Socialinė reklama sveikai mitybai propaguoti nėra šių dienų išradimas. Net prieš kelis dešimtmečius dažnoje valgykloje mus pasitikdavo plakatai, raginantys valgyti daugiau žuvų, daržovių, vartoti daugiau pieno produktų. Garbingiausioje mūsų mokyklos valgyklos vietoje puikavosi berniuko, geriančio oranžinį skystį, atvaizdas su prierašu „Gerkite natūralias sultis“.

Vitalijus BALKUS

Laikas bėga, tačiau mes bet kokias sultis vis dar laikome sveikatos šaltiniu, nepaisydami to, kad sultys parduotuvių lentynose pirmiausia yra maisto pramonės gaminys. Na, o kur įsisuka stambioji maisto pramonė, visuomet gali tikėtis nemalonių staigmenų.

Vienas iš gamintojų dažniausiai naudojamų būdų pirkėjams privilioti – įrodyti, kad jų siūlomos sultys yra natūralesnės nei konkurentų. Tam gali būti pasitelkiami ir pasitikėjimą keliantys pavadinimai, ir pakuočių dizaino sprendimai, kai grafiškai išryškinami žodžiai „natūralios“, „iš aukščiausios kokybės vaisių“ ir, be abejo, „100 proc. sultys“. Pastarasis teiginys yra ne kas kita, kaip nelabai sąžininga reklama. Juk teisės aktai nustato, kad sultimis gali būti vadinamas tik 100 proc. sulčių koncentraciją turintis produktas, nepriklausomai nuo to, jos pagamintos spaudžiant vaisius ar naudojant sulčių koncentratą. Gamybos metu kai kurias natūralias sultis leidžiama saldinti cukrumi arba rūgštinti citrinų rūgštimi, tačiau apie tai turi būti pranešta pirkėjui atitinkamu užrašu ant pakuotės. Be to, šių abiejų operacijų negalima atlikti viename gaminyje, kas būtų labai paranku gamintojui gerinant prastą žaliavą. Todėl jei jau randate tikras sultis, tuomet tikimybė, kad jos paruoštos iš geresnės žaliavos, yra kiek didesnė, nei perkant nektarus ar gėrimus.

Tikroji „magija“ kaip tik ir prasideda tuomet, kai gamintojui reikia iš abejotinos kokybės žaliavos ar tiesiog labai mažomis sąnaudomis pagaminti gėrimą, savo savybėmis primenantį sultis, tačiau pagal gamybos technologiją ir savybes jomis negalintį vadintis. Jei natūralių sulčių gėrime yra 25 proc. ir daugiau, tai – nektaras. Jame naudoti vieną ar kelis maisto priedus – anoks pažeidimas. Prastai žaliavai maskuoti galima pasitelkti ne tik gliukozės ir citrinų rūgšties derinius, bet ir tokius abejotinos reputacijos saldiklius kaip aspartamas (E 951) ar sacharinas (E 954) bei kitas medžiagas.

Sulčių gėrimas – dar daugiau laisvės gamintojui suteikiantis pavadinimas. Net nėra reglamentuojama apatinė riba, kiek natūralių sulčių jame turėtų būti. Tiesa, nėra ir viršutinės ribos, tad gėrimu turėtų būti pavadintas ir didesnės natūralių sulčių koncentracijos produktas, turintis pernelyg daug priedų. Na, o priedai gali būti kuo įvairiausi: kvapiosios medžiagos, dažikliai, saldikliai, konservantai ir pirkėjus kartais suviliojantys pridėtiniai vitaminai. Pastarieji, beje, dažnai nurodomi ant pakuočių kaip didelis pranašumas, tačiau pagalvokite, ar toks produktas tikrai yra geriau nei 100 proc. sultys? Manau, atsakymas – visiems akivaizdus: tikrai ne.

Padirbinėtojai nesnaudžia

Kiek sulčių padirbinių parduodama Lietuvoje? Į šį klausimą tiksliai atsakyti labai sunku jau vien dėl to, kad toli gražu ne kiekviena prekių partija yra tikrinama, be to, dėmesys pirmiausia skiriamas potencialiai probleminėms importo kryptims ir gaminiams.

Akivaizdu, kad padirbinėtojams patraukliausios brangiausios sultys. Štai „granatų“ sultys gali būti puikiai pagamintos iš obuolių sulčių koncentrato, vandens, citrinų rūgšties, saldiklio ir azodažiklio. Tokiu mišiniu greičiausiai būtų sunku apgauti tikrų granatų skonį nuo mažens žinantį azerbaidžanietį ar ispaną, tačiau mūsų žmonės, perkantys šiuos gėrimus, kuo puikiausiai gali tokį maistininkų sukurtą kokteilį palaikyti sultimis. Būtent to, ko gero, ir tikėjosi prekybininkai, prieš kelerius metus atgabenę į Lietuvą 15 tūkst. litrų azorubinu dažytų „granatų“ sulčių. Tuomet siunta buvo sulaikyta, tačiau drįstu teigti, kad tai tikrai nėra vienintelis atvejis, kai į Lietuvą buvo atvežta granatų sulčių padirbinių. Be to, pakanka lentynose ir visiškai legalių granatų atvaizdais papuoštų pakuočių sulčių, kurių tikroji sudėtis yra obuolių sultys, paskanintos granatais.

Beje, naujausias atvejis, kai importuotojai „pamiršo“ deklaruoti priedą, esantį sultyse, Lietuvoje kontroliuojančios institucijos buvo nustatytas vos prieš pusmetį. Tuomet į mūsų šalį buvo neįleistos Rusijoje pagamintos įvairių vaisių sultys. Šis atvejis įdomus tuo, kad, be nepažymėto saldiklio sacharino, gėrime buvo ir cukraus; tai galėjo būti būdas nesukelti įtarimo, nes vargu ar kas pradėtų ieškoti dirbtinio saldiklio, jei gėrime yra cukraus.

Viliojantys paveikslėliai

Ryškiausiai pavaizduoti ant pakuotės patraukliausią sulčių gėrimo sudedamąją dalį nėra joks nusižengimas. Taip vos 1–2 proc. persikų sulčių pakuotė papuošiama dideliu persiko atvaizdu, na, o ant obuolių ir vynuogių gėrimo pakuotės, be abejo, dominuos vynuogės. Tačiau jei norite prieš pirkdami sužinoti, ką ketinate pirkti, – skaitykite, kas parašyta gėrimo sudėties etiketėje. Gamintojas privalo joje visas sudedamąsias dalis nurodyti kiekio mažėjimo tvarka. Tad jei obuolių sultys nurodytos prieš vynuogių, pastarųjų kiekis gėrime bus mažesnis.

Dar vienas būdas apgauti pirkėjus – sulčių ir jų gėrimų, kuriuose technologiškai leidžiamas minkštimas, gamybos metu naudoti žieveles ir visa kita, kas greičiau yra atliekos nei tinkama gamybos žaliava. Susmulkintos ir termiškai apdorotos žievelės savo vadinamosiomis juslinėmis ypatybėmis pernelyg nesiskiria nuo tikro minkštimo, tad apgauti pirkėjus nėra sudėtinga, tačiau tokių gėrimų vartojimas gali jums net pakenkti. Vaisių žievelėse yra daugiausia „agrochemijos“: fungicidų, herbicidų ir kitokių teršalų (pavyzdžiui, absorbuotų iš oro). Todėl nesusigundykite pernelyg pigiais gėrimais, nes jie greičiausiai bus pagaminti iš abejotinos žaliavos.

Tyrimų laboratorija namie

Nuosavos laboratorijos neturintis pirkėjas vargu ar gali savarankiškai atskleisti visas gamintojų paslaptis, tačiau nustatyti, ar sultys buvo dažomos sintetiniu dažikliu, įmanoma tiesiog virtuvėje. Sintetiniai dažikliai suteikia stabilią spalvą, todėl praskieskite neva natūralias sultis vandeniu ir kiek pašildykite (kad reakcija būtų greitesnė, galite šiek tiek įdėti geriamosios sodos). Jeigu jos tikrai yra natūralios, tuomet jų spalva pasikeis, o štai jei spalva išliko sodri ir nepakito net stipriau pakaitinus, tuomet galite pagrįstai įtarti, kad gamintojas „pamiršo“ nurodyti gėrime esantį sintetinį dažiklį. Šis būdas tinka granatų, taip pat kitoms raudonos spalvos sultims patikrinti.

Oranžines sultis (apelsinų, persikų ir kt.) tikrinkite įpylę sodos tirpalo ir kelias minutes pavirę. Natūralios sultys „išbluks“, o štai dažytos ir toliau išliks oranžinės ir patrauklios. Ką daryti po tokio „atradimo“, spręskite patys, tačiau jei įtariate gamintojo apgaulę, patariama kreiptis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, nes gali būti, kad gėrimo gamintojas naudoja ne tik sintetinius, bet ir uždraustus dažiklius.

Kvapiosios medžiagos dažniausiai būna pagamintos riebalų pagrindu. Todėl vienas iš „liaudiškų“ būdų nustatyti, ar sulčių sudėtyje yra tokių medžiagų, – pabandyti pajusti riebalus gėrime. Užlašinkite sulčių ant piršto ir patrinkite – riebumo pojūtis gali byloti apie kvapiklius.

Įtariant, kad sultyse yra dirbtinių saldiklių, sulčių teks paragauti. Paragavus net ir pačių saldžiausių natūralių sulčių, saldumo pojūtis išlieka ne ilgiau kaip 5 minutes. O štai saldiklių sukeltas saldumo pojūtis išlieka kur kas ilgiau. Taip pat įtarimą turėtų sukelti įprastai rūgščių sulčių ar jų mišinių saldumas, nepaisant to, kad joks saldiklis nėra nurodytas.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2016 m. Nr. 10)