Atminkime - laisvė yra tai, ką mes turime širdyje

Atminkime - laisvė yra tai, ką mes turime širdyje

Kadras iš filmo „Pelėdų kalnas“.


Režisierius Audrius Juzėnas, prieš kelerius metus priminęs skaudžius karo meto įvykius filme „Vilniaus getas“, jautriai palietęs tremties temą „Ekskursantėje“, vasario 16-ąją sudrebino didžiuosius šalies kino ekranus nauja istorine drama „Pelėdų kalnas“. Beje, kūrėjui, nepelniusiam nė vienos „Sidabrinės gervės“ (užsienio festivaliuose už minėtus filmus jis yra gavęs pagrindinių prizų), šįkart įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis.


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


Pastaruoju metu sukuriama daug įvairių žanrų lietuviškų filmų, bet įsimintinų – vos vienas kitas, o tokių, kurie užpildytų baltas istorijos dėmes, meno kalba pasakotų apie garsius tėvynainius, skaudžius ir lemtingus Lietuvai įvykius, beveik nėra, gal tik išskyrus „Emiliją iš Laisvės alėjos“.


Toji spraga juntama dar nuo tada, kai sovietmečiu per ekranus žengė prieštaringai vertinamas Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“. A. Juzėnas savo „Vilniaus gete“ ir „Ekskursantėje“, o dabar ir „Pelėdų kalne“ atsigręžia į tą laikotarpį, dėl kurio tebesiginčija istorikai, kuris dar gyvas amžininkų prisiminimuose.


Premjeros išvakarėse su A. Juzėnu kalbėjomės ne tik apie filmo idėją. Mums buvo įdomi toji nematomoji ledkalnio dalis, tiksliau sakant, kūrėjų fizinė ir dvasinė ištvermė, kantrybė leidžiantis į sudėtingas istorines 1947–1953 metų peripetijas.

– Trys paskiausi jūsų filmai mus tarsi sugrąžina į anuos reikšmingus lietuvių kino laikus, kai didžiavomės režisierių V. Žalakevičiaus, Almanto Grikevičiaus, Marijono Giedrio, Arūno Žebriūno ir kitų filmais. Atkūrus šalies nepriklausomybę, kino kūrėjai neskuba nerti į tą drumstą vandenį, tačiau jūs pabandėte. Kodėl?

– Lietuvos istorijoje yra baltų dėmių, apie kurias labai mažai žinome arba kurios nuspalvintos ir kitokia spalva. Taip jau atsitiko, kad iki šiol Lietuvos kino kūrėjai stengėsi apeiti tas slidžias temas. Man buvo labai įdomu, kodėl taip vyksta ir kas tose dėmėse slepiama, ką galima atrasti ir kokias emocijas žmonių širdyse jos gali sukelti. Žinojau, kad rizikinga nerti į tą, kaip jūs sakote, drumstą vandenį. Tačiau man Lietuvos istorija buvo labai svarbi nuo mažens, nes mano tėvas buvo istorijos mokytojas ir šviesus žmogus, tai buvo ir yra garbės reikalas.

REKLAMA


– Ar vaidybinė kino drama „Pelėdų kalnas“ yra ankstesnių jūsų filmų „Vilniaus getas“ ir „Ekskursantė“ tęsinys?


– Šie trys filmai nebuvo sumanyti kaip trilogija, bet jie tarpusavyje susiję, nes visi kalba apie istorinius įvykius, apie kuriuos labai mažai žinome arba kurie yra vertinami kontroversiškai. Antra vertus, taip atsitiko spontaniškai, o jeigu būčiau sąmoningai kūręs tęstinį ciklą, būčiau pradėjęs nuo 1918-ųjų, t. y. nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pradžios, toliau kalbėjęs apie nepriklausomybės praradimą, vadinamąjį raudonąjį tvaną, dar išsamiau negu „Vilniaus gete“ paliesčiau žydų klausimą ir tik tada imčiausi pokario partizanų pasipriešinimo...


Mano tikslas kuriant minėtus filmus ir buvo nubrėžti tam tikrą liniją nuo lietuviško kino pagrindo, tiksliau, atsispirti nuo to dugno ir kurti tik geriau ir giliau, o ne slysti pigiu blizgučių ir juokelių paviršiumi. Labai gaila, kad mes neišnaudojame lietuviško kino potencialo ir kadaise pasiekto įdirbio, džiūgaujame ir mėgaujamės vienadiene šlove ir vienadieniais pinigais, investuojamais į pigias komedijas.


Kiek dar laiko pavyks mulkinti žiūrovus tokio lygio kūrinėliais, kuriuose nėra vertybių ir kurie sunkiai prasimuša kelią už Lietuvos ribų ir jos anaiptol negarsina, man sunku pasakyti.

– Sakėte, kad idėja kurti „Pelėdų kalną“ kilo netikėtai. Kaip tai įvyko, ar tai buvo jūsų paties sumanymas?

REKLAMA


– Šio filmo scenarijų parašė Pranas Morkus, ir jis buvo skirtas ne man, o režisieriui Emiliui Vėlyviui. Pasak scenaristo, režisieriaus reakcija buvo labai neigiama, jis pasakė, kad, švelniai kalbant, tai ne jo stilius. Tada Pranas prisiminė mane, nes kartu esame kūrę „Ekskursantę“.


Mano galva, scenarijus nebuvo iki galo baigtas, buvo daug temų, herojų, bet įdomus. Siužetas nukelia į 1947–1952 metų Lietuvą, kai jaunoji karta, ištvėrusi Antrojo pasaulinio karo chaosą ir pakliuvusi į okupaciją, turėjo rinktis emigraciją, miškus arba prisitaikymą nepriklausomybę praradusioje gimtinėje. Man teko su Pranu padirbėti, kad siužeto linijos kirstųsi, herojai gyventų ne kas sau – kad jų pasauliai ir lūkesčiai įgytų bendrą vardiklį.


Ypač svarbu buvo tai, kad daugiaplaniame siužete išryškėtų esmė – kad ir kokį kelią būtų pasirinkęs kuris nors iš jaunųjų filmo herojų, niekas negalėjo numalšinti laisvės troškimo. Jis niekur nedingsta net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis.


Atminkime - laisvė yra tai, ką mes turime širdyje

„Baigiant filmą, iš tiesų buvo bemiegių naktų“, – prisipažino režisierius Audrius Juzėnas (dešinėje). Luko Juzėno nuotr.


– Ne paslaptis, kad kurdami filmus režisieriai prifilmuoja daug scenų, paskui skaudančia širdimi turi išmesti net ir labai įspūdingus epizodus. Ko jums teko atsisakyti?


– Teko atsisakyti tokių stiprių scenų, kuriose deginami kalnai lietuviškų knygų, sugriuvusių bažnyčių vaizdų. Ir tai padaryti teko ne dėl trukmės, o dėl nepakankamo finansavimo. Čia vien su kompiuterine grafika neišsisuksi. Antra vertus, ir jos kainos yra gana didelės.


– Esate minėjęs, kad kuriant filmą labai svarbi yra bendraminčių komanda.

– Dalis žmonių su manimi dirbo ir kuriant „Ekskursantę“, o dar tvirtesnė komanda susiformavo per pastaruosius trejus metus. „Pelėdų kalno“ – jį pavadinčiau alegorine istorine drama – branduolys su manimi kurs ir kitą filmą. Turiu galvoje vaizdo ir garso operatorius, dailininkus, kostiumų kūrėjus ir, žinoma, jaunuosius aktorius, kurie man tapo atradimas.


– Didžioji „Pelėdų kalno“ premjera įvyko vasario 15 d. „Forum Cinemas Vingyje“, dar prieš savaitę – Kaune, kur buvo filmuojama dauguma epizodų. Kada baigėte šį kūrinį?


– Turiu prisipažinti, kad filmo premjeroje Kauno muzikiniame teatre, surengtoje iš pagarbos miestui, kuriame ir vyksta pagrindinis veiksmas, ir yra tas romantikos ir mistikos apgaubtas Pelėdų kalnas, aš nedalyvavau, nes filmas iš esmės dar nebuvo baigtas. Iš tiesų viską baigėme likus trims dienoms iki premjeros Vilniuje. Paklausite, kaip jaučiuosi, kai jau nieko nebegalima pataisyti ar patobulinti?.. Jaučiuosi kaip vergas, kuris pagaliau išsivadavo iš pančių (šypsosi – G. M.).



– Reklamuojant šį filmą pabrėžiama, kad tai – dovana Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga.


– Kai P. Morkus mane kalbino kurti filmą pagal jo scenarijų, buvau įsitikinęs, kad jį pastatysime per metus. Apie jokį jubiliejų negalvojome, be to, aš tikėjausi, kad valstybės atkūrimo 100-mečio proga sukursiu kitą filmą, pavyzdžiui, apie Lietuvos patriarchą ir vieną žymiausių Vasario 16-osios Akto signatarų Joną Basanavičių.


Šią temą atidėjome ateičiai, nes apie šį žmogų nežinome daug dalykų. Galėjo būti ir nedidelio biudžeto filmas apie Sausio 13-ąją, turiu daug kitų idėjų. Manau, kad vertas dėmesio būtų vaidybinis filmas apie legendinį mūsų boksininką Algirdą Šociką, vadintą ringo karaliumi.


– Kokiems žiūrovams skiriate filmą?


– Filmas skiriamas visiems. Jis bus įdomus pirmiausia tiems, kurie dar mena tą sunkų istorinį pokario metą, atsakymų į klausimus ras ir aukštesnio intelekto žiūrovai, ir tie, kurie tikisi ko nors pikantiško valgydami spragėsius. Vis dėlto man labiausiai norėtųsi, kad šį filmą pamatytų jaunimas.


„Pelėdų kalnas“ labai tiktų tos kartos žiūrovams, kurie neprisimena, nematė ir net nelabai nori girdėti, pasak jų, naftalinu dvelkiančių pokario istorijų. Mūsų tikslas – sužadinti tautos savisaugos instinktą, kuris sparčiai nyksta. Daroma sisteminė klaida, kuri naikina mūsų mažą tautą. Labai bijau, kad po 25 metų mūsų gali jau nebebūti.


Vis dėlto esu optimistas ir tikiuosi, kad dar galima daug ką pakeisti. Kinijoje galima išsaugoti pandas, o Lietuvoje galima išsaugoti lietuvius, nors pastaraisiais dešimtmečiais akivaizdu, kad lietuvis lietuviui yra vilkas.


Atminkime - laisvė yra tai, ką mes turime širdyje

Kadras iš filmo „Pelėdų kalnas“.


– „Pelėdų kalną“ filmuodami Kaune suintrigavote ne tik šio miesto gyventojus. Kodėl veiksmo vieta pasirinkote būtent Kauną?


– Pagrindinė filmo mintis – laisvė, o Kaunas su laisve siejasi labiau negu Vilnius. Vienas iš filmo veikėjų sako, kad laisvė – tai iliuzija, o kitas atsako: „Laisvė yra tai, ką aš turiu širdyje.“ Be jokios abejonės, tuomet, kai Lietuva išgyveno partizaninio karo ir stalinizmo triumfo laikotarpį, Kaunas buvo išlaikęs ne tik laikinosios, bet ir tikrosios sostinės dvasią.


Vilnius anaiptol nebuvo lietuviškas miestas, jame gyveno daug lenkų, baltarusių ir vienas kitas kaimietis. Kauno kultūrinis intelektualinis potencialas palietė visus. Visi filmo herojai – iš tos aplinkos, jie puikiai suprato, kas yra prarasta ir kokia to praradimo kaina, kai Lietuva buvo atiduota Rusijai be šūvio, be jokio pasipriešinimo, taip pat suvokė, ką su jais daro vadinamoji Stalino imperija. Jaunoji karta tuomet turėjo jaustis tarsi praradusi motiną, tai lėmė ir jos pasirinkimą kovoti.

REKLAMA


– Filme vaidina nemažas būrys žiūrovams dar nematytų jaunų aktorių, taip pat pasikvietėte gabiausius Rusų dramos teatro aktorius. Kaip vertinate jų vaidybą?


– Pagrindinius ir kitus vaidmenis kūrė ką tik Lietuvos nacionaline premija įvertintos Eglės Gabrėnaitės kurso jaunieji aktoriai. Jie puikiai parengti scenai, tačiau kino specifikos man teko juos mokyti. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis, Paulina Taujanskaitė, taip pat vaidina mano atradimas „Ekskursantėje“ Anastasija Marčenkaitė ir daugybė kitų.


Tie jauni žmonės aistringai myli kiną, nori ir toliau filmuotis ne greitai kepamuose televizijos serialuose, o tikrame kine. Su jais ketinu dirbti ir toliau. Klausiate apie aktorius, kurie sukūrė rusiškuosius vaidmenis? Turiu pagirti ir režisierių Joną Vaitkų, kad jis iš Rusų dramos teatro „išlaužė“ labai gerą aktorinį ansamblį. Tai aukšto lygio ir mentaliteto aktoriai, tokie kaip Valentinas Krulikovskis, Valentinas Novopolskis ir ypač Aleksandra Metalnikova.


Manau, ši aktorė dėl savo natūralumo ir puikių duomenų galėtų išplaukti į kur kas platesnius kino vandenis, o Rusijoje galėtų patekti į geriausių kino aktorių dešimtuką. Ir dar mane džiugino, kad visi, kurie vaidino šio sudėtingo siužeto filme, buvo labai atviri, nebuvo jokių „savų“ ir „nesavų“.


– Kino cenzoriai prie pavadinimo pridėjo ženklelį N16. Tikriausiai dėl gana drąsių erotinių scenų?


– Juokinga, kad Kventino Tarantino filmai pažymėti N14, o „Pelėdų kalnas“ – N16. Vadinasi, aš jį pralenkiau (juokiasi – G. M.). Tokiomis scenomis šiais laikais tikrai nieko neišgąsdinsi ir nenustebinsi. O nufilmuoti jas nebuvo sunku, nes jaunieji aktoriai, kuriems teko vaidinti meilės scenas, buvo parengti psichologiškai.


Jiems, kaip sakoma, „perlipti per save“ nereikėjo, be to, kiekvienas iš save gerbiančių aktorių turi teisę rinktis. Kita kalba – apie kraują ir aukas, kurių karo metu neišvengiama... Bet to jaunimas ir net vaikai tikrai prisižiūri per televiziją per akis.


– Ar jau pavyko išsimiegoti po bemiegių naktų, kurios paprastai lydi kūrėją prieš premjerą?


– Baigiant filmą, iš tiesų buvo bemiegių naktų, nes dėl vieno ar kito epizodo ar veiksmo vyko ginčai su prodiuseriais, stigo pinigų, kad nufilmuotume dar keletą papildomų scenų, reikėjo pataisyti kai kurias likusias klaidas, muzikos, garso niuansus. Teko kreiptis į savo pažįstamus žmones. Galutiniame filmo variante dar reikėtų sutvarkyti spalvas.

REKLAMA


Atminkime - laisvė yra tai, ką mes turime širdyje

Režisierius A. Juzėnas rimto istorinio filmo kūrimą lygina su kopimu į viršukalnę. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.


– Kaip jūsų šeima reagavo į tą nelengvą trejų metų filmo kūrimo maratoną?


– Filmo kūrimas labai išsekina. Tai tas pats, kas kopti į kalnus. Ir žmona, ir sūnus Lukas stengiasi man padėti. Filmuojant „Pelėdų kalną“, žmona patikėjo sūnui mane prižiūrėti, kad nelikčiau nevalgęs ir negėręs. Jis dirbo filmo fotografu, gyvenome viename kambaryje, tad matė, koks išsekęs grįždavau po filmavimo.


O kai filmavau „Vilniaus getą“ ir „Ekskursantę“, pagrindinė sanitarė buvo žmona. Beje, jos specialybė – ekonominė kibernetika, ji dirbo knygų leidybos srityje. Mūsų kino romanas prasidėjo nuo pirmojo filmo „Rojuje irgi sninga“ – ji buvo režisieriaus asistentė. Tad, galima sakyti, viskas prasidėjo rojuje, kuriame sninga...


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ