Andų kalnų gražuoles pamilo ir lietuviai

Andų kalnų gražuoles pamilo ir lietuviai

Alpakos lietuviams – vis dar egzotiški gyvūnai.


Dar visai neseniai retas lietuvis žinojo apie Andų aukštikalnių gyvūnus alpakas, tačiau šiandien šie egzotiški gyvūnai išdidžiai vaikštinėja ne vieno tautiečio valdose.


Ieškojo „žoliapjovių“


Trakų rajone alpakas auginanti ir veisianti Jolanta Kuorienė pelnytai laikoma Lietuvos alpakų populiacijos pradininke. Ji su savo sutuoktiniu Kęstučiu pirmieji sumanė į savo sodybą atsivežti būrelį alpakų. Prieš penkerius metus kilusį sumanymą ponia Jolanta šiandien mena su šypsena.


„Turėjome nemažai žemės ir pavargome kiekvieną šeštadienį pusę dienos skirti žolei pjauti. Pradėjome sukti galvas, kas tai galėtų padaryti už mus. Galvojome ir apie ožkas, ir avis, ir ponius, tačiau atsakymą netikėtai radome keliaudami po Norvegiją. Važinėdami po šią šalį šalia kelio pamatėme besiganančią nematytų gyvūnų bandą. Išsiaiškinome, kad tai – alpakos. Nutarėme jų įsigyti. Čilėje suradome alpakų pardavėją, kuri mums suteikė daugiau informacijos apie šiuos gyvūnus ir atskraidino penkių alpakų būrelį“, – apie šiandien jau gerokai išsiplėtusio alpakų ūkio pradžią pasakoja moteris.


Dėl šių aukštikalnių gyvūnų aklimatizacijos mūsų platumose naujieji savininkai neturėjo jokios baimės – jeigu jau Norvegijoje, kur lyja dažniau ir oras žvarbesnis, šie gyvūnai puikiai jaučiasi, tai Lietuvos klimatas jiems tikrai tiks. Be to, pradėję giliau domėtis, lietuviai aptiko, kad šie gyvūnai sėkmingai gyvena kitose Europos šalyse.


Šiandien Jolanta tvirtai gali pasakyti, kad Lietuvos klimatas alpakoms tikrai nėra problema. Ant kūno nešiojant storą vilnos sluoksnį lietuviškas šaltis gyvūnams yra vieni juokai, o nuo karščio jas geriausiai apsaugoti nukerpant vilną. Galbūt didesnė blogybė yra drėgmė. Tačiau per storą šių gyvūnų vilną drėgmė į jų kūną ne taip greitai prasismelkia. „Kai visą dieną merkia lietus, tiesiog savo alpakų mes neleidžiame į lauką – šeriame jas tvarte“, – paaiškino egzotiškus gyvūnus perpratusi moteris.

REKLAMA


Šiandien plačiose ponios Jolantos valdose paežerėje išdidžiai vaikštinėja 24 įvairių spalvų alpakos. Kol patelės laukiasi jauniklių (jų nėštumas trunka vienuolika mėnesių ir dvi savaites), jos atskirtos nuo patinėlių. Alpakos – bandos gyvūnai. Jos niekuomet nieko nedaro po vieną. Net jei kuri ir nusprendžia atlikti gamtinius reikalus (tą visuomet daro vienoje ir toje pačioje vietoje), jai iš paskos seka ir visos kitos. Todėl nusprendus savo sodyboje apgyvendinti šiuos egzotiškus gyvūnus, reikėtų žinoti, kad jų reikėtų bent trijų, blogiausiu atveju – dviejų.


Alpakos yra mažiausi kupranugariai. Daugelis kupranugarius pažįsta, kaip spjaudytis linkusius gyvūnus. Alpakų žinovė sako, kad spjaudytis moka ir alpakos. Tačiau dažniausiai supykusios atryto skrandžio turinio šliūkšteli ne į žmogų, o vienos į kitas, jeigu susivaidija tarpusavyje. Jei į jų karą pakliūtų žmogus,
greičiausiai tektų ir jam.


Andų kalnų gražuoles pamilo ir lietuviai

Alpakų vilna pasižymi aukšta kokybe – yra švelni, nesukelia alergijos.

Ypatingos priežiūros nereikia


Kad ir kaip keista būtų, tokia nemaža gyvūnų banda rūpinasi viena Jolanta, tik žiemą ji turėjusi pagalbininką. Negana to, alpakų auginimas nėra vienintelis jos užsiėmimas. Moteris dar turi kitą darbą. Supratusi, kad toks jos atsakymas nuskambėjo šiek tiek neįtikimai, iškart paaiškino: „Alpakoms nereikia ypatingos priežiūros, tačiau ir visai savaitei negali jų palikti be dėmesio. Kasdien reikia švaraus vandens paduoti, papildomai patiekti kombinuotųjų pašarų, net ir vasarą jos mėgsta šieno parupšnoti. Man šie gyvūnai yra kaip malonus hobis, papildomas pajamų šaltinis. Aš labiausiai alpakas myliu už jų gerą ramų charakterį, inteligenciją, švelnumą. Pasižiūrėjus, kokios jos mielos, tiesiog negali jų nepamilti.“


Per penkerius metus teko patirti ir įvairių iššūkių – juk pirmiesiems visuomet sunkiausia. „Tvarto statybos ėjosi lengvai. Problema buvo rasti veterinarijos gydytoją, kuris išmanytų šią gyvūnų rūšį ir imtųsi atsakomybės už jų gydymo padarinius. Laimė, mums pavyko tokį žmogų rasti. Alpakos serga retai. Tiesa, teko šauktis veterinaro, kai nežinia dėl kokios priežasties vienai įvyko persileidimas, kitai buvo šuo įkandęs, dar kitai reikėjo perplėštą ausį siūti“, – patirtus sunkumus vardijo moteris.

Kartą per metus alpakas būtina nukirpti. Nukirpus vilną reikia išrūšiuoti ir sukaršti bei suverpti. „Pas mus nėra verpyklų, kurios su turima įranga sugebėtų suverpti alpakų vilną. Todėl teko ieškotis moterų, kurios tą darytų rankomis“, – apie visiems alpakų augintojams bendrus vargus užsiminė alpakų augintoja.

REKLAMA


Kad ir kokie sunkumai būtų, jie yra įveikiami. Prieš penkerius metus įsigijusi alpakų Jolanta sako iki šiol dėl to nė karto nesigailėjusi. Jau bent dėl to, kad teko pamiršti žolės šienavimo rūpesčius, atsirado natūralių trąšų, kurias panaudoja daržovėms tręšti, šaltinis. „Neretai draugai klausia, kodėl nepirkome avių, kurių mėsą galima valgyti. Atvirai pasakius, aš net džiaugiuosi, kad nereikia šių mielų gyvūnėlių mėsos valgyti ir kad mūsų parduodamos alpakos ne pateks ant kitų žmonių stalo, o bus mylimos ir prižiūrimos“, – džiugiai išdėstė ponia Jolanta.


Alpakų augintoja dažnai sulaukia klausimų apie šių švelniavilnių gyvūnų auginimą, taip pat prašymų jų parduoti. „Pasaulyje šie gyvūnai auginami dėl aukštos kokybės vilnos. Tačiau Lietuvoje jie dažniausiai laikomi dėl grožio privačiose ar kaimo turizmu besiverčiančiose sodybose“, – pastebi pašnekovė.


Alpakos nėra pigūs gyvūnai. Už jas brangesni yra nebent žirgai ar stambūs veisliniai galvijai. Jauno gyvūno kaina prasideda nuo 1000 eurų, suaugusi patelė gali kainuoti dvigubai daugiau, o už kokybišką reproduktorių gali tekti pakloti net iki dešimties tūkstančių eurų.


Alpakas pamilusi moteris su pasididžiavimu mini ne tik tą faktą, kad buvo pirmoji į Lietuvą atsivežusi alpakų, bet ir tai, kad šiandien bene 80 proc. alpakų ūkių Lietuvoje gyvūnų įsigijo būtent iš jų.


Alpakų auginimas su chaotiškumo atspalviu


Lietuvos alpakų augintojų asociacijos vadovė Rasa Vogelius sako, jog Statistikos departamento duomenimis, šiandien Lietuvoje yra beveik trys dešimtys alpakų bandų augintojų, tačiau jeigu skaičiuotume tuos, kurių valdose bėgioja iki šešių gyvūnų, tokių būtų apie pusšimtis. Didžiausias žinomas alpakų ūkis yra Šiauliuose. Jame šiuo metu apie šešios dešimtys gyvūnų.


Alpakų vilna yra viena iš brangiausių vilnų dėl savo aukštos kokybės – šios vilnos gaminiai nesukelia alergijos tiems, kurie yra alergiški avių vilnai, nes neturi lanolino, vilnoje nesikaupia dulkių erkutės, jos nekapoja kandys, o alpakų vilnos drabužiai yra lengvi, mažiau dėvisi, puikiai laiko šilumą. Tačiau ne dėl išvardytų pranašumų lietuviai labiausiai geidžia įsigyti šių gyvūnų.



Andų kalnų gražuoles pamilo ir lietuviai

Lietuvos alpakų augintojų asociacijos vadovė R. Vogelius aiškina, jog visus alpakų augintojus sieja bendros problemos – kaip pagerinti bandos kokybę, gauti kokybiškesnę vilną.


„Pagrindinis su šiais gyvūnais susijęs verslas Lietuvoje vystomas tikrai ne dėl didelių alpakų vilnos pranašumų, bet kol kas dėl pelningų pardavimų. Šie gyvūnai yra ganėtinai brangūs. Iš užsienio atsivežę šių gyvūnų jų augintojai toliau juos veisia kaip kam patogiau“, – kalbėjo Alpakų augintojų asociacijos vadovė.


R. Vogelius aiškina, jog šių gyvūnų kainą lemia vilnos kokybė – kuo plonesnis plaukas, tuo vilna kokybiškesnė, ir alpaka brangesnė. Paties gyvūno kokybė priklauso nuo jo genetinių faktorių. Šiuo metu lietuviams tenka tik pasvajoti apie tokią vilnos kokybę, kuria gali didžiuotis Vakarų Europos alpakų augintojai, mat itin geros genetikos gyvūnai mūsiškiams yra sunkiai įperkami. Lietuvoje surenkama alpakų vilna yra tik vidutinės ar žemesnės kokybės. Pavyzdžiui, iš tokios vilnos pagaminti megztiniai nebus tokie švelnūs ir malonūs dėvėti ant nuogo kūno, nes kuo vilna storesnė, tuo ji šiurkštesnė.


Visiems alpakų augintojams bendras rūpestis – alpakų vilnos panaudojimas. Alpakos kartą per metus kerpamos. Paprastai tai daroma prieš vasarą. Nuo vieno gyvūno surenkami du-trys kilogramai vilnos. Kokybiškiausia vilna nuo nugaros, prastesnės kokybės – nuo papilvės, kojų, kaklo. Šiuo atveju didžiausias galvos skausmas – ne tik rasti žmogų, kuris išmanytų šį darbą, bet ir sukaršti bei suverpti vilną. Kad vilnos kokybė nesuprastėtų, negalima jos karšti avių vilnai
skirtomis mašinomis. Todėl kiekvienas problemą sprendžia, kaip išmano.


Surūšiuoti, išplauti, na, dar sukaršti, suverpti vilną galima, tačiau ką toliau su ja daryti?


Rasa užsimena, jog šia kryptimi taip pat aktyviai dirbama. „Šiuo metu kartu su partneriais iš Didžiosios Britanijos, Danijos baigiame vystyti alpakų vilnos produktų liniją, jau turime bandomųjų pavyzdžių. Kol kas nenoriu išduoti, kokie tai produktai bus. Tačiau jeigu šis sumanymas pasiteisins, supirkinėsime alpakų vilną ir iš kitų augintojų“, – viltingai kalbėjo alpakų augintojus vienijančios organizacijos vadovė.


R. Vogelius sako, jog mintis Lietuvoje steigti alpakų augintojų asociaciją kilo dėl rūpesčio, kaip pagerinti bandos kokybę, gauti kokybiškesnę vilną. O tai galima padaryti atsekant genetinius gyvūnų ryšius.


Anot pašnekovės, Lietuvoje auginamų alpakų registro būtinybė yra svarbi ne tik dėl šių gyvūnų genetinio atsekamumo, bet ir dėl įvežimo kontrolės. Antai Didžiojoje Britanijoje buvo nustatyti dideli alpakų tuberkuliozės židiniai. Todėl Europos alpakų augintojų asociacija yra uždraudusi alpakų iš Didžiosios Britanijos įvežimą. Angliškų alpakų kainos ženkliai nukrito. O kas garantuos, kad tuberkulioze serganti alpaka nepateks į Lietuvą? Jeigu taip nutiks, Lietuva turės sunkumų įstoti į Europos alpakų augintojų asociaciją.

REKLAMA


Andų kalnų gražuoles pamilo ir lietuviai

Nors alpakos yra bandos gyvūnai, tačiau kiekviena yra ir labai individuali.

Egzotika neatsibosta


Domėjimasis alpakomis Lietuvoje kol kas neslopsta. Mažus kupranugarius primenantys gyvūnai žmonėms yra didelė egzotika. Tačiau tarp šiais gyvūnais besižavinčių žmonių, anot Rasos, sklando ganėtinai klaidinga nuomonė, kad šių „gyvųjų žoliapjovių“ nereikia prižiūrėti. „Daugelis mano, kad užtenka kartą per savaitę atvažiuoti į sodybą, pamesti papildomų pašarų ir to gana. Iš tikrųjų taip nėra. Kai pradedi aiškinti, kad šiuos gyvūnus taip pat reikia vakcinuoti, reikės juos kirpti ir rūpintis vilna, ir dar bent penkerius metus alpakų Lietuvoje neapsimokės auginti, daugelio entuziazmas priblėsta“, – aiškino alpakų augintojų asociacijos vadovė ir augintoja.


R. Vogelius netiki, kad alpakos kada nors galėtų Lietuvoje tapti populiaresnės nei avys, nors pastarųjų vilna nėra tokia kokybiška, kaip naujųjų atvykėlių. „Daugelis Lietuvoje avis augina dėl mėsos, todėl ekonomine prasme avis yra naudingesnis gyvūnas. Tuo tarpu alpakų dėl mėsos auginti neapsimoka dėl aukštos jų kainos“, – aiškino ji.


Į alpakų augintojų rūpesčius pasinėrusi Rasa pasakoja, jog ir jos šeima augina alpakas. Šiuo metu turi dvidešimt gyvūnų, iš kurių du patinėliai. Daugelis patelių šiuo metu laukiasi mažylių. Tad neilgai trukus alpakų banda išaugs bent iki 27-ių. Šiais svetimų platumų gyvūnais pirmiausia susidomėjo jos tėvai.


Andų kalnų gražuoles pamilo ir lietuviai

Alpakos pasižymi ir spalvų įvairove.


„Kai mano tėtis, Vilniaus Universiteto profesorius, išėjo į pensiją ir, dar turėdamas jėgų, sprendė, kuo jam užsiimti, mama prisiminė spaudoje skaičiusi apie alpakas. Pasidomėję, kas tai per gyvūnai, tėvai iš vieno lenko įsigijo septynias alpakas iš Čilės. Labiausiai savo grožiu pavergę gyvūnai vėliau privertė pasirūpinti ir kitais dalykais“, – apie alpakų ūkio užuomazgas kalbėjo Rasa.


Moteris pasakojo, jog naujosios atvykėlės buvo tikros laukinukės – buvo sunku prie jų prieiti, jos buvo nepatiklios, teko patirti ir spjūvių bei spyrių „malonumą“. Tačiau jų atžalos – jau visai kitokios. Nuo gimimo iš arti žmones regėjusios mažosios alpakos jau nėra tokios baikščios, jas galima ir paglostyti, jos atpažįsta savus ir mielai bendrauja, tikėdamosis, kad jas paglostysi ar kokį skanesnį kąsnį pasiūlysi. O į svetimus alpakos žiūri atsargiau, laikydamosis tam tikro atstumo. „Nors alpakos yra bandos gyvūnai, tačiau kiekviena yra ir labai individuali. Viena gali būti žaisminga, kita išdidi, trečia rami ar padūkusi... Bandoje iškart matyti, kuris gyvūnas yra lyderis. Patinėliai gyvena atskirai. Būna, kad ir pasipeša, pasikandžioja vienas su kitu aiškindamiesi, kuris pirmesnis“, – dėstė alpakų augintoja.


Kokie žmonės galėtų mąstyti apie šiuos egzotiškus gyvūnus savo sklype? Rasa patikina, jog iš dalies yra teisūs tie, kurie mano, kad ypatingos priežiūros alpakoms nereikia, tačiau nuoširdaus rūpesčio tikrai reikės. Šiltas tvartas joms nebūtinas, alpakas gali tenkinti kukli pastogė pasislėpti nuo vėjo ir lietaus. Tačiau žolės joms reikia tikrai daug. Tad apie žoliapjoves jau nereikės galvoti – šie gyvūnai nuėda viską iki pat šaknų. Kartais žolė net nespėja augti. Jos rupšnoja ne tik žolę. Todėl teks pasirūpinti, kad alpakos nepasiektų gėlynų ar daržo. Ir dar plote, kuriame ganosi švelniavilnės, neturėtų būti paparčių bei ąžuolų. Šie augalai joms kenksmingi.


Parengta pagal žurnalą "Savaitė"



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris