Į Vilkyškius – ne tik sūrių, bet ir vargonų muzikos

Į Vilkyškius – ne tik sūrių, bet ir vargonų muzikos

Evangelikų liuteronų bažnyčia matoma iš tolo.


Jeigu jūsų vasaros kelionių maršrutai vingiuos Kauno–Klaipėdos plentu, pro Pagėgių kraštą, esantį Mažosios Lietuvos teritorijoje, nepasigailėsite užsukę į nediduką Vilkyškių miestelį, įsikūrusį ant kalnagūbrio, įeinančio į Rambyno regioninio parko teritoriją. Iš karto įspėjame, kad ten nei vilkų, nei kiškių nerasite, bet istorinių, urbanistinių ir melomanus bei gurmanus dominančių objektų – kiek tik nori.


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


Nei vilkų, nei kiškių


Vilkyškiuose įsikūręs Pagėgių krašto turizmo informacijos centras – vieta, kurioje galite pasitarti, ką verta aplankyti šiame miestelyje ir jo apylinkėse. Centro direktorė Ilona Meirė pati mielai aprodo žymiausias miestelio ir jo apylinkių vietas, pastatus, kuriuos prieš kelerius metus palietė atnaujinimo banga.


Pirmiausia įdomu sužinoti apie miestelio pavadinimo kilmę, kiek bendro jis turi su vilkais ir kiškiais? Pasirodo, iš tiesų nėra nieko bendra, nebent ainiai pastebėjo aplinkiniuose miškuose vilkų... „Manoma, kad miestelio vardas anksčiau buvo ilgesnis – Vilkijiškiai. Tai vietovardis, veikiausiai kilęs iš Vilkos ar Vilkės upės pavadinimo gretiminės lyties „Vilkija“.


Teoriškai taip pat įmanoma, kad pirmieji Vilkyškių gyventojai buvo atsikėlę iš Vilkijos gyvenvietės, – pasakoja gidė. – Vilkyškių miestelio užuomazga reikėtų laikyti I tūkstantmečiu datuojamą gyvenvietę, buvusią Opstainių, arba Vilkyškių, piliakalnio papėdėje. Archeologiniai radiniai byloja, kad ten gyvenę skalviai buvo pasiekę aukštą išsivystymo ir kultūros lygį. Tai lėmė Nemuno upė – ja vyko intensyvi prekyba ne tik su kaimyninėmis gentimis, bet ir su vikingais. Ilgainiui, plečiant sausumos kelių tinklą, intensyvi prekyba Nemunu sunyko. Todėl Vilkyškiai išaugo ten, kur nuo seno kirtosi sausumos keliai, vedę į Ragainę, Batakius ir Klaipėdą.“


Remiantis istorijos šaltiniais, ši gyvenvietė žinoma nuo 1289 m. Vilkyškių kaimo pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1551-aisiais, čia pradėjo veikti ir viena seniausių Klaipėdos krašto mokyklų. Vilkyškių miestelis garsėja ir čia 1628 m. įkurtu Mažosios Lietuvos dvaru, kurį valdė Volfas Michaelis Miulkiuncelis, vėliau dvaro savininkai ne kartą kito. Mažosios Lietuvos dvarai skyrėsi nuo kitų krašto dvarų, nes čia nebuvo kuriamos didikų rezidencijos, dvarai buvo labiau skirti ūkiniams reikalams.



Tokio tipo dvaras susiformavo 1801 m. jį įsigijus Gotlybui Dresleriui, vėliau tapusiam didiku. Apsilankius šioje buvusioje dvaro sodyboje dar ir dabar galima išvysti senąjį smuklės pastatą, raudonų plytų arklides ir tvartus, tarnautojų pastatą, įspūdingą svirną su medinėmis langinėmis, buvusio parko fragmentus. Šiuo metu buvusiuose dvaro rūmuose įsikūrusi Vilkyškių seniūnija ir visuomeninės organizacijos.


Į Vilkyškius – ne tik sūrių, bet ir vargonų muzikos

Paminklas vilkyškiečiams, kurie dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare.


Urbanistikos paminklas istorijos kryžkelėse


Vilkyškių, jau XVII a. turėjusių aiškius miestelio bruožus, istorija – įdomi, tačiau tragiška. Kaip jau minėta, Vilkyškiai istoriniuose šaltiniuose minimi nuo XVI a. vidurio. 1554 m. čia buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. Pastačius bažnyčią, miestelyje buvo įkurta ir viena pirmųjų mokyklų Klaipėdos krašte. 1556-aisiais Vilkyškiuose atidaryta smuklė. 1576 m. kartografas Kasparas Henenbergeris pažymėjo miestelį tais metais išleistame žemėlapyje.


Vilkyškiečiai per amžius buvo alinami karų, gaisrų ir maro epidemijų. Miestelis smarkiai nukentėjo XVII a. pabaigoje Prūsijos–Švedijos karo metu. Kita nelaimė užgriuvo 1709–1711 m. – tuomet, kai Europoje siautė maras. Tais metais parapijoje buvo didžiausias maro protrūkis.


Tuo laikotarpiu Vilkyškių parapijoje – miestelyje ir aplinkiniuose kaimuose – gyveno 4 000 gyventojų. Maro metu jų mirė daugiau nei pusė. Beje, iki maro Vilkyškių apylinkėse gyveno beveik vieni lietuvininkai. Po maro Prūsijos valdžia ekonominiais sumetimais šiose apylinkėse apgyvendino kitataučius. Didžiąją dalį jų sudarė Zalcburgo žemės (Austrijoje) žmonės. XVIII a. pradžioje Europoje dėl žiaurių religinių karų evangelikai liuteronai zalcburgiečiai savo žemėje buvo persekiojami ir galų gale išvaryti.


Vilkyškių miestelyje buvo apgyvendinta keletas zalcburgiečių šeimų, jos į vietos gyvenimą įnešė savitų papročių ir dar daugiau vakarietiškos dvasios. Jų atsikraustymą į Vilkyškius 1988 m. įamžino paminklas, vaizduojantis ienas ir sulūžusį vežimo ratą, simbolizuojančius tolimą kelionę prie Nemuno iš Alpių krašto. Paminklas stovi centrinėje Vilkyškių miestelio dalyje. Jo autorius – Šarūnas Arbačiauskas.


Nors būta įvairių nuosmukių, vilkyškiečiai įstengdavo greitai atsitiesti. 1902 m. nutiesus siaurąjį geležinkelį, miestelis suklestėjo. Siauruku buvo galima pasiekti Smalininkus, Mikytus, Tauragę, Tilžę. Po Antrojo pasaulinio karo buvo išardytas. Šio miestelio plėtrai svarbiam transporto mazgui atminti Vilkyškiuose esančiame moderniame Pagėgių turizmo informacijos centre įrengta ekspozicija ir rodomas dokumentinis filmas.

REKLAMA


Į Vilkyškius – ne tik sūrių, bet ir vargonų muzikos

Vilkyškių miestelio centras.

Pasididžiavimas – evangelikų liuteronų bažnyčia


Šiuo metu miestelyje gyvena 776 žmonės, apylinkėse yra 1 720 gyventojų. „Negalime skųstis, jog sovietmečiu miestelis buvo ignoruojamas. 1969 m. Vilkyškiai buvo įtraukti į urbanistikos paminklų sąrašą. Tai vienintelis miestelis Klaipėdos krašte, tuo metu turėjęs tokį statusą, – teigia I. Meirė. – Nors senoji Vilkyškių dalis laikyta urbanistikos paminklu, deja, apie pusę senųjų pastatų buvo nugriauta ir perstatyta.


Laiko ir istorijos skersvėjai nepalietė iki šių dienų išlikusių dvaro rūmų, arklidžių, darbininkų namo, svirno, „karčemos“, vaistinės ir kepyklos pastatų. Miestelyje tebestovi keli medinės architektūros pastatai, akį traukia senojo Klaipėdos krašto architektūrai būdingi gyvenamieji namai. Tačiau, be jokios abejonės, miestelio pasididžiavimas – atgimusi evangelikų liuteronų bažnyčia, siejama ir su Martyno Mažvydo vardu, nes pirmoji bažnyčia Vilkyškiuose buvo pastatyta apie 1560 m., kai M. Mažvydas kunigavo Ragainėje, o Vilkyškiai priklausė šiai parapijai.“


1757 m., per Septynerių metų karą, atjoję kazokai šią šventovę nusiaubė ir sudegino. 1771 m. pastatas buvo atstatytas, dar vėliau iškilo naujas raudonų plytų neogotikinis pastatas su 45 m aukščio bokštu. Bažnyčios vidų puošė stilingas altorius, vitražai, puikūs vargonai. Deja, po Antrojo pasaulinio karo jis buvo visiškai sudarkytas, bokštas – nugriautas. Bažnyčios pastate veikė grūdų sandėlis ir malūnas.


Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems. Padedant po pasaulį išsiblaškiusiems vilkyškiečiams, ji pradėta remontuoti, o 1996 m. atgimė naujam gyvenimui – buvo pastatytas bokštas, sutvarkyti stogas, langai, durys. Bažnyčia pasipuošė dailininkės Rasos Grybaitės sukurtais spalvingais vitražais, įamžinančiais Biblijos siužetus. Vokietijos Detmoldo parapija padovanojo vargonus. Jie, puikią akustiką išsaugusioje bažnyčioje, suskambo po 50 metų pertraukos. Dabar bažnyčioje ne tik vyksta pamaldos, bet ir eksponuojamos parodos, rengiami bažnytinės ir klasikinės muzikos koncertai, iki spalio trunkantis tarptautinis muzikos festivalis.


Į Vilkyškius – ne tik sūrių, bet ir vargonų muzikos

Bažnyčios erdvė – ne tik tikintiesiems. Čia vyksta vargonų ir kitokios muzikos koncertai.

J. Bobrovskiui atminti


Ko gero, ne visi, kurie domisi literatūra ir yra skaitę vokiečių rašytojo Johaneso Bobrovskio (1917–1865) kūrybą, ypač jo romaną „Lietuviški fortepijonai“, žino, kad jo gyvenimas yra glaudžiai susijęs su Mažąja Lietuva, kad Vilkyškiuose, mūsų minėtoje evangelikų liuteronų bažnyčioje, prieš trejus metus atidarytas jo memorialinis kambarys. Čia ne tik eksponuojami originalūs rašytojo rankraščiai, dokumentai, bet ir atkurtas autentiškas jo darbo kambarys. Nuotraukose atgyja svarbiausios su šiuo kraštu glaudžiai susijusio talento gyvenimas. Beje, memorialiniai daiktai atkeliavo iš Vokietijos jo bičiulio vargonų meistro Jorgo Naso dėka. O pačius daiktus padovanojo rašytojo sūnūs Adamas ir Justas Bobrovskiai.


Johanesas Bobrovskis gimė Tilžėje, vaikystėje dažnai viešėdavo Mociškių kaime pas senelius ir Vilkyškiuose pas tetą. Čionykščio krašto žmonės, jų papročiai, taip pat ir pats netoliese esantis Rambyno kalnas, nuostabus Nemuno peizažas darė didelę įtaką jo asmenybei. „Tai yra peizažas su žmonėmis, tai yra kraštas, kuriame per amžius taikiai sugyvena įvairių tautybių žmonės“, – yra sakęs J. Bobrovskis. Šio krašto žmonės įamžino rašytojo atminimą – jo vardu pavadino centrinę Vilkyškių gatvę ir vidurinę mokyklą.


Į Vilkyškius – ne tik sūrių, bet ir vargonų muzikos

J. Bobrovskio memorialinis kambarys. Eugenijaus Skipičio nuotraukos


Su juodojo katino ženklu


Viešint miestelyje, jums vietos gyventojai būtinai pasiūlys užeiti ir į Vilkyškių pieninės parduotuvę paskanauti ir pigiau įsigyti firminių sūrių bei kitų produktų. Ir tai nenuostabu, nes Mažoji Lietuva nuo seno garsėja pieno gaminiais, čia ilgus metus buvo puoselėjamos šios ūkio šakos tradicijos.


Būtent čia, Mažojoje Lietuvoje, prieš 200 metų prasidėjo dabar visame pasaulyje garsaus „Tilsit“ sūrio, Lietuvoje vadinamo „Tilžės“ sūriu, istorija. Senąsias tradicijas tęsia Vilkyškių pieninė, pasirinkusi juodojo katino ženklą. „Vilkyškių“ prekių ženklas šiandien apima apie 200 gaminių.


Milžiniška konkurencija skatina vilkyškiečius ieškoti įvairių kelių į vartotojų krepšelius, todėl kuriamos originalių ir sveikų pieno produktų gamybos technologijos, patogesnės pakuotės. Pavyzdžiui, ant savo gaminių Vilkyškių pieninė bene pirmoji iš pieno gamintojų atspausdino QR kodą – jį nuskenavus išmaniuoju telefonu, galima gauti aktualią informaciją apie produktą, receptų ir pan. Beje, Vilkyškių pieninės prekių ženklo žinomumui ir populiarumui didelę įtaką padarė krepšinis. Daugelis vartotojų apie šiuos produktus sužinojo tada, kai juodojo katino ženklą pasirinkusi įmonė pradėjo remti „Žalgirį“. Tai iš karto sukėlė susidomėjimą pieninės gaminamais jogurtais, sūriais, kitais kasdieniais produktais ir gardėsiais.



Senosios Prūsijos lobis – arbata


Tiems, kurie propaguoja sveiką gyvenimo būdą, Vilkyškiuose siūloma edukacinė programa „Arbatos kelias ir senosios Prūsijos lobiai“. Jos metu susipažinsite su natūraliomis žolelių arbatomis iš Mažosios Lietuvos. Šis kraštas nuo seno garsėja išskirtinės sudėties ir kokybės tija (arbata) ir kafija (kava).


Vilkyškių bendruomenė su bendraminčiais Pagėgių krašte, siekdama atgaivinti šį kultūrinį paveldą, pradėjo žolelių verslą. Arbatų receptūras sudaro garsus vaistininkas, liaudies medicinos žinovas Virgilijus Skirkevičius. Minėtos edukacinės programos metu taip pat galima sužinoti apie vaistingųjų augalų vartojimą, sveikatingumą, pirties procedūras, paragauti senųjų šio krašto gyventojų šiupinio. Taip pat galima įsigyti vietos arbatų romantiškais pavadinimais ar suvenyrinių jų rinkinių.



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą