Kaimo Jurgis, molio Motiejus ir Marytės plaukas

Kaimo Jurgis, molio Motiejus ir Marytės plaukas

Daugybė patarlių ir posakių, kuriuose minimi vardai ir pavardės, yra kilę iš konkrečių įvykių ar vietovių ir vėliau plačiai paplitę.


Kai televizijos žiūrovai vienos telekomunikacijų įmonės reklama buvo įtikinėjami, kad konkurentai neribotų pokalbių ir skambučių planą pasiūlė vėliau ir pigiau tik per Marytės plauką, mes susimąstėme, kuo nusipelnė toji Marytė, kad būtent jos plaukas tapo savotišku atskaitos vienetu.


Laimius STRAŽNICKAS


Vardas – šventojo ir kaimyno


„Manyčiau, kad šiuo atveju Marytė nebuvo kuo nors ypatinga ar išskirtinė. Matyt, draugijoje, kurioje buvo ir mums nežinoma Marytė, šnekėta apie kažką, kas yra „vos vos“ ar tik per plauką. Tikriausiai, kad būtų šmaikščiau ir kad būtų užkabinta toji Marytė, paminėtas ir jos vardas. Paskui šis papildytas posakis išplito, nes sukonkretinus įdomiau, negu pasakyti tik „per plauką“.


Greičiausiai tai nesenų laikų naujadaras. Ne mažiau šmaikštumo suteiktų ir vietoj Marytės pavartotas bet koks kitas čia pat esančio žmogaus vardas“, – taip mūsų smalsumą sukėlusį dalyką pakomentavo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja, patarlininkė Lilija Kudirkienė.

REKLAMA


Lietuvių tautosakoje yra labai daug įvairių patarlių, posakių ar priežodžių, kuriuose minimi žmonių vardai ar pavardės. Didelį jų klodą sudaro krikščioniški vardai pagal šventųjų dienas, kai kalbama apie gamtos reiškinius, jų kaitą. Pavyzdžiui, žmonės, norėdami pasakyti, kad nuo Šv. Kazimiero dienos ima pavasarėti, prasideda atodrėkiai, pamažu didėja tirpstančio sniego balutės, parskrenda paukščiai, sakydavo: „Po Švento Kazimiero kreiva vėžė“, „Kazimiere atsigeria gaidys, o Juozape – jautis“, „Ant Kazimiero vieversėlis, ant Juozapo pempė“…


Jurginės (balandžio 23 d.) – pavasario sutiktuvių šventė. Šv. Jurgis – gyvulių globėjas, ir Jurginės iki šiol tebelaikomos žemdirbių ir gyvulių švente. „Nuo Jurgio Dievas daržinę atidaro“, „Gana, Jurguti, mainyti, reikia kumelius auginti“, „Ne visada Jurginės“... Jei per Jurgines imdavo snigti, žmonės vaizdingai sakydavo „Šventas Jurgis ant šiumelio atjoja“ (šiumelis – širmas arklys).

REKLAMA


Daugybė vaizdingų posakių yra susiję su Joninėmis (birželio 24 d.), vasaros viduriu, ne mažiau – ir su Oninėmis (liepos 26 d.), tradiciškai laikomomis rugiapjūtės, naujojo derliaus pradžia: „Jeigu ant Švento Jono uoga, tai ant Šventos Onos – duona“, „Iki Joninių visi prašykime lietaus, o po Joninių aš vienas išprašysiu“, „Padėk kailinius nuo Švento Jono iki Šventos Onos“, „Šilinė rugius sėja, o šventa Ona valo“...


Šventųjų vardai žmonių šnekoje figūruoja kalendorinio laiko prasme ir kaip personifikacijos. Antai norint pasakyti, kad per Jonines dar nėra derliaus, sunkmetis tęsiasi, o per Onines jau prasideda rugiapjūtė, karvės daugiau pieno duoda, sakoma „Šventas Jonas – menkas ponas, šventa Ona – gera žmona“. Ilgainiui šiuos šventųjų vardus imta taikyti ir kaimo žmonių savybėms nusakyti.


Pavyzdžiui, norėdami šiek tiek paerzinti savo pažįstamą Joną žmonės kartais apie jį sakydavo „Jonas – menkas ponas“, o norėdami išreikšti prielankumą savo pažįstamai Onai, – „Ona – gera žmona“. Šiuo atveju apie šventuosius, nuo kurių dienų prasideda naujas buities etapas, niekas negalvodavo.


Daug vaizdingų ir kartais nelabai korektiškų posakių ar patarlių su asmenvardžiais galima rasti kone kiekviename kalendoriaus mėnesio lapelyje, ypač jei kalbama apie lietų kuriam nors šventajam skiriamą dieną.


Kaimo Jurgis, molio Motiejus ir Marytės plaukas

Lietuviai išsaugojo daug vaizdingų posakių, patarlių ir priežodžių.


Kilę iš konkrečių įvykių


Daugybė patarlių ir posakių, kuriuose minimi vardai ir pavardės, yra kilę iš konkrečių įvykių ir vėliau plačiai paplitę. Neretai, norint pabrėžti dviejų neperskiriamų žmonių draugystę, Dzūkijoje sakoma „kaip Kiera su Juziu“. Marcinkonyse užrašytas paaiškinimas, jog Kiera ir Juzys (ar Juzis) lietuviškos spaudos draudimo laikais buvo du knygnešiai, Varėnos apylinkėse slapta platinę lietuviškas knygas; šie du žmonės visuomet vaikščiodavo kartu. Tas jų nuolatinis buvimas drauge aplinkiniams kėlė susidomėjimą.


Yra ir kita, regis, patikimesnė šio palyginimo kilmės versija: Kiera buvęs varėniškis knygnešys, o jo žmona Juzė padėdavusi savo vyrui rizikingoje veikloje. Anais laikais moterys dėvėdavo plačius sijonus su prijuostėmis. Tad sijono klostėse būdavo patogu paslėpti knygas. Tai ir vaikščiodavo vis abudu po atlaidus ir kermošius...



Dažnai matydami šiuos du žmones kartu, vėliau aplinkiniai, norėdami pasišaipyti iš kitų nuolat viešumoje nesiskiriančių žmonių, neretai juos lygindavo su istoriniais personažais, sakydami „kaip Kiera su Juziu (taip sako varėniškiai dzūkai, o mes sakytume – „su Juze“). Kituose regionuose vartodavo kitokius vardus ar pavardes – gerai žinomus būtent viename ar kitame regione. Tarpukario Lietuvoje apie labai skirtingo ūgio draugus sakydavo „kaip Patas su Patašonu“, tarybiniais laikais tą palyginimą pakeitė kitas – „kaip Štepselis ir Tarapunka“. Abiem atvejais tai komiški personažai.


Apie Patą ir Patašoną galima pasakyti, kad vienas buvo ilgas ir liesas kaip kartis, kitas šalia dičkio atrodė juokingai mažas. Ukrainiečių artistų duetas Štepselis ir Tarapunka vaidindavo linksmas, juokingas gyvenimiškas istorijas. Tarapunka – dažniausiai paprastas vaikinas, bet aštrialiežuvis, neieškantis žodžio kišenėje, mokantis apsiginti sudėtingose gyvenimo situacijose, kalbantis tik ukrainietiškai. Štepselis – „pasikėlęs“, tvirtai įsitikinęs savo pranašumu ir gyvenimiška patirtimi, mėgstantis pamokyti. Tačiau Tarapunka nesileisdavo išmušamas iš vėžių ir netapdavo nuolankiu klausytoju – į kolegos pamokymus atsakydavo aštriai, netikėtai.


Plačiai žinomas posakis „Beldžiasi (baladojasi, trankosi) kaip Morkus po peklą“. Jis greičiausiai yra nelietuviškos kilmės, Lenkijoje užrašytas dar XVII amžiaus pradžioje ir esą kilęs iš vaidinimo-dialogo „Girtuoklio Morkaus nuotykiai“, kuriame vaizduojama, kaip girtuoklis patenka į pragarą ir ten blaškosi, klykauja. Morkaus vardą žmonės neretai pakeisdavo kitais tam kraštui labiau žinomais personažais – Jackumi, Merkeliu...

REKLAMA


Labai populiari tautosakos herojė buvo Magdė, kilusi tai iš Raseinių, tai iš Balsių, tai iš Virbalio... Dažnai žmonės sakydavo „Pabučiuok Balsių Magdei, kur šnypščia“, „Pabučiuok Raseinių Magdei į nosį“, „Plepi kaip Kupiškio Magdė“…


XIX amžiaus pradžioje Raseiniuose buvo populiari legenda, kurioje apie Magdę kalbama kaip apie puošeivą, virtusią laisvo elgesio moterimi. Tačiau jos vaizdinys – prieštaringas: čia ji – pirmoji Raseinių istorijoje modistė (skrybėlaičių, suknelių ir kitų drabužių modeliuotoja), tuštybės kupina puošeiva, čia – kvailas, žioplas, „sutižęs“, smalsus žmogus, nesvarbu, vyras ar moteris. Apie Balsių Magdės bučiavimą aiškinama, jog Balsiuose būta koplytėlės su statula. Kadangi tikintieji bučiuoja kryžių, matyt, kažkas pasišaipydamas pasakė „Pabučiuok Balsių Magdei...“. Kiti aiškino, jog Virbalio bažnyčioje buvo pakabintas milžiniškas šv. Magdalenos paveikslas, sukaltas iš lentų. Kojų pirštai buvo kiauri, vėjas per juos pūtė, tad žmonės, eidami bučiuoti kojų, tai girdėjo. Iš čia ir kilo „Pabučiuok Magdei, kur šnypščia“.


Iš tikrųjų posakių gausa Magdė nedaug nusileidžia kaimo Jurgiui (taip įvardijamas koks nors apsileidėlis, lėtuolis) ar molio Motiejui (taip pavadinamas ištižėlis, „kelmas“, liurbis). Plačiai žinomas posakis „Pagal Jurgį ir kepurė“. Pasak L. Kudirkienės, vyro pavadinimas Jurgiu gali turėti du aspektus. Taip sakoma, kai norima apie ką nors atsiliepti ne su didžiausia pagarba, truputėlį iš aukšto. Beje, panašus posakis – „Pagal vyrą ir kepurė“ – gyvuoja ir kitose tautose. Mūsų atveju Jurgis yra tiesiog koks nors vyras, kuris turi tai, kas jam tinka gerąja ar blogąja prasme. Iš tikrųjų šį posakį galima pritaikyti įvairiais atvejais. Pavyzdžiui, kalbant apie vedybas ir norint pasakyti, kad vyras gavo nekokią žmoną, bet, kita vertus, ir pats yra nekoks.

REKLAMA


Kaimo Jurgis, molio Motiejus ir Marytės plaukas

Patarlininkė L. Kudirkienė sako, jog kalbant patarlių ir priežodžių nereikėtų vengti.


Ne kiekvieno priežodžio ar patarlės kilmę yra paprasta paaiškinti. Pavyzdžiui, kai žmonės norėdavo pasišaipyti iš kito žmogaus, bandančio lygiuotis ar giminiuotis su turtingesniu, sakydavo „Giminaičiai tokie – kaip Urbonas Jurkui tetulė“. Šio posakio prasmė sutelkta į vyriškio pavadinimą tetule.


Daugelyje posakių ir patarlių vartojama nemažai pavardžių, atėjusių iš įvairių regionų, kuriuose tuo metu gyveno pasižymėję asmenys. Pavyzdžiui, kai norėta pasakyti apie ilgai ir pernelyg skrupulingai daiktą apžiūrinėjantį žmogų, kuriam sunku apsispręsti, įsigyti jį ar ne, ar pasišaipyti iš jo, būdavo vartojamas palyginimas „Čiupinėja (gniaužo, varto) kaip Gelumbauskas beigelį“ (beigelis – riestainis). Kituose regionuose Gelumbausko pavardė dažnai būdavo pakeičiama kita, labiau būdinga tai vietovei – Jerumbauskis, Jokubauskis...


Panašiai buvo vartojamas ir palyginimas „Čiupinėja kaip Darata grandį“. Matyt, kitados kokios nors Daratos būta išskirtinės, kitų dėmesį atkreipiančios kaimo moteriškės.


Nemažai posakių, priežodžių ir patarlių yra tam tikroms žmonių savybėms nusakyti: „Gudri kaip Ramygalos / Manusios ožka“, „Bliauna kaip Masaičio ožka“, „Gudrus kaip Osvaldas“, „Suktybė Jokūbo“... Pastaraisiais dviem atvejais į posakį yra „įkomponuotas“ viename ar kitame regione žinomo ar pasižymėjusio asmens vardas ir konkreti jo savybė: gudrumas, suktumas ar bent didelis noras tokiam būti.


Kaimo Jurgis, molio Motiejus ir Marytės plaukas

Mūsų kalba ir jos grožis neatsiejami nuo lietuviško kaimo.


Vilnius, Ryga, Jonava…


Gana dažnai tautosakoje galima rasti ir įvairių miestų pavadinimų. Jie gali būti įvardijami kaip valdžios ar kitų šalių simboliai. „Rygoje gyventi, Vilniuje mirti“, „Jeigu Maskva sėtų, o Vilnius akėtų, tai kukurūzai gal ir derėtų“, „Sena boba į Vilnių be balno nujotų“, „Nors į Jonavą jok“... Neretai miestų pavadinimais išreiškiamos tam tikri kitose šalyse vyraujantys reiškiniai ar gyvenimo sąlygos. Kai būdavo sakoma „Rygoje gyventi, Vilniuje mirti“, greičiausiai turėta omeny, kad Latvijoje geresnės sąlygos dirbti, daugiau darbo vietų, daugiau prekių, tačiau Lietuvoje galbūt didesnės pensijos ar žemesnės kainos. Lygiai taip pat šiandien galima sakyti „Anglijoje gyventi, Lietuvoje mirti“ ar „Londone dirbti, Vilniuje gyventi“…


Kai būdavo kalbama apie įrankį, pavyzdžiui, peilį, žirkles, kirvį, kuris turi būti aštrus, tačiau juo jau negalima naudotis, būdavo sakoma, kad ant jo tarsi raganai būtų galima į kitą miestą nujoti ir taip jojant nesusižeisti. Paprastai miestas būdavo įvardijamas tas, į kurį žmonės dažniausiai keliaudavo: Vilnius, Ryga, Jonava...


Posakis „Jeigu Maskva sėtų, o Vilnius akėtų, tai kukurūzai gal ir derėtų“ atsirado tuo metu, kai tuometis Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas bandė reformuoti ekonomiką, ypač žemės ūkį, ir reikalavo net ir netinkamomis gamtos sąlygomis auginti kukurūzus. Turint omeny nuo seno lietuvius puošiantį darbštumą ir tarybinių žmonių polinkį simuliuoti kilo būtent toks posakis.


Vardai pagražina kalbą


Dažniausiai, išgirdę posakyje tam tikrą vardą ar pavardę, žmonės iškart žino, apie ką kalbama, nes kai kurie vardai yra įgiję vertinamąjį aspektą – teigiamą ar neigiamą. Tradiciniuose posakiuose tų vardų ir pavardžių yra gausybė.


Patarlininkė L. Kudirkienė sako, jog kalbant patarlių ir priežodžių nereikėtų vengti: „Tai pagražina ir pagyvina kalbą, suteikia jai ekspresyvumo. Kita vertus, tokie posakiai yra trumpi ir aiškūs, juos vartojant nereikia gaišti daug laiko dėstant, kas turima omeny, ir taip rizikuoti, kad įkyrės klausytojams. Patarlių yra daug ir įvairiems atvejams. O kai pritrūksta, žmonės greitai sukuria ar pritaiko jau esančias „apyvartoje“. Pavyzdžiui, gerai žinomas posakis „Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“ šiandien jaunimo kalboje yra įgijęs ir tokį pavidalą: „Nėra to blogo, kas neišeitų į internetą.“ Taigi pakeitus tik vieną žodį pakito visas patarlės turinys.“


Pasak Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojos, šiandieniame gyvenime patarlės ir priežodžiai tebėra vartojami. „Neretai jie nuskamba ir oficialiose kalbose. Žiniasklaidoje jie irgi puikiai tinka. Visai neseniai teko girdėti televizijos laidos apie populiaraus vaisto paracetamolio nepageidaujamas savybes anonsą. Gydytojas, užuot dėstęs, kad vaistas nebrangus, tačiau iš jo nelabai kas gera, pareiškė trumpai, bet vaizdžiai: „Pigią mėsą šunys ėda“, – teigė daugybę patarlių ir priežodžių ištyrinėjusi L. Kudirkienė.

Tad nenurašykime į istorijos sąvartyną nei molio Motiejaus, nei kaimo Jurgio, nei Marytės plauko...







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)