“Savaitė”: kokia ateitis laukia Gedimino kalno?

“Savaitė”: kokia ateitis laukia Gedimino kalno?


Jau galite įsigyti naujausią žurnalo “Savaitė” numerį. Kas laukia Lietuvos simbolio Gedimino kalno? “Savaitė” pabandys atsakyti į šį nelinksmą klausimą. Įdomiosios istorijos mėgėjų žurnale laukia pažintis su miestelių herbais, kuriuose pavaizduoti paukščiai, o Sveikatos rubrikos skaitytojai sužinos, kaip galima išvengti ligų – tereikia keisti savo įpročius.


Kad ir kaip norėtume greitesnio rezultato, Lietuvos simbolis Gedimino pilies kalnas dar mažiausiai dvejus metus gydysis žaizdas. Praeinantys ar pravažiuojantys pro šalį pastebi nuolat ten vykstančias permainas ir tikisi geriausio. Tik dėl intensyvių kalno gelbėjimo darbų pasivaikščiojimo ant kalno teks palaukti.


Vyriausybė dėl nuošliaužų nuniokoto Gedimino kalno būklės pernai gruodį paskelbė ekstremalią situaciją valstybės mastu. Ją žadama atšaukti, kai bus konstatuota, kad kalno gruntas nebetrūkinėja ir nebeslenka, nebėra nuošliaužų pavojaus.


„Būklė vertinama kaip kritinė, bet situacija stabili. Didžiausią pavojų keliantys sektoriai ar vietos sutvarkytos, pritaikytos visos įmanomos priemonės. Galime sakyti, kad pavojingiausios vietos stabilizuotos“, – neseniai surengtoje spaudos konferencijoje, remdamasis Lietuvos nacionalinio muziejaus parengta atliktų žiemos darbų ataskaita, tvirtino kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius.


Iki sausio rizikingiausių vietų, kuriose formavosi nuošliaužos, buvo gana daug. Šiuo metu jų išlieka dvi: vakarinio šlaito apačia ir pietrytinio šlaito viršus, kur 1994–1996 m. pastatyta neautentiška gynybinė siena. Anot viceministro, didžiausią nerimą kelia Gedimino kalno vakarinio šlaito apačia, tiksliau, jo papėdė. Čia pastebimi grunto įtrūkiai gali sudaryti prielaidas naujoms nuošliaužoms atsirasti.

REKLAMA


Rudenį ir žiemą operatyviai reaguota į pastebėtas kalno deformacijas, pritaikytos visos prevencinės priemonės, o artimiausi darbai orientuoti į esamas ir buvusias rizikingiausias vietas: vakarinio šlaito papėdę, kurioje turėtų būti pašalinta nuošliaužų grėsmė, ir šiaurės vakarinį šlaitą, kuriame suformuotos skalda užpildytos laiptuotos konstrukcijos – gabionai. Tai 2 m ilgio, 1 m aukščio ir 0,8 m pločio tinkladėžės, į kurias prikrauta suvaržytos skaldos, jų paklota per 600.


Taip pat sutvirtinti Kunigaikščių rūmų griuvėsiai, stogine uždengta kalno vidinė aikštelė, atstatytas lapkritį sugriuvęs pagrindinis kelias į kalno viršų, pavojingiausiame pietiniame šlaite stabilizuotos nuošliaužos, įrengti konstrukciniai tinklai.


Pasak viceministro, vėlyvą pavasarį ar vasarą dar turėtų būti atlikti tyrimai, kurie padės atsakyti į klausimą, ar reikėtų nugriauti pietrytinę gynybinę sieną. Kol kas šios dalies gynybinės sienos pamatus numatyta sutvirtinti įgręžiant polius. Minėta siena atlieka ir kalno apsauginę funkciją, nes neleidžia kritulių vandeniui tekėti šlaitu ir sukelti gilesnės šlaitų erozijos.


Plačiau apie šią situaciją skaitykite “Savaitės” rašinyje “Gedimino kalnas: klausimų daugiau negu atsakymų”.

REKLAMA


-----------------


“Savaitė”: kokia ateitis laukia Gedimino kalno?


Tarp heraldikoje naudojamų simbolių vieną gausiausių grupių sudaro vadinamieji animalistiniai simboliai (žvėrys, paukščiai, žuvys). Paukščiai įvairių pasaulio valstybių herbuose vaizduojami gana dažnai.


Pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų herbe matome baltagalvį jūrinį erelį, Australijos herbe vienas iš skydininkų yra strutis, o Ugandos herbe – pilkauodegė gervė. Paukščius galima išvysti daugiau nei 70 pasaulio šalių herbuose.


Mėgstamiausias paukštis – erelis (28 šalys), ypač stilizuotas vienagalvis ar dvigalvis. Jį matome Vokietijos, Lenkijos, Austrijos, Albanijos, Rusijos, Rumunijos, Moldovos, Egipto, Sirijos ir kitų valstybių herbuose.


Lietuviškoje heraldikoje paukščio atvaizdas ilgą laiką buvo retas. Senuosiuose miestų herbuose randame vos vieną kitą tokį pavyzdį. Tačiau šiuolaikinėje Lietuvos miestų ir miestelių heraldikoje paukščių itin gausu.


Vienas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus menančių herbų, kur, be kitų simbolių, pavaizduotas ir paukštis, yra Baisogalos miestelio (Radviliškio r.). Šio herbo, padalyto į du laukus, mėlyname lauke vaizduojama akis, simbolizuojanti Dievo apvaizdą, o raudoname – ant sidabrinės pasagos tupintis naktikovas, laikantis snape auksinį žiedą. Tokį herbą Baisogalai 1791 m. suteikė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis.


Dievo apvaizdos simbolis XVIII a. Lietuvos miestų heraldikoje yra dažnas, o štai kodėl į herbą pateko naktikovas, tupintis ant pasagos, neaišku. Pasak žymaus heraldikos specialisto Edmundo Rimšos, jis atkeliavo į Baisogalos herbą veikiausiai iš privataus kilmingo asmens herbo.


Spėjama, kad šis simbolis gali būti susijęs su Vincentu Laucevičiumi, besirūpinusiu įvairių Vakarų Lietuvos vietovių (tikėtina, ir Baisogalos) privilegijomis (kartu ir herbais). Naktikovas (lenk. Ślepowron) buvo kai kurių Lietuvos bajorų giminių (pavyzdžiui, Juškevičių, Kerbedžių, Miliauskų ir kt.) herbas. Lietuvoje retai pasirodantys, iš labiau pietinių kraštų užklystantys naktikovai, kiek didesni už varnas, – garninių šeimos paukščiai, gyvenantys vandens telkinių pakraščiuose.


Daugiau apie mūsų miestelių herbus galite perskaityti “Savaitės” publikacijoje “Kokie paukščiai skraido herbuose?”



----------------------


“Savaitė”: kokia ateitis laukia Gedimino kalno?


Gydytoja, Lietuvos sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos rūmų narė Asta Keturkienė teigia, kad gyvenimo būdas daro didelę įtaką mūsų sveikatai. „Jei pakeistume ydingus įpročius, įveiktume net sunkiausius negalavimus“, – sako medikė.


Gydytoja A. Keturkienė prisimena, kaip dirbdama anesteziologe reanimatologe dažnai sau užduodavo klausimą: „Kodėl net maksimaliai stengiantis taip dažnai nepavyksta padėti pacientams?“


Tada ji ėmė domėtis Rytų medicina, dvasinėmis ligų priežastimis, sveika gyvensena: „Atsakymus į labiausiai rūpimus klausimus radau pradėjusi studijuoti ajurvedos mokslą. Man rūpėjo išsiaiškinti tikrąsias ligų priežastis. Seniai supratau, kad cheminiai vaistai lėtinių ligų negydo, tik malšina simptomus. Ir gydytojas nėra visagalis, kaip dažnai mano ką tik mediciną baigę jauni medikai arba kaip mąsto pacientai, nenorintys prisiimti atsakomybės už savo sveikatą. Sveikata labai dažnai priklauso nuo mūsų gyvenimo būdo.“


Klasikinę mediciną bei ajurvedą studijavusi gydytoja sako, kad abi medicinos sritys tarpusavyje puikiai dera. „Gaila, kad dažnai jos supriešinamos. Jei žinotume, kokiais atvejais kurią pasitelkti, daugiau sveikų žmonių turėtume. Mūsų tradicinė medicina puikiausiai gelbsti tais atvejais, kai reikia neatidėliotinos pagalbos, chirurginės operacijos arba atlikti tyrimus. O ajurveda moko, kaip išlikti sveikiems, o susirgus – pasveikti. Be to, pastarosios medicinos specialistas į pacientą žiūri holistiškai ir nuolat pabrėžia, kad žmogus nėra tik fizinis kūnas, tad ligos priežasčių reikia ieškoti giliau, – dėsto medikė. – Šiandien jau daugelis ir tradicinės medicinos atstovų vis dažniau kalba apie psichoemocines ligų priežastis. Pasaulinė sveikatos organizacija XXI a. pripažino psichoemocinių ligų amžiumi.“


Pasak A. Keturkienės, proto ramybė šiais laikais – vienas svarbiausių veiksnių siekiant išvengti ligų.


„XXI a. mus tiesiog atakuoja neigiama informacija – vien perskaičius populiariose interneto svetainėse straipsnių antraštes kyla nerimas, pyktis, sukausto baimė, – neigiamą informaciją ragina riboti gydytoja. – Todėl turėtume daugiau klausyti ir skaityti pozityvių naujienų, vengti kriminalinių žinių. Kita vertus, studijuojant klasikinę mediciną mums nebuvo dėstomas psichologijos kursas, todėl gydytojai net nežino, kaip prieiti prie paciento, kaip su juo bendrauti, paaiškinti apie sveikatą ir ligas, pranešti apie artimojo mirtį. Psichologinės žinios kiekvienam medikui – būtinos.“

REKLAMA


“Pakeisti įpročius – įveikti negalavimus” – skelbia naujausio žurnalo “Savaitė” antraštė.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ