Savaitgalio maršrutas: tarp Ukmergės ir Molėtų

Savaitgalio maršrutas: tarp Ukmergės ir Molėtų

Kukli Želvos bažnyčia ir įspūdinga varpinė.


Savaitgalio maršrutas: tarp Ukmergės ir Molėtų


Du gražius Aukštaitijos miestus – Ukmergę ir Molėtus – skiria 44 kilometrai. Abipus plento galima aplankyti bent du savo istorija garsėjančius miestelius bei pasigrožėti kitais įdomiais kultūros paveldo objektais.


Manvydas VITKŪNAS

Užpylė žemėmis batsiuvio sodybą


Nuo ežeringųjų Molėtų važiuojant Ukmergės link, pirmasis įdomus kultūros paveldo objektas – Paduobužės akmuo. Rusvo granito riedulyje protėviai iškalė plokščiadugnį dubenį ir čia atlikdavo senojo baltų tikėjimo apeigas. Archeologas Vytautas Urbanavičius akmens aplinkoje rado akmeninio grindinio likučių, stulpaviečių pėdsakų, ugniakuro vietą, keramikos šukių ir žalvarinį žvangutį, datuojamą XIV–XVI a. Vėliau apie šį akmenį ėmė sklandyti legendos, esą čia stovėjusi pirmoji Molėtų bažnyčia, o dubuo akmenyje buvo iškaltas šventintam vandeniui laikyti.


Už kelių kilometrų nuo Paduobužės akmens, kairėje plento pusėje, stūkso įspūdingas stačiašlaitis Liesėnų piliakalnis, pietinėje pusėje dar supamas dviejų pylimų. Piliakalnio papėdėje archeologai aptiko senosios gyvenvietės pėdsakų – keramikos šukių, degėsių, šlako. Apie šį piliakalnį pasakojama įvairių legendų.

REKLAMA


Viena iš jų byloja, esą vykstant kovoms su švedais šioje vietoje stovėjusi batsiuvio troba. Švedų vadas užėjo į trobą ir liepė batsiuviui pataisyti jo suplyšusius batus. Norėdamas pakenkti kraštą niokojusiam priešui, batsiuvys sutaisė batus prastai, kad šie vėl greitai suplyštų. Kai tai nutiko, įsiutęs švedų karininkas grįžo ir liepė savo kariams užpilti batsiuvio sodybą žemėmis. Taip atsirado šis piliakalnis...


Savaitgalio maršrutas: tarp Ukmergės ir Molėtų

Padavimais apipintas Liesėnų piliakalnis.

Videniškių spindesys


Pirmasis didesnis pakelės miestelis – Videniškiai, žymus savo istorija ir paveldu. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Videniškių vardas paminėtas dar 1373-iaisiais, kovų su kryžiuočiais metu. Nuo XV a. ši vietovė ir plačios apylinkės priklausė kunigaikščiams Giedraičiams.


Videniškius ypač išpuoselėjo Mstislavlio vaivada, Ukmergės seniūnas Martynas Marcelijus Giedraitis. Jo ir Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio iniciatyva XVII a. pradžioje Videniškiuose iškilo puošni mūrinė Šv. Lauryno bažnyčia, buvo pastatytas atgailos kanauninkų vienuolynas. Bažnyčia tapo kai kurių Giedraičių giminės atstovų mauzoliejumi – prie bažnyčios primūrytos koplyčios rūsyje buvo įrengta laidojimo kripta. Iki mūsų dienų bažnyčios sienose išliko įmūrytos iš smiltainio 1639 m. sukurtos memorialinės lentos, skirtos M. M. Giedraičiui ir vienuolių provincijolui Ipolitui Žepnickiui atminti. Vienuolyno pastate restauravimo darbų metu buvo aptiktos XVIII a. tapytos freskos, kuriose įamžinti šio vienuolyno vyresnieji.


Savaitgalio maršrutas: tarp Ukmergės ir Molėtų

Restauruotas buvusio Videniškių atgailos kanauninkų vienuolyno pastatas.


Kovų aidai


Globojamas Giedraičių, miestelis palaipsniui augo, tačiau bent kiek didesniu miestu taip ir netapo. XVIII a. Videniškiuose jau veikė parapinė mokykla. Tačiau miestelį niokojo karai – ne tik tie, per kuriuos Lietuvos valstybė kovėsi su išorės priešais (švedais, rusais), bet ir vidiniai – dėl žemės ir kitų turtų. 1781–1782 m. įsiplieskė kovos dėl Videniškių vienuolynui priklausiusių žemių. Kuršo vyskupui Juozapui Kosakovskiui pavaldūs ginkluoti būriai įsiveržė į miestelį ir užėmė vienuolyną. Kilo susirėmimai, buvo apgriauta bažnyčia, būta sužeistųjų ir netgi žuvusiųjų.


Videniškių vienuolyną rusų valdžia uždarė po 1831 m. sukilimo. XIX a. pabaigoje Videniškiuose kunigavęs atkaklus lenkintojas Gžybovskis stengėsi kuo labiau menkinti ir niekinti lietuvių kalbą, dirbdamas lietuviškoje parapijoje demonstratyviai kalbėjo ir mišias aukojo tik lenkiškai. Tačiau Videniškiai ir jų apylinkės išliko lietuviški. Nepriklausomybės kovų metu kurį laiką miestelis buvo užimtas bolševikų, vėliau – lenkų pajėgų, kol šias apylinkes išvadavo Lietuvos kariuomenė.

REKLAMA


Savaitgalio maršrutas: tarp Ukmergės ir Molėtų

Didikų Giedraičių giminės išpuoselėta Videniškių bažnyčia.


Baltadvario pilis


Netoli Videniškių, vaizdingame Siesarties vingyje, yra Baltadvario piliavietė. Jei nuspręsite ją aplankyti, neieškokite žvilgsniu pilies kuorų – išlikusios mūrinės pilies dalys uždengtos veikiau daržines primenančiais mediniais apsauginiais antstatais.


Videniškių Baltadvariu ar Mūrinių Videniškių pavadinimu žinomas reprezentacinis ir gynybinis kompleksas taip pat susijęs su Giedraičių gimine. Pilį statyti pradėjo jau minėto M. M. Giedraičio tėvas Motiejus Giedraitis. Baltadvario pilis klestėjo XVI–XVII a. Šioje vietoje, iš trijų pusių supamoje upės, buvo įtvirtinta dvarvietė – suformuoti gynybiniai įtvirtinimai, pylimai, pastatyta net keliasdešimt mūrinių ir medinių pastatų.


Yra duomenų, kad pilies statybose dalyvavo ir kviestinių švedų meistrų. Iki mūsų dienų išliko tik šio gynybinio komplekso fragmentai. 1999–2002 m. Baltadvaryje dirbo archeologo Albino Kuncevičiaus vadovaujama ekspedicija. Didžiąją dalį radinių sudarė buitinės keramikos (įskaitant brangius importinius indus) fragmentai.


Savaitgalio maršrutas: tarp Ukmergės ir Molėtų

Siesarties vandens malūnas – bene didžiausias Aukštaitijoje.

Siesarties vingiai


Viena vaizdingiausių Videniškių apylinkių turistinių įdomybių – Siesarties vandens malūnas, iškilęs prieš šimtą metų ir laikomas bene didžiausiu tokio tipo statiniu Rytų Lietuvoje. Statant malūną buvo įrengta užtvanka. Malūno turbina 1912 m. buvo pagaminta Rygoje. Raudonplytis dviaukštis pastatas puikiai išlikęs, restauruotas.


Siesarties upė, daugiau nei 60 km plukdanti savo vandenis nuo to paties pavadinimo ežero (šalia Molėtų) iki Šventosios, mėgstama labiau patyrusių baidarininkų. Šioje upėje netrūksta iššūkių – užtvankų, lieptų, visą upės vagą užtvėrusių išvirtusių medžių, todėl pradedantiesiems baidarininkams plaukti gali būti nelengva, tačiau trokštantiesiems adrenalino plaukimas Siesartimi – puiki pramoga.
Videniškių apylinkėse išties gausu archeologinio paveldo. Į šiaurę nuo Baltadvario miškuose yra net keli pilkapynai (iš viso – daugiau nei 80 pilkapių), kuriuose mūsų protėviai laidojo sudegintų mirusiųjų palaikus. Daug pilkapių ir gretimame Ukmergės rajone, Želvos apylinkėse.


Savaitgalio maršrutas: tarp Ukmergės ir Molėtų

Želvos herbas simbolizuoja prekybos arkliais ir žirgų sporto tradicijas.


Nobelio premija – želviškiui

Želva – vienas didesnių Ukmergės rajono miestelių, garsus savo šviesuoliais – literatais, kraštotyrininkais, tautodailininkais. Iš Želvos kilęs ne vienas garbus mokslininkas. Beveik pačiame Želvos miestelio centre 2005 m. pastatytas kuklus paminklas čia 1926 m. gimusiam pasaulinio garso mokslininkui, chemikui, Nobelio premijos laureatui Aronui Kliugui. Želvoje jis praleido tik pirmuosius ketverius savo gyvenimo metus, vėliau jo šeima persikėlė į Pietų Afriką. Tuo laikotarpiu nemažai Lietuvos žydų išvyko į šį tolimą kraštą.


Žydų bendruomenė Želvoje žinoma nuo XVII–XVIII a. Kurį laiką žydai netgi sudarė didesnę dalį miestelio gyventojų. Šios, kaip ir kitų Lietuvos žydų bendruomenių, raidą tragiškai nutraukė holokaustas. Šiandien žydiškasis paveldas Želvoje – tai dalis senųjų miestelio centro pastatų (tarp jų – buvusi sinagoga) bei žydų kapinės, kur yra ir masinių žudynių aukų kapavietė. Kita dalis Želvos žydų buvo nužudyti Pivonijos šile (šalia Ukmergės).


Želvos miestelis pradėjo augti XVI a. Šalia gyvavo dvaras. Miestelyje buvo dešimtys parduotuvių, karčemų, XIX a. veikė odos apdirbimo įmonė. Želva garsėjo turgumis, ypač prekyba arkliais, o 1979 m. atidarytas Želvos hipodromas tapo žymus ristūnų lenktynėmis. Tad nenuostabu, kad svarstant, koks simbolis galėtų būti pavaizduotas miestelio herbe, buvo pasirinktas žirgo motyvas. Želvos herbas išties originalus – žaliame fone vaizduojama pusė sidabrinio žirgo ir pusė juodo arklio. Tai tarsi simbolizuoja iš arklio (arklininkystės) išaugantį žirgą (žirgininkystę).



Savaitgalio maršrutas: tarp Ukmergės ir Molėtų

Senosios Želvos kampelis.


Laisvės kovotojams atminti


Skirtingai nei iškili mūrinė Videniškių bažnyčia, medinė Želvos Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia – labai kukli, savo forma primenanti gyvenamąjį namą. Kur kas išraiškingesnė architektūrinė dominantė – plytų ir akmenų mūro varpinė.


Pietinėje Želvos dalyje yra įspūdingas paminklas Lietuvos laisvės kovotojams – milžiniškas ant keturių kolonų paguldytas kryžius. Kolonose išrašytos mūšiuose su okupantais ir jų talkininkais žuvusių ar vadinamajame stribyne nukankintų Lietuvos partizanų pavardės. Šioje vietoje pokario metais būta žvyrduobės, į kurią stribai sumesdavo ir užkasdavo partizanų kūnus. Monumente įamžinti 73 vardai, tačiau tikslus šioje žvyrduobėje palaidotų Lietuvos laisvės kovotojų skaičius nėra žinomas.


Dar vienas lankytinas objektas šalia Molėtų–Ukmergės plento – už 2 km nuo Želvos (Ukmergės link) iškilusi Skuolių Šv. Antano Paduviečio koplyčia. Ji pastatyta XIX a. viduryje kaip gretimo Labeikių dvaro savininkų Kirsnevskių šeimos mauzoliejus. Netrukus ši koplyčia tapo maldos namais ir gretimų kaimų gyventojams, čia pradėta švęsti tradicinius Šv. Antano atlaidus. Caro valdžia kuriam laikui koplyčią buvo uždariusi, tačiau XX a. pradžioje vėl grąžino tikintiesiems. Sovietmečiu nuniokota, apleista, dabar Skuolių koplyčia restauruota ir vėl džiugina tikinčiųjų ir keliaujančiųjų akis.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)