Visada atvira maldos šventovė laukia ir naktį

Visada atvira maldos šventovė laukia ir naktį

Dievo Gailestingumo šventovėje saugomas visame pasaulyje žinomas ir malonėmis garsėjantis Gailestingojo Jėzaus paveikslas.


Jau trečius metus į Vilniaus senamiestyje esančią Dievo Gailestingumo šventovę lankytojai užklysta ir naktį. Bažnyčia (tokia – vienintelė Lietuvoje) kiaurą parą atvira maldai. Kodėl? „Žmogus, apniktas juodų minčių, randa vietą, kur gali užsukti“, – sako šventovės rektorius kunigas Vaidas.


Ir sutemus bažnyčioje yra žmonių


Vėlyvas penktadienio vakaras. Vilniaus senamiestyje verda naktinis gyvenimas – muzika, klegesys, triukšmas. Bažnytėlėje tylu, bet ne tuščia. Dvi jaunos merginos pusbalsiu guodžia trečiąją draugę – ši rauda net pasikūkčiodama. Orus vyriškis smalsiai įsistebeilijęs į altorių. Veikiausiai turistas, panūdęs naktį aplankyti šventovę.


Snūduriuojanti močiutė, su iš rankų slystančiu rožiniu... Nors dvasininkai svarsto, ar reikia tokių – visą parą atvirų – maldos namų, atsakymas, regis, aiškus. Vis dėlto reikia. Tam, kad turėtume, kur sielą išverkti tada, kai labai liūdna ir nėra kam pasiguosti. Kai spaudžia širdį, bet niekam tai nerūpi. Kai norisi pabėgti nuo pasaulio ir pabūti su savimi. Ir dar daugybė priežasčių, dėl kurių čia užsuka žmonės. Motina Teresė sakė: „Jei meldžiamės, mes tikime. Jei tikime, mes mylime. Jei mylime, mes tarnaujame. Taip gimsta veikli Dievo meilė artimui“.

REKLAMA


Be laiko limito


„Man, kunigui, visada rūpėjo, kad bažnyčia būtų gyva, autentiška, tikra, o ne prijungta prie lašelinės gyvybei palaikyti. Jau prieš penkerius metus puoselėjau mintį, kad šventovė turi būti atidaryta visada. Skaudėjo širdį klausant istorijų apie tai, kodėl žmogus praranda viltį. Šiandien daugelis mūsų gyvena apimti nerimo, nuolat patirdami stresą, jusdami įtampą. Tai nėra normalu. Nežinau, gal tai tautos bruožas? Nemokame būti laisvi ir nuoširdūs. Nemokame džiaugtis kito laime. Tik sudaužę kito žmogaus širdį ir jausmus, pasijuntame esą situacijos valdovai. Maištaujame, pykstame, niekiname. Kur žmogui dėtis vidury nakties, kai širdį degina jausmų sumaištis ir norisi šokti nuo tilto? Aplinkui daug žmonių patiria baisių dalykų. Ir aš, kunigas, privalau ne moralizuoti, o veikti“, – tikino šventovės rektorius.


Prieš trejus su puse metų jam pavyko pasiekti tikslą, kad bažnyčia būtų atvira nuolat. Pasak kunigo, mieste 20 valandą visos bažnyčios jau būna uždarytos. Tačiau į Dievo Gailestingumo šventovę galima ateiti bet kada.

REKLAMA


Išsilaiko iš bendruomenės aukų


Dvasininkas tikina, esą, buvę įvairių baimių, ar mintis – nuolat atviri maldos namai – pasiteisins, ar pajėgs išsilaikyti, kas prižiūrės šventovę naktį ir pan. Kunigas Vaidas neslepia, kad šventovė išsilaiko tik iš bendruomenės aukų, bet kartu ir džiaugiasi, jog yra daug gerų ir nuoširdžiai tikinčių žmonių. Jie pasiskirsto laiką ir nuolat budi bažnyčioje.


Taigi altorius niekad nepaliekamas be priežiūros. 2004 metais šventovė buvo atšventinta kulto reikmėms. Tuometis Vilniaus arkivyskupas metropolitas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis rūpinosi, kad Dievo Gailestingumo šventovė būtų skirta viso pasaulio maldininkams. Per dvylika metų šventovė tapo tikrais namais daugeliui sužeistų, paklydusių, abejojančių sielų. Pasak kunigo Vaido, čia randa prieglobstį ir pasaulio atstumtieji, ir atitolusieji nuo tikėjimo. Šventovėje visą parą vyksta Švč. Sakramento adoracija (lot. adoratio – garbinimas, dievinimas) – Jėzus laukia savo vaikų dieną ir naktį. Ar naktimis klausoma išpažinčių? Naktinis nuodėmių išsakymas būna tik per Gailestingumo savaitę.


Visada atvira maldos šventovė laukia ir naktį

Šventovė išlaikoma tik iš bendruomenės aukų.


Lankytojai


Pasak šventovės rektoriaus, naktį bažnyčioje apsilanko visokių žmonių – pavienių praeivių, grįžtančių namo iš Vilniaus naktinio gyvenimo, taip pat – bendruomenės narių. Ir niekas jų iš čia neišprašo? „Na, nebent žmogus elgtųsi taip, kaip nedera šventoje vietoje“, – šypsosi kunigas Vaidas. Daugiausia lankytojų būna savaitgaliais ir pirmąjį mėnesio penktadienį. Smalsu, ar atsiranda tokių, kuriems maldos namuose rūpi tik pernakvoti? Šventovės rektorius patikina, užklysta įvairių prašalaičių.


Tačiau primena, kad bažnyčia – ne nakvynės namai. Tad ieškantiesiems vietos, kur sudėti bluostą, pasiūlo eiti į vienuolyną pas Motinos Teresės seseris. Žinoma, pasitaiko ir išimčių. „Prieš metus šv. Kūčių naktį į bažnyčią užklydo močiutė. Ji atvažiavo iš Baltarusijos pas sūnų ir... jo nerado. Lyg peiliu perdūrė širdį, pagalvojus, koks skausmas spaudė tos moters krūtinę. Leidome jai nakvoti kambarėlyje“, – prisimena kunigas.



Istorijos dulkes nupūtus


Siauroje Dominikonų gatvelėje įsispraudusi jauki gotikinė bažnyčia turi seną istoriją. Jau XV amžiuje nūdienos šventovės vietoje iškilusi bažnyčia gavo Švenčiausiosios Trejybės titulą. XVIII a. šventovė pergyveno du didelius gaisrus. Vėliau buvo rekonstruota: sumūryti du bokštai, nauja presbiterija. 1821 m. caro valdžia bažnyčią „pertvarkė“ į cerkvę.


O kone po šimtmečio, 1920 metais šventovė vėl grąžinta katalikams. Sovietų okupacijos metais maldos namai buvo apleisti ir apgriuvę. Vėliau šventovė buvo restauruota. 2004 metų balandžio 18 d., Atvelykio sekmadienį, per Dievo Gailestingumo iškilmes jai suteiktas Dievo Gailestingumo šventovės titulas.

Gailestingojo Jėzaus paveikslas


Dievo Gailestingumo šventovėje saugomas visame pasaulyje žinomas ir malonėmis garsėjantis Gailestingojo Jėzaus paveikslas, nutapytas paties Jėzaus prašymu per šventąją Faustiną. Šis šventovės centre virš altoriaus iškeltas paveikslas – svarbiausias bažnyčios akcentas – traukia maldininkus ir piligrimus iš viso pasaulio. Paveikslas perteikia sesers Faustinos Kovalskos regėjimus – esą, sesuo regėjo patį Išganytoją, prašiusį nutapyti paveikslą ir pažadėjo malonių sieloms, kurios prie jo melsis. Paveikslą (pagal sesers nurodymus) 1934 m. nutapė dailininkas Eugeniušas Kazimirovskis.


Jame vaizduojamas Išganytojas, pakėlęs dešinę ranką, tarsi laimindamas visus susirinkusius, kairiąja ranka liečia savo drabužį ties Švč. Širdimi. Iš jos, kaip begalinės gailestingumo malonės, trykšta du spinduliai. Dešinysis (balzganas) spindulys simbolizuoja sielą apvalantį vandenį, kairysis (raudonas) – kraują, sielos gyvybę.

REKLAMA


Baltoje šventovės erdvėje visas dėmesys tenka malonėmis garsėjančiam paveikslui. Tik santūrūs Nijolės Vilutytės sgrafitai (italų k. sgraffito – išraižytas) kviečia nusilenkti Gailestingajai Išganytojo Motinai, o suklupusieji vienuolika pasaulio kalbų kartoja maldą „Jėzau, pasitikiu tavimi“.


Visada atvira maldos šventovė laukia ir naktį

Santūrūs Nijolės Vilutytės sgrafitai (italų k. sgraffito – išraižytas) kviečia nusilenkti Gailestingajai Išganytojo Motinai.


Paveikslo kelias į Dievo Gailestingumo šventovę


Seseriai Faustinai apsireiškęs Jėzus prašė, kad Gailestingojo Jėzaus paveikslas kabėtų garbingoje vietoje – bažnyčioje virš centrinio altoriaus. Tačiau sesuo, gyvendama Vilniuje, šios dienos nesulaukė. Kamuojama ligos 1936 m. kovą ji grįžo į Lenkiją, kur po poros metų, sulaukusi vos 33-ejų, mirė. Kur buvo laikomas paveikslas? Iš pradžių – kunigo Mykolo Sopočkos bute, vėliau – seserų bernardinių vienuolyne prie Šv. Mykolo bažnyčios: 1937 m. per Atvelykį (Dievo Gailestingumo šventės dieną) paveikslas buvo pakabintas Šv. Mykolo bažnyčioje šalia didžiojo altoriaus.


1948 m. rugpjūtį okupacinė valdžia uždarė Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčią, panaikino seserų bernardinių vienuolyną, o visą inventorių išgabeno į Šv. Dvasios bažnyčią ir sugrūdo buvusio domininkonų vienuolyno koridoriuje. Gailestingojo Jėzaus paveikslas liko Šv. Mykolo bažnyčioje. 1951 m. liepą dvi pamaldžios vilnietės – Bronė Miniotaitė ir Janina Rodzevič – paveikslą išpirko iš bažnyčios sargo ir netrukus perdavė jį Šv. Dvasios bažnyčios klebonui.


Vėliau radosi norinčiųjų išgabenti šventą relikviją iš Lietuvos. Tačiau vis kas nors sukliudydavo: Sovietų Sąjungos pasienio kontrolė arba ūmai blykstelėjusi mintis, jog taip elgtis šventvagiška. Vis dėlto, 1956 m. Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo išvežtas į Baltarusiją ir atsidūrė netoli Gardino esančioje Naujosios Rūdos bažnytėlėje. 1970 m. valdžia bažnyčią uždarė, o čia esantį inventorių išgabeno. Gailestingojo Jėzaus paveikslas per stebuklą liko nepaliestas. Ilgus metus jis kabėjo apleistoje šventovėje. 1986 m. rudenį Dievo Gailestingumo atvaizdas slapta pargabentas į Vilnių ir vėl patikėtas saugoti Šv. Dvasios bažnyčiai. Kaip tik tuo metu čia vyko remontas, todėl naujas paveikslas nesukėlė valdžios įtarimų.


2003 m. pavasarį profesionali restauratorė Edita Hankovska-Červinska pašalino nuo atvaizdo konservavimų bei pertapymo pėdsakus. Taigi, dabar paveikslas yra toks, kokį 1934 m. nutapė dailininkas Eugeniušas Kazimirovskis. 2005 m. rugsėjo 28 d. Gailestingojo Jėzaus paveikslas perkeltas į restauruotą Švč. Trejybės bažnytėlę, kuriai suteiktas Dievo Gailestingumo titulas.

REKLAMA


Apie seserį Faustiną


Marija Faustina Kovalska – Lenkijos vienuolė, mistikė, Romos katalikų bažnyčios šventoji. Nuo 1933 m. ji gyveno Vilniuje, kur regėjo Jėzaus apsireiškimus, vėliau užrašytus savo sielos dienoraštyje. Rašyti dienoraštį seserį paragino jos dvasios tėvas, prof. kun. Mykolas Sopočka. Jo globojama Faustina ėmėsi skelbti Viešpaties Gailestingumą.


Pirmąjį gailestingojo Išganytojo apsireiškimą šv. Faustina patyrė 1931 m. vasario 22 d. Plocke, vėliau keletą kartų Vilniuje. Čia M. F. Kovalska atvyko Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyno vyresnybės nurodymu po 1933 m. duotų amžinųjų įžadų ir gyveno iki 1936-ųjų metų. Tuo metu kunigas M. Sopočka susitarė su dailininku Eugeniušu Kazimirovskiu, kad jis pagal Faustinos regėjimus nutapytų Išganytojo atvaizdą. Paveikslas pradėtas tapyti 1934 m. sausio antrąją dieną. Sesuo Faustina ištisą pusmetį kiekvieną savaitę lankėsi dailininko dirbtuvėje, idant nurodytų įvairius pataisymus. 1934-ųjų birželį Dievo Gailestingumo paveikslas buvo nutapytas. Šiandien Vilniaus Antakalnio mikrorajone tebestovi medinis šventosios Faustinos namelis, kuriame ji gyveno su savo kongregacijos seserimis.


Visada atvira maldos šventovė laukia ir naktį


Čia 1935 m. rugsėjo 13–14 d. Jėzus jai padiktavo ir tikinčiųjų pamėgtąjį Dievo Gailestingumo vainikėlį.
Keičiantis laikams ir namo šeimininkams, istorinė pastato praeitis mažai kam rūpėjo. Namas tapo apleistas ir neprižiūrimas. Tai skaudino pasaulio maldininkus, atkeliavusius į Vilnių. Namo savininkas – Vilniaus apskritis – sutiko, kad panaudos teise pastatą prižiūrėtų Dievo Gailestingumo paramos fondas. 2008 m. namelis restauruotas, jame atkurta sesers Faustinos celė, įrengtos maldininkų poilsio patalpos.


Parengta pagal žurnalą "Savaitė"







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)