Naujas baleto primadonos Eglės Špokaitės skrydis

Kauniečiai tikriausiai stebisi miesto centre sutikę baleto primadoną Eglę ŠPOKAITĘ, dar neseniai publiką savo meistriškumu žavėjusią Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scenoje, vėliau ištekėjusią ir persikėlusią pas vyrą į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Pasirodo, žymios balerinos laukia dar vienas gyvenimo šuolis – Johano Štrauso „Žydrojo Dunojaus“ premjera. Ten ji ne šoks, o kurs choreografiją.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Spektaklio, kuris skiriamas Lietuvos baleto 90-mečiui, choreografijos kūrimas – didelis ir labai atsakingas darbas. Įdomu paklausti, kas sunkiau – rengti vaidmenį scenoje pačiai ar mokyti kitus artistus?

– Na, visų pirma aš tikrai nemokau artistų. Greičiau jie mane moko. Jeigu klaustumėte apie skirtumus, pasidžiaugčiau, jog tai, ką darau, man suteikia kur kas daugiau laisvės, nei būnant atlikėja. Aišku, kartu tai ir didesnė atsakomybė.

– Regis, pati esate šokusi ir šiame balete. Kas jus labiausiai jaudina šioje šokiu išreikštoje su paties kompozitoriaus biografija susijusioje istorijoje?

– Pati „Žydrajame Dunojuje“ šokau pirmaisiais savo karjeros metais. Simboliška, kad į sceną žengiau atlikdama vienos iš keturių balerinų partiją. Kurdama savo spektaklio versiją pabandžiau išryškinti personažą, kuris mane jaudindavo, kai dar būdama mokinė dažnai žiūrėdavau šį spektaklį. Tai Ana. Visuomet laukdavau jos ir Franco išsiskyrimo dueto. Jai padovanojau savo atrastą ir paprastai šiame balete nenaudojamą Johano Štrauso kūrinį. Tai lyg dovana jai už tuomečius jaunystės sentimentus. Taip pat leidau sau drąsius scenos sprendimus, tad nei Francas Anos, nei Ana Franco nepaliks. Šiandieniame baleto „perskaityme“ yra daugiau simbolizmo. Taigi ir Ana, ir Franciska – tai ieškojimai moters, kurios įvaizdis ateina iš jaunystės, gal net iš vaikystės laikų. Norėčiau sąmoningai trikdyti žiūrovą, kad jis, stebėdamas spektaklį, galėtų spėlioti, kur yra realybė, o kur, teatrine kalba kalbant, – vizija ir fantazija ar tiesiog mūsų žaidimas su žiūrovu.

– Kokių dar naujų vėjų įpūtėte į „Žydrąjį Dunojų“?

– Atsisakėme daugelio konkrečių aplinkybių. Mūsų spektaklyje nėra konkrečios epochos, laiko. Man kelia nuostabą šiuolaikinio pasaulio eklektika, gausumas, įvairumas. Šią vasarą stebėjau jaunas merginas labai ilgomis suknelėmis – basos, pasikaišiusios sijonus, jos traukė į jūrą įbridusius vaikus. Tai lyg XIX a., o gal XX a. pradžia. Parkuose – fetro skrybėlaitės, teatre – trikotažiniai marškinėliai po švarkais ir pan. Žvelgiant į labai paprastą librete aprašytą istoriją galima atpažinti ir provincijos kompleksą, ir didelio miesto pripažinimo troškimus, ir tikrumo žmoguje ieškojimus. Visa tai – mūsų laikmetis. Mes su artistais kalbamės apie kasdienes situacijas ir bandome pažinti jose save. Ir man pačiai keista, kad mūsų gyvenimas nelabai jau toli nuo melodraminio „Žydrojo Dunojaus“ siužeto.

– Premjeros anonse akcentuojama, jog pagrindinė spektaklio idėja – nuolatinis, šimtmečius nesikeičiantis kūrėjo pripažinimo troškimas, meilės, įkvėpimo ir artimo bendraminčio paieškos, nuolatinė kuriančio žmogaus akistata su autentiškumo ir prasmės klausimu. Tuos pačius kūrėjo esaties klausimus norėčiau pritaikyti jums pačiai. Ką manote apie tai?

– Būtent apie tai ir kuriame spektaklį. Ką aš apie tai galvoju, kaip tai jaučiu, žiūrovas pamatys scenoje. Kuriant vaizdinę spektaklio dalį, taip pat aktyviai dalyvavau, inicijavau idėjas. Manęs klausė, kas aš labiau – Ana ar Franciska? Aš – ir Ana, ir Francas, ir Franciska. Tiesa, spektaklio pristatymo žodžiai – gilūs, prasmingi, o spektaklio forma yra padiktuota kompozitoriaus muzikos. Todėl nesakysiu: imkime ir supaprastinkime viską. Ne. Pabandykime į tai pažiūrėti per simbolizmo, lengvumo, džiaugsmo ir nuoširdumo akinius.

– Kaip pati jaučiatės dirbdama su Kauno muzikinio teatro kolektyvu, kokia aura spinduliuoja pačiame nuostabiame teatro pastate?

– Dar būdama atlikėja ne kartą esu su kolegomis kalbėjusi apie gerą Kauno muzikinio teatro atmosferą, apie čia tvyrančią aurą... Ji – nuostabi. Dirbti čia visada buvo ir yra gera. Palyginti su LNOBT, kur yra didelė konkurencija ir dar didesnės ambicijos, Kaune – šilta ir jauku. Skirtingi pasauliai, bet aš – neramus žmogus, mėgstu ir konkurenciją, ir ambicijas. Kalbant apie baleto trupę, aš neketinu jos vertinti, nebent pabandyti papasakoti, kokie jie. Jie – gabūs, talentingi, mieli, labai draugiški, nuoširdūs, kartais lėtoki. Svarbiausia – jie daug dirba, mėgsta šokti. Šios trupės neišnaudotos galimybės – didžiulės. Jiems nepaprastai reikėtų didesnės scenos ir gausesnio baleto repertuaro. Ir tada čia būtų senoji mieloji muzikinių spektaklių atmosfera ir erdvi scena baleto spektakliams. Kauniečiai tai galėtų, jeigu norėtų. Bet ar nori?

– Prisimename jus šlovės viršūnėje, kai LNOBT spektakliuose šokote pagrindinius vaidmenis. Kokie spektakliai jums patys brangiausi, gal kuriuos nors vaidmenis regite sapnuose?

– Brangiausi man yra visi iki vieno.

– Nepamirštami jūsų soliniai vaidmenys baletuose „Romeo ir Džuljeta“, „Gulbių ežeras“, „Miegančioji gražuolė“, „Don Kichotas“, „Žizel“, „Karmen“, „Silfidė“, „Ana Karenina“, „Raudonoji Žizel“ ir kt. Juos puikiai įvertino ir garsioji rusų balerina Maja Pliseckaja. Kiek žinau, ji jums buvo pavyzdys tiek scenoje, tiek gyvenime. Ką jums reiškė ši pažintis?

– Maja Pliseckaja įkvepia man drąsos.

– Minime Lietuvos baleto jubiliejų, įdomu, ar iš savo didelio būrio mergaičių ir berniukų tikitės išugdyti žvaigždes – nacionalines, o gal pasaulinio baleto?

– Taip, tikiuosi... Konkreti mano svajonė – kad mūsų mokyklos mokinys ar mokinė šoktų, pavyzdžiui, Nyderlandų šokio teatro (NDT) baleto trupėje, kuri man visada buvo ir yra pavyzdys, sekimo kelias... Štai tokia paprasta, labai konkreti svajonė ir tikslas. Tai simboliškas atsakymas, bet jeigu mums tai pavyktų, vadinasi, mūsų mokykla – gera.

– Baletas yra ne tik grožio, bet ir judesio menas, kuris pasiekiamas sunkiomis repeticijomis iki devinto prakaito. Ar tėvai, kurie atveda savo vaikučius į jūsų baleto mokyklą, įsivaizduoja, kad nebūtinai jų vaikas šoks teatro scenoje?

– Mes daug kalbamės ir bendraujame su tėvais. Kartais kalbamės apie tai, kad nebūtinai vaikas šoks, kartais – kad nebūtinai nešoks... Dažnai tai numatyti beveik neįmanoma iki to laiko, kai tai įvyksta, ir tai kasdien gali pasibaigti...

– Ar dažnai jums ir jūsų mokyklos pedagogams tenka šluostyti vaikams nusivylimo ašaras? O gal dažniau to reikia mamoms, kurioms atrodo, kad jų atžalos – labai talentingos?

– Aš dažniau šluostau vaikams ašaras, tačiau, nors verkiame nemažai, juokiamės dar dažniau. Dažniausiai tiesiog būname, gyvename tuo. O tos ašaros, ašarėlės siekiant tikslo – jos stebuklingos, jos lyg perlai, iš kurių meno juvelyras sukurs diademą balerinai. Berniukų ašaros taps jėga, kuri ne tik pakels baleriną skrydžiui, bet ir žiūrovus pakylės į širdies ir jausmų viršukalnes.

– Jeigu galite, kiek atskleiskite savo pažinties su vyru Dainiumi Mačikėnu skraistę. Įtariu, kad dėl jos taip pat yra „kaltas“ baletas?

– Iš dalies taip. Mes susipažinome Bostone, scenoje. Kai aš jau buvau beišsigąstanti, kad mano karjera baigiasi ir gali prasidėti gyvenimo nuobodybė, sutikau šį žmogų. Ir dabar kasdien pagalvoju bei juntu, kad jis man neleis nuobodžiauti. Dainius yra svarbiausias mano idėjų palaikytojas ir netgi priekaištauja, jei per ilgai nuobodžiauju. (Šypsosi – G. M.)

– Su Dainiumi gyvenate Bostone. Ar ten žmonės taip pat vertina šokį, baletą?

– Dabar persikėlėme į San Diegą. Bostono žiūrovai myli baletą, čia stipri baleto trupė. Artistų skaičiumi ji panaši į LNOBT baleto trupę. Aišku, yra skirtumų, jie kažkuo stipresni, bet kai kur ir mes galėtume palenktyniauti. Nusipirkti bilietą likus nedaug laiko iki spektaklio Bostone lengviau nei Lietuvoje. Gal todėl, kad bilieto kaina žymiai didesnė. Kartais pagalvodavau, kad lietuviai labiau mėgsta lankytis teatruose. Sunku vertinti, nežinau. San Diege nėra tokių stiprių baleto trupių. Tačiau yra mielų, kūrybingų mažų trupių, tokių kaip Kaune. San Diege ir Los Andžele kas mėnesį gastroliuoja geriausi pasaulio šokio, muzikos meistrai, trupės ir kiti menininkai. Taigi yra ką pamatyti ir netrūksta žiūrovų.

– Dalijate save tarp JAV ir Lietuvos, kur esate įsteigusi savąją baleto mokyklą. Ar save laikote pasaulio piliete?

– Gyvenimas dviejose šalyse suteikia tokį jausmą. Jausmą, kad esi pasaulio žmogus, taip pat suteikia nuolatinis buvimas didžiuosiuose oro uostuose. Kasdieniame gyvenime ilgiuosi buities tos šalies, kurioje tuo metu nesu. Gal sunku patikėti, bet, visiškai nemėgdama holivudinių filmų, būtent juos įsijungiu kaip foną namuose, nes man miela ausiai amerikietiška anglų kalba, užmetus akį į ekraną miela matyti amerikiečių buitį. Gyvendama už Atlanto, gana dažnai įsijungiu savo mylimą „Žinių“ radiją. Tačiau išties nežinau, kiek laiko tas gyvenimas tarp dviejų šalių truks. Tai nėra lengva.

– Šiuo metu, kai netrukus Kauno muzikinio teatro scenoje sužėrės naujas „Žydrasis Dunojus“, darbuojatės nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro ir apie laisvalaikį negalvojate. Ir vis dėlto, Egle, kaip ir kur geriausiai pailsite, kas nuramina jūsų nuolat ieškančią ir neramią esybę?

– Šiuo metu neturiu laiko nusiraminti, nes paskutinis premjeros rengimo etapas – įtemptas. Kai grįšiu namo, pasilikusi viena eisiu prie vandenyno, žiūrėsiu į tolį, palmes, banglentininkus, vaikščiosime su vyru kalnuose... Toliau pratęsiu lauko teniso pamokas, savaitgaliais važiuosiu į vynuogynų slėnius ir – ko labai labai laukiu – susitiksiu su draugais. Vasarą su vyru planuojame dalyvauti festivalyje „Degantis žmogus“ („Burning Man“). Bendrausiu su labai įdomiais žmonėmis... Visi mes – tokie skirtingi, todėl taip gera ir įdomu stebėti pasaulį...

– Turite jaukų butą Vilniaus senamiestyje. O kaip esate įsikūrę ten, už Atlanto? Kas jums primena Lietuvą?

– Mūsų namai Vilniuje – nuostabus butas sostinės senamiesčio širdyje, tarp Sereikiškių parko ir Pilies gatvės. Kiti namai – nuomojama namo dalis Ramiojo vandenyno pakrantėje. Aš matau jį pro savo langus, užuodžiu jo kvapą, regiu kalnus ir girdžiu pakrantės traukinio garsą. Išėjusi pro duris matau, kaip ūžia pakrantės gyvenimas. Gyvename tarp San Diego ir Los Andželo. Juos abu per keliolika minučių galima pasiekti automobiliu. Ten nemažos automobilių spūstys, tad kelionė trunka ilgiau. Kai pasiilgstu Lietuvos, o tai būna kasdien, įsijungiu kompiuterį. Iš tiesų kiekviena mano diena be išimčių prasideda nuo „Skype“, susisiekimo su mokykla Lietuvoje, konsultacijų. Na, o kasdienis informacijos apie gyvenimą gimtinėje šaltinis, kaip jau minėjau, yra „Žinių“ radijas.

– Gal ketinate su vyru grįžti į Lietuvą visam laikui?

– Gal kada nors ir grįšime. Kalbamės apie tai labai dažnai. Bet dabar, šią minutę, aš jau pasiilgau saulės...

– Koks posakis ar knygose rasta išmintis jums labiausiai tinka šiuo gyvenimo laikotarpiu?

– „Nežiūrėk žemyn, žiūrėk aukštyn...“ Taip spektaklyje „Žydrasis Dunojus“ Francas sako Franciskai.

Asmeninio albumo, Michailo Raškovskio (LBOBT) ir Dainiaus Mačikėno nuotr.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015, nr. 8)