Išleistas naujausias žurnalo „Savaitė“ numeris. Jame rasite puikų straipsnių apie mūsų vidinę energiją, entuziazmą, sužinosite, kaip neuždirbti pinigai gali tapti našta. Nepamiršome ir istorijos apie senuosius saulės laikrodžius. Informacija apie juos dalinasi etnologas, Vilniaus edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka.

Kartais pajuntame, kad mėgautis gyvenimu trukdo įvairios ligos, kamuoja nuovargis, švininės kojos neneša toliau lovos ir namų, o ką jau kalbėti apie šviesias mintis, liepsneles akyse, troškimus ir planus. Neišgirdę atsakymų iš gydytojų, žmonės neretai kreipiasi į bioenergetikus.

Bioenergetikas Arvydas Daškus sako, kad jis labiau norėtų būti vadinamas lietuviškai – gyduoliu. Pasak vyro, tai nėra jo profesija – tiesiog gyvenimo būdas. Ne vienas iš besikreipusiųjų į Arvydą stebisi jo gebėjimu itin tiksliai diagnozuoti ligą ir ją išgydyti. Gebėjimą justi kitus žmones ir padėti jiems, kaip jis pats sako, išprovokavo gyvenimas, nes kadaise negalėjo sėdėti sudėjęs rankų ir žiūrėti, kaip nyksta sunkia liga sergantis jo vaikas.

„Liga baisi – progresuojanti raumenų atrofija. Medikai pakėlė rankas, tad teko ieškoti visų įmanomų alternatyvų. Iš Maskvos pas mane atvažiavo patyręs ekstrasensas Alanas Čumakas. Kurį laiką dirbo su vaikučiu, jam pagerėjo, bet turėjo išvažiuoti. Ką daryti? „Nuo šiol dirbsi tu“, – pasakė. Teko išmokti – jeigu yra gabumų, pasėta sėkla duoda vaisių. Iš pradžių masažuodavau raumenis, po to pradėjau justi, kad, be masažo, vyksta dar kažkas. Sūnus pragyveno 21 metus, o tada iškeliavo“, – pasakoja A. Daškus.

Gyduolis pabrėžia, kad norint pasveikti ar pakeisti gyvenimą į gera labai svarbu suvokti, jog turime keisti visų pirma save, tobulėti, siekti glaudesnio ryšio su viduje esančia savo dvasia. Meilė dvasiai iš tiesų reiškia meilę sau. Svarbu neteršti savo minčių, gyventi be pykčio ir neapykantos, elgtis sąžiningai, suprasti, kad kiekviena diena, pats gyvenimas ir žmonių santykiai, ypač jei grindžiami harmonija, yra stebuklas.

Plačiau - publikacijoje „Energijos klodai - kiekvieno iš mūsų viduje“.

Skaičiuoti laiką senovės žmones išmokė į žemę įsmeigta lazda – nors tikriausiai nežinojo šio žodžio, problemas jie sprendė kūrybiškai. Etnologas, Vilniaus edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka mūsų skaitytojams šįkart pasakoja apie senuosius saulės laikrodžius Nemuno krašte.

Civilizacijos priešaušryje buvo sukurtas pirmasis laiko matavimo prietaisas – saulės laikrodis. Paprasčiausią tokį įtaisą sudarė į smėlį įbesta lazda ir aplink ją nubrėžtas ratas su valandų padalomis. Šešėlio judėjimas leidžia justi laiko tėkmę ir ją matuoti, parą padalijus į 24 valandas.

Saulės laikrodžius gausiai naudojo egiptiečiai ir kinai jau II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje. Kaip obeliskai jie buvo statomi miestų aikštėse, forumuose. Iš Babilono ši tradicija paplito antikos pasaulyje. Graikams teko gerokai pasukti galvas, pritaikant šiuos prietaisus aukštesnėms geografinėms platumoms. Mat gnomonas (strypas ar plokštelė, monumentaliuose statiniuose – obeliskas, metantis šešėlį; žodis kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio „žinąs“) turi būti nukreiptas į Šiaurinę žvaigždę. Šešėlio ilgį buvo galima panaudoti mėnesiui ar Zodiako ženklui nustatyti. Kadrane (saulės laikrodžio ciferblate) ant valandų linijų buvo braižomos papildomos parabolinės atskaitos kreivės.

Viduramžiais saulės laikrodžių konstravimas buvo paremtas pozicinės astronomijos žiniomis ir pavadintas gnomonika. Saulės laikrodžiais būdavo tikslinami mechaniniai bokštų laikrodžiai, taip pat nustatoma vietovių geografinė platuma kartografijos darbuose. Daugelis jų buvo ir meno kūriniai, puošiantys pilių, bažnyčių, rotušių ir rūmų sienas ar parkų alėjas. Apskritai saulės laikrodžiai statiniams suteikia nepakartojamo dvasingumo, žadinančio mokslines mintis, nuteikiančio filosofiškai.

Daugiau – publikacijoje „Saulės laikrodžiai rodo tikrąjį mūsų laiką".

Beveik dviem trečdaliams lietuvių rūpi, kokį turtą senatvėje paliks vaikams, o labiausiai tuo susirūpinę vyresni nei 60 metų asmenys. Rūpinimasis savo vaikų gerove lemia tėvų finansinio elgesio motyvus. Kaip ir tėvų pasirengimas aprūpinti vaikus lemia pastarųjų finansinį elgesį.

Tyrimų bendrovės „Vilmorus“ atliktos šalies gyventojų apklausos duomenimis, 63 proc. respondentų, paklausti, ar galvoja, kokį turtą paliks savo vaikams senatvėje, atsakė teigiamai. Apie tai negalvoją nurodė 37 proc. apklausoje dalyvavusių asmenų. Iš teigiamų atsakymų itin skyrėsi rezultatai pagal amžiaus grupes: apie palikimą vaikams galvojo tik 32,2 proc. 18–29 metų respondentų, tarp vyresnių nei 30 metų asmenų tokių buvo jau daugiau kaip pusė, o tarp vyresnių nei 40 metų – du trečdaliai. Labiausiai palikimo klausimais buvo susirūpinę vyresnio amžiaus žmonės: net 8 iš 10 vyresnių nei 60 metų apklaustųjų nurodė, kad galvoja apie tai, ką paliks vaikams.

Labiausiai palikimo klausimais buvo susirūpinę vidutinių pajamų asmenys, mažesnių ir didesnių pajamų respondentai tam skyrė mažiau dėmesio. Pasak R. Norvilo, finansinė padėtis yra susijusi su galimybėmis taupyti ateičiai, o didesnes pajamas gaunantys asmenys gali sau leisti rūpintis vaikais ne tik materialiai. Materialine vaikų gerove labiausiai rūpinasi našliai (74 proc.) ir gyvenantieji santuokoje (72 proc.), mažiausiai – nevedę (24 proc.) ir gyvenantys kartu nesusituokę (55 proc.) asmenys. Vilniečiai išsiskyrė sąmoningumu ir galimybėmis taupyti: 7 iš 10 teigė galvoją apie tai, ką paliks vaikams, o tarp kitų didmiesčių gyventojų tokių buvo 6 iš 10.

Išsamiau – rašinyje „Neuždirbti pinigai gali tapti našta“.