Mūsų miestus darkantys metalinių garažų ir sandėliukų masyvai – kartu ir perspektyvios teritorijos, kurios vis dar laukia statybininkų.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Sovietinis palikimas darko aplinką

Pasak architektūros istoriko Jurgio Vanago, metaliniai ir kai kurie mūriniai garažai – grynas sovietinis išradimas. Automobiliai sovietiniais laikais buvo ir didelė vertybė, ir prestižo atributas. Gatvėse ir kiemuose laikomus automobilius vogdavo ir „nurenginėjo“: išlupdavo radijo aparatus, žibintus, netgi langų valytuvus, nulauždavo veidrodėlius. Rusijoje buvo įprasta salone palikti raštelį „Atsarginio rato nėra“, kad vagys nesilaužtų į bagažinę.

Tačiau svarbiausia, kad palikti atvirame ore SSRS klimato sąlygomis nekokybiški sovietiniai automobiliai per dvi ar tris žiemas surūdydavo – kelininkai anuomet druskos keliams barstyti visiškai netaupė. Taigi šioms vertybėms saugoti reikėjo uždarų patalpų. Mūrinis garažas buvo didelė prabanga, norint jį pastatyti reikėjo leidimo. Masiškai tiražuojami metaliniai garažai iš pradžių buvo statomi bet kur, bent kiek atkampesnėse miestų vietose. Kai jie ėmė plisti epidemiškai, vietos valdžia skyrė didelius plotus jų statybai miestų pakraščiuose.

Kol kas su šiuo palikimu susidorojama tik vykdant statybas, tiesiant kelius ar apylankas (leidžiant statyti metalinį garažą, savininkas būdavo įspėjamas, kad tai – laikina). Pavyzdžiui, Vilniuje daug garažų nugriauta tiesiant Vakarinį aplinkkelį. Tai tūkstančiams mūsų vyresnės kartos tautiečių sukėlė tikrą stresą. Juk juose daug kas buvo įsirengę servisiukus, įvairias dirbtuvėles, netgi „vasarnamius“. Tūkstančiai metalinių garažų savininkų buvo naiviai įsitikinę, kad tas garažas – tai nekilnojamasis turtas, kurio vertė auga. Tačiau juos ėmusi griauti vietos valdžia pabaksnojo į tų garažų kategoriją – „laikinieji statiniai“.

Metaliniai garažai bus nušluoti

Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja Raimonda Rudukienė visų pirma primena, kad metalinius garažus buvo leista statyti ir eksploatuoti laikinai, vos trejus metus (rečiau – penkerius). Tad nustatytas metalinių garažų eksploatavimo terminas jau seniai pasibaigęs. Žemės plotai, užstatyti metalinių garažų masyvais, laikytini laisva (neužstatyta) žeme.

Pasibaigus žemės nuomos sutarčiai metalinių garažų savininkai turi patys savo lėšomis pasirūpinti jiems priklausančių ant to žemės sklypo buvusių laikinųjų statinių – metalinių garažų – perkėlimu ar pašalinimu. Mat daugelis žemės plotų, kuriuose yra laikinųjų metalinių garažų masyvų, jau yra privati nuosavybė. Dažniausiai garažų perkėlimo ar pašalinimo problema sprendžiama tuomet, kai žemės, kur stovi metaliniai garažai, savininkais tampa piliečiai, kuriems buvo atkurta nuosavybės teisė į šią žemę, ir joje pradedami plėtoti nauji statybos projektai. Kartais tai sprendžiama ir teisminiais ginčais, kai garažų savininkai nenori savo lėšomis pašalinti laikinųjų statinių. Pagal teismų praktiką, Vilniaus miesto savivaldybės atlikti veiksmai, susiję su sklypų suformavimu nuosavybės teisei į žemę atkurti, yra teisėti, tačiau teisės aktai vietos savivaldos institucijoms nesuteikia teisės dalyvauti žemės naudotojų ar savininkų tarpusavio ginčuose ir spręsti tarp jų kilusių ginčytinų situacijų.

Tiesa, šiuo metu sostinės savivaldybė neturi tikslios informacijos, kiek Vilniuje dar yra likusių metalinių garažų, nes daugelis jų, kaip minėta, jau yra privačiuose sklypuose.

Mūriniai garažai ir sandėliukai, R. Rudukienės teigimu, yra nekilnojamojo turto objektai, jiems eksploatuoti reikalingi žemės sklypai. Asmenys gali įsigyti nuosavybėn naudojamus žemės sklypus prie individualių garažų ar garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų (išskyrus žemės sklypus prie metalinių garažų). Žemės sklypai prie garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų (šie garažai gali būti antžeminiai ir požeminiai) parduodami bendrosios dalinės nuosavybės teise garažų savininkams.

Prie individualių automobilių garažų parduodami iki 0,01 ha žemės sklypai. Taip pat parduodami žemės sklypai ir kitiems nuosavybės teise priklausantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, todėl ir prie mūrinių sandėliukų, jeigu jie įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre, gali būti formuojami žemės sklypai ir įsigyjami pagal atitinkamą Vyriausybės nutarimą.

Šių metų pradžioje neteisėtų valstybinėje žemėje pastatytų metalinių garažų skaičius Kaune siekė beveik 900. Naujausiais savivaldybės pateiktais duomenimis, per pusmetį jų sumažėjo daugiau nei perpus.

Praėjusių metų pabaigoje ant neteisėtų statinių buvo užklijuoti informaciniai lapeliai, perspėjantys, kad iki kovo pradžios neperkelti garažai bus utilizuoti. Gavę įspėjimus, daugumą garažų geranoriškai perkėlė patys gyventojai. Kita dalimi pasirūpino miesto valdžia: jie buvo supjaustyti ir kaip metalo laužas išvežti į bendrovės „Kauno švara“ teritoriją.

Pasak Panemunės seniūnės Rasinos Žolynienės, 8 iš 11 miesto seniūnijų garažų liko vos po keletą. Didžioji dalis likusių skardinukų koncentruojasi trijose seniūnijose – Šančių, Petrašiūnų ir Panemunės. Beje, Kaunui pradėjus švarinimo akciją, metalo supirktuvės iš to neblogai uždirbo: gerokai išaugo priduodamų į metalo laužą garažų skaičius (po 20 ar 30 eksploatacijos metų toks garažas iš esmės būna surūdijęs). Remiantis įvairiais šaltiniais, būta mėnesių, kai metalinių garažų būdavo parduodama net iki 20 per keletą savaičių.

Beje, tokių garažų demontavimą visada stebi antstoliai. Jie užtikrina, kad garažo šalinimas vyktų teisėtai. Supjaustytos garažo dalys kurį laiką sandėliuojamos ir saugomos, o neatsiradus teisėtiems savininkams utilizuojamos. Nugriovus statinį šiukšlės surenkamos, aplinka sutvarkoma. Taip kauniečiams atsirado papildomų vietų automobiliams statyti.

Panaši situacija yra ir kituose mūsų didžiuosiuose miestuose. Ir ne tik juose: rajonų centrai taip pat pamažu šalina šį sovietinį palikimą. Mat jau ima trūkti patogių sklypų naujoms statyboms vykdyti.

Naujos erdvės miestiečiams

Užsitęsusi laikinųjų metalinių garažų epopėja – tai galvos skausmas ir savivaldybėms, ir naujiesiems tų žemės sklypų savininkams, ir garažus perkelti turintiems gyventojams. Mat dalis žmonių vis dar negali gyventi be kalno daiktų, kurių nežinia ar kada jų gyvenime prireiks: nuo išsaugotų bobučių siuvamųjų mašinų iki senų baldų iš buvusio tėvų buto, juk automobiliai šiais laikais statomi kiemuose, po kaimynų langais ar pirmame pasitaikiusiame laisvame plotelyje šalia namų.

Tad tik dabar tų laikinųjų statinių netenkantys savininkai gali džiaugtis: juk vietos valdžia tuos metalinius garažus galėjo nugriauti gerokai anksčiau. Tačiau kol buvo laisvų plotų, statybos įmonės savo projektus ten ir plėtodavo. Dabar, kai tokių neužstatytų žemės plotų miestuose yra vis mažiau, atsigręžiama į metalinių garažų masyvus. Tik problema, kad naujiesiems žemės savininkams paprastai būna sunku rasti konstruktyvią kalbą su tų garažų savininkais: pastarieji nesupranta, kodėl turi perkelti garažus ir dar savo lėšomis sutvarkyti teritoriją. Tad neretai statybos įmonės, perpirkusios tuos sklypus, užsiima jų tvarkymu, nes iš ten pasitraukus (su garažais ar be jų) garažų savininkams tos teritorijos atrodo kaip po karo (pagaliau kaip rasti kai kuriuos garažų savininkus, jei bendrijų pirmininkai dingsta kartu su visais dokumentais). Vėliau šios išlaidos įtraukiamos į parduodamų tuose žemės sklypuose pastatytų butų ar biurų kainą.

Taip – per teismus, barnius ir ginčus – mūsų miestai pamažu vaduojasi iš nusitrynusio praeities rūbo. Kada nors ateis ir mūrinių garažų eilė – kai žemės kaina miestuose pasieks tokią ribą ir už tą šimtadalį hektaro, esančio po garažu, bus galima įsigyti kuklų butuką ar gerą automobilį. Tiesa, tokiam sprendimui įgyvendinti gali prireikti visuotinio mūrinių garažų masyvo (ar kooperatyvo) narių sutikimo. Vadinasi, vėl – ginčai, barniai, teismai...