Savaitės klausimas

Kada premijos mus vienija, o kada skiria?

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Mūsų politikai ir vėl paslydo. Lygioje vietoje. Kaip ant banano žievės. Nes skiriant tokio lygio premijas ar apdovanojimus kaip mūsų Laivės premija kiekvienoje valstybėje elitas (ir tuo metu esantieji valdžioje, ir opozicija) paprastai tarpusavyje iš anksto susitaria – numatytą asmenį apdovanoti ar ne. Mat šioje situacijoje galioja priesakas, kurio per amžius laikėsi kilmingieji: be reikalo nepakelk (kardo), be garbės nenuleisk.

Dabar pralaimėjo visi: ir kairieji, ir dešinieji. Juk jei vertintume Vytautą Landsbergį kaip politiką, kuris „išvairavo“ Lietuvą į nepriklausomybę, jo nuopelnai – asmeniniai ir nenuginčijami. Tai jis į šį tikslą orientavo tuometę Aukščiausiąją Tarybą ir tai jis 1990 metų kovą pergudravo SSRS vadovą Michailą Gorbačiovą. Vien už tai ši asmenybė verta minėtos premijos. O jei prie šių pastarojo politiko veiksmų „priklijuotume“ ir jo veiklą jau nepriklausomybę atkūrusioje valstybėje, bet kokios regalijos paskęs kritikos ir prieštaravimų jūroje.

Todėl štai čia mūsų politikai privalėjo pakilti aukščiau kasdienybės lygio ir įvertinti minėto asmens veiksmus kaip istorinius. Nepavyko. Kas toliau? Išeitis – tik viena: atsiprašyti neapdovanotojo ir pakartoti minėtą akciją.

Lietuvai reikia vienybės
Ramūnas KARBAUSKIS, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas.

– Lietuvai kaip niekada reikia vienybės, ir Laisvės premijos skyrimas neturi būti visuomenę skaldantis veiksmas. Dabar viešojoje erdvėje minimos dviejų Lietuvos valstybei neabejotinai nusipelniusių asmenybių pavardės: Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio ir Prezidento Valdo Adamkaus. Tegu į mane meta akmenį kiekvienas, kas mano, kad kuris nors iš jų nevertas Laisvės premijos. Mes galime būti skirtingų pažiūrų, nevienodai vertinti vienus ar kitus politinius sprendimus, bet istorijos nepakeisi: Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė, NATO ir Europos Sąjungos narė. Ir nėra pasaulyje tokios valstybės, kurioje būtų išvengta klaidų ir atkuriant valstybingumą, ir vystant bei stiprinant visas valstybei būtinas institucijas. Nėra neklystančiųjų, tačiau mums visiems svarbiausia (šiandien ir visada) – niekada neišleisti iš akių esminio tikslo – nuolat stiprinti nepriklausomą Lietuvos Respubliką.

V. Landsbergio ir V. Adamkaus indėlis į mūsų tautos laisvę – neabejotinas. Tautą vienijantis sprendimas, mano galva, būtų Laisvės premiją skirti abiem jos nusipelniusiems politikams. Argumentai, kad to neleidžia įstatymas, neatlaiko kritikos: kai norima, neretai įstatymai Seime skubos tvarka pakeičiami ir per vieną dieną. O jei problema yra tik ta, kad trūksta lėšų antrajai premijai, aš pasiruošęs tuoj pat paaukoti reikiamą sumą šiam kilniam tikslui.

Todėl linkiu Seimo nariams baigti partines rietenas, susitelkti į svarbiausias tautos ir valstybės problemas. Juk Laivės premija vien pagal savo „pašaukimą“ privalo vienyti, o ne skaldyti mūsų visuomenę.

Politikai nepakilo virš kasdienybės
Prof. dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas.

– Mūsų šalyje, kaip ir visoje Europoje, ir teisinė, ir tradicinė paveldo komunikacijos norma yra minėti įvykį ar asmenybės sukaktį praėjus ne mažiau kaip 25 metams. Tai suteikia galimybę objektyviai vertinti praeities faktą tarsi pakylant aukščiau už amžininkų liudijimus, t. y. pažvelgti, ką tas praeities įvykis ar asmuo reiškė, kokia kritika „limpa“, o kokia leidžia suvokti reikšmės mastą. Ir nuopelnai visuomenei dažniausiai tampa vertinimo sąlyga.

Tad arba mes sugebame „pasilypėti“, tampame objektyvūs vertintojai, arba ne – tuomet asmuo vis tiek sulauks tinkamo įvertinimo vėliau, nesant subjektyvių požiūrių, kuriuos nuoširdžiai demonstruoja amžininkai. Valstybės institucijų inicijuojamas premijų ir apdovanojimų skyrimas siekiant įvertinti politinius nuopelnus niekada nebūna objektyvus, nes vertinama tai, kas atrodo politiškai priimtina (neutralu) arba nepriimtina (priešiška) tam tikru momentu. Būtent tokių apdovanojimų skyrimas – skambiai ar tylomis piktinantis valdžios sprendimais – ilgainiui kitų kartų tarsi vertinamas iš naujo.

Dabar, atsigręžus į naujausios Lietuvos istorinę panoramą, formaliai neturėtų kilti abejonių, kokį vaidmenį atliko Vytautas Landsbergis, Sausio 13-ąją kaip Lietuvos Respublikos ir parlamento vadovas buvo puolamos valstybės priešakyje. 1990–1992 ir 1920–1922 metų Lietuvos parlamentų ir abiejų jų pirmininkų kaip valstybės vadovų reikšmė – išskirtinė. Tai rodo jų priimtų sprendimų padariniai. Lyderio vaidmens, kalbant tiek apie Aleksandrą Stulginskį, tiek apie V. Landsbergį, parlamentiniais balsais nepaneigsi, tačiau politikoje pozicijos arba opozicijos kriterijus – neišvengiamas. Tokį objektyviai subjektyvų ypatumą turėjo suvokti ir teikusieji kandidatūrą: jeigu politinė figūra yra dar veikianti aktualijų erdvėje (šachmatų lentoje), ją, progai pasitaikius, bus stengiamasi numušti.

Ši premija – mūsų nepriklausomybės įvertinimas
Arvydas VIDŽIŪNAS, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.

– Seimo balsavimas dėl Laisvės premijos skyrimo Vytautui Landsbergiui iš esmės yra požiūrio į mūsų politikos istoriją ir atkurtos nepriklausomybės metus reikalas. Kai steigėme šią premiją, mūsų mintis buvo tokia: deleguojame į Laisvės premijų komisiją autoritetingiausius savo žmones, prie komisijos prisijungia visuomenės atstovai, ir tai, ką komisija pasiūlo, mes nededame ant dabartinio gyvenimo ir politinio turgaus svarstyklių. Manėme, kad Laisvės premija turi būti skiriama žmonėms, kurie tuo metu buvo stipresni už mus, kartais net stipresni negu mes šiandien. Norėjome, kad tai būtų ne dabarties politinių muštynių reikalas.

Laisvės premijos skyrimas V. Landsbergiui turėjo būti patvirtinimas, kad mes pritariame procesams, vykusiems Sąjūdžio metais. Premija turėjo tapti postūmiu ir tiems, kurie tuo metu galbūt netikėjo ir nepasitikėjo V. Landsbergiu bei atsikuriančia valstybe, bet šiandien sėkmingai ją kuria.

Įgarsintas straipsnio įrašas: