Per 100 metų Lietuvoje pinigai keitėsi 8 kartus

Per 100 metų Lietuvoje pinigai keitėsi 8 kartus

Su nacionaline valiuta litais Lietuvai teko atsisveikinti ne vieną kartą...


Jokiame kitame šimtmetyje pinigai mūsų šalyje nesikeitė taip dažnai, kaip XX amžiuje, teigia Tomas Grėlis, Lietuvos banko Pinigų muziejaus darbuotojas. Mūsų seneliai pinigų pokyčius per savo gyvenimą išgyveno net aštuonis kartus.

Arūnas MARCINKEVIČIUS


XX a. pradėjome su cariniais rubliais (jei kalbėtume apie Didžiąją Lietuvą), prie kurių vietos gyventojai per daugiau nei šimtą okupacijos metų jau buvo pripratę. Beje, carinis rublis buvo gana stabilus ir stiprus.


1915 m. visa Lietuvos teritorija atiteko vokiečiams, ir kaizerinė Vokietija čia suformavo Oberostą – teritorinį administracinį vienetą, apėmusį didžiąją dalį Lietuvos teritorijos, dalį Latvijos ir Lenkijos. Apyvartoje pasirodė Vokietijos markės, vėliau – ir būtent šiai teritorijai skirti pinigai: nuo 1916 m. – rubliai, nuo 1918 m. – markės. Markes nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos Vyriausybė ir naudojo kaip pirmąją atsiskaitymo priemonę, tiesa, pervadintas auksinais ir skatikais.

REKLAMA


Litas apyvartoje pasirodė tik 1922 m. ir gyvavo iki 1941-ųjų. Jį pakeitė sovietinis rublis, rublį – Vokietijos reichsmarkė. 1944 m. į Lietuvą ilgam grįžo rublis – gyvavo iki 1992-ųjų. Nuo 1991 m. turėjome laikinuosius talonus (atsiskaitymo priemonė – nuo 1992 m.). 1993-iaisiais grįžo litas ir cirkuliavo iki 2015 m., o dabar, tapę susivienijusios Europos dalimi, turime eurą. Taigi XX a. pinigai bent jau mūsų seneliams keitėsi mažiausiai aštuonis kartus. O kiek įvairių pinigų cirkuliavo, sunku ir suskaičiuoti: pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvos teritorijoje buvo galima atsiskaityti įvairių šalių ir valdžių valiutomis.


Per 100 metų Lietuvoje pinigai keitėsi 8 kartus

Per 100 metų Lietuvoje pinigai keitėsi 8 kartus

Lietuvoje cirkuliavo ir cariniai Rusijos rubliai.


Popieriniai karo pinigai


Lietuvą okupavus kaizerinei Vokietijai, šalyje, kaip jau minėjome, ėmė cirkuliuoti cariniai rubliai ir Vokietijos markės. Auksinių rublių kursas nustatytas pariteto pagrindu (t. y. pagal perkamosios galios santykį, aukso atsargas) ir buvo 2,16 markės už 1 rublį, o sidabrinių ir popierinių – mažesnis už paritetą (1,5 markės už 1 rublį). Gviešdamiesi pas mūsų gyventojus likusių auksinių monetų, vokiečiai tik už jas pardavinėjo deficitines prekes: cukrų, degtinę, kavą. Taip surinktų ir išvežtų auksinių pinigų ir aukso vertė siekė 2,2 mln. aukso markių.


Šitokia pinigų sistema išsilaikė beveik metus ir vokiečiams kėlė nemažai rūpesčių: didėjo rublio vertė, kilo pavojus, kad markės išplauks į užsienį, didės jų paklausa ir kris vertė. Todėl 1916 m. Rytų kariuomenės vyriausiojo vado įsakymu prie Poznanėje veikusio Rytų prekybos ir pramonės banko buvo įsteigta Rytų skolinamoji kasa, turėjusi leisti pinigus, skirtus Oberostui. Taip tikėtasi pašalinti susidariusį mokėjimo priemonių trūkumą, išvilioti iš gyventojų carinius rublius, palengvinti reichsmarkių naštą ir dar pasipelnyti. Šie pinigai nebuvo apdrausti prekėmis ar kitu turtu (tik Vokietijos, Rusijos pinigais ir privačių įmonių vertybiniais popieriais), todėl buvo priskirti prie ypatingos popierinių pinigų atmainos – karo pinigų.

REKLAMA


Valdžia vertė šiais pinigais mokėti mokesčius, baudas, jais buvo atsiskaitoma už rekvizuojamus žemės ūkio produktus. Algos darbininkams taip pat turėjo būti mokamos šiais rubliais. Tačiau vietos gyventojai jų nemėgo, juos ėmė nenoriai, stengėsi kuo greičiau išleisti, nors šie pinigai buvo prilyginami cariniams rubliams. Beje, Rytų skolinamoji kasa žadėjo likvidavimo metu savo piniginius ženklus iškeisti į carinius rublius. Taip kaizerinė Vokietija tikėjosi nugalėti Rusiją – jai žlugus išnyktų ir pinigai.


Per 100 metų Lietuvoje pinigai keitėsi 8 kartus

Per 100 metų Lietuvoje pinigai keitėsi 8 kartus

Lietuvą okupavus kaizerinei Vokietijai, šalyje pradėjo cirkuliuoti speciali valiuta – ostrubliai ir ostmarkės.

Lietuvos banko link


1917 m. minėta kasa buvo atskirta nuo Rytų prekybos ir pramonės banko ir paversta valstybiniu banku, jos būstinė perkelta į Kauną. Buvo skelbiama, kad likvidavus banką pinigai bus keičiami ne į rublius, o į Vokietijos markes santykiu 1:2. Taip valdžia norėjo apsaugoti ostrublį nuo rublio kurso poveikio, nes carinio rublio kursas vis kilo.


1918-ųjų sausį nuspręsta vietoj vietinių rublių išleisti markes (ostmarkes). Ostrublis liko cirkuliuoti, prilygintas 2 ostmarkėms arba 1 markei. Susikūrus Lietuvos Respublikai, ostrubliai ir ostmarkės liko apyvartoje. Ir tai tapo šiokia tokia parama formuojant jau lietuvišką Vyriausybę, stiprinant ūkį ir krašto gynybą. Lietuvos Vyriausybė visus 1918 m. vis dar buvo priklausoma nuo Vokietijos karinės valdžios ir jos paskolų. Todėl Rytų skolinamoji kasa toliau leido pinigus, o šie buvo galiojanti atsiskaitymo priemonė, kol Lietuva įsteigė savo emisijos banką. Tik nuo 1919-ųjų pradžios ostmarkė pradėta vadinti auksinu, o pfenigas – skatiku.


Ilgas lito kelias


Pirmaisiais nepriklausomybės metais apie savos valiutos įvedimą negalėjo būti nė kalbos. Kraštas buvo nualintas, išplėštas, vis dar vyko Nepriklausomybės kovos. Pinigai – reikalingi, bet iš kur jų paimti? Saviems pinigams, savam emisijos bankui reikia vertybių, kuriomis būtų galima padengti pinigus. Štai Latvija savo rublį, o Estija markę įsivedė dar 1919 m., bet šie pinigai greitai nuvertėjo, nes niekuo nebuvo padengti. Mūsų kaimynės patyrė didžiulę infliaciją, ir pirmąsias jų valiutas teko iš apyvartos pašalinti.


Tiesa, 1919 m. mūsų Vyriausybė planavo įvesti savą pinigą ir pavadinti jį muštiniu (smulkiuosius pinigus – skatikais). Vėliau svarstyta steigti banką užsienio kapitalo pagrindu, kurti bendrą Lietuvos, Latvijos ir Estijos banką, bet nesusitarta. Buvo netgi iškelta beprotiška idėja – pinigus apdrausti grūdais, sukauptais valstybės sandėliuose. Tad pinigai turėjo vadintis ruginiais.


Reali galimybė įsteigti savo emisijos banką atsirado tik 1921–1922 m. Stiprėjo Lietuvos politinė ir ekonominė padėtis, augo ūkis, sumažėjo karo pavojus, Lietuva jau buvo pripažinta de jure ir de facto, 1920 m. išrinktas Steigiamasis Seimas, jis 1922-aisiais priėmė Konstituciją, įtvirtinusią valstybės pagrindus. Be to, 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartimi sovietai įsipareigojo perduoti mums 3 mln. aukso rublių. Šiek tiek aukso buvo surinkta iš Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusių lietuvių. Ir tik 1922 m. rugpjūčio 9 d. Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, o rugpjūčio 11 d. – Lietuvos banko įstatymą. Rugpjūčio 29-ąją buvo pasirašyta sutartis spausdinti litus Andreaso Hasės spaustuvėje Prahoje. Spalio 2 d. Lietuvos bankas pradėjo savo veiklą, o auksinai imti keisti į litus.

Nuostolingas keitimas į rublius



Okupavę Lietuvą sovietai iškart stengėsi likviduoti litą. Tačiau finansų ministras Ernestas Galvanauskas vilkino rublio įvedimą. Lietuvos bankas SSRS valstybinio banko kontora buvo paverstas spalio 10 d., o lapkričio 25-ąją paskelbta, kad šalia lito išleidžiamas rublis. 1 litas prilygintas 90 kapeikų, nors pagal perkamosios galios santykį 1 litas kainavo 3–5 kartus brangiau. Įvedus rublį prekių, paslaugų kainos ir mokesčiai nustatyti rubliais. Indėliai taip pat buvo išmokami rubliais, jais atsiskaitė valstybinės, kooperatinės organizacijos už superkamus žemės ūkio produktus. Gyventojai galėjo mokėti litais, drausta reikalauti mokėti vienais ar kitais pinigais. Į banko kasas sumokėti litai atgal į apyvartą nebuvo išleidžiami. Gruodį į banko sąskaitas suplaukė daugiau nei 160 mln. litų, apyvartoje tebuvo likę apie 60 mln. litų (24 mln. jų sudarė sidabrinės monetos).


1941 m. kovo 25 d. viešai neskelbtu nutarimu uždrausta atsiskaityti litais. Tai reiškė gyventojų litų anuliavimą – jų rankose liko apie 11 mln. buvusios nacionalinės valiutos. Be to, nacionalizuoti didesni nei 1 000 litų gyventojų indėliai. Taip buvo nacionalizuota nuo 14 iki 38 mln. litų. Iš apyvartos pašalinti litai buvo sunaikinti (sudeginti Lietuvos banko rūmuose Kaune), monetos – išgabentos išlydyti. Visgi dalis monetų pateko į nacių rankas.


Nacių pinigai


1941 m. Vokietija okupavo Lietuvą. Iš okupuotų Baltijos respublikų, dalies Baltarusijos ir Lenkijos buvo suformuotas okupacinis teritorinis vienetas – Ostlandas. Ginkluotosioms pajėgoms visuose okupuotuose kraštuose finansuoti buvo sukurta Vyriausioji reicho kredito kasų valdyba, turėjusi karo pinigų emisijos teisę. Jos leidžiamos markės priklausė karo pinigams, nes buvo skirtos vien okupuotų kraštų apyvartai (Vokietijos markės (reichsmarkės) cirkuliavo tik Vokietijos teritorijoje). Greta jų kaip teisėta mokėjimo priemonė palikti rubliai. 1 markė prilyginta 10 rublių. Pagal prieškarinį paritetą 1 markė buvo lygi 2,38 lito, o 1 to meto markę prilyginus 10 rublių litas tekainavo 9 pfenigus, t. y. beveik 5 kartus mažiau nei prieš karą. Iš Lietuvos banko saugyklų į Vokietiją buvo išgabenta apie 30 tonų monetinio sidabro, verto 11 mln. litų.

REKLAMA


1944-aisiais į Lietuvą vėl grįžo sovietiniai rubliai. Piniginiai prekiniai santykiai buvo atkurti po 1947 m. pinigų reformos. Reformos tikslas – stiprinti karo nualintą rublį ir panaikinti kortelių sistemą. Apyvartoje atsirado 1, 3, 5 rublių nominalo iždo bilietai ir 10, 25, 50, 100 rublių banko bilietai. Senieji rubliai į naujuosius buvo keičiami santykiu 10:1. Taip rublis buvo bent šiek tiek sustiprintas, gerokai sumažintas pinigų kiekis apyvartoje, kartu sumažintas prekių deficitas. Visgi finansinių problemų reforma neišsprendė, nes visaverčio rublio kurso atkurti nepavyko. Be to, realiai buvo keičiamos tik labai ribotos pinigų sumos.


Per 100 metų Lietuvoje pinigai keitėsi 8 kartus

Iki 1992 m. vadinamosios „vagnorkės“ funkcionavo tik kaip prekių talonai, o ne pinigai.


„Vagnorkės“, vėl litas ir euras


Sprendimas išleisti litus buvo priimtas dar 1989 m. gegužės 18 d. Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų įstatymu. Tačiau paskelbus nepriklausomybę ir baiminantis dėl naujos valiutos nuvertėjimo nuspręsta litų kurį laiką neišleisti – nors jie buvo atspausdinti 1991 m., apyvartoje pasirodė tik 1993 m. birželio 25 d. Iki tol turėjome rublius ir „vagnorkes“, dar vadintas „žvėriukais“.


Kalbant apie „vagnorkes“, svarbus momentas tas, kad iš pradžių jos net nebuvo pinigai. Bendrieji talonai buvo išleisti norint apsaugoti nepriklausomybę nuo imperijos paskelbusią mūsų šalį nuo prekių deficito, nes prekes gyventojai galėjo išpirkti ir išvežti į buvusias sovietų respublikas, o dėl blokados įvežti naujų prekių į Lietuvą būtų buvę sunkoka. Todėl talonai išleisti tik kaip priedas prie tuo metu dar cirkuliavusio rublio.


Algos buvo mokamos rubliais ir tokia pat suma buvo išmokama talonais, už prekes buvo atsiskaitoma lygiai taip pat – tiek rubliais, tiek talonais. Taigi iki 1992 m. „vagnorkės“ funkcionavo tik kaip prekių talonai. Visgi rublio infliacija tik stiprėjo, tad Lietuva, siekdama didesnio savarankiškumo, 1992-aisiais iš apyvartos rublius pašalino. Nuo tų metų spalio 1 d. vienintele nacionaline mokėjimo priemone tapo talonai ir taip buvo sukurta nacionalinė mokėjimo sistema. Buvo išleista nauja šių banknotų serija, spausdinta Švedijoje (pirmieji talonai spausdinti „Spindulio“ spaustuvėje Kaune). Tačiau ir naujieji talonai nebuvo nei labai gerai apsaugoti, nei labai kokybiški.


Euro zonos nare Lietuva pagrįstai siekė tapti nuo pat euro atsiradimo 2002 m. sausio 1 d. (kai dar nebuvo Europos Sąjungos narė). Nuo 2002 m. vasario 2 d. euras kaip bazinė valiuta Senajame žemyne pakeitė dolerį. Mūsų šalis siekė tapti euro zonos nare ir ja beveik tapo dar 2007-aisiais. Deja, Europos Komisija nusprendė, kad Lietuvos infliacijos lygis neatitinka kriterijų, taigi mes į euro zoną tąkart nebuvome priimti, nors jau buvo ir euro monetų dizainas sukurtas, ir nukalti monetų bandiniai (juos galima pamatyti Lietuvos banko Pinigų muziejuje, monetos dizainu visiškai nesiskiria nuo šiandienių, skiriasi tik data, ir tai jas daro unikalias).


Reikėjo palaukti kelerius metus, kol 2015 m. sausio 1 d. įsivedėme eurą. Kas įvedus eurą nutiko su mūsų litais? Lietuvos banke litų monetos buvo deformuojamos specialia monetų naikinimo sistema, vėliau kaip spalvotojo metalo laužas tokie presuotų monetų luitai parduoti supirkėjams. Tiesa, nedidelė dalis lietuviškų centų virto meno kūriniu: iš monetų buvo sukurta pirmojo Lietuvos banko valdytojo Vlado Jurgučio skulptūra. Ji stovi prie Lietuvos banko pastato Gedimino prospekte. Na, o visi į Lietuvos banką sukeliavę litų banknotai buvo dar kartą perskaičiuojami ir naikinami – smulkinami ir vežami į sąvartyną. Tiesa, vis dar neiškeista į eurus iki 300 mln. litų, beje, Lietuvos bankas valiutos keitimo procedūrą atliks neribotą laiką. Taigi, kaip ir 1940 m., taip ir dabar litas mums tebėra savotiškai sakrališkas, tad nemažai žmonių pasiliko ir saugo atminimui ir litų banknotus, ir monetas.








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)





Daugiau >>