Lietuva turės dar vieną palaimintąjį

Lietuva turės dar vieną palaimintąjį

T. Matulionį paskelbus palaimintuoju, mūsų tauta turės jau tris šventuosius.



Sekmadienį, birželio 25-ąją, Vilniaus Katedros aikštėje vyks ypatingos iškilmės – popiežiaus pasiuntinys kardinolas Andželas Amatas arkivyskupą Teofilių Matulionį paskelbs Bažnyčios kankiniu ir palaimintuoju.


Laimius STRAŽNICKAS


Lietuvos vyskupų konferencija 2017-uosius yra paskelbusi arkivyskupo T. Matulionio metais. Jų šūkiu parinkti žodžiai iš Evangelijos: „Tiesa padarys jus laisvus.“ Svarbiausias šių metų įvykis – arkivyskupo T. Matulionio beatifikacijos iškilmės.


Nuo šio momento mūsų tauta turės jau tris šventuosius – be T. Matulionio, dar ir Kazimierą Jogailaitį, dėl savo pamaldumo ir doro gyvenimo paskelbtą šventuoju 1602 m., bei palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Pastarąjį popiežius Jonas Paulius II paskelbė palaimintuoju 1987 m. birželio 28 d., minint Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį.


Kas jis – būsimasis palaimintasis?


T. Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio kaime, dabartiniame Anykščių rajone, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Mirus motinai, našlaičiais liko trys vaikai. Teofilius namuose pramoko skaityti lenkiškai ir lietuviškai. Baigęs penkias Daugpilio realinės gimnazijos klases, 1891 m. aštuoniolikmetis jaunuolis įstojo į Petrapilio kunigų seminariją. Kunigu buvo įšventintas 1900 m. kovo 4 d., nes, suabejojęs pašaukimu, iš seminarijos buvo išstojęs ir vėl priimtas po trejų metų.

REKLAMA


Savo tarnystės laikotarpį kunigas pradėjo vikaro pareigomis Varaklianų parapijoje, bet netrukus perėmė klebono pareigas Latvijos Bikavos parapijoje. Nepaklusęs caro valdžios įstatymui, draudžiančiam katalikų kunigui krikštyti kūdikį, jei vienas iš tėvų yra katalikas, o kitas – stačiatikis, T. Matulionis buvo atleistas iš klebono pareigų, nušalintas nuo bažnytinių pareigų, negalėjo viešai vadovauti pamaldoms ir privalėjo nuolat būti prie Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios esančiame vienuolyne. Atlikęs bausmę, 1910 m. jis buvo paskirtas minėtos bažnyčios vikaru. Jam pavesta kurti Švč. Jėzaus Širdies parapiją.


Po Spalio revoliucijos (1917 m.) Rusijoje valdžią perėmus komunistams, kunigų sielovadinei veiklai imta visaip trukdyti. 1923-iaisiais T. Matulionis su kitais Peterburgo kunigais nuteistas trejus metus kalėti.


1928 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus XI paskyrė T. Matulionį tituliniu Matregos vyskupu ir Mogiliovo arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus pagalbininku. 1929 m. vasario 9 d. Peterburgo Švč. Marijos Širdies bažnyčioje dalyvaujant dviem liudytojams T. Matulionis buvo slapta konsekruotas vyskupu. Tais pačiais metais sovietų valdžia jį areštavo ir ištrėmė į Baltojoje jūroje esančias Solovkų salas, kur jau buvo įkalinti 34 kunigai. Sudarę bendruomenę kunigai savo vyresniuoju išsirinko T. Matulionį. Šiam faktui išaiškėjus, vyskupas buvo perkeltas į Peterburgo kalėjimą ir uždarytas į griežčiausiojo režimo vienutę, paskui išsiųstas dirbti sunkiausių darbų – kirsti miškų – prie Ladogos ežero.

REKLAMA


Lietuva turės dar vieną palaimintąjį

T. Matulionis Mordovijoje apie 1955 metus.


Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vyriausybėms susitarus pasikeisti kaliniais, T. Matulionis grįžo į tėvynę. Apsilankęs Romoje, kur dalyvavo šv. Jono Bosko kanonizacijos iškilmėse ir audiencijoje pas popiežių Pijų XI, vėliau susitikęs su Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenėmis, T. Matulionis apsigyveno prie seserų benediktinių vienuolyno Kaune, talkino Kauno arkivyskupui Juozapui Skvireckui pastoracijos darbuose, ėjo šios arkivyskupijos oficiolo ir Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas.


1943 m. buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupijos ordinaru, aktyviai gynė Bažnyčios teises nuo vokiečių okupacinės valdžios. Sugrįžus sovietų valdžiai, 1946 m. T. Matulionis buvo areštuotas ir kalintas Rusijos kalėjimuose, nes nesutiko su ja bendradarbiauti. Po 10 tremties metų vyskupui leista grįžti į Lietuvą. Grįžęs jis apsigyveno Birštono klebonijoje pas artimą bičiulį kunigą Joną Jonį ir perėmė Kaišiadorių vyskupijos valdymą.


Negavęs sovietų valdžios pritarimo, bet turėdamas Apaštalų Sosto leidimą, T. Matulionis 1957 m. gruodžio 25 d. slapta konsekravo vyskupu Vincentą Sladkevičių, dėl ko sulaukė valdžios nemalonės. 1958 m. jis prievarta buvo apgyvendintas Šeduvoje, Radviliškio rajone, nedideliame špitolės namuke prie bažnyčios. Jį globojo seselė benediktinė Angelė Misiūnaitė. Šeduvoje Teofilius itin domėjosi Bažnyčios aktualijomis, su didžiausiu malonumu priėmė svečius ir netgi laikė mažą ūkį – paršelių, karvę, katę ir šunį. 1962-aisiais Apaštalų Sostas jam už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas suteikė arkivyskupo titulą.


Gyvendamas Šeduvoje, nors ir sulaukęs beveik 90 metų, T. Matulionis sovietų valdžios buvo laikomas tarybinei santvarkai pavojingu asmeniu ir nuolat sekamas. Jo buto pastogėje buvo įtaisyti klausymosi aparatai. Pats archivyskupas tai žinojo ir stengėsi apsaugoti savo svečius nuo nepatogumų.


Arkivyskupas T. Matulionis mirė 1962 m. rugpjūčio 20 d. Palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje.


Beatifikacijos byla


Birželio 25 d. Vilniuje vyksianti arkivyskupo T. Matulionio paskelbimo palaimintuoju – beatifikacijos – ceremonija – šio Dievo tarno kankinystės pripažinimas ir patvirtinimas. Tačiau iki šios iškilmingos akimirkos buvo ilgas ir sudėtingas beatifikacijos bylos rengimo procesas. Arkivyskupo T. Matulionio beatifikacijos bylą ilgus metus tvarkęs Lietuvos kariuomenės kapelionas kunigas Mindaugas Sabonis sakė, jog ši byla buvo pradėta dar 1990 m.



„Paprastai beatifikacijos byla pradedama toje vietoje, kur kandidatas į šventumą yra palaidotas. Šiuo atveju ji buvo pradėta Kaišiadoryse. Kaišiadorių vyskupijoje buvo renkama visa medžiaga: laiškai, raštai, dokumentai, liudijimai, susiję su šio Dievo tarno gyvenimu ir veikla. Buvo apklausta daugybė žmonių, tiesiogiai ar netiesiogiai pažinojusių arkivyskupą Teofilių. Savo atsiminimais pasidalijo Birštono klebonas J. Jonys – juos abu siejo artima bičiulystė. Labai svarbūs buvo seselės benediktinės, budėjusios prie arkivyskupo mirties patalo, liudijimai. Bene daugiausia medžiagos buvo rasta Lietuvos ypatingajame archyve – jame išliko stenografijos ir KGB operatyvinio sekimo dokumentai. Surinkus visą medžiagą, gavus istorikų ir teologų vertinimus, pirmąjį beatifikacijos bylos etapą vainikuoja dokumentų perdavimas Šventųjų skelbimo kongregacijai Vatikane“, – apie beatifikacijos bylos ištakas pasakojo M. Sabonis.


Pašnekovas pabrėžė, jog Vatikanas į šiuos dalykus žiūri labai atsakingai, nes jo tikslas – išsiaiškinti tiesą, o ne skelbti šventuosius. Pirmasis T. Matulionio beatifikacijos bylos rengimo etapas truko 6 metus. Surinktą medžiagą peržiūrėję Vatikano specialistai nurodė, jog bylą reikia papildyti. Antrą kartą ji buvo pateikta 2008 m.


Lietuva turės dar vieną palaimintąjį

Arkivyskupo T. Matulionio beatifikacijos bylą ilgus metus tvarkęs Lietuvos kariuomenės kapelionas kunigas Mindaugas Sabonis sakė, jog ši byla buvo pradėta dar 1990 m.


„Studijavau Romos universitete, kai iš Vatikano atėjo žinia, jog rengiama palaimintojo iš Lietuvos byla ir reikia, kad ją toliau rengtų lietuviai. Bylos postulatoriumi buvo paskirtas arkivyskupas Jonas Bulaitis, reziduojantis Vatikane. Jis manęs paprašė jam patalkinti. Tačiau parengus tekstą italų kalba ir pateikus jį Šventųjų skelbimo kongregacijai arkivyskupas netikėtai mirė. Iškart kilo klausimas, kas toliau tęs bylą. Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis suprato, kad skirti studentui tokį darbą būtų per daug sudėtinga.


Bandžiau prikalbinti universiteto profesorius, kurie dėstė beatifikacijos procesus. Tačiau visi jie atsakė, kad tuo neturėtų užsiimti svetimtaučiai. Dėl mentaliteto skirtumų tam tikrų istorinių faktų traktavimas vakariečiams galėjo pakišti koją. Likau vienintelis prieš faktą – daugiau Romoje nebuvo studijuojančių ir itališkai mokančių Kaišiadorių vyskupijos kunigų. Vyskupas paragino mane tęsti bylą. Iš pradžių buvo beprotiškai sunku. Pirmiausia teko išklausyti specialiuosius trijų mėnesių kursus ir tik tada imtis aktyvaus darbo“, – mena beatifikacijos bylos postulatoriumi paskirtas didžiulį darbą nuveikęs M. Sabonis.

REKLAMA


Beatifikacijos bylos vadovu – relatoriumi – Šventųjų skelbimo kongregacija paskyrė lenkų kilmės pranciškoną Zdzislavą Kijasą. Jau pirmasis susitikimas su relatoriumi buvo pažymėtas nesusipratimu. „Jam paskambinęs susitariau susitikti penktadienį. Italų kalboje prossimo reiškia ir „kitas“, ir „artimiausias“. Relatorius norėjo susitikti kuo greičiau, na, o aš pamaniau, kad jis yra užsiėmęs ir man laiko gali rasti tik kitą penktadienį. Po kelių savaičių nuvykęs pas relatorių turėjau atsiprašyti dėl nesusipratimo ir paaiškinau visas žodžio prossimo reikšmes lietuvių kalboje. Linksmai pasijuokėme iš tokios mūsų darbo pradžios“, – pirmąją pažintį smagiai prisiminė pašnekovas.


Kruopštus darbas rengiant beatifikacijos bylą truko apie 7 metus. Per tą laiką teko dirbti ties dviem moksliniais darbais, tik vieno iš jų nebuvo galima gintis – jį vertino kiti.


„Tai buvo bene pats sudėtingiausias laikotarpis tiek mano asmeniniame gyvenime, tiek rengiant pačią bylą. Man, įgijusiam licenciatą, prasidėjo doktorantūros studijos. Teko gyventi skaičiuojant laiką kone minutėmis, negalvojant apie jokias atostogas ar net poilsio dienas, – apie naujus gyvenimo iššūkius kalbėjo kunigas. – Rengiant bylą teko atsakyti į svarbiausią klausimą – arkivyskupas T. Matulionis buvo kankinys ar ne. Ieškodamas atsakymo privalai išlikti nešališkas, nors kaip lietuvis ir esi suinteresuotas, kad tavo tautietis būtų paskelbtas palaimintuoju. Žinoma, tvarkant arkivyskupo bylą iš pradžių visada sunku nuvyti į šalį įtarimus, kad jo, kaip privilegijuoto Bažnyčios hierarcho, šventumas ir kankinystė bus pritempti ar išpūsti.


Nešališkumui ir sveikam skeptiškumui garantuoti Vatikane kiekvienas postulatas priimamas su priesaika – jokios beletristikos, faktų nutylėjimo ar kraipymo, vien tik tiesa. Tada, kai bylos relatorius nusprendžia, kad formalioji ir materialioji kankinystė pristatyta tinkamai, iškelti uždaviniai įvykdyti, medžiaga pateikiama maketuoti ir spausdinti. Buvo parengta tūkstančius puslapių apimanti knyga, vadinama positio. Parengta ji laukė teologų komisijos įvertinimo. Komisiją dažniausiai sudaro universiteto profesoriai, tad jiems gali užkliūti terminologijos dalykai ar šaltinių patikimumas. Devyni iš devynių komisijos narių pareiškė, jog nėra abejonių dėl arkivyskupo T. Matulionio kankinystės. Tai buvo didžiulis įvykis. Tačiau – ne pabaiga. Bylą turėjo įvertinti vadinamasis Vatikano elitas – kardinolai ir arkivyskupai. Šie greitai pateikė savo išvadas. Jiems jokių kliuvinių dėl bylos neatsirado. Tuomet laukė paskutinis žingsnis – Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto audiencija pas popiežių. 2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregaciją paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo tarno arkivyskupo T. Matulionio kankinystę, ir paskelbti jį palaimintuoju.“

REKLAMA


Žinią apie palaimintuosius paprastai paskelbia Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, o apie šventuosius – popiežius.


„Tas šventumo faktas, kad mūsų tauta turi žmonių, į kuriuos galima žvelgti su dideliu pasididžiavimu, yra labai svarbus. Aš, kaip kunigas, teologas, pasakysiu, kad toks įvertinimas Teofiliui nieko nereiškia, jis tik paliudija, kad dvasininkas nužingsniavo pavyzdingą gyvenimo kelią sovietų okupacijos, melo imperijos siautėjimo laikais, gyveno pagal savo sąžinę, neabejodamas savo teisumu. Nereikia manyti, kad jei turime tik vieną kankinį, tai jis tik vienas toks buvo. Tiesiog trūksta specialistų, galinčių įrodyti jų kankinystę.


Dabar labai svarbu, kad dėmesys arkivyskupui T. Matulioniui neatslūgtų birželio 25-ąją. T. Matulionis gali būti aktualus ir šiandien, ir jį būtų galima vadinti gyvybės arkivyskupu. Savo laiškuose ir pamoksluose jis visada paliesdavo negimusios gyvybės saugojimo, šeimos sakralumo, blaivumo temas. Kitaip tariant, jam labai rūpėjo saugoti pačią gyvybę, vietą, kur gyvybė bręsta, saugoti ją nuo žalingų įpročių. Prisiminti T. Matulionio biografijos detales yra gerai, tačiau reikia, jog T. Matulionis būtų gyvas ir šiandien ir turėtų įtakos šiandienos tikinčiųjų realijoms“, – dėstė M. Sabonis.


Šiuo metu Lietuvoje pradėta ir daugiau beatifikacijos bylų – jomis siekiama įrodyti Dievo tarnų ar tarnaičių kankinystę, atveriančią kelią paskelbimui palaimintaisiais.4


Lietuva turės dar vieną palaimintąjį

Šventųjų skelbimo kongregacijoje Vatikane (iš kairės į dešinę) Kaišiadorių vyskupas J. Ivanauskas, Šventųjų skelbimo prefektas, kardinolas A. Amatas, postulatorius M. Sabonis, istorikas doc. dr. A. Streikus.

Pirmoji beatifikacija Baltijos šalyse


Birželio 25-ąją į pirmąsias Baltijos šalyse beatifikacijos iškilmes suplauks būriai piligrimų. Vakarą prieš beatifikaciją arkivyskupo T. Matulionio sarkofagas iš Kaišiadorių katedros bus atvežtas į Vilniaus arkikatedrą ir jos durys neužsidarys iki pat iškilmių. Prie sarkofago vyks naktinis budėjimas – vigilija. Tai – laukimas, žmonių širdžių paruošimas dideliam įvykiui. Daugelyje vienuolynų prieš vienuolių įžadus egzistuoja tokia tradicija: išvakarėse visa bendruomenė suklumpa melstis už savo brolį ar seserį, dėkoja už jį ar ją Dievui.


Ant altoriaus bus išstatytas Švč. Sakramentas – Eucharistinis Jėzus, kad norintieji galėtų ateiti ir dėkoti Dievui už Teofilių, už jo gyvenimą, už beatifikacijos dovaną mūsų tautai. Tai – maldos, padėkos ir susikaupimo metas.


Po arkivyskupo Teofiliaus paskelbimo palaimintuoju jo relikvijos grįš į Kaišiadorių katedrą. Šiuo metu ten baigiami remonto darbai, ir šis sarkofagas grįš jau į būtent būsimajam palaimintajam įrengtą koplyčią.


Beatifikacijos iškilmių metu Vatikano kardinolas A. Amatas paskelbs ir arkivyskupo T. Matulionio minėjimo liturginiame kalendoriuje dieną.








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)





Daugiau >>