Janina Matekonytė: „Aktorystė išmokė atlikti daugiau, nei įmanoma“

Pirmajame lietuviškame nuotykių filme „Tadas Blinda“ žavioji kino ir teatro aktorė Janina MATEKONYTĖ įkūnijo grafaitę Kristiną, kiek vėliau roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“ tapo pirmąja Lietuvos Džuljeta. Šiandien Janiną galime išvysti ir televizijos, ir didžiuosiuose kino ekranuose. Ir visai nesvarbu, kad praeitin nyrantis laikas krauna metų naštą! Atimti iš aktorės spinduliuojančią eleganciją ir plačią šypseną – ne jam.

Birutė JANČIENĖ

– Janina, dažnai kalbate apie tylą – jogos stovyklas, kuriose „praktikuojamas“ tylėjimas, gyvenimą be įjungto televizoriaus ir pan. Kodėl jums reikia tylos? Ar dažnai ir ar po daug?

– Tikrai mėgstu tylą. Tikrai televizorius mano namuose prabyla tik pusę devynių vakaro „LRT žiniomis“. Gyvenimas iš tiesų užterštas garsais. Mūsų dienos triukšmingos, ypač mieste, plepios, per daug judrios ir paviršutiniškos. Mes nebegirdime savo širdies plakimo, vis rečiau pažiūrime į akis žmogui, esančiam šalia. Pasaulis panašėja į daiktais ir triukšmu perkrautą sandėlį. O mūsų juslės atbuko, kartais net neberegime, kaip braunamės per daiktų gausybę arba nebegirdime to nuolatinio šaršalo. Reikia tylos, kaip tyro vandens gurkšnio, reikia saiko, švaros, grynumo. Pažįstu ne vieną žmogų, pasitraukusį į tylą nuo šurmulio, ir jie mane žavi.

– Kai tarėmės dėl pokalbio, minėjote, kad šiuo metu nesate Vilniuje. Kur buvote išvykusi?

– Ką tik grįžau iš Juodkrantės. Šiame gamtos kampelyje visada randu tylą, ramybę, jūros ošimą, medžių šnabždesį ir žuvėdras... Neišvardijau nieko naujo, visi tą patį ten išgyvena.

– Jaunimo teatre dirbate per keturis dešimtmečius! Sukūrėte daugelį įsimintinų vaidmenų. Kas tai – prieraišumas, ištikimybė, atsidavimas?

– Tikriausiai viskas – prieraišumas, ištikimybė ir atsidavimas – viename. Ir dar – žiupsnis lengvo pamišimo... dėl teatro.

– Įkūnijote Džuljetą (roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“), grafaitę Kristiną (TV seriale „Tadas Blinda“) ir daugelį kitų herojų. Kokį vaidmenį galėtumėte pavadinti svajonių svajone? O galbūt ji – dar prieš akis?

– Tiesa. Svajonės yra su mumis, kol neišsipildo. O didžiausią džiaugsmą teikia ne vaidmens svarbumas ar „didumas“, o kūrybos procesas. Jeigu režisierius turi užkrečiančią idėją, tada ir kūrybos „nusibrozdinimai“ neskaudūs.

– Janina, kodėl pasirinkote aktorystę? Juk, kaip pasakytų tūlas verslininkas, iš tokios profesijos tikrai nepralobsi.

– Gimiau po karo, tremties metais. Aplink tvyrojo netikrumo ir baimės kvapas. Nors suaugusieji mums ne viską pasakojo, mes, vaikai, vis tiek jutome, kad kažkur kažkas yra labai pavojinga. Ir kai suaugusieji tyliai kentė savo skaudžius išgyvenimus, mes susikurdavome sau saugesnį svajonių pasaulį ir nugrimzdavome į jį. Žaislų neturėjome, užtat vaizduotei erdvės – sočiai. Prisimenu, būdama trylikos, vaidinau Kalėdų senelį: norėjau pradžiuginti kaimynų vaikus – dvynukus, kuriuos man paliko prižiūrėti per Kalėdas. Kai grįžau pas juos, nusimetusi išverstus kailinius, mažyliai puolė manęs teirautis, esą, kur buvau dingusi? Girdi, pražiopsojau kai ką labai svarbaus – Kalėdų senelį! Tai buvo savotiškas pripažinimas. Supratau, kad man pavyko! O apsispręsti dėl aktorystės padėjo mano lietuvių kalbos mokytoja G. Vilčinskienė.

– Tikriausiai prisimenate tą laiką, kai žmonės kiaurą naktį stypsodavo prie teatrų bilietų kasų, kad tik pamatytų naują spektaklį. Kokie jausmai užplūsta sugrįžus į praeitį?

– Be abejo, nuostabūs. Tuomet atrodė, kad tai niekada nenutrūks, tęsis amžinai... Tačiau teatras, kaip ir žmogus, išgyvena savo augimą, jaunystę, solidžią brandą ir, žinoma, neišvengiamus slenksčius, parklumpa, nusivilia ir vėl blyksteli.

– Kokia teatro dvasia pleveno tuomet ir kokia juntama dabar? Ar šiandien teatras netampa vis labiau komercinis?

– „Greito maisto“ laikmetis diktuoja savo taisykles. Deja. To, kas buvo, niekaip nepakartosi, jau nebus galimybių spektaklį brandinti po pusmetį ar ilgiau. Jau neliko buvimo teatre kaip šeimoje, nes visi įsukti į išgyvenimo ratą. Aktoriai, negalintys išlaikyti šeimų vien iš teatre gaunamo atlyginimo, lekia užsidirbti. Visur, kur tik gali. Režisieriai taipogi bėginėja nuo vieno projekto iki kito. Šiandien didžiulė laimė sustoti visam kolektyvui drauge su režisieriumi (pakeliui į sceną vaidinti „Gerą žmogų iš Sezuano“), susiimti už rankų ir drauge ištarti kad ir „Tėve mūsų, kuris...“, arba „Geras žmogus yra“... Tikrai nesu nusiteikusi prieš komerciją, jeigu ji atsakinga, solidi, sąžininga, nevulgari.

– Papasakokite apie tą metą, kai jūs, jauna mergaitė iš Kupiškio, atvažiavote į sostinę laimės ieškoti.

– Tai buvo taip seniai... Į Vilnių atvažiavau, nesulaukusi nė mokyklos išleistuvių, mat konsultacijos ir egzaminai vyko birželio pabaigoje–liepos pradžioje. Žinoma, buvo nedrąsu. Aš net nežinojau, kas yra etiudas. Pakliuvau. Ir dar pas tokį puikų mokytoją Vytautą Čibirą. Tada atrodė, kad esu palaiminta. O nuo rugsėjo prasidėjo pragariškas darbas... Aktorystė išmokė būti pasiruošusiai daryti daugiau, nei, atrodytų, įmanoma. Išmokė greitai priimti sprendimus... Žmonėms, gimusiems po Svarstyklių ženklu, tai be galo sunku...

– Galbūt jūs kilusi iš menininkų terpės?

– Ne. Tačiau mano brolis mokykloje rašė eiles. Deja, baigęs devynias klases, žuvo avarijoje. Vyriausioji sesuo Danutė – puiki piešėja.

– Beje, kur jūsų namai – Vilniaus centre ar sostinės prieigose, o gal gyvenate sodyboje?

– Daugiau nei keturiasdešimt metų gyvename Vilniaus senamiestyje, todėl buvimo kitur nė neįsivaizduoju. Vilnių be galo myliu ir didžiuojuosi juo. Gražiausias miestas gražiausioje pasaulio šalyje.

– Ar teko kada nors rinktis – šeima ar karjera? Vis dėlto, kam teikiate pirmumą?

– Nepamenu, ar kada buvo iškilusi tokia dilema. Šeima man svarbiausia. Vienareikšmiškai.

– Esate drąsi moteris. Ne kiekviena aktorė ryžtųsi triskart tapti mama.

– Tikrai nemanau, kad pagimdyti tris vaikus – lygu tapti ypatinga, išskirtine moterimi, didvyre. Vaikai – Dievo dovanos. Jas belieka priimti.

– Neseniai TV ekranuose pasirodžiusiame filme „Puolusių angelų miestas“ vaidinate motiną, visomis išgalėmis besistengiančią padėti sūnui išsigelbėti nuo nevykusios santuokos. O kaip gyvenime? Kokiais keliais pasuko jūsų sūnūs?

– Realiame gyvenime mano įkūnytos filmo herojės pastangos atrodo tiesiog juokingos. Vaikai turi savo gyvenimus ir patys privalo susiprasti, ką jie nori veikti. Žmogui dirbti nemėgstamą darbą yra tiesiog katorga. Mūsų sūnūs Jonas ir Antanas vis tiek menininkai, toli nenuriedėjo...

– Prieš dvidešimt metų palaidojote dukrą Akvilę. Atleiskite, kad lipu ant žaizdos, ar tiesa, kad laikas ištrina skausmą?

– Ne, neištrina. Tai neįmanoma...

– Kas padeda išgyventi netektį – artimųjų dėmesys, psichologų pagalba, tikėjimas, o galbūt pasinėrimas į save?

– Artimi žmonės ir tikėjimas.

– Esate Vytauto Didžiojo gimnazijos teatro studijos vadovė. Lyg ir pedagoginė veikla, o jos, žinia, daugelis purtosi. Išduokite paslaptį, kaip sutarti su dažnai išpaikusiais nūdienos vaikais, kuriems, regis, niekas neįdomu?

– Aš myliu tuos savo „dramiukus“, ir jie visai neišpaikę. Aš juos priimu tokius, kokie yra. O meilė ir pasitikėjimas ugdo vaikų atsakomybę, atsidavimą ir dvasingumą. Stengiuosi jiems leisti tai pajusti.

– Pakalbėkime apie moteriškas silpnybes – apsipirkinėjimus, SPA procedūras. Ar jums tai nesvetima?

– Maistą perku tuomet, kai reikia, daiktus – taipogi. Tik įvairius augalus, ypač gėles, beprotiškai mėgstu. Negaliu ramiai praeiti nė pro vieną augalų parduotuvę. Žinau, kad ši mano silpnybė nervina artimuosius, tačiau nieko negaliu padaryti. Visada randu ką nusipirkti... netgi, kai neturiu kur sodinti... SPA malonumai? Juos mėgstu ir mėgčiau dar labiau, jei galėčiau sau leisti daugiau.

– Neseniai viename leidinyje grožėjomės jūsų elegancija ir moteriškumu – demonstravote drabužius. Ar jums svarbu žengti podraug su mada?

– O... tai buvo tik žaidimas. Mados nepavysi, o ir nereikia jos vytis. Svarbu turėti savo stilių.

– Tikite, kad iš tiesų mes patys kuriame savo likimus, ar vis dėlto manote, jog mūsų lemtis priklauso nuo aplinkybių, sutiktų žmonių ir pan.?

– Tvirtai tikiu, kad viskas, kas mūsų gyvenime vyksta, vyksta taip, kaip turi būti. Ir atsitikimai, ir sutiktieji žmonės, kartais nebūtinai mums patogūs... Tai mūsų pamokos. Tik tas pamokas skaityti mes išmokstame ne iš karto.

– Ar linkusi pritarti reikšmingiems sutapatinimams, tarkime tokiam: „Teatras yra mano gyvenimas“?

– Teatras yra mano meilė. Su savo aistromis, išgyvenimais, išdavystėmis, sėkmėmis ir nesėkmėmis, nusivylimais ir džiaugsmais. Ir dėl to ji – ta meilė – dar brangesnė.

– Regis, bėgantis laikas – jums pro šalį! Išduokite amžinos jaunystės receptą.

– Man atrodo, kad mano išvaizda keičiasi... Neturiu jokių stebuklingų receptų, o ir laiko tam nepakaktų. Svarbiausia – gerai išsimiegoti, pasprukti nuo miesto šurmulio, pabūti tyloje.

Apie laiką

Aktorė nebijo bėgančio laiko, senėjimo ir tai vadina natūraliu vyksmu, o metus – savo turtu. Juk kiekvienas amžius turi pranašumų. Bėgant metams svarbiausia netapti bambekliu ir džiaugtis tuo, kas užgyventa – patirtimi. Ne šaipytis ir ignoruoti, o stengtis pozityviai priimti naujoves. Juk gyvenimas nestovi vietoje.

Apie grožį

Išties graži ir elegantiška moteris, regis, turėtų puikuotis savo įstabiu grožiu. Tačiau taip nėra. Aktorė niekada nemanė ir nemano esanti gražuolė. Komplimentai ją mažumėlę glumina, tačiau kartu suteikia malonaus jaudulio. O geros emocijos – niekada ne prošal.

Apie madą

Janina nemėgsta kategoriškumo. Stiliaus – taip pat. Mieliau renkasi neprovokuojančius, laisvus drabužius. Raudona ar kita rėkianti ryški spalva – ne jai. Arčiau širdies – juoda ir žali atspalviai. Aktorė įkandin mados tendencijų nepuola. Aukštąją madą vadina meno rūšimi. Žavisi Juozo Statkevičiaus kolekcijomis ir spektaklių kostiumais. Tai atgaiva ne tik akiai, bet ir sielai.

Apie televiziją

Televizoriaus nemėgsta. Mieliau renkasi tylą. Tai sielos apšvarinimo ir minčių išgryninimo laikas. Televizija bruka daug pseudovertybių, pavyzdžiui, alkoholio reklamas. „Skanus, gaivus, lengvas sidras“ – rėkia reklamos. Žinoma, tokiai reklamai paveikiausi... nepilnamečiai. Juk tam, kuris mėgsta degtinę, saldus sidras – nė motais!

Apie Vilniaus senamiestį

Kadaise, sumokėjusi pradinį įnašą iš pinigų, gautų už vaidybą viename seriale, aktorė įsigijo kooperatinį butą naujame sostinės mikrorajone. Ir pasijuto tikra vilniete. Vėliau ištekėjo ir šviesų būstą iškeitė į apleistą senamiesčio butą. Tai buvo kone avantiūra. Prasidėjo ilgas remontas, užsitęsęs ne vienerius metus. Tačiau toks poelgis „atsipirko“ – Janina dievina senamiestį. Myli kiekvieną jo gatvelę, bažnyčių bokštus, jo tylą ir šurmulį.

Apie karjerą

Kūrybinės viršukalnės – ne Kristinos vaidmuo filme „Tadas Blinda“, o legendinis Jaunimo teatro spektaklis „Kvadratas“ ir roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015, nr. 29)