Mums, lietuviams, prieš 100 metų iškovota nepriklausomybė atrodo vienintelė ir nepakartojama, tačiau šiais metais savo valstybės šimtmetį švenčia ne tik Lietuva, bet ir kai kurios kitos Europos šalys.

Juozas SKIRIUS

Po visuotinio karo – tautų pavasaris

XIX a. – tai nacionalinių judėjimų, lemtų Prancūzijos revoliucijos idėjų, pradžia. Tai modernusis amžius, kuriam būdingos tautinės vertybės, tautų apsisprendimo klausimas. Europoje vyko regioniniai karai vienijant Vokietiją ir Italiją, nepriklausomybę išsikovojo mažesnės tautos (graikai), buvo sukurta Belgijos karalystė, iš ispanų ir portugalų išsivadavo jų kolonijos Pietų Amerikoje ir sukūrė savo valstybes.

Visa tai darė gilų įspūdį pavergtoms tautoms. Visiems buvo girdėtas Tautų pavasaris – to meto nacionaliniai judėjimai, ypač Austrijos imperijoje. 1831 ir 1863–1864 m. vykę sukilimai Lietuvoje – taip pat bandymas išsivaduoti iš Rusijos. Be to, visas pavergtas tautas kaitino romantizmas, kėlęs tautinį pasididžiavimą.

Tačiau valstybės, valdžiusios kitas tautas, nesirengė suteikti joms net autonomijos. Tad jau XIX a. gale tapo aišku: nepriklausomybė galima tik įvykus dideliam karui. Taigi kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, lietuviai svarstė, kas geriau Lietuvai: jei laimėtų Rusija ar Vokietija? Kylanti politikos žvaigždė prof. Augustinas Voldemaras (pirmasis nepriklausomos Lietuvos premjeras ir užsienio reikalų ministras) buvo įžvalgiausias: geriausia, jei Rusija pralaimėtų Vokietijai, šią savo ruožtu įveiktų Didžioji Britanija ir Prancūzija. Ir jis buvo teisus: tik tokiomis sąlygomis Lietuva ir išsikovojo nepriklausomybę.

Pavergtos, bet norinčios išsivaduoti tautos nuolat įrodinėjo savo gyvybingumą. Tai darė austrų valdžioje buvę italai, vengrai, čekai ir Balkanų tautos, buvusios po turkų osmanų valdžios padu. Tai darė ir lietuviai bei lenkai, ypač XIX a. antroje pusėje. Nors Lietuvoje nepriklausomybės idėja visuomet buvo gyva.

Pirmoji lietuvių partija – Lietuvos socialdemokratai – nepriklausomybės siekį buvo įrašę į savo 1896 m. programą. 1905-aisiais Didysis Vilniaus seimas taip pat dėjo nepriklausomybės pagrindus, nors turėjo tenkintis didele autonomija. Laikytasi nuostatos: kuo mes, galintys didžiuotis garbinga praeitimi, prastesni už lenkus ir suomius, to meto Rusijoje jau turėjusius didelę autonomiją. Tačiau Rusijoje egzistavo stiprus panslavizmo judėjimas, atmetęs menkiausius ne rusų tautų reikalavimus, nes tai buvo vertinama kaip valstybės pagrindų silpninimas.

Vokietijos imperijos tauta, palyginti su Rusijos ir Austrijos imperijų daugiatautiškumu, buvo labiausiai vokiška. Tiesa, Vakarų Prūsijoje ir Poznanėje gyveno iki 2 mln. lenkų. Tačiau jokių nuolaidų lenkams nebuvo daroma, priešingai, vyko stipri jų germanizacija: lenkų mokyklose buvo leidžiama tik tikybą mokyti lenkiškai.

Austrijos imperijoje pavergtoms tautoms buvo lengviau veikti. Jos valdžia juto stiprų nevokiškų tautų judėjimą (vokiečiai sudarė tik ketvirtadalį imperijos gyventojų, vengrai – penktadalį, slavai – beveik pusę). Štai vengrai nuolat reikalavo autonomijos.

Po pralaimėjimo Prūsijai 1867 m. imperatorius Pranciškus Juozapas I pritarė naujajai Konstitucijai ir sulygino Vengrijos ir Austrijos teises. Vengrija ir Austrija tapo savarankiškomis imperijos dalimis, kurias vienijo unija – Austrijos–Vengrijos imperija. Tuomet jau vengrai valdė slovakus, kroatus, rumunus ir kt. savo Vengrijos karalystėje. Pasak istoriko Vinco Trumpos, ir išsivadavusiose tautose gali gimti nacionalizmas kitų tautų atžvilgiu. Tad pavergtoms tautoms norint sukurti savo valstybes reikėjo laukti, kada pagaliau subyrės visos trys imperijos.

Lemtingas JAV ėjimas

Tikėtis kitų didžiųjų valstybių pagalbos nebuvo prasmės. Britai ir prancūzai Europos tautų klausimu tik žaidė, ir tik savo naudai. Beje, Prancūzija tautiniu aspektu buvo monotoniška, o Didžioji Britanija – Jungtinė Karalystė (Anglija, Škotija, Velsas ir Airija) – rūpinosi savomis nacionalinėmis problemomis. Tad, kuriantis Antantės sąjungai, buvo siekiama nestabilumo Austrijos–Vengrijos ir Osmanų imperijose, slapta remiant ten pavergtas tautas.

Beje, ir Rusijoje, kilus lenkų ir lietuvių sukilimams, prancūzai su britais tiesė pagalbos ranką, o Paryžius tapo politinių emigrantų iš Rusijos centru. Taigi britai ir prancūzai ištikimai laikėsi principo „skaldyk ir valdyk“. Be to, XX a. pradžioje aktyvia tarptautine žaidėja tapo Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV).

Šalis po sunkaus pilietinio karo (1861–1865 m.) atsigavo gana greitai ir, neturėdama kolonijų, drąsiai palaikydavo tautų savarankiškumą. Mat jankiams buvo naudinga laisva, neapribota pasaulinė rinka. Tačiau į Europos politinius reikalus JAV iki Pirmojo pasaulinio karo nesikišo (rėmėsi 1823 m. Monro doktrina). Tik karo pabaigoje, 1918 m. sausio 8 d., amerikiečiai paskelbė 14 punktų pasaulio pertvarkymo programą, tapusią pavergtų tautų nepriklausomybės kelrode žvaigžde.

Versalio šachmatų partija

Be abejo, pagrindinė Versalio taikos konferencijos tema buvo tai, kiek ir ko nugalėjusi Antantė „išgręš“ iš karą pralaimėjusios Vokietijos. Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybės savo delegacijas į konferenciją Paryžiuje pasiuntė be kvietimų. Lietuvos delegacijos sekretorius, signataras Petras Klimas savo atsiminimuose taip įvardijo lietuvių ir kitų naujų mažų valstybių delegacijų Versalyje vietą – „konferencijos priemenėje“.

Amerikiečiai nebuvo linkę ardyti didelių valstybių, jie buvo už demokratinę daugiatautę Rusiją, Austrijos–Vengrijos imperiją siekė paversti valstybe, kurioje nevokiškos tautos turėtų dideles autonomines teises. JAV, priešingai nei anglai ir ypač prancūzai, nenorėjo skaldyti ir Vokietijos. Mat su didelėmis valstybėmis kur kas naudingiau prekiauti, taip pat teikti joms kreditus. Mažos valstybės, Vašingtono įsitikinimu, – pavojingas reikalas, nes tarp jų nuolat vyksta konfliktai. Amerikiečiai turėjo puikiausią pavyzdį – Pirmąjį ir Antrąjį Balkanų karus.

Tiesa, jie darė išimtis Lenkijai, Suomijai ir Armėnijai. Be to, minėtoje konferencijoje tarp Londono ir Paryžiaus diplomatų vyko arši kova – kas dabar dominuos Europoje? Didiesiems riejantis, teko atkreipti dėmesį ir į Baltijos šalis. Štai Prancūzija rodė didelį palankumą naujajai Lenkijai. Tad britai, kaip atsvarą jai, parėmė Baltijos šalis. Tuo iš karto pasinaudojo lietuviai, latviai ir estai.

Naujas valstybes kūrė nugalėtojai

Jau karo pabaigoje Antantė numatė atsiteisti ne tik su vokiečiais, bet ir su jų sąjungininkais – turkais osmanais, bulgarais, o su austrais ir vengrais – atsiskaityti atskirai. Su jais visais 1919–1920 m. vyko atskiros konferencijos (buvo nustatomos reparacijos, atimamos teritorijos, įvedami įvairūs draudimai, ribojimai ir kt.) – panašiai kaip Versalyje.

Labai nukentėjo vengrai – iš buvusios Vengrijos karalystės teritorijos liko tik trečdalis. Ten 1919 m. net kilo kairiųjų inspiruotas nacionalinis pasipriešinimas, tikintis paramos iš bolševikinės Rusijos. Nepavyko. Įkurta Čekoslovakijos valstybė sulaukė palankumo ir pripažinimo iš Antantės – kaip Vengrijos, kur stiprėjo revanšizmas, prižiūrėtoja. Mat Slovakija anksčiau įėjo į Vengrijos karalystės sudėtį. Čekoslovakijai talkino Rumunija, už Antantės palaikymą kare gavusi vengrų Transilvaniją (tai iki šiol pagrindinė vengrų ir rumunų konflikto priežastis).

Kad Vengrija būtų visiškai apsupta, buvo įkurta nauja serbų, slovėnų ir kroatų valstybė (būsimoji Jugoslavija). Taigi visos minėtos šalys savo teritorijas padidino Vengrijos karalystės „sąskaita“. Be to, čekai ir rumunai aktyviai dalyvavo malšinant pasipriešinimo judėjimą Vengrijoje. Šitaip, globojant Prancūzijai, 1919 m. iš minėtų valstybių buvo sukurta vadinamoji Mažoji Antantė. Taip augo Prancūzijos įtaka Europoje.

Tačiau tai nepatiko britams ir amerikiečiams. Todėl Didžioji Britanija pirmoji iš didžiųjų Vakarų šalių 1919 m. rugsėjo 24 d. de facto pripažino Lietuvos Vyriausybę ir taip įtvirtino savo politines pozicijas ir mūsų krašte, ir visoje rytinėje Baltijos pakrantėje. Taip pat sparčiai britai pripažino ir Latvijos bei Estijos nepriklausomybę.

Po nepriklausomybės – treji karo metai

Atsikurianti Lietuva nuo pat pradžių turėjo su ginklais ginti siekį būti nepriklausoma valstybe. Ypač sunkus mums buvo 1919–1920 m. laikotarpis. Visi priešai, nuo pat pradžių – bolševikai, vėliau – bermontininkai, mums buvo pavojingi, bet Lenkijos siekis mus prisijungti buvo pavojingiausias. Tačiau nepriklausomybės karai ne tik mūsų priešams, bet ir Antantės šalims parodė didelį lietuvių norą gyventi savoje valstybėje.

Kraujas nebuvo pralietas veltui: pagaliau po daugiau kaip 120 metų trukusios okupacijos mes vėl turėjome savo valstybę. Nors mūsų kaimynams latviams ir estams nebuvo lengviau. Ten aktyviau veikė bolševikai ir ypač bermontininkai. Pastariesiems puolant Rygą, Latvijos vyriausybė net turėjo persikelti į anglų karo laivus, nes beveik visa mūsų kaimynų teritorija buvo užimta priešų. Mes kritiškiausiu metu išlaikėme Vakarų Lietuvą ir Kauną, nors ir praradome istorinę sostinę – Vilnių – ir Vilniaus kraštą.

Pavyko ne visoms tautoms

Tačiau ir 1918–1920 m. pavyko ne visiems: baltarusiai, ukrainiečiai, gruzinai, armėnai ir visos Vidurinės Azijos šalys nepriklausomybės laukė iki pat 1991-ųjų. Galime tik fantazuoti: jei Juzefas Pilsudskis būtų siekęs sukurti etninėse žemėse atsikūrusių valstybių (Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos) gynybinę sąjungą, kaip būtų pasisukę įvykiai 1939 m.?

Viską lėmė ne tik tautų norai, bet ir galingųjų diktuojamos sąlygos. Pavyzdžiui, kai vokiečiai 1917-aisiais leido lietuviams sušaukti konferenciją ir kurti Lietuvos Tarybą, tokios galimybės jie nenumatė baltarusiams. Nors baltarusių veikėjai irgi svajojo apie nepriklausomybę, net derėjosi su lietuviais dėl bendros Lietuvos valstybės. Sovietai, turėdami savų išskaičiavimų, taip pat atmetė bet kokią galimybę susikurti nepriklausomai Baltarusijos respublikai.

Taigi tuo metu, nacionalinio pakilimo laikotarpiu, nebuvo įmanoma jokia lenkų kuriama, net ir demokratinė, net ir labai nuoširdi, Rytų Europos teritorijas vienijanti gynybinė sąjunga. Bent jau lietuviai nerodė jokio noro. Tai buvo aiškiai išsakyta dar iki 1918 m. vasario 16 d. akto. Vėliau naujai susikūrusių valstybių politinė-karinė sutartis (gynybinės sąjungos pagrindu) buvo įmanoma, bet tik su viena sąlyga: Lenkija privalėjo grąžinti Lietuvai Vilniaus kraštą ir pripažinti jį kaip Lietuvos valstybės dalį.

Tačiau tuo metu tai buvo nerealu. Todėl Vakarams ir nepavyko prieškariu sukurti šių valstybių „buferio“ prieš Tarybų Rusiją vakarinėje jos dalyje. Tam pasipriešino Lietuva. Vilnius buvo brangiau už viską!

1918-ųjų pamokos

Tad iš 1918–1920 m. įvykių peršasi išvada: kai griūva imperija (metropolija, stipresnė kaimynė okupantė), būtinai reikia pasinaudoti proga išsilaisvinti. O gal pasiseks? Net jei nepasiseks, vis tiek būtina bandyti. Taigi minėtu laikotarpiu vieni tuo Europoje ir Balkanuose pasinaudojo, kiti – ne.
Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetis (1918–1940 m.) – tai metas, kai galutinai susiformavo moderni lietuvių tauta ir valstybė.

Kokie šiandieną mes esame, lėmė tik tarpukario Lietuva, nors ir neilgai gyvavusi, bet pasižymėjusi ypatingais ekonominiais ir kultūriniais laimėjimais.

Tarpukariu gyvavusi mūsų nepriklausoma valstybė tapo tvirtu pagrindu, net orientyru tolesniame mūsų tautos kelyje. Vėliau 50 metų trukusi sovietizacija taip ir neįveikė mūsų, nesugebėjo atimti mūsų kalbos, neištrynė iš mūsų galvų tautinių ir religinių tradicijų bei begalinio nepriklausomybės siekio. Tai labai gerai matyti atsižvelgiant į mūsų kaimynų kontekstą: šiuo metu vyksta, beje, labai sunkiai, baltarusių tautinis atgimimas, kurį lietuviai išgyveno dar XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ