Išleistas naujausias, 10-as šiais metais žurnalo „Savaitė“ numeris. Jame rasite išsamų pasakojimą apie tai, į ką visuomet žvelgiame su meile – tarnybinius policijos šunis. Savaitgalio maršrutai šįkart kviečia į kaimyninį slidininkų rojų – Siguldą. Aktualijų skiltyje analizuojama, kodėl lietuviai orientuojasi į viską, kas pigiausia. Tai nieko gero nežada.

Neseniai Lietuvos parodų centre vykusioje Vilniaus knygų mugėje susirinkusiųjų saugumu rūpinosi... vokiečių aviganė Demi. Specialiai parengtas šuo visas keturias dienas, prieš prasidedant renginiui, tikrino Knygų mugės patalpas – ieškojo sprogmenų.

„Specialiai parengti tarnybiniai šunys yra ir patikimiausi narkotinių medžiagų, sprogmenų, kontrabandinių prekių ieškotojai, ir nepakeičiami pėdsekiai, surandantys pasiklydusius žmones, aptinkantys skenduolius ir pan.“, – teigia Baltijos kinologijos centro vadovas, Gyvūnų globėjų asociacijos prezidentas Vytautas Gustaitis.

Šunys – ištikimiausi kolegos, kuriais galima pasikliauti ekstremaliausiose situacijose. Tarkime, įtariamajam sprunkant už namo kampo, kulka negalės lėkti pavymui, o šuo sugebės tai padaryti. Be to, nuspaudęs šautuvo gaiduką, kulkos jau nesustabdysi, o šuniui tereikia sukomanduoti. Ir dar.
Kiekvienas pareigūnas pirmiausia yra tik žmogus, taigi jį galima ir papirkti, ir įkalbėti. Šuo panašioms provokacijoms niekada nepasiduos – jis niekada nesuklastos darbo rezultatų.

Viešojo saugumo tarnybos šunys yra nepamainomi masinių konfliktų – riaušių, maištų, sambūrių ir sambrūzdžių – gesintojai. Dresuoti keturkojai – puiki prevencijos „priemonė“. Jie gali sutramdyti didžiulę minią. Nesvarbu, kad su antsnukiais, – išvydę šunis, nuščiūva ir agresyviausiai nusiteikę asmenys.

Šunys iškart perspėja, jog teritorija yra saugoma. Lietuvoje dresuotų, specialiai parengtų keturkojų paslaugomis naudojasi beveik visos specialiosios tarnybos – policija, pasienio tarnyba, muitinė, „Aro“ rinktinė, krašto apsaugos pareigūnai ir kt.

Daugiau šia tema rasite „Savaitės“ publikacijoje „Šunys – patikimi pareigūnų pagalbininkai“.

Sociologiniai tyrimai atskleidė, kad didžiausią nerimą mums kelia augančios kainos. Tačiau šalies ekonomistai – vieningi: lietuvių orientavimasis į visa, kas pigiausia, gali pasmerkti mus taip ir likti autsaideriais.

„Eurobarometro“ duomenimis, lietuviai akivaizdžiai išsiskiria iš visų Europos Sąjungos (ES) piliečių, nes didžiausią nerimą mums (65 proc. apklaustųjų) kelia... kainų augimas. Tuo mes gerokai lenkiame antroje vietoje esančius čekus (41 proc.). Nors visoje ES vidutiniškai tik kas penktas pilietis mano, kad kainų augimas yra didžiausia problema.

Kita didžiausia blogybe lietuviai laiko nedarbo lygį, trečioje vietoje – dideli mokesčiai. Tačiau, kaip pabrėžia „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, toks mūsų nerimas – nelabai pagrįstas, nes labiausiai pabrango ne būtiniausios prekės. Juo labiau kad pastaruosius 10 metų infliaciją lietuviai kaip pagrindinę problemą įvardijo ir tuomet, kai kainos... mažėjo.

Galbūt mums nerimą kelia ne kainų pokytis, o neadekvatus jų lygis? Prieš porą metų masiškai piktinomės 3,5 euro kainavusiais kalafiorais, o pernai – 4,5 euro kainavusiais šviežiais agurkais. Tačiau „Eurostat“ skelbia, kad Lietuvoje vidutinės maisto kainos siekia tik 78 proc. ES vidurkio ir yra maždaug dešimtadaliu žemesnės nei Latvijoje ar Estijoje. Dar didesnis atotrūkis matomas stebint paslaugų kainas: mūsų šalyje jos siekia tik 44 proc. ES vidurkio ir yra apie 15 proc. mažesnės nei Estijoje. Tiesa, atlyginimų atotrūkis Lietuvoje ir visoje ES – dar didesnis! Nors, mūsų visuomenei labiausiai nerimaujant dėl kainų augimo, tik kas dešimtas lietuvis teigia, kad pagrindinė problema yra jo namų ūkio finansinė padėtis.

Plačiau šia tema – rašinyje „Vien mažos kainos mūsų tikrai neišgelbės“.

Vos pusšimtis kilometrų skiria Latvijos Šveicarija vadinamą Siguldos miestą nuo Rygos. Palikus pajūrio lygumoje įsikūrusią Rygą ir važiuojant Siguldos link, kraštovaizdis ima keistis. Žavios, miškais apaugusios kalvos ir įspūdingas Gaujos upės slėnis nuo seno yra viena gražiausių Latvijos vietų.

2007 m. Siguldos centre atidengta skulptūra „Vėjo varpas“. Ją sudaro net aštuoni nedideli varpai, kiekvienas simbolizuoja vieną miesto istorijos šimtmetį. XIII ir XIV a. garsėjusi kaip gynybinis centras, XV a. Sigulda tapo svarbiu prekybos centru, o XVI–XVII a. – lietuvių, lenkų, švedų, rusų kovų arena. Nuo XVII a. augo Siguldos dvaras, o XVIII a. miestą nusiaubė maro epidemija. XIX a. Sigulda ėmė garsėti kaip vasarvietė, joje apsilankė net Rusijos imperatorius Aleksandras II. Nuo XX a. pradžios Sigulda tapo vienu populiariausių Latvijos kurortų.

Sigulda – labai gražus ir žalias miestas. Čia – daug erdvės, skverų. Vienas iš jų vadinamas Lazdų skveru. Pasivaikščioti skirtų lazdų gamyba XIX a. tapo tradiciniu vietos gyventojų verslu. Dabar didelės ir mažos, dažnai labai spalvingos lazdos – populiariausi Siguldos suvenyrai.

Persikelti per Gaujos upę Siguldoje paprasčiausia važiuojant arkiniu tiltu. Jis buvo atidarytas 1936 m. ir tada laikytas latvių inžinerinės minties pasididžiavimu. Deja, jau 1941-aisiais tiltą susprogdino besitraukianti sovietų kariuomenė. Tiltas atstatytas 1950 m.

Nuo Siguldos per Gaujos upės slėnį link kitame upės krante boluojančių Krimuldos pilies likučių galima nuvykti ir kur kas egzotiškesniu būdu – 1 025 m ilgio lynų keltuvu. Vagonėlis keliauja iki 42 m aukštyje virš upės slėnio. Šis keltuvas iškilmingai atidarytas 1969 m. ir ilgą laiką buvo vienintelis Baltijos šalyse (2015 m. atidarytas ir aukštesnis, ir ilgesnis Druskininkų „Lynų kelias“).

Dar vienas unikalus inžinerinis įrenginys Siguldoje – 1986-aisiais pradėjusi veikti, o 2010 m. kapitališkai rekonstruota rogių trasa. 1 420 m ilgio trasoje yra 16 posūkių. Suprojektuoti ir įrengti trasą padėjo specialistai iš tuometės Jugoslavijos. Sigulda ir jos apylinkės – tikras žiemos sporto rojus. Čia veikia net kelios slidinėjimo trasos. Taip pat Siguldoje yra daug kitų aktyviam poilsiui pritaikytų objektų.

Apie kaimyninę Siguldą skaitykite „Sigulda – Vidžemės Šveicarija“.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ