Kas bus pajėgus apšviesti besislepiančius šešėlyje?

Kas bus pajėgus apšviesti besislepiančius šešėlyje?


Pradėjus viešai skelbti vidutines algas įmonėse, buvo tikimasi, kad didelio dėmesio sulauks tie darbdaviai, kurie moka pačius mažiausius atlyginimus. Kai toje pat vietovėje ta pačia veikla užsiimančių įmonių atlyginimų vidurkiai reikšmingai skiriasi, tai – ženklas, kad mažiausias algas mokančioje įmonėje gali būti neapskaitytų („šešėlinių“) pajamų, nuo kurių nesumokamos socialinio draudimo įmokos. O tai lemia ir mažesnes darbuotojų socialines garantijas.


Rūpinimasis vargstančiais ar neapykanta turtingiems?


Gana netikėtai kur kas daugiau dėmesio sulaukė tos įmonės, kuriose darbuotojų pajamos ne mažiausios, o didžiausios. Ir tas dėmesys nebūtinai buvo susijęs su noru karūnuoti geidžiamiausius darbdavius. Atvirkščiai – buvo galima justi, esą, lobstančių kitų sąskaita pasmerkimą.


Panašu, kad, mūsų visuomenei, perfrazuojant klasiką, labiau būdinga ne mylėti vargdienius, bet neapkęsti turtingesniųjų. Tačiau tiesa ta, jog didžiausius atlyginimus mokantys darbdaviai dalijasi savo pajamomis, mokėdami dideles socialinio draudimo įmokas ir kitus mokesčius.


Preliminariais „Sodros“ duomenimis, balandį 1 proc. didžiausias vidutines algas išmokėjusių įmonių sumokėjo 5 proc. (22 mln. eurų) visų į „Sodros“ biudžetą patekusių socialinio draudimo įmokų. Palyginti, mažiausias algas (nesiekiančias 400 eurų) savo darbuotojams mokėjusių darbdavių, kurie sudaro 33 proc. visų įmonių, sumokėtų socialinio draudimo įmokų vertė – 16 mln. eurų.

REKLAMA


Tikslesnis atlyginimų paveikslas


Visgi vien tik išmokėtų algų vidurkis apie įmones pasako ne viską, o kai kada gali net ir suklaidinti.


Kai nedidelei daliai žmonių mokamos išskirtinai didelės algos, o didžiajai daliai – mažos, algos vidurkio rodiklis bus didesnis negu uždirba dauguma tos įmonės darbuotojų. Kita vertus, kai apskaičiuojant vidurkį įtraukiami ir ne visą mėnesį įmonėje dirbę asmenys arba kai dalis darbuotojų dirba tik dalį dienos, gautas vidurkis būna mažesnis negu alga už visą etatą.


Kad algų paveikslas būtų skaidresnis ir jį mažiau iškraipytų netipiniai atvejai, priimtos įstatymo pataisos, įpareigojančios skelbti tokius dydžius kaip mediana, kvantiliai, standartinis nuokrypis.


Šie rodikliai, nors ir nepašalina visų netikslumų (vis dar neatsižvelgiama, ar darbuotojas dirba visą dieną ar tik kelias valandas per dieną ar per savaitę), bet suteikia svarbios papildomos informacijos: mediana parodo pajamų lygmenį, žemiau kurio atsiduria lygiai pusė įmonėje dirbusių asmenų – taip išvengiama netipinių algų įtakos. 25 proc. kvantilis parodo, kiek uždirba darbuotojas, už kurį dar mažiau uždirba lygiai ketvirtadalis kolegų. 75 proc. kvantilis – tai alga, už kurią lygiai ketvirtadalis įmonėje dirbančių apdraustųjų uždirba daugiau.

„Smulkios žuvys“ prasprūdo pro tinklą

REKLAMA


Ši papildoma informacija turi savo kainą. Jei, siekiant apsaugoti asmens duomenis, skaičiuojant paprastą vidurkį, į vertinamųjų sąrašą įtraukiamos įmonės, kuriose dirbo ne mažiau kaip 4 darbuotojai (43 tūkst. įmonių), tai papildomi keturi rodikliai (mediana, du kvantiliai ir standartinis nuokrypis) apskaičiuojami tik tų įmonių, kuriose dirba ne mažiau kaip 20 darbuotojų ir lieka 10,5 tūkst. įmonių.


Skaičiuojant paprastą pajamų vidurkį, daugiausia įmonių, kuriose jis mažesnis negu 400 eurų, užsiima krovininio kelių transporto veikla (762 įmonės, arba 31 proc. visų šia veikla užsiimančių); restoranų ir pagaminto valgio tiekimo veikla (atitinkamai 586 įmonės, arba 58 proc.); variklinių transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto veikla (439 įmonės, arba 48 proc.); mažmeninės prekybos nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maistas, gėrimai ir tabakas, veikla (409 įmonės, arba 58 proc.); gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statybos veikla (358 įmonės, arba 39 procentai).


Vertinant mažas pajamas pagal medianą, vaizdas šiek tiek keičiasi. Sektoriai, iš kurių daugiausia įmonių bent pusei savo darbuotojų moka mažiau negu 400 eurų, atrodo taip: restoranų ir pagaminto valgio tiekimo veikla (54 įmonės), paprastasis pastatų valymas (25 įmonės), krovininis kelių transportas (20 įmonių), pagrindinio ugdymo veikla (20 įmonių), maisto ir gėrimų teikimo veikla (15 įmonių), gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba (14 įmonių).


Mažas algas mokančių įmonių skaičius taip drastiškai sumažėjo todėl, kad nebeskaičiuojami įmonių, kuriose dirbo mažiau negu 20 žmonių, rodikliai.


Pavyzdžiui, krovininio kelių transporto veikla užsiimančių įmonių mediana tiesiog nėra skaičiuojama 759 iš 796 įmonių, kuriose pajamų vidurkis buvo mažesnis negu 400 eurų, restoranų ir pagaminto valgio tiekimo – 509 iš 586 ir panašiai. Sunku patikėti, kad didžiojoje dalyje praleistų bendrovių mediana būtų didesnė negu vidurkis. Mažos šių sektorių įmonės dar dažniau negu didelės moka itin mažas algas.



Vadinasi, skaičiuojant daugiau rodiklių sužinome daugiau informacijos apie mažiau įmonių: tinklas, kuriuo būtų galima gaudyti šešėlį, paleidžia daug „smulkių žuvelių“ iš rizikingų sektorių.


Dalykai, kurie nekinta

Išrinkus tik tas įmones, kuriose visą mėnesį dirbo ne mažiau kaip 20 žmonių, ir kuriose bent 3 iš 4 darbuotojų uždirbo mažiau negu 400 eurų, gavome 63 įmonių sąrašą. Šiame sąraše penkiolika su valymu susijusiomis veiklomis užsiimančių įmonių, šešios sveikatos priežiūros ar panašiomis veiklomis užsiimančios įmonės, šešios švietimo (daugiausia neformalaus) institucijos, trys gyvenamųjų namų bendrijos, viena partija. Tikėtina, kad pastarosiose daugelis darbuotojų dirba kelias valandas per dieną ar per savaitę, o šis darbas – ne vienintelis pajamų šaltinis.


Tačiau čia yra ir šešios maitinimo veikla užsiimančios bendrovės, kuriose bent 200 žmonių balandį uždirbo mažiau negu 400 eurų, dvi transporto įmonės, kuriose bent 45 žmonės uždirbo mažiau negu 400 eurų, ir puokštė įvairiausiomis veiklomis užsiimančių darbdavių – nuo pašto kurjerių ir taksi paslaugų teikėjų iki teisine ar architektūros veikla užsiimančiųjų.


Būtų neatsakinga ir skubota visas jas apkaltinti dalyvaujant šešėlyje, tačiau pasikartojantys, kad ir kokius rodiklius skaičiuotum, sektoriai – transportas, maitinimo paslaugos, statyba – vis atkreipia dėmesį.


Pastaruoju metu valstybė atveria vis daugiau viešų duomenų. Viešai prieinama informacija turėtų padėti kovoti ir su šalies piktžaizde – šešėline ekonomika. Norisi tikėti, kad ne tik griežtinamais įstatymais, bet ir „minkštosiomis“ priemonėmis – viešinant informaciją apie tuos, kas ne visada elgiasi sąžiningai, galima paskatinti keisti ir požiūrį, ir elgseną.

Julita Varanauskienė