Nepriklausomybės tėvai: kaip susiklostė jų likimai

Nepriklausomybės tėvai: kaip susiklostė jų likimai

1927 m. vasario 16 d., praėjus lygiai devyneriems metams po Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo ir lygiai 38 metams po mylimos žmonos Elės mirties, į amžinybę iškeliavo ir pats J. Basanavičius. Jo palaikai ilsisi Rasų kapinėse Vilniuje.

Lietuvos Nepriklausomybės Aktą 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašė 20 Lietuvos Tarybos narių. Šiuo Aktu buvo paklotas pamatas moderniai Lietuvos valstybei. Kas buvo tie 20 nepriklausomybės tėvų, pasirašiusių vieną svarbiausių Lietuvos istorijoje dokumentų? Kaip susiklostė jų likimai?


Manvydas VITKŪNAS


Pasirašyti istorinio Akto Lietuvos Tarybos nariai prieš 100 metų susirinko į turtingam verslininkui Kazimierui Štraliui priklausiusius namus Vilniaus senamiestyje, dažniausiai ir vadinamus Štralio namais. Tuomet šio namo adresas buvo Didžioji g. 30 (dabar – Pilies g. 26). Štralio namai – senas senamiesčio pastatas, XIX a. pabaigoje renovuotas, papuoštas skulptūromis.


Pirmame aukšte įsikūrė populiari kavinė „Baltasis Štralis“, o daugelis kitų patalpų buvo nuomojamos. Pirmojo pasaulinio karo metais čia buvo įsikūrusi Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti būstinė. Ši draugija buvo bene didžiausia lietuvių visuomeninė organizacija, teikusi pagalbą ir Lietuvoje esantiems, ir į Rusijos imperijos gilumą pasitraukusiems kraštiečiams. Dalis aktyvių šios draugijos narių buvo išrinkti į Lietuvos Tarybą ir tapo Vasario 16-osios Akto signatarais.


Su Vokietija ar atskirai?


1918 m. vasarį Vilniuje šeimininkavo vokiečiai. Mieste trūko maisto, malkų, vaistų ir daugybės kitų būtinų dalykų. Dar vyko karas. Ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos ateitis buvo itin miglota. Buvo sunku prognozuoti, kaip klostytis įvykiai Rusijoje, Vokietijoje, kitose šalyse. Nemažai Lietuvos visuomenės atstovų manė, kad reikėtų šlietis prie Vokietijos.


1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Krašto Taryba jau buvo paskelbusi vieną deklaraciją dėl Lietuvos valstybės su sostine Vilniuje atkūrimo ir Lietuvos atribojimo nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors buvo su kitomis tautomis. Nutarime taip pat buvo rašoma: „Šiai valstybei tvarkyti ir jos interesams ginti taikos derybose Krašto Taryba prašo Vokietijos imperijos apsaugos ir pagalbos.

REKLAMA


Atsižvelgdama į Lietuvos gyvybinius interesus, reikalaujančius skubiai užmegzti nuolatinius ir artimus ryšius su Vokietijos imperija, Krašto Taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos imperija, kuri visų pirma bus įgyvendinama per karinę, susisiekimo, muitų ir pinigų sąjungą.“ Ši deklaracija visiškai suprantama to meto situacijoje, kai faktiškai visą Lietuvos teritoriją kontroliavo vokiečiai.


1918 m. sausį Lietuvos Tarybos narys Steponas Kairys pasiūlė skelbti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, nenurodant jokių išskirtinių ryšių su kuria nors valstybe. Taryboje kilo aršūs debatai. Dalis narių nuogąstavo (ir gana pagrįstai), kad tokia nepriklausomybės deklaracija gali supykdyti vokiečius, o patys Tarybos nariai gali sulaukti rimtų represijų. Kai kurie nariai netgi buvo iš Tarybos trumpam pasitraukę, bet galiausiai vasario 15 d. galutinis tekstas buvo suderintas, o vasario 16 d. 12.30 val. Lietuvos Tarybos nariai pasirašė vieną svarbiausių Lietuvos istorijos dokumentų.


Ant dokumento atsirado visų 20 signatarų parašai, o pats Aktas skelbė: „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu: Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas. Lietuvos Taryba, pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.“

REKLAMA


Nepriklausomybės tėvai: kaip susiklostė jų likimai

Lietuvos Taryba (iš kairės sėdi J. Vileišis, J. Šaulys, J. Staugaitis, S. Narutavičius, J. Basanavičius, A. Smetona, K. Šaulys, S. Kairys, J. Smilgevičius, iš kairės stovi K. Bizauskas, J. Vailokaitis, D. Malinauskas, V. Mironas, M. Biržiška, A. Petrulis, S. Banaitis, P. Klimas, A. Stulginskis, J. Šernas, P. Dovydaitis).


Žodis tapo kūnu


Tuo metu Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas buvo tik deklaracija. Jokių realių galimybių perimti krašto kontrolę Lietuvos Taryba neturėjo. Tačiau po šio svarbaus žingsnio buvo žengti ir kiti: 1918 m. kovo 23 d. Vokietijos kaizeris pripažino Lietuvos nepriklausomybę (tiesa, remdamasis ne gruodžio 11 d. aktu), galiausiai rudenį buvo sudaryta pirmoji Lietuvos Vyriausybė, pradėtos steigti administracinės institucijos.


Lapkričio 23 d. imta formuoti Lietuvos kariuomenė. Jeigu ne jos kariai, savanoriai ir mobilizuotieji į dalinius, Lietuvos valstybingumo įtvirtinti būtų nepavykę.
Lietuvos karių kraujo kaina pavyko išvaduoti šalį nuo bolševikų, bermontininkų, buvo sustabdytas lenkų veržimasis (nors ir nepavyko išsaugoti Vilniaus krašto). Lietuvos kariuomenės indėlis ginant Lietuvos valstybę 1919–1920 m. vykusiose Nepriklausomybės kovose iki šiol nėra deramai įvertintas.


Trūko dzūkų


Kas gi buvo tas Vasario 16-osios Akto dvidešimtukas? Pirmiausia apžvelkime regionus, iš kurių buvo kilę signatarai. Dažnai teigiama, kad Lietuvos Tarybos branduolį sudarė suvalkiečiai. Vien ko vertas Jonas Basanavičius, kilęs iš dabartinio Vilkaviškio rajono! Net trys signatarai (Saliamonas Banaitis, Justinas Staugaitis, Jonas Vailokaitis) – iš dabartinio Šakių rajono. Tokiu skaičiumi signatarų (ir apskritai mūsų šalies šviesuolių) negali pasigirti joks kitas Lietuvos rajonas.


Suvalkiečiai buvo ir dar du signatarai – Pranas Dovydaitis, kilęs nuo Kazlų Rūdos, ir Petras Klimas nuo Kalvarijos. Taigi suvalkiečių buvo šeši. Tačiau ir žemaičių Lietuvos Taryboje buvo tiek pat! Mykolas Biržiška kilęs iš dabartinio Mažeikių rajono, Stanislovas Narutavičius – iš Telšių, Jonas Smilgevičius – nuo Plungės, Aleksandras Stulginskis – nuo Šilalės. Jurgis Šaulys gimė dabartiniame Klaipėdos rajone, o Kazimieras Steponas Šaulys – Šilutės rajone. Aukštaitijos teritorijoje gimė taip pat šeši signatarai. Antanas Smetona buvo kilęs nuo Ukmergės, S. Kairys – nuo Anykščių, Vladas Mironas – iš dabartinio Rokiškio rajono, Alfonsas Petrulis ir Jokūbas Šernas – iš Biržų rajono, Jonas Vileišis – nuo Pasvalio.


Dar du signatarai gimė dabartinės Latvijos teritorijoje. Kazys Bizauskas – Paviluostoje. Tiesa, jo tėvai kilę iš Šiaurės Vakarų Aukštaitijos dalies, todėl K. Bizauską galėtume laikyti aukštaičiu. Donatas Malinauskas gimė pietrytiniame dabartinės Latvijos pakraštyje, Kraslavoje. Tačiau jo šeimos šaknys buvo Dzūkijoje, Trakų, Onuškio apylinkėse. Todėl D. Malinauską galime laikyti vieninteliu Dzūkijos atstovu Lietuvos Taryboje.



Taigi signatarai gana tolygiai atstovavo Aukštaitijai, Žemaitijai ir Sūduvai ir tik minimaliai – Dzūkijai. Tarpukariu Lietuva turėjo tris Prezidentus (aukštaitį A. Smetoną, žemaitį A. Stulginskį, suvalkietį Kazį Grinių). Krinta į akis ir tai, kad nė vienas signataras nebuvo gimęs dideliame mieste.


Valstiečiai ir bajorai


Dauguma signatarų buvo kilę iš valstiečių, penktadalis buvo bajorai (M. Biržiška, D. Malinauskas, S. Narutavičius, J. Smilgevičius). Tai puikus įrodymas, kad iki šiol gajus mitas apie visuotinį to meto Lietuvos bajorijos sulenkėjimą, abejingumą lietuvių tautos siekiams neatitinka tikrovės. Išskirtinai įdomi S. Narutavičiaus šeimos istorija. Šis Žemaitijos bajoras tapo Vasario 16-osios Akto signataru, o jo brolis Gabrielius Narutavičius – pirmuoju Lenkijos prezidentu. Praėjus vos savaitei nuo prezidentavimo pradžios, Varšuvoje G. Narutavičių nušovė vienas lenkų radikalas.


Net 19 iš 20 signatarų buvo katalikai. Tik J. Šernas buvo evangelikas reformatas (jo brolis Adomas – evangelikų kunigas). Kitas garsus šios giminės atstovas, J. Šerno sesers proanūkis Tomas Šernas, vienintelis likęs gyvas per Medininkų žudynes, taip pat tapo evangelikų reformatų kunigu.
Visi signatarai buvo išsilavinę, baigę universitetus. Spaustuvininkas S. Banaitis neturėjo universitetinio išsilavinimo, bet buvo baigęs komercijos kursus Sankt Peterburge. J. Basanavičius pagal išsilavinimą buvo gydytojas, taip pat garsėjo kaip įvairių sričių mokslininkas. M. Biržiška studijavo teisę, bet tapo literatūros istoriku.


K. Bizauskas ir P. Klimas buvo teisininkai ir (vėliau) diplomatai, P. Dovydaitis – teisininkas ir filosofas, S. Kairys – inžinierius, D. Malinauskas ir A. Stulginskis – agronomai, S. Narutavičius, A. Smetona, J. Šernas ir J. Vileišis – teisininkai. J. Smilgevičius ir J. Šaulys studijavo ekonomiką, J. Vailokaitis krimto komercijos mokslus, o V. Mironas, A. Petrulis, J. Staugaitis ir K. Šaulys buvo teologijos studijas baigę katalikų kunigai.

REKLAMA


Taigi tarp Lietuvos Tarybos narių daugiausia buvo teisininkų. Visi signatarai taip pat buvo aktyvūs visuomenininkai, užsiėmė įvairiomis veiklomis (pavyzdžiui, gydytojas J. Basanavičius žinomas ir kaip archeologas, o J. Vailokaitis tapo verslininku, vienu turtingiausių žmonių tarpukario Lietuvoje). Dalis signatarų vėliau buvo Seimo nariai, ministrai, aukšti valdininkai.


Nepriklausomybės tėvai: kaip susiklostė jų likimai

Namas Vilniuje, kuriame buvo pasirašytas Vasario 16-osios Aktas (dabar – Signatarų namai). Eltos nuotrauka

Signatarų likimai


Nepriklausomybės Akto pasirašymo metu signatarai buvo labai skirtingo amžiaus. Vyriausiam J. Basanavičiui tada buvo jau 67-eri, o jauniausiam K. Bizauskui – vos 24-eri. Vėliau signatarų likimai klostėsi skirtingai, tačiau visi jie dirbo Lietuvai. J. Šernas labai daug padarė, kad Klaipėdos kraštas 1923 m. būtų prijungtas prie Lietuvos. Deja, jau 1926 m. vos 38-erių vyro gyvybę nutraukė skrandžio vėžys. Po metų į amžinybę iškeliavo 75-erių patriarchas J. Basanavičius. 1928-aisiais Musninkuose (dab. Širvintų r.) vos 54-erių nuo širdies smūgio mirė kunigas, lietuvybės puoselėtojas A. Petrulis.


S. Narutavičius tarpukariu ūkininkavo. Palūžęs dėl asmeninių ir finansinių problemų, 1932 m. gruodžio 31 d. jis nusišovė Kaune. Netrukus, 1933-iaisiais, į amžinybę iškeliavo ir 66-erių S. Banaitis, labai daug nuveikęs lietuviškos spaudos, bankininkystės ir susisiekimo plėtros srityje. Verslu, bankininkyste tarpukariu vertęsis J. Smilgevičius amžinojo poilsio atgulė Žemaitijoje 1942 m., sulaukęs 72-ejų. Tais pačiais metais mirė 70-ojo jubiliejaus sulaukęs ilgametis Kauno burmistras J. Vileišis. Po metų, 1943-iaisiais, anapilin iškeliavo 76-erių Telšių vyskupas J. Staugaitis.


Sovietų okupantai Vasario 16-osios Akto signatarus iškart įtraukė į liaudies priešų sąrašus. Pirmasis jau 1940 m. liepą buvo suimtas ir įkalintas K. Bizauskas, tarpukariu buvęs aktyvus politikas ir diplomatas. 1941-ųjų birželį jis buvo sušaudytas dabartinės Baltarusijos teritorijoje. K. Bizauskui tebuvo 49-eri.


1941 m. sovietai suėmė buvusį Vytauto Didžiojo universiteto profesorių P. Dovydaitį. Po metų 55-erių vyras buvo sušaudytas Sverdlovske (Rusijoje). O štai garsų diplomatą P. Klimą Antrojo pasaulinio karo metais kalino naciai, po karo – sovietai. Iš Sibiro tremties jis grįžo tik 1954-aisiais. Mirė Kaune 1969 m., sulaukęs 77-erių.


D. Malinauskas, tarpukariu dirbęs Užsienio reikalų ministerijoje, 1941-aisiais taip pat buvo ištremtas. 1942 m., sulaukęs 73-ejų, mirė Altajaus krašte. Kunigas V. Mironas 1941 m. sovietų buvo suimtas, tardytas. 1945-aisiais sutiko būti saugumo darbuotojų informatoriumi, bet jokios naudos sovietams nedavė, todėl buvo įkalintas. Mirė nuo insulto Vladimiro kalėjime 1953 m. Jam buvo 72-eji.


S. Kairys, tarpukariu rūpinęsis Kauno komunaliniu ūkiu, nacių okupacijos metais su žmona gelbėjo žydus. Vėliau buvo aktyvus išeivijos lietuvių veikėjas. Mirė Niujorke 1964 m., sulaukęs 85-erių. Profesorius M. Biržiška 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus ir 1962 m., būdamas 80-ies, mirė Los Andžele. Diplomatas J. Šaulys Lietuvos okupacijos metu buvo Šveicarijoje, ten ir pasiliko. Mirė 1948 m., sulaukęs 69-erių. O štai tarpukariu kaip verslininkas garsėjęs J. Vailokaitis 58-erių mirė Vokietijoje 1944 m.

REKLAMA


Skirtingai susiklostė dviejų signatarų, vėliau tapusių Lietuvos Prezidentais, likimai. A. Smetona 1940-aisiais nuo sovietų okupantų pabėgo į Vokietiją, vėliau – į Šveicariją, o galiausiai persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Sulaukęs 69-erių, jis 1944 m. žuvo Klivlande, neaiškiomis aplinkybėmis name kilus gaisrui. O štai kitas signataras ir Prezidentas A. Stulginskis liko su savo tauta ir išgėrė iki dugno taurę karčios jos istorijos. Dar 1927-aisiais pasitraukęs iš aktyvaus politinio gyvenimo, jis ūkininkavo. 1941 m. sovietų buvo suimtas, ištremtas į Sibirą. Tik 1956-aisiais jam leista grįžti į Lietuvą. A. Stulginskis mirė Kaune 1969 m., sulaukęs 84-erių.


Ilgiausią iš visų signatarų gyvenimą Dievas dovanojo prelatui K. Šauliui. 1944 m. jis pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Šveicariją, kur ir mirė 1964-aisiais, sulaukęs 92
metų, pasak nekrologo, „Tėvynės ilgesio kankinamas, bet nepraradęs vilties, kad Lietuva vėl prisikels laisvam, nepriklausomam gyvenimui“.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ