Asmik Grigorian: „Didžiausia dovana – tylus buvimas su artimais žmonėmis“

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Asmik GRIGORIAN savo talentu ir spalvingu sopranu jau yra užkariavusi daugelio šalių operos gerbėjų simpatijas. Vien tik pernai sukurti svarūs vaidmenys Vienoje, Švedijos karališkoje operoje, vasarį už Tamaros vaidmenį operoje „Demonas“ jai plojo reikli Maskvos publika. Šiomis dienomis Lietuvos publika ją galės pamatyti operoje „Trubadūras“. Solistę kalbinome prieš pat premjerą.

– Pirmiausia sveikinu jus su didžiuliu triumfu, kurį Maskvoje sukėlė jūsų Tamaros vaidmuo Antono Rubinšteino operoje „Demonas“. Šalia jūsų, pasak kritikų, nublanko net pagrindinio vaidmens atlikėjas garsusis Dmitrijus Chvorostovskis. Kaip jaučiatės, kai publika ir kritika jus dievina?

– Niekas prieš nieką tikrai nenublanko. Žiniasklaida mėgsta dievinti, pūsti burbulus ir regzti intrigas. Tačiau tai jau jos darbo specifika. Mano darbas yra dainuoti maksimaliai gerai. Tai ir stengiuosi daryti nepriklausomai nuo to, ar publika ir kritikai mane giria, ar peikia. Nors jums už gražų žodį, žinoma, labai ačiū.

– Jūsų scenos partneriais ne kartą yra buvę šlovės užsienio scenose pasiekę žymūs lietuvių operos solistai, tokie kaip Edgaras Montvidas, Kostas Smoriginas, Laimonas Pautienius ir kt. Gal galėtumėte palyginti: ar su savais, gerai pažįstamais, ar tomis užsienio įžymybėmis, kurias sutinkate pirmą kartą, lengviau kurti vaidmenis scenoje?

– Nemėgstu nieko lyginti. Net skalbinių (juokiasi). O dirbti mėgstu ir su senais gerais pažįstamais kolegomis, ir su žmonėmis, kuriuos matau pirmą sykį.

– Visiems žinoma, kad Rusijos bei kitų šalių publika žymiai ekspresyvesnė ir jautresnė artistams. Gėlių po spektaklių tikriausiai nepanešate. Įdomu, kokios gėlės jums mieliausios? O kvapai?

– Dėmesys visada malonus, tačiau ne per daug įkyrus (šypsosi). Jaukiausia ir maloniausia, žinoma, savo krašto publika, nors ir ne tokia temperamentinga. Beje, Stokholme po spektaklio „Madam Baterflai“ net pats Švedijos karalius man plojo atsistojęs. Buvo malonu!.. O kam gi nebūtų kitaip? Klausiate apie gėles... Kiekvienam artistui malonu jų gauti. Man nesvarbu, kokios tai gėlės. Svarbu, kad jos būtų dovanojamos iš širdies ir nebūtinai tik po spektaklių.

– Kokia dovana jums pati geriausia?

– Tylus buvimas su mylimais žmonėmis.

– Pasirinkote gyvenimą „ant ratų“? Ar nepavargstate? Kur jūsų tikrieji namai?

– Tikrieji mano namai yra ten, kur yra mano sūnus ir brangūs žmonės. Taip, nuo kelionių labai pavargstu, bet manau, kad labiau pavargčiau nuo ramaus nuobodulio. Visas šalis prisijaukinu lengvai. Man jokių gudrybių nereikia, nes esu ten, kur privalau būti. Ir tuo džiaugiuosi. Be to, aš mėgstu keliauti. Nuo pat vaikystes norėjau savarankiškai pažinti pasaulį, nes nebuvau iš tų vaikų, kurie negali gyventi be tėvų. Dar mano mokyklos laikais tėtis daug keliavo po Europą, tad gana dažnai turėdavau galimybę jį aplankyti. Paauglystėje su juo gyvenau Nicoje. Gal todėl ir dabar kelionės po Europą, o ne sėslus darbas man atrodo normalus gyvenimo būdas.

– Pastaruosius kelerius metus sutikti jus Vilniuje – retenybė, nes vis važinėjate dainuoti į įvairius Europos teatrus. Jus pažįsta Vokietijos, Rusijos, Armėnijos publika. Vien tik pernai savo talentu papuošėte Vienos (Austrija) teatrą, kuriame režisierius Kristofas Lojus pastatė mums negirdėtą Piotro Čaikovskio operą „Burtininkė“, taip pat Švedijos karališkojoje operoje atlikote Čio Čio San vaidmenį Džakomo Pučinio operoje „Madam Baterflai“, kuri, gal ne visi žino, yra simbolinė jūsų gyvenime. Gal priminsite, kodėl ji jums tokia svarbi...

– Taip, madam Baterflai vaidmuo man labai ypatingas… Nepaisant nenusakomai gražios muzikos, šiai operai turiu daug asmeninių sentimentų. Mama (Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) primadona Irena Milkevičiūtė – G. M.) nešiodama mane šioje LNOBT pastatytoje operoje dainavo iki pat aštuntojo nėštumo mėnesio. Vėliau joje dainavo drauge su tėčiu (garsiu tenoru Gehamu Grigorianu – G. M.), o aš tuomet vaidinau jų vaikelį. Tad mano vaikystė buvo paženklinta teatro ženklu, o balsas – tai tėvų ir Dievo dovana…

– Pakeliavus po pasaulį, jūsų laukia pasiilgusi Lietuvos publika. Kongresų rūmuose „Vilnius City Opera“ komanda su režsiere Dalia Ibelhauptaite ir maestro Gintaru Rinkevičiumi pastatė Džiuzepės Verdžio operą „Trubadūras“. Numatomi keturi spektaklio vakarai. Ar nesunku nuo vieno jūsų sielą užkariavusio vaidmens, galima sakyti, be pertraukos peršokti į kitą?

– Negalvoju, sunku ar lengva, – tai mano darbas. Šis sezonas man yra toks įtemptas, kad net nesmagu prisipažinti, bet viskas tartum plaukia pro šalį: penki nauji vaidmenys, šeši nauji pastatymai, tarp jų – dar pasirodymai jau sukurtuose spektakliuose, o aš tiesiog stengiuosi viską suspėti. Leonora „Trubadūre“ – kietas riešutėlis ir, esu įsitikinusi, kad per premjeras nepadariau visko taip, kaip norėjau ir kaip įsivaizdavau, bet juk ir fiziškai tai neįmanoma. Šitie spektakliai bus kitokie – vaidmuo jau „susigulėjo“, subrendo, žiūrėsim kas iš to išeis (juokiasi).

– Ką galite pasakyti apie jūsų kuriamą Leonoros vaidmenį, kuris nominuotas šių metų „Auksiniam scenos kryžiui“ operos srityje gauti? Ką apskritai manote apie šį spektaklį, kurio afišos šiurpina praeivius tragiškais vaizdais?

– Leonora labai stipri, mylinti moteris. Jos situacija, kai kilminga dama, turinti visas gyvenimo galimybes, privilegijas ir malonumus, įsimyli ne savo luomo žmogų ir paaukoja save čigonui, yra labai konkreti ir artima mums. Ją myli turtingiausias ir valdingiausias tos visuomenes žmogus, bet ji jo atsisako. Tai labai šiuolaikiška ir gyvenimiška dilema. XV amžiuje pasakyti, kad būsi su čigonu, reikėjo daug drąsos ir stiprybės. Sudėtingame „Trubadūro“ siužete Leonoros mylimasis net pats nežino, kad yra kilmingas, todėl tuo metu, kai ji pasirenka jį, renkasi amžiną tremtį ir atskirtį nuo šeimos ir visuomenės… Spektaklio šūkis yra optimistinis: „Meilė nugali mirtį!“... Prieš 500 metų pasaulis tikriausiai buvo dar žiauresnis ir ne toks tolerantiškas nei dabar.

– Spektaklyje artistus pamatysime vilkinčius prabangiais kostiumų dailininko Džono Morelio kurtais drabužiais. Ką jums reiškia sceninė apranga? Ar pasitaiko, kad nejauku dainuoti vilkint vienu ar kitu drabužiu, ar visai be jo?

– Nuo sceninio kostiumo priklauso labai daug. Jis yra lyg antroji oda, kuri padeda sukurti personažo visumą, diktuoja plastiką, netgi poelgius. Šiam „Trubadūro“ pastatymui sukurti drabužiai tokie šiuolaikiški, neįprasti ir originalūs, kad galėčiau su bet kuriuo iš jų pasirodyti ir gyvenime. Kai kostiumas atitinka tavo kuriamo personažo vidų – visada jautiesi pakylėtas.

Man labai daug personažų padėjo sukurti Juozo Statkevičiaus kostiumai. Bohemiečių spektakliuose – legendine tapo operos „Bohema“ herojės Miuzetės suknelė ir tūkstančiais perlamutrinių sagučių nusagstyta Paminos suknelė, rankų darbo aplikacijomis ir plunksnomis iš Paryžiaus papuošti Manon paltai (opera „Manon Lesko“) ir pyragėlių kepėjos Misis Lovet (opera „Svynis Todas“) kostiumas, kuris susidėjo iš 13 dalių...

– Koks jūsų pačios aprangos stilius, nuo ko priklauso, kaip tą dieną rengsitės?

– Stilių kaitalioju priklausomai nuo nuotaikos. Yra daugybė dizainerių, kurių darbus vertinu kaip meno kūrinius ir labai mėgstu į juos žiūrėti. O drabužius dėviu priklausomai nuo aplinkybių. Juk keliaujant norisi vilkėti patogius drabužius.

– Ar ilgai užsibūsite Vilniuje? Kur jus nuves Lietuvos vardą pasaulyje garsinti pasiryžusios solistės kelias?

– Į Vilnių atskrisiu tik trims dienoms, nes dabar Belgijoje repetuoju naują operą „Žydė“. Po jos dainuosiu daug: „Madam Baterflai“ spektaklyje Stokholme ir naujame tos pačios operos pastatyme Romoje. Tuomet reikės prisiminti ir pakartoti „Mėlynbarzdį“, dar laukia dvi „Manon Lesko“ Rygoje...

Darbų netrūksta, bet esu patenkinta savo keliu. Ramus gyvenimas – ne man. Jaučiu padariusi didelę pažangą, įgijusi patirties. Negalėčiau išskirti ko nors konkrečiai, nebent pačią veiklos kryptį, kuria dabar judu pirmyn – aš ir mano balsas. Nepaisant didžiulio krūvio, šį pasirinktą gyvenimo būdą labai vertinu.

– Kai kas jus laiko ekscentriška, aikštinga moterimi... Kokia esate iš tikrųjų?

– Man rūpi, ką apie mane galvoja žmonės, kurie man yra artimi. Jums įdomu, ar esu maištautoja? Būna keli tipai maištininkų. Vieniems tai gyvenimo būdas, kitiems, tokiems kaip aš, tai įgimta charakterio savybė. Tuomet ji lydi tave visą gyvenimą, ir tu visuomet rasi būdų, kaip ir kur pamaištauti... Bėgant metams, tai darai protingiau ir saugodama aplinkinius.

– Išdidžioms, savo vertę žinančioms moterims dažnai nesiseka kurti ilgalaikius meilės ryšius. Jūsų gyvenime, rodos, taip pat pasitaikė ir karštų jausmų, ir nusivylimų. Ką manote, ar tos gyvenimo dramos neišvengiamos tikriems talentams, kurie visa savo esybe atsiduoda darbui?

– Taip buvo visada ir visiems, o branda visuomet išmoko į viską žiūrėti atsargiau (šypsosi). Įkvėpimo ir energijos galima semtis net ir iš gyvenimo dramų. Jos kartais suteikia energijos, kuri scenoje tampa varomąja jėga. Juk mano kuriami personažai niekada nebūna nuobodžios, emociniame vakuume gyvenančios moterys. Scenoje kartais tenka įsimylėti ir nusivilti kiekvieną vakarą! Kaskart naują žmogų! Aistringai, be kompromisų, taip, kad visi tūkstantis žiūrovų patikėtų! Toks siužetas, toks režisieriaus sumanymas... O gyvenime? Čia reikia laiko... Daug laiko…

– Esate kompanijos žmogus, ar labiau vienišė? Kodėl?

– Vieniems atrodo, kad esu kompanijos žmogus, kitiems – kad ne. Priklauso nuo aplinkybių ir nuo kompanijos (šypsosi).

– Turite dvylikametį sūnų Nojų, kuris taip pat muzikalus ir, ko gero, pratęs dainininkų dinastiją. Ar esate gera mama?

– Gyvenimo mokykla, amžius ir darbas padeda jaustis geresne mama. Keliaudama labiausiai pasiilgstu Nojaus. Laikui bėgant pradedu suvokti laikinumo prasmę, todėl išmokau džiaugtis kiekviena buvimo su mylimais žmonėmis minute. Nojus – visas mano gyvenimas, todėl kiek tik galiu, stengiuosi nepaleisti mūsų ryšio. Bėgant metams vis labiau imu ilgėtis ir savo tėvų. Matyt, senstu (juokiasi)…

– Kiek jums lieka laiko sau? Kam tą laiką išnaudojate?

– Šiuo metu laiko sau nelieka visiškai. Nors ramybės metams bėgant norisi vis labiau, bet tik tol, kol nepasidaro per ramu. Tuomet labai greitai imu ilgėtis sumaišties, darbų, kelionių, tempo. Nesu prieraiši konkrečioms vietoms, todėl tikrai nesvajoju apie pietus toje pačioje kavinėje kasdien. Mėgstu įvairovę. O savo lovos jau taip seniai neturėjau, tad ir ilgėtis neturiu ko. Bet tikiu, kad ateis savas laikas ir jai. Šiuo metu turiu vienintelę svajonę – išsimiegoti. Na, o išsimiegoti savo lovoje atrodo tokia prabanga, kad net neleidžiu sau apie tai svajoti.

– Ar daug dėmesio skiriate savęs palepinimui, savo grožio puoselėjimui?

– Tikrai ne. Jei labai pavargstu fiziškai, vėl ant kojų geriausiai pastato pirtis. Jei emociškai – tiesiog gera apkabinti sūnų ir patylėti drauge. Iš prigimties esu apdovanota sveikata ir ištverme. Nors ir labai netausodama savęs kažkaip moku atsipalaiduoti, na, o grožiu niekada per daug nesirūpindavau ir laiko kosmetikos kabinetuose neleisdavau.

– Esate apkeliavusi daugybę kraštų, dainavusi garsiosiose scenose. Kuris žemės kampelis jums pats jaukiausias?

– Kiekvienas miestas ir ta pati scena vieną dieną gali būti labai draugiška ir jauki, o kitą dieną – visiškai priešingai. Tai priklauso nuo žmonių, kurie tave supa, ir nuo to, kiek tu gali sau leisti būti savimi tarp tų, su kuriais esi. Visur stengiuosi būti savimi ir prisijaukinti kiekvieną žemės kampelį.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015, nr. 11)