Virginijus Savukynas: „Kiek daug blogų dalykų nenutiko!“

40-metis istorikas, kultūros antropologas, žurnalistas, LRT televizijos laidos „Istorijos detektyvai“ vedėjas Virginijus SAVUKYNAS tikina, jog istorija ir žavi tuo, kad žinodamas praeitį negali numatyti ateities.

Laimius STRAŽNICKAS

– Televizijos žiūrovai jus pažįsta kaip didelį istorijos žinovą. Klajodamas Lietuvos istorijos keliais ir takeliais, kaip jaučiatės dabartiniame mūsų šalies raidos etape?

– Geras klausimas. Jaučiuosi puikiai, nes pritariu istoriko Alfredo Bumblausko minčiai, kad dabartinis Lietuvos istorijos laikotarpis yra geriausias iš visų buvusių. O šiaip iš savo protėvių galime pasimokyti. Būtent kūrybiškumo. Štai vienas pavyzdys: XIII amžiaus pabaiga, kryžiuočių laivas plaukia Nemunu, ir lietuviai supranta, kad neturi jokių priemonių jiems sustabdyti. Tada Kolainių pilyje, stovėjusioje ten, kur yra dabartinis Jurbarko piliakalnis, sušaukiamas posėdis ir sugalvojamas suktas planas. Lietuvių karys Nodamas mokėjo lenkiškai. Jis persirengė moterimi ir laukė, kol kryžiuočiai priplauks prie kranto, o 60 lietuvių karių buvo pasislėpę krūmuose. Kai pasirodė kryžiuočiai, Nodamas pradėjo šaukti lenkiškai, kad jis yra moteris, kurią pagrobė kraugeriai pagonys. Koks riteris neišgelbės damos? Aišku, priešai priplaukė, tuomet Nodamas įsitvėrė į valtį ir ją laikė tol, kol pribėgo lietuvių kariai ir išmušė vargšus kryžiuočius. Tokias istorijas galima rašyti į dabartinius įvairius vadybos vadovėlius, kaip kūrybingai įveikti kliūtis.

– Stebėdamas istorinių įvykių dėsningumus, pasikartojimų tendencijas, gal galite pasidalyti savo įžvalgomis apie Lietuvos ateitį kokiam dešimtmečiui į priekį?

– Istorija ir žavi tuo, kad žinodamas praeitį negali numatyti ateities. Vokiečių filosofas ir politikas Karlas Marksas manė, kad atrado istorijos dėsningumus, o Rusijos revoliucionierius Vladimiras Leninas sumanė tuos dėsningumus įgyvendinti. Kuo tai baigėsi, visi puikiai žinome. Tad manyti, kad perpratai istorijos tapsmą, yra labai pavojinga. Ateitis – kaip žaidimas kauliukais. Niekas nežino, koks skaičius iškris. Mes visi tikimės, kad Rusija sustos Ukrainoje, kad nebus didelio konflikto. Tačiau kas pagalvojo prieš pusantrų metų, kad Ukrainoje vyks nuožmūs mūšiai? Tad susilaikau nuo prognozių.

– Jau antrą sezoną LRT televizijoje vedate laidą „Istorijos detektyvai“. Ką jums labiausiai rūpi pasakyti šios laidos gerbėjams?

– Pirmiausia noriu papasakoti įdomų pasakojimą. Žmonėms patinka istorijos, todėl kalba apie tai, kas nutiko jų giminėms, pažįstamiems ir draugams, patinka grožinė literatūra ir filmai. Tas pats yra ir su mūsų tautos ir valstybės istorija. Čia irgi reikia atrasti įdomų siužetą. Ir, aišku, griežtai paisyti faktų. Tad „Istorijos detektyvų“ kūrimas yra labai sunkus darbas, bet, manau, labai prasmingas. Mūsų istorija – nususinta. Keista, kad mažai yra knygų, kuriose surasi nuo pradžios iki galo papasakotą istoriją. Suprantu, jog reikalingos ir būtinos analizės, įvairūs pjūviai ir pan. Tačiau žmonėms reikia istorijų. Tad mano šūkis – netgi pasakojant apie istoriją reikia pasakoti istorijas. Be jokios abejonės, reikia parodyti tiek pasiekimus, tiek klaidas. Kas yra istorija? Tai – mūsų patirtis. Ją reikia įsisąmoninti. Tuomet mažiau klaidų padarai šiandien.

– Pats jaučiatės labiau istorikas ar žurnalistas?

– Žurnalistas irgi yra istorikas. Dar nemačiau nė vieno žurnalisto, kuris praneštų apie įvyksiančius įvykius. Jis gali prognozuoti, spėti, bet visuomet praneša apie tai, kas jau įvyko, t. y. kas priklauso praeičiai, nors ir netolimai. Aš irgi dirbu žurnalistinį darbą. Tik mano pranešami įvykiai kartais būna nutolę kelis šimtus metų. Tai, kad studijavau Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, man suteikia daug pranašumų. Juokaudamas sakau, jog esu pats geriausias prodiuseris iš istorikų ir pats geriausias istorikas iš prodiuserių. Tačiau faktas lieka tas, kad jei 25 metus nebūčiau skaitęs knygų istorine tematika, tikrai negalėčiau kurti tokio lygio istorinių laidų.

– Kas jus paskatino universitetinėms studijoms rinktis istorijos mokslus?

– Prisiminkime, tai buvo 1992 metai, atgauta nepriklausomybė, istorija tuomet buvo svarbi. Be to, pirmą kartą Lietuvoje surengtoje istorijos olimpiadoje laimėjau antrąją vietą. Pamaniau, kad jei jau istorija taip sekasi, reikia ją ir studijuoti. Tačiau labai gerai, kad vien istorija neapsiribojau – buvo rimtos semiotikos, sociologijos ir kultūros antropologijos studijos. Tai labai praplėtė mano akiratį.

– Jau nemažai metų esate paskyręs lietuviškosios tapatybės studijoms. Kaip „užsikabinote“ už šios temos?

– Irgi sena istorija, prasidėjusi etnografinėse praktikose netoli Biržų. Ten supratau, kad lietuvis gali reikšti nebūtinai tai, kaip mes dabar suprantame, – lietuviškai kalbantis asmuo. Ten aiškėja, kad lietuvis – tai visų pirma katalikas. Lietuviškai kalbantys reformatai nebuvo vadinami lietuviais. Tuomet supratau, jog tapatybė gali kisti, būti įvairi.

– Kas yra lietuviškosios tapatybės pagrindas?

– Dabar – kalba. Tačiau ši tapatybė aižėja, nes iškyla emigracijos iššūkis: netgi susituokusių lietuvių vaikai jau prastokai kalba lietuviškai, o kiti vos pasisveikinti temoka. Ar jie – jau nebe lietuviai? Tad manau, kad mūsų tapatybę reikia permąstyti, perkurti. Ir tai nėra nieko naujo, tai istorinis procesas. Jei nesikeisime, tuomet tikrai išnyksime.

– Koks yra lietuviškas charakteris? Kokiais lietuvių bruožais jums norėtųsi pasididžiuoti ir kokius mielai pataisytumėte?

– Kalbėti apie tautų charakterį yra sunku. Tačiau tam tikrus bendrus bruožus galima įžvelgti. Pradėsiu nuo neigiamų. Visi žino, kad lietuvis labiausiai džiaugiasi, kai kaimyno karvė nugaišta. Esame pavydūs. Tačiau įdomiausia tai, kad apie lietuvius kaip pavydžius žmones pradėta rašyti tik nuo XIX amžiaus pabaigos, kai jie išlaisvinti iš baudžiavos. Kodėl? Vieni kaime daugiau dirbo, pasisekė ir tapo turtingesni, kiti – ne. Ir su tuo nenorima taikstytis. Iš čia ir pavydas. Antra pavydo banga užplūdo atgavus nepriklausomybę: tada vieniems labiau pasisekė, kitiems – ne. Esu įsitikinęs, kad sumažinus pavydo lygį mūsų visuomenėje mes žymiai daugiau pasiektume. Labai daug energijos išnaudojama kitam pakenkti, o ne kam nors nauja sukurti.

Dabar reikia pakalbėti apie gerąsias lietuvių savybes. Sociologinės apklausos rodo, kad lietuviai nori savo vaikams įdiegti darbštumą. Tai yra gerai. Taip pat mes tikriausiai turime kažkokios energijos užtaisą, kuris sprogsta. Taip buvo XII–XIII amžiaus pabaigoje. Lietuva iki tol buvo varginga, rusų niokojama žemė (netgi jiems duoklę mokėjo karnomis). Ir štai tada ji tapo didžiule jėga, kuri grasė visiems aplinkui. Mes ne tik sukūrėme valstybę, bet ir atsilaikėme prieš Vokiečių ordiną, išplėtėme savo valstybę į rytus. Tiesa, kažko pritrūko, nes tos valstybės neišlaikėme. Po to reikėjo dar vieno energijos pliūpsnio 1918 metais, kuriant valstybę. Juk tai buvo ne vien savanoriai. Beveik visas valstybės institucijas reikėjo sukurti. Tai kažkas neįsivaizduojama. Ir pagaliau – Sąjūdis. Tai irgi didelės energijos užtaiso sprogimas. Tik reikia mums išmokti šiuos energijos pliūpsnius paversti tvariais dariniais. Ir tada viskas bus gerai. Iš tikrųjų.

– Kokių tipiškų lietuviškų bruožų pastebite savyje?

– Klastingas klausimas... Tegul kiti įžvelgia…

– Esate vedęs įvairių laidų, parašęs knygų, sukūręs dokumentinių filmų, šiuo metu dar dirbate Lietuvos kultūros tyrimų institute... Kurioje iš šių sričių darbavotės su ypatingu užsidegimu?

– Visose. Šiaip ar taip, mano gyvenimas vis tiek sukasi apie tas pačias temas, tik išraiškos formos skiriasi – akademiniai tyrinėjimai, radijo, televizijos laidos, publicistiniai straipsniai.

– Ar turite nusistatęs griežtas taisykles, kad užtektų laiko ir mokslo darbams, ir darbui televizijoje, ir šeimai?

– Bandau, bet taisyklės tam ir yra, kad jas laužytume, ar ne?

– Kokį didelį planą „audžiate“ šiuo metu?

– Turiu mintį sukurti gerą dokumentinį filmą apie Mindaugą. Istoriniai šaltiniai mums perduoda nemažai istorijų apie pirmąjį mūsų karalių. Čia yra kova, kerštas, meilė, draugystė... Visa tiek žmogiškųjų jausmų, tiek valdžios grimasų paletė. Be to, tai mūsų valstybės pradžia. Rengdamas „Istorijos detektyvų“ laidas supratau, kad galiu ir noriu sukurti puikų dokumentinį filmą apie Mindaugą. Savo vaizduotėje jau matau puikias scenas. Deja, kol kas supratimo ir paramos nesulaukiau. Kultūros taryba nesutiko skirti stipendijos scenarijui rašyti. Ką gi, reikės iš kur nors kitur gauti lėšų šiam projektui, jei valstybei nereikia dokumentinio filmo apie mūsų valstybės įkūrėją.

– Ar televizija prisideda prie jūsų profesinio tobulėjimo, o gal, priešingai, tik stabdo?

– Jeigu stengiesi, kad kiekviena laida būtų geresnė už buvusiąją, tai tikriausiai prisideda prie profesinio tobulėjimo. Televizija duoda tik tiek, kiek pasiimi.

– Kokioje veiklos srityje dar galėtumėte save įsivaizduoti? Gal istorijos mokytojas…

– Tikrai ne mokytojas. Neturiu tokių gebėjimų. Vilniaus universitete seniai dėsčiau Lietuvos istoriją užsieniečiams, vėliau interneto žurnalistiką žurnalistams. Deja, nepajutau didelio pašaukimo. O naujos sritys? Tikriausiai reikia kažką keisti. Beveik dešimtmetį užsiėmiau tik akademiniais tyrimais. Po to – dešimtmetis žurnalistikos srityje. Pagal šią logiką, atėjo laikas keistis…

– Ar jūs domitės politika? Kokios partijos skleidžiamos idėjos jums arčiausiai širdies?

– Man labiausiai patinka protingos idėjos.

– Esate sulaukęs partijų vilionių įsitraukti į jų gretas?

– Prieš kokius septynerius metus buvo daug pasiūlymų. Kadangi atsisakiau, dabar sumažėjo. Nors prieš kiekvienus rinkimus vis kažkas paklausia, ar nenorėčiau pakeisti veiklos.

– Už kurį kandidatą į Vilniaus merus balsavote – Lietuvos laisvės sąjungos atstovą Artūrą Zuoką ar Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio atstovą Remigijų Šimašių?

– Slaptas balsavimas tegul ir lieka slaptas…

– Esate sakęs, kad jūsų gyvenimo patirtis parodė, jog kai pasakote „ne“, būtinai ten ir atsiduriate. Ar gyvenime dažnai kur nors atsidurdavote prieš savo valią?

– Su metais ugdau valią. Ir dabar vis dažniau pasakau „ne“ neįdomiems vakarėliams, tuštiems posėdžiams, beverčiams susitikimams, beprasmėms konferencijoms.

– Jūs labiau optimistas ar pesimistas?

– Esu melancholiškas optimistas, kuris mano, kad jei tikėsiesi blogiausio, labai džiaugsiesi nutikus geresniam variantui. Tačiau kai tai nutinka, vis tiek nesidžiaugi, nes manai, kad dabar tikrai turi būti kas nors blogai... Tokia melancholija ir gyveni. Tačiau kai pasižiūri atgal, vos nesprogsti iš džiaugsmo. Tiek galėjo nutikti blogų dalykų, bet nenutiko. Gal todėl man ir patinka istorija. Juk mums galėjo būti žymiai blogiau, bet štai – esame laisvi, priklausome Europos Sąjungai ir NATO.

– Jums labiau patinka atsipalaiduoti kompanijose ar vienumoje?

– Kai būni vienas, nori kompanijos. Kai persisotini kompanijų, nori pabūti vienas. Kaip ir sakiau, esu melancholiškas optimistas.

– Ar patekęs į kompaniją dažniau esate tas, kurio klauso, ar tas, kuris klausosi?

– Kadangi esu žurnalistas, man labiau patinka, kai kiti kalba. Tik tokiu atveju gali daug sužinoti.

– Koks užsiėmimas jus geriausiai atpalaiduoja ir įkvepia imtis naujų užmojų?

– Kuo toliau, tuo vis labiau patinka skaityti knygas. Įvairias. Pramoginė literatūra padeda atitrūkti, pailsėti. Beje, ten irgi yra labai daug įvairių įžvalgų, padedančių suprasti pasaulį. Taip pat tokios knygos moko, kaip galima papasakoti istorijas. Tad jų skaitymas – ir atsipalaidavimas, ir savo profesionalumo kėlimas. O mokslo populiarinimo literatūra padeda plėsti akiratį. Ar žinojote, kad grybas yra beveik mūsų, žmonių, pusbrolis? Nes grybo ir žmogaus DNR sutampa trečdaliu... Trečdalis mūsų ir grybo genetinio kodo yra vienodas. Spėju, kad kai kurių lietuvių dar ir daugiau. Juk kodėl mes taip mėgstame grybauti?..

– Kai kalbėjomės 2010 metais, buvote ką tik pradėjęs vairuoti ir sakėte, jog kol kas vairavimas jums labiau darbas nei malonumas. Ar šis darbas jums jau tapo malonumu?

– Kai būdamas senas išmoksti vairuoti, negi tai gali kada nors tapti malonumu?

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015, nr. 12)