Politikams nevykdant nuoseklios provincijos „kėlimo“ politikos, socialinė atskirtis tarp trijų didžiausių miestų ir likusios dalies Lietuvos tik didėja.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Liepą ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius 40 įmonių projektų įsakymu skyrė apie 34 mln. eurų finansavimą pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos investicijų priemonę „Regio Invest LT+“. Taip norima paskatinti šalies regionuose kurti ir plėsti inovatyvų verslą. Beje, gavus gausybę kokybiškai parengtų projektų, finansavimo suma buvo padidinta 17,7 mln. eurų ir iš viso numatyta skirti, kaip jau minėta, 34 mln. eurų.
Minėtas finansavimas skirtas įmonėms, veikiančioms metalo, medienos, plastiko apdirbimo, įrenginių, maisto produktų gamybos, taip pat sveikatos, informacinių technologijų paslaugų, siuntų paskirstymo, orlaivių priežiūros ir statybos srityse. Beje, finansuojami projektai ne tik regionuose, bet ir didžiuosiuose šalies miestuose: Alytuje, Šiauliuose (po 7), Vilniuje, Panevėžyje (po 6), Utenoje, Klaipėdoje (po 4), Kaune, Marijampolėje (po 2), Tauragėje ir Telšiuose (po 1). Net ketvirtadalis visų projektų tenka trims didžiausiems mūsų miestams.

Kodėl nemažėja regionų atskirtis?

Tris kartus didesnis nedarbas, 23 kartus daugiau pašalpų gavėjų, o vidutinis atlyginimas mažesnis šimtais eurų – savivaldybių atskirtis išlieka didelė, socialiniai rodikliai gerėja netolygiai. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) analizė parodė, kad sunkiausiai besiverčiantys regionai turi bendrą bruožą – itin mažas, kai kuriose savivaldybėse vos kelis eurus žmogui siekiančias, investicijas. „Svarbu pabrėžti, kad ryškūs ne tik didžiųjų miestų ir rajonų, bet ir sėkmingų ir stagnuojančių regionų skirtumai. Yra mažų savivaldybių, kur socialiniai rodikliai lenkia šalies vidurkį – pavyzdžiui, Jonavos, Kėdainių rajonų gyventojai gali džiaugtis uždirbantys daugiau nei vidutiniškai Lietuvos dirbantieji, ir investicijų šios savivaldybės pritraukia daugiau nei kai kurie didieji miestai“, – teigia LLRI analitikė Aistė Čepukaitė.

Vidutinis atlyginimas šalyje pernai augo 9 proc. ir viršijo 600 eurų į rankas, tačiau net penktadalyje šalies savivaldybių žmonės vidutiniškai uždirbo mažiau kaip 500 eurų atskaičius mokesčius. Mažiausios algos buvo Šalčininkų rajono savivaldybėje, vidutinis atlygis čia – 451 euras į rankas, t. y. 234 eurais mažiau, nei uždirbo kaimynystėje gyvenantys vilniečiai. Dar blogiau – ši analizė parodė, kad minėti skirtumai tik didėja.

Nors pastaruoju metu kalbama apie darbuotojų stygių, daugiau kaip penktadalyje šalies savivaldybių vis dar labai opi problema išlieka nedarbas. Štai Ignalinos ir Lazdijų rajonų, Kalvarijos savivaldybėse pernai darbo neturėjo kas aštuntas darbingo amžiaus gyventojas. Apie pusę bedarbių šiose savivaldybėse buvo ilgalaikiai (nedirbo ilgiau kaip metus). Mažiausias nedarbas – Elektrėnuose, Kretingoje, Neringoje ir Šiauliuose: čia bedarbiai buvo tik apie 5 proc. darbingo amžiaus gyventojų.

Nestebina, kad akivaizdžiai skiriasi skaičius gyventojų, kuriems reikėjo socialinių pašalpų. Neringoje, Klaipėdoje, Vilniuje, Elektrėnuose pašalpas gavo tik vienas iš šimto žmonių, Lazdijų rajono ir Kalvarijų savivaldybėse – beveik kas dešimtas.

Investicijos ir toliau aplenkia provinciją

Pasak A. Čepukaitės, savivaldybės, kurių socialiniai rodikliai yra prasčiausi, pritraukia ir mažiausiai investicijų. Tai akivaizdu net lyginant kaimynines savivaldybes. Štai Utenoje bedarbių buvo 10 proc., Zarasuose – 14 proc., o užsienio investicijos vienam gyventojui skyrėsi net 69 kartus! Radviliškio rajone tiesioginių užsienio investicijų vienam gyventojui teko 38 kartus mažiau nei Kėdainiuose. Atitinkamai ir bedarbių Radviliškyje buvo gerokai daugiau, ir vidutinis atlyginimas – 133 eurais į rankas mažesnis. Ir tokių pavyzdžių yra ne vienas.

LLRI prezidento Žilvino Šilėno teigimu, tai, kad net ketvirtadalyje Lietuvos savivaldybių sukauptų tiesioginių užsienio investicijų vienam gyventojui teko mažiau kaip 100 eurų ir ši investicijų atskirtis didėja, kelia nerimą. Regionuose gyvenimas sparčiau gerės tik tada, kai šie sugebės pritraukti investicijų – ir užsienio, ir vietos. Tai – ir centrinės, ir vietos valdžios pareiga. Ž. Šilėno nuomone, centrinė valdžia turėtų nebeapmokestinti investicijų, t. y. netaikyti pelno mokesčio visam reinvestuojamam pelnui. Dėl investicijų turi konkuruoti ir pačios savivaldybės. Mat neretai verslininkų planai statyti gamyklą mūsų provincijoje buvo perkelti į kitą šalį dėl biurokratinių kliūčių: vilkinama išduoti statybos leidimus, ilgai užtrunka žemės paskirties keitimas ir t. t.

LLRI atstovams pritaria ir Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žakaitienė. Pagrindinė provincijos ekonominio ir socialinio sąstingio priežastis – Vilnius vis dar nepasitiki savivalda. Reikalauja daug, o realių galių suteikti nenori. Pavyzdžiui, kodėl savivaldybės negali bent jau disponuoti žeme? Taip kur kas lengviau būtų pritraukiama investicijų. Arba kam rengti žemės nuomos aukcionus, jei galima iš karto tartis su konkrečiu investuotoju, kuris pasiryžęs sukurti keliasdešimt ar kelis šimtus darbo vietų? Tuomet į gimtinę grįžtų tie mūsų tautiečiai, kurie dabar triūsia Norvegijos žuvų fabrikuose ar Anglijos žemės ūkyje. Ir gal pats laikas labiausiai ištuštėjusiems rajonams suteikti dar daugiau mokesčių lengvatų – ir naujoms investicijoms pritraukti, ir išvykusiems žmonėms susigrąžinti? Pagaliau, pabrėžia R. Žakaitienė, kodėl regionus pasiekia tik Europos Sąjungos investicijos? Mūsų provincijai turi tekti kuo daugiau apskritai visų investicijų – užsienio ir savų.

Turime kelis stiprius didmiesčius

„Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio nuomone, Lietuva neturi tokios didelės problemos kaip Latvija, kur kartais sakoma, kad yra Ryga ir visa kita. Mūsų šalyje yra ne vienas miestas, turintis savo išskirtinumą ir sėkmės istoriją. Tačiau regionų atskirtis išlieka viena iš opiausių ir sunkiausiai išsprendžiamų problemų. Ir ji visų pirma pasireiškia pajamų nelygybe: Kaunas ir Klaipėda atlyginimais nuo Vilniaus atsilieka maždaug dešimtadaliu, tačiau Panevėžyje vidutinis darbo užmokestis yra maždaug penktadaliu, o Šiauliuose – ketvirtadaliu mažesnis nei sostinėje. Mažesniuose miesteliuose atotrūkis – dar didesnis. Tiesa, juose būsto ir daugelio vadinamųjų profesinių paslaugų kainos yra gerokai mažesnės nei Vilniuje. Beje, pastarąjį dešimtmetį daugelio miestų atlyginimų atotrūkis nuo sostinės beveik nedidėjo, o Kaune net sumažėjo.

Vis dėlto, pasak N. Mačiulio, apie didėsiančią regionų atskirtį signalizuoja demografiniai pokyčiai. Nuo 2001-ųjų iki šių metų pradžios Lietuvoje gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 18 proc., arba 640 tūkst. Tačiau Vilniaus apskrityje gyventojų skaičius sumenko tik 5 proc., o Šiaulių, Tauragės ir Utenos apskrityse – daugiau nei ketvirtadaliu. Per tą patį laikotarpį darbingo amžiaus gyventojų Vilniaus apskrityje sumažėjo tik 1,6 proc., daugelyje kitų apskričių – apie 15 proc., o Šiaulių ir Utenos – daugiau nei penktadaliu. Dėl vaikų padėtis dar liūdnesnė. Nuo šio amžiaus pradžios vaikų iki 15 metų Lietuvoje sumažėjo beveik 40 proc. Daugelyje apskričių jų sumažėjo daugiau nei per pusę, ir tik Vilniaus apskritis gali pasiguosti šiek tiek kuklesniu 18 proc. kritimu. Ši tendencija apsunkina investicijų pritraukimą ir gerai apmokamų darbo vietų kūrimą provincijoje. Vilniaus apskrityje sukaupta du trečdaliai visų tiesioginių užsienio investicijų, o Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskritys drauge yra pritraukusios daugiau nei 90 proc. visų užsienio investicijų.

Tad investicijų ir darbo vietų stygius neskatina atlyginimų augimo, provincijos miestai negali tapti jaunų, ką tik išsilavinimą įgijusių darbuotojų traukos centrais. Galiausiai be tokių darbuotojų sunku tikėtis ir vidaus, ir užsienio investicijų, taip įsisuka užburtas ratas.

Regionų ateitis – specializacija

N. Mačiulis pabrėžia, kad regionų atskirtis ir merdėjantys miestai nėra unikali Lietuvos problema – net Jungtinės Amerikos Valstijos ir kitos turtingos valstybės turi užgesusių, praeityje skaisčiai švietusių pramoninių miestų. Ir, deja, jų atgaivinimas – labai nelengva užduotis. Ekonomistai dažniausiai teigia, kad vyriausybės turi rūpintis žmonėmis, o ne teritorijomis. Kitaip sakant, karjerą pradedančių jaunuolių ir kitų specialistų migracija į didesnius ir dažniausiai produktyvesnius regionus yra natūralus procesas, mat ten jie turi daugiau galimybių, įgauna daugiau patirties, sukuria didesnę pridėtinę vertę ir gauna didesnes pajamas.

Karjeros galimybės, žinoma, yra svarbiausias kriterijus renkantis gyvenimo vietą, tačiau greta egzistuoja ir daugybė kitų veiksnių – laisvalaikio galimybės, mokyklų, sveikatos apsaugos ir kitų viešųjų paslaugų kokybė. Perskirstant valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos paramos fondų lėšas galima sustiprinti mažesnių miestelių konkurencinį pranašumą, bet patirtis rodo, kad to neužtenka.

Deja, Lietuvoje savivalda yra silpna, jos įgaliojimai ir galios – riboti. Gana skurdūs biudžetai, beveik neegzistuojančios galimybės nustatyti patrauklesnius mokesčių tarifus – visa tai suvaržo savivaldybių galimybes pritraukti investuotojų ir gyventojų. Žinoma, charizmatiški, talentingi ir patriotiški savivaldybių darbuotojai gali pasiekti labai daug net ir ribotais finansiniais ištekliais. Tačiau... rinkimus laimėjusio savivaldybės tarybos nario darbas yra laikomas visuomenine veikla, už kurią atlygis dažniausiai nesiekia nė pusės minimalaus atlyginimo.

Kalbant apie natūralias regionų atskirties priežastis, nereikėtų atmesti galimybės, kad šiame amžiuje matysime besikeičiančias tendencijas – iš spūsčių ir triukšmo varginamų didmiesčių gyventojai pasuks į mažesnius miestelius. Vis mažiau profesionalų bus pririšti prie savo darbo vietų, vis daugiau darbuotojų dirbs nuotolinį darbą. Vis svarbiau bus ne greitkeliais ir geležinkeliais pervežti prekes ar savo kūną, o greitai ir patikimai perduoti duomenis. Šiandien inžinierius, važiuodamas į darbą, valandą sugaišta spūstyse, o rytoj, gerdamas kavą ant Bridvaišio ežero kranto, valdys 3D spausdintuvus, esančius Kruonio pramoniniame parke.

Pigios darbo jėgos era – jau praeityje, regionai turės specializuotis ir ieškoti kitų konkurencinių pranašumų. Mūsų šalyje jau yra kurortinių miestelių, kurie vietos ir užsienio turistų sulaukia ištisus metus. Lietuva turbūt netaps vienu dideliu kurortu, tačiau senėjančiame ir vis turtingesniame pasaulyje kiekvienas regionas gali rasti neišnaudotų galimybių ir neužpildytų nišų – įvairiausių sveikatingumo, rekreacijos, gydymo, slaugos, sporto ir pramogų paslaugų reikės vis daugiau. Tad, apibendrina savo mintis N. Mačiulis, tikėtina, kad XXI amžiuje dominuos ne daiktų gamintojai, o naujus poreikius, potyrius kuriantys, sveikatą palaikantys ir laisvalaikį užpildantys verslai.

Tik faktai

* Praėjusiais metais Lietuvoje vidutinis mėnesio atlyginimas į rankas buvo 602 eurai. Uždarbio skirtumai savivaldybėse buvo nuo 685 eurų (Vilniuje) iki 451 euro (Šalčininkuose).
* Pernai šalies vidutinis nedarbo lygis siekė 8,1 proc. Nedarbo lygio skirtumai savivaldybėse buvo nuo 4,8 proc. (Elektrėnų sav.) iki 15,4 proc. (Ignalinos r. sav.).
* 2015 metų pabaigoje tiesioginių užsienio investicijų vienam šalies gyventojui teko vidutiniškai 4 673 eurai – nuo 1 euro (Rietavo sav.) iki 16 729 eurų (Vilniaus m. sav.).
* Materialinės investicijos vienam šalies gyventojui 2015-ųjų pabaigoje siekė vidutiniškai 2 020 eurų. Jų skirtumai savivaldybėse – nuo 373 eurų (Skuodo r. sav.) iki 5 344 eurų (Alytaus r. sav.).
LLRI duomenys