Suradome vienas kitą, kad išgyventume netektį

Kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė, garsaus tapytojo Algirdo Petrulio duktė, nebeturi nei tėvo, nei mamos, o prieš metus palaidojo ir brolį Klaudijų. Daiva buvo įsitikinusi, kad liko visai viena šiame pasaulyje, kol staiga nutiko tai, kas, regis, nutinka tik kino filmuose: atsirado artimas giminaitis ir... Pasakojame apie Daivą Petrulytę, jos šeimą, skausmingas netektis ir atradimo džiaugsmą.

Meilė JANČORIENĖ

Kuria kostiumus kino žvaigždėms

Daiva kostiumų dailininke dirba jau daugiau nei trisdešimt metų. Kurti kostiumus ji yra kviečiama ir lietuvių, ir užsienio režisierių filmams. Važiuoti į Holivudą Daivai nereikia – ji dirba filmavimo grupėse, kurios iš kitų šalių atvyksta į Lietuvą. Visai neseniai Daiva kartu su filmavimo grupe iš Anglijos baigė darbą vaidybiniame šešių serijų televizijos filme pagal Levo Tolstojaus romaną „Karas ir taika“. Šiame filme filmavosi nemažai Holivudo žvaigždžių.

Klausiu Daivos, ar jai labai patinka jos darbas? Ar visada užtenka užsakymų? Kaip išgyveno tą laiką, kai Lietuvoje kino nebuvo? Kostiumų dailininkė tik nusišypso: kaip gali darbas kine nepatikti? Juk tai – kūryba, kuri uždega, įtraukia. Kiekvienas filmas – tai naujas kūrybinis procesas, įdomios pažintys, nauji iššūkiai. O užsakymų Daiva sako dabar gaunanti pakankamai, netgi kartais leidžianti sau rinktis! Būna, tiesa, ir ilgesnių pertraukų – tada Daiva keliauja, atostogauja. Pailsėti jai būtina, juk darbas kine, kad ir kaip patiktų, išvargina. Filmavimai vyksta po 12–13 val. per parą, o kostiumų dailininkei dažnai filmavimo aikštelėje tenka būti visą filmavimo laiką. Aktorius reikia aprengti prieš kiekvieną sceną, po to sutvarkyti filmui skirtus kostiumus ir pasiruošti kitai darbo dienai, kitoms filmavimo scenoms.

Daiva taip entuziastingai kalba apie darbą, kad nereikia net klausti, tiesiog pajunti, kad pinigai šiuo atveju neturi lemiamos reikšmės. O kai žmogus kažką daro su didžiule meile ir užsidegimu, atlyginimas ateina savaime. „Pats maloniausias darbas man yra pasiruošimo filmui laikas, kai renku medžiagą, bendrauju su režisieriais, kai įsigilinu, kokį personažą man teks aprengti, kai pradedu piešti eskizus, – pasakoja Daiva. – Juk tada būna daugiausia kūrybos. Labiausiai man patinka kurti kostiumus istoriniams filmams. Žinoma, mėgstu ir šiuolaikinius.“ Paminėsiu tik keletą lietuviškų filmų, kurių aktorius rengė Daiva Petrulytė: „Dievų miškas“, „Tada Blinda: pradžia“, „Aurora“, „Ekskursantė“ ir kiti.

Žiūrėdami filmus žmonės retai atkreipia dėmesį į tai, ką vilki aktoriai. Ir žiūrovai, ir kino kritikai dažniausiai vertina režisieriaus, operatorius, aktorių darbus, dar interjerą, kuriame vyksta veiksmas. O kaip vertinami kostiumų dailininkų darbai? Daiva paaiškina: „Kaip sakė mano mokytoja Irena Vabalienė, jeigu pasižiūri filmą ir neatsimeni, kaip apsirengę aktoriai, vadinasi, labai geras filmas ir geri kostiumai. Juk neiname žiūrėti kostiumų! Jie tik padeda režisieriui atskleisti filmo personažus. Tačiau kai filmas prastas, tada žmonės sako: „Filmas šiaip sau, bet kokie gražūs kostiumai.“ Kinas – kolektyvinis darbas, tą „gražų paveiksliuką“ kuria visa komanda. Todėl geriausias vertinimas toks: „Geras filmas ir neblogi kostiumai.“ Beje, kuriant istorinius filmus, kostiumai yra kur kas reikšmingesni, žinoma, ir didesnis biudžetas jiems skiriamas, didesnės galimybės kurti."

Ar jums teko kurti gerus drabužius ir prastam kino filmui? „Žinoma, – atsako Daiva, – teko netgi kurti prastus rūbus ir prastam kino filmui. Kartą, kaip reikalavo amerikiečių prodiuseriai, teko kurti kičą. Šiais laikais daug kičo ir kituose filmuose, gal kam nors tai yra gražu? Bet kai aš tai turėjau daryti pirmą kartą, jaučiausi labai pažeminta. Tai vyko tais laikais, kai Lietuvoje nebuvo kino, o gyventi kažkaip reikėjo. Tačiau dabar man atrodo, kad ir tokia patirtis buvo reikalinga.“

Menininkas ir jo mūza

Daivos tėtis Algirdas Petrulis paliko šį pasaulį prieš penkerius metus, būdamas 95-erių. Šiemet jam būtų sukakę 100 metų. Tai buvo itin produktyvus ir originalus tapytojas, savo menines idėjas atskleisdavęs per sodrius gamtos vaizdus. Algirdo Petrulio tapybos darbuose įsikūnijusi Lietuvos dvasia, jo darbus vertina ne tik lietuviai, bet ir pasaulio dailės žinovai.

Mama Daivos prisiminimuose liko itin energinga, darbšti ir be galo tolerantiška moteris. Pasak Daivos, ji buvo tikra tėvo mūza. Tokia moteris, kuri suprato, kad gyvena su neeiliniu žmogumi ir kad jos misija – leisti jam kurti. Ne trukdyti, ne užkrauti buities rūpesčių, o leisti ramiai tapyti. „Man mano tėvai visada buvo pavyzdys, kaip reikia sutarti šeimoje, – prisimena Daiva, – jie buvo labai darni pora. Mama buvo praktiška ir energinga darbe bei šeimoje. O tėvas – tikras menininkas, nesuprantantis pinigų vertės. Dailininkas iš pašaukimo, o juk tokie žmonės paprastai būna sotūs ir laimingi vien savo kūryba. Nei buitis, nei maistas jam neturėjo jokios reikšmės: yra valgyti – gerai, nėra – duonos pavalgo ir vėl tapo. Mama buvo medikė, tvirto charakterio moteris, tačiau su tėvu ji visada buvo labai švelni. Kitos moterys valdo vyrus, o ji ne valdė, o globojo jį tarytum motina. Jis pats sakė, kad jo žmona yra jo mūza – įkvepia dirbti ir pasirūpina viskuo, ko jam reikia.“

„Mus su broliu tėvai auklėjo gana konservatyviai, – toliau apie savo šeimą pasakoja Daiva. – Brolį mokė vyriškų darbų, o man tekdavo visi moteriški. Man ir profesiją siūlė rinktis tinkančią moteriai, dėl to ir įstojau į tekstilės specialybę. Broliui buvo numatytas kitas kelias, jis turėjo tapti tėvo darbų tęsėju. Iš tiesų suaugęs jis tapo dailininku ir ėmė rūpintis tėvo darbais, parodomis. Mūsų mama laikė visus keturis namų kampus. Man atrodo, kad mūsų tėvai niekada nesipykdavo. Tėvas buvo gana užsispyręs, o mama sugebėjo prisitaikyti. Kai abu išėjo į pensiją – pirmiau tėvas, paskui mama, – anksti pavasarį išvažiuodavo į Utenos rajone esančią sodybą ir gyvendavo ten iki vėlyvo rudens. Tai buvo tikras jų aukso amžius, jie labai gerai jautėsi gamtoje, o tėvas daug tapė. Labai gaila, kad mama taip anksti išėjo Anapilin.“

Daiva grįžo į tėvų butą

Kalbamės su Daiva tame pačiame trijų kambarių bute Antakalnyje, kuriame ji praleido savo vaikystę. Šiame name kažkada gyveno tik dailininkų šeimos, nes trečiajame namo aukšte kiekvienam menininkui buvo skirtos patalpos – dirbtuvės. Algirdas Petrulis dėstė Dailės akademijoje ir gyveno iš tapybos. Daiva prisimena, kad tėvas kiekvieną rytą eidavo tapyti kaip į darbą. „Trečiame aukšte, dirbtuvėje, jis užsidarydavo, o mes jam netrukdydavome. Tik aš galėjau nueiti jo pakviesti pietų. Vėliau, kai pradėjo važinėti į sodybą, jis tapė gamtoje, ten jautėsi kaip žuvis vandenyje."

„Čia buvo svetainė, kurioje aš miegodavau, o tėvų kambaryje stovėjo mano rašomasis stalas, – rodo Daiva, – o štai šis mažas kambariukas buvo brolio. Paskui brolis išsikėlė, kambariukas liko man. Po to išsikėliau ir aš, o vėliau vėl sugrįžau. Kai mama susirgo, reikėjo ja rūpintis. Po to reikėjo rūpintis tėvu. Brolis rūpinosi tėvo darbais, parodų rengimu, o aš – jo buitimi. Mano tėvas jaunystėje studijavo vokiečių kalbą, bet pajutęs didžiulį potraukį piešti, įstojo mokytis dailės. Baigė Kauno meno mokyklą, vėliau eksternu – Dailės akademiją. Brolis taip pat ne iš karto tapo dailininku – iš pradžių studijavo lietuvių kalbą, tačiau antrame kurse pajuto, kad ši profesija – ne jam, tad įstojo į tapybą Dailės akademijoje.“

Mamos mirtį sutiko stoiškai

Daivos mama, nors buvo dešimčia metų jaunesnė už tėvą, paliko šį pasaulį 15 metų anksčiau. „Mama sirgo neilgai, – pasakoja Daiva, – ji mirė naktį, ligoninėje, aš buvau šalia jos. Nors namai buvo visai šalia, pasilikau iki ryto – nenorėjau išgąsdinti tėvo. Visą naktį galvojau, kaip reikės jam šią žinią pranešti. Rytą, jau susiruošusi eiti namo, pro palatos langą pamačiau ateinantį tėvą. Paprašiau seselės, kad paruoštų valerijonų. Sakau, tėti, mamos nebėra. O jis ramiai: „Ačiū Dievui, atsikankino.“ Gal jau seniai buvo susitaikęs? Tėvas labai išgyveno, matydamas, kaip ji kenčia. Tada supratau, kad mirtis išgelbėja nuo kančių, todėl, mirus mano širdies draugui, jo netektį vertinau filosofiškai, kaip mano tėvas.

Negaliu pasakyti, kad tėvas buvo tikintis, bet nebuvo ir netikintis. Pasižymėjo įgimta dvasine ramybe, nieko nesureikšmindavo, į viską žiūrėjo paprastai. Metams bėgant aš imu suprasti, kad kai kurių dalykų iš jo reikėjo mokytis, kol buvo gyvas, – jo ramybės, mokėjimo atleisti, mokėjimo būti visiems vienodai geram. Gal jam tai buvo įgimta? Juk niekada nemačiau jo supykusio. O juk kiekvieno gyvenime būna išbandymų, žmogus negali nepykti. Mano tėvas viską vertindavo ramiai. Gal dėl to taip ilgai gyveno.“

Ramiai gyveno ir ramiai išėjo

Daiva, kalbėdama apie paskutines tėvo gyvenimo dienas, gailisi, kad per mažai jo patirties perėmė. Panašiai mąstome kiekvienas, ilgėdamiesi amžiams išėjusių artimųjų. Ji pasakoja, kad tėvas dirbo iki paskutinės gyvenimo minutės ir buvo blaivaus proto. „Nepakankamai su juo kalbėjausi, – sako Daiva, – man vis trūkdavo laiko per tuos mano kinus... Kai tėtis liko vienas, mes gyvenome kartu šiame bute. Jis turėjo savo kambarį ir duodavo ženklą, kad tapo – užsidarydavo duris. Tada jo netrukdydavau, pats išalkęs ateidavo į virtuvę. Ar sirgo? Ne, tiesiog, kaip sakė gydytojai, atėjo laikas. Sunkesnės būklės buvo tik tris mėnesius prieš mirtį, geso pamažu ir užgeso. Tėtis buvo susitaikęs su tuo, kad jau išeina, tačiau ir šio fakto nesureikšmino. Tik paskutinėmis dienomis kalbėjo: „Suprantu, kad visi miršta, bet kodėl reikia mirti skausmuose?“ Tada išvežiau jį į ligoninę ir paprašiau gydytojų padėti, kad jam neskaudėtų, nes tie vaistai, kuriuos namuose leisdavau, negelbėjo. Jis mirė kitą dieną. Gydytojas, pranešęs man apie tėvo mirtį, pasakė: „Nesijaudinkite, jis tikrai nekentėjo.“

Sakė nemokantis piešti žmonių

Daivos svetainėje kabo itin šviesus, įspūdingas, dėmesį prikaustantis jaunos gražios moters portretas. „Čia jūsų mama?“ – paklausiau, vos įėjusi į kambarį. „Taip, ją nutapė tėvas, tačiau niekam šio portreto nerodė, aiškino, kad šis portretas nepavykęs, – paaiškino Daiva. – Tėvas visiems sakė nemokantis piešti žmonių. „Man pasisekė, kad nemoku piešti žmonių – nereikėjo piešti Lenino, Kapsuko ir kitų veikėjų“, – kalbėjo tėtis. Tačiau kai po tėvo mirties peržiūrėjau jo darbus, radau labai daug mažų portretukų – piešinukų, eskizų. Jie tokie jautrūs – jis tikrai puikiai piešė žmones! Kaip ir jo peizažuose, natiurmortuose, abstrakcijose – kiekviena linija ir potėpis virpa. Bet jis iš tiesų netapė portretų. Gal tai buvo jo paslaptis? O gal jam užteko save išreikšti spalvomis?“

Ar Daiva tikinti tuo, kad menininkai yra pasaulio išrinktieji? Kad jų ranką ir teptuką tarytum vedžioja pats Kūrėjas? „Tėvas pats negalėjo paaiškinti, kaip jis kuria, – sako Daiva, – atrodė, kad paveikslai gimsta savaime. Tapyba jam buvo labai intymus procesas, mama tai juto, todėl pati netrukdė ir liepdavo mums netrukdyti. Jis iš tiesų tapė labai susikaupęs – gal tai ir buvo ypatinga psichikos būsena? Tėvui nepatiko žodis „įkvėpimas“, neva aplankantis menininkus. Jis sakydavo: „Įkvėpimas, iškvėpimas – tai labiau sportininkų reikalas. Aš tiesiog atsikeliu ir einu piešti, nes negaliu to nedaryti.“ Tėvas kalbėjo: „Sako, kai žmonės išeina į pensiją, kažkas jiems atsitinka. Nesuprantu, kas gali atsitikti?“ Jis išėjęs į pensiją tapė dar daugiau. Neišgyveno krizės, kurią pajunta žmonės, netekę įprastų darbų ir nežinantys, kuo užsiimti.“

Brolis išėjo netikėtai

Daivos brolis Klaudijus Petrulis tapė gana abstrakčius paveikslus, mėgo naudoti įvairias faktūras, o dažus tepė storu sluoksniu. Jo darbai labai spalvingi, ryškūs. Baigęs Dailės akademiją, dirbo žurnaluose maketuotoju, vėliau – galerijoje „Vartai“.

„Jis mirė labai netikėtai, – apie brolio netektį pilnomis ašarų akimis pasakoja Daiva, – labai išgyvenau, dar dabar labai skauda. Jis vieną dieną man paskambino ir pasakė, kad... miršta. Skubiai nuvažiavusi radau jį tragiškos būsenos – gangrena jau buvo apėmusi pusę kūno. Iškviečiau greitąją, bet brolio išgelbėti nepavyko, jis mirė ligoninės priimamajame. Man buvo labai baisu, negaliu pamiršti to vaizdo. Tai buvo žaibiškas sepsis, prasidėjęs nuo ilgai negyjančios kojos žaizdos.“

Kai Daiva pradeda pasakoti apie naujai atrastą artimą giminaitį – brolio sūnų, – jos akys, ką tik drėgnos nuo ašarų, ima spindėti. Juk ne veltui sakoma, kad net pats juodžiausias debesis turi sidabrinį pakraštį!

„Apie tai, kad mirė Klaudijus, – pasakoja Daiva, – brolio sūnus Kipras sužinojo internete. Labai išgyveno, kad taip ir nespėjo paskambinti ir susitikti. Pats, visai neseniai sužinojęs, kas jo tikrasis tėvas, dar kažkiek laiko delsė ir... pradelsė. Tačiau paskambino man. Susitikome, susidraugavome, o dabar padedame vienas kitam išgyventi netektį. Kiprui 22 metai, jam labai įdomu viskas, ką aš pasakoju. Viena pažįstama genetikė man aiškino, kad labai blogai, kai vaikai auga ne su savo tėvais, nes augdami jie viską kopijuoja arba neigia žiūrėdami į savo tėvus, o kai kopijuoja svetimos prigimties žmones, atsiranda daug vidinių prieštaravimų.“

Daiva pasakoja istoriją, kurią pati sužinojo tik po brolio mirties. Kodėl brolis savo sūnų slėpė nuo jos ir nuo tėvų, ji nežino. Gal toks buvo jo ir Kipro mamos susitarimas? Klaudijus su Kipro mama išsiskyrė, kai vaikui buvo 1,5 metų. Ji po to ištekėjo, pakeitė pavardę, sūnus Kipras taip pat gavo to vyro pavardę. Toje šeimoje gimė dar du sūnūs, jaunesnieji Kipro broliai. Kipras tik dabar suprato, kodėl taip skyrėsi nuo brolių. Ir iš kur tas nežmoniškas noras piešti... Kipro broliai daugiau linkę į muziką, o jį domino tik dailė. Gailisi tik vieno – per vėlai sužinojęs tikrąją savo kilmę ir nespėjęs nei su seneliu, nei su tėvu pasikalbėti.

Tuštumą užpildė Kipras

Klausiu Daivos, ar dabar tas vaikinas, Kipras, tampa vieninteliu paveldėtoju? „Taip, – atsako Daiva, – vieninteliu moraliniu paveldėtoju, ne apie materialinius dalykus kalbame. Nei tėvas mokėjo vertinti turtų, nei aš moku, man visada užtenka tiek, kiek turiu. Atrodo, kad ir Kipras yra toks pats. Jis užsidirba pragyvenimui paišydamas, planuoja studijuoti. Pasirodo, kažkada mes kartu su juo dirbome viename projekte, jis piešė grafitį, aš kūriau rūbus. Mes netgi prasilenkėme filmavimo aikštelėje. Aišku, neatpažinome vienas kito – iš kur galėjome žinoti? Jis kuria multiplikaciją, tapo, paišo, dirba reklamos agentūrose.“

„Jam labai įdomu viskas, ką aš pasakoju apie tėvą, senelį, – pasakoja Daiva, – jų darbuose įžiūri kažką ypatinga, tai, ko net aš nematau. Jis tiesiog persmelktas tėvo ir senelio kūrybos. Skaito, studijuoja nuotraukas – jam viskas be galo brangu. Sako, kad visi klausimai, kurie jam kilo jaunystėje, staiga paaiškėjo. Pagaliau suprato, iš kur jame visa tai, nes anksčiau manė esąs kažkoks išskirtinis savo šeimoje. Jis ir vizualiai labai panašus į tėvą – tarytum mano brolis vaikystėje. Kipras užaugo puikioje šeimoje – dabar mes visi susidraugavome. Kartą prie jo mamos netyčia pasakiau: „Na, jau tas mano Kipras...“ O ji: „Tai gal kažkiek ir mano?“ Sakau, jau tavo pabuvo, dabar tegul pabūna mano“.

Daiva jaučiasi laiminga, nors ir pati sau kartais bijo tai pripažinti. Kipras dabar jai – artimiausias žmogus, vaikas, kurio gyvenimas ir likimas jai labai rūpi ir ją be galo džiugina. Dabar Daiva žino, kad jie kartu su Kipru gali pratęsti nebaigtus, per anksti iš gyvenimo išėjusio brolio darbus – tarytum atlikti šeimos misiją.

Algio Babravičiaus ir asmeninio archyvo nuotr.
Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015, nr. 41)