Šiais laikas dar galima atrasti ir piliakalnių

Šiais laikas dar galima atrasti ir piliakalnių

Šeimyniškėlių piliakalnis – Vorutos pilies vieta.


Medžiais apaugusios kalvos ir kalneliai slepia tūkstantmetę mūsų piliakalnių istoriją. Lietuva tiesiog nusėta piliakalniais, ir iki šiol jų atrandama vis naujų ir naujų. Kai kuriems žmonėms jų paieškos tapo unikaliu pomėgiu.


Arūnas MARCINKEVIČIUS


Atrastas dar vienas piliakalnis

Kultūros vertybių registrą papildė naujas archeologinio paveldo objektas – Stašėnų piliakalnis Jonavos rajone, Dumsių seniūnijoje. Apie šį piliakalnį Kultūros paveldo centro archeologams pranešė Lietuvos archeologijos draugija, gavusi žinią iš Stašėnų piliakalnį suradusio biologo dr. Dariaus Stončiaus.


„D. Stončius per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje yra suradęs daug naujų piliakalnių ir senųjų gyvenviečių ežerų salose. Stašėnų piliakalnis yra vienas iš naujausių jo atradimų. Tai nedidelis gynybinis piliakalnis, jo aikštelė – trikampė, 11 metrų ilgio ir 10 metrų pločio, kiek žemėjanti šiaurės rytų kryptimi ir į šonus. Nuo senų laikų, dar iki kryžiuočių laikotarpio, pro Nerį ėjo daug kelių. Tad Stašėnų piliakalnis yra aiškiai susijęs su Neries slėnio ir ten gyvenusių žmonių gynybiniais tikslais įrengta struktūra, gyventojų ir kelių apsauga“, – teigia 4-osios (archeologinės) Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narys, archeologas dr. Gintautas Zabiela.


Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pavedimu apžiūrėję Stašėnų piliakalnį, Kultūros paveldo centro archeologai nustatė, kad pagal išvaizdą šį piliakalnį galima datuoti I–II tūkstantmečiu. Pasak G. Zabielos, tikslią chronologiją bus galima nustatyti tik tyrinėjimų metu. Svarbiausia, archeologo nuomone, yra tai, kad, piliakalnį įtraukus į Kultūros vertybių registrą, bus rūpinamasi jo tvarkymu ir apsauga. Juk Stašėnų piliakalnis yra nukentėjęs Antrojo pasaulinio karo metais: jo šlaite iki šiol matosi lenkto apkaso liekanos.

REKLAMA


Originalus pomėgis


Dešimtmetį miškus tyrinėjęs biologas D. Stončius nuo vaikystės domėjosi archeologija ir svajojo atrasti naujų piliakalnių. Ilgainiui jo svajonės ėmė pildytis, ir net su kaupu. Kaip pasakoja šiuo unikaliu pomėgiu užsiimantis vyras, vien per praėjusią gegužę jis rado du naujus piliakalnius (tiesa, juos dar turi patvirtinti Lietuvos archeologijos draugija). Per pastaruosius penkerius metus D. Stončius surado net 17 piliakalnių. Pernai, tyrinėdamas mokslinę literatūrą, topografines nuotraukas ir aeronuotraukas, jis pastebėjo, kad Stašėnų piliakalnio vietoje yra įtartinas kyšulys, ir nuvažiavo jo patikrinti. Taip buvo atrastas Stašėnų piliakalnis.


Šis piliakalnis Jonavos rajone yra įrengtas Neries aukštutinės terasos iškyšulyje. Šį iš šiaurinės pusės supa Neries slėnis, iš pietryčių ir rytų – Užtvinimo upelio dauba, vakaruose ir pietvakariuose driekiasi spygliuočių mišku apaugusi aukštuma. Piliakalnio pylimo paviršiuje buvo aptiktas degto molio gabalėlis. Jis veikiausiai yra iš degto ir plūkto pylimo sluoksnio. Stašėnų piliakalnis, kaip ir dauguma žinomų ar dar neatrastų piliakalnių, yra tankiai apaugęs medžiais ir krūmais. Taip gamta prieš šimtus metų paslėpė mūsų protėvių palikimą, kurį atrandame dar tik trečią amžių (piliakalniai Lietuvoje imti tyrinėti XIX a. antroje pusėje).


Šiais laikas dar galima atrasti ir piliakalnių

Kultūros vertybių registrą neseniai papildė Stašėnų piliakalnis.


Piliakalnių – jau beveik tūkstantis


G. Zabielos teigimu, tikrų piliakalnių Lietuvoje skaičius, 2016 m. pradžios duomenimis, artėja prie 900 (šiuo metu jų yra apie 890, kas mėnesį vis surandama iki tol nežinotų; vien šių metų sausį žymiausias Lietuvoje piliakalnių ieškotojas D. Stončius jų surado dar tris).


Tikslios piliakalnių, kaip ir kito archeologinio paveldo, apskaitos Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, niekas neveda. Tai tyrinėtojų – vienos ar kitos rūšies objektų specialistų – reikalas. Valstybė paprastai registruoja tik tuo metu savo saugomas kultūros vertybes (mūsų šalyje tai atlieka Kultūros paveldo departamentas, administruojantis Kultūros vertybių registrą). Į saugomų kultūros vertybių sąrašus paprastai nepakliūva jau sunaikintos. Be to, vertybių įtraukimas į minėtus sąrašus gerokai užtrunka. Šiuo metu Lietuvoje savo eilės patekti į registrą laukia keli šimtai archeologinių vertybių, aptiktų ankstesnių tyrimų metu. Kai kada vertybės būna kompleksinės, pavyzdžiui, Vilniaus Pilies (Gedimino) kalnas (piliakalnis) registre yra tik kaip Vilniaus pilių teritorijos dalis.

REKLAMA


Tačiau, pabrėžia archeologas, visi Lietuvos piliakalniai (kaip ir dauguma kultūros paveldo objektų) yra išskirtiniai, individualių bruožų ir raidos. Šiandien mes žinome iš esmės tik tuos, kurie yra greta gyvenviečių (ar net jose) bei kelių ir sutvarkyti, išpopuliarinti žiniasklaidos ar mokslo. Tačiau, be jau daugiau ar mažiau žinomų, yra tikrai ne mažiau tokių pat gražių, tik, aišku, per amžius apleistų, užaugusių miškais ir dabar sunkiai net pėsčiomis pasiekiamų.


Naikina laikas


Lietuvos piliakalniai – vieni iš labiausiai saugomų archeologinio paveldo objektų. Priežasčių – daug: ir tam tikra pagarba jiems, atėjusi iš senovės (legendinės gerai žinomos vietos ir kt.), platus naudojimas turizmui ir krašto pažinimui, nemažas įdirbis jų mokslinio pažinimo, išsaugojimo ir pritaikymo lankytojams srityse ir kt. Piliakalniai visais laikais buvo ir kaip įvairių susibūrimų ar švenčių vietos (pavyzdžiui, Rambyno kalnas prie Nemuno), tad tai irgi įpareigoja jais rūpintis ir juos saugoti. Tačiau, pasak archeologo, Lietuvos piliakalnius (dauguma jų buvo apleisti maždaug prieš tūkstantį metų) veikia įvairūs gamtos ardomieji procesai. Taip per šimtus metų dauguma mūsų piliakalnių prarado savo pirmykštę išvaizdą: jų šlaitus paplovė upių ir upelių vanduo, jie pasidengė tankiu medžių „šarvu“ ir t. t.


Nors šioje srityje iki 2009 m. Lietuva buvo sukaupusi nemenką patirtį – Kultūros paveldo departamento specialistai inicijavo gamtos jėgų ardomų piliakalnių tvarkymo programą. Taip buvo išgelbėta dešimtys piliakalnių, tarp jų – ir Punios piliakalnis (jo šlaitą labai pavojingai graužė Nemunas). Gaila, kad ekonomikos krizės metu ši programa buvo sustabdyta ir iki šiol neatnaujinta. „Negi Lietuva vis dar gyvena krizės sąlygomis?“ – stebisi G. Zabiela.


Tiesa, piliakalnius ardo ir žmonės, tačiau kur kas mažiau. Šiandien bene pagrindinis tokio ardymo veiksnys yra nekontroliuojami turistų srautai. Žmonės ištrypia takelius (ypač piliakalnių šlaituose) ir taip skatina dirvos eroziją. Su šia lankytojų „agresija“ gamtosaugininkai ir archeologai sėkmingai kovoja įrengdami piliakalnių šlaituose laiptus, o jų viršūnėse – apžvalgos aikšteles ar stebėjimo bokštus. Tačiau pastaruoju metu vis didesnę grėsmę kelia masinė mažosios technikos (keturračių, net dviračių) invazija į piliakalnius – ji itin spartina eroziją. O štai senienų plėšikams, ginkluotiems tobuliausia metalo paieškos technika, piliakalniai nėra įdomūs: pagrindiniai radiniai jų šlaituose ar aikštelėse yra... keramikos šukės. Tokie artefaktai domina tik archeologus.

Bus atkurta medinė pilis



Ką G. Zabiela mano apie planus Anykščių rajone ant vieno iš piliakalnių atstatyti medinę lietuvių pilį? Pašnekovo nuomone, bent vienos medinės pilies atkūrimas yra svarbi mūsų tautos senovės pažinimo dalis. Juk ne veltui senolių išmintis byloja, kad geriau vieną kartą pamatyti nei dešimt kartų išgirsti. Tačiau mediena – nepatvari statybinė medžiaga, ji mūsų klimato sąlygomis nyksta labai sparčiai. Todėl Lietuvoje beveik neišliko net XVIII a. medinių statinių, tad ką kalbėti apie medines pilis – jas gamtinės sąlygos, o ne žmonės sunaikino dar XV a.


Tad kada medinė pilis bus pastatyta remiantis dabartiniu jos pažinimo lygiu – tik laiko klausimas: apie tai liudija bent keli bandymai Lietuvoje pagaliau tai padaryti. Ir taip jau atsitiko, mano G. Zabiela, kad Šeimyniškėlių piliakalnis šalia Anykščių šiandien yra tinkamiausia vieta (prie to prisidėjęs ir pats archeologas, beveik porą dešimtmečių tyręs šį piliakalnį).


Šiam darbui buvo pasirengta jau prieš dešimtmetį: baigti tyrimai, parengtas projektas ir kt., tačiau realius darbus tuomet sustabdė 2008-ųjų krizė, „nukirpusi“ numatytas lėšas. Tačiau pastarąjį dešimtmetį anykštėnai rankų nenuleido: negalėdami pradėti minėtų darbų (pilies statyba negali virsti amžiaus statyba, antraip, padėjus paskutinį pilies rąstą, pirmąjį, jau supuvusį ar apipuvusį, reikės keisti nauju), jie daug nuveikė – piliakalnio papilyje įkūrė muziejaus filialą ir plėtoja įvairiapusę veiklą.


Šiandien tai yra realija, į kurią irgi būtina atsižvelgti kalbant apie medinės pilies atstatymą ant piliakalnio. Nieko nuostabaus, kad per dešimtmetį pasikeitė ir kai kurios juridinės nuostatos, vizijos, įgyta daugiau patirties. Tiesa, medinės pilies atkūrimo procese iššūkių netrūksta. Tačiau kad tokia pilis netrukus iškils Anykščių apylinkėse, G. Zabiela neabejoja.


Šiais laikas dar galima atrasti ir piliakalnių

Lietuvos piliakalniai – vieni iš labiausiai saugomų archeologinio paveldo objektų. Medvėgalio piliakalnis.


Tankus tinklas


„Lietuvą tikrai galima vadinti piliakalnių kraštu“, – teigia juos tyrinėjantis archeologas. Šiandien žinomi kone 900 piliakalnių Lietuvos teritorijoje – išties nemažai, palyginti su piliakalnių tankumu aplinkinėse baltiškose teritorijose. Buvusios Prūsijos teritorijoje, manoma, būta apie 500 piliakalnių, Latvijoje – taip pat apie 500, nors abi šios teritorijos nedaug mažesnės už Lietuvą. Baltarusijoje žinoma daugiau nei 1 000 piliakalnių, tačiau jos teritorija yra daugiau kaip tris kartus didesnė už Lietuvos. Apskritai, apibendrina archeologas, piliakalniai yra labai būdingas senųjų baltų palikimas, ir išvardyti skaičiai tai puikiai iliustruoja. Tiesa, yra ir nebaltiškų piliakalnių, tačiau nedaug. Estijoje piliakalnių tėra vos apie 130. Ir tik apie 1 400 slaviškų piliakalnių aptikta milžiniškoje teritorijoje, kadaise įėjusioje į Kijevo Rusios valstybės sudėtį.

REKLAMA


Beje, piliakalnių paplitimas baltiškose teritorijose nėra tolygus – tai priklauso nuo gamtinių ir geografinių sąlygų, istorinės raidos, pagaliau – nuo konkrečios teritorijos pažinimo lygio. Vos dėlto tai, kad senovės baltai savo ainiams paliko apie 3 500 piliakalnių, daug ką pasako apie mūsų protėvius. Panaši senųjų įtvirtinimų gausa pastebima tik didelėse Vakarų Europos teritorijose – iš X–XIV a. žinoma apie 4 000 vadinamojo moto tipo įtvirtinimų, tiesa, jie yra daugelio germaniškų valstybių tam tikro raidos etapo produktas. Beje, keletas šio tipo įtvirtinimų yra ir Lietuvoje – pavyzdžiui, Kalnėnai prie Jurbarko.


Piliakalnių istorijos pabaiga


Piliakalnių raidos Lietuvoje istorija – labai ilga: ji truko apie 2 500 metų – apytikriai nuo 1200 m. pr. Kr. iki 1300 m. po Kr. Matyt, būta ne vieno jų įrengimo periodo, kaip ir apleidimo laikų, tačiau piliakalnių tyrimai dar nepakankami – iki šiol nors bent kiek tyrinėtas tik kas ketvirtas žinomas piliakalnis.


Bendra tendencija II tūkstantmečio pradžioje buvo maždaug tokia: buvusius pavienius lietuvių genčių įtvirtinimus keitė valstybinės medinės pilys. Iš tų laikų piliakalnių liko patys įspūdingiausi: Seredžius, Medvėgalis, Kernavė. Pilių sistema buvo Lietuvos gynybinis atsakas į ordino puolimus. Kryžiuočių puolimai stabdė Lietuvos miestų augimą, tačiau savotiškai pratęsė medinių pilių epochą, nes tik tokias pilis buvo galima greitai (per kelis mėnesius) iš vietinių išteklių pastatyti ar atstatyti. Mūras viduramžių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dar buvo nauja ir brangi statybos technologija. Ją naudoti valstybė galėjo sau leisti labai saikingai, tik svarbiausiuose centruose ir gynybinėse tvirtovėse (Vilniaus ir Kauno pilys).


Po Melno taikos (1422 m.) ir ypač po Pabaisko mūšio (1435 m.) Lietuvoje išvis nebeliko poreikio turėti stiprias gynybines pilis, kokios ir buvo dauguma medinių pilių ant piliakalnių. Tad nesunaikintos medinės pilys jau Vytauto laikais ėmė virsti dvarais. Taip baigėsi tūkstantmetė piliakalnių istorija Lietuvoje.



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris