Inga Mikštaitė: „Esu nesutramdoma tik varžybose“

Inga Mikštaitė: „Esu nesutramdoma tik varžybose“


Inga Mikštaitė: „Esu nesutramdoma tik varžybose“


Penkis kartus kiokušin karatė Europos čempionė, rudenį dalyvausianti Japonijoje vyksiančiame pasauliniame šios sporto šakos čempionate, kaunietė Inga Mikštaitė tikina, kad tik prieš varžoves ji yra azartiška, trokštanti pergalės ir, žinoma, ryžto garsinti savo šalį. O gyvenime ji rami, draugiška ir tikrai nesigriebia kovos menų triukų.


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


– Visai neseniai Varšuvoje pasibaigė kiokušin karatė Europos čempionatas, jame vėl pelnėte laurus. Jūsų garbei skambėjo Lietuvos himnas ir kilo šalies vėliava. Koks jausmas apima, kai stovite ant pakylos įveikusi, kaip šį sykį, penkias stiprias varžoves?


– Jausmas, kai nugali visas varžoves, iš tiesų geras. Juk ir sportuoji dėl pergalės, o ją pasieki sunkiai, per kovą, kurios ginklai yra rankos ir kojos, žaibiška ataka pagal taisykles. Ne taip seniai mūsų sporto šakos čempionatuose nugalėtojų garbei skamba jų šalies himnas. O kai stoviu ant nugalėtojų pakylos, aukštyn keliama Lietuvos vėliava ir girdžiu himną, tas jausmas žodžiais sunkiai nusakomas. Tai galima palyginti su širdyje grojančiu dievišku orkestru. Tą momentą sielą apima euforija, pasididžiavimas, kad esu iš Lietuvos, kurios vardą pasaulyje ne visi žino.

REKLAMA


– Ne naujiena, kad merginos vis labiau žavisi, atrodytų, vyriškomis sporto šakomis, tokiomis kaip karatė ar net boksas. Štai ir mūsų šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė didžiuojasi, jog kažkada užsiėmė kovų menais ir yra pelniusi juodąjį diržą. O kaip atsitiko, kad jūs pasirinkote kiokušin karatė?


– Pasidaviau, liaudiškai kalbant, bandos jausmui. Vaikystėje, kaip ir visi kauniečiai, labai mėgau krepšinį ir buvau pradėjusi lankyti treniruotes, bet kažkuo netikau treneriui, gal buvau per mažo ūgio. Dar esu žaidusi ir tinklinį, lankiusi tautinius šokius, dainavusi chore. Žodžiu, domėjausi daug kuo. O kiokušin karatė, ypač merginoms, prieš kelis dešimtmečius apskritai buvo kažkas nauja, negirdėta, tik kine matyta. Tuomet gyvenome Šilainiuose, mano vyresnis brolis ir kiemo draugai, sužinoję apie treniruotes mūsų mokykloje, užsirašė. Aš irgi kaip kokia beždžioniukė nenorėjau likti nuošaly. Tačiau tik dviese – Orestas Prosas, kuris yra tapęs pasaulio čempionu, ir aš – šią sporto šaką pasirinkome ilgam. Tas mano paauglystės šėliojimas tęsiasi jau 20 metų.

REKLAMA


– Ar prisimenate pirmuosius pojūčius, kai jūs, nedidelio ūgio vikri mergaičiukė, patiesėte ant kilimo savo pirmąją varžovę?


– Tai man primena kadaise rašytas dienoraštis, jame ir išliejau savo jausmus apie treniruotes, pirmąsias varžybas, pirmuosius diržų gynimus. Atsiverčiu jo puslapius ir gera prisiminti tą laiką, pradžių pradžią. Šis sportas, kurio esmė – garbinga kova, suteikia gerų emocijų. Tada ir susiformavo mano charakteris, išmokau drausmės, nors niekada nebuvau iš tų išdykėlių ar neklaužadų. Tai, kokia esu šiandien, ko esu gyvenime pasiekusi, ir išsiugdžiau dėl šios sporto šakos.


– Kaip pati įvertintumėt savo būdą?


– Pirmiausia esu nuosekli ir atkakli. Man nepatinka blaškytis. Jeigu ką rinkausi mokykloje, tik apgalvotai. Į Kauno kūno kultūros akademiją įstojau taip pat tikslingai. Pradėjau vienoje mokykloje dirbti fizinio lavinimo mokytoja – irgi iš pašaukimo. Esu prieraiši, todėl buvo be galo sunku, kai teko pakeisti darbą mokykloje, kai ten buvo sumažintas pedagogų krūvis. Bet, kaip sakoma, nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Dabar dirbu vaikų darželyje su mažiukais.


– Ar vaikai žino, kad esi čempionė?


– Taip, jie žino, kad esu karatistė, apie tai jiems pasako tėvai. Labai smagu dirbti su vaikais, nes jie viskuo domisi, juos nesunku išmokyti mankštintis, mielai žaidžia sportinius žaidimus. Kartais man tenka nusileisti iki jų lygio, bet nepamiršti, kad aš juos mokau. Tikrai nesistengiu vaikų išmokyti muštis ar spardytis. Man gaila, kad kai kas karatė sportą sutapatina su muštynių triukais. Bandau vaikams įteigti mintį, kad sportas yra dešimteriopai smagesnis užsiėmimas nei sėdėjimas prie kompiuterio. Darželinukams atiduodu dalelę savo širdies, bet ir iš jų daug ko pasimokau. Žinoma, visko būna – ir pavargstu, kartais būnu prastai nusiteikusi, nes rutina vargina visus, tačiau vaikai vis kuo nors mane pradžiugina. Toji bendravimo praktika žaidžiant su mažaisiais man gal pravers, kai baigsiu sportinę karjerą ir kada nors turėsiu savo vaikų.

Inga Mikštaitė: „Esu nesutramdoma tik varžybose“

– Ar spėjote pailsėti po Europos čempionato?


– Man prailgsta užtrukęs poilsis nuo treniruočių. Savaitėlė – ir gana. Esu pripratusi prie treniruočių režimo, o prieš pasaulio čempionatą, kuris vyks Japonijoje, šalyje, kurioje ir gimė kiokušin karatė sportas, reikia ypač gerai pasiruošti.


– Beje, o ką reiškia šis sudurtinis sporto šakos terminas?


– Tai vienas iš japonų kovos meno karatė stilių, kurį 1964 m. sukūrė Masutatsu Oyama. „Kiokušinkai“ reiškia „absoliučios tiesos bendruomenė“.


– Jus treniruoja ne vieną čempioną išugdęs treneris Gediminą Varkala garsiame ne tik Kaune klube „Kariai“. Ar šis pavadinimas turi ką nors bendra su Lietuvos kariuomene?


– Ne, karys reiškia kovotojas. Prie mano pergalių, motyvacijos kovoti net ir po traumų (neseniai išsigydžiauu kojos mažojo pirštelio traumą), labai prisidėjo ir mūsų treneris. Jis man padėjo patikėti savo galimybėmis, paakino nuosekliai siekti pergalės. Jis puikus psichologas ir strategas, tikras karvedys, moka įkvėpti tikėjimo, kad esi geriausia. Mano ir amžius toks, kad gal netrukus teks atsisveikinti su sportu ir pasirinkti trenerės kelią, bet, esu įsitikinusi, sportininkui nėra toks svarbus tas amžius, kuris nurodytas pase. Daug svarbiau tai, koks jautiesi širdyje. Lipdama ant tatamio vis dar jaučiu azartą. Kol rezultatai geri, tol kovosiu, o kada ateis laikas pasitraukti, mes nė vienas nežinome.



– Koks penkis kartus Europos čempionės ir juodojo diržo savininkės dienos režimas? Ką valgote, kad nepriaugtumėte per daug svorio ir tiktumėt kovotojos kategorijai iki 65 kilogramų?


– Mes, sportininkai, esame tokie patys žmonės kaip ir visi kiti. Valgom viską, tačiau kai ateina pasirengimo atsakingoms pirmenybėms laikotarpis, renkamės maistingesnį, lengviau virškinamą valgį, kad per treniruotes galėtume laisviau judėti. Dietų nesilaikau, jų man tikrai nereikia, nes į savo svorio kategoriją „įtelpu“ be jokių pastangų. Tiesa, rengdamasi čempionatams, pradedu valgyti pusryčius, kad turėčiau daugiau energijos, išgeriu puodelį arbatos, nors paprastai to nedarau.

– O pati ar mėgstate gaminti valgyti?


– Kol kas tuo nesižaviu ir nejaučiu didelio poreikio. Namie labai skaniai gamina mama. Gal kada nors, kai bus būtinybė, iš jos išmoksiu kulinarijos paslapčių.

– Jūsų dienotvarkė sustyguota: treniruotės, varžybos, darbas, namai. Ar lieka laiko moteriškiems malonumams: masažams, makiažui ar tiesiog paplepėti su draugėmis, pasivaikščioti?


– Ranką prie širdies pridėjusi galiu pasakyti, kad esu iš tų, kurios neskiria laiko jūsų minėtiems grožio malonumams. Nemėgstu nei pernelyg puoštis, nei dažytis. Visai neseniai pradėjau vilkėti sukneles. Gal jau prabudo tas vidinis moteriškumas? (Šypsosi. – Aut.). Man geriausias būdas atsipalaiduoti – pabendrauti su draugais, o ypač pabūti su šeima. Man atrodo, jog būtent tai – vieni svarbiausių dalykų gyvenime. Beje, draugai gali keistis, o ryšys su šeima – amžinas. Juk kur daugiau rasi paguodą, jeigu ne namie, kur laukia mama, kur gyvena vyresnis brolis su šeima, laksto jo vaikai.

REKLAMA


– Sakoma, kad mergaitės, kurios užsiima kovos menais, daugiausia draugų turi tarp vyrukų. Ar tai tiesa?


– Iš dalies taip. Mes treniruojamės kartu – ir vaikinai, ir merginos. Draugaujame, linksminamės neretai taip pat kartu. Be to, man su vaikinais paprasčiau, nes augau tarp berniukų. Vaikystėje mano geriausi draugai buvo brolis ir pusbroliai. Augdami laipiodavome stogais, o kaime pas močiutę krėsdavome visokias eibes, pasitaikė ir traumų, bet tai tik užgrūdino. Gal tai irgi formavo mano charakterį. O artimų draugių turiu gal vieną ar dvi. Manau, jeigu su kuo nors nuoširdžiai draugauji, tai nėra labai svarbu, kokios lyties tavo bičiulis. Bent aš tuo esu įsitikinusi.


– Esate dalyvavusi varžybose įvairiose pasaulio šalyse, tačiau įdomu, ar gerai pažįstate savo gimtinę?


– Mėgstu važinėti po Lietuvą, aplankyti gražiausius jos kampelius. Mes su draugėmis turime tokią tradiciją: baigiantis mokslo metams, sėdame į automobilį ir vykstame kur nors pasižvalgyti. Mus traukia nedideli miesteliai, bažnytkaimiai, važiuojame ten, kur graži gamta. O tų gražių vietų, ačiū Dievui, pas mus, Lietuvoje, daug.

Inga Mikštaitė: „Esu nesutramdoma tik varžybose“


– Ar niekada galvoje nekirbėjo mintis išvažiuoti ten, kur šilčiau, kur nuoširdesni žmonės, pagaliau ten, kur labiau negu Lietuvoje žavimasi Rytų kovos menais?


– Tikrai ne. Nežinau, žinoma, kas bus rytoj, bet šiandien tvirtai galiu pasakyti, kad Lietuvoje man gera, čia mano darbas, pomėgis sportuoti, mano šeima. Kol kas man čia nieko netrūksta ir aš neįsivaizduoju savęs kitur.


– Yra skeptikų, kuriems atrodo, kad dziudo, karatė ir kiti kovos menai yra tik varžovo spardymas ar daužymas. Ar Rytų kovos menų atstovai turi savo garbės kodeksą?


– Man regis, toks požiūris į kovų menus Lietuvoje jau pasenęs arba jo laikosi tik labai konservatyvūs žmonės. Kiekvienose varžybose mes, kovotojai, duodame priesaiką. Dažniausiai ją garsiai sako kuris vienas sportininkas ir visų vardu prisiekia, kad dalyviai nevartos dopingo, kad kova bus sąžininga, garbinga ir teisinga...

– Kuo jus žavi kiokušin karatė?


– Man ši sporto šaka patraukli tuo, kad čia yra tvarka, drausmė, esama sąsajų su dvasiniais dalykais. Tėveliai, kurie baiminasi, kad vaikas išmoks muštis, spardytis, trenkti kitam be jokio reikalo, man regis, neteisūs, nes čia vaikai kaip tik išmoks drausmės, suvoks, kad kovos elementų negalima taikyti bet kur ir bet kada. Ši sporto šaka – tam tikra gyvenimo mokykla tiek berniukams, tiek ir mergaitėms, nes šiais laikais mergaitės judrumu ir azartu nenusileidžia berniukams. O gerų rezultatų galės pasiekti tik tie, kurie turi tvirtą charakterį, mėgsta tai, ką daro, o ne atvesti tėveliams įsigeidus. Juk nebūtinai vaikai turi įgyvendinti neišsipildžiusias tėvų svajones. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo trenerio.

Inga Mikštaitė: „Esu nesutramdoma tik varžybose“


– Ar per tą nelengvą sportininkės gyvenimą, pedagoginį darbą lieka laiko meilei?


– Šiame gyvenimo etape esu tikrai laiminga: turiu širdžiai mielą darbą, sportą, žmogų, kuriuo pasitikiu. Ir dar pridursiu, kad esu iš tų, kurie gyvena šia diena. Po tėvelio mirties suvokiau, jog labai svarbu neatidėlioti jokių darbų, malonumų kitai dienai, nes iš tiesų nežinai, kas bus rytoj. Kita vertus, tapau atidesnė kitiems žmonėms, dažniau pagalvoju prieš ištardama kokį žodį, ar jis mano pašnekovo neįžeis. Tokios tolerancijos ir moko sportas, kuris glaudžiai susijęs su dvasiniu pasauliu ir išmintimi.


Algimanto Barzdžiaus nuotr.
Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015, nr. 20)








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)





Daugiau >>