Esame girdėję gausybę patarimų, kaip puoselėti kūno grožį, pasirinkti tinkamus drabužius ir kvepalus. Tačiau beveik niekas nekalba apie balso grožį, nors aštrus, atšiaurus, cypiantis ar kniaukiantis balsas žeidžia aplinkinių klausą, atstumia. Be to, balsas nėra duotybė – jį galima tobulinti.

Teodora RAŠIMAITĖ

Pasak poetės, aktorės, scenos kalbos specialistės Meilės Kudarauskaitės, daug metų dėsčiusios šią discipliną, dauguma žmonių mano, kad balsas yra duotybė – koks jau yra, toks, – tačiau iš tiesų balsas yra lavintinas, tik nedažnas žmogus apie tai susimąsto.

Medicinos mokslas yra išnagrinėjęs balso „gamybos“ mechanizmus – kvėpavimo sistemos, balso stygų, artikuliacijos padargų sąveiką, negalias, gydymą. Dainavimo pedagogai, žodžio meno specialistai domisi estetiniu ir emociniu balso poveikiu, jo lavinimu.

Atsiradus rentgenui imta stebėti ne vien kalbančiojo ar dainuojančiojo padargų veikla, bet ir sąveika su klausytoju. Ir kaip nustebo tyrinėtojai, išvydę, kad klausančiojo kalbos aparatas (trachėja, bronchai, net alveolės ir balso stygos) veikia taip pat, kaip to, kuris kalba ar dainuoja. Tie judesiai – ne tokie intensyvūs, nejuntami, tačiau tokie patys. Jie pavadinti ideomotoriniais. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad kai girdime gražų, sveiką balsą, tikslią kalbą, mūsų kalbos padargai poilsiauja ir džiaugiasi atkartodami tuos judesius. Ir priešingai – aštrus, atšiaurus, kniaukiantis, cypiantis, šaižus, gerklinis ar bumbsintis balsas žeidžia klausytojo padargus. Tuo galima įsitikinti koncerto metu. Kai dainininkas pagauna „gaidį“, salėje kyla nevaldomas noras sukrenkšti, atsikosėti. Tuo, kad klausymasis – ne tik psichologinis, bet ir aktyvus fiziologinis procesas, naudojasi dainininkai. Jei nėra sąlygų prieš pasirodymą prasidainuoti, jie klausosi savo balsui tinkamo gero dainininko įrašų ir taip mankština savo kalbos padargus.

Balsas kasdieniame gyvenime

Ką bendra minėti dalykai turi su kasdieniu mūsų bendravimu? Ogi labai daug. Pasak M. Kudarauskaitės, jei tėvai namuose kalbėdamiesi rėkauja, rėkaus ir jų vaikai, jei mokytoja ar darželio auklėtoja, o gal ir garsus akademikas kniauksi, cypsi, spygauja ar „kramto bulvę“, jų nemėgs, nesiklausys, nes pati raiška erzina, dirgina klausančiuosius.

Šiuolaikiniame liberalių pažiūrų pasaulyje lyg ir būtų nepriimtina kalbėti apie balso estetiką – tai gali atrodyti kaip asmenybės įžeidimas. Bet juk tai – ne vien estetika, bet ir higiena! Galima per ausines klausytis įvairiausių garsų, kaip ir kitomis priemonėmis sau kenkti, tačiau viešosios kalbos atstovams turi rūpėti jų balso kokybė.
Žemaitijos užkampių užkampėlyje – Kretingos apskrities Salantų valsčiaus Klausgalvų kaime – gimusi pašnekovė sako, jog jos vaikystės laikais būdavo taip, kad, gink Dieve, ko nors neištarsi – pirštais užbadys. Viena vertus, baisus pašiepimas, kita vertus, negali veblenti, kaip šauna į galvą, – privalai laikytis normų, tiksliai žemaitiškai kalbėti...

Kaip mes skambame?

Pasaulyje nėra vienodų pirštų atspaudų, vienodų žmonių plaukų, taip pat nėra vienodų žmonių balsų. Artimųjų balsus atskiriame iš pirmo žodžio, atpažįstame daugelio kitų žmonių balsus, bet ar girdime patys save? Pašnekovės teigimu, gaila, bet tai, kokį savo balsą mes girdime, nėra tas garsas, kokį girdi mūsų klausytojai. Mes jį girdime gražesnį, puošnesnį, skardesnį, nes juntame vidinį rezonansą. Jei klausomės savo balso įrašo, dažnai kaltiname aparatūrą, kad blogai perteikė mūsų balsą...
M. Kudarauskaitė sako, kad išgirsti savo balso skambesį galima visai paprastai: pakanka atitverti savo ausis nuo burnos padėjus nykščius po smakru ir plaštakas prispaudus palei ausis ir vienodu vidutiniu garsumu tarti bet kokią frazę: sykį – be „tvoros“, kitąkart – su ja. Gerai įsiklausius, antroji frazė su „tvora“ pasirodys ne tokia skambi. Žinoma, neblogai išgirsti ir savo balso įrašų ir priekabiai juos analizuoti – ar aiškiai tariami visi garsai, ar kai kurie skirtingi priebalsiai neskamba panašiai, ar neilginami trumpieji balsiai ir pan.

Įvairiausioms kalbos ydoms šalinti yra daugybė pratimų. Juos atliekant klaidas galima nesunkiai ištaisyti. Tačiau gaila, kad apie šią problemą beveik negirdėti kalbant ir daugelis žmonių netinkamai naudojasi mums duotu unikaliu lobiu – balsu.

Balso kultūra užmirštama

„Didžiausia problema ta, kad neturiu kam perduoti savo žinių“, – apgailestauja M. Kudarauskaitė, scenos kalbą dėsčiusi ne vienoje aukštojoje mokykloje ir, kaip pati sako, tarp studentų buvusi populiari ne tik dėl sukauptų žinių, bet ir dėl gyvo dėstymo bei, žinoma, puikios kalbos. Ji dėstytų ir dar 20 metų, deja, jau ketvirtus metus jos paslaugų nebereikia.

„Norėčiau, kad žmonės bent atkreiptų dėmesį į šią temą“, – teigia pašnekovė ir pabrėžia, kad šiuolaikiniai vaikai nemokomi ir lietuviškos fonetikos. Paradoksas tas, kad kai pradedame mokytis užsienio kalbos, vienos iš pirmųjų žinių – kaip tarti vieną ar kitą garsą. O lietuvių kalbos fonetika? Tarsi turėtume ją savaime išmokti, bet kaip tai padaryti, jei beveik negirdime etaloninio kalbėjimo, jei net pradinių klasių mokytojai to nemokomi?

Klausa pasireiškia trejopai: egzistuoja fizinė klausa (fizinis žmogaus gebėjimas girdėti), foneminė klausa (kas raštui yra raidė, tas ausiai – fonema) ir melodinė klausa. Abi pastarosios klausos nuskurdinamos, kai neugdomos ankstyvojoje vaikystėje. Šiais laikais vaikai su tėvais beveik nebedainuoja ir neišmoksta valdyti visų klausų. Dėl to dažnai girdime sakant, kad galvoje skamba melodija, bet neįstengiama jos tiksliai atkartoti, nes neklauso balsas.

Vilniuje baigusi Dramos studiją prie Valstybinio dramos teatro, lituanistikos studijas Vilniaus universitete, scenos kalbos aspirantūrą Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institute, kaip skaitovė ir koncertų vedėja važinėjusi su meno kolektyvais po Lietuvą ir užsienį, dalyvavusi įvairiose kūrybinėse stovyklose, „Poezijos pavasariuose“, M. Kudarauskaitė yra sukaupusi didžiulį žinių bagažą. Pasak jos, ankstesniais laikais išsilavinę žmonės balso kultūros nelaikė niekniekiu. Kai ieškojo pirmojo scenos kalbos vadovėlio, beje, išleisto 1911 m., Vladimiro Sladkopevcevo „Deklamavimo meno“, M. Kudarauskaitė rado jį Lietuvių kalbos ir literatūros institute, kur buvo saugoma mūsų tautos patriarcho Jono Basanavičiaus biblioteka. Beje, šio vadovėlio preambulėje rašoma, kad žinias, pateiktas šioje knygoje, turi žinoti kiekvienas dvasininkas, teisininkas, artistas ir pedagogas. Šių keturių specialybių atstovams balso kultūra buvo privaloma. „Šiais laikais apie kalbos kultūrą dar kalbama, o apie balso? Kas iš to, kad puikiai groji, jei instrumentas nesustyguotas?“ – sako M. Kudarauskaitė, dėsčiusi ir operos dainininkams, ir pedagogams, ir žurnalistams.

Kalbame ne savo balsu

M. Kudarauskaitei ypač patiko darbas su būsimaisiais operos dainininkais – jų gražius balsus reikėdavo tik patobulinti. Tačiau ir juos tekdavo įtikinti, kad kalbėjimo balsas ir operinis balsas nėra tas pats, jie valdomi iš skirtingų centrų. Bendravimui skirtas balsas yra žemesnis, nes žmogus sukurtas pagal energijos ekonomijos dėsnius – žemesnis balsas mažiau vargina ir kalbantįjį, ir klausantįjį. „Esu sopranas, kodėl mane verčiate kalbėti žemu balsu?“ – piktindavosi dainininkės. „Gerai, tuomet ir aš kalbėsiu sopranu“, – atsakydavo M. Kudarauskaitė ir pademonstruodavo paplitusį mergaitišką kalbėjimą. „Fu, dėstytoja, kaip bjauriai kalbate“, – sakydavo dainininkės.

Pašnekovės teigimu, daugelis žmonių dėl įvairių priežasčių kalba ne savo balsu. Juk ne vienas esame girdėjęs, kaip cypauja kone dviejų metrų ūgio vyrai ir brandžios moterys čiauška mergaitiškais balsais. Kaip žmonės įgyja tuos „svetimus“ balsus? M. Kudarauskaitė mano, jog tai greičiausiai lemia tiesiog dinaminis stereotipas. Per scenos kalbos pamokas balsas ne „pastatomas“, kaip profesiniu žargonu sakoma apie operinio balso „paieškas“, o atskleidžiamas – žmogus sužino, koks yra jo tikrasis pagrindinis balsas, koks jo diapazonas (juk ne visada kalbame vienodo aukštumo balsu).

Aukštesnis balsas – žemesnės pareigos

Paprastai apie tai nė nepagalvojame, tačiau tai, ką aplinkiniai sąmoningai ar nesąmoningai sprendžia apie mus, daug priklauso nuo mūsų balso aukštumo, tono, tembro. Iš balso galima spręsti apie žmogaus charakterį, nuotaiką ir net dvasinį pasaulį (apie pirmųjų kosmonautų savijautą kosmose buvo sprendžiama iš jų balso obertonų). Kiekvieno žmogaus balso tembras, kaip ir pirštų atspaudai, yra individualus, nepakartojamas – Jungtinių Amerikos Valstijų, Anglijos ir Italijos teismuose balso įrašas pripažįstamas juridiniu įrodymu, kurio neįmanoma suklastoti. Balso tembras, jo pokyčiai priklauso nuo hormonų: vyrų – nuo androgenų, moterų – nuo estrogenų. Jie lemia, koks bus balsas – aukštas ar žemas.

Sumaniai naudojamas, balsas virsta galingu įrankiu, veikiančiu pašnekovo pasąmonę. Senovės Graikijos ir Romos oratoriai buvo be galo ištobulinę balso valdymo meną. Pavyzdžiui, sulaukęs priekaištų dėl neaiškios kalbos, Demostenas keletą mėnesių nuolat treniravo savo kalbos padargus. Teigiama, esą jis, prisigrūdęs pilną burną akmenukų, stengdavosi perrėkti ošiančią jūrą. Po tokių treniruočių tapęs stiprus ir skambus jo balsas degte uždegdavo minią.

Psichologai išskyrė pagrindines žmogaus emocines reakcijas į pašnekovo balso toną ir tembrą: aukštas ir skardus balsas siejasi su jaunyste, energija, bet kartu ir su vaikiškumu, nebranda. Statistikos duomenimis, moterys ir ypač tokiu balsu išsiskiriantys vyrai rečiau gauna solidžius vadovų postus. Kitaip sakant, kuo aukštesnis balsas, tuo žemesnės pareigos. Juolab kad skvarbus, labai aukštas balsas nesąmoningai suvokiamas kaip pavojaus signalas.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2016 m. Nr. 39)