Vitalijus Pauliukas: „Laiko tėkmėje „Nerijos“ dainos nepranyko“

Vitalijus Pauliukas: „Laiko tėkmėje „Nerijos“ dainos nepranyko“


Vitalijus Pauliukas: „Laiko tėkmėje „Nerijos“ dainos nepranyko“


„Raganų puota“, „Geltonos užuolaidos“, „Dar ne ruduo“, „Birželio rytą“... Tai – anais dešimtmečiais karaliavusių „Nerijos“ ansamblio dainų pavadinimai. „Ir nuostabiausia, kad jos nepranyko laiko tėkmėje, nors scenoje aktyviai nesireiškiau daugelį metų“, – sako šiandien jau 61-erių sulaukęs šių šlagerių atlikėjas Vitalijus PAULIUKAS.


Laimius STRAŽNICKAS


– Kaip jaučiatės šventiniame šurmulyje?


– Nepasimečiau nesibaigiančių reikalų verpete. Man Kalėdų laukimas – nuostabus metas. Negaliu sakyti, kad šis laikotarpis – man visiškai ramus. Dalyvavau naujamečio „Auksinio balso“ koncerto filmavime, dar suplanuota keletas koncertų Kaune su „Nerijos“ solistais. Šiemet net ir Naujųjų naktį – koncertas privačiame vakarėlyje.


– O kaip atrodė šis metas „Nerijos“ klestėjimo laikais?


– Ir anais laikais prieš metų pabaigą daug koncertuodavome, tekdavo ir per Naujuosius dirbti. Tais laikais mes priklausėme Maskvos koncertiniam susivienijimui „Moskoncert“, mus siuntinėdavusiam po plačiąją tėvynę. Tačiau šventiniu laikotarpiu stengdavomės likti Lietuvoje. Kūčių vakarą nekoncertuodavome. Anais laikais nebūdavo kalbama, jog tai Kūčios. Tiesiog pageidavome, kad tą dieną neplanuotų koncertų. Atsimenu, Filharmonijos administratorius, kuris sudarydavo koncertų grafikus, buvo rusas. Kai jam pasakydavome, jog gruodžio 24 dieną nekoncertuosime, jis skųsdavo mus Filharmonijos vadovybei – sakydavo, kad mes susigalvojome kažkokią šventę ir nenorime koncertuoti. Neoficialiai švęsdavome ir vasario 16-ąją. Jeigu kas pasiteiraudavo, ką švenčiame, sakydavome, jog mano žmonos gimtadienį, nes ji tą dieną gimusi.

REKLAMA


– Ar šiandien dažnai prisimenate auksinius „Nerijos“ laikus?


– Taip, ypač kai švenčiamos kokios nors jubiliejinės sukaktys ar prisimenami kitokie su šiuo kolektyvu ar jo nariais susiję įvykiai. Beje, 2015-aisiais „Nerijai“ sukanka 45-eri. Gal vėl bus koks susiėjimas...


– Kaip jūs patekote į vieną žymiausių tų laikų vokalinių instrumentinių ansamblių?


– Aš esu panevėžietis. Jau seniai muzikavau tame mieste, dainuodavau restoranuose, su Panevėžio statybos tresto ansambliu važinėdavome po įvairius festivalius. 1974 metais dalyvavau estradinių dainų konkurse „Vilniaus bokštai“ ir tapau jo diplomantu. Kai dalyvavau restorano „Nevėžis“ koncertinėje programoje, mane išgirdo tuo metu Panevėžyje koncertavęs ir viešbutyje apsistojęs ansamblio „Nerija“ vadovas Romualdas Bieliauskas. Kadangi tuomet jis ieškojo naujų solistų, pakvietė mane. Buvo 1976-ųjų balandis. Tuo metu ansamblyje dainavo Benediktas Gadeikis, Birutė Petrikytė, Antanas Čapas. Prisijungti prie šios kompanijos man buvo didelė garbė. Prisimenu, davė man repertuarą ir per savaitę liepė paruošti keletą dainų rusų kalba, nes laukė gastrolės Maskvoje. Kai pirmą kartą teko pasirodyti scenoje, pakinkliai taip drebėjo, kad net baisu ir prisiminti. Tais laikais jokių fonogramų nebuvo, visi kūriniai būdavo atliekami tik gyvai. Po dviejų savaičių Maskvoje išvykome tiesiai į festivalį Kirgizijoje. Taip ir keliaudavome iki pat ansamblio išsiskirstymo 1990-aisiais.

REKLAMA


– Anuo metu patekti į šį ansamblį buvo kiekvieno dainininko svajonė?


– Tuo metu ansamblis buvo labai populiarus, jo koncertai – gausiai lankomi. Kartais tekdavo per dieną surengti net po tris pasirodymus, ypač didžiuosiuose miestuose. Dainuoti šiame ansamblyje man buvo nemenkas iššūkis. Visomis išgalėmis stengiausi neprarasti man parodyto pasitikėjimo ir garbingai pateisinti „Nerijos“ vardą. Manau, man pasisekė. Ansamblis buvo įsikūręs Klaipėdoje. Kiekvienų metų pradžioje mes susirinkdavome rengti naujos programos, vasarą dalyvaudavome Palangos estradinės muzikos festivaliuose.


– Ar galėdavote rinktis tas dainas, kokių pats norėjote?


– Mes ir stengdavomės rinktis tas, kurios mums labiau patikdavo. Kai ką pasiūlydavo ir ansamblio vadovas. Jis nujausdavo, kam kuri daina labiau tiktų. Tačiau jeigu rasdavome ką nors įdomesnio, ir patys galėdavome siūlyti. Visos dainos buvo paruoštos, įdomios, prasmingais tekstais. Žmonėms jos patikdavo, todėl greitai ir prigydavo.


– Kokia daina jums labiausiai įaugusi į kraują?


– Prisimenu, pati pirmoji mano daina, kurią dainavau Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, buvo Mindaugo Tamošiūno „Daina Kaunui“. Iš „Nerijos“ laikų liaudyje bene labiausiai prigijo „Geltonos užuolaidos“, „Sveiki namai“, „Dar ne ruduo“, o tas „topinis gabalas“ iš „Smokie“ repertuaro – „Raganų puota“ – skamba iki šiol.


– Kokia „Nerijos“ populiarumo paslaptis?


– Manau, tai labai profesionalios dainų orkestruotės, instrumentų įvairovė, atlikėjų sumanumas. Ansambliui vadovavo labai sumanus, reiklus ir talentingas vadovas, kuris savo pastabomis ir patarimais stengdavosi pasiekti kuo daugiau profesionalumo. Visiems buvo labai linksma žiūrėti, ką scenoje išdarinėdavo du linksmi mūsų trombonininkai Stasys Rezgevičius ir Jonas Grumbinas. Mūsų buvo vienuolika žmonių, tikra futbolo komanda. Geros nuotaikos šiame kolektyve niekas nestokojo. Mūsų programoje buvo tokia ilga daina „Talalynė“, kurioje skambėjo žodžiai „jei alaus kas duotų, vyrai dar dainuotų“. Šią dainą atliekant Kauno sporto halėje, kauniečiai iškart pagavo mintį ir visiems vyrams atnešė alaus.

– Senose nuotraukose dauguma „Nerijos“ vyrų – ilgais plaukais ir vešliais ūsais. Ar jums kas nors nurodinėdavo, kaip scenoje reikia atrodyti ar kokius drabužius vilkėti?



– Lietuvoje niekas nieko nedrausdavo. Tuo metu tiesiog buvo tokia mada, ir mes jai paklusome. Tačiau kai nuvažiuodavome į Maskvą, iškart išgirsdavome, jog reikia atrodyti kukliau – nusimauti žiedus, kad neblizgėtų, nusiskusti ūsus, nusikirpti plaukus. Neva toks valdžios paliepimas. Vyrai bandydavo plaukus kaip nors susirišti, kad kuo mažiau matytųsi, žiedus paslėpdavo.


– Kadangi buvote populiarūs, tikriausiai nemažai įvairių atsiliepimų sulaukdavote?


– Gaudavome nemažai laiškų. Kadangi gerbėjai mūsų adresų nežinodavo, dažniausiai rašydavo Filharmonijos adresu. Aišku, daugiausia rašydavo merginos. Klausdavo, kaip pradėti dainuoti, kaip patekti į „Nerijos“ ansamblį. Į kai kuriuos laiškus atsakydavau, patardavau, jog gal būtų geriau iš pradžių pabandyti dainuoti mažame ansamblyje, kad kas nors pažiūrėtų iš šalies ir patartų. Koncertuose nuo gerbėjų gaudavome ne tik gėlių, bet ir įvairių žaisliukų.


Vitalijus Pauliukas: „Laiko tėkmėje „Nerijos“ dainos nepranyko“


– Kodėl toks populiarus ansamblis iširo?


– Viskam ateina pabaiga. Prisimenu, 1989 metais koncertavome Mozambike. Šios gastrolės mums buvo lyg savotiška dovana už pelningą veiklą. Būdami ten sužinojome, kad Lietuvoje jau kyla trispalvės, žmonės pradėjo viešai kalbėti apie nepriklausomybę. Grįžę dar koncertavome Alytaus sporto rūmuose. Tai buvo paskutinis mūsų koncertas. Laikai pasikeitė, turėjome organizuoti savo veiklą ūkiskaitos pagrindais, tačiau salėse žmonių mažėjo, nes kova už nepriklausomybę visiems tapo svarbesnė nei linksmybės. Todėl buvome priversti skirstytis.


– Ar jums tai buvo skaudus smūgis?


– Pramogų versle nieko nėra amžino. Net ir garsiausioms grupėms ateina tokia diena, kai tenka atsisveikinti. Tiesiog tai priėmiau kaip neišvengiamybę. Toks jau tas gyvenimas.


– Ko jus išmokė keturiolika „Nerijoje“ praleistų metų?


– Mes, „Nerijos“ solistai, vienas kitam buvome lyg savotiški konkurentai. Kiekvienas iš mūsų turėjo savo publiką. Tačiau nepavydėjome vienas kitam, buvome vieningi kaip kumštis. Čia panašiai kaip „Žalgirio“ komandoje, kai aikštelėje kiekvienas žaidžia „už save“, tačiau siekia bendro rezultato. Aš esu ganėtinai savikritiškas. Nuolat klausydavau savo įrašų, juos skrupulingai analizuodavau ir vis rasdavau prie ko prikibti, ką reikėtų ištaisyti.


– Ką veikėte po to, kai ansamblis iširo?


– Grįžau į gimtąjį Panevėžį. Kurį laiką išvis gyvenau tyloje. Tačiau be muzikos ilgai ištverti negalėjau. Kurį laiką Šiauliuose koncertavau su grupe „Parkas“. Mes buvome penkiese. Buvo neblogas ansamblis, profesionalūs muzikantai, tačiau buvo blogas laikas. Žmonėms muzika nelabai rūpėjo.

REKLAMA


– Ar tam, kad išgyventumėte, buvote priverstas imtis ne su muzika susijusių darbų?


– Man visuomet patikdavo meistrauti, kažką gaminti. Tad kai turėjau daugiau laisvo laiko, iš medžio gamindavau senoviškus laikrodžius – panašius į tuos, kokių galima muziejuose pamatyti. Jie buvo gražūs, su švytuoklėmis ir, aišku, veikiantys. Pinigai nebuvo labai dideli, tačiau prasimaitinti užtekdavo.


– Kur šiandien koncertuojate?


– Buvo laikas, kai koncertavau kartu su Stanislovu Čiapu. Gal dešimt sezonų koncertavome Palangos J. Basanavičiaus gatvėje. Vėliau išsiskyrėme. Šiandien koncertuoju ir vienas, ir su „Nerijos“ gitaristu Aliumi Miliausku.


– Dažniausiai dainuojate vestuvėse?


– Vestuvėse dalyvaujame nedažnai, nes ten reikia specifinio atlikimo. Na, nebent jei tos vestuvės būna šiuolaikiškos. O šiaip dažniau koncertuojame privačiose ar kolektyvų šventėse.


– Ar dainuojate „Nerijos“ laikų dainas?


– Jų visada prašo. Jos žmonėms yra stipriai įstrigusios, laiko išbandytos, tad ir skamba kitaip nei naujai sukurtos.


– Kaip į senas dainas reaguoja jaunimas, kuris tais laikais dar nebuvo gimęs ar vystykluose vartėsi?


– Kad ir kaip būtų keista, dažną dainą jaunimas dainuoja kartu. Kai pasiteiraudavau, ar jiems patinka tos dainos, kurios galbūt labiau turėtų jaudinti vyresnę publiką, jie atsakydavo, jog šias dainas dainuodavo jų tėvai, jos šaunios ir jiems. 2014-ųjų pradžioje aš, Stasys Povilaitis, Simonas Donskovas ir Antanas Čapas buvome pakviesti į muzikos apdovanojimus „M.A.M.A. 2013“ Kauno „Žalgirio“ arenoje atlikti savo dainų popuri. Jausmas buvo nepakartojamas. Kai mes uždainavome, pilnutėlėje arenoje visi atsistojo. Vadinasi, aš ir mano kolegos dar reikalingi scenoje. Juntu, kad turiu energijos ir privalau dar dainuoti.


Vitalijus Pauliukas: „Laiko tėkmėje „Nerijos“ dainos nepranyko“


– Ar jums įdomu, kas šiandien vyksta jaunimo muzikos pasaulyje?


– Nesu visiškai atsiribojęs nuo jaunimo muzikos. Man patinka talentingi atlikėjai, kurie turi sceninės energijos, gerai valdo balsą. Kartais nepatinka tie, kurie tarsi ir norėtų kažką pateikti, tačiau jiems neužtenka įdirbio ar trūksta gebėjimų. Šioje srityje reikia įdėti labai daug darbo. Kaip sakoma, dešimt procentų – talento, devyniasdešimt – darbo. Gal ir ne visada tokia taisyklė galioja, bet šiandien norinčiųjų dainuoti yra daug, o galinčiųjų – mažai.


– Ar su buvusiais „Nerijos“ solistais dažnai bendraujate?


– Dažniausiai tenka susitikti renginiuose. Kai tik atsiranda tokia galimybė, visi maloniai pabendraujame, perduodame vieni kitų linkėjimus. Su kai kuriais retkarčiais susiskambiname. Juk tai mūsų jaunystės metai...

REKLAMA


– Neretas anų laikų garsus dainininkas yra išgyvenęs asmeninių dramų – tai buvo įklimpęs į alkoholio liūną, tai šeimą praradęs... Ar jums teko patirti dramatiškų sukrėtimų?


– Man sunkių dramų neteko išgyventi. Kita vertus, kartais, kai pasiklausai, kas pasakojama apie atlikėjus, suvoki, jog kai kada tai daroma dėl populiarumo ar noro į save atkreipti didesnį dėmesį. Aš nepasakyčiau, kad kuris nors iš mūsiškių būtų labai stipriai „nusivažiavęs“. Visi buvome jauni, jutome, kad mums jūra – iki kelių, tačiau nieko nepasakyčiau apie kokius nors didelius nuopuolius.


– Teko girdėti kalbant, kad per vieną koncertą Stasys Povilaitis nuo scenos nukrito...


– To niekada nebuvo. Su Stasiu Povilaičiu vienoje scenoje praleidau daug metų, bet nieko panašaus neteko matyti. Žmonės prigalvodavo visokių nesąmonių apie garsenybes. Regis, taip visais laikais būdavo.


– Ar jūsų žmona Monika taip pat susijusi su muzika?


– Ne, ji jau daugelį metų dirba administracinį darbą vienoje Panevėžio bendrovėje. O kai mes susipažinome, ji panašų darbą dirbo „Nerijoje“. Susituokėme 1982 metais.


– Gal ir jūsų atžalos reiškiasi scenoje?


– Ne. Turiu vieną sūnų Justą. Jis jau dešimt metų gyvena Šiaurės Airijoje, neblogai įsitaisęs. Turi lietuvę draugę, bet vis dar vienas. Šiais laikais vyrai nori kuo ilgiau pabūti svajonių jaunikiais.


– Ar šiandien, be scenos, dar turite kokių nors gyvenimo malonumų?


– Gyvenu nuosavame name. Tad čia tiek visokių darbelių atsiranda, kad tik spėk suktis. Dar reikia pasirūpinti sodyba kaime ir savo tėvukais. Šiomis dienomis mano tėvukas atšventė gražią sukaktį – jam sukako 85-eri.


– Ko pats sau norėtumėte palinkėti 2015 metais?


– Kad nenustočiau dainuoti ir savo dainomis galėčiau džiuginti daugelį jaunatviškos nostalgijos išsiilgusių žmonių. Juntu, kad man tam dar užtenka sveikatos ir energijos.


Vitalijus Pauliukas: „Laiko tėkmėje „Nerijos“ dainos nepranyko“


Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015, nr. 1)








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)





Daugiau >>