Dainininko Jono Sakalausko iššūkis sau pačiam

Dainininko Jono Sakalausko iššūkis sau pačiam

J. Sakalauskas sako, kad su žmona yra bendraminčiai. Asmeninio archyvo nuotr.


Žinia, kad populiarios vyrų vokalinės grupės „el Fuego“ narys, kompozitorius ir daugybės muzikinių projektų kūrėjas Jonas SAKALAUSKAS laimėjo konkursą Klaipėdos muzikinio teatro vadovo postui užimti, netruko apskrieti Lietuvos muzikos pasaulį. Ir teatro gerbėjai, ir pats kolektyvas nustebo, jog nuo naujųjų metų vairą į savo rankas paims būtent šis jaunas energingas žmogus.


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


Kaip jaučiasi jis pats, 33-ejų vilnietis, baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) vokalo magistrantūrą, jau žinomas ir kaip operos solistas, dainuojantis bene trijuose Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) spektakliuose? Kai kalbinome J. Sakalauską, jaukioje LMTA fojė pro šalį eidami jo kolegos ir būsimieji muzikai sustodavo ir sveikindavo.


– Jau prisiklausėte daugybę sveikinimo žodžių, nes iš tiesų esate šaunuolis, sėkmės džentelmenas, o gal čia tiktų ir liaudies posakis: kuris kareivis nenori būti generolu?

REKLAMA


– Iš tikrųjų, kai tik pasklido žinia, kad Kultūros ministerijos komisija nusprendė mane paskirti Klaipėdos muzikinio teatro vadovu, esu apimtas keistos būsenos, nes tai man buvo netikėta, nors kartu ir vyliausi, jog pasiseks. Sulaukiau daugybę sveikinimų, kuriuose skambėjo ir jūsų minėti žodžiai. Žinoma, malonu juos girdėti, tačiau juntu ir didžiulę atsakomybę. Juk gyveni vieną kartą ir siekti karjeros, bandyti įgyvendinti savo sumanymus bei tikslus tikriausiai ir yra noras tapti jei ne generolu, tai bent jau kapitonu (šypsosi – G. M.). Džiaugiuosi ir dėl to, kad pasiekiau savo tikslą – sukūriau, regis, tinkamą uostamiesčio muzikinio teatro atgimimo programą. Tą teatrą neblogai pažįstu ir tikiu, kad jis gali suklestėti, atsinaujinti visomis prasmėmis. Esu iš tų žmonių, kuriems rūpi ne tik savas daržas, bet ir tai, kas vyksta aplinkui, be to, turiu bemaž 15 metų įvairių kultūrinių projektų rengimo patirtį. Man rūpi savo energija, žiniomis ir viskuo kitu prisidėti prie Lietuvos kultūros lygio kėlimo.

REKLAMA


– Kas paskatino žengti tokį keistą žingsnį – dalyvauti šiame konkurse?


– Paskatino brolis, žinomas videomenininkas Rimas Sakalauskas, nemažai kūręs ir teatrams. Jis man sakė: „Ko tu, Jonai, vis imiesi nepriklausomų trumpalaikių iniciatyvų – imkis rimto darbo.“ Tačiau man tie projektai patikdavo, nes dariau, ką norėjau ir mokėjau, turėjau daugybę veiklos: prieš trejus metus įsteigiau viešąją įmonę Baltijos kamerinį operos teatrą, buvau ilgalaikės jaunųjų operos solistų mokymo programos „Vilniaus operos studija“ iniciatorius, šiemet surengiau trumpojo metro miuziklų festivalį, dirigavau miuziklams... Kiek turėjau veiklos, sunku ir išvardyti. Brolis puikiai žino mano polėkį kurti ir įgyvendinti nestandartinius kultūrinius projektus bei tai, kad man įdomu eiti ten, kur sunku, kur reikia dirbti sudėtingomis sąlygomis. Prisipažinsiu, net esu mąstęs apie alternatyvią vyriausybę, ir dabar manau, kad permainų iniciatyva turi kilti „iš apačios“, kad mūsų žmonės pernelyg pasyvūs. Tad esu iš prigimties revoliucionierius... (Šypsosi – G. M.) Tačiau į Klaipėdos muzikinį teatrą, kuriame kitais metais pagaliau bus pradėta ilgai laukta didelė rekonstrukcija, ateinu ne griauti, o kurti.


– Klaipėdos muzikinį teatrą pažįstate ir iš vidaus, nes esate jame kūręs kelis vaidmenis?


– Dainavau Žermono partiją uostamiesčio „Traviatoje“. Dar šio teatro scenoje pasirodžiau, kai dalyvavau festivalio „Opera.lt“ diskusijoje, po to atlikau savo monospektaklį „Džokeris“, ne kartą teko koncertuoti šioje salėje. Be to, esu matęs nemažai spektaklių, repeticijų, pažįstu kai kuriuos solistus. Norui dirbti Klaipėdoje įtakos turėjo ir tai, kad nemažai vasarų su žmona esame praleidę uostamiestyje, o ką jau kalbėti apie jūros artumą, kuriam tikriausiai nėra abejingų.



– Kokią įsivaizduojate savo pirmąją darbo dieną teatre?


– Na, kol dar neatsisėdau į vadovo krėslą, nenorėčiau įvykiams užbėgti už akių. Tačiau jau esu sumanęs gana tikslią darbotvarkę nuo sausio 4 dienos bent jau keliems mėnesiams. Man dabar svarbiausia – sau pačiam atsakyti, ką galiu duoti Klaipėdai ir šio miesto muzikiniam teatrui, taip pat Lietuvos kultūrai, antra vertus, ką aš pats kaip ambicijų turinti asmenybė ten išmoksiu. Gerai apgalvojęs situaciją, vis dėlto randu dalykų, kurie mane skatina imtis šio darbo. O kol kas dar turiu visą gruodį – koncertuosiu su grupe, mėgausiuosi namų jaukumu, su šeima lauksiu Kalėdų ir tų 2016-ųjų, kurie bus šuolis mano gyvenime.


– Kokia pagrindinė jūsų pateikta konkursui Klaipėdos teatro vizija?


– Pagrindinis mano pateikto projekto akcentas – tikslas, kad teatras taptų tarsi platforma, kurioje menininkai susitiktų su publika, taip pat valstybės kultūros formuotojai artimiau bendradarbiautų su kūrėjais, nes būtent tas bendravimas padėtų sukurti ir geresnį teatro įvaizdį. Savo programą konkurso komisijai komentavau gyvai, ir būtent tai tikriausiai padarė didžiausią įspūdį bei padėjo įveikti solidžius konkurentus. Gerai žinau, kad kolektyvui teks dirbti sudėtingomis sąlygomis, vyks rekonstrukcija, tačiau tai nereiškia, jog turi nukentėti publika, pamilusi šį teatrą. Tad ketinu sustiprinti teatro kūrybines pajėgas: rasti pagrindinius dirigentus, pritraukti daugiau talentingų solistų, ypač sustiprinti orkestrą.


Dainininko Jono Sakalausko iššūkis sau pačiam

J. Sakalauskas – iš tų žmonių, kuriems rūpi ne tik savas daržas. Rūtos Andrės nuotr.


– Esate vilnietis, jūsų žmona – taip pat vokalistė, „Triumfo arkos“ konkurso dalyvė Agnė Sabulytė, auginate du vaikučius, o jūsų nuolatinis darbas bus Klaipėdoje. Gal nutarėte su šeima keltis į uostamiestį?


– Ne, buvau ir liksiu vilnietis, nors situacija tikrai nelengva. Klaipėda – ne Kaunas, į ją kasdien iš Vilniaus neprivažinėsi. Tiesiog paradoksas, kad kaip tik neseniai įsikėlėme į Visorių soduose esantį namą, kurį pasistatėme prieš kelerius metus. Tą sklypą valstybė skyrė mano tėvui Antanui Sakalauskui. Jis buvo Lietuvos laisvės gynėjas ir nukentėjo 1991 metų sausio 13-ąją prie Vilniaus televizijos bokšto. Tėtės žemėje ir sumanėme pasistatyti ir įsirengti savo būstą. Labai gaila, kad jis to nesulaukė... Ką tik atšventėme dukrelės Vakarės trečiąjį gimtadienį, o sūneliui Dobilui – 5 mėnesiai. Žinia apie mano paskyrimą į uostamiestį buvo džiugi, tačiau atnešė į mūsų gyvenimą ir galvosūkių – kaip viskas bus. Na, žinoma, Agnė viena ar su vaikais galės kuriam laikui atvažiuoti. Galimi visokie variantai... Tai ir yra didžiausias mūsų galvos skausmas, kurį padės išspręsti ir vaikų močiutės, mūsų su Agne mamos. Jos abi yra likimo seserys, tapo našlėmis bemaž panašiu metu, o anūkai joms – tikras džiaugsmas. Daugiausia padeda mano mama. Ji, beje, yra iš tų mamų, kurios negali patikėti, kad jos vaikams sekasi, kad jie jau užaugo ir eina savo keliu. Jai vis norisi padėti, patarti, paguosti.

REKLAMA


Dainininko Jono Sakalausko iššūkis sau pačiam


– Kaip reaguoja į jūsų kūrybos ir veiklos polėkius žmona? Juk jūsų karjeros šuolis reiškia, kad auginti du vaikus jai taps sunkiau...


– Žmona džiaugiasi kartu su manimi, tačiau jai dabar labai sunkus laikas, nes mažyliui – dar tik 5 mėnesiai. Su Agne esame bendraminčiai visomis prasmėmis, neretai kartu koncertuojame, rengiame įvairius projektus. Jeigu kalbėtume apie materialinį mano karjeros aspektą, esu paskaičiavęs, kad iš direktoriavimo šeimos biudžetas nepadidės. Suskaičiavau, kiek man kainuos kelionės iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal, būsto nuoma ir panašūs dalykai, tad tas atsakingas darbas bus tiesiog mano tarnystė Lietuvai. Tikiuosi, kad aš būsiu ten naudingas ir pats įgysiu daugiau patirties. Kita vertus, neketinu nustoti dainuoti, kurti muziką, dainas, inicijuoti kitus renginius ir tiesiog būti jaunas. Savo universalumo modelį bandysiu patvirtinti praktiškai. Tik dabar daug kas priklausys ne tik nuo gerų mano norų. Teks rūpintis ne tik teatro kūryba, bet ir statybomis, finansavimu bei panašiais dalykais.

– Esate veiklos žmogus. Kiek žinau, jūsų savarankiško gyvenimo kelias prasidėjo ne nuo dainavimo, o būtent nuo vadybininko darbo, vokalo studijas pasirinkote vėliau. Regis, jums patinka derinti vadybą ir muziką, be to, ir organizacinių gabumų netrūksta?


– Iš tiesų vadyba ir muzika mano gyvenime, galima sakyti, buvo greta. Kai man buvo 18 metų, studijavau chorinį dirigavimą, tačiau save mačiau labiau kaip kultūros vadybininką ar verslininką. Mes su kolega įkūrėme viešąją įstaigą, ir tuomet ėmiausi vadybininko veiklos. Nuo vaikystės buvau, kaip sakoma, „prie muzikos“ – dainavau, kūriau, tačiau tik tada, kai tapau vadybininku, supratau, kad man muzika yra svarbesnė. Ir tik tada pasirinkau vokalo studijas LMTA. Prisipažinsiu, kad solinio dainavimo karjera man nesiklostė kaip per sviestą. Gal dėl to, kad rūpėjo ne vien kelias į teatro sceną. 2008 metais su studijų draugais Tomu Pavilioniu ir Eugenijumi Chrebtovu, dabar jau žinomais ir operos teatrų scenose, sukūrėme vokalistų grupę „el Fuego“, greitai užkariavusią muzikos mėgėjų širdis, daug koncertavome, tiesa, man rūpėjo ir kita veikla.


– Kaip ketinate derinti darbą Klaipėdos teatre, dainavimą su „el Fuego“, vaidmenis LNOBT, kur dainuojate operetėje „Šikšnosparnis“, operose „Manon“, „Sevilijos kirpėjas“, „Kornetas“, ar rengsite muzikos festivalius?


– Dar sykį pabrėžiu, kad viską galima suderinti, bet tam reikia sveikatos ir neprarasti ūpo daryti tai, ką esi užsibrėžęs. Puikus solisto ir teatro direktoriaus pavyzdys man yra legendinis maestro Virgilijus Noreika. Jis, būdamas puikiu operos solistu, atrodo, 17 metų vadovavo LNOBT, dainuodavo bei rengdavo koncertus, kuriuose skambėdavo ir populiarioji muzika, taip pat dirbo pedagoginį darbą. Man labai svarbu, kad profesorius, buvęs mano vokalo pedagogas ir nuoširdus žmogus, mane pasveikino ir pažadėjo pasidalyti savo neįkainojama patirtimi. Visi mes gyvenime kartais darome daug dalykų vienu metu, bet kažkaip reikalai susirikiuoja. Ypač tai būdinga artistams, muzikos pasaulio žmonėms, kurie ir dainuoja ar groja, ir užsiima pedagogine veikla, filmuojasi televizijoje. Dabar toks metas, kai žmonės save dalija kelioms veikloms, laksto iš darbo į darbą. Aš nesu išimtis, todėl esu pasirengęs visur suspėti, viską suderinti, nors nemanau, kad bus lengva. Prioritetai, žinoma, persirikiuos... Juk negalvosiu apie dainavimą tuo metu, kai reikės rūpintis teatro rekonstrukcija, įvairiais ūkiniais bei organizaciniais dalykais. „el Fuego“ iki šiol buvo mano pagrindinis darbas, galima sakyti, pirmasis kūdikis, kuriam jau aštuoneri metai. Džiugu, kad grupės populiarumas visoje Lietuvoje tik didėja, kad mūsų dainavimas skatina žmones labiau domėtis klasikine muzika ir kartu opera. Populiariosios muzikos mėgėjai, susidomėję „el Fuego“, vėliau ateina ir į operas, kuriose kuris nors iš mūsų kolektyvo dainuojame. Prie mūsų trijulės dar yra prisijungęs solistas Paulius Bagdanavičius. Neslėpsiu, jog koncertinė veikla man, kaip artistui, kuris turi šeimą, padeda užsidirbti, kaip sakoma, duonai ir sviestui.

REKLAMA


– Grupės „el Fuego“ gerbėjai gruodį tikriausiai gali tikėtis kalėdinių bei naujamečių koncertų?


– Žinoma. Pirmasis jau įvyko gruodžio 1 dieną sostinės Šv. Kotrynos bažnyčioje. Numatyta daugybė koncertų visoje Lietuvoje: nuo Vilniaus iki Klaipėdos, Skuodo ir kt. Tiesa, nemažai tų koncertų bus uždari, nes mus kvietė įvairios organizacijos ir kolektyvai. Mums nesvarbu, ar salės didelės ar mažos, nes visur mes dainuojame iš širdies. O didžiausias grupės pasirodymas bus gruodžio 31-osios vakarą sostinės „Siemens“ arenoje, kur koncertuosime kartu su kitais žinomais šalies kolektyvais ir atlikėjais. Tad žinodamas, kad gruodis bus iš anksto numatytų koncertų metas, sutartį dėl direktoriavimo uostamiesčio teatre pasirašiau nuo kitų metų sausio pradžios.


– Artėja gražiausios metų šventės – Kūčios ir Kalėdos. Kaip ketinate jas švęsti?


– Man pačios jaukiausios šeimos šventės – Kūčios ir Velykos. Jas paprastai švęsdavome pas mano mamą. Smagu, kai prie stalo susėda didelė mūsų šeima. Vien iš mano pusės yra trys broliai ir dvi sesės, o kur dar sūnėnai ir dukterėčios... Šiemet per Kūčias, tikiuosi, susirinksime mūsų name. Būtent šioms šventėms įsigijome didelį apskritą stalą. Ant jo, manau, bus daugiau kaip 12 patiekalų. Padėsime lėkštutes ir tiems, kurie išėjo anapus.


– Ko tikitės iš Kalėdų Senelio?


– Didžiausia Kalėdų Senelio dovana būtų stiprybė ir sėkmė pradedant naują gyvenimo etapą. Man svarbiausia, kad tame kelyje, kuriuo teks eiti, nebūtų pernelyg daug kliūčių, kurių joks Kalėdų Senelis nepadės man įveikti. Teks pačiam plušėti, nes tą pirštinę mečiau pats sau...


Dainininko Jono Sakalausko iššūkis sau pačiam

Rūtos Andrės nuotr., makiažas – Ramintos Babrauskienės


Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015 m. Nr. 49)







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)