Kompozitorės Zitos Bružaitės padėka Viešpačiui

Jau septinti metai kompozitorė Zita Bružaitė gyvena tarp dviejų miestų – Kauno ir Vilniaus. Jie abu vienodai brangūs. O nuolat važinėti tapo ne tik būtina, bet ir malonu, kai kolegos, šiuolaikinės muzikos kūrėjai ir propaguotojai, kaunietę išrinko Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininke.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Regis, muzika, kuri jus lydi visą gyvenimą, leidžia išvengti pilkos kasdienybės. O kelionės iš Kauno į Vilnių ir atgal, kai užsikrovėte ant pečių Lietuvos kompozitorių sąjungos vadovės pareigas, ar netapo rutina?

– Tikrai ne. Jau nemažai metų besitęsiančios nuolatinės kelionės tapo artimos ir mielos. Vaizdai, kuriuos matau pro automobilio langą, įprasti, bet nėra monotoniški. Jie nuolat keičiasi, o ką jau kalbėti apie pakelės grožį įvairiais metų laikais. Taip jau pripratau. Kartais pagalvoju, kad kada nors tai baigsis, kur tą savo energiją ir blaškymąsi vėliau dėsiu. Dėl laiko–vienodai būnu ir Vilniuje, ir Kaune. Kartais svarstyklės nusvyra į vieną pusę, o kartais – į kitą. Labai džiaugiuosi, kad šiuo metu turiu du brangius miestus, kurie gana skirtingi ir įdomūs savo istorija: Kaunas su mažyčiu senamiesčiu, o Vilnius su baroku, didelėmis koncertų erdvėmis. Tokių erdvių pastaruoju metu pakanka ir Kaune. Tad, sakyčiau, šie du miestai tenkina mano dvasinius poreikius.

– Nuolat dalyvaujate muzikinio gyvenimo verpete visoje Lietuvoje. Kaip manote, ar toji ne popmuzika, kuri užkariavo bene visų, gal tik išskyrus Lietuvos nacionalinę, televizijų kanalus, populiarėja tarp gyventojų? Ar reikia tiek akademinės muzikos renginių mūsų mažame krašte?

– Mano subjektyviu vertinimu, muzikos reikia visokios ir visur, nes ją klauso įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonės. Labai nustebino ir pradžiugino neseniai surengtas kelių muzikinių projektų ciklas „Lietuviškos muzikos pasiuntiniai“. Ką jūs manote – ir didžiuosiuose miestuose, ir Juodkrantėje, Birštone, Anykščiuose, Kupiškyje bei kitur klausytojų susirinko gausiai. Žmonės išsiilgę ne vien populiaraus ir, sakyčiau, kartais banalaus pramoginio meno. Smagiausia, kad gyventojai nesibaido muzikos naujovių, vis giliau suvokia šiuolaikinės naujosios akademinės muzikos prasmę. O tos naujosios lietuviškos muzikos yra daug. Ji skamba ir kamerinėse erdvėse, ir didelėse salėse, ir didžiuosiuose festivaliuose. Dar noriu pasidžiaugti, kad mūsų kompozitorių kūriniai paklausūs ir tarptautinėje arenoje. Kompozitoriai turi nemažai galimybių dalyvauti tarptautiniuose projektuose, festivaliuose, yra puikių progų pasitikrinti, kaip atrodome Europos ar kitų pasaulio žemynų kontekste. Tad tos muzikinės sklaidos fone atrodome visai neblogai.

– Kiek Lietuvoje šiuo metu yra muzikos kūrėjų?

– Manau, kad tūkstančiai... Kai kas gal pasakytų, kad kuria muziką tas, kuris netingi. Tačiau mes kalbame apie Kompozitorių sąjungos narius. Jų yra apie 170 – tai ir kompozitoriai, ir muzikologai. Aktyvių, žinoma, mažiau, bet mūsų kūrėjų ir muzikos skleidėjų kumštis yra vieningas, galingas. Bendrystė tikrai darni ir kai kurios šalys mums jos pavydi.

– Sprendžiant iš jūsų pavyzdžio, jūsų sukurtų ir Kauno muzikiniame teatre vaikų ir jų tėvų lankomų operėlių „Grybų karas ir taika“, „Voro vestuvės“, taip pat neseniai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytos operos „Kornetas“, moterys ne prastesnės kūrėjos už vyrus?

– Tikrai taip, moterys kuria ir muzikiniame gyvenime dalyvauja itin aktyviai. Tik, žinoma, ne nuo kompozitorių pastangų priklauso, ar jų kūriniu susidomi koks nors teatras. Man pasisekė parašyti „Grybų karą“, o režisieriui Aidui Giniočiui, dirigentui Virgilijui Visockui pastatyti spektaklį taip, kad su juo užaugo jau kelios žiūrovų kartos. Dar galvoju (tik laiko stinga) sukurti operą vaikams „Guliverio kelionės“. Beje, libretas jau yra. Jį parašė talentinga kaunietė poetė Daiva Čepauskaitė. Manau, tai būtų puiki dovana jauniesiems žiūrovams.

– Kur ir kokiomis aplinkybėmis jus dažniausiai aplanko įkvėpimas arba, kaip dabar mėgstama sakyti, mūza?

- Kad ir kaip ten būtų, melodija, kurią norisi užrašyti, gali ateiti į galvą bet kur: gamtoje, automobilyje, klausantis kieno nors kito sukurtos muzikos, namie verdant valgį šeimynai ir net sapne. (Šypsosi.)

Čia kaip ir rašytojui, poetui ar dalininkui – mūza pagal išankstinį užsakymą neateina. Ji gali pasirodyti netikėtai. Tačiau dažniausiai kuriu savo namuose gimtajame Kaune. Nors ir esu nenuorama, veikli, namų oazė yra mano sielos priebėga.

– Vienas iš įsimintiniausių jūsų kūrinių yra muzikinis projektas, skirtas popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje 20-mečiui paminėti. Jis vadinosi „Lumen Fidei“, arba lietuviškai „Tikėjimo šviesa“. Kas paskatino imtis tokio sudėtingo sakralaus kūrinio ir kas jums yra tikėjimas?

– Tai klausimas, į kurį atsakymo žmogus gali ieškoti visą gyvenimą. Kitados, kai skaičiau apie šventojo Aurelijus Augustino išmintį ir tai, kas jam yra Dievas, taip pat vienuolės Hilegardos von Bingen gyvenimą, daug ko pasisėmiau, o dar daugiau tikėjimo atramos ir vilties suteikė Jonas Paulius II, kurio klausiausi tada, kai jis viešėjo Lietuvoje. Tos šviesos ir išminties krislelius renku, kaskart sugrįždama prie jų darbų ir minčių. Sunku rasti savo minčių apibrėžimą apie tikėjimą, kuris iki galo būtų teisingas ir nuoširdus. Čia galima būtų atsakyti ir banaliai, remiantis tam tikromis šeimos tradicijomis, vertybėmis, kurias esu patyrusi nuo mažumės. Man tikėjimas buvo įduotas dar nepažįstant teologinių tiesų, tik tikint Aukščiausiojo buvimu. Vėliau tai transformavosi į gyvenimo perspektyvą, suvokimą, kad gyvenimas yra čia, kad jis nesibaigia ir tęsiasi ten. Tas tikėjimas yra kiekviename žingsnyje... Aš tikiu ir pasitikiu žmogumi. Ne kartą man draugai ir artimieji sakė: „Nusiimk tuos savo rožinius akinius, juk žmonės yra ir vienokie, ir kitokie.“ Bet aš tikiu šviesiąja puse ir tas tikėjimas man padeda eiti savo keliu, tikėti tuo, ką darau, ką auginu, na, ir ta perspektyva, į kurią visi einame. Tas tikėjimas eina iš krikščioniškosios priedermės. Tai suvokti padėjo ir knygos, ir psalmės, ir Biblijos eilutės bei įvairiausi skaitiniai.

O kantorijos „Lumen Fidei“ („Tikėjimo šviesa“) pavadinimas atsirado gal net ne iš sakralinio žingsnio. Didelę įtaką, kaip minėjau, turėjo popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje paminėjimas po 20 metų, tam ir skyriau kūrinį. Jono Pauliaus II kadaise sakyto pamokslo sentencijas ir dabar prisimenu. Tik įdomiausia, kad mano kūrinio pavadinimas sutapo su dabartinio Romos popiežiaus Pranciškaus enciklika, viešas jo kreipimasis taip pat buvo pavadintas „Lumen Fidei“. Tas tikėjimas, esu tuo tikra, atveda žmogų į žinojimą arba į tokį nenusakomai gilų ir prasmingą rezultatą. Sunkoka rasti žodžius, kurie tiksliau nusakytų mano santykį su tikėjimu. Štai, pavyzdžiui, mano kūrybos virtuvėje, jeigu taip galima pasakyti, buvo toks fatališkas atvejis... Sėdžiu prie fortepijono, paliečiu pirštais klavišus, prieš akis turiu giesmės „Ave Maria“ tekstą. Nežinau, kaip tai atsitiko, bet buvo valandžiukė, kai mano ranka vos spėjo rašyti kūrinio gaidas. Pajutau posakio, kad Dievas tavo ranką vedžioja, realybę.

– Parašėte daugybę įvairių žanrų kūrinių, tarp jų ir šmaikščių, liaudies muzikos ir džiazo melodijų įkvėptų. O ką šiuo metu kuriate?

– Pataikėte paklausti, nes vėl kuriu sakralinio turinio kūrinį. Tai bus „Requiem“, jis turi nuskambėti Kaune lapkričio pirmosiomis dienomis, kai minime Vėlines. Jį atliks maestro Petro Bingelio vadovaujamas Kauno valstybinis choras ir Kauno miesto simfoninis orkestras. Tai dieviškos apimties dalykas, kurį labai norėjau sukurti, tačiau be galo sunku tai įgyvendinti. Žinote, apie ką galvojau kurdama? Apie artimus žmones, apie mūsų krašto istoriją, apie labai didelius žmones ir mažus, kurie dirba kasdienius paprastus darbus, apie mirtis, karus, žūtis ir pasirinkimą savanoriškai išeiti iš gyvenimo. Tiesiog norėjau kūrinį skirti tam mažam žmogui, kuris skausmingai išėjo anapus, kurio išėjimas suteikė daug kančios gyviesiems. Tai darau labai atsakingai, su meile ir noriu tuos jausmus išreikšti ne tragiškomis, o šviesesnėmis gaidomis. Toks mano pasirinkimas. Kūryba yra ne profesija, o kelias, kurį pats pasirenki: kaip eiti, su kuo eiti, kokiu turiniu tą kelią užpildyti.

– Žmonės kreipiasi į Dievą dažniausiai tada, kai jiems sunku. O ko, jeigu ne paslaptis, meldžiate jūs?

– Turiu nuolatinę maldelę: „Ačiū tau, Viešpatie, už viską, ką davei, ir padėk man išlaikyti tai, ką turiu. Man nieko daugiau nereikia, nes viską turiu: nuostabią šeimą, sveikatos, daug idėjų, turiu tą Dievo palytėjimą rašyti muziką.“ Nenoriu pasakyti, kad tai labai vertinga ir mano muzika daro kažkokius virsmus Lietuvos kultūros raidoje. Tai ne man ir galbūt ne mums vertinti. Po 50 ar 100 metų dar kartą viskas kristalizuosis. Gal toji kūryba subyrės į šipulius, gal virs dirva kitoms idėjoms, bet esu už tai dėkinga ir todėl sakau: „Ačiū tau, Viešpatie!“

– Po kelių dienų – Žolinė, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Kur ketinate ją švęsti?

– Ši diena mūsų šeimai ypatinga. Prieš 30 metų mudu su vyru tą dieną susituokėme. Užauginome du sūnus Dainių ir Norbertą, kuriems muzika taip pat yra gyvenimo palydovė. Vyras, nors ir ne muzikantas, o literatas, yra pirmasis mano kūrinių vertintojas, o tikrasis ir objektyviausias vertintojas – laikas. Esame laiminga šeima. O santuokos jubiliejų, kuris sutampa su Žoline, nutarėme švęsti kukliai, dviese nukeliauti į Ventspilį, nors mūsų draugai ir tikėjosi, kad surengsime didelę šventę.

Trumpai

* Gimė 1966 m. Kaune.
* 1973–1986 m. mokėsi Kauno J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje ir J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje.
* 1989–1994 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje profesoriaus Juliaus Juzeliūno klasėje.
* Nuo 2009 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkė.
* Nuo 2011 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos docentė, Muzikos teorijos skyriaus vedėja.
* Stambių formų kūriniai didelėms atlikėjų sudėtims: „Amžių dainos“, „Piligrimai“, „Bliuzomanija“, „Fading dance“, „Estampida“, „Laterna magica“, „Žaltvykslė“, „Lumen Fidei“ („Tikėjimo šviesa“) ir kt.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015, nr. 33)