Giedrius Uždavinys: „Už laimę esu dėkingas žmonai“

Taip apie savo žmoną Ireną, taip pat medikę, kalba vienas žinomiausių Lietuvos širdies chirurgų, medicinos daktaras, profesorius Giedrius UŽDAVINYS. Pasak jo, karjeros aukštumų jis pasiekė tik dėl begalinės žmonos kantrybės ir meilės. Ką tik sulaukęs 75 metų jubiliejaus chirurgas – žvalus ir pasitempęs, o svarbiausia – savo širdies šilumą tebedalija pacientams.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Širdis – ne tik gyvybė, bet ir meilė

Apie širdį, jos grožį ir svarbą žmogaus gyvenime G. Uždavinys gali kalbėti ir rimtai, dalykiškai, kaip chirurgas, ir poetiškai, kaip jausmų ir meilės puoselėtojas. Iš šešių vaikų šeimos nuo Dzūkijos kilęs gydytojas yra ir nepataisomas romantikas, kuris, be medicinos, dar garbina menus, pats mėgsta tapyti.

Šalies kardiochirurgijai ir mokslui daug nuveikęs G. Uždavinys yra gavęs svarių valstybės apdovanojimų, iš kurių bene žymiausias – kartu su kolegomis pelnyta Nacionalinė mokslo pažangos premija (2006). Jis yra vadovavęs Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centrui, vėliau buvo vienas iš sostinės širdies chirurgijos centro „Kardiolita“ įkūrėjų. Čia profesorius darbuojasi ir pastarąjį dešimtmetį. Tik dėl garbaus amžiaus jam teko atsisveikinti su atsakingais postais, Vilniaus universitetu, kuriame dėstė būsimiesiems medikams, be to, ir operacijų krūvis tapo gerokai mažesnis.

Įdomu, kad G. Uždavinys dar pačioje savo chirurginio darbo pradžioje spalvotais pieštukais ir dažais kiekvienam pacientui po operacijos nupiešdavo širdį. Tuos širdies piešinius profesorius pirmiausia ir parodė, kai apsilankėme jo nedideliame ir kukliame kabinete „Kardiolitoje“.

Daktaras įsitikinęs, kad kiekvienam pacientui būtina skirti dalelę savo širdies šilumos, jį padrąsinti prieš operaciją, neretai tiesiog paimti už rankos, paglostyti, nuraminti ir pasakyti: „Nebijokit, viskas bus gerai...“ Už sugrąžintą gyvenimą dėkingi žmonės ir jų giminaičiai, žinodami, kad medikas vertina meną, yra padovanoję paveikslų, gražiai įrėmintų nuoširdžių padėkų. Dalis jų sukabinta širdies chirurgijos centro koridoriuose, o vertingi šventųjų paveikslai ir ikonos, tarp kurių ir kelios vaizduojančios šventąjį Luką, medikų globėją, puošia nedidelę koplytėlę.

Garbaus chirurgo, neseniai sulaukusio 75-mečio, pasiteiravome, kokią mieliausią širdžiai dovaną yra gavęs jubiliejaus proga. G. Uždavinys tikina, kad jubiliejams per daug dėmesio neskiria, nes nėra ko džiaugtis, jog dar vienais metais pasenai. O vertingiausia dovana jam buvo turistinė kelionė į Vieną, padovanota dukros.

50 metų kartu

Su žmona Irena G. Uždavinys kartu jau daugiau kaip penkiasdešimt metų. Ji – jo angelas sargas. O kaipgi kitaip galėtum pavadinti didelių karjeros aukštumų pasiekusio vieno iš garsiausių Lietuvos širdies ir kraujagyslių chirurgų bendramintę, kuri už jo ištekėjo dar mokydamasi trečiame Medicinos fakulteto kurse ir pagimdė keturias dukras, iš kurių trys taip pat, kaip ir tėvai, pasuko medicinos keliu.

„Irena tikrai yra mano angelas sargas ir mano karjeros architektė. Ji – labai gabi gydytoja oftalmologė, labai aštraus proto, galėjusi parašyti disertaciją. Irena aukojosi dėl to, kad išaugintų ir gražiai išauklėtų mūsų keturias dukras, – tvirtina biomedicinos mokslų daktaras. – Buvo laikas, kai ji mane materialiai išlaikė. Tuomet buvau laboratorijos mokslo darbuotojas ir mano atlyginimas buvo labai mažas, o Irena dirbo Naujosios Vilnios ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja ir uždirbdavo tris kartus daugiau negu aš. Man, kaip dzūkui, karštam ir patikliam žmogui, ji – santūri žemaitė, labiau apmąstanti sprendimus, – buvo ir yra ideali gyvenimo draugė. Be jos greičiausiai nebūčiau tiek pasiekęs širdies chirurgijos praktikoje ir moksle. Todėl mano pasiekimai yra kartu ir mano žmonos pasiekimai“, – pabrėžia pašnekovas ir priduria, kad jis visai neperdeda, nes apie tai žino Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto 1963 m. absolventai.

Pasak G. Uždavinio, laimė, kai žmogus, būdamas 22 metų, iš sykio suranda savo antrąją pusę: „Kai Ireną nusivežiau į Dzūkiją ir parodžiau mamai, ji pasakė: „Labai graži mergaitė, bet tu dar toks jaunas...“ Bet aš visai nesigailiu, kad toks jaunas vedžiau, nes namuose viešpatauja ramybė, turiu mažų ir didesnių džiaugsmų, didelę ir gražią šeimą, esu laimingas. Kaip viename savo eilėraštyje rašė mano mylimas poetas Vytautas Mačernis, „esu laimės debesy“.

Turtai ne pinigais matuojami

Graži Uždavinių šeima labai didelių turtų neužgyveno, tačiau užaugino keturias dukras, joms padėjo baigti mokslus, sulaukė devynių anūkų. Tiesą sakant, Uždaviniai tikėjosi susilaukti sūnaus, tačiau vis gimdavo dukros. Savo atžalų nespaudė rinktis medicinos, tačiau tarsi savaime įvyko, kad trys iš jų tapo gydytojomis. Ir tai nenuostabu, nes medikų dukterys namuose žaisdavo ligoninę, o tėtis, grįždamas namo po darbo, parsinešdavo ir tą specifinį kvapą, kuris paprastai tvyro operacinėje. Mergaitės matydavo aistros darbui, atsakingumo, pareigingumo pavyzdį. Kartais chirurgui tekdavo operuoti ir per šventes, ir per savo ar šeimos narių gimtadienius. Nepaisant įtempto ir preciziškumo reikalaujančio kardiochirurgo darbo, tuo pačiu keliu pasuko ir vyriausioji dukra Giedrė Uždavinytė-Šemetienė. Tėtis bandė dukrą atkalbėti nuo šios vyriškos profesijos, bet ši nepaklausė.

Antroji dukra Eglė Uždavinytė-Gatelienė – kardiologė. Abi dukterys tobulinosi užsienyje, dirba tame pačiame širdies chirurgijos centre. Trečioji atžala – Ieva Uždavinytė-Celencevičienė – buvo įstojusi į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, bet studijas metė ir pasirinko odontologiją. Iš seserų išsiskyrė tik jauniausioji Agnė – baigė žurnalistikos mokslus, tiesa, pagal profesiją nedirbo. Ji nuo vaikystės žavėjosi žirgais, tad tapo jojike, trenere.

Dvasios penas – tapyba

Iš kur G. Uždavinys, bemaž visą gyvenimą atidavęs medicinai, paveldėjo potraukį menui? „Mano tėtis buvo dailidė, darydavo labai meniškus inkrustuotus baldus. Senojoje Varėnoje jis turėjo nuosavą dirbtuvę, kurioje staklės dūgzdavo dieną naktį. Tad polinkis piešti, o vėliau – tapyti tikriausiai paveldėtas iš jo“, – sako G. Uždavinys.

Kaip jau minėjome, pirmieji profesoriaus piešiniai vaizdavo jo pacientų širdis po atliktų operacijų. Pasak G. Uždavinio, ta idėja kilo tada, kai jis kartu su kitais garsiais kolegomis dirbo širdies chirurgijos ir organų transplantacijos pradininko profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus įkurtoje širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijoje. „Iš Novosibirsko atvykęs pasidalyti patirtimi profesorius Eugenijus Mešalkinas būtent po operacijos ant popieriaus lapo labai gražiai nupiešdavo širdį ir tai, kas joje pasikeitė. Aš, kaip kokia beždžionėlė, perėmiau iš jo šią idėją. Tuomet pamačiau, kad man tai pavyksta, tad pradėjau iliustruoti profesoriaus A. Marcinkevičiaus pranešimus apie širdies patologiją. Tuomet suabejojau, ar aš „prisikasiu“ iki operacinės, nes visi man nešdavo piešti įvairias spalvotas schemas“, – šypsosi prisiminęs chirurgas.

O tai, kad G. Uždavinys pradėjo rimtai tapyti paveikslus, lėmė liga, tiksliau sakant, nemalonus operacijos metu nutikęs įvykis, kai jis operuodamas įsipjovė pirštą ir nuo ligonio kraujo užsikrėtė hepatitu. „Maniau, kad man jau niekada neteks sugrįžti į operacinę, nes tuomet negalėjau deramai valdyti rankų. Tai man buvo tragedija ir aš, buvodamas Druskininkų sanatorijoje, iš nevilties pradėjau tapyti. Beje, man dėžę dažų ir 20 teptukų padovanojo viena iš garsiausių Lietuvos dailininkių Sofija Veiverytė, tuo metu tapiusi didžiulę drobę „Mūsų chirurgai“. Tarp devynių jai pozavusių chirurgų buvau ir aš“, – dėsto kurį laiką per darbus operacinėje tapybą primiršęs, o pastarąjį dešimtmetį vėl prisiminęs daktaras. Jis dabar namuose turi nemažą savo darbų kolekciją. Vieną iš jų – ant didelio formato drobės nutapytą žmogaus širdį – galima pamatyti šiuo metu sostinės Medicinos bibliotekoje veikiančioje parodoje.

„Į dailininkus aš nepretenduoju, nes man paveikslų tapymas – tik žaidimas spalvomis, malonios poilsio ir nusiraminimo valandėlės“, – sako chirurgas. Ir kitus savo profesiją įsimylėjusius žmones, kuriems tenka skausmingai su ja atsisveikinti, paakintų pasekti jo pavyzdžiu. „Svarbu nepulti į depresiją, neprasigerti ir atrasti kitą širdžiai mielą užsiėmimą, kad ir memuarų rašymą. Menas, šiuo atveju – tapyba, reikalauja tokio pat preciziškumo ir kruopštumo kaip darbas operacinėje. Man svarbu paties proceso malonumas“, – šypsosi pašnekovas.

Tikėjimas ir stebuklingi įvykiai

G. Uždavinys prisipažįsta, kad jo turiningame gyvenime buvo ir tokių stebuklingų dalykų, kurie tiesiog prašosi būti aprašomi. Tačiau tai jis tikisi padaryti kiek vėliau, kai turės dar daugiau laiko.

„Yra buvę stebuklingo pasveikimo atvejų po mano ar man artimų žmonių karštos maldos už kokį nors svarbų pacientą. Kartais, regis, negalimi įvykti dalykai įvyksta netikėtai“, – prisipažįsta vyras ir pabrėžia, kad, deja, ne viskas yra gydytojo valioje ir vien nuo jo meistriškumo ar gerų norų nepriklauso. „Ir čia padeda tikėjimas, kurį kiekvienas žmogus supranta savaip, – kalba profesorius. – Vienas besąlygiškai tiki mokslo ir pažangos galia, kitas suvokia, kad visada mokslo pakraštyje lieka klausimas: kas ir kodėl? Iškilus tokiems svarstymams neretai ir didžiausias mokslininkas suklumpa ieškodamas atsakymų. Kuo daugiau žinai, tuo dažniau pradedi manyti, jog yra kažkokia aukštesnė jėga, kurianti ir valdanti pasaulį, vedanti tave tuo, o ne kitu keliu. Tad ir dauguma mokslo žmonių, taip pat ir medikų, ima gilintis į tą nematomą gyvenimo pusę, kuri veda mus prie tikėjimo, kad gyvenimas turi prasmę, kad auka, kurią tu aukoji ir kurią ligonis aukoja, pasitikėdamas tavimi, yra šventa, vienintelė, unikali. Todėl gydytojas, kaip niekas kitas, iš arti pamato įveikusio ligą žmogaus džiaugsmo triumfą, taip pat tragiškas akimirkas, kai atrodo, jog vilties visai nėra. Tada ir yra labai svarbu uždėti savo ranką ant ligonio rankos.“

Pasak G. Uždavinio, didysis medicinos laimėjimas, nepaisant šiuolaikinių technologijų, aukščiausio lygio vizualizacijos, yra tas, kad niekas niekada nepakeis gydytojo žodžio, jo užuojautos, einančios iš širdies į širdį. Būtent tai ir yra pats galingiausias vaistas. O didžiausias priešas yra gydytojo arogancija, abejingumas ligoniui ir komercinis požiūris į savo darbą.

Vido Vaišvilo ir G. Uždavinio asmeninio albumo nuotraukos
Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015, nr. 17)