradicinį žydų kalendorių – 5708 m. ijaro 5 d.) buvo paskelbta Izraelio valstybės nepriklausomybė, ir ją iškart teko ginti ginklais.


Žydų tautos ir Izraelio žemės ryšys siejamas su bibliniais laikais. Tikima, kad šį kraštą kaip Pažadėtąją žemę žydams skyrė pats Dievas. Izraelio ir Judėjos karalysčių atsiradimas datuojamas XI–X a. pr. Kr. Žydai tai įgydavo nepriklausomybę, tai vėl ją prarasdavo. Įvairiais laikais šiose žemėse šeimininkavo egiptiečiai, babiloniečiai, asirai, persai, Aleksandras Makedonietis, romėnai, Bizantija, arabai.


Romėnams įsitvirtinus rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, kraštas imtas oficialiai vadinti Palestina. Tiesa, dar anksčiau šį pavadinimą pradėjo vartoti graikai. Jis siejamas su senovėje čia gyvenusiais filistinais.


Žydai ne kartą buvo masiškai varomi iš gimtojo krašto arba patys išvykdavo, tačiau niekada neišnyko visiškai. Ši tauta labai plačiai pasklido po daugelį pasaulio regionų.


1517 m. Palestina pakliuvo į osmanų turkų valdžią ir buvo joje labai ilgai – iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Ilgą laiką žydai sudarė Palestinoje gyventojų mažumą. Turkų valdymo laikais jie galėjo išpažinti savo tikėjimą, bet mokėjo didesnius mokesčius nei musulmonai. Žydams buvo uždrausta nešiotis ginklus ir jodinėti arkliais. 1800 m. Palestinoje gyveno 300 tūkst. žmonių – 270 tūkst. arabų, 25 tūkst. krikščionių ir vos 5 tūkst. žydų. 1880-aisiais jau buvo 450 tūkst. gyventojų, tačiau žydų – tik 24 tūkst. (vos 5,3 proc. visų gyventojų). Tiesa, kai kuriuose miestuose žydų buvo daug. Jeruzalėje jie sudarė daugiau nei pusę miesto gyventojų.

REKLAMA



Tačiau žydų po truputį gausėjo. Pirmasis repatriacijos (alijos) atvejis žinomas dar 1492 m., kai keli tūkstančiai žydų, išvarytų iš Ispanijos, apsigyveno Palestinoje. Visgi didžiosios alijos prasidėjo tik XIX a. pabaigoje – nuo 1882-ųjų. Po tais metais per Rusijos imperiją nuvilnijusių pogromų į Palestiną išvyko daugiau kaip 30 tūkst. žydų. Panašiu laiku čia persikėlė ir grupė jų tautiečių iš Jemeno.


1896 m. Teodoras Herclis iškėlė žydų valstybės sukūrimo Palestinoje idėją, o jau kitąmet ėmė vadovauti pasaulio žydų kongresui. Prasidėjo sionizmo judėjimas. Eliezerio Ben Jehudos ir kitų žydų inteligentų iniciatyva imta gaivinti hebrajų kalba (ivritas) kaip kasdienio bendravimo priemonė. Tuo metu daugelis žydų bendravo kitomis kalbomis, pavyzdžiui, jidiš (susiformavusia vokiečių kalbos pagrindu), ladino (ispanų kalbos pagrindu).


Daugiau apie tai skaitykite naujausiame „Savaitės“ numeryje, publikacijoje „Izraelis: kaip žydai grįžo į Pažadėtąją žemę“.


„Savaitė“: apie Paberžę be Tėvo Stanislovo


Šiltos pavasario dienos mūsų mitybos racioną papildė įvairiais šviežiais produktais – naujojo derliaus daržovėmis ir žalumynais. Žiemą mūsų meniu sudarė daugiausia kruopos, mėsa, šakniagumbiai ir konservuoti produktai, o dabar jį galime gerokai paįvairinti.


Pirmieji svogūnų laiškai, petražolės, krapai, meškiniai česnakai, rūgštynės, špinatai, salotos, ridikėliai, šiltnamiuose užauginti pomidorai ir agurkai... Būtų neblogai į patiekalus įberti ir laukinių žolių: dilgėlių, kiaulpienių ir kt. Juk jose – tiek daug naudingųjų medžiagų. Dėl pomidorų, agurkų ir ridikėlių viskas lyg ir aišku, o štai kur dėti žoleles, gali kilti klausimų.


Rūgštynėse daug vitaminų A, B1, B2, B6, taip pat natrio, fosforo, geležies, cinko, jodo, vario, fluoro, yra ir citrinų, askorbo bei oksalo rūgščių. Rūgštynės stiprina regėjimą ir gerina kraujo sudėtį, padeda įveikti nemigą ir reguliuoja menstruacijų ciklą. Jos labai naudingos širdžiai ir kraujagyslėms, malšina skausmą, gelbsti nuo alergijos.


Ką galima pagaminti iš rūgštynių, be visiems žinomų žaliųjų barščių? Jų galima dėti į salotas, pyragų įdarus, apkepus, padažus ir sriubas.


Dar vieni nepelnytai primiršti ankstyvieji augalai – lapiniai burokėliai, skoniu primenantys špinatus ir riešutus. Jie atsparūs vėsiems orams, lengvai pakelia pavasarinių orų išdaigas. Stambūs tamsiai žali burokėlių lapai su vyšniniais lapkočiais džiugina akį ir yra naudingi: juose daug vitaminų C ir K, kalcio, stiprinančio kaulus ir dantis, geležies.



Gausu ir karoteno, vitaminų B1, B2, A, fosforo, kitų mineralinių medžiagų, baltymų, cukraus, ląstelienos. Kitaip negu šakniavaisiniai, lapiniai burokėliai – ankstyvosios daržovės. Jų lapeliai išlenda jau balandį ir išlieka iki stiprių šalnų. Iš lapinių burokėlių verdamos sriubos, su jais gaminami troškiniai, padažai, apkepai. Į lapus vyniojama mėsa, žuviena.


Juos galima konservuoti kartu su rūgštynėmis. Iš jaunų lapelių išeina labai skanios salotos, pavyzdžiui, su feta ir alyvuogių aliejumi. Lapinių burokėlių galima dėti į omletą ir kišo įdarą, sriubose jie gali pakeisti kopūstus.

Apie pirmuosius pavasario žalumynus ir patiekalus iš jų skaitykite publikacijoje „Žaliasis meniu – skaniai ir lengvai“.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris