Kai prabusdavo tikras pavasaris, gegužės 13-ąją, Lietuvoje būdavo minima deivės Mildos šventė. Skelbiama, kad tai meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo diena. Ilgai buvusią primirštą šventę šio šimtmečio pradžioje atgaivino baltų tikėjimo bendruomenė „Romuva“, susiejusi ją su lietuviškais gegužinių papročiais.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Pirmieji šaltiniai

Mildos vardas pirmą kartą paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente – jame rašoma apie Mildos upę. Kur ta upė – Prūsijoje, Lietuvoje ar Latvijoje, kur jos ieškoti, dabar nelabai aišku. Netoli Perlojos iš Ašarinio ežero išteka Mildupis.

Profesorė Pranė Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvo ant dabartinio Trijų Kryžių kalno, o Kaune stovėjo dvi Mildos šventyklos. Viena – dabartiniame Aleksote, ano meto Svibirgale, pavadintame remiantis tekėjusio Svibirgalos upelio vardu, kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje.

Deivės Mildos vardą ir su ja susijusią legendą išgarsino istorikas Teodoras Narbutas mitologijai skirtame pirmajame savo veikalo „Lietuvių tautos istorija“ tome, išleistame 1835 m. Jis teigia, kad dievaitė Milda, jo dar vadinama Aleksota (antikos laikais šiuo vardu buvo žinoma stebėtino grožio nimfa), ypač buvo garbinama Kauno apylinkėse, todėl ir priemiesčio pavadinimas Aleksotas yra išlikęs. Kitame knygos skyrelyje T. Narbutas rašo apie Kaunį – meilės deivės Mildos sūnų, dar vadinamą Kupidonu. Istorikas daro išvadą, jog Kauno miesto pavadinimas kildinamas iš dievaitės sūnaus vardo, tačiau pats pripažįsta, kad tai – tik jo spėjimai, nes kronikos apie meilės dievaitę nieko nesako.

XIX a. pabaigoje ir XX a. legendas apie deivę Mildą savo kūryboje panaudojo Juzefas Ignacas Kraševskis, Balys Sruoga, Povilas Abelkis ir kiti rašytojai.

Būta ir kitų meilės dievų

„Nėra jokių abejonių, kad Mildos vardas tikrai yra lietuviškas ir kildinamas iš žodžių „milti“, „mylėti“. Tad natūralu, jog meilės deivės vardo reikšmė – „mylėti“ ar „milti“. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį ir į kitą žodžio „milti“ reikšmę. Tai – „šildyti įkaitintais akmenimis vandenį pirtyje“. Šis vaizdinys irgi gali būti susietas su meile: vyras – kietas ir karštas kaip akmuo, o moteris – liauna, tekanti kaip vanduo. Mildos vardo senumą liudija ir su juo susiję vandenvardžiai, pavyzdžiui, Merkio intakas Mildupis“, – aiškina etnoastronomas, baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vaidila Jonas Vaiškūnas.

Tiesa, atrodo, kad senovės lietuvių meilės pasaulyje Milda karaliavo ne viena – būta ir kitų dievų. „Daug anksčiau už Mildą istoriniuose šaltiniuose minimi dievaičiai Pizius ir Gondas. Pirmą kartą jie aptinkami Jono Lasickio dievų sąraše 1582 m. J. Lasickis rašė: „Piziui (originale – Pizio) aukoja jaunuomenė, ruošdamasi nuotaką lydėti pas jaunikį. Be to, merginos dar garbina kažin kokį Gondą (originale – Gondu), šaukiasi jo“, – pasakoja J. Vaiškūnas. Kai kurie tyrinėtojai pastarosios dievybės vardą sieja su žodžiu „gundyti“. Istoriniuose šaltiniuose Piziaus ir Gondo dienos neminimos, šiems dievams ypatingas dėmesys skirtas prieš vestuves.

Šventės tradicijos ir apeigos

„Senovės lietuviai turėjo daug švenčių. Džiaugiuosi, kad dabar nemažai jų atgaivinama, jaunimas mėgsta jas švęsti. Pagrindinis visų švenčių tikslas – sutelkti ypatingą dėmesį ties tuo, kas labai svarbu. Meilė – pats svarbiausias dalykas, todėl neabejoju, kad Mildos diena, arba, galima sakyti, tiesiog meilės diena, buvo labai svarbi, – pabrėžia pašnekovas. – Deivė Milda įkūnija moters svarbą – juk jai skirta pratęsti gyvybę, pradėti pasaulį iš naujo.“

Pasak J. Vaiškūno, švenčiant Mildos šventę būtinai užkuriamas aukuras, einami apeiginiai ratai, mušami būgnai, skamba kanklės, žaidžiami žaidimai, šokama ir vakarojama. Šventė neatsiejama nuo burtų. Pavyzdžiui, laukiama gegutės kukavimo – jis pranašauja, kiek metų mergelei reikės laukti jaunikio.

Mildos šventę įvairiose Lietuvos vietose tautiškumo puoselėtojai švenčia nebūtinai gegužės 13 d. – kai kur ji minima artimiausią šio mėnesio savaitgalį. Pavyzdžiui, šiemet Mildos šventės proga Varėnos rajone, Margionyse, Margionių klojimo teatre, jaunimas ketina surengti primirštą senovinį lietuvių žaidimą – ripką. Vakarėjant legendinis Margionių klojimo teatras prisipildys gyvos muzikos garsų – juos skleis ryškiausi Varėnos rajono dainuojamosios poezijos ir folkloro atlikėjai.

Mildos vardo populiarumas

Pastaraisiais metais Mildos vardas nėra itin populiarus ir į dažniausių mergaičių vardų dvidešimtukus nepatenka. Pasak Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorės Daivos Sinkevičiūtės, vis dėlto šis vardas yra mėgstamas, nors jo populiarumas ir banguoja. „Remiantis vardų svetainės vardai.vlkk.lt duomenimis, 2009–2012 m. kasmet juo buvo pavadinta daugiau nei 100 mergaičių, nors nuo 2013-ųjų jo populiarumas sumažėjo – kasmet taip pavadinamos maždaug 75 mergaitės, – aiškina profesorė. – Apskritai šis vardas lietuvių labiausiai buvo mėgtas dviem paskutiniais XX a. dešimtmečiais – kasmet juo buvo pavadinta daugiau nei 200 mergaičių.“

D. Sinkevičiūtė nurodo kelias priežastis, dėl kurių pastaraisiais metais Mildos vardo populiarumas menksta. „Viena iš jų – Mildos vardas jau nusibodo, nes juo buvo pavadinta nemažai dabartinių 25–35 metų merginų ir moterų (tuo metu šis vardas Lietuvoje išgyveno pakilimo laikotarpį), kita – pastaraisiais metais, atrodo, neišgarsėjo jokia dainininkė ar televizijos žvaigždė, vardu Milda“, – sako mokslininkė.

Beje, šiuo metu yra populiarūs kiti lietuviškos kilmės vardai – Austėja, Viltė, Gabija, Miglė, Saulė, taip pat pastaraisiais metais vis dažnesni tampantys Liepa, Smiltė, Luknė.

„Tauragės žinių“ nuotraukoje - Algimanto Sakalausko išraižytą deivės Mildos skulptūra.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2016 m. Nr. 19)