Antanas Poška: „Keliauti reiškia tapti didesniu žmogumi...“

Gyvenime taip jau būna, kad vienų žmonių nuopelnai be saiko liaupsinami, o kuklesnių žygdarbiai nutylimi ar įvertinami po daugelio metų. Taip atsitiko ir su vienu žymiausių Lietuvos keliautojų Antanu Poška (1903–1992), aplankiusiu 75 valstybes, bendravusiu su 120 tautų žmonėmis, patyrusiu atradimų ir praradimų. Tik visai neseniai jam suteiktas Kalkutos (Indijoje) universiteto garbės daktaro vardas.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Nepriklausomos Lietuvos piligrimas

Apkeliavęs kone pusę pasaulio, palikęs ryškų pėdsaką antropologinių tyrimų srityje tolimojoje Indijoje, išgyvenęs tremtį ir su žmona Marija ir dukra Laimute grįžęs į Vilnių, A. Poška gyveno kukliai ir tęsė savo pasirinktą šviečiamąją misiją. Toks jis jau buvo žmogus, deja, per savo ilgą gyvenimą ne visada ir ne visų suprastas bei įvertintas.

Keliautojo, antropologo, šviesuolio nuopelnai ir išmintis, jam esant gyvam, įvertinti kukliai, nors jo anksti pradėta lietuvybės propagavimo misija verta kur kas daugiau. O ką jau kalbėti apie jo užgyventą palikimą – tūkstančius prirašytų puslapių kelionių įspūdžių, pasvarstymų apie gyvenimo prasmę ir tikslą, antropologinių tyrinėjimų aprašymų ir kt.

A. Poška savo didžiąsias keliones po pasaulį pradėjo tuomet, kai 1918 m. nepriklausomybę atgavusi Lietuva pasaulyje buvo dar mažai žinoma valstybė. Tad jo pirmieji žygiai ir buvo skirti Lietuvos populiarinimui pasaulyje, jam pravertė dar vaikystėje savarankiškai išmokta esperanto kalba, leidusi laisvai bendrauti su įvairių tautybių žmonėmis.

Mums šiandien svarbu ir tai, kad šiam keliautojui ir mokslininkui, Indijos tyrinėtojui, nors ir po mirties, suteiktas Kalkutos universiteto garbės daktaro vardas, o svarbus dokumentas saugomas Vilniaus edukologijos universitete, prieš septynerius metus įrengtoje keliautojo ir mokslininko vardu pavadintoje auditorijoje.

Gyvenimas ir yra kelionė

Neseniai toje auditorijoje, kurią būtų galima pavadinti ir muziejumi, buvo surengta konferencija, kurios tikslas – pristatyti iš tolimosios Indijos atkeliavusias Kalkutos universiteto garbės daktaro regalijas. Šis susitikimas veikiau buvo A. Pošką pažinojusių ir dideliu kūrybiniu palikimu susižavėjusių žmonių pagarbos jam išraiška, proga prisiminti jo, kadaise laikyto keistuoliu, keliones, veiklą, jų prasmingumą.

A. Poška, būdamas jau garbaus amžiaus, po visų klajonių po pasaulį ir tremties Sibire, 1972 m. dar sugebėjo kartu su bendraminčiais keliauti motociklais po Kaukazą. Po šios nelengvos kelionės ir buvo parašyti žodžiai, kurie tapo jo kartos ir dabartiniams keliautojams tarsi kelrode žvaigžde: „Kelionę planuoti – džiaugsmas. Kelionę vykdyti – katorga. Kelionę prisiminti – visa ko atpildas. Faktiškai gyvenimas ir yra kelionė... Tai žmogaus vidaus praturtinimas, draugiškumo, kantrybės ir aistrų išbandymas... Keliauti reiškia nusipurtyti visas kasdienes, menkavertes, ydingas dulkes, pamiršti smulkias, kartais ir stambesnes intrigėles, atsinaujinti ir papildyti savo vidinį „aš“ – tapti didesniu žmogumi.“

Indiją A. Poška pasiekė po kelionės į Rytų Azijos šalis, kur motociklu buvo susiruošęs kartu su kitu žinomu keliautoju Matu Šalčiumi. Beje, Antanas Turkijoje susirgo drugiu ir jam teko atgulti į ligos patalą, o Matas neturėjo kantrybės laukti, kol bičiulis pasveiks. Taip judviejų keliai išsiskyrė. Indiją A. Poška pasiekė 1931 m., įstojo į Bombėjaus universitetą ir studijavo antropologiją, dalyvavo mokslinėse ekspedicijose. Po kelerių metų už mokslinį darbą „Arijai, jų kilmė ir migracijos“ gavo magistro diplomą. 1934-aisiais išvyko į Kalkutą, kur darbavosi Indijos muziejaus Antropologijos laboratorijoje, dalyvavo ekspedicijose ir pateikė Kalkutos universitetui daktaro disertaciją „Vakarų Himalajų šinakalbių gyventojų fiziologiniai panašumai“. Deja, pasak A. Poškos veiklos žinovų, disertacijos jis nespėjo apginti, nes jam teko išvykti iš šalies. O grįžtant į Lietuvą vėl patekus į vienos šalies pareigūnų nemalonę dingo disertacijos tekstas. Tačiau įrodymai apie mokslinę veiklą liko jo užrašuose, straipsniuose, reportažuose, kurie prieškariu buvo išspausdinti keliose knygose „Nuo Baltijos iki Bengalijos“.

„A. Pošką galima laikyti pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi Indijoje“, – tuo įsitikinęs Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas Algimantas Jucevičius, kurio iniciatyva prieš kelerius metus padedant grupelei keliautojo bičiulių, gerbėjų ir, žinoma, dukrai Laimutei, buvo išleistos aštuonios A. Poškos kelionių reportažų, apybraižų, pastebėjimų knygos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“.

Disertacija buvo pripažinta

Kad Kalkutos universitetas pripažintų įteiktą A. Poškos darbą, teko įdėti nemažai pastangų, nes universitete nebuvo jokių archyvinių duomenų apie lietuvių antropologą. Tad Lietuvos ambasados darbuotojų, ypač Dianos Mickevičienės, indėlis ir atkaklumas ieškant įrodymų apie lietuvių mokslininko studijas ir veiklą – didžiuliai. Dėkui Dievui, Lietuvoje A. Poška parašė daugybę straipsnių, taip pat akivaizdus įrodymas po daugelio metų tapo minėta jo bendraminčių iniciatyva išleista A. Poškos bibliografija su gyvai parašytais tekstais ir paties keliautojo darytomis nuotraukomis. Šios aštuonios knygos, kaip mokslinės veiklos įrodymas, ir buvo nusiųstos Kalkutos universitetui. Jos, ko gero, labiausiai pasitarnavo tam, kad Indijos mokslininkai pripažintų lietuvio indėlį į antropologijos mokslą. Be abejo, svari buvo ir 110-ųjų A. Poškos gimimo metinių proga surengta ekspedicija į Indiją mokslininko veiklos keliais bei kiti svarbūs renginiai.

Vilniaus universiteto Orientalistikos centro lektorius Vytis Vidūnas, dalyvavęs ir ekspedicijoje bei anksčiau domėjęsis A. Poškos moksline veikla, susitikime keliautojo vardu pavadintoje auditorijoje pasakojo: „Jo kelionė į Indiją nebuvo atsitiktinė, jo ten laukė esperantininkai. Po poros dienų jis jau tapo Bombėjaus universiteto antropologijos studentu, buvo pristatytas patiems iškiliausiems to meto Indijos mokslininkams. 1933-iaisiais sėkmingai apgynė magistro darbą „Arijai, jų kilmė ir migracijos“ ir tais pačiais metais dalyvavo vieno iš garsiausių to meto Indijos kultūros ir istorijos tyrinėtojų Marko Aurelo Steino (1862–1943) ekspedicijoje po Taklamakano dykumą. 1934–1936 m. A. Poška buvo Indijos muziejaus Antropologijos laboratorijos Kalkutoje mokslo bendradarbis, dalyvavo antropologinėse ekspedicijose į Himalajus, Karakorumo kalnyną ir Pietryčių Aziją. Tad visiškai pagrįstai galime tvirtinti, kad jis buvo vienas iš indologijos pradininkų Lietuvoje. Nepaneigiamas faktas, kad A. Poška lankė ir Kalkutos universitetą, o prieš išvykdamas į Lietuvą įteikė savo jau parašytą daktaro disertaciją būtent šiam garsiam Indijos universitetui.“

Tuo, kad labai svarbus A. Poškos veiklos įvertinimo dokumentas – Kalkutos universiteto garbės daktaro vardo suteikimo aktas – nuo šiol bus Vilniaus edukologijos universiteto memorialinėje auditorijoje, džiaugėsi ir šio universiteto rektorius akademikas Algirdas Gaižutis, o labiausiai – A. Poškos dukra, šios aukštosios mokyklos profesorė L. Poškaitė-Kisielienė.

Patyrė ir rojų, ir pragarą

Iš įspūdingų kelionių į tėvynę sugrįžusį A. Pošką, kaip ir visą lietuvių tautą, užgriuvo karas, paskui ir tremtis. Tačiau atkaklus ir smalsus tyrėjas niekuomet nenutraukė mokslinių ieškojimų. 1959 m. grįžęs į Lietuvą A. Poška su šeima apsigyveno sostinės Antakalnio daugiabutyje. Jis mėgdavo susitikti su jaunimu, visais, kuriuos tik domino jo kelionės, buvo puikus pasakotojas. Pasak jo dukros, ir dabar gyvenančios šiame bute, namų durys visada buvo atviros lankytojams.
Laimutė gimė Petropavlovske, kai jos tėvas iš Komijos buvo perkeltas į Kazachstaną. Jos tėvai, abu našliai, susipažino ir susituokė Sibire, o iš tos laimės, kad būdami garbaus amžiaus susilaukė dukters, pavadino ją Laimute. Moteris prisimena neramų tėvo būdą, nuolatinius jo ieškojimus, etnografines ekspedicijas po Lietuvą, į kurias pasiimdavo ir ją.

„Mano tėtis buvo vadinamas lietuviškuoju Odisėju. Jam šis palyginimas tiko ir patiko. Gaila, kad savo veiklos įvertinimo jis sulaukė labai vėlai, nes jo gyvenimo filosofija ir rašiniai netiko sovietų valdininkų ir leidėjų skoniui. Tai buvo žmogus, patyręs ir rojų, ir pragarą, meilę ir dvasios nušvitimą“, – kalbėjo L. Poškaitė-Kisielienė.

Pasak profesorės, tėvui ištverti ir nepalūžti pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais padėjo jo tvirtas charakteris, nuolatinės gyvenimo ir tikėjimo tiesų paieškos. Jis domėjosi Rytų religija ir filosofija, buvo indų šviesuolio Rabindranato Tagorės garbintojas, Indijoje buvo su juo susitikęs ir įsiamžinęs nuotraukoje, taip pat išvertė tris jo knygas į lietuvių kalbą. „Kai grįžome į Lietuvą, tėvui dėl jo neįprasto gyvenimo būdo ir ne visiems sovietmečiu priimtinų minčių būdavo nuolat priekaištaujama, todėl niekas neskubėjo leisti jo knygų“, – sakė L. Poškaitė-Kisielienė.

Mahatmos Gandžio relikvija

Dar viena labai svarbi relikvija, saugoma A. Poškos vardu pavadintoje auditorijoje, primena, kad šis lietuvių keliautojas ir mokslininkas buvo susitikęs ir bendravęs su Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderiu Mahatma Gandžiu. Iš jo rankų A. Poška ir gavo drobulę su minėtos šalies šviesuolio atvaizdu.

L. Poškaitė-Kisielienė M. Gandžio dovanotą drobulę po tėvo mirties saugojo kaip didžiausią relikviją. Prieš kelerius metus ši drobulė buvo eksponuojama Lietuvos ambasadoje Indijoje. Po kurio laiko, kai A. Poškos duktė ir ją lydėję oficialūs Lietuvos atstovai nuvyko parsivežti garbės daktaro regalijų, moteris susitiko su Indijos šviesuolio anūke Tara Gandi – M. Gandžio memorialinio muziejaus saugotoja. Ji, išvydusi drobulę ir išgirdusi istoriją, kaip A. Poška ją saugojo tremtyje, vos nepravirko. „Norėjome jai tą relikviją padovanoti, bet ji atsisakė. Liepė vežtis į Lietuvą ir saugoti toliau, nes, pasak jos, Indijoje drobulė seniai būtų buvusi parduota kokiame nors komerciniame aukcione“, – pasakojo L. Poškaitė-Kisielienė.

Vido Vaišvilo ir asmeninio albumo nuotr.

* * * * * * *

Trumpai apie Antaną Pošką

* Gimė 1903 m. kovo 10 d. Gripkeliuose, Pasvalio valsčiuje.
* Kauno universitete studijavo mediciną (1926–1929 m.), Bombėjaus universitete – antropologiją (1931–1933 m.).
* 1925 m. dviračiu apvažiavo Lietuvą, 1928-aisiais keliavo motociklu aplink Baltijos jūrą, 1929 m. kartu su M. Šalčiumi išvyko į Indiją. 1934-aisiais dalyvavo ekspedicijoje į Baltistaną, lankėsi Nepale. * 1935 m. buvo ekspedicijų į Birmą, Andamanų ir Nikobarų salas dalyvis.
* Į Lietuvą grįžo 1936-aisiais. Iki 1945 m. gyveno ir dirbo Kaune, vėliau – Vilniuje. Buvo išrinktas Esperantininkų sąjungos pirmininku, išleido kelias serijos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ knygas, buvo paskirtas Švietimo liaudies komisariato Bibliotekų skyriaus vedėju.
* 1945 m. birželio 28 d. už tai, kad nepalaikė lietuviškos literatūros pašalinimo iš bibliotekų idėjos, buvo ištremtas į Komiją, vėliau – į Centrinę Aziją. 1959-aisiais grįžo į Vilnių.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015, nr. 18)